Paul van Loon
SiaubĹł autobusas 7
Versta iš: Paul van Loon DE GRIEZELBUS 7 Uitgeverij Leopold, Amsterdam, 2008
Tiems, kurie visados su malonumu skaitė Siaubų autobusą
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
ISBN 978-609-441-490-9
© Tekstas, Paul van Loon, 2008 Pirmą kartą nyderlandų kalba pavadinimu De Griezelbus 7 išleido Uitgeverij Leopold, Amsterdamas, Nyderlandai. © Iliustracijos, Hugo van Look. © Viršelio iliustracija, Camila Fialkowski Išleista susitarus su Uitgeverij Leopold. © Vertimas į lietuvių kalbą, Antanas Gailius, 2018 © Leidykla „Nieko rimto“, 2018
Paul van Loon
Siaubų autobusas 7 Iliustravo Hugo van Look Iš nyderlandų kalbos vertė Antanas Gailius
Vilnius 2018
Nonvalas šyptelėjęs pažvelgia laukan. Blyški pilnatis kaip tik teka ir apšviečia jam veidą. Nežiūrėdamas į Giną jis sukužda: – Juk sakiau, kas nutinka, jei turiu muštis. Juk žinai, aš esu vilkolakis. – Ką? Šaipaisi iš manęs, ar ne? Siaubų autobusas 6, p. 206
121. – Blogai baigsis, Liselore! Liselorė nusibraukia nuo veido ilgą šviesią sruogą ir suraukusi antakius žvelgia į Nonvalą, sėdintį greta jos ant storos medžio šakos. – Ką čia šneki? Kas tau darosi, Nonvalai? Tu sulysęs. Ir dar labiau išblyškęs nei visada. Nonvalas pasimuisto. Ūmus vėjo gūsis žeria jam į veidą smulkaus kopų smėlio saują. Jis papurto galvą kratydamas smėlį iš plaukų. – Nežinau... Bus blogai. Slysta iš letenų... Liselorė pažvelgia jam į rankas. – Kas slysta, Nonvalai? Jis suka akis į šoną. Pradeda temti. Kur ne kur sužimba ankstyvos žvaigždės. – Viskas! Šįvakar pilnatis. Aš vėl pavirsiu vilkolakiu. Ir gali nutikti siaubingų dalykų. Gal aš jau ir praeitą naktį... Nežinau, juk kitą dieną nieko neprisimenu. Liselorė prapliumpa kvatotis. Nonvalas rimtai žvelgia į ją. Po juodais lyg rašalas plaukais veidas išblyškęs. Akys irgi tamsios ir įdubusios. Jis nė iš tolo nepanašus į vilkolakį, mąsto sau Liselorė. Greičiau jau... į perkarusį gatvės šunėką. 7
– Juk tiki tuo, ką sakau? Liselorei staiga pasidaro jo gaila. – Žinoma, kad tikiu. Bent jau... tikiu, kad pats tiki tuo, ką sakai. Bet eee... ar esi tikras? Nonvalas dėbso į žydrą dangų. – Kartais sapnuoju. Guliu nendrių krepšelyje. Aiškiai matau nendres ir rankeną. Naktis, ir aš žvelgiu į pilnatį. Staiga virš krepšelio pasirodo veidas. Jis šypsosi, matau aštrius dantis ir smailias ausis. Nonvalas minutėlę lukteli ir pažvelgia į Liselorę. – Labai keista, bet... Jaučiu, kad... kad tai mano tėvas. Tik nežinau, kas jis. – Tai sapnas, Nonvalai. Tik sapnas! Papurtęs galvą, Nonvalas nušoka nuo šakos ir lyg katė nutupia ant smėlio. Ant visų keturių Liselorei jis panašus į kokį grobuonį. Paskui jis atsistoja. – Tikrai taip. Vakar vakare, pilnaties išvakarėse, taip ir nutiko. Pažiūrėk! Nežinau, ką padariau. Atsismaukęs rankovę, jis parodo savo ranką. Liselorė mato ilgus brėžius, lyg kokių nagų paliktas žymes. – Juk tai niekis, Nonvalai? Gal nugriuvai į kokį krūmą. Aš irgi skindama gėles susibraižau rankas. Nonvalas vėl užsismaukia rankovę. Atrodo, nė negirdi Liselorės. – O šįvakar vėl tas nutiks. Blogiausia, kad niekaip negaliu pasipriešinti. Dar blogiau... 8
– Kas? – Kartais aš tyčia įsikandu liežuvį, kad pajusčiau kraujo skonį. O siaube! Liselorė pašiurpsta. Ji irgi nušoka nuo šakos ir vos nepargriūva, bet spėja įsitverti į Nonvalą. – Kodėl, Nonvalai? Juk tai... juk tai kvaila! Ko nenori, to ir nedarai. Nonvalo veidas prie pat jos veido, ir ji pamato baimę jo akyse. Staiga jis sugriebia ją už rankų. – Aš trokštu kraujo, Liselore. Ir nieko negaliu padaryti. Per kiekvieną pilnatį kažkas manyje pasikeičia. Ne tik išoriškai, bet ir iš vidaus. Tas kraujo troškimas darosi vis smarkesnis. Kartais... – Ai, įgnybai, Nonvalai! Jis pasitraukia atatupstas, lyg tik dabar susivokęs, kad laiko jos rankas. – O, atleisk, atleisk, Liselore! Matai? Aš jau ir tave galiu sužeisti. Per pilnatį nejaučiu savo jėgos. Esu pavojingas. Laikykis toliau nuo manęs! Jis pasileidžia bėgti atbulas. – Palauk, Nonvalai! – šūkteli Liselorė. Nonvalas, papurtęs galvą, apsigręžia ir bėgte bėga į kopą. Liselorė, netikėdama savo akimis, valandžiukę žvelgia jam įkandin, paskui leidžiasi vytis. – Sustok, Nonvalai! Palauk. Aš... 9
Kopos viršūnėje ji nustebusi apsidairo. Klykdami per dangų nuskrenda keli juodi paukščiai. Vėjas ošia ausyse. Nonvalo niekur nematyti. Tik ilgas pėdsakas smėlyje. Nurijusi seilę, Liselorė papurto galvą. Trenktas vaikinas, mąsto ji. Bet vis tiek mielas!
122. „Ūūū, bus blogai, tikrai bus blogai, kažkas mane vejasi!“ Nonvalas, gaudydamas kvapą, klibinkščiuoja rytmečio prieblandoje. Gatvės tuščios ir tykios. Namai tamsūs. Retsykiais jis vis žvalgosi atgalios, paskui šlubčioja toliau. Retsykiais suklumpa ir ima bėgti keturiomis. Pilnatis nusileido anapus namų. Naktis palengva traukiasi. „Ir ką aš vėl būsiu padaręs, – klausia Nonvalas savęs. – Matai, matai, viskas klostosi prastai.“ Kažkur sodelyje sukniaukia katė. Sušnara krūmai. Nonvalas žvelgia į tolį. Tarp namų jis regi paskutinį mėnulio atšvaitą. Letena persibraukia šiurkščius susitaršiusius plaukus. Tarp gauruotų ausų užčiuopia drėgną žaizdą. Kita jo ranka glebiai nukarusi palei kūną. Vaitodamas paliečia skaudamą petį. Jam tarp pirštų ties perplėšta rankove lėtai sruvena kraujas. „Tikrai to nebenoriu“, – mąsto jis. Tykiai suurzgęs apsilaižo. Liežuvis pajunta kraujo skonį. Tačiau jis nedaug ką teprisimena. Viskas slepiasi už raudonų ūkanų. Vėl papurtęs galvą, susiima už smilkinių. Išnyra blankus prisiminimas. 11
Baltas kailiukas, palengva nusidažantis raudonai, baimės kupinos akutės, kraujas... – Ne, ne. Daugiau nebe! Jam už nugaros pasigirsta riksmas. – Kur tu, gyvuly! Parodysiu tau, kaip prie mano triušių... Nonvalas pažvelgia per petį. Ties gatvės kampu pasirodo stambus, kampuotas pavidalas. Jo šešėlis grėsmingai dunkso blėstančioje mėnulio šviesoje. Iškeltose rankose žmogysta laiko kirvį. – Pala, pala, šįsyk tikrai tau uždrošiu! Beveik namie, mąsto Nonvalas. Dar truputėlį. Jis klupinėdamas įvirsta į savo sodelį. – Aaaaa! Vėl griebiasi už peties, kur kirvis jam sykį jau brūkštelėjo. Dar truputuką, dar truputuką. Nonvalas pilvu šliaužia prie laukujų durų. Dar keli metrai, bet durys staiga ima tolti. Kojos švininės. Sužeista ranka bejėgė. Nonvalas remiasi sveikąja, bet alkūnė trekšteli, ir jis nuvirsta aukštielninkas. Jis girdi savo persekiotojo žingsnius. Aidėdami gatvėje, jie sparčiai artėja. Vienu šuoliu žmogysta atsiduria prie pat jo. – Aha, dabar tave pričiupau. Šįsyk suskaldysiu tau makaulę. Kirvis pakyla. Paskutiniuose mėnulio spinduliuose sužvilga geležis. Nonvalas pažvelgia į savo užpuoliką. Žmogysta suakmenėja. 12
Mėnuliui leidžiantis, Nonvalas pajunta, kad jo ausys traukiasi. Kailis nyksta, virsdamas oda. – Kas čia dabar... Kas tu per velnio išpera! Vyras traukiasi atatupstas. Jo veide Nonvalas išvysta išgąstį ir pasibjaurėjimą. Staiga per namus nuslysta šviesos. Nonvalas girdi padangų žviegimą. Garsų burzgesį. Dar daugiau šviesų apšviečia jį ir jo užpuoliką. „Kas čia darosi, – mąsto Nonvalas. – Gal aš sapnuoju?“ Skruostu priglusdamas prie žolės, jis mato besiartinančią keistą vilkstinę. Burzgiančių automobilių karavanas įvažiuoja gatvėn. Mašinos su priekabomis, gyvenamieji furgonai, sunkvežimiai su ožkų narvais. Visi automobiliai aprūdiję, bemaž susibaigę, sulankstyti ir apžėlę samanomis. „Kas čia dedasi?“ – stebisi Nonvalas. Jis regi, kad užpuolikas, kaip ir jis pats, dėbso į vilkstinę. Varstosi durys. Iš mašinų lipa lauk siluetai, šokinėjantys šešėliai rytmečio prieblandoje. Nonvalas akimirką užsimerkia. „Ar aš visa tai iš tikrųjų matau? – svarsto jis. – O gal tik sapnuoju?“ Jis vėl atsimerkia. Siluetai tebėra. Vyrai su galvaskarėmis, auskarais, juodomis skrybėlėmis, baisingais ūsais, apyrankėmis, aukštais batais ir plačiomis kelnėmis. Tarp mašinų stovi milžiniškas autobusas, visas išpaišytas vampyrais, vilkolakiais, šmėklomis ir kitomis nakties 13
būtybėmis. Priekiniai žibintai atrodo lyg kokios pabaisos akys. Autobuso durys girgždėdamos atsiveria. Tarpduryje pasirodo skeletas susiglamžiusiais drabužiais, su vairuotojo kepure ant plikos kaukolės. Žmogysta su kirviu dėbso į priekinių žibintų šviesą. Jis nė nekrusteli. Iš akinamos šviesos kažkas išnyra. Pavidalas šlubčioja ir ramstosi lazda. Nonvalas bejėgiškai suurzgia. Ko toms žmogystoms čia reikia? Vyras senas. Žilais plaukais. Raukšlėto veido. Aukso auskarai, sidabro apyrankės, grandinės ant kaklo. Akys visiškai baltos. Jis nežiūri į žmogystą su kirviu. Šlubčioja prie Nonvalo. Nonvalas jaučia, kaip palengva rytmečio šviesoje keičiasi į žmogų. Letena pavirsta normalia ranka. „Ne, ne, – mąsto jis. – Jiems nevalia matyti, kaip aš keičiuosi. Niekam nevalia to žinoti.“ Senasis vyras tykiai baksteli lazda Nonvalui į šoną. – Vaike, vaike. Klausyk, tikrai turi būti atsargesnis. Žmonės nemėgsta vilkolakių! Turėtum žinoti. Nonvalas lyg patrakęs purto galvą. – Ne, ne, ne vilkolakis. Nenoriu. Senasis vyras šypsosi. Jo burna pilna smailių dantų. – Deja, tavo norai nieko nereiškia. Net toks neregys kaip aš mato, kas tu esi. Ir patikėk, pažįstu tave jau seniai. 14
Tai tavo likimas. Esi, kas esi. Nesuk sau galvos. Vilkolakių pradžiamoksliai visados turi bėdų. Laimė, mes pačiu laiku... Ištiesęs ranką, jis mosteli plaukuotu smilium. Nagas kreivas ir aštrus. Nonvalas vaitodamas vartosi nuo šono ant šono nepajėgdamas atsistoti. Jis mato, kad žmogysta su kirviu vis dar dėbso nė nekrusteldama, o dvi siaubų kambario būtybės eina artyn. Išgirsta jų šnopavimą, kai jos suima ir pakelia jį. Neša į apipaišytąjį autobusą. Nonvalas pernelyg nugeibęs, kad priešintųsi. Ten stovi besišypsantis skeletas. – Čionai, čionai, Nonvalai, – sukrenkščia jis. – Štai mudu ir vėl susitinkam. Siaubų autobuse jaunam vilkolakiui vietos visada atsiras. Atėjo laikas tau keliauti drauge. Senasis vyras baltomis akimis tiktai linkteli. Nonvalas įkeliamas į autobusą. Dar spėja pamatyti, kaip jo užpuolikas staiga sujuda. Kirvis krinta jam iš rankų, jis neria lauk iš sodelio ir dingsta tarp namų. – Tegu sau eina, mes išvažiuojam, – šūkteli vyras baltomis akimis. – Jau laikas, žmonių pasaulis bunda. Jiems nevalia mūsų matyti. Po valandžiukės visi siluetai dingę automobiliuose, nameliuose ant ratų ir priekabose. Užsidaro durelės. Pirmieji saulės spinduliai sušvinta virš stogų, ir karavanas skubiai išvažiuoja. 15
Paskutinis už kampo pasuka Siaubų autobusas. Kitą akimirką gatvė visai ištuštėja. Už vieno mansardos lango stovi berniukas su pižama. Išstypėlis su panko skiautere. Jis žvelgia į gatvės kampą, kur ką tik dingo Siaubų autobusas. – Nieko sau! – murma jis. – Tas autobusas man pažįstamas.
Po penkiolikos metų... Liselorė Liselorė įsideda šūsnelę popierių į rankinuką ir knygų lentynoje ieškosi knygos, kurią galėtų paskaityti mokiniams. Pavaduojančia mokytoja dirbti labai smagu. Galbūt netrukus ji galės tapti ir klasės auklėtoja. – Nagi, pažiūrėkim... Nolo van Paulo Mažasis vilkolakiukas visados būna gerai, – pamačiusi rašytojo pavardę ant knygos Liselorė šypteli. – Seniai viskas buvo, – mąsto ji. Ji įsikiša knygą į rankinuką greta sumuštinių dėžutės ir vaisių. Šiandien reikės pavaduoti mokytoją De Tulipo pagrindinės mokyklos šeštoje klasėje. „Tai miela klasė. Kai skaitau jiems iš tos knygos, jie visada lipte prilipę man prie lūpų. Reikės kada parašyti laiškelį Nolui van Paului. Jau kelerius metus jo nemačiau. Gal pats kada apsilankys mūsų mokykloje ir paskaitys vaikams.“ Liselorė eina prie laiptų. – Ginai! – šūkteli viršun. – Jau turiu eiti. Ar pervystysi mažąjį Noną? Grįždama iš mokyklos užeisiu apsipirkti. – Bus padaryta. Laimingai, mieloji, – atsiliepia balsas iš viršaus. 172
Liselorė pasiunčia į laiptų viršų oro bučkį ir eina prie laukujų durų. Tą akimirką suskamba mobilusis telefonas. Liselorė dirsteli į laikroduką. Penkiolika po aštuntos ryto. – Kas čia toks ankstyvas galėtų būti, – svarsto ji. – Klausau... Akimirką ošia tyla. – Laimė. Tavo numeris tas pats kaip ir prieš penkiolika metų. – Ką turite galvoje? Su kuo... – Su Nolu van Paulu! Sodrus balsas, ataidintis lyg iš kapų rūsio. Bet Liselorė jį atpažįsta. To balso niekad nebuvo pamiršusi. – Jis buvo užsukęs. Akimirką Liselorė nežino, ką atsakyti. Ji išsyk supranta, ką balsas turi galvoje. – Nonvalas? Tikrai su juo kalbėjotės? Kitame laido gale pasigirsta kostelėjimas. – Taip. Po penkiolikos metų. Išdygo prie mano durų. Atvažiavo Siaubų autobusu. Nusprendžiau, kad turiu tau paskambinti. Liselorė tyli. Ji prisimena laišką, kurį prieš penkiolika metų rado ant kilimėlio po durimis. Nonvalo atsisveikinimo laišką. Jame Nonvalas rašė, kad vilkolakis jai ne pora. Kad jis visiems laikams iškeliauja su savąja vilkolakių šeimyna. 173
Kad drauge su seserimi ketina vadovauti besieliams Keliauninkams ir klajoti po pasaulį. Liselorė nuryja seilę. Jai prireikė kelerių metų, kol primiršo Nonvalą. Bet iš tikrųjų niekada jo nepamiršo. – Ar jam... ar jam viskas gerai klojasi, pone Van Paulai? – Gerai? Tiesą sakant, nė nežinau. Destis, ką laikote gėriu, panele. Jis vis dar klajoja po pasaulį su Ramona ir Keliauninkais. Ir atrodo, kad jam ten gera. Jis pasikeitęs. Bent tai yra tikras dalykas. – Tai ko jis užsuko pas jus? Vėl valandžiukę tveria tyla. – Nes esu jo tėvas, turbūt todėl. Ir dar, kad esu rašytojas. Jis atvyko su šūsnim rankraščių. Tai istorijos, kurias jis per praėjusius penkiolika metų parašė. Pageidauja, kad sudaryčiau iš jų knygą. Savo vardu. Mat toks yra ir jo tikrasis vardas. Taigi mano sūnaus vardas. – Tikrai? – sako Liselorė. – Niekad apie tai nepagalvojau. Nolas van Paulas sukrizena. – Tai taip paprasta. Trupučiuką sukaitaliojau vietomis savo vardo raides. Taip ir atsirado Nonvalas. Palikdamas jį kaip rastinuką prie Soko ir Gerdos durų, pridėjau laiškelį su jo vardu. – Ir to nežinojau, pone Van Paulai. O Ramona? – Ramonai daviau motinos vardą ir dar kūdikį palikau Keliauninkams. Akimirką jo balsas sutrūkčioja. 174
– Mat jos motina irgi buvo vilkolakė. Aš pats iš pradžių – ne. Ji man... Rašytojas atsikrenkščia. – Bet aš nuklydau į šalį. Taigi turiu iš jo istorijų sudaryti knygą. Arba, tikriau, kelias knygas. Galiu tose istorijose bet ką pakeisti. Visa šūsnis, tikrai. Tik antraštė jau nesikeis: Siaubų autobusas. Medžiagos užteks kokioms septynioms ar aštuonioms knygoms. – Eee... Man regis, antraštė įdomi, pone Van Paulai. Ar dar ką nors sakė? Apie mane ar šiaip? – Eee... ne, apgailestauju, – sako Nolas van Paulas, šiek tiek pamąstęs. – Atidavė rankraščius, ir viskas, daugiau nieko nepasakė. Grįžo į Siaubų autobusą. Tasai keistas skeletas vis dar sėdi prie vairo. „Ką dabar veiksi? – dar paklausiau. – Kokie tavo planai?“ Prieš lipdamas į autobusą atsigręžė. Pasirodė, kad matau jo akyse begalinį liūdesį. „Važinėsiuos Siaubų autobusu, – atsakė. – Amžinai. Man kelio atgal nėra...“ Ir išvažiavo iš mano gatvės. Valandžiukę stoja tyla. – Dėkui, – galiausiai kimiu balsu sako Liselorė. – Malonu, kad paskambinote. Akimirką ji padvejoja. – O gal kada atvažiuotumėt į mūsų mokyklą ir paskaitytumėt iš Mažojo vilkolakiuko? Staiga iš telefono pasigirsta keisti garsai. Atrodo, lyg pokalbis būtų netikėtai nutrūkęs. Girdisi šnaresys, traškesys ir kikenimas. 175
Paskui Liselorė išgirsta kitą balsą, įsibrovusį į jų pokalbį. Balsą, kuris jai atrodo miglotai pažįstamas. – Pakviesk kada mane, Liselore. Kitais metais, kai mokytojas Morisas keliaus su septinta klase. Tada aš skaitysiu iš Siaubų autobuso. Taip tikrai laimėsiu naujų sieliukių. Cha cha. Nonvalas! – topteli Liselorei. – Palauk! – šūkteli ji. Bet ryšys jau nutrūkęs. Tūū tūū tūū tūū...
Paulas van Loonas apie Siaubų autobusą 7 Kai 1985 m. (ką?!) parašiau pirmąją istoriją Siaubų autobusui (tai buvo Radijo auklė), nė nemaniau, kad apie Siaubų autobusą parašysiu aštuonias knygas. Bet kiek dar užtruko, kol turėjau istorijų visai pirmajai knygai! Siaubų autobusas išėjo 1991 m. Taip, Siaubų autobusas 7 yra aštuntoji knyga. Peržvelk antraščių sąrašą šioje knygoje, tada įsitikinsi. Bet kai ko tu negali pamatyti. Siaubų autobusas jau 23 metus vaidina reikšmingą vaidmenį mano, kaip rašytojo, gyvenime. Ir daugybės vaikų, kurie per tą laiką suaugo ir patys turi vaikų, skaitančių Siaubų autobusą, gyvenime... (Tai bent!) Tiesą sakant, maniau, kad Siaubų autobusas 5 yra paskutinė šios serijos knyga. Taip buvo gražu. Galas. Baigta. Finito. Tačiau... dėl to, kad pasirodė kino filmas, 2005 m. išėjo Siaubų autobusas 6. O tada aš staiga parašiau knygą apie Nonvalo jaunystę. Man tai atrodė gana svarbu. Svarbu man pačiam, nes
177
viskas man darėsi vis aiškiau. Kas yra Nonvalas. Kodėl jis galiausiai tapo tuo rašytoju, kuris mums pažįstamas iš Siaubų autobuso 1. Tą pasakojimą turėjau baigti Siaubų autobuso 6 tęsinyje. Kartais knygai reikia daug laiko „sunokti“, kol ji iš tikrųjų parašoma. Ir jei istorija taip ilgai tūno mano galvoje, kada nors turiu ją parašyti. 2007 m. pabaigoje atėjo toks metas. Spalio mėnesį pradėjau rašyti paskutinę istoriją apie Nonvalą, ji daugiau nei dvejus metus su pertraukomis man nėjo iš galvos. Šį tą užsirašinėjau savo užrašų knygelėje. 2008 m. birželio mėnesį parašiau paskutinę eilutę. Taigi dabar jau papasakojau visą Nonvalo istoriją. Bent taip manau. „Kiek laiko rašai knygą?“ – dažnai esu klausiamas. Tai labai sunkus klausimas, nes aš rašau kas vakarą. Pradėjau rašyti 2007 m. spalį, baigiau 2008 m. birželį. Taigi iš viso rašiau devynis mėnesius. Gražus laikas. Tai periodas, per kurį kūdikis pamaži išsivysto iki tikro žmogaus. Tikra knyga. Taip jūs pamanytumėt. Bet nepamirškite tų metų, per kuriuos apie tą knygą galvojau ir rašinėjausi mintis savo storoje užrašų knygelėje.
178
Taigi negaliu atsakyti. Galiu tik pasakyti, kad knyga yra baigta, kai rašytojas neturi daugiau ką pridurti. Kai būna papasakojęs savo istoriją. Kartais per du mėnesius. Kartais per dvejus metus. Siaubų autobusą rašiau dvidešimt trejus metus, nes visos dalys iš tikrųjų sudaro vieną didelę knygą: siaubo istorijų rašytojo ir vilkolakio P. Nonvalo autobiografiją. Šioje vietoje noriu visiems Siaubų autobuso skaitytojams, dideliems ir mažiems, seniems ir jauniems, andainykščiams ir šiandieniniams, padėkoti už šiai knygai parodytą domesį. Be to domesio būtų pasirodžiusios gal tik viena ar dvi dalys, o mano gyvenimas būtų susiklostęs kitaip. Juk rašytojo gyvenimą didele dalimi lemia jo knygos! Taigi dėkoju, skaitytojai! Todėl šią knygą skiriu jums. Drauge leidomės į smagią „siaubingą“ kelionę. Ta kelionė dabar pasibaigė. Nebent... kada nors ateityje man ateitų mintis parašyti istoriją, kuri galėtų būti tik Siaubų autobuso istorija. O kol kas visos Siaubų autobuso knygos gauna naują gražų apdarą ir naujus piešinius. Tokį make over, kad vėl galėtų gyvuoti mažiausiai dvidešimt trejus metus. Beje, nesirūpinkit, nes šiuo metu aš smagiai toliau važiuoju su knygomis apie Vilkolakiuką Dolfą. Apie jį dar toli 179
gražu ne viską parašiau, nes nuolatos vis klausiu savęs, kaip viskas Dolfui klostysis. O tada randasi dar viena nauja knyga...
Su siaubingais linkėjimais,
Driunenas, 2008 m. birželio 26 d.
Kitame puslapyje rasite Ferliucio dainą, kurią jau ne vienus metus atlieka Paulas van Loonas ir Anderis Gespuisas, pradėdami savąjį teatro pasirodymą Nuo Vilkolakių girios iki Siaubų autobuso.
Košmaras (Ferliucio daina) Aš šešėlis tavo sienoj.
Ar tau baisūs gyviai girių?
Su tavim visur esu.
Su tavim visur esu.
Tavo valandą kiekvieną
O vaiduokliai ir vampyrai?
Su tavim visur esu.
Su tavim visur esu.
Sapnuose tave sekioju.
Tau dainuoju savo dainą,
Su tavim visur esu.
Su tavim visur esu,
Ateinu begarsėm kojom,
Ir košmaras nepraeina.
Su tavim visur esu.
Su tavim visur esu.
Baimę tau skubu įpiršti,
Atkeliauju giedrą naktį
Su tavim visur esu.
Su Siaubų autobusu
Nepavyks manęs pamiršti.
Pilnaties danguj uždegti
Su tavim visur esu.
Ir visur šalia esu.
Ir visados
Ir visados
su tavim visur esu.
su tavim visur esu.
Turinys 121. 7 122. 11 123. 17 124. 21 125. 23 126. 27 127. 32 128. 36 129. 40 130. 42 131. 47 132. 54 133. 56 134. 62 135. 64 136. 70 137. 74 138. 79 139. 83 140. 86 141. 93 142. 97 143. 99
144. 102 145. 105 146. 107 147. 113 148. 115 149. 118 150. 122 151. 125 152. 129 153. 131 154. 134 155. 139 156. 143 157. 148 158. 152 159. 155 160. 158 161. 162 162. 164 163. 167 Po penkiolikos metų... 172 Paul van Loon apie Siaubų autobusą 7 177 Košmaras (Ferliucio daina) 181
Paulas van Loonas (g. 1955 m.) – vienas žinomiausių Nyderlandų vaikų rašytojų, parašęs per šimtą knygų vaikams ir paaugliams. Autorius žymus siaubo istorijomis, skirtomis jaunesnei auditorijai, o jo knygos išverstos į daugiau nei dešimt kalbų. „Siaubų autobusas“ – bene populiariausia rašytojo serija, kurios knygų parduota daugiau kaip milijonas kopijų.
Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Goda Baranauskaitė-Dangovienė Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė Tiražas 2500 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius
www.niekorimto.lt
Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
Nonvalas vaitodamas vartosi nuo šono ant šono nepajėgdamas atsistoti. Jis mato, kad žmogysta su kirviu vis dar dėbso nė nekrusteldama, o dvi siaubų kambario būtybės eina artyn. Išgirsta jų šnopavimą, kai jos suima ir pakelia jį. Neša į apipaišytąjį autobusą. Nonvalas pernelyg nugeibęs, kad priešintųsi. Ten stovi besišypsantis skeletas. Nonvalas dingo! Viduryje nakties jį pagrobia Siaubų autobuso pabaisos ir nuveža į Keliauninkų stovyklavietę. Karščiuojančiam Nonvalui vaidenasi niekada nematyti veidai – šalia jo lovos staiga atsiranda mergaitė ilgais juodais plaukais ir du rudai įdegę vaikai vešliais antakiais ir apžėlusiais skruostais. Liselorė nerimauja ir nežino, ką daryti. Ji paprašo Gino ir Izio pagalbos, ir netrukus trijulė jau lekia ieškoti pagrobto Nonvalo. Tik ar jiems užteks laiko?
Kitos serijos knygos: Pa ul va
„Pūga Tonas. vis smarkėjo. Zom – Zombio skambuči veide suš bis pasuko į sod o, jis spu o vito stelėjo my šypsena. Pak takelį, – skaito Tą pačią ėlęs ran išsigandęs akimirką per gtuką...“ ką prie nam pašoka nuo kėd uką nuaidi ska ės. mbutis. Šiurpių Tonas isto rijų geriau rašym než mokytoja inoti, iš kur as – tai ne juo kas raš tad nen s Žakas naktim ytojas semiasi ! Ir kartais tikr uostabu, is įkv sėd ėpimo… ai i prie kūryba kad jis taip su noriai dalkompiuterio ir Štai ir keistai klase. Tačiau kur ijas ima kei susilieja su kodėl tos isto i savo šiurpu ia, linga stis? Ar rijos tok realybe?.. autobu tai tik so“ nebus kai Kodėl mokytios baisios nesakydam rankraščiu, p nors ojas pat kur sus s as, ir su Kita Tik į jis priglaudė iję su „Siaub ų rove, slyp nie Jūsų ran inčia ana kam nieko kose – ketv pus ekr irtoji žym ano… iosios
n Lo on
„Siaubų serijos autobus knyga! o“
gynėlyj
e – gere
snės kain
os!
ISBN 978-6
09-441-186
-1
autobu sas 4 2
El. kny
Siaubų
Kitos s erij os k nygos :
Pa ul va
Siaubų
n Lo on
aut obu
sas 4