Paul van Loon
Siaub킬 autobusas 4
Paul van Loon
Siaub킬 autobusas 4
UDK 821.112.5-93 Lo-127
Paul van Loon DE GRIEZELBUS 4 Leopold, Amsterdam, 1998
Hadžidai ir Manišai
Knygos leidimą remia Nyderlandų Karalystės ambasada Vilniuje.
ISBN 978-609-441-186-1
© Tekstas, Paul van Loon © Viršelio iliustracija, Camila Fialkowski © Iliustracijos, Hugo van Look © Uitgeverij Leopold, Amsterdam, 1998 © Vertimas į lietuvių kalbą, Antanas Gailius, 2013 © Leidykla „Nieko rimto“, 2014
Paul van Loon
Siaubų autobusas 4 Iliustravo Hugo van Look Iš nyderlandų kalbos vertė Antanas Gailius
Vilnius 2014
Būk atsargus, būk labai atsargus jungdamas savo kompiuterį. Mat niekada nežinai, kas tūno anapus ekrano, keistajame pasaulyje, Kitoje Tikrovėje, kur tyko dalykai, vieną dieną galį ištiesti savo nagus. Kiaurai per kompiuterio ekraną. Į tave... Privalomas fondo SSS (Siaubai, Sapnai ir Skeletai) perspėjimas kompiuterių naudotojams
Mokytojas Žakas uždega degtuką ir laiko jį prikišęs prie pypkės. Pypkė gulėjo ant grindų, tarp šūsnies kompiuteriu spausdintų popierių. Ten buvo ir ranka rašyta knyga Siaubų autobusas. Nieko nesakydamas mokiniams, mokytojas ją pasiėmęs pasikišo po striuke. Jis nė pats nežino kodėl. Gal knygoje ras kokį paaiškinimą, kas čia šią dieną dėjosi. Keisčiausia, kad atrodė, lyg knyga prašytųsi paimama. Lyg būtų verste privertusi jį pasikišti ją po striuke ir nieko nesakyti mokiniams. Lyg jis būtų daręs ką draudžiama, pavojinga. Iš knygos Siaubų autobusas 3, 2013
Mokytojas Žakas Mokytojas Žakas, plačiai atmerkęs akis, tylutėliai guli lovoje. Tačiau jis nemiega. Trečia valanda nakties. Tai metas, dar vadinamas vilko valanda, kai iš nakties patamsių prie tavęs artinasi visokios baimės. Mokytojui ant kaktos žiba mažučiai lašeliai. Prakaitas bėga jam per smilkinius. Pagalvė sudrėkusi. Akys įsmeigtos aukštyn į tamsybes. Galvoje šmėkščioja visokie paveikslai. Sapnų vaizdai, ilgai saugoti, o dabar prišaukti iš praeities. Šviesos pluoštai raižo naktį. Priekiniai žibintai, panašūs į pabaisos akis. Senas, keistais pavidalais išpaišytas autobusas burzgia per tamsą. Vaikai spiegia, ant galvų jiems keisti šalmai. Vyras juodais drabužiais, plika galva, baltu veidu išsišiepęs lyg vilkas skečia rankas. Jo apsiaustas su gobtuvu plazda kaip šikšnosparnio sparnai. Berniukas pasišiaušusiais plaukais kilsteli saulės akinius aukštyn. Jo akys raudonos – du rubinai, du kraujo lašai. Mokytojas Žakas sugniaužia paklodę rankomis. Jis neramiai vartosi. Norėtų pabusti, bet neįstengia. Paveikslai galvoje sukasi ratu pašėlusios karuselės greičiu. Kaukštelėję atsiveria geležiniai kapinių vartai. Pro šalį skrieja antkapiai. Iš vieno atviro kapo išsiropščia skeletas. Jam ant kiaušo vairuotojo kepurė. Atkišę ranką griaučiai kažką rodo. Išnyra antkapis, kuriame išrašytas vardas: P. Nonvalas. 11
Kitą akimirką akmeninis antkapis sprogsta į gabalus. Granito nuolaužos išlaksto į visas puses virsdamos popieriaus lakštais. Jie pilni rašmenų; nukritę ant žemės susidėsto į knygą. Į storą, juodą knygą. Nežinia iš kur ant jos nukapsi lašai. Raudoni lašai, kraujo lašai, iš kurių randasi raidės, virstančios į antraštę juodame viršelyje: Siaubų autobusas. Mokytojas Žakas pašoka, bet vis tebemiega. Lyg robotas sėdasi, permeta kojas per kraštą ir lipa iš lovos. Rankos pastveria akinius nuo naktinio staliuko ir uždeda juos ant nosies. Tada jis eina iš kambario į gretimą patalpą. Ten jo darbo kambarys. Lunatikai visada neklysdami randa kelią. Mokytojas spusteli mygtuką, ir viršum rašomojo stalo įsižiebia dienos šviesos lempa. Ant stalo stovi kompiuteris, greta guli šūsnis raštų, užduočių, diktantų. Mokytojas Žakas pro stalą žengia tiesiai prie kimšte prikimštos knygų spintos. Pirštai slysta knygų nugarėlėmis, kol randa tai, ko jis ieško. Pačioje apatinėje lentynoje, užkišta už kitų knygų. Ši knyga jau dvejus metus ten stovi, mokytojas Žakas nebuvo prie jos nė prisilietęs nuo tos dienos, kai pasislėpęs po striuke parsinešė namo. Buvo net pamiršęs, visai apie ją negalvojo. Bet dabar be vargo ją randa. Išsitraukia juodąją knygą iš spintos. Net miegantį jį nukrečia šiurpas palietus Siaubų autobuso viršelį. Knyga iš jo sapno. Nesunaikinamas, ranka rašytas egzempliorius. Mokytojas sėdasi į fotelį. Atsiverčia knygą, ir jo dvasia pradeda gerti tai, kas joje parašyta. Tą pačią akimirką kompiuteris savaime 12
įsižiebia. Juodame ekrane sužėri ir įsminga į mokytoją dvi piktos raudonos akys. Žakas nieko nepastebi. Jis yra lunatikas, skaitytojas per miegus, vėl atvėręs ryšį tarp Kitos Tikrovės ir tikrovės. Ir jis nieko nenutuokia...
ENTER
31. – Dėmesio, berniukai ir mergaitės, – sako mokytojas Žakas aštuntai klasei. – Rytoj prasideda Vaikų knygos savaitė, ir mes darysim šį tą ypatinga. Jums tikrai patiks. Vaikai smalsiai lūkuriuoja. Žakas dažnai prasimano gerų dalykų. Jis yra šaunus mokytojas. – Turbūt galėsim pažaisti klasėje kompiuterinius žaidimus, – kužda Estebanas Vauteriui. Vauteris su akinukais, dantų plokštele ir pasišiaušusiais plaukais. Pasikrapštęs nosį numeta sudžiūvusio snarglio trupinį po staleliu. – Arba eisim ekskursijon į žaidimų salę, – sako. – Galėsim pažaisti smagių vaizdo žaidimų. Jei mokytojas Žakas bus kartu, mus tikrai įleis. Mokytojas valandžiukę tylėdamas žiūri Vauterio ir Estebano pusėn. – Ar judu jau baigėt? Ar išsikrapštei nosį, Vauteri? Tada galiu kalbėti toliau. – Oi, oi, tikrai šiąnakt neišsimiegojęs, – kužda Vauteris. – Paprastai jis niekad nebūna toks irzlus. Estebanas linkteli. – Ir išblyškęs labiau nei visada, net truputį pažaliavęs. Gal žirnienės padaugino? 14
– Per Vaikų knygos savaitę mes visada daug užsiimam knygomis, – toliau kalba mokytojas Žakas. – Bet šiemet padarysiu ką kita. Man patinka pačiam rašyti istorijas ir pastaruoju metu gerokai jų prirašiau. Todėl jums teks laimė pirmiems išgirsti jas per Vaikų knygos savaitę. Na? Ką pasakysit? Mokytojas Žakas švytinčiu veidu apžvelgia klasę. Estebanas užsideda kepuraitę su užrašu Nike snapeliu į užpakalį ir pakelia ranką. – O kokį tą smagų planą esate sugalvojęs? Mokytojas nustebęs pažvelgia į Estebaną. – Šitą! Čia ir yra planas. Jūs galėsite pasiklausyti mano istorijų. – O! Jau tuo tai mūsų nesuviliosit, mokytojau. Jūsų istorijos žiauriai nuobodžios. Apie ankstesnius laikus ir panašiai. Per jas amžinai užmingu. – Ir dar kaip suviliosiu, – sako mokytojas Žakas truputį griežtesniu balsu nei paprastai. – Ir dar kaip! Pasidarysim iš to žaidimą. Išnuomojau autobusą, su juo mes leisimės į trijų dienų siaubų kelionę. Būsiu jūsų vadovas, ir kasdien mes važiuosim vis į kitą vietą. Ten aš jums paskaitysiu istoriją. Be to, tos istorijos visai kitokios, nei jūs manot. – Na, – taria Vauteris, – ir kas sako, kad bus smagu? – Bus smagu, nes aš taip sakau! Turės būti smagu!
15
Mokytojas Žakas nesišypso, balsas skamba šaižiai. Tokio jo balso klasė nėra girdėjusi. Visi išsyk nuščiūva. Kas darosi Žakui? Matyt, bus praleidęs labai prastą naktį. Tik Julija nieko nepastebi. Ji sėdi galiniame suole. Pusilgiai, juodai kaip derva nudažyti plaukai, svajingos, šviesiai žydros akys, žvelgiančios kažkur pro langą. „Žako idėja – jėga“, – pamano ji sau. Julija pašėlusiai mėgsta istorijas. Ji ir pati jų prasimano. Su matematika tikra bėda, bet už rašinius ji visada gauna mažiausiai devynetą. Debesyse, plaukiančiuose už lango, ji regi snieguotus kalnus, už kurių klostosi neįtikėtini nuotykiai. Vėl pažvelgusi į mokytoją Žaką Julija kraupiai persigąsta. Ūmai kažkas kitas stovi prieš klasę. Ne Žakas su barzda ir akiniais, bet kažkas nublyškusiu veidu, plika galva ir keistai smailiomis ausimis. Julija sugriebia stalo kraštą. Visi aplinkiniai garsai pradingsta. Bendraklasiai pavirsta blankiom pamėklėm. Stalo linijos ir klasės kampai išskysta. Užtat tą nublyškusį veidą ji mato be galo ryškiai. Skvarbios akys žvalgosi po klasę lyg tyrinėdamos mokinius. „Bet niekas jo nemato, – mąsto sau Julija. – Panašu, kad aš viena.“ Baimė iš skrandžio pakyla jai iki gerklės. Nublyškėlio veidas ūmai pašaipiai nusijuokia jos pusėn, ilgas liežuvis brūkšteli per neįtikėtinai aštrius dantis. Čia tikrai ne mokytojas. Bet kas gi tada? Ir kur staiga pragaišo Žakas? Julija apsižvalgo. Kodėl niekas nieko nesako? Kiti mokiniai 16
klusniai žvelgia į mokytoją. Negi niekas nemato to, ką mato ji? Kad mokytojas nėra mokytojas? – Julija? Julija, ar negirdi manęs? Ranka sugriebia Julijai už peties ir visą ją supurto. Nublyškusio veido nebėr. Vietoj jo tiesiai prieš Juliją atsiranda mokytojo Žako veidas. Jo ranka jai ant peties. – Julija, jau tris kartus tave šaukiau. Ar tau viskas gerai? Julija sumišusi žvelgia į mokytoją. Barzda, akiniai, kaip ir dera. Negi jai bus prisisapnavę? – Ne, eee... taip. Tik pamaniau... Išvydau... Bendraklasiai nustebę sužiūra į ją. – Tikriausiai Julija vėl išvydo šmėklą, – šūkteli Estebanas. – Kaip ir praėjusią savaitę prie dviračių stovų. – Ne, baik, ten buvo visai ne vaiduoklis, ten buvo Ilzė, – suspinga Sonis. Mergaitė ilgais šviesiais plaukais ir smailiu veiduku nieko netardama stojasi, griebia penalą ir trenkia Soniui per galvą. – Žinojau, kad slapčiom esi mane įsimylėjusi, – nusiviepia Sonis, ranka braukdamasis per plaukus. – Bet kam taip visiems rodyti? Ilzė kyšteli liežuvį. – Visai trenktas. – Sėskis, Ilze. O tu, Soni, jei jau kalbam apie šmėklas, verčiau kada pasižiūrėk į veidrodį, – sako mokytojas Žakas. Sonis yra plonas išstypėlis, o dantys aiškiai per dideli jo burnai. Plaukai stirkso į visas puses. 17
– Dar šįryt žiūrėjau, mokytojau, – sako Sonis išsiviepdamas ir parodydamas visus dantis. – Mano atspindys žiauriai persigando. Žakas neketina tęsti šio pašnekesio. Jis vėl gręžiasi į Juliją. Ši tylomis žiūri į mokytoją. Ji nedrįsta pasakyti, ką mačiusi. Turbūt čia jos vaizduotė – lygiai kaip ir debesys, pavirstantys į kalnų kraštovaizdį. Pernelyg daug fantazuoja, prieš kelis mėnesius pasakė šeimos gydytojas, kai Julija naktimis niekaip negalėdavo užmigti, nes šviesai užgesus vis matė priemenėje vyrą su kirviu. – Julija mato dalykus, kurių iš tikrųjų nėra, – tokie buvo šeimos gydytojo žodžiai. Bet visai neseniai, prieš pat Julijai su tėvais persikeliant į naujų namų kvartalą, vienas senis gatvėje papasakojo jai istoriją. Daugiau nei prieš penkias dešimtis metų jų senuosiuose namuose nutikęs šiurpus dalykas, sakė kokių devyniasdešimties metų seniokas. Tų namų gyventojas kirviu išžudęs visą savo šeimą, o paskui pats nusižudęs. Kraupi istorija. Julija buvo priblokšta, bet tėvams nieko nepasakojo. Jei būtų pasakiusi: „Tėte, mama, aš greičiausiai mačiau žudiko šmėklą“, – tučtuojau vėl būtų atsidūrusi pas šeimos gydytoją arba pas psichiatrą. Be to, ji ir pati nėra tikra, ar ten nebuvo tik jos fantazija. O gal senis melavo, tai irgi įmanoma. Šiaip ar taip, kartais verčiau patylėti. Laimė, naujuosiuose 18
namuose ji nebemato jokių keistenybių. Tai namai be praeities. Julija pakrato galvą. – Man nieko nėra, mokytojau. – Gerai, tada aš dabar jums parodysiu, ko galite tikėtis kitą savaitę. Išsitraukęs iš krepšio pluoštą spausdintų lapų, mokytojas Žakas dedasi juos ant stalo. Estebanas, nučiuožęs nuo kėdės, puola ant kelių. – Oi, ne. Maldauju, mokytojau. Nereikia. Nekankinkit mūsų. Verčiau duokit kokią užduotį už bausmę ar dalybos uždavinių. Tik jau ne kokią nuobodybę apie tai, kaip viskas buvo, kai buvote jaunas. Kiti mokiniai kikena matydami Estebano vaidybą. Mokytojas Žakas nesijuokia. Jis žvelgia tiesiai į Estebaną. Jo šnervės virpa, antakiai kruta, o skruostų oda banguoja, lyg po ja kas judėtų. Akimirką jis atrodo taip bauginamai, kad klasėje stoja mirtina tyla. Julija pariečia kojų pirštus. – Sėskis! Įsakymas trumpas, bet toks grėsmingas, kad niekas daugiau nesiryžta nė žodžio pratarti. Estebanas klesteli ant kėdės nedrįsdamas net pažvelgti į mokytoją. Ūmai Žakas nusišypso. Veidas atsileidžia. – Pirma paklausyk, paskui vertink. Mano nuomone, tai tikrai gera istorija, nors aš ir pats taip sakau. Visi tylomis žvelgia į mokytoją. Niekas nebepokštauja. 19
Mokytojas Žakas atsikrenkštęs paima pirmą lapą iš šūsnies. Jam pradėjus skaityti, Julijai užtraukia kvapą, ji įsitveria į stalo kraštą. Negi jai akyse dvejinasi? Negi mokytojas Žakas turi keturias akis, dvi nosis ir dvi burnas? Antrasis veidas, tasai kraupiai nublyškęs ir pliku pakaušiu, darosi vis geriau matomas, lyg kaukė, tempiama mokytojui Žakui ant galvos. Gerai pažįstamas mokytojo Žako balsas skaito istorijos antraštę. Bet žodžiai sklinda iš neregėtosios burnos plonomis lūpomis. Tik niekas to nemato. Niekas. Visi klusniai klausosi...
Kiaušinis – Pūkuti mielasis, – kužda Karė, – ar užsinorėjai gardaus kąsnelio? Ji atsargiai kiša ranką į kuprinę, stovinčią greta stalo. Tikėkimės, kad mokytojas neišgirdo Pūkučio cypsėjimo. Naminius gyvūnus neštis į mokyklą draudžiama. „Bet juk negaliu leisti Pūkučiui numirti iš bado, – mąsto sau Karė. – Tada atsitiktų kraupus dalykas.“ – Kare! „Oi, to ir bijojau.“ Karė skubiai traukia ranką iš kuprinės. – Ką ten turi, Kare? Parodyk, – sako ponas Tengas. – Eee... nieko, mokytojau, ieškojau rašiklio. Iš kuprinės pasigirsta primygtinis cypsėjimas. Alkanas Pūkutis reikalauja būti pašertas. – Cypsintis rašiklis? Nagi, parodyk, Kare. Karė atsidūsta. Dabar jai teks ištraukti Pūkutį iš kuprinės. Tikėkimės, kad ponas Tengas jo neatims. Reikia nutaisyti švelnią miną. Gal tai padės. Karė kiša ranką į kuprinę, sykiu mėgindama žvelgti nekaltai ir truputuką maldaujamai – maždaug taip, kaip žiūri į motiną norėdama gauti pinigų naujai grupės Backstreet Boys kompaktinei plokštelei. – Čia mano viščiukas, mokytojau. Turiu jį palesinti. 21
– Parodyk! – sako ponas Tengas. Karė atgniaužia delną. Jame guli kiaušinio pavidalo aparatukas su ekranėliu. Ekranėlyje juda viščiukas lyg iš animacinio filmo. Ponas Tengas griebia aparatuką Karei iš rankos. – Kiek kartų sakiau, kad nenoriu klasėje matyti tų elektroninių kiaušinių? Cypsėdami jie trukdo pamoką. Be to, blaško dėmesį. Juk nesivedi į mokyklą šuns ar katės? Tai kam nešiesi tokį dirbtinį gyvūnėlį? Atrodo, lyg Karė negirdėtų, ką sako mokytojas. – Ar galėčiau pašerti Pūkutį, mokytojau? Tik paklausykit, kaip jis cypsi iš alkio! Kiti klasės vaikai patyliukais kikena. Visiems jiems žinomi tie kompiuteriniai namų gyvūnėliai, kuriuos gali pašerti tiesiog kelis kartus spustelėjęs mygtukus. – Pūkutis, Pūkutis! – burba ponas Tengas. – Man jau gana. Apgailestauju, bet dabar jo nebeturėsi. Duokš. – Ne, labai prašau, mokytojau, – Karės balsas net trūkinėja iš siaubo. – Turiu jį pašerti, kitaip... – Kitaip kas? Ponas Tengas nustebęs pažvelgia į Karę. Pamato ašaras jos akyse. – Čia jau penktas mano Pūkutis, – virpančiu balsu sako Karė. – Visi kiti numirė, nes per mažai jais rūpinausi ir 22
kartais neduodavau palesti. Bet šitas yra ypatingas. Jis sulauks senatvės. Ir jeigu gerai juo rūpinsiuos, kasdien po truputį didės. Pažadėjau rūpintis. – Pažadėjai? Kam? – Tam ponui, iš kurio jį gavau. Jis atnešė man Pūkutį prie durų. Turėjo visą lagaminą Pūkučio broliukų ir sesučių. Davė man jį tik tada, kai pažadėjau dieną ir naktį juo rūpintis. Ponui Tengui šis pašnekesys pradeda rodytis vis keistesnis. Karė apie tą kvailą žaislinį kiaušinį kalba taip, lyg čia būtų gyva būtybė. Mokytojas žvilgteli į viščiuką ekranėlyje. Atrodo mielas, tą ponas Tengas turi pripažinti. Snapiukas vis plačiai žiopčioja, lyg paukštukas rėktų iš alkio. Tiktai tas riksmas skamba kaip nemalonus ausiai elektroninis pypsėjimas. Aparatėlis mokytojo rankoje šiltas, ir, kad ir kaip tai būtų beprotiška, ponas Tengas jaučia tykų tvaksėjimą, lyg tas paikas daikčiukas turėtų širdį. Ponas Tengas vėl pažvelgia į Karę. Jos akys vis dar drėgnos. Mergaitė atrodo išblyškusi, mąsto sau ponas Tengas. Paakiai pajuodę, oda papilkėjusi. Gal ji turi bėdų namie? – Nagi, pirmyn. Šįkart dar pagailėsiu. Greičiau lesink savo gyvį, kad tik liautųsi tas nelemtas cypsėjimas, o tada kišk jį kuprinėn. Bet nuo šiol daugiau nenoriu jo čia matyti. Jei dar kartą atsineši, tikrai atimsiu. Sutarta? 23
Karė linkteli, nusibraukia ašaras ir pašėlusiu greičiu ima spaudyti mygtukus po ekranėliu. – Nurimk, Pūkuti, – kužda ji. – Tikrai tavęs nepamiršiu, neleisiu tau mirti iš bado. Pagaliau cypsėjimas liaujasi. Karė dar vis kalbina kiaušinį. Kužda meilius žodelius, net paglosto jį. Ponas Tengas nuostabos kupinomis akimis žvelgia į ją. Paskui purtydamas galvą imasi toliau vesti pamoką. – Mama, turėsi pasirūpinti Pūkučiu, kol būsiu mokykloje. Karė sviedžia striukę ant kėdės, nusispiria batelius ir drimba ant suolo. Ir išsyk traukiasi iš kuprinės Pūkutį. – Striukę į kabyklą, batus į prieangį. Kiek kartų reikės tau sakyti, Kare! Karė atsidususi daro ką liepta. Paskui eina virtuvėn ir pakšteli motiną į skruostą. – Ar gerai, mama? – Kas? – Ar pasirūpinsi Pūkučiu, kol būsiu mokykloje? Pašersi, iškuopsi ir pažaisi su juo. Negaliu daugiau neštis į mokyklą, nes jo neteksiu. Mama nupurto kelis trupinius į plastikinę šiukšliadėžę ir padeda ją ant grindų. Išsyk kniaukdamas ateina storulis pilkas katinas. – Norėčiau, kad retsykiais šiek tiek daugiau pasirūpintum Tobiu, o ne žaistum su tuo kompiuteriniu daikčiuku, 24
Kare. Nuo to laiko, kai įsitaisei šitą kiaušinį, net nepasižiūri į savo katiną. Karė pasilenkusi paskubomis brūkšteli Tobiui per nugarą. – Čia visai ne žaidimas, mama. Privalau Pūkutį šerti nustatytu laiku. Taip pažadėjau ponui. Motina purto galvą. – Man ši istorija vis tiek atrodo keista. Kas tas ponas, atsiradęs prie mūsų durų? Man nelabai patinka ponai, veltui dalijantys vaikams žaislus. Kuo jis buvo vardu? Iš kur atėjo? Karė gūžteli pečiais. Pirštu perbraukia per ekraniuką. – Ponas buvo malonus. Kalbėjo keistokai, lyg būtų atkakęs iš tolimo krašto. Net šiek tiek juokingai. Gavau Pūkutį, kai pažadėjau gerai juo pasirūpinti. Turi man padėti, mama. – O jeigu nepadėsiu? Karės akys išsyk smarkiai išsiplečia.
25
Loon, Paul van Lo-127 Siaubų autobusas 4 / Loon, Paul van; iš nyderlandų kalbos vertė Antanas Gailius; iliustravo Hugo van Look; viršelio dailininkė Camila Fialkowski. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. – 272 p.: iliustr.
Ketvirtoji „Siaubų autobuso“ serijos knyga išmone nė kiek nenusileidžia savo pirmtakėms ir turbūt daugeliui kyla klausimas, iš kur žymusis olandų rašytojas Paulas van Loonas (g. 1955) semiasi idėjų. Gavęs daugiau kaip trisdešimt tarptautinių apdovanojimų, rašytojas nesiliauja šiurpinti ir stebinti vis baisesnėmis istorijomis, prikaustančiomis ne tik jaunųjų skaitytojų, bet ir jų tėvelių dėmesį. Autorius į pamėgtas istorijas įpina naujų motyvų, tad šioje knygoje sutiksite ne tik nematytų veikėjų, bet ir jau pažįstamus Nonvalą, jo vairuotoją Griaučių, mokytoją Žaką ir netgi Edį K. Neabejokite, jūsų laukia nepamirštama kelionė Siaubų autobusu, tai jums ši kompanija tikrai pažada!
Redaktorė Giedrė Kmitienė Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė Tiražas 3000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
„Pūga vis smarkėjo. Zombis pasuko į sodo takelį, – skaito Tonas. – Zombio veide sušvito šypsena. Pakėlęs ranką prie skambučio, jis spustelėjo mygtuką...“ Tą pačią akimirką per namuką nuaidi skambutis. Tonas išsigandęs pašoka nuo kėdės. Šiurpių istorijų rašymas – tai ne juokas! Ir kartais tikrai geriau nežinoti, iš kur rašytojas semiasi įkvėpimo… Štai mokytojas Žakas naktimis sėdi prie kompiuterio ir kuria, tad nenuostabu, kad jis taip noriai dalijasi savo šiurpulinga kūryba su klase. Tačiau kodėl tos istorijos tokios baisios ir keistai susilieja su realybe?.. Kodėl mokytojas pats ima keistis? Ar tai tik nebus kaip nors susiję su „Siaubų autobuso“ rankraščiu, kurį jis priglaudė niekam nieko nesakydamas, ir su Kita Tikrove, slypinčia anapus ekrano… Jūsų rankose – ketvirtoji žymiosios „Siaubų autobuso“ serijos knyga!
K itos serijos knygos:
ISBN 978-609-441-186-1
El. knygynėlyje – geresnės kainos!