Nedaug kas žino, kad septyniolikto amžiaus Prancūzijos literatūriniuose salonuose savo pasakas skaitęs Charles Perreault, įtakojo ne vieną vėlesnį ir, galbūt, geriau žinomą rašytoją – pavyzdžiui, Brolius Grimus, išpopuliarinusius kitokią, laimingą pasakos apie Raudonkepuraitę pabaigą.
Savo laiku Prancūzijoje, Perrault kūriniai sukeldavo nemažai aistrų, kartą viešai perskaitęs savo eiliuotą kūrinį rašytojas įžiebė vadinamąjį „senųjų ir naujųjų“ ginčą, kuris taip įsisiūbavo, kad turėjo įsikišti karalius. Savaime suprantama, pats atstovaudamas naujiesiems Perrault teigė, kad Prancūzijos kultūra ir literatūra turi atsigręžti į pagoniškąją patirtį, folklorą, į dabarties realijas, o ne į Antikos laikų politiką, kultūrą.
Galbūt todėl Perrault pasakų variantai vėliau sugrįžo į žodinę tradiciją ir buvo iš naujo užrašinėjami kaip liaudies kūryba. Dabar išleidžiamų pasakų teksto skirtumai turi kristi į akis – „Miegančio miško gražuolė“ - toks tikrasis pasakos pavadinimas, - beveik dukart ilges
