Sidabrinis asiliukas

Sonya Hartnett

SIDABRINIS ASILIUKAS

SIDABRINIS ASILIUKAS

UDK 821.111(94)-93 Ha346

ISBN 978-609-441-201-1

Sonya Hartnett THE SILVER DONKEY Puffin Books, 2004

© Tekstas, Sonya Hartnett, 2004 © Iliustracijos, Anne Spudvilas, 2004 © Viršelis, Miglė Dilytė, 2014 Pirmą kartą 2004 metais išleido Penguin Group (Australia). © Vertimas į lietuvių kalbą, Viltaras Alksnėnas, 2014 © Leidykla „Nieko rimto“, 2014

Sonya Hartnett

SIDABRINIS ASILIUKAS

Iliustravo Anne Spudvilas Iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas

Vilnius 2014

TURINYS

KARIŠKIS MIŠKELYJE PONAS ŠEPARDAS

7 11

RŪKAS 19 UOGIENĖ SU PIENU MIŠKELYJE

24

PIRMASIS PASAKOJIMAS

34

NAKTIS PO MEDŽIAIS

45

NAUJOKAS MIŠKELYJE

49

ANTRASIS PASAKOJIMAS

60

SUMANUSIS BROLIS

73

FRONTAS 79 GELBĖJIMO OPERACIJA PRASIDEDA

92

LEITENANTAS ŠEPARDAS VĖL PRAREGI

97

TREČIASIS PASAKOJIMAS

102

HEROJAI 112 PASKUTINĖ POPIETĖ

118

KETVIRTASIS PASAKOJIMAS

123

IŠVYKIMAS 131 KIAUKĖ MIŠKELYJE

142

KARIŠKIS MIŠKELYJE

Vieną šaltoką pavasario rytą dvi mergaitės miškelyje netoli jūros aptiko vyriškį, kuris susirietęs gulėjo medžio paunksmėje, ir pamaniusios, kad jis negyvas, susikibusios už rankų klykdamos pasileido nuo jo tolyn. Bėgdamos šūkčiojo viena kitai visokias baisenybes ir paslaptis.

– Man rodos, mus vejasi jo vėlė! – sukliko vyresnioji.

– Labai atsiprašau, kad išroviau tavo lėlės ranką! – riktelėjo mažesnioji.

Vyresnioji staiga sustojo ir timptelėjo seserį.

– Aš juk sakiau, kad tai tu sulaužei Viletės ranką! – suriko ji. – O tu, melage, gyneisi! Kiek sykių liepiau nelįsti prie mano daiktų?!

Mažoji prisidengė delnu burną ir pasigailėjo prasitarusi. Ji žvilgtelėjo į šlaitą, kuriuo ką tik pardūmė į apačią.

– Turbūt tuoj pasirodys vėlė! – viltingai šūktelėjo ji.

Jos sesuo, prisiminusi negyvėlį, irgi grįžtelėjo į šlaitą.

Viršukalvėje rikiavosi liekni berželiai ir storos guobos, o žolė po medžiais buvo aukšta ir šviesžalė. Tik dabar, sulaikiusi kvapą ir atsitokėjusi, mergaitė suvokė, koks tai sukrečiantis dalykas – užeiti negyvą žmogų! Dar niekas iš jos mokyklos nėra aptikęs negyvėlio. Ir broliui Paskaliui, žinoma, to dar nepasitaikė. Oi, kaip Paskalis išsižios išgirdęs, kad kol jis – 9

vyriausias iš vaikų ir vienintelis šeimoje berniukas – priešais židinį krimto parudusius skrebučius, jo seserims nutiko toks nepaprastas dalykas. Vyresnioji mergaitė, vardu Marselė, jau įsivaizdavo brolio miną išgirdus šitokią naujieną. Staiga ji net virptelėjo iš nekantros ir džiugesio.

Nors... žinoma, labai daug priklausė nuo to vyriškio miškelyje – ar jis iš tikrųjų negyvas. Būtų labai nesmagu, jeigu parlėktum namo klykdama, kad po medžiu guli negyvas žmogus, o tasai, tiesą sakant, tik miega. Ir dabar, kai vėl atgavo kvapą ir pajuto šaltį, Marselei toptelėjo, kad taip gulėti gali ir miegantis žmogus, ir negyvėlis.

Neliko nieko kita, tik drožti atgal į miškelį ir pasižiūrėti iš arčiau. Reikia atskleisti tą paslaptį. Reikia patikrinti.

Mažesnioji mergaitė, visų vadinama Kiauke, net cyptelėjo suvokusi, kur ją sesuo traukia. Įsireižusi kulnais į žemę, ji sukūkčiojo: – Netempk manęs! Aš bijau!

– Nieko tu nebijai! – grėsmingai suniurzgė sesuo, ir Kiaukė slapčia sau pripažino, kad tai tiesa. – Be to, mums reikia ten grįžti! – įsakmiai tarė Marselė. – Tik pagalvok, kas bus, jeigu tą vyrą aptiks Paskalis ir paskui vaizduos, kad jis buvo pirmas!

Kiaukė suprato, kad šito negalima leisti! Paskalis amžinai viską sugadina. Taigi ji nukurnėjo šlaitu aukštyn paskui seserį. Po minutės abidvi jau bėgo. Rasota žolė graibstė joms už blauzdų ir blizgino batus. Jos paslydo ir kniubtelėjo ant glitaus akmens. Abiem iš burnų ritosi garo kamuoliukai. Kad mama 10

buvo liepusi kiaulaitei pririnkti pilnas prijuostes grybų, visai išgaravo iš galvų. Mergaitės tik kikeno ir iš paskutiniųjų ropštėsi prieškalne.

Bet pasiekusios miškelio pakraštį sesutės jau nebebėgo, o žingsniavo. O kai įžengė į niūrią šešėlių prietemą, kai plūstelėjo pilka, žvarboka migla, jiedvi jau ne žingsniavo, o sliūkino.

Kojas statė kuo atsargiau, kad nė šakelė nebrakšteltų. Prisėlinusios daubą, kurioje pirma gulėjo žmogus, abi tiesiog pasipiktino: jis nebegulėjo, o sėdėjo! Buvo aiškiai matyti, kad jis gyvas. Ir nors mergaitės sėlino tylut tylutėliai ir slapstėsi už medžių, vyriškis, matyt, buvo labai ausylas ir išgirdo, nes pakėlė akis nuo žemę nuklojusių lapų ir įsmeigė žvilgsnį tiesiai į jas.

PONAS ŠEPARDAS

– Kas ten? – šūktelėjo vyriškis ir paskui pakartojo tą patį kalba, kurią sesutės suprato: – Qui est là? Kas ten?

Atsigręžęs į Marselę su Kiauke jis turėjo išvysti dvi liesas, baukščias tarsi arklidėje gimę kačiukai mergaičiukes blizgančiomis akimis. Vyresnėlė vilkėjo brolio išaugtus marškinius, o mažesnioji buvo susiglamžiusi it kokia gatvės padauža. Tačiau vyriškis jau vėl žiūrėjo į lapų puvėsius sau po kojų, tada pakėlė akis į medžius, paskui atsigręžė į tolumoje teliūskuojančią jūrą. Jis sukiojosi kažkaip išgąstingai, tarsi tos sesutės būtų mitrūs drugeliai ir galėtų nutūpti nežinia kur. Jis pašliaužė atbulom žeme ir apsidrėbė kelius purvu.

– Kas ten yra? – paklausė dar kartą.

Marselė ir Kiaukė spoksojo į jį nustėrusios. Joms dar nepasitaikė sutikti žmogaus, kuris būtų taip jųdviejų išsigandęs.

Mergaitės pajuto vyriškiui gailestį ir užuojautą.

– Čia tik mudvi, – pasakė Marselė, – daugiau nieko. Žmogus liovėsi šliaužęs ir visas nuščiuvo. Dabar jis žvelgė į keršinį karvelį, kuris nutūpė medyje Marselei virš galvos.

– Aš jūsų nematau, – nervingai ištarė vyriškis, – aš aklas.

Kas jūs tokios?

Kad tas žmogus neregys – šiokia tokia paguoda po nusivylimo, kad jis vis dėlto gyvas: juk Paskalis niekad nėra aptikęs – ir net sutikęs! – jokio aklo žmogaus. Padrąsėjusios mergaitės it 13

elniukai išstipeno iš medžio šešėlio ir ėmė įdėmiau nužiūrinėti savo radinį. Jos pastebėjo, kad kaštoniniai vyriškio plaukai nešvarūs, veidas irgi ganėtinai murzinas. Kiaukė, kurios akys buvo žvitrios kaip žvirblio, pamatė, kad jo delne tviska ir blyksčioja kažkoks mielas sidabrinis daikčiukas. Marselė atkreipė dėmesį, kad žmogus vilki apdriskusias seniokiškas drapanas, nors pats nebuvo labai senas – netgi visai jaunas, toks pat jaunas kaip ir tie žvejų sūnūs, kurie čia įlankoje lenktyniauja valtimis.

Jo mėlynos akys spindėjo, o skruostai buvo apšepę švelniomis žandenomis, kurias mergaičių tėtis vadino kūdikio pūkučiais.

– Aš esu Marselė, – prisistatė mergaitė, – man dešimt metų.

O čia mano sesuo Kiaukė. Jai aštuoneri. Tikras jos vardas Teresė, bet visi vadina Kiauke.

– Nes mano plaukai kaip juodo pudelio, – paaiškino Kiaukė.

Marselė jautė pareigą papasakoti plačiau.

– Kai aš buvau maža, o Kiaukė dar visai kūdikis, jos plaukai buvo garbanoti kaip pudeliuko, – madam Kurbė, kuri gyvena kitame miestelio pakrašty, turėjo tokią mažą kalytę, pudelių veislės, ir jos vardas buvo Kiaukė, tai aš Teresę ir praminiau Kiauke.

– Ak šit kaip... – ištarė vyras, gūždamasis prie medžio kamieno.

– O Kiaukę, tą kalytę, tai pavogė... – pridūrė Kiaukė.

– Taip, tikrai. Visi mano, kad ją – na, aš kalbu apie tą pudelių veislės kalytę – pavogė madmuazelė Blum, mat Kiaukė dingo lygiai tą pačią dieną, kai madmuazelė išsikraustė gyventi 14

į Paryžių, o Kiaukė – na, aš čia vis apie tą kalytę – jai labai visą laiką patiko, taigi visi ir šneka, kad dėl to kalta madmuazelė Blum. Bet tai buvo labai labai seniai...

– Kai aš dar buvau kūdikis, – patikino Kiaukė. – Dabar Kiaukė turėtų būti sena senutėlė – ta kalytė...

– O madam Kurbė dabar nebelaiko šuns, – toliau kalbėjo Marselė, – nei pudelio, nei kokio nors buldogo ar takso – jokio.

Ji sako, kad vis dar gedi Kiaukės.

– O mane visi iki šiol vadina Kiauke, – atkreipė dėmesį Kiaukė.

– Išskyrus tada, kai būni bjauri arba kai pasitaiko kas nors rimta, – priminė sesė. – Tada tave vadiname Terese.

– Taip, – neprieštaravo mažoji. – Kai ko nors prisidirbu, tada aš Teresė.

Vyriškis gręžiojo galvą tai į vieną sesutę, tai į kitą, gaudydamas jų balsus – tarsi iš vienur į kitur purpčiojančius paukštukus. Ir vis galvojo, ką pasakius.

– Na, liūdna to šunelio istorija.

– Taip, liūdna, – pritarė Marselė.

– O tavo plaukai ir dabar kaip pudelio, Kiauke?

– O taip!

– Tada aš žinau, kaip jie atrodo, nors ir nematau, – pagarbiai linktelėjo galvą vyriškis.

Kiaukė plačiai nusišypsojo ir krestelėjo garbanas. Oi, kaip ji rietė nosį dėl savo plaukų!..

15

– Na o ką jūs čia veikiate? – nekantraudama pakeisti temą paklausė Marselė.

Vyriškis skausmingai suraukė antakius.

– Bandau pasiekti namus. Mano broliukas labai serga. Jam dar tik vienuolika. Vardu Džonas. Daktarai sako, kad jis ilgai negyvens. Mama parašė, kad Džonas nubunda naktimis krečiamas karščio ir šaukiasi manęs. Ir tame laiške meldė, kad greičiau sugrįžčiau.

Marselė ir Kiaukė buvo jautrios mergaitės, todėl vyriškio žodžiai skaudžiai nudilgė joms širdis.

– O kur yra jūsų namai? – pasiteiravo Marselė. Žmogus atsiklaupė ir parodė jūros link.

– Kitapus Lamanšo. Nuo paplūdimio reikia kopti siauru takeliu tarp uolų, o tada trys mylios kalkėtu keliu žemyn. Kai pasieki vartus iš penkių skersinių, o prie tų vartų iš abiejų pusių po didžiulį tarsi bažnyčia ąžuolą, – tai jau mano namai.

Džono langas pirmame aukšte, trečias iš dešinės.

Marselė susimąstė. Ji žinojo – Sąsiauris labai platus ir jame dažnai kyla pavojingų bangų. Taip pat žinojo, kad trys mylios – ilgas kelias pėsčiomis.

– O kaip jūs perplauksit jūrą, kaip užkopsit tuo taku ir kaip nueisit tokį ilgą kelią? – paklausė ji. – Juk jūs vienas. Ir aklas.

– Taip, vienas ir aklas, – vyriškis atrodė sugniužęs.

– Ar jūs kareivis? – staiga pasiteiravo Kiaukė.

Vyriškis atsirėmė į medį.

– Kodėl to klausi?

16

– Na, jūs šiek tiek panašus į kareivį. Jūsų batai kareiviški. Ir antklodė. Vieną sykį mūsų kaime nakvojo būrelis kareivių, ir jie kažkaip keistai tarė žodžius, visai kaip jūs.

– Tai vadinasi kalbėti su akcentu, – žinovės balsu paaiškino Marselė. Žmogus nerimastingai pasimuistė, tarsi ko ieškotų savo neregėmis akimis. Vėl sublyksėjo žavus sidabrinis daikčiukas, it koks brangakmenis, apgniaužtas delne.

– Aš kareivis... Na, buvau. Dabar nebe.

– Kodėl? Ar kad aklas?

– Na, taip... Tai pagrindinė priežastis, – kažkaip netvirtai linktelėjo jis galvą.

– Mes galėtume jums padėti pasiekti namus, pone, – Marselė žengtelėjo truputį arčiau. – Turite eiti su mumis į mūsų namus – mudvi paimsime jus už parankių ir nuvesime, – o tėtis tai jau žinos, kaip jums nusigauti iki namų, neabejoju.

– Ne! Ne! – sumostagavo rankomis kariškis. – Jūs turite niekam apie mane neprasitarti – negalima!

Seserys nustebo, išplėtė akis, tačiau baimės nejautė. Kiaukė paklausė: – O kodėl?

– Nes... na, todėl, kad... – kareivis bejėgiškai ieškojo žodžių, rankos jam nusviro ir dunkstelėjo į sterblę. – Mat žmonės gali nesuprasti Džono būsenos... Kad jis serga, kad jis naktimis karštligiškai šaukiasi manęs. Žmonės gali sakyti, kad aš privalau grįžti į kariuomenę ir pamiršti brolį, nes jis paprasčiausias vaikas, ir dar ligotas, o karas juk tebevyksta.

17

Kareivis kramtė lūpas ir atrodė išmuštas iš vėžių. Marselė, jautri visoms gyvenimo neteisybėms, pamanė, kad jis, ko gero, teisus, kad žmonės tikrai gali taip sakyti. Atrodo, niekas niekam daugiau nerūpi, tik tas niaurus karas – nieko nėra už jį svarbiau. Kad ir kaip būtų, jai dera saugoti kareivio paslaptį: juk kaip smagu žinoti tai, ko net Paskalis nežino.

– Girdėjai, Terese? – kreipėsi ji į seserį. – Niekam nė žodžio.

Net mamai su tėčiu.

– Nė žodžio, – kilstelėjusi smakrą oriai prisiekė Kiaukė.

– Gal jums jau metas namo? – tarstelėjo kareivis, pirštais gniaužydamas tą viliojantį daikčiuką delne: Kiaukė ištempė kaklą ir pasistiebė, bet vis tiek kaip reikiant jo nepamatė. – Gal geriau jūs mane užmirštumėt.

Marselė papurtė galvą – kokia prasmė sužinoti paslaptį ir čia pat ją užmiršti. Tada, prisiminusi, kad kareivis nemato, tarė: – Mes niekam nesakysim – prižadame, pone! Ir galėtume atnešti jums maisto ir ko nors atsigerti. Šiandien mums reikia į mokyklą, bet po pamokų galėtume jums ko nors atnešti.

Duonos, uogienės, truputį konjako ar vyno. Ar norėtumėt?

Per kelias pastarąsias dienas kareivis tesuvalgė kelis sausainius, o troškulį malšino rasa. Jis buvo išbadėjęs ir ištroškęs, ir kone nualpo išgirdęs apie maistą.

– Aš alkanas, – prisipažino jis. – Norėčiau ko nors užvalgyti.

18

– Tai mes jums atnešime, – pažadėjo Marselė. – Kai baigsis pamokos. Atsigulkite paunksmėje ir ilsėkitės. Ir laukit, kol sugrįšim.

Vyriškis persibraukė per nešvarų veidą ranka ir nusišypsojo.

Jo pilvas urzgė. Jis atsirėmė į medžio kamieną ir apsitūlojo antklode, kad būtų šilčiau.

– Nepamirškit – niekam nė žodžio, kad aš čia. Kol kas – nė žodžio. Kol kas.

– Nepamiršim, – atsakė Marselė.

– O kuo jūs vardu? – paklausė Kiaukė, o jos akys tebesmigo į sugniaužtą kareivio delną, į tą sidabro švytravimą tarp sulenktų pirštų.

– Mano vardas Leitenantas, – atsakė kareivis. – Leitenantas Šepardas.

Kiaukė pamanė, kad Leitenantas – keistas vardas žmogui, net jeigu tas žmogus keistai taria prancūziškus žodžius ir slapstosi miške. Tačiau jos mama dažnai sakydavo, kad ne visus žmones galima suprasti, taigi Kiaukė išmetė tą reikalą iš galvos kaip nesuprantamą. Galvoje jai zvimbė kur kas svarbesni klausimai. Ir ji pasiteiravo: – O ką jūs ten turite delne?

Vyriškis atsigręžė į balsą. Atsakė ne iš karto, tarsi pasvarstęs, ar ne geriau būtų kai ką pasilaikyti sau. Mergaitės laukė – įsitempusios nelyginant katės prie pelės urvelio. Tada kariškis atgniaužė pirštus ir parodė tą delne slėptą daiktą. Daikčiukas pagavo ryto saulės spindulį ir suskaldęs į smulkius žibučius 19

švystelėjo jį medin. Mergaitės kone aiktelėjo, širdelės joms kone iššoko iš krūtinių. Kojomis čežendamos nukritusius lapus, jos mikliai pritrepeno artyn. Ir štai – ant kareivio delno blizga sidabrinis asiliukas. Mažutis it pelė ir tiesiog stebuklingas. Kojos grakščios kaip vytelės. Spokso jis pro išraižytus karčiukus. Stovi ant keturių tvirtų kanopų. Dvi smailios ausys, atsikišę kelienai, išsidraikę karčiai ir glotnios, apvalios šnervės. Šonan kryptelėjusi uodega baigiasi sidabrinių plaukų sruoga. Atrodo – dryktelės tuoj kareiviui per petį ir nudums gilyn į mišką. Tokio nuostabingo daikto Marselė su Kiauke kaip gyvos nebuvo mačiusios.

– Ak! – šūktelėjo Kiaukė. – Kaip nuostabu! Atiduosit jį man?

Sesuo jai pliaukštelėjo, o kareivis tik nusišypsojo.

– Atleisk, Kiauke, – tarė jis, – bet, matai, man pačiam jo reikia. Tai mano talismanas, jis turi nešti sėkmę.

– Ak! – Kiaukė negalėjo atplėšti nuo to stebuklingo daikčiuko akių. – Ir kaip?.. Ar jis neša sėkmę, pone?

Kareivis perbraukė delnu asiliukui per nugarą, jo ranka drebėjo, bet akys vis dar šypsojosi.

– Manau, kad taip, Kiauke, – atsakė jis. – Aš... tikiuosi.

RŪKAS

Kai Marselė su Kiauke, prisiminusios, kad namie jų laukia su pilnutėlėmis prijuostėmis grybų tai nerimstančiai rausvai kiaulaitei, nuskubėjo kalvos šlaitu žemyn, kelis sykius pažadėjusios kaip galėdamos greičiau sugrįžti, kariškis įsikišo sidabrinį asiliuką į kišenę ir apsisiautė antklode. Miške buvo vėsu, ir jis labai džiaugėsi išsaugojęs tą antklodę – na ir kas, kad ji šiurkšti ir persismelkusi drėgnos žemės kvapo. O dar jis buvo labai patenkintas patogiais kareiviškais batais ir kojinėmis – su jomis neperšlapo kojų. Aišku, ir antklodę, ir batus jam derėjo išmesti, kaip kad išmetė uniformą ir rusvai žalsvos spalvos kuprinę. Bet, svarstė jis, be antklodės jaustųsi labai vienišas ir nelaimingas, o jeigu žmogus turi sukarti ilgą kelią, tai juk ir batų jam reikia.

Bet reikia žmogui ir akių, priminė sau kariškis. Štai jau daugiau kaip savaitę jo akys apsitraukusios debesimis.

Anksčiau jis buvo akylas it vanagas. Kariškiui anksčiau atrodė, kad neregystė – tai juoduma, tai neįveikiamas bekraštis rašalo tamsumo atitvaras, ir nieko daugiau. Tačiau jo aklumas buvo kitoks. Jis matė ne tiek juodumą, kiek baltumą. Rodos, visa, kas jį supa, pamažu išbluko, kaip kad išblunka atverstos ir įsaulyje paliktos knygos žodžiai. Likusi viena baltuma.

21

Sakytum akis jam užliejo nuo žirnienės kylantys garai ir paslėpė visą pasaulį, baltai jį užklojo – galėjai tą pasaulį paliesti, bet jo matyti – ne.

Kai ryžtingai palikęs visą tą karo purvą ir beprotybę jis patraukė namų link, turėjo kompasą, vilkėjo uniformą, o jo akys kuo puikiausiai matė. Pirmiausia karys troško pasiekti jūrą. Ak, jeigu tik jam pavyktų atsidurti prie putotų Lamanšo vandenų, jaustųsi jau beveik kaip namie. Jis ėjo ir ėjo, ir ėjo žingsnis po žingsnio, beveik nedrįsdamas pakelti nuo akmenuoto kelio akių. Jį lenkė mulų traukiami vežimai, nusiminusios, namų netekusios šeimos, skleisdamos purvo ir dūmų kvapą pravingiuodavo kareivių voros. Po poros dienų jis išsuko iš akmenuoto kelio – pabūgo, kad gali kas nors pastebėti, sustabdyti, imti klausinėti. Dabar rinkosi dumblinus provėžotus kelius, kurie vingiavo ringavo palaukėmis. Pirmai progai pasitaikius, nugvelbė saulėje ant virvės džiūstančius seniokiškus drabužius. Juos apsivilkęs, uniformą užkasė į žemę.

Ant kaklo pasikabino gertuvę, kišenes prisikimšo razinų, o kelionmaišį, prigrūdęs gelsvų akmenukų, nusviedė į pakelės griovį. Antklodę užsimetė ant pečių. Sidabrinis asiliukas kiūtojo priekinėje marškinių kišenėlėje. Kompasą laikė rankoje.

Jis galvojo apie jūrą, apie vilnijančias žalsvas bangas. Su ta senio apranga jis jau visai nebepriminė kario.

Keliaudamas jis nieko nekalbino, su niekuo nesišnekėjo.

Net ir su savimi. Tačiau ausyse skambėjo įvairiausi balsai: generolų riaumojimas, kareivių dainos, sužeistųjų aimanos.

22

Prie tų garsų jungėsi kiti: metalinis spygliuotų vielų dzingsėjimas, paklaikusių arklių žvingsmas, šautuvų tratėjimas, sprogdinamos žemės pliupsėjimas. Netrukus galvoje prisigrūdo tiek triukšmo, kad jis nebegirdėjo nei vėjelio šiurenimo, nei pratiso karvių mūkimo, nei rusvakailių voveraičių trekšenimo, sklindančio kone iš kiekvieno medžio. Jo ausų nepasiekė nei žąsų girgsėjimas viršum galvos, nei ūkininkų pasisveikinimai. Žingsniavo sau keliu nukoręs galvą, paniuręs, persekiojamas garsų, kurių nenorėjo girdėti. Tačiau vieno garso jis laukė: ištempęs ausis laukė jūros ošesio.

Nakvodavo tvartuose ir lūšnose, o vieną naktį praleido kapinėse, miegojo susisupęs į antklodę tarp dviejų ramiai stūksančių paminklų. Prabudęs išvydo, kad pasaulis skendi rūke. Ir nors netrukus debesis nuo pasaulio pasitraukė, nuo jo akių – ne: teliūskavo sau tarsi džinas, uždarytas butelyje.

Nuo tada kasdien, kas valandą akis jam vis labiau traukė migla. Nebegalėdamas įžiūrėti strėlytės, jis išmetė kompasą. Žingsniavo vis greičiau – labai skubėjo. Išgėrė paskutinį gurkšnį vandens ir nė nepastebėjo, kaip tuščia gertuvė išslydo jam iš rankų. Akių blyškumoje kada ne kada sušmėžuodavo tik spalvų dryžiai: uniformų rusvumas, šovinių geltonis, mūšio lauko raudonis ar violetas.

Visas įsitempęs, kiekviena nervų skaidula jis gaudė slopius Lamanšo garsus. Ir iš paskutiniųjų žengė namų link – stengdamasis aplenkti vis tirštėjančią miglą.

O kai jau akys visiškai užgeso ir jis nieko daugiau nebegalėjo, tik atsisėsti po medžiu ir viltingai laukti, kad ta migla 23

stebuklingai išsisklaidys, tada suvokė, kad jūra jau visai čia pat, – užuodė vandens kvapą. Ir kadangi naktis buvo rami, net girdėjo ją teliūskuojant. Spėjo, kad krantas ne toliau kaip už mylios. Tačiau aklam vienišam žmogui svetimoje šalyje mylia yra daug, labai daug.

Kariškiui regėjos, kad šiame miške išbuvo kokias dvi tris dienas, kol Marselė su Kiauke jį aptiko. Bet kai pasaulis skendi rūke, laikas darosi be galo paslaptingas... Gal jis čia išbuvo ilgiau, o gal trumpiau. Jam atrodė, kad ilgai – tarsi kokie metai būtų prabėgę. Gana ilgai, kad pasijustų vienišas, kad persmelktų baimė. Tiesą sakant, jis ir dabar jautėsi vienišas ir bijojo, tačiau susitikimas su tomis mergaičiukėmis jį sušildė: jų balsai, čiurlenantys it upeliukai, kiek nustelbė tą klaikų triukšmą galvoje. O pagalvojęs, kad nebėra visiškai vienas, kariškis pasijuto taip, kaip mažas jausdavosi pakirdęs Kalėdų rytą.

Lamanšas iš tikrųjų buvo vos už mylios nuo ten, kur jis sėdėjo. Sėdėjo peralkęs ir apšepęs, tačiau labai prasidžiugęs.

Antklodė dirgino odą ir nosį, bet ir šildė. Kitapus Sąsiaurio driekėsi gaivus žaliuojantis kraštas – jo namai. Ten kažkur stovi vartai iš penkių skersinių, o už tų vartų – didžiulis namas, kuriame jis ir gimė. Plačiose žolingose pievose už namo jis išmoko jodinėti ant ponio ir čiuožinėti ant užšalusio ežero.

Namo pašonėje suręstame tviskančio stiklo šiltnamyje jo tėvas augino apelsinmedį.

24

Dar visai mažas, jis be galo pamilo tą namą ir sodą, ir savo miegamąjį, kuriame slapstydavo visokiausias vaikiškas brangenybes. Tačiau sulaukęs devynerių dideliam savo liūdesiui buvo išsiųstas į internatinę mokyklą. Jis nekentė jos. Rašydavo mamai laiškus maldaudamas, kad leistų grįžti. Internate jis kasdien galvodavo apie namus lygiai taip, kaip dabar po kelerių metų galvoja apie juos čia, miškelyje, – su tokiu pat širdies sopuliu.

Jam neleido palikti internatinės mokyklos, jį vertė daryti tai, kas, suaugusiųjų nuomone, privalu, – taip elgiamasi su visais vaikais. Atrodė, amžiai prabėgs, kol galų gale jis užaugs ir vėl bus laisvas.

Kai paskelbė karą, jį tučtuojau pašaukė tarnauti – kaip ir jo draugus. Išsiųstas kitapus Lamanšo, į tas dumblinas šalis, kuriose siautėjo karas, jis buvo pasirengęs viskuo stebėtis ir viskuo domėtis. Deja, karas buvo visai kas kita, nei jis įsivaizdavo. Užuot stebėjęsis, jis baisėjosi. Užuot susidomėjęs, jis ėmė jaustis labai vienišas ir ilgėtis namų. Ir vėl, kaip internate, jį užvaldė noras bėgti.

Tik šį kartą jis nė nebandė prašyti kieno nors leidimo grįžti namo. Šį kartą jis paprasčiausiai apsigręžė ir žengė – žingsnis po žingsnio, žingsnis po žingsnio.

Hartnett, Sonya Ha346 Sidabrinis asiliukas / Hartnett, Sonya; iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas; iliustravo Anne Spudvilas. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. – 152 p.: iliustr.

Netoliese vykstantis Pirmasis pasaulinis karas nelabai rūpi nedidelio Prancūzijos miestelio vaikams. Jiems kur kas svarbiau padėti aklam kareiviui pasiekti namus. O šis vaikams atsidėkos pasakojimais apie kuklius asiliukus, lemiančius žmonių likimus. Vienu reikšmingiausių vaikų literatūros apdovanojimu – A. Lindgren atminimo premija – įvertintos australų rašytojos S. Hartnett „Sidabrinis asiliukas“ pasakoja apie gerą širdį ir mažuosius didžiųjų istorijų herojus.

Redaktorė Danutė Ulčinskaitė Maketavo Miglė Dilytė Tiražas 1500 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Asiliukas – ne pats ryškiausias knygų veikėjas. Tačiau kartais istorijoje reikšmingi būna ir tie, kurie tylūs ar kuklūs. Šis šviesus pasakojimas apie asiliukus, be kurių pasaulis būtų kitoks. Šis jaudinantis pasakojimas apie vaikus, kurie iš visų jėgų padeda nepažįstamam žmogui ir geba saugoti paslaptį. Šis šiurpus pasakojimas apie karą, kuriame priešus teskiria uniformos spalva. Ir vieni, ir kiti be galo trokšta grįžti namo. O tam gali prireikti tikrai stebuklingo asiliuko...

Australų rašytojos S. Hartnett knyga – daugiasluoksnis pasakojimas apie gerą širdį ir mažuosius didžiųjų istorijų herojus.

ISBN 978-609-441-201-1

El. knygynėlyje – geresnės kainos!