Siaubų autobusas 3

Paul van Loon

Siaub킬 autobusas 3

Paul van Loon

Siaub킬 autobusas 3

UDK 821.112.5-93 Lo-127

Versta iš: Paul van Loon DE GRIEZELBUS 3 Leopold, Amsterdam, 1996

Leidėjas reiškia nuoširdžią padėką Dutch Foundation for Literature (Nyderlandų literatūros fondui) už suteiktą paramą.

ISBN 978-609-441-153-3

© Tekstas, Paul van Loon © Viršelio iliustracija, Camila Fialkowski © Iliustracijos, Hugo van Look © Uitgeverij Leopold, Amsterdam, 2011 © Vertimas į lietuvių kalbą, Antanas Gailius, 2012 © Leidykla „Nieko rimto“, 2013

Paul van Loon

Siaubų autobusas 3 Iliustravo Hugo van Look Iš nyderlandų kalbos vertė Antanas Gailius

Vilnius 2013

Aišku juk, kad Hasanas tik juokais kalbėjo apie žaizdeles Edžio K. kakle. Tačiau kai Edis K. dirstelėjo per petį į juodu, Andrė pasirodė, kad jo akys kažkokios keistos. Kažkokios raudonos... „Na, dabar tai jau liaukis! – pats sau įsakė Andrė. – Tai buvo paprasčiausia regos apgaulė. O gal dėl to kalta mėnesiena. Arba Edžio K. akys tiesiog iš nuovargio paraudusios.

Ar dar kas nors. Gana. Baigta, viskas! Nebegalvok apie tai!

Niekados!“

Iš knygos „Siaubų autobusas 2“, 2013

Knyga Geležiniai kapinių vartai siūbuoja atviri. Seniai po vidurnakčio ir visur tyku. Kapinių gyventojai ramiai miega po žemėmis. Tamsus pavidalas pro vartus įžengia vidun.

Apsižvalgęs jis skubiai, nedvejodamas pasileidžia taku.

Kelias jam pažįstamas, jis žino, kur eina, nes čia jau yra buvęs. Dar tą patį vakarą, su kitais, tačiau atrodo, kad viskas buvo seniai, labai seniai. Kiti dabar vien bevardės pamėklės jo atmintyje. Keista, praėjo vos valanda, tačiau jis net tiksliai nepamena, kas nutiko, tarytum rausvas ūkas būtų aptraukęs mintis. Šią akimirką jis neįstengia prisiminti net savo paties vardo. Žino tik tiek, kad privalo būti šioje vietoje.

Ant tako šiurena rudens lapai. Aukštai medžiuose ūbauja pelėda. Jis nekreipia į nieką dėmesio. Kažkas gena jį tolyn pro pakrypusius kryžius ir antkapius. Deginantis tvinkčiojimas kakle, ties kaklo arterija, yra vienintelis jo suvokiamas dalykas. Jis pasitrina dvi rausvas žaizdeles, tačiau tvinkčiojimas nepradingsta. Jis eina tolyn, pro storą medį. Tada sustoja atvirame plotelyje. Ten mėnesienoje stovi vienišas antkapis. Abipus kapo keturios atviros tuščios duobės. Čia, čia turi būti ta vieta. Jis suklumpa. Kapinėse tvyro mirtina tyla. Nė vėjelis nedvelkteli. Numirėliai po žemėmis guli sulaikę kvapą. Nė lapelis nesušnara medžiuose.

10

Nė skruzdė nesujuda. Berniukas sėdasi. Iš striukės kišenės išsitraukia baltą popieriaus lakštą, lygina jį ir deda ant žemės. Mažučiu šepetėliu jis braukia kažką nuo žemės ant popieriaus. Pilkus pelenus. Likučius kažko, kas dar visai neseniai sudegė. Dedasi rankas ant kelių, žvelgia į kupstelį ant popieriaus.

Tada pažiūri aukštyn, ir mėnesiena, atsispindėdama jo akiniuose, apšviečia veidą. Berniuko veidą. Dar jauno, daugių daugiausia dvylikos metų. Berniukas nusiima akinius ir pasideda juos greta savęs ant žolės. Vidinėj kišenėj susiranda peilį. Iš lėto pasiraitoja kairę rankovę iki pat alkūnės. Laiko ranką horizontaliai viršum popieriaus lakšto.

Rėžiant pjūvį peilis sužvilga mėnesienoje. Veide nekrusteli nė raumenėlis. Jis žiūri, kaip sunkiasi kraujas. Tamsūs raudoni lašai krinta ant popieriaus, maišosi su pelenais ir virsta tamsia tyrele, kuri pradeda putoti. Laikydamas ranką virš popieriaus berniukas vangiai siūbuoja pirmyn ir atgal.

Jis tykiai kažką niūniuoja, kažkokią melodiją, negirdėtus garsus, kurie ne iš jo paties randasi, bet yra jam įkvėpti. Jo kaklo arterija tvinksi dar smarkiau ir išsipučia. Tamsi kraujo ir pelenų tyrelė pasklinda po lakštą vingeliais, panašiais į raides. Berniukas vis dar siūbuoja pirmyn ir atgal. Jo rankos rašo ženklus ore, o nuo popieriaus ima kilti keisti garai, rausvas ūkas, kuris, neplaukdamas šalin, apgaubia berniuką.

Viršum kapinių blyksteli amalas, ir ūmai tamsų orą zigzagu perskrodžia žaibas. Raudonasis ūkas ryškiai nušvinta ir 11

išsisklaido smulkučiais debesiukais. Berniukas vis dar sėdi.

Priešais jį ant žemės guli nebe popieriaus lakštas, bet knyga, pakilusi iš pelenų. Stora knyga. Ant viršelio raudonomis kaip kraujas raidėmis parašyta: SIAUBŲ AUTOBUSAS.

Kurtinamas perkūno trenksmas supurto kapinių antkapius. Žemė dreba. Pasigirsta paukščių plasnojimas, nes jie pulkais kyla nuo medžių ir sprunka šalin. Knyga suvirpa, lyg būtų gyva. Šnarėdami verčiasi lapai. Patys savaime. Nuo knygos vis dar kyla ūkai. Ūkų gijos pinasi ir virsta kažkokiu pavidalu. Berniukas lyg užkerėtas sėdi palinkęs virš knygos ir žvelgia į kone švytinčius garus.

Paskui ūkas su visa jėga šauna į viršų, tiesiai berniukui į veidą. Tirštos draiskanos raitosi lyg gyvatės, jos smelkiasi berniukui į šnerves, burną ir akis. Berniukas gargaliuoja, griūva aukštielninkas, kūnas krūpčioja, purtosi, rankos tabaluoja, kojos spardosi. Veidas pasidaro baltas kaip numirėlio, akys išvirsta ir keičia spalvą – pradžioje buvusios žydros, paskui patamsėja, tampa violetinės, juodos, o galiausiai raudonos kaip kraujas. Jos švyti lyg automobilio signalinės šviesos tamsiame kelyje. Visa tai nutinka per kelias sekundes. Akys užgęsta, sąnariai liaujasi trūkčioję, kūnas nurimsta. Sunkiai alsuodamas jis guli ant nugaros žolėje. Žvelgia į mėnulį, kybantį statmenai viršum jo, apvalų ir akinamai baltą. Tačiau nesimarksto. Guli taip kokį pusvalandį. Paskui stojasi, ima knygą ir su mąslia mina veide laiko ją abiem rankom. Tas veidas tebėra dvylikamečio berniuko, tačiau jame prasišviečia ir kažkas kita. Kažkas vos pastebimai šmėsčioja jo akyse lyg žuvis po vandens paviršiumi. Be galo senos būtybės atšvaitas. Berniukas glostinėja knygos viršelį, kaip kiti vaikai savo katę ar triušį.

13

Paskui pasiima akinius. Dedasi juos ant nosies, gręžiasi ir leidžiasi taku kapinių vartų link. Knygą tvirtai spaudžia po pažastimi. Daugiau nebesižvalgo atgalios.

Vienoje iš keturių kapo duobių kažin kas sujuda. Palengva ropščiasi aukštyn. Iš duobės išlenda baltutėlė kaip kaulas ranka. Skeleto ranka...

Po dvejų metų...

22.

– Žiūrėkit, – sako mokytojas Žakas dvidešimt aštuonių mokinių grupei. – Šis automobilis Mercedes-Benz kitados priklausė Vokietijos imperatoriui Vilhelmui Antrajam. Tas daikčiukas šarvuotas ir sveria 2750 kilogramų. Neblogai, ką?

– O ar jis įstengė bent pasijudinti iš vietos? – klausia Mičelas. – Toks griozdas. Visai kaip tankas. Man verčiau duokit raudoną Ferrari.

– Aš manau, kad norėtum, Mičai, bet jeigu tikiesi kada nors gauti darbą, kad įstengtum įpirkti tokį automobilį, turėtum labiau stengtis mokykloje.

– Jis ir pats atsiras, mokytojau, aš lošiu valstybės loterijoje.

Mokytojas Žakas šypsosi.

– Svajok sau toliau, Mičai. O mes tuo tarpu pasistengsim šio to išmokti.

Sjurdo Kuiperio mokyklos aštuntoji klasė lankosi „Autotrono“ Automobilių muziejuje. Šių metų Vaikų knygos savaitės tema – „Viskas, kas rieda“. Taigi iškyla į „Autotroną“ kaip tik derama, nusprendė mokytojas Žakas. Prieš kelerius 15

metus per Vaikų knygos savaitę jo mokykloje nutiko keistas dalykas. Vienas mokinys dingo be pėdsakų ir niekada nebeatsirado. Nuo to meto mokytojui Žakui ši ypatinga savaitė turi savotišką prieskonį. Tačiau kaip tik todėl jis mėgina mokiniams ją padaryti kuo smagesnę.

Automobilių muziejus yra didžiulis pastatas su dviem ilgais šoniniais sparnais, kur galima pamatyti milžinišką automobilių rinkinį. Ne vien įprastus, bet ir keistus, juokingus, beprotiškus, kuo nors ypatingus ar net šimto metų senumo automobilius. Palubėje lyg pirmykščių laikų pterodaktiliai kybo trys natūralaus dydžio lėktuvai. Šiandien daugiau lankytojų beveik nėra, be abejo, todėl, kad oras tiesiog šlykštus: tai pila kaip iš kibiro, tai lynoja, o retsykiais – tik lašnoja. Geras dalykas tas, kad aštuntajai klasei muziejus dabar tekęs bemaž vienai. Mokytojas vedžioja klasę kur ne kur šį bei tą paaiškindamas. Rytojaus dieną visi mokiniai turės parašyti po gražų rašinėlį apie šią iškylą.

– Kiek galima pliurpti, – atsidūsta Lidija, stovėdama pačiame gale.

Lidija mėgsta kalbėti stačiai. Aštuntosios klasės berniukai vadina ją Raudonuoju Pavojum, nes jos plaukai ryškiai rudi, o liežuvis labai jau aštrus.

– Man tų automobilių gana. Jau kažin kiek valandų čia vaikštinėjam. Kas man darbo, kokį automobilį po šikna turėjo seniai miręs vokiečių imperatorius.

Lidija kumšteli greta stovintį Šakirą.

16

– Plaunamės?

– Kur? – Ką aš žinau. Laukan, pasivažinėsim amfibija ar apsuksim ratą apžvalgos automobiliu. Tuoj čia viską uždarys, tada nebegalėsim. Šakiras dvejodamas dirsčioja į mokytoją, plačiais mostais aiškinantį, kad tas seniai miręs Vokietijos imperatorius po Pirmojo pasaulinio karo buvo ištremtas į Nyderlandus. Šakiras nemėgsta daryti to, kas draudžiama. Mokytojas Žakas yra linksmuolis, bet verčiau jo nepykdyti. Tada jis tiesiog pratrūksta, nors tai ir nutinka daugių daugiausia kartą per metus.

– Na, – sako Šakiras. – Aš nežinau...

– Ei, klausyk, nesimuistyk. Žakas nė nepastebės, – sako Lidija. – Kai jis įsivažiuoja, tai nieko nebemato. Tuoj pats vienas pervarys visą Pirmąjį pasaulinį karą. Paklausk, ar Richardas eis su mumis. Šakiras linkteli. Jis timpteli bičiulį Richardą už rankovės.

– Varai su mumis? Lidija kviečia eiti laukan.

– Bent viena gera mintis, – sako Richardas. – Čia jau sočiai visko prisižiūrėjau.

– Aš irgi varau, – sako Beris, nugirdęs, ką kalbėjo Šakiras. – Kad ir kaip gaila, Betmeno automobilio čia nėra, o būčiau norėjęs pamatyti, kaip jis iš arti atrodo.

Beris yra juokinga Richardo priešingybė. Richardas – išstypęs, liesas, šviesių garbiniuotų plaukų, odine striuke 17

su užrašu didelėmis raidėmis ant nugaros: METALLICA. Beris – mažiukas, kresnas, juodų stačių plaukų. Po striuke vilki marškinėlius su Betmeno atvaizdu.

– Einam, – sukužda Lidija, ant pirštų galų sėlindama tolyn nuo klasės. Trys berniukai patyliukais seka jai įkandin, o mokytojas Žakas tuo metu, mokiniams skambiai juokiantis, mėgdžioja žemyn smingantį bombonešį.

– Per Pirmąjį pasaulinį bombonešių dar nebuvo, Žakai, – šūkteli kažkas pargriuvusiam mokytojui.

– Ir pats žinau, – gaudydamas kvapą atsako mokytojas, – bet negalėjau susilaikyti.

Niekas nepastebi, kad ketvertas dingęs. Vikriai pasukę už kampo, jie pasileidžia bėgte, nardydami tarp automobilių eilių, kol Žako ir kitų klasės vaikų balsų visai nebesigirdi.

– Kur durys? – klausia Beris.

Jie apsižvalgo. Tada išgirsta garsų barbenimą ir perkūnijos trenksmą.

– Audra, – sako Šakiras. – Lauke pliaupia dar smarkiau. Taigi amfibijomis nepasivažinėsim.

– Grįžtam pas Žaką su klase? – klausia Beris.

Lidija purto galvą.

– Tada jis pastebės, kad buvom nusiplovę.

Richardas pritaria jai.

– Eisim tiesiai į automobilių stovėjimo aikštelę, 18

o kai mokyklos autobusas atvažiuos mūsų, nepastebimai prisidėsim prie klasės.

– O ką dabar veiksim? – klausia Beris.

– Aš žinau, – šūkteli Šakiras. – Einam žaisti vaizdo žaidimų.

– Varom, kas pirmas!

Richardas pasileidžia bėgte. Kiti skuodžia jam įkandin.

Netrukus jie jau stovi tamsiame kampe, kur galima atsisėdus į krėslus patiems vairuoti automobilį viename iš daugybės ekranų.

– Šūdas, reikia guldeno, – sako Richardas. – O aš neturiu pasiėmęs.

Visi ima raustis kišenėse. Niekas guldeno neturi. Ūmai vienas ekranų ryškiai nušvinta. Užsklanda su lenktyniniu automobiliu pradingsta ir pasirodo berniukas su tamsiais akiniais ir stirksančiais šiurkščiais plaukais, kokių keturiolikos metų. Atrodo, lyg jis žvelgtų tiesiai į juos.

– Ieškot linksmybių? – klausia berniukas. – Nuotykių?

Ar atspėjau?

Richardas apstulbęs dirsteli į Lidiją.

– Ar tas kvaiša kalba su mumis?

Lidijai nespėjus atsakyti, galva ekrane ima kalbėti toliau: – Taip, tas kvaiša kalba su jumis. Kas jums iš vaizdo žaidimų, už kuriuos dar ir pinigus reikia mokėti?

Vaikai suglumsta. Kituose ekranuose matyti tik įprasti kompiuteriniai lenktyninių automobilių atvaizdai.

19

– Čia, aišku, tik reklaminis klipas, – sako Šakiras. – Tas tipas mūsų net negali matyti. O gal gali, Richardai?

Richardas gūžteli pečiais.

– Čia triukas. Kur nors įtaisyta paslėpta kamera, – jis pažvelgia aukštyn. – Gal kuriame tų senų lėktuvų palubėje. Žinot juk, apsauga.

– Jokia čia ne apsauga, – sako Lidija eidama prie ekrano.

Berniukas ekrane juokiasi. Tas juokas toks niūrus, kad Šakiras net pašiurpsta. Slapčiomis jam norėtųsi, kad būtų likęs su mokytoju Žaku ir klase. Jį suima negera nuojauta, kad kažkas ne taip, kad čia dedasi keisti dalykai. Gal tai dėl tų juodų akinių, su kuriais yra berniukas ekrane. Šakirui visada nemalonu, kai negali matyti kito žmogaus akių.

– Aišku, kad jus matau. Kviečiu patirti tokių dalykų, kokių nė sapnuoti nesapnavote. Ir tas nieko nekainuos.

– O, jau įdomu, – sako Richardas.

Lidija įsiremia rankomis į šonus.

– Šit kaip? Ir ką gi?

– Tuoj pamatysit, – žada berniukas.

Ekranas blyksteli ir berniuko veidas pradingsta. Ekranas pasidaro juodas.

– Ei, pala, – sako Lidija.

Ji ištiesia ranką, bet išsyk suspigusi atitraukia.

– Kas nutiko? – susirūpinęs klausia Šakiras. – Karštas?

– Ne, šaltas, – burbteli Lidija. – Ledinis, lyg ką tik iš šaldiklio.

20

Richardas su Beriu apžiūrinėja ekraną jo neliesdami.

– Patikėsit ar ne, jis padengtas ledo sluoksneliu, – sako Richardas.

Jie mato, kaip ledinis garas kyla nuo ekrano, paskui pasigirsta tykus kapsėjimas į grindis. Ledas, žaibiškai tirpdamas, laša ant žemės. Ekranas blyksteli ir jame pasirodo vaizdo žaidimo pradžia. Valandėlę visas ketvertas tylom dėbso į ekraną. Nejau jie visi keturi sapnavo? Atrodo, lyg nieko nebūtų nutikę, visi ekranai dabar vėl normalūs.

– Ką tas vaikinas turėjo galvoje? – klausia Beris. – Ką mes tuoj pamatysim?

– Gal lėktuvai ims sukti ratus ir įsižiebs fejerverkas, – vypteli Richardas. – O vienas iš mūsų pasirodys besąs šimtas tūkstantasis lankytojas ir gaus milžinišką piniginį prizą.

– Taigi, o gal mes atsidūrėme televizijos laidoje ir „Autotronas“ pasiūlys mums naujutėlaitį supergreitą automobilį.

Visa klasė ir mokytojas Žakas tai žino, jie irgi yra sąmokslo bendrininkai.

Richardas su Beriu pratrūksta kvatotis. Jie jau ir patys pradeda tikėti savo fantazijomis. Lidija šypsosi dėl jų vaikiško elgesio, tačiau Šakiras stovi sustingęs, ištempęs ausis.

– Girdite? – sako jis ūmai.

– Ką, aš tai nieko negirdžiu, – kikena Beris. – Ar Henis Huismanas ateina su visais kitais ir dovanomis?

Richardas vėl pratrūksta kvatotis.

– Ne, paklausykit, kaip tylu!

21

Loon, Paul van Lo-127 Siaubų autobusas 3 / Loon, Paul van; iš nyderlandų kalbos vertė Antanas Gailius; iliustravo Hugo van Look; viršelio dailininkė Camila Fialkowski. – Vilnius: Nieko rimto, 2013. – 264 p.: iliustr.

Jūsų rankose trečioji olandų rašytojo Paulo van Loono (g. 1955) „Siaubų autobuso“ serijos knyga. Nors retas žmogus sieja autobusus su vampyrais, vilkolakiais ir kitomis baisybėmis, Paulas prikausto skaitytojų dėmesį išradingomis istorijomis apie įvairiausius siaubus, kartu įpindamas ir šiek tiek šiuolaikinių aktualijų. Ši istorija yra skirta paaugusiems vaikams, bet įtrauks ir jų vyresniuosius brolius, mamas ir tėčius.

Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Olga Maciulevičiūtė Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė Tiražas 2500 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Ar esi kada pabudęs vidury nakties, ar matei promiegiais greta savo lovos stovinčią sulinkusią raganą su užsirietusiais nagais? Arba vampyrą, arba Fredį Kriugerį su durklais vietoj pirštų? Paskui užsidegęs lempą išvysti, kad toji ragana yra tiesiog kėdė su kabančiais ant jos drabužiais. Bet kas būtų nutikę, jei nebūtum užsidegęs lempos?..

Pažįstamas jausmas, ar ne? „Siaubų autobusas 3“ privers vakare dairytis per petį ir pasitikrinti, ar kambario kampe netūno kokia šmėkla, o už lango nesibraižo vampyras.

Visgi autorius likimo valiai jaunųjų skaitytojų nepalieka ir pažeria patarimų, kaip išvengti siaubūnų. Jis siūlo pilti druskos ant zombio, kad tas grįžtų į savo kapą; neskaityti užkeikimų garsiai ir galbūt pavyks nepavirsti šmėkla... Šiurpu? Bet užtat smagu!

Tai trečioji olandų rašytojo Paulo van Loono serijos apie Siaubų autobusą knyga.

K itos serijos knygos:

ISBN 978-609-441-153-3

El. knygynėlyje – geresnės kainos!

9 786094 411533