Ambrozijus, Purkius ir angelas

UDK 888.2-93 Ac-18

ISBN 9955-9543-0-2

© Tekstas ir iliustracijos, Sigutë Ach, 2002, 2007 © Leidykla „Nieko Rimto“, 2007

Purkius – tai puriakailis màstantis katinas. O gudrus, bet linksmas ðuo – tai Ambrozijus. Jeigu nusiðypsojai – vadinasi, tu juos jau paþásti. Jauki vieta, kur gyvena svajonës, – tai kalnelis, ant kurio po dideliu medþiu vakarais ðvieèia maþo namelio langø þiburiukai. Namas turi duris ir þidiná, o jame plevena ugnis.

Purkius verda vakarienæ, jo ûsø galiukai sudrëksta nuo aro­ matingø garø. Ambrozijus uosto dþiovintas þemuogiø ðakeles ir tyliai, juokingai èiaudi. Po vakarienës jiedu ilgai tylëdami þiûrës á ugná, o visame name kvepës arbata, kol ið dangaus nusileidusi naktis uþpûs þvakes maþuose spalvotuose þibintukuose ir du pûkuoti draugai iðskris á neaprëpiamas sapnø erdves.

Taip be pradþios ir pabaigos kalnelio papëdëje srûva skaidrus upelis, atspindëdamas debesis, plaukianèius neþinia ið kur ir á kur.

Purkius guli ant nugaros aukðtoje vasaros þolëje. O ðalia jo – Ambrozijus. Jie abu þiûri á dangø. Á juodu þiûri dangus. O debesys þaidþia su vëju. Vëjas puèia, debesys mainosi, juokiasi, vartosi kaip didelë, gyva ir puri mozaika, sukurdami begalæ nepagaunamø minkðtø paveikslø.

Didelis debesinis traukinys su sparnais iðdidþiai ir truputá liûdnokai plaukia dangumi, pamaþu virsdamas drausminga juo­ kingø þiogø kariuomene. Ambrozijus ir Purkius juokiasi, nes þiogø akys vis pleèiasi, kol galø gale jie tampa roþinëmis sraigëmis ir minkðtu upeliu nuvingiuoja tik visø vëjø tëvui þinomais keliais.

– Miegapelë ðiandien pasakojo savo sapnus, – murkteli Purkius, palydëdamas akimis maþà debesiná drambliukà.

Miegapelës sapnai buvo tarsi dideli televizoriai: bitës, kamanës, sraigës, pelënai, varlytës, net kurmis keliaudavo prie jos urvelio ir tyliai, kantriai laukdavo, kol pasijus ðvelniai atitrûkæ nuo þemës.

Miegapelë – draugiðka, tik labai lëta pelë. Taèiau jos sapnai – grei­ ti lyg ugniniai þirgeliai ir dideli lyg rudenio dangus, nusagstytas þvaigþdynais. Ji prabusdavo ir ðalia jos urvelio susirinkusiems, nuo ilgo laukimo kvëpavimà sulaikiusiems pievø gyventojams pasa­ kodavo istorijas apie vandenyno gelmes, virðukalniø aukðtumas, smëlio kruopeliø paslaptis... Sekdavo ir nesibaigianèia virtine garmanèias ávairias maþas pasakaites apie kamanes, sraiges, eþius ir kitokius gyvius, panaðius á susirinkusius klausytojus.

Vëliau miegapelës sapnus iðdûzgendavo bitës, miðkuose iðèiulbëdavo paukðèiai ir dar ilgai olose savo maþyliams atpasakodavo zuikienës, lapës, bebrienës, voverës ir net storulës meðkos, nors jos savo vaikus migdo tik vienà kartà per metus – taèiau visai þiemai.

Ambrozijus pakëlë snukutá ir susidomëjæs pajudino drëgnà juodà nosá: – Kà sapnavo miegapelë?

– Ji matë mûsø debesis, – paslaptingai nusiðypsojo Purkius.

– Tik tie debesys buvo ypatingi, juose dëjosi stebuklai.

– Tai buvo labai ilgas sapnas su daugybe puriø debesø, o tie de­ besys turëjo vardus. Atspëjus vardà debesis leisdavosi ant þemës ir virsdavo eþeru... Tikru, melsvu teliûskuojanèiu eþeru su bangelëmis!

– paðokæs ant visø keturiø uþbaigë pasakojimà Purkius.

Purkiaus ir Ambrozijaus trobelë stovëjo ant aukðèiausio tose pievose kalno. Virðukalnëje augo senas didelis medis, ðlaituose glaudësi du maþi sodai: vienas obelø ir kriauðiø, o kitas – vyðniø ir slyvø.

Tas kalnas buvo labai senas ir labai rimtas. Jis turëjo jaunylá brolá – nedidelá kalnelá, kurá Purkius ir Ambrozijus pavadino Debesø kalneliu. Ant jo du draugai daþnai iðsitiesdavo þolëje ir be galo ilgai þiûrëdavo á dangø.

Viskà uþmirðæ jie paleisdavo mintis su debesimis ir vëju nesigrauþdami, kad vasara bûna tik vasarà, o nuostabus debesø rûmas danguje – tik akimirkà.

Miegapelës sapnas apie debesá, turintá vardà, pavirto Pur­ kiaus ir Ambrozijaus svajone, kuri pamaþu pradëjo pildytis.

– Eþeriukas prie kalno bûtø tikrai nuostabu, – vis sakydavo Purkius.

– Jis galëtø pasisveèiuoti, o vëliau vël iðgaruoti ir pavirsti debesimi, – pritardavo Ambrozijus.

– Ðalia mûsø kalno yra puiki, beveik negyvenama pieva, ten jis galëtø bûti eþeru, kiek tik ðirdis geidþia! – ðokinëdavo ið dþiaugsmo Purkius.

– O kaip patys prisidþiaugtume!

– Kvieèiam debesá á sveèius! – galø gale nusprendë draugai ir nudundëjo á pievas visiems praneðti didþiosios naujienos.

Susikaupusi boruþë labai rimtai skrido Didþiøjø pievø link.

Ji buvo panaði á lietaus pritvinkusá debesá, nes neðë labai svarbià þinià. Rytoj bus eþeras! Boruþë viskà papasakojo drugeliui, dru­ gelis perspëjo kamanæ, kamanë iðdûzgino bitei, o bitë ilgai ir kruopðèiai tai dëstë visam bièiø spieèiui ir netrukus neliko në vieno, kas nebûtø girdëjæs apie debesá, kuris ateina á sveèius.

Debesys danguje viskà girdëjo. Jie be garso juokësi ir dalijosi debesø mintimis. Visiems buvo be galo ádomu, kurio debesies

vardas bus atspëtas. Jie kumðèiavosi, vartësi ir nerimo, danguje buvo tikras sambrûzdis: staiga virsti eþeru – kokia ádomybë!

Rimtas Vëjas pûtë labai susikaupæs.

– Nesidauþykit, plaukit, plaukit, nes visi pavirsite lietumi ir jokios ðventës nebus, – ðûkavo jis debesø kalba.

Debesys paklausë ir ëmë plaukti darnia, ið baltø ir puriø aveliø sudaryta upe.

– Dabar gerai, – pagyrë nusiplûkæs Vëjas.

Gulëdami ant nugarø du pûkuoti draugai mintimis kalbëjosi su linksmais baltais debesëliais. Jiems rodës, kad jie girdi jø ðvelnius, skambius, besijuokianèius balsus. Kai Purkiaus ir Ambrozijaus ðirdelës prisipildë beribio skrydþio jausmo, kaþkuris ið jø – gal Purkius, gal Ambrozijus, o gal abu drauge – pasakë keistà þodá. Já pagavæs nusineðë vëjas ir niekas jo neiðgirdo, tik dangus ir vienas á baltà avinëlá panaðus debesëlis. Ðis ëmë lëtai leistis þemyn...

Debesëlis dainuodamas leidosi á pievelæ. Pavirtæs baltu puriu garø kilimëliu jis apgaubë smilgas, o visi maþi ir dideli aplinkiniø laukø gyventojai plojo ir ûkavo.

Akimirkà, tarsi nusileidus stebuklingai uþdangai, visi pasken­ do rûke. Nejudëdami, virpulio ir nuostabos prisipildþiusiomis ðirdelëmis, vabalëliai laukë, kas bus.

Pamaþu rûkas nyko, nyko – ir dar po mirksnio ten, kur buvo pievelë, sublizgo skaidrus kaip aðara eþerëlis.

Visi puolë maudytis, taðkytis ir plaukioti valtelëmis. Pabudo net miegapelë, þinoma, labai neilgam, nes maudytis ji labiau mëgo sapne.

Purkius su Ambrozijum turëjo maþà valtelæ. Juk jie gyveno prie upelio! Kartais plaukdavo juo á tolimàjá eþerà, labai tolimà – uþ girios.

Dþiûgaudami ir tyliai niûniuodami jie irstësi eþerëliu pirmyn ir atgal, letenëlëmis po vandeniu judindami smilgas ir þiûrëdami, kaip vienu metu atsispindi debesys ir jie patys.

– Þiûrëk, Purkiau, mes danguje!

Vakarop pavargæ nuo dþiaugsmø pievø gyventojai uþmigo.

Didelë tyla apgaubë Debesø kalnelá ir eþeriukà, o Purkius ir Am­ brozijus vis sëdëjo valtelëje vidury skaidriø vandenø ir þiûrëjo á tolá klausydamiesi tylos. Bet iðgirdo kai kà daugiau negu tyla.

Lig ðiol nei Purkius, nei Ambrozijus negali pasakyti, kaip jie iðkart to nepamatë – nedidelio eþerëlio pakrantëje sëdëjo maþas truputá iðsigandæs Angelas. Graþus kaip saulës ðviesa ankstø rytà, apsuptas nuo jo sparnø besipilanèios sidabrinës tylos. Kartais taip sidabriðkai suskamba debesys, kai dainuoja tiems, kuriuos myli.

– Kaip reikia sveikintis su angelais, Purkiau?

– Ið visos ðirdies, Ambrozijau.

Ir jie pasisveikino su Angelu ið visos ðirdies.

Virð eþero patekëjo mënulis ir vandens pavirðius nusidaþë sidabro spalva. Angelas nusiðypsojo ir ant kalnelio praþydo baltos kvapnios gëlytës.

– Sësk man ant nugaros, – tarë Angelui Purkius.

– Ir bûk mûsø mylimas sveèias, – pamojo namelio pusën Ambrozijus.

Ir visi nukeliavo per ðviesià naktá jaukiu keliuku á kalnà, kur po dideliu medþiu jø laukë namai. Purkius kaþkà murkë apie vakarienæ ir þidiná, Ambrozijus tylëdamas rodë kelià, tik kartais atsargiai þvilgèiojo á kaþkodël truputá nuliûdusá Angelà.

Þidinyje jaukiai spragsëjo ugnis, sriuba katiliuke kvepëjo gry­ bais ir ðokantys ðviesos ðeðëliai ant sienø, rodos, grojo nuostabià rausvai gelsvà muzikëlæ. Trys draugai tylëjo. Ðis vakaras buvo kaþkuo ypatingas, ir tylinti trijulë tà jautë.

– Virð debesø yra Angelø ðalis, – prabilo Angelas, tarsi jie tik trumpam bûtø nutilæ, o dabar tæstø pradëtà paðnekesá. – Kai bûna lemta, mes leidþiamës á Þemæ ir bûname su tais, kuriems esame paðaukti, dël to Þemë – mûsø antrieji namai. Kai þaidþiame,

sëdame ant debesø ir gaudome vienas kità. Arba plaukiame dangumi kaip upe. Taip buvo ir ðá kartà, tik mano debesëlis staiga nusileido ir virto eþeru! Að truputá iðsigandau...

Visi nusprendë eiti pailsëti ir leisti rytui iðblaðkyti vakariná nerimà.

Angelas sapnavo baltà ðviesà, Purkius matë ðvytinèius sparnus, Ambrozijus pavirto á auksiná debesá ir visà naktá lijo gëlëmis.

Virð maþos trobelës tyliai oðë didelis medis, tamsioje þvaigþdëtoje naktyje nesimatë jo lapø, bet girdëjosi, kaip tyliai juokiasi fëjos, saugodamos mieganèius paukðtelius ir pasakoda­ mos viena kitai jø sapnus.

Ant paèiø pirðtø galø po pievelæ vaikðèiojo mënesiena. Jai labai patiko naujas maþas eþeriukas. Visaip atsispindëdama ji ilgai þaidë vandens pavirðiuje, kol pradëjo pûsti rytinis vëjas ir iðauðo diena.

Patekëjusi saulë nuðvietë trobelës langus ir pasiuntë dau­ gybæ saulës zuikuèiø, kad ðie paþadintø mieganèius þvërelius.

Zuikuèiai pakuteno Purkiaus ûselius, pajudino mieganèio Am­ brozijaus nosá ir atsargiai atsargiai paglostë snaudþianèio Angelo sparnus. Trys draugai nubudo ir pajuto, kad yra vienas kitam artimi. Angelas nusiðypsojo ir visa trobelë prisipildë ðviesos, truputá kvepianèios baltais pavasario þiedais. Saulës zuikuèiai stryktelëjo pro langus ir nuskrido papasakoti savo mamai Saulei, kokià ástabiai besiðypsanèià bûtybæ buvo kà tik sutikæ.

Visà dienà Angelas, Purkius ir Ambrozijus keliavo per mið­ ke­lius ir pieveles.

– Kelionës – geriausias vaistas, – linkèiojo Purkius per maþus upelius ðokinëjanèiam Ambrozijui. – Pamatysi, vakare Angelas bus linksmas. Tikrai tikrai!

Jie iðbraidë pievas, prisirinko uogø ir vakarop vël susëdo prie þidinio. Gerdami kadugiais ir þemuogiø uogom kvepianèià arbatà trys draugai þiûrëjo á ugnies lieþuvius, ðokanèius ðviesulingà skraidantá ðoká.

Angelas apie kaþkà tylëjo, tada Purkius kaþkà paðnabþdëjo Ambrozijui á ausá.

– Atëjo laikas mûsø istorijai, – iðkilmingai tarë Ambrozijus.

– Visø labiausiai mes mëgstame gulëti ant nugaros pievoje ir þiûrëti á debesis. O kad tu þinotum, kà mes pamatome... Ka­ ralaites ir angelus, pasakiðkus laivus ir minkðtas debesø jûras.

Laiptus per dangø ir baltus ðvytinèius rûmus, rojaus sodus ir didelius ðvelnius paukðèius. Mes þiûrime á debesø paveikslus, þiûrime ir viskà pamirðtame – net tai, kad gali bûti lietaus ar kad ateis naktis. Mes nesigrauþiame dël to, kad vasara bûna tik vasarà, paprasèiausiai gulime toje pievelëje ir kuriame pasakà po pasakos. Paskui pasakojame jas vienas kitam arba tylime paskendæ savo mintyse.

Bet vienà kartà... Visà laikà taip nutinka. Buvo toks vienas kartas kaip dabar.

Purkius pasiþiûrëjo á dangø ir tarë man: – Ambrozijau, ar tu matai tà patá, kà ir að?

– Taaaip, tà patá,– atsakiau, – að tai matau ir niekaip negaliu nematyti...

Danguje kybojo... Danguje kybojo... Spëk kas?

Angelo akys pasidarë didelës lyg du ðviesûs eþerëliai, o Am­ brozijus patenkintas suvizgino uodegà.

– Taigi danguje kybojo, danguje kybojo – vis vien neatspësi, nes TAI paprastai danguje nekybo ir net ant þemës nesimëto – tai buvo DRAMBLYS. Taèiau kartu tai buvo ir debesis. Taigi tai buvo didelis debesinis dramblys! Ið jo netgi truputá lijo... Ir rodësi, kad jis verkia maþomis neiðsenkanèiomis aðaromis... Mes daþnai bûdavome pievoje, o dar daþniau þiûrëdavome á dangø ir visø daþniausiai mes matydavome debesø paveikslus, bet... verkianèio dramblio debesies... Tai buvo ypatingas atsitikimas.

Gerai, kad pievose gyvena vëjai. Mes jø keletà paþinojome.

Kas tai? Kodël taip? Ir visaip kitaip puolëm jø klausinëti. Tada vienas Pievø vëjas pasisupo ant smilgø, suvëlë Purkiaus uodegà ir pasakë, jog paþásta vienà Tolimøjø kelioniø vëjà. O ðis jam pasakojo, kad yra tokia amþinai ðilta ðalis – Indija. Ten gyvena

vienas liûdnas dramblys. Yra ten ir daugiau drambliø, bet ðitas ypatingas – jis svajoja apie ðirdies draugà. Bet niekaip jo nesu­ svajoja. Todël verkia ir verkia. Jo aðaros garuoja karðtoje Indi­ jos saulëje ir pavirsta aðarotais debesiniais drambliais. O vëjas iðblaðko tuos debesis po pasaulá. Ðtai ir á mûsø pievà atpûtë.

Gal viskas bûtø taip ir pasibaigæ, jeigu ne maþytë boruþë. Ji sukaupë visà savo dràsà, uþlipo ant smilgos ir mums tarë: – Að norëèiau jums papasakoti vienà nutikimà.

Mudu su Purkiumi mielai sutikome, ir boruþë pradëjo pa­ sakoti.

Vienà rytà pabudau anksti. Visur buvo iðkritusi rasa, bet labai uþsinorëjau skraidyti. Skraidþiau ið pradþiø nuo lapo ant lapo.

Paskui nuo smilgos ant smilgos. Tada nuo gëlës ant gëlës. Ir jau buvau bepradedanti skraidyti nuo þolës ant þolës, kai pajutau, kad esu ðlaput ðlaputëlë ir nebegaliu paskristi. Tada nutûpiau ant lapo ir ðildþiausi. Saulutë ðvietë á mane, ðildë ir að taip gerai dþiûvau, kad net pradëjau garuoti. Garavau, garavau, garavau, garavau, kol iðdþiûvau, o ið mano garø, þinote, kas atsirado?

Atsirado maþas debesëlis kaip að! – nusijuokë boruþë. – Tikra maþytë debesinë boruþë. Þaidþiau su ja visà dienà, o paskui vëjas jà nupûtë aukðtyn á dangø.

– Tà vakarà mudu ilgai sëdëjome ant sûpyniø. Bûtinai reikëjo ðá tà sugalvoti. Verkiantis debesinis dramblys laistë netoliese þydinèias ramunes. Ir mes ÐÁ TÀ sugalvojom.

Kità rytà að ir Purkius leidomës á kelionæ. Mums reikëjo nueiti á paèià galulaukæ. Ðviesiu takeliu iki pietø buvo galima nukeliauti ligi Ðvelniøjø berþø klonio. Ten radome miegantá Tolimøjø kelioniø vëjà. Mielas Angele, þinok, jeigu kada áþengsi á berþynà arba uþlipsi ant kalno, arba nuplauksi á eþero vidurá, arba ásisupsi sûpynëse aukðtai aukðtai, arba paleisi aitvarà ar bent jau balionëlá, arba jeigu pûsi burbulus per balkonà, pro langà ar pro praviras duris, arba vaþiuodamas dviratuku iðkelsi vienà rankà, arba jeigu nuo kur nors nuðoksi, tai bûtinai bûtinai paþadinsi Tolimøjø kelioniø ir nuotykiø vëjà. Jis apsigyvens

tavo ðirdyje ir tada tau jau visàlaik norësis kà nors iðkrësti. Kà nors tokio, kad ir vël pajustum – nuotykis prasideda!

Taigi mes priþadinome vëjà. Vëjas pramerkë vienà aká ir tarë: – Sveiki, vaikuèiai.

– Mes ne vaikuèiai, – atsakëme.

– Sveiki, þvëreliai, – tarë vëjas.

– Mes ne þvëreliai, – atðovëme.

– Sveiki, naminiai gyvulëliai, – tarë vëjas ir atsimerkë.

– Èia mes – Purkius ir Ambrozijus, – prisistatëme.

– A, dabar þinau, – tarë vëjas. – O að esu linksmasis Tolimøjø kelioniø vëjas.

Purkius ir að, þinoma, ákalbëjome vëjà mums padëti. Na, koks gi Nuotykiø vëjas atsisakys padëti katinui ir ðuneliui! Na, ðtai... Jau ðitiek priðnekëjau, o vis dar nieko nepapasakojau apie ðá tà...

Taigi mudu nosies tiesumu patraukëme prie upelio ir maudëmës jame tol, kol tapom panaðûs á dvi kempines: á

kempinæ katinà ir á kempinæ ðuná. Visiðkai neiðgræþtas ir labai varvanèias. Tokie ðlapi vandens ir laðø kalniukai nuðlepsenom á savo pievà, palikdami paskui save tikrus katiniðkus ir ðuniðkus upelius. Pievø gyventojai ilgai ginèijosi, kuri upë yra sraunesnë – mano ar Purkiaus.

Tada atsigulëme pievoje ir dþiovinome savo kailiukus. Garavo­ me kaip tikri garø katilai. Að garavau kaip mano mëgstamiausia kauliukø sriuba, o Purkius garavo kaip ramunëliø arbata. Kai

iðdþiûvome, virð pievos danguje kybojo du nauji debesys – links­ masis katino debesis ir linksmasis ðuns debesis.

Linksmasis Tolimøjø kelioniø vëjas to tik ir laukë. Jis paèiupo debesø laiðkus ir nupûtë juos á Indijà. Ir taip pradþiugino Indijos dramblá, kad tas pradëjo ðokti ir prakaituoti. O jeigu dramblys ðoka ir prakaituoja, tai jis visas apkimba ðlapiais roþiniais laðeliais kaip karoliukais ir virð jo susidaro puikus roþinis debesis. Ir, þinoma, visas kaip dramblys. Já tuoj pat apkaiðo gëlëmis, nes Indijoje visi vaikðto apsikaiðæ gëlëmis, ir vëjas pûsteli ðá gëliø debesá, kad visi spëtø pasidþiaugti, nes kas gi nenorëtø pamatyti didþiulio roþinio debesø dramblio, viso gëlëto ir dar kvepianèio avietëmis. O kai pagaliau tà reginá iðvydome savo debesø kalne­ lyje, kur nekantriai laukëme sugráþtant Tolimøjø kelioniø vëjo, tai ið laimës ðokom ir juokëmës, o paskui vël maudëmës, vël garavom ir vël siuntëm debesø laiðkus. Mes juos siunèiame ir dabar. Dël to danguje galima pamatyti plaukiant debesø dramblá arba debesø ðuná, arba debesø boruþæ. Tik nepamirðk ásiþiûrëti, gal kuris nors debesis yra liûdnas. Tada nepatingëk nubëgti iðsimaudyti. O kà toliau daryti, manau, jau ir pats þinai. Arba pasiklausk boruþës... – visas ðvytëdamas baigë savo pasakojimà Ambrozijus.

Rodës, visi miðkeliai, pievelë ir net eþerëlis nutilo, sustingo klau­ sydamiesi istorijos, sekamos po dideliu medþiu. Trobelæ atsargiai gaubë mëlynas vakaras, ir netrukus já pakeitusi aksominë þvaigþdëta naktis mielai trijulei priminë apie nuostabø sapnø pasaulá. Visi trys jaukiai ásitaisë nuo þidinio ugnies priðilusiame kambarëlyje ir net nepajuto, kaip iðauðo dar viena Angelo vieðnagës diena.

Pusryèiai buvo tylûs. Ambrozijus, Purkius ir Angelas, nu­ grimzdæ á savo svajones, gërë þoleliø arbatà ir valgë paplotëlius.

Nusprendæ tà dienà darbuotis sode, jie nuveikë daug graþiø darbø: surinko obuolius, sugrëbstë lapus ir palaistë darþoves.

Apsigaubæs rûkais atëjo vakaras, ir bièiuliai vël uþsikûrë þidiná.

Purkius iðvirë puikià vakarienæ. Buvo jauku ir nepaprastai ramu.

Po vakarienës Angelas prabilo:

– Jau tada, kai radote mane ant eþerëlio kranto, að jums sakiau, kad mûsø daug gyvena virð debesø ir kad mes labai ávairûs, o debesys mums yra kaip jûsø upës. Þemë mums labai artima, su jos bûtybëmis bûname, kai bûna lemta. Tam mes, dangaus kûriniai, ir esame. O mûsø mama – Ðviesa, – Angelas nusiðypsojo ir kambarys vël prisipildë baltø spinduliø.

– Visà savo begaliná gyvenimà mes migdome ir þadiname vai­ kus ar á juos panaðius, guodþiame nuskriaustuosius, dràsiname tuos, kurie kam nors ryþtasi, be to, rûpinamës elfais, fëjomis, vabalëliais ir gëlëmis, ir në vienas, kuriam lemta bûti apsuptam angelo ðirdies skleidþiamos ðviesos, nebûna uþmirðtas. Mat ­kiek­vieno angelo ðirdy gyvena maþa ðviesa – tarsi saulës zuikutis, tik labai ðviesus.

Angelas nutilo.

– Kaip að pasiilgau savo namø, – atsiduso ir pajudino sparnus.

– Ar tu negali iðkeliauti kada tik panorëjæs? – paklausë Ambrozijus.

– Nuo tada, kai debesëlis virto eþeru, manyje apsigyveno keistas sunkumas ir að jauèiu, kad negaliu pakilti, – atskleidë savo skaudþià nelaimæ Angelas, ir ðviesiais jo skruostais nusirito kelios kriðtolinës aðaros.

– Man neramu dël vabalëliø, kuriais turëjau pasirûpinti, ir dël elfø, kurie gyvena Tolimajame klonyje. Artinasi ruduo ir reikia juos perspëti.

– Kas gi tai per sunkumas? – susimàstë Ambrozijus.

Purkius iðvirë dar arbatos. Visi tylëjo apsupti arbatos garø ir galvojo, kà daryti – kaip Angelui gráþti namo. Ir niekaip negalëjo sugalvoti.

– Kai að galvoju apie visus ðituos angeliðkus dalykus, rodos, paèiam ima kaltis sparnai, ðirdyje kaþkas taip pleèiasi, pleèiasi...

– tarë Ambrozijus.

– Ir man jau atrodo, kad á kailá nebetelpu, – pritarë Purkius.

Angelas nusijuokë: – O taip, tokia jau mûsø angeliðka prigimtis, todël ir nedera mums pasilikti þemëje ilgiau negu bûtina. O laiko mane lyg akmuo mano baimë, ji apsigyveno ðirdy, kai nukritau. Dël to ir liûdesio ðeðëlis nenuslenka nuo mano veido. Kol baimë bus ðirdyje, joje nebus ðviesos ir að negalësiu pakilti ten, kur gyvena mano mama – Ðviesa.

– Einam miegoti, rytas uþ vakarà protingesnis, – ryþtingai tarë Purkius, nes kaþkà sugalvojo.

Visi ásitaisë miegoti, þidinyje blëso ugnis, o uþ lango mëlynus begalinius sparnus iðskleidë naktis, kuri ðá kartà buvo panaði á graþià puoðnià paukðtæ. Rodësi, kad ji niûniavo tylià tylià lopðinæ ið þiogø ir naktiniø vabalëliø dûzgimo ir naktiniø plaðtakiø plevenimo.

Sidabro spalvomis iðbrëðko rytas. Ûkams iðsisklaidþius ant kiekvienos þolytës kybojo kriðtolinio skaidrumo laðeliai. Laðeliø begalybëje atsispindëjo saulës ðviesa ir daugybë maþutëliø saulës zuikuèiø sklido po visà pievà, kurioje pamaþu ið sapnø pasau­ lio gráþo Purkius, Ambrozijus ir namø iðsiilgæs Angelas. Jau pusryèiaujant Purkius puolë pasakoti, kà sugalvojæs.

– Mes turime puikø draugà – Tolimøjø kelioniø vëjà. Reikëtø já surasti ir, manau, jis galëtø paklausti dramblio – mûsø draugo dramblio, – gal jis kartais þino, kà daryti, kad ðirdyje negyventø baimë.

Visi labai apsidþiaugë ir tuoj pat susiruoðë ieðkoti vëjo. O já rasti buvo visai nesunku, nes jis labai didelis. Tereikëjo uþlipti ant Aukðtojo kalnelio ir paþiûrëti, kur labiausiai lankstosi medþiø virðûnës. O jos lankstësi va ten – anapus pievos.

Ir ðtai Ambrozijus, Purkius ir Angelas jau perëjæ pievà ir ðtai jis, Vëjas – kaip visada nusiteikæs keliauti á tolimas ðalis.

– Vëjau, kai nukeliausi á Indijà, paklausk, kà daryti, kad ðirdyje negyventø baimë! – suðuko Purkius.

– Ir perduok ðirdingus linkëjimus Drambliui! – pridûrë Am­ brozijus.

Vëjas nusiðypsojo, suðvilpë, suoðë ir pasileido á tolimas ðalis.

Jis paklausë Indijos dramblio, kaip tasai laikosi, ir pasiteiravo, ar jis nieko nebijo. Dramblys jam atsakë gyvenàs gerai, nes visà laikà maudosi ir dþiaugiasi.

– Kà daryti, kad ðirdyje negyventø baimë? – paklausë Vëjas.

– Paklausk Rytø virðukalniø vëjo, – tarë Indijos dramblys ir nuslinko maudytis.

Vëjas uþpûtë á virðukalnes ir ten sutiko skaidrø Rytø virðukalniø vëjà.

– Kà èia veiki taip arti dangaus? – paklausë Tolimøjø kelio­ niø vëjas.

– Medituoju,– ðypsodamasis atsakë Rytø virðukalniø vëjas.

– Tada, tikiuosi, þinai, kà daryti, kad ðirdyje negyventø baimë? – paklausë Tolimøjø kelioniø vëjas.

– Kur yra meilës, ten nëra baimës, – nusiðypsojo Rytø virðukalniø vëjas ir pasidarë taip tylu, kad, rodos, visas pasaulis Tyloje iðtirpo.

Tolimøjø kelioniø vëjas viskà ásiminë ir nuskrido toliau. Ap­ skriejo visà pasaulá ir gráþo á Purkiaus ir Ambrozijaus pievelæ.

Ten jo labai laukë ðuniukas, katinëlis ir Angelas.

– Kur yra meilës, ten nëra baimës, – tarë Tolimøjø kelio­ niø vëjas ir pasidarë taip tylu, kad, rodos, visas pasaulis Tyloje iðtirpo.

Purkius su Ambrozijumi klausiamai þvilgtelëjo á Angelà, o ðis pradëjo juoktis. Ir kuo daugiau juokësi, tuo daugiau gëliø skleidësi Purkiaus ir Ambrozijaus pievelëje. Angelas juokësi, juokësi ir, rodës, saulë ëmë þeme ritinëtis. Angelo juokas skambëjo kaip tûkstantis sidabriniø varpeliø ir visa pievelë skendëjo ðviesoje. Nuostabi muzika visus pakëlë nuo þemës, o kai visi atsipeikëjo, Angelo nebebuvo, tik virð debesø girdëjosi tolstantis tûkstanèio sidabriniø varpeliø aidas.

Purkius ir Ambrozijus ilgai sëdëjo savo pievelëje. Angelo juoko ðviesa netilpo jø ðirdyse, jos buvo pilna visur – kiekvienoje gëlytëje, kiekviename bitës dûzgime. Ir buvo taip gera, lyg visas pasaulis bûtø vienas nepaprastai laimingas saulës zuikutis.

Ilgais vakarais Purkius ir Ambrozijus geria kvapnià èiobreliø arbatà ir þiûri á tolá. O ið tiesø jie klausosi tûkstanèio sidabriniø varpeliø skambëjimo savo ðirdyse. Jie abu ásitikinæ, kad Ange­ lo juokas apskrido visà pasaulá ir varpeliø skambesys nuo ðiol gyvena kiekvienos þemës bûtybës ðirdyje.

Ac-18

Ach, Sigutë Ambrozijus, Purkius ir Angelas / Ach, Sigutë. – Vilnius: Nieko rimto, 2007. – 60 p.: iliustr.

Redaktorë Viltarë Urbaitë Dizaineris Simonas Gutauskas Iðleido leidykla „Nieko rimto“ www.niekorimto.lt

Spausdino UAB spaustuvë „ARX Baltica“, Veiveriø g. 142 b, LT-46353 Kaunas www.arxbaltica.lt