Motulės Žąsies pasakos

Charles Perrault

Motulės Žąsies pasakos Senų laikų istorijos ir pasakos

Iš prancūzų kalbos vertė Ramutė Skučaitė

Vilnius, 2006

UDK 840-93-34 Pe174

Versta iš: Œvres de Charles Perrault Contes de ma mère l’Oie Contes en vers Histoires, ou contes du temps passé Librairie Gallimard Paris, 1931

Iš prancūzų kalbos vertė Ramutė Skučaitė Redaktorė Nijolė Kvaraciejūtė Dailininkė Sigutė Ach

Cet ouvrage, publié dans le cadre du programme d’aide à la publication Oscar Miłosz, bénéficie du soutien du Ministère des Affaires Etrangères, de l’Ambassade de France en Lituanie et du Centre Culturel Français.

Knygos leidimą remia Prancūzijos užsienio reikalų ministerija, Prancūzijos ambasada Lietuvoje, Prancūzų kultūros centras (O. Milašiaus programa knygų leidimui remti), LR kultūros ir sporto rėmimo fondas

ISBN 10: 9955-683-13-9 ISBN 13: 978-9955-683-13-1

© Vertimas į lietuvių kalbą, Ramutė Skučaitė, 2006 © Iliustracijos, Sigutė Ach, 2006 © Leidykla „Nieko rimto“, 2006

šarlis Pero I Š PA S AKŲ S A LONO Literatūriniai salonai – XVII amžiaus klestinčios Prancūzijos kultūrinis reiškinys – žadina vaizduotę, kelia pavydą... Turtingos damos, aristokratės, kas savaitę į savo namus kviečiasi būrelį bendraminčių, skaito romanus ar pjeses, paskui diskutuoja, šnekučiuojasi. Galbūt ir nuobodžiauja – kartais romanai labai ištęsti ir daugiažodžiai, o pjesės tokios pompastiškos... Staiga – pagyvėjimas ir atlaidžios šypsenos: mat kas nors pradeda sekti vaikystėje girdėtą ar kažkur lyg ir skaitytą pasaką, kuriai čia, salone, tikrai ne vieta. Solidaus amžiaus ir ne per daug rangus pasakotojas, galbūt pats šiek tiek drovėdamasis, o gal norėdamas palaikyti klausytojų dėmesį, ima ir įterpia kokią nors damoms gerai žinomą detalę, šmaikščią repliką, komentarą.

Sustabdykime vaizduotę, pradėjusią kurti garsiojo Šarlio Pero paveikslą, ir užleiskime vietą faktams, skaičiams. Deja deja, atrodo, jog kartais teks pasikliauti ir spėjimu, prielaidomis – juk trijų šimtmečių praeities dulkės, kaip sakoma... Ir vis dėlto pamėginkim. Šarlis Pero (Charles Perrault) gimė 1628 metų sausio 12 dieną Pa­ ryžiuje, buvo garsios ir turtingos šeimos (tėvas – teisininkas ir parlamento narys) penktasis sūnus. Bene aštuonerių metų pradėjo mokytis koledže ir patyrė nemenkų sunkumų, tačiau nuo penkiolikos liovėsi jį lankęs ir mokydamasis savarankiškai sugebėjo pasirengti teisininko (tokia buvo tėvo valia) egzaminams. Padirbėjęs advokatu trejetą ar penketą metų, įsidarbino paryžiečių mokesčius kontroliavusio brolio Pjero sekretoriumi. Tarnyba brolio kontoroje nebuvo sunki (galbūt todėl ir truko 10 metų), Šarlis turėjo galimybę domėtis literatūra, kaip tik tada ėmė rašyti eilėraščius, o 1659-aisiais paskelbė porą poemų. Kai po metų sukūrė dar kelias poemas Liudviko XIV garbei, sulaukė visuotinio pripažinimo. 1863–1883 metai – saugaus, įdomaus, turiningo gyvenimo tarpsnis. Mat tada Šarlis Pero buvo paskirtas karaliaus Liudviko XIV

įtakingiausio ministro Žano Batisto Kolbero (Jean-Baptiste Colbert) sek­retoriumi, jo dešiniąja ranka. Ir vėl puikios sąlygos gilintis į literatūrą! 1671-aisiais jis išrenkamas Prancūzų akademijos nariu. (1635 metais įkurta Prancūzų akademija rūpinosi literatūrinės kalbos norminimu, leido gramatikas, žodynus, skirdavo literatūrines premijas. Iki šiol ji yra Prancūzijos instituto sudedamoji dalis.) Žinoma, ir toliau rašė, kūrė, aktyviai domėjosi karaliaus aplinka, kultūriniu gyvenimu. 1672aisiais, būdamas 44-erių, vedė septyniolikmetę Mari Gišon (Marie Guichon), kuri po šešerių metų, gimdydama trečiąjį sūnų, mirė. Prie jos kapo Pero esą prisiekęs nekurti kitos šeimos. Daug kur pabrėžiama, jog Šarlis Pero tikrai buvo rūpestingas tėvas, daug dėmesio skyrė vaikų ugdymui, lavinimui. Galima spėti, jog bendravimas su savo vaikais, gilinimasis į jų jausmus iš dalies paskatino domėtis pasakos pasauliu.

1683 metais, po Kolbero mirties, Pero prarado privilegijuotą padėtį, neteko valstybės tarnautojo pareigų, tačiau didelės pensijos užteko išlaikyti šeimai. Na o laiko pasinerti į literatūros pasaulį, suprantama, atsirado kur kas daugiau.

Taigi 1687 metais, viešai perskaitęs vieną savo eiliuotą kūrinį, Šarlis Pero sukėlė vadinamąjį „senųjų ir naujųjų ginčą“ („Quarrel des Anciens et des Modernes“). Pero atstovavo „naujiesiems, moderniesiems“.

Jis teigė, kad Prancūzijos kultūra bei literatūra turi atsigręžti į pagoniškąją patirtį, į folklorą, taip pat į dabarties realijas, sukti Apšvietos kultūros link. Didieji jo priešai – nepaprastai garsus ir įtakingas literatūros kritikas, klasicizmo teoretikas Nikola Bualo (Nicolas Boileau), taip pat dramaturgas Žanas Rasinas (Jean Racine). Jie atkakliai teigė, kad Prancūzija privalo orientuotis į antikos laikų politiką ir kultūrą, literatūrą. Šis literatūrinis ginčas, aišku, buvo ne koks nors trumpalaikis žodžių mūšis. Jo raiška – straipsniai, manifestai, knygos. Štai Šarlis Pero išleido keturių tomų vadinamuosius dialogus „Senųjų ir dabartinių autorių sugretinimas“ (1688–1697). Matote, kaip ilgai tas ginčas tęsėsi. Ir turbūt buvo gana aršus, jeigu net pačiam karaliui teko įsikišti:

Liudvikas XIV po dešimties metų jį sustabdė, tikriau sakant, išsprendė Rasino ir Bualo naudai.

Kaip tik tada, 1697 metų sausį, ir pasirodė knyga, ant kurios viršelio buvo užrašyta „Senų laikų istorijos ir pasakos su pamokymais“ („Histoires ou contes du tempe passé, avec des Moralitez“), o frontispise buvo įrašas „Motulės Žąsies pasakos“ („Contes de ma mère l’Oye“).

Frontispisas – iliustruotas lapas, dedamas prieš antraštinį lapą ir, kaip aiškina knygotyrininkai, atspindintis knygos idėją, svarbiausią jos turinio epizodą. Minimosios knygos frontispise buvo pavaizduota prieš židinį verpianti ir, kaip turėtume suprasti, pasakas sekanti moteriškė bei trys klausytojai. Vienas iš jų – tikrai vaiko amžiaus. To piešinio analizė kelia įvairių minčių, bet kol kas atkreipkime dėmesį, jog įrašas piešinio fone, ant sienos – „Motulės Žąsies pasakos“ – tapo antruoju ir gal netgi populiaresniu knygos pavadinimu. Ypač po 1729 metų vertimo į anglų kalbą. Anglijoje, paskui ir Amerikoje Motulė Žąsis tapo bemaž bendriniu liaudies pasakų sekėjų, liaudies kūrybos pateikėjų vardu.

Neabejotina, jog su šia knyga (beje, tais pačiais metais išleista dar septynis kartus) pirmiausia ir siejama Šarlio Pero šlovė. Tačiau tai nebuvo pirmoji jo pasakų publikacija. Nesureikšmindami to, jog penkios pasakos jau prieš tai buvo pasklidusios iš rankraščio, o „Miegančio miško gražuolė“ prieš metus išspausdinta žurnale, atkreipkime dėmesį į tris ankstesnius, menkiau mums žinomus, kūrinius.

Kaip minėta, Šarlis Pero buvo aktyvus salonų lankytojas. Tuo jis, be kita ko, reiškė savo pagarbą moterims, salonų šeimininkėms. Yra liudijama, kad jį nepaprastai piktino moteris išjuokiančios Nikola Bualo satyros. Tarsi atsakas į jas buvo trys eiliuotos pasakos „Grizelda“ (1691), „Juokingi troškimai“ (1693), „Asilo oda“ (1694) ir ilga „Moterų atsiprašymo“ poema. Tose trijose pasakose, ypač „Grizeldoje“ (kurią pats autorius vadina sakme), bei „Asilo odoje“ – kaip dabar ir patys galėsime įsitikinti – išties vyrauja moterų paveikslai, likimai. Šarlio Pero moterys – kantrios, ištvermingos, nuolankios, blaškomos tarp skurdo

ir turto pasaulio, pagaliau susilaukiančios laimės. Lyg ir būtų pagrįsta šį autorių laikyti ankstyvuoju feminizmo atstovu... Tačiau pasyviai princo laukiančios, tik per savo kantrybę laiminčios veikėjos vargu ar atitinka dabarties moterų idealus. Betgi tai jau šiuolaikinių literatūrinių salonų pokalbių tema. Grįžkime prie garsiosios knygos.

1697 metų knygos leidimo viršelyje nebuvo autoriaus pavardės.

Tačiau dedikacija buvo pasirašyta: Pierre Perrault Darmoncour. Kas jis? Tai Šarlio Pero sūnus. Ši autorystė sukėlė kelis šimtmečius trukusius ir iki šiol neišblėsusius svarstymus, abejones: gal tikrai sūnus, o ne tėvas yra tikrasis pasakų autorius? Bet juk sūnui tada buvo tik 17 metų... Tad kodėl tėvas jų nepasirašė? Priežasčių įžvelgiama įvairių. Pirma, tuomet pasakas kūrė ir leido tik moterys. Argi oru tą patį daryti akademikui?! Antra, tai buvo noras padėti pagrindus sūnaus karjerai: paskirs knygą Liudviko XIV dukterėčiai, Orleano princesei devyniolikmetei Elizabetei Šarlotei, ir galbūt... galbūt nors mylimiausias sūnus gaus aukštesnįjį titulą, tą išsvajotąjį „de“... Bene labiausiai įtikina prielaida, jog Pero bijojo būti apkaltintas, kad vėl atnaujina paties karaliaus ką tik uždraustą „senųjų ir naujųjų ginčą“. Knyga juk yra net dvigubas iššūkis: ji ne tik pagrįsta liaudies kūryba, bet ir neeiliuota – taigi sulaužyta viena iš svarbiausių klasicizmo normų, kanonų.

Ne mažiau patraukli ir bendraautorystės idėja, kurią skelbia keletas XX amžiaus literatų: esą sūnus Pjeras užrašė vaikų kambaryje iš auklės girdėtas pasakas, kurias vėliau tėvas perrašė, pridėjo eiliuotus moralus. Tuose moraluose, kaip ir netikėtose replikose, suskamba tikrai ne septyniolikmečio balsas: dviprasmiška užuomina, kokia nors aristokratų gyvenimo detalė, skirta salonų pokalbių dalyviui, liudija brandų autoriaus amžių bei gyvenimišką patirtį. Pavyzdžiui: „jauni įsimylėję princai dažniausiai būna labai atkaklūs“... Žmogėdros žmona apalpo – „taip jau atsitinka visoms moterims tokiomis aplinkybėmis“...

Bendraautorystės teorija bylotų, kad Pero pasakų versmė – liaudies pasaka, kažkieno pasekta sūnui, o gal ir paties autoriaus vaikystėje girdėta iš vadinamosios prastuomenės lūpų. Iš tikrųjų, visų Šarlio

Pero pasakų siužetai buvo žinomi ir populiarūs Prancūzijoje. Ir ne tik Prancūzijoje. Kiti Pero pasakų kilmės tyrinėtojai sklaido ankstesnius rašytinius pasakų leidinius. XVI amžiaus italų autoriaus Džovanio Frančesko Straparolos (Giovanni Francesco Straparola) arba kito italo, Džambatistos Bazilės (Giambattista Basile), pasakų knygose irgi aptinkami daugiau kaip pusės Pero pasakų siužetai. O štai Džovanis Bokačas (Giovanni Boccaccio), yra pavaizdavęs kantriąją, tauriąją Grizeldą... Yra ir dar ankstesnių užrašymų ir publikacijų. Kitaip sakant, beveik kiekviena Šarlio Pero pasaka turi savo literatūrinę istoriją. Ir ta jų istorija tęsiasi kone iki mūsų laikų. Atrodo, tik „Raudonkepuraitė“ iki Pero niekur nebuvo skelbta, tad ji laikytina originaliausia šio autoriaus pasaka.

Beveik tikra, kad Šarlis Pero anų itališkųjų knygų negalėjo skaityti, tačiau niekaip nepaneigsi, kad tuos siužetus jam kas nors galėjo perpasakoti. Vis dėlto, kad ir kaip būtų, aišku viena: visi Pero pasakų siužetai ar motyvai turi savo šak­nis tautosakoje bei mitologijoje, yra liaudiškos kilmės. Šarlis Pero yra vienas iš svarbiausių vadinamosios folkloriškosios literatūrinės pasakos atstovų, pradininkų. Nors jo, kaip pasakotojo, individualus balsas aiškiai girdimas, vis dėlto liaudiškasis pasakos audinys taip pat nesuardytas: išsaugoti siužetai, veikėjų tipai, moralinės vertybės. Nenuostabu tad, jog Pero pasakų variantai vėliau sugrįžo į žodinę tradiciją ir buvo iš naujo užrašinėjami kaip liaudies kūryba. Nebeturime stebėtis, kodėl tuos pačius siužetus randame ir Brolių Grimų ar kitų autorių knygose.

Taigi Pero nebuvo pirmasis, liaudies pasakai suteikęs literatūrinį pavidalą. Net ir savo gyvenamuoju laiku jis nebuvo vienintelis šio žanro puoselėtojas. Kaip užsiminta, pasakų knygas leido gausus moterų būrys. Iš jų mums lietuvių kalba kol kas prieinamas tik pluoštas Madam Onua (Madame d’Aulnoy) pasakų. (Su šia dama Pero susitikdavo savo dukterėčios išlaikomame salone.) Tad kodėl Šarlis Pero susilaukė tokios didelės šlovės, o kiti vardai mums žinomi daug mažiau? Kritika į šį klausimą atsako paprastai: jis pralenkė kitus savo talentu. Jis

puikus stilistas, jis gebėjo kurti spalvingus literatūrinius vaizdus, jo pasakos­palyginti lakoniškos, nedaugiasakės, jis moka šmaikštauti, netgi moralizuodamas dažniausiai šypsosi.

Kai kurias ypatybes Lietuvos skaitytojai galės pajusti tik dabar, skaitydami šiuos naujus autentiškus vertimus. Nepaisant to, kad Pero pasakos lietuvių kalba leidžiamos labai seniai ir gausiai, beveik visiems tiems leidiniams tiktų paantraštė, deja, pavartota tik vieną kartą: „laisvai vertė“. O gal ir ne „laisvai vertė“, gal vertė iš tarpinių kalbų, iš jau supaprastintų ir suprastintų, nuskurdintų vertimų? Šarlio Pero pasakų vertimų į lietuvių kalbą istorija būtų labai įdomi, nors ir kebli tyrimų tema. Viena tų tyrimų išvada būtų aiški iš anksto: poetė Ramutė Skučaitė pirmoji pasiryžo išversti eiliuotas Pero pasakas, taip pat eiliuotus moralus. Galų gale ir naujai išverstos pasakos proza pirmąkart leis mums pajusti, išvysti salone sėdintį ir nepastebimai klausytojui mirktelintį pasakotoją – Šarlį Pero.

Turbūt atsiras smalsuolių, norėsiančių palyginti ankstesnius Pero pasakų leidimus lietuvių kalba su šiuo, naujuoju. Į komercines adaptacijas nereiktų kreipti dėmesio. O skaitydami kai kuriuos autentiškesnius, šiek tiek didesne leidybos kultūra pasižyminčius rinkinius, pastebėsime, kad skiriasi kai kurių pasakų pradžios, atsiranda viena kita nauja detalė, bet iš esmės pasakų siužetai sutampa – tik kitais žodžiais pasakojama. Vis dėlto du skirtumai turi kristi į akis. Pirma, beveik dukart ilgesnė, negu buvome įpratę, pasaka „Miegančio miško gražuolė“ (toks tikrasis tos pasakos pavadinimas...). Tai, ką dabar perskaitysite iki galo, išties yra žiauroka. Antra, populiarioji pasaka apie Raudonkepuraitę baigiasi kitaip: jokie medkirčiai pro šalį neina ir jos neišvaduoja iš vilko pilvo. (Kitokią, laimingą pabaigą išpopuliarino Broliai Grimai.)

Pero tikrai norėjęs pagąsdinti savo laikų mergaites, kad saugotųsi vilkų, kurie tuomet dažnai keldavę visai realią grėsmę, mat buvo labai paplitę. Tačiau šiandien, skaitydami šią pasaką ir ypač jos žavų moralą, labai norėtume vilko įvaizdį suvokti perkeltine prasme...

Taip, laiko tėkmė keičia, koreguoja pasakų prasmes bei interpretacijas. Pero pasakas koregavo ir leidėjai. Minėtieji siužetų pakeitimai ar praleidimai ne­abejotinai atsirado leidžiant pasakas pabrėžtinai vaikams. Knygos, iš kurios buvo verčiami visi šie tekstai, pratarmė baigiasi taip: „Pero mirė 1703 metų gegužę, sulaukęs septyniasdešimt penkerių, ir jau buvo visuomenės šiek tiek primirštas. Ir tik mažieji apverkė senelį, mokėjusį pasakoti tokias įdomias istorijas“. Kas žino, ar iš tikrųjų taip.. Ar iš tikrųjų pats Šarlis Pero savo pasakas (pirmiausia turėtume galvoti tik apie prozines pasakas) skyrė vaikams? Tai dar viena amžinoji svarstymų ir klausimų tema. Skeptikai iškart šūktels: XVII amžiuje tokio reiškinio kaip vaikų literatūra nebuvo! Tačiau juk XVII amžius kaip tik ir pastebėjo vaiką. Kaip tik tada ir ėmė formuotis vaikų literatūros sistema. Ir Šarlio Pero pasakų knyga gali būti laikoma esmingu posūkiu tos sistemos raidoje. Pats Pero knygos dedikacijoje bei, atrodo, kai kurių leidimų pratarmėse samprotavo apie vaiko ryšį su pasaka, apie pasakos teikiamą malonumą ir naudą. Apie tai rašyta ir minėtojo „Sugretinimo“ knygos trečiajame tome. Taigi pats autorius, matyt, savo pasakas adresavo visiems. (Šioje vietoje vėl būtų pravartu atkreipti dėmesį į knygos frontispisą…) Tai, kas pasakoma mirktelint suaugusiajam, tarsi per petį, šiuolaikinio išprususio vaiko tikrai netrikdys. O žiaurumai? Matyt, Pero ir šiuo klausimu turėjo savo nuomonę. Galbūt jis geriau už mus buvo pastebėjęs, kad vaikai kartais labai labai nori bijoti… Ir apie tai bus galima diskutuoti šiuolaikiniuose salonuose.

Salonų šeimininkės būdavusios turtingos damos... Ir šįkart į Šarlio Pero pasakų saloną kviečia damos – talentų turtingos poetė Ramutė Skučaitė ir dailininkė Sigutė Ach. – Prašom užeiti, ponios ir ponai!

– Kažko klausiate?.. Ak, taip, žinoma, kartu su vaikais!

Kęstutis Urba

E il iuo to s pa s ako s

GRIZELDA S akmė

Panelei X

ums, gražuole, šią sakmę rašau – Ji kantrybe prasminga, Jos herojė – protinga, Bet ja sekt anaiptol neprašau, To net trokšti juokinga.

Juk galantiškų vyrų minia Pataikaut pasiryžus, Dieną naktį visur – net sapne – Vien tuštybės ir ydų tvane Skendi visas Paryžius.

Tų vilionių jums tenka ragauti, Ir nuo to – ar jūs norit, ar ne – Reikia priešnuodžių gauti.

O garsėjanti kantrybe Aprašytoji Dama Čia ateitų ne dorybę, O stebuklą nešdama!

Viskas moteriai tarnauja – Vyrų pulkas nuolankus

Moters įgeidžiui paklus – Ji pasauly karaliauja!

Ką padarysi, taip jau bus.

Pamokymų likimas toks: Visi tik gardžiai pasijuoks, Pavartę šios sakmės lapus.

Juk damos – tą visi supras – Kantrybės turi bent po lašą, Bet šiaip per tylą ir audras Kantrybės taurę vyrai neša.

Kur Po, užgimusi tyloj, Nuo pat kalnų papėdės teka, Kur kaimai tamsžalėj migloj Su upės kranto meldais šneka, Gyveno princas – ir protingas, Ir valdiniams visiems teisingas: Retai kada užgimstančiam dangus Tiek daug puikių dorybių duoda, Ir nedažnai užaugęs toks žmogus Kitiems išlieka amžina paguoda.

Turėjo gražų kūną, taurią dvasią, Ir Marso amatą jis valdė tobulai.

Jei ką nuspręst reikėjo – sprendė drąsiai Ir su menais bendravo gan mielai.

Jam sekės užpuoliką nugalėti,

Jis mūšy buvo visados narsus, O kad istorija galėtų paminėti, Jis kilniai stojo vienas už visus.

Mokėjo jis valdydamas mylėti Ir stengės būti doras ir teisus.

Bet šiuos visus puikiuosius bruožus Gadino jam dėmė juoda Ir laikė širdį jo užgožus: Kad apgavikės – kaip viena – Ir moteris, ir mergina. Žiūrėdamas į veidą mielą, Jis matė veidmainingą sielą, Ne švelnų žvilgsnį, o peilius Ir protą, mąstantį tik viena: Apgauti ir pavergt kiekvieną, Kuris į spąstus jo paklius.

Jis matė, kas aplinkui dedas, Jį žeidė vyrų išduotų slogi kančia, Apgaulė jų žmonų – tai ten, tai čia, Jam širdį stingdė išdavystės ledas, Ir nuosprendis pačiam sau buvo toks: Nors ir pati Lukrecija atgimtų Ir savo karštą meilę siūlyt imtų, Jis niekada su niekuo nesituoks.

Taigi į darbą kibęs jau iš ryto, Jis sugebėdavo laiku

Svarbiausius reikalus tvarkyti, Ir neatrodė jam sunku Netobulą įstatymą pakeisti, Pagelbėt vargšei našlei su vaikais, Nuo mokesčių gyventojus atleisti, Per žiaurų karą uždėtų kadais; Po darbo poilsis smagus – Medžiot klajojant po miškus.

Ten, kur vilkai, lokiai, arai – Įniršę, plėšrūs ir grėsmingi – Jam neatrodė pavojingi, – Juk princą gąsdino tik moterų kerai.

O princo valdinius mintis vis krimto, Kokia bus krašto ateitis.

Ir guodė juos viena viltis: Šviesi, jei sosto įpėdinis gimtų. Į rūmus atkeliavo valdiniai, Tam žygiui pasiryžę jau seniai; Ir štai oratorius pakilo Iš būrio oriai ir ramiai Ir pagarbiu žodžiu prabilo, Išdėstęs princui paprastai, Ko reikia, kad šalis toliau klestėtų Ir kad tvirtėtų krašto pamatai: Jie įpėdinio trokšta taip karštai, Kad naują žvaigždę įžiebė skliautai, Ir jei tik princas panorėtų, Ją pamatytų, spindinčią aukštai.

Šiek tiek ramiau, ne taip ir iškilmingai Atsakė princas tyliai ir protingai: – Aš jūsų karštą norą suprantu.

Jūs siūlote nelaukiant nieko vesti.

Man malonu, kad mes visi kartu Šį klausimą ketiname išspręsti.

Tikrai labai sujaudintas esu, Kad jūs atėjot apie tai kalbėti, Bet juk skubotai vesti ar tekėti Be galo pavojinga, net baisu. Žiūrėkit, kiek jaunų švelnių mergaičių Tėvų globojamos gyvena skaisčiai.

Jos žavios tarsi pumpurai Ir elgiasi labai gerai, Bet joms tereikia ištekėti, Ir baigta su visu geru: Nebėr būtybių tų tyrų, Jos savo įgeidžiams tarnauja Ir nebešviečia kuklumu, Jos pačios sau neveidmainiauja, Meluoja vyrui – ir ramu.

Viena – kuri atrodė lyg liūdnoka – Dabar dievotai zirzt temoka, Per veidą – ašarų lašai...

Kita – be krašto koketuoja; Nors pulkas vyrų asistuoja,

O meilės jai vis per mažai. Šita – menais bei jų kūrėjais domis Ir dedas baisiai sumani, O kai arčiau žiūrėt imi, Grimasą rodo blogas skonis.

Ta – lošia. Nuo sėkmės malonės Priklauso. – Ir sudės ant kortų stalo Turtus lig paskutinio siūlo galo.

Visų keliai, atrodytų, skirtingi, Bet viena aišku nuo pradžios – Kad joms jausmai nereikalingi, Jos visos trokšta tik valdžios.

Aš nemanau, kad bus laimingi žmonės, Kurie šeimoj norės valdyt abu, Todėl aš jus visus įspėt skubu: Jei moterystėj linkit man malonės, Prašau ieškoti man žmonos Gražios, be užgaidų, jaunos, Kantrios, doros ir nuolankios, Nepriekaištingai paklusnios, – Ir kuo tvirčiausiai jums žadu: Jei tokią rasit, aš vedu.

Ant žirgo princas ir – pirmyn, Lankais žaliuojančiais tolyn Tenai, kur girios vidurys, Medžioklių ir šunų būrys.

Kaip vėjas pralėkė vilnijančius laukus, Visai čia pat šešėliai medžių snaudžia, Kur šaukdamas medžioklės ragas gaudžia Ir budina apsnūdusius miškus.

Nerimsta jau ir šunys, ir varovai, Visi jie pasiruošę aršiai kovai, Medžiokliai vėl prie lūpų kelia ragą, Skalikų akys kaip žarijos dega, Nes šunys, nenuvaldomi tarnų, Jau uodžia kvapą elnių ar šernų.

Dar sykį sugaudė ragai, Dabar jau galima medžioti, Ir šunys žvėris tuoj pradės vedžioti, Staiga atgis slėpingieji takai.

Varovai pasalą jau rengia, Žirgai apsiputoję žvengia, Ir lekia šunys lodami. Žolėj žiogai nustojo griežę, Į juodą tankmę bėga briedžiai, Medžioklės aidą nešdami.

O princas – lyg lemties ranka Jam būtų rodžiusi kažką – Ne ten pasuko, kur visi, Bet priešinga kryptim nujojo – Tolyn nuo triukšmo, nuo pavojų – Išnyko girios gaudesy.

Miške, kur jam atjoti buvo lemta, Atrodė visa taip skaidru ir šventa, Kaip princas dar nejuto niekada: Upelių melsvuma, šakų žalumas, Dangaus ir žemės grožio vientisumas Atrodė princui kaip širdies malda.

Gamta jį supo kaip svajonė, Padovanojusi malonę.

Staiga visai prieš pat akis Iškilo reginys žavingas, Toks nuostabus ir stebuklingas, Kokio žmogus žodžiu neapsakys: Prie upeliuko piemenaitė Sėdėjo vilnas verpdama. Žolelę žalią pešdama, Avytė glaudės prie mergaitės, Ir gaubė jiedvi ramuma. Žiauriausią širdį būtų atgaivinus Ta baltutėlė lelija, O išauginus ją veja, Atrodė, visad slėpės tankumynuos. Švelnumas odos, kūdikio burna, Po antakių lankais – akių bedugnė, Žvaigždžių, mėnulių, saulių sklidina; Ji skleidė rojaus, o ne žemės ugnį.

O princas, vis žiūrėdamas į ją, Už medžių guoto staigiai slėptis puolė.

Tarytum tyliai, bet šaka, deja, Nulūžo – ir pamatė jį gražuolė.

Ją taip išgąsdino sausuolė Triukšmingai lūžusi šaka, Kad ji suvirpo, ir staiga Užliejo gražiąją drovuolę Švelnutė nuoraudžio banga.

Iškart drovumas princą sužavėjo, Tai buvo taip nekalta, taip dailu Ir taip neįtikėtinai kuklu, Kad jam širdis džiaugsmingai sudrebėjo Nuo šitų reginių mielų.

Jis netgi išsigando ir sumišo, Ir prisiartinti prie jos nedrįso, Tik pralemeno virpančiu balsu: – Jei čia medžiokliai neprajojo Ir netgi šunys nesulojo, Aš pasiklydęs šiam miške esu.

– Taip, pone, aš ilgokai čia sėdėjau, Jūs vienas teatjojot šiuo keliu.

Nors nieko nemačiau ir negirdėjau, Bet jus iš čia išvesti aš galiu.

– Man tai likimo dovana, Dėkoju Dievui, – sako, – ir lenkiuos,

Grožybės neregėjau dar tokios, Nors čia medžioju vos ne kas diena Ir vien tik žvėrį pamatyt tikiuos.

Nuo saulės debesis nuslinko, Nuslydo spindulio gija.

Labai ištroškęs kelyje, Jis prie sraunaus vandens palinko.

– Negerkit, pone, dar, meldžiu!– Ir iš trobelės po medžiu Ji atnešė molinį indą, Pasėmusi vandens, jau pilną Iškėlė judesiu gražiu.

Jis buvo matęs indų krištolinių, Ir auksu išpieštų, ir sidabrinių, Kur kada nors muziejuose gyvens...

Bet nebebus pasaulyje gražesnio, Už molio ąsotėlį nuostabesnio, Kuriuo mergaitė davė jam vandens.

Ir veda jį gražioji piemenaitė, Kur siauras takas slėniu išsiraitęs, Per akmenis, pro miškelius, Palei vingiuotus upelius.

O princas stengias įsimint vietovę: Štai čia giraitė, čia kalnai, Kad vėl galėtų grįžt tenai, Kur verpė verpalą jinai –

Į meilės kupiną šventovę.

Ilgi supainioti takai Pasibaigė žalioj giraitėj – Nes ten, kur tvyrojo laukai, Švytėjo saulėje įkaitę Auksiniai jo pilies stogai.

Palikęs vienas, tebegirdi Žingsnius jos, tolstančius žole, Ir žeidžia skausmas princo širdį, Tarytum smigdamas strėle.

Per naktį princas tarsi atsigavo, Bet vos tik ėmė aušt diena šviesi, Kai dar stipresnis skausmas subangavo, Ir vėl širdis paskendo liūdesy.

Kas kartą, kai medžioklėn susiruošia, Daugiau jo nebemato palyda.

Jis joja ten, kur medžiai svaigiai ošia, Kur laukia jo palaima, kaip tada.

O kelias pavojingas, o klaidus, Bet meilės šauksmas karštas ir saldus – Ten, rodos, dar uolynai, dar brasta...

Bet kryptį jis gerai įsidėmėjo, Kai tąsyk kojas į jos pėdas dėjo, – Ir piemenaitė vėlei surasta.

Maža lūšnelė juos su tėvu glaudžia, Jie patys vilną verpia, drobę audžia, Kasdien sutinka rytą su malda.

Iš kaimenės avių jie gauna pieno, sviesto, Taip ir gyvena be žmonių, be miesto, O tėvas ją vadina Grizelda.

Ir kuo ilgiau į piemenaitę žiūri, Labiau vis princas pripažinti turi: Aukščiau už grožį – jos skaisti dvasia.

Ir tas nežemiškas tyrumas, Ta nekaltybė ir kantrumas Kaip žvaigždės švyti akyse. Įsimylėjęs princas nebelaukia, Jis žino, kad jinai – tai jo dalia.

Tarybą didžiąją sušaukia Ir iškilmingai kreipiasi į ją: – Norėjote, kad Himenėjo ryšiais Lemtis mane surištų kuo greičiau.

Aš imti žmoną sutinku. Tačiau Tik prie altoriaus ją parodyt pasiryžęs.

Bet ji bus jums priimtina – Tai mūsų krašto mergina, Kurią gimtinėj pamačiau. Žinia, kad princas vesti pasiryžo, Apskriejo šalį ir atgal sugrįžo.

Visur girdėt valiavimų garsai, Seni, jauni – nė vienas šaukt netingi,

Visi tokie linksmi, tokie laimingi, O laimingiausias jautėsi tasai, Kurio darbai nebuvo ypatingi, Bet vesti princui patarė jisai!

Patarimu kas būtų patikėjęs, Jei gražbylys nebūtų įkalbėjęs? – Nebūtų šito įvykio visai!

Sukruto visas kraštas šventei ruoštis, O jaunos miesto damos puolė puoštis, Pavirtusios labai kukliom staiga. Žinojo – princą žavi nekaltumas, Švelni širdis ir paprastumas, Ne rūbų prabanga paika.

Suknelių iškirptės iš karto sumažėjo, Šinjonai iš mados išėjo, Pabalo damos, kosčioja vos vos; Net pirštų nematyt – rankovės ilgos, Triukšmingos šnekos tapo nemadingos, Mada – kuklutis kykas ant galvos...

O visas miestas dirba, juda, Meistrai pabaigti darbą skuba, Ir štai išrieda karieta, Vinim auksinėm apkalta!

Nematė miestas niekada Išvis tokių puošnių karietų, Kurios į princo pilį rieda Kaip jo vestuvių palyda.

Kad iškilmes visi gerai matyt galėtų, Meistrai pristatė laiptų pakylėtų, O triumfo arkų prabanga – Tai princo žygiams pagarba, Kuriais jis Meilę ir Tėvynę Vienodai šlovino ir gynė.

Ten – atsargus žinovų bruzdesys Siurprizą iš ugnies ir garso rengia.

Paskui sudrebins žemę ir padangę Trankus žvaigždžių spalvotų spindesys. Šokėjos kantriai ir ilgai Grakščius baleto šuolius repetuoja, Dar opera, kur veiks dievų pulkai, Ir su choru, ir su solistais atvažiuoja, – Mieli be galo tie ruošos vargai.

Bet pagaliau – ir jų gana: Išaušo iškilmių diena!

Dar vos tepažvelgė aušra, Tamsos užuolaidą pakėlus, Mieste merginos nė vienos nėra, Kuri iškart nebūtų atsikėlus; Visur langai ir vartai atverti, Šen ten – sargybiniai raiti Jau stebi nuo ankstyvo ryto, Kad netvarkos minia nepridarytų.

O rūmai – muzikos garsų pilni: Čia skamba ir trimitai, ir obojai,

Čia trata būgnai lyg kovos ugny Ir net vaikai sidabro fleitom groja. Štai princas pats su palyda!

Džiaugsmingai jį minia sutinka.

Tuoj muš vestuvių valanda; Ant žirgo šoko princas – ir pradingo – Turbūt medžiot kaip visada...

– Ne vien tik meilė, – žmonės samprotauja, – Aistra medžioklei laimi kai kada.

Toks įprotis – tai nieko nauja.

Ir jau pažįstamu keliu, Kuriuo ne sykį joti buvo tekę, Lyg šaukiamas balsu meiliu, Su palyda jisai kaip vėjas lekia.

Per kalną, slėnį – vis toliau, Dviem šuoliais perjoja upelį Ir štai – po medžiais pagaliau Pamato varganą trobelę.

Gandus kaip žaibas perduoda minia, Tai jau ir girią pasiekė žinia, Kad princas šiandien kelia vestuves.

Todėl gražiausiais rūbais pasipuošus Miestan mergaitė buvo susiruošus Net nežinodama, ką princas ves.

– Kur skubate, mieloji piemenaite? – Paklausė princas, eidamas veja Ir meiliai žvelgdamas į ją. – Tai išklausykite mane, skaisti mergaite: Ne vien tik pasilinksmint tarp svečių Aš jus į savo vestuves kviečiu!

Aš myliu jus – išsirinkau Galbūt iš tūkstančio kitų.

Ir žmona sau verta laikau, Todėl ir vesti jus ketu.

– Ak! – tarė ji, – jūs teikiatės juokauti Arba tiesiog papramogauti!

O jums ir pirštis dera prakilniai!

– Aš nejuokauju – liudininkas Dievas; Sutuoktuves palaimins jūsų tėvas. – (Su tėvu princas sutarė seniai). – Ištarkit žodį – sutikimą, Nuspręskit mudviejų likimą, O mano sąlyga jums tik viena: Kad mylint, liūdint, valdant šalį Taisyklė būtų amžinai viena – Žmona paklusti turi vyro valiai!

– Prisiekiu, – tarė ji, – ranka ir širdimi.

Net jeigu už kaimiečio aš tekėčiau, Ir jam prisiekčiau būti paklusni Ir nieko sau šioj žemėj nenorėčiau.

O princo dar labiau klausyt turėčiau, Ką tik palieptų jo širdis kilni.

Taip buvo meilės žodžiai išsakyti, Jiems pritarė dvariškiai be kalbų, Ir princui tereikėjo paprašyti Mergaitę puoštis nuotakos rūbu.

Tuoj į trobelę damų prigužėjo, Šilkais, atlasais, šydais nešinų, Nes visa, kas jų rankose šiugždėjo, Turėjo būt karališkai puošnu.

O damos, nors labai skubėjo, Atsistebėti negalėjo, Jog ši trobelė vargana Jaukumo tokio sklidina Ir tokio nuostabaus švarumo, Kad joms, atvykusioms iš rūmų, Ji rodėsi kerų pilna.

Ir pagaliau – visai kaip karalaitė – Jau žengia iš lūšnelės piemenaitė.

Išeinančią mergaitę iš namų Visi džiugiai sutinka plojimu.

O princas net truputį išsigando, Kad toks stebuklas vyksta šiam kieme, Ir piemenaitė lyg paskendo Šilkų ir šydų puošnume.

Į dramblio kaulo nuostabią karietą Lyg ir ne ta mergaitė atsisėda, Ir princas sėdasi šalia, O jaučias taip, tarytum jam po kojų Kariai su pagarba gilia Laimėtas mūšių vėliavas suklojo: Būriai didikų eina iš paskos, Pilni ir pagarbos, ir padėkos.

Ir vis daugiau matyt žmonių aplinkui, Pasveikint princą – jų laukimo priežastis.

Minių minia sutikt jaunuosius susirinko, Nes nuotaka – jau nebe paslaptis. Štai pagaliau ir jie! Bet per didžiulę minią Vos slenka, siaurą taką prasiskynę, Garsių valionių baidosi arkliai Ir stoja piestu atkakliai.

Karietos juda taip iš lėto, Tarytum vietoje stovėtų.

Bažnyčioj skliautai apšviesti: Ir čia, prieš išpuoštą altorių, Jiems Dievo tarnas tarė oriai, Kad jiedu amžiams surišti. Į rūmus tuoj svita patraukė, Kur pramogos ir vaišės laukė, – Turnyrai, šokiai ir visa Žaidimų išmonės gausa.

O vakare, visiems svečiams išėjus, Jaunuosius vainikavo Himenėjas.

Iš ryto – rūmai vėl pilni svečių, Nes aukštą porą sveikint suvažiavo Visi, kas asamblėjom atstovavo, Net iš pačių toliausių pakraščių.

O rūmų damų apsupta, Net nesumišus Grizelda, Nors damoms kiek ir netikėta, Bet elgės pagal etiketą.

Taip, ji tikrai apdovanota Princesės išvaizda. Tačiau Dangus, jai davęs gilų protą, Pakėlė sielą dar aukščiau.

Iš karto savo pareigas suvokus Ir damų perpratus charakterius sunkokus, Staiga į aukštą rangą iškelta, Lengvai prigijo rūmuos Grizelda.

Mokėjo išmintingai įsakyti Griežtumo nenaudodama išvis, Taigi damas jai sekėsi valdyti Kaip neseniai ganyt avis.

Po sutuoktuvių metams nepraėjus, Palaimino jų ryšį Himenėjas.

Bet ne berniukas suklykė lopšy – Maža princesė, nuostabiai graži.

Laimingai augti jai visi linkėjo, Jauni tėvai po vieną ir sykiu Naujagime vis pasidžiaugti ėjo, O motina iš viso negalėjo Nuo kūdikėlio atitraukt akių.

Norėjo ir pati maitinti.

– Ak, – tarė, – juk tai mano pareiga!

Aš būčiau motina bloga, Jeigu išdrįsčiau pareigą paminti.

Ir ko gi aš tada verta, Jeigu nenoriu prisiminti, Ką liepia mums pati Gamta.

Gal princas žmoną nebe taip mylėjo, Kaip neseniai, apakęs nuo aistros, Gal apgaulinga rodės meilė be audros, O gal minčių sutramdyt negalėjo, Kurios seniai jo galvoje glūdėjo, Sukeltos neapykantos tikros, – Grizeldos elgesys jam įtarimą kėlė, Ir viskas rodėsi nenuoširdu.

Tarytum nuo senų žaizdų Jam visą laiką širdį gėlė.

Jei žmonai norisi pabūt kartu – Vadinas, tai apsimetimas.

Dora – tiesiog akių dūmimas...

Jam sieloj buvo taip gūdu, Kad visos niūrios abejonės,

Kurios kamavo kažkada, Apsupo princą tarsi žmonės, Pilni pagiežos, nemalonės, O kaltininkė – Grizelda, Nes jos sukeltos tos dvejonės. „Dabar, – sau tarė, – elgsiuosi griežtai. – Nes jei žmona iš tikro dorovinga, Ką bedaryčiau – bus naudinga, Ir ji man padėkos už tai.“ Tyloj, nuo dvaro užrakinta, Vargšelė visiškai viena.

Vos vos sulaukia, kol prašvinta, – Taip slenka po dienos diena.

Manydamas, kad moteriai svarbiausia Kas dieną apsivilkt nauju rūbu, Papuošalų brangių turėti gausiai: Karolių, sagių, auskarų, žiedų – Paliepia: tuoj turi būti atiduota Visa krūva brangiųjų akmenų, Kas buvo jo paties padovanota Su meile ir su vyro švelnumu.

Ji viską jam mielai grąžina, Nes vieną prievolę težino: Paklust visur ir visada. – Tik taip ir daro Grizelda.

Pamačiusi, kad vyrui tai patinka,

Grąžindama ji jaučias taip laiminga, Kaip jautės tas grožybes gaudama. „Taip, – mąsto ji, – mane kankina vyras, Bet privalau sau būti atvira: Jei būtų man lemtis vien džiaugsmą skyrus, Gal imtų nykt kantrybė ir dora.

Manau, kad šitai jis širdy turėjo, Todėl tikiu, kad norai jo geri.

O jei ne jo – vadinas, Sutvėrėjo, – Tai privalau paklust ir būt kantri.

Ar maža moterų parpuola Klajodamos ties bedugne?

Arba atsitrenkia į uolą, Arba jas sutrypia minia.

Jos daro tai, ką užsigeidžia, O Viešpats, tas, kurs viską leidžia, Globoti renkasi mane!

Jis man kaip vaikui gailestingas, Kaip vaikui – geras ir teisingas, Apgaubęs savo malone.

Ir už tatai šią kančią myliu, Jo numatyta ši tvarka.

Todėl aš ir nenusivyliau Jo tikslą vykdančia ranka.“ Nors princas mato dorą ir kantrybę Ir kad žmona tikrai klusni – „Tai ne klusnumas, – mano, – tai gudrybė,

Ji iš tiesų tik dedasi kilni.

Bet ta jos apgavystė – ne beribė, Tik bandymo tvarka jai per švelni.

Kol viską supratau, reikėjo laiko.

Dabar žinau, kur slypi taikinys: Kai motina atskiriama nuo vaiko, Reta panašų bandymą atlaiko – Ji išsiduos, nes to neišlaikys!“ Kaip tik tada maitinama princesė, Grizeldos švelnutėliai supama, Prigludus prie krūties, rankelę tiesė, O ją bučiavo motina jauna.

– Mažytė mylima – tai suprantu, – Jai tarė princas. – Jums reikės gedėti: Nuo ydų noriu gelbėt dukterį. Nuo tų, Kurias iš jūsų vaikas gali paveldėti.

Viena pačios lemties siųsta dama, Už savo taurią dvasią gerbiama, Man prašant ryžos pamėginti Dorai princesę išauginti.

Dabar jau atsisveikint galit, Nes tuoj ateis paimt vaikelį.

Ir pats išėjo. Nes neleido Žiūrėt net jo širdis kieta, Kai bus princesė paimta, Į liūdintį Grizeldos veidą.

Iš karto jėgos motiną apleido,

Tokios nesitikėjus ištarties.

Pravirko ji ir laukia pražūties...

Bet vos pamatė budelį atėjus, Tą vykdytoją nuosprendžio klaikaus: – Turiu paklusti, – tarė sudrebėjus, – Juk tėvas savo vaiko nenuskaus.

Paskui dar į dukrelę pažiūrėjus, Pakėlė prie krūtinės ją priglaust, Maldaudama malonės iš dangaus.

Ir štai – mergytė išnešta.

Kas tokį skausmą aprašytų?

Tik motina tepasakytų: Gyva širdis jai išplėšta.

Už miesto sienų buvo vienuolynas, Garsėjęs savo griežta regula.

Ten Kristaus sužieduotinių gėlynas Maldom gyveno, apgaubtas tyla.

Tenai ir nunešė mergytę.

Kas ji – vienuolėms pasakyti Tam žmogui buvo uždrausta griežtai.

Prašyta Dievo baimėj ją laikyti Ir gausiai atsilyginta už tai.

Kai princą ėmė sąžinė kankinti, Jis bandė ją medžioklėm užslopinti, Bet graužė širdį poelgiai pikti Ir kaip liepsna dar baimė tvilkė,

Nes manė, kad žmona jį puls kaip vilkė, Kuriai vilkiukai atimti.

Bet žodžiai jos malonūs ir šilti Ledinę sielą glostė, guodė.

Ji tiek meilumo jam parodė Tik apmirštoj jų meilės praeity.

Nuo to švelnaus ir atlaidaus jos būdo Jis susigėdo, gailestis pabudo, Bet vėlei nugalėjo bjaurastis: Dar nė savaitė nepraėjo, Kai jis pranešti atskubėjo, Kad juos ištiko netektis – Pasiėmė jų dukterį mirtis.

Sustingo Grizelda – anei gyva, nei mirus, Bet vos pamačius, kaip išbalo vyras, Kaip sunkiai jis kovoja su skausmu, Sutramdė savo skausmą kantrumu – Ir jos ištikimybės jausmas tyras Apgaulę princo guodė švelnumu. Žmonos atsidavimas jį graudino, Ir princas net galvot mėgino, Kad jai kankintis nebeleis Ir žiaurų melą savo pats atskleis, Kad pasakys – ir kaip, ir ką Jisai padarė nedorai, Kad jų dukra gyva, sveika...

Bet vėl tarsi pikti kerai Kažkas jam lūpas surakino Ir taurų norą sunaikino.

Bet dieną tą tarp jų vėl atgimė aistra, Ir ta diena iš naujo meilę sugrąžino.

Abu juos degino tokia kaitra, Kokios lig tol nė vienas nepažino. Šešioliktas pavasaris tuoj bus, Kai tęsiasi ryšys jų nuostabus – Nesudrumstas, nesudraskytas; Jei princo žodis vienas kitas Užgavo žmoną šiurkštumu, Tai tik todėl, kad grįžtų švelnumu Ir meilės jausmas būtų išlaikytas.

Lyg taip negali būt – tačiau Ir kalvis žarijas aplaisto, Kad pučiant dar labiau įkaistų Ir darbas eitųsi sparčiau.

O tuo metu jauna princesė Kas dieną darės protingesnė, Pražydusi lyg rytą rožė, Meilumą gavusi iš Dievo, Paveldėjus didybę tėvo, O motinos – tyriausią grožį.

Ir išmintinga, ir miela – Princesė buvo tobula.

Ir vieną dieną – tyčia ar netyčia – Princesė dvasią stiprino malda, O jaunas riteris kaip tik tada Užklydo į tą nuošalią bažnyčią.

Nematęs tokio grožio niekada, Iškart suprato, kad karštai ją myli.

O meilę juk pajunta kiekviena, Ir nesvarbu, kad vyras tyli, Vien žvilgsnio moteriai – visai gana!

Nors juodu skyrė vartai užkelti, O riterio atodūsiai karšti Princesei rodės nekalti, Širdy pradėjo kraujas virti, Ir, neįstengus atsispirti, Pamilo riterį pati.

Juk mylimajam nieko neprikiši: Gražus, kilnus, gimtinei pagarbus.

Pats princas, pastebėjęs švelnų ryšį, Pamanė, kad jam geras žentas bus.

Taigi – ir meilė jam patiko, Ir jaunas riteris įtiko, Garsėjęs rūmuos taurumu, – Bet princas vėlei svarsto naują mintį Su jam dažnai būdingu žiaurumu – Kad laimę porai teks kančiom apginti! „Su jų vedybom, – svarstė, – sutinku.

Bet turi jie pajusti ir pavojų.

Tegul už savo laimę pakovoja; Taipogi juk nebūtų man sunku – Be to, manau, kad ir pačiu laiku – Dar sykį išbandyt žmonos kantrybę Dėl smulkmenų, dėl niekų įvairių; Manau, kad tai suteiks abiem ramybę, Nors šiaip aš įtarimų neturiu, Tik noriu, kad pasaulis sužinotų, Jog iš visų dora apdovanotų Išsiskiria vienintelis žmogus – Protu, dorybe, meile ir darna Manuosius rūmus puošianti žmona. – Taip mus visus palaimino dangus!“ Ir princas savo valdinius paklausė, Kokia gi būtų krašto ateitis, Jei įpėdinio sostas nesulauksiąs.

Gal jam, dukters netekusiam, svarbiausia Dar sykį vesti? Tai turbūt lemtis, Nes vienuolyne auklėta mergaitė – Aukštos kilmės, protinga – jau rasta! Žmona pirmoji, buvus piemenaitė, Nors maloni, bet princui per prasta.

Sunku suvokti, dar sunkiau – nuteisti Dvi širdis taip sumaniusį sužeisti...

O princas ėjo visiškai ramus Suduoti žmonai paskutinį kirtį: Dar šiandien jie privalo išsiskirti!

Ir jai įsako grįžti į namus, Nes jos žemos kilmės nebegalį pakęsti Pavaldiniai jį prašo kitą vesti.

– Lūšnelė, – sako, – stovi kaip kadais: Aš grąžinu jums visą jūsų kraitį – Rūbus, kurie priklausė piemenaitei; Tarnaitės tuoj aprengti jus ateis.

Tylėdama ji nuosprendį išklausė, Kaip visados – sutiko nuolankiausiai.

Lyg merdėdama kentė jos dvasia, Bet neužgeso meilė akyse.

Raudojo jos širdis, bet niekas negirdėjo, Ramiu jos veidu ašaros riedėjo – Juk būna kartą kitą per metus, Kad šviečiant saulei ima lyt lietus.

– Valdove mano, viešpatie ir vyre, – Prašneko vargšė vos nealpdama. – Nors ir baisu, kad aš atstumiama, Jei dar klusnumo mano nepatyrėt, Klausyti jūsų – prievolė mana.

Ramiai į savo kambarius parėjus, Raudodama, paskendus nevilty, Drabužį brangų pagarbiai padėjus, Ji velkas tą, kur buvo jau dėvėjus Seniai seniai – ir audusi pati.

Jau apsitaisius ji pas princą grįžo Ir taip prabilti pasiryžo: –Valdove, išklausykite mane – Karštai maldauju jūsų atleidimo!

Taip, aš iškęsiu skirtąjį likimą, Bet jūsų pykčio, mano pone, – ne!

O jei išgirsiu žodį gailestingą, Aš atgailausiu, jums palaimos melsdama.

Tegul varge, bet būsiu aš laiminga Mylėdama ir jums ištikima.

Pamatė princas gražią, kilnią sielą, Kuri už bloga moka tik geru...

Nepaisydamas vargo apdarų, Jis grįžo širdimi į laimės laiką mielą, Vos nepamiršo kėslų nedorų, Kuriuos ir vėl Grizeldai rengė.

Jos meilę ėmė prisimint Ir vos neverkdamas jau žengė Ją apkabint. Čia pat pabudo būdas jo valdingas, Glamonių nemėgstąs ir baudžiantis už tai, Ir princas, vėl toks pat – negailestingas, Grizeldai tarė aiškiai ir griežtai: – Kas buvo praeity, tas jau seniai pradingo; Taip, jūsų atgaila berods gili.

Keliaukit, nes namai toli.

Ji mato tėvą, stovintį prie durų – Kaip ji – kaimiečio drabužiu skurdžiu.

Gėla ir nuoskauda jam širdį dūrė, Jis tyliai verkė dėl dukters kančių!

– Neverkit, – tarė ji, – namie vėl pailsėsim, Tyloj vien medžių šnaresį girdėsim, Tegul palieka rūmų prabanga.

Kas mums tas auksas, turtas ir didybė, Jei girioj laukia sąžinės ramybė Ir laiminanti Viešpaties ranka!

Vos grįžus ji pasiėmė kuodelį Ir bandė pasiguosti verpimu Čia, kur kadaise buvo taip ramu, Kur ją pamatė princas prie upelio. Čia iš širdies tyros kaip visada Kas dieną kilo jos malda, Kad Viešpats negailėtų laimės vyrui, Kad jis šlove garsėtų ir turtu.

Ir meilė buvo jos tokia beribė, Lyg jausmas tas būt gaubęs juos kartu.

Bet žmonai naują kančią sumanyti Netruko princas vėl, deja: Grizeldą radus, liepta pasakyti, Jog vyras nori pamatyti ją.

– Grizelda, – tarė jis, kai ji atvyko. – Princesei tai, kurią aš ryt vedu, Privalom įsiteikt – gal ir skaudu,

Bet nesvarbu, kas mudviem atsitiko.

Aš jus prašau, šį sykį net meldžiu Visaip įtikti tai, kurios geidžiu. Žinokit, aš tik vieno reikalauju Iš tų, kas man ištikimai tarnauja: Jai turi čia patikt iš pat pradžių!

Tai pasitelkus sumanumą Darykit, ko prašau, dorai: Ji turi rasti čia puošnumą, Puikiausią skonį, turtingumą, Ir dar – pridursiu atvirai – Pajusti turi ši dama, Kad viskas čia – jos malonumui, Nes ji pati be galo mylima.

O kad lengviau galėtumėt sutikti, Jog jums garbė didžiulė suteikta, Aš leidžiu jums pažvelgt į tą, Kuriai privalote patikti.

Kas matė tekant iš rytų Aušros žvaigždelę sidabrinę, Pritars: princesė tuo metu Skaistesnė buvo už Aušrinę.

Vos ją pamačius Grizelda Pajuto, jog širdis švelnių jausmų pilna – Lyg kas su praeitim ją taiko...

Lyg motiniška meilė primiršta Vėl grįžta iš laimingo laiko: „Ak, – mąsto ji, – jei Dievas būtų dukrą laikęs sveiką,

Ji būtų tokio amžiaus kaip šita, Ir aš su meile glausčiau savo vaiką!“ Jai ta princesė taip patiko, Kad, vos jie vėl vieni paliko, Ji princą švelniai atsiprašė Ir, tarsi būtų liepęs jai kažkas, Sudėjo melsdama rankas: – Ak, pone, – tarė ji nedrąsiai, – Neleiskit žaviajai princesei, Kurią tikrai visi mylės, Nei nuoskaudų, nei sielvarto patirti Ir nepasmerkit jos, jaunutės, mirti, Nes perkęst tiek, kiek aš, ji negalės.

Varge man teko augt ir bręsti, Esu tikrai žemos kilmės, Aš pripratau nuo mažumės Bet kokią negandą iškęsti.

Princesė neužgrūdinta, deja!

Užgausit – ir nuvys kaip lelija.

Valdove, pabandykite suprasti, Kad ji prie skausmo negalės priprasti.

Maldauju, saugokite ją!

– Darykit vien tik tai, kas patikėta.

Ką aš darysiu arba padariau, Svarstyti paprastai piemenei gėda, – Jai tarė princas, – netgi negirdėta, Nes kaip man elgtis, aš žinau geriau.

Paraudus Grizelda kiek patylėjo, Kukliai akis nuleido ir išėjo.

O tuo metu didikai sukviesti Jau rinkos iš toli ir iš arti, Ir jiems į salę sugužėjus, Deglams dar šviesti nepradėjus, Pats princas kreipės į svečius, Jiems tokius tardamas žodžius: – Ne viskas, ką pamatom ir surandam, Taip iš tiesų yra, kaip mes suprantam; Ir štai jums aiškus pavyzdys: Ar kas iš jūsų pasakytų tiesiai, Kad šiandien elgetai pavydi ši princesė, Krauju paplūdus rauda jos širdis, Ji meldžias, kad ištiktų ją mirtis?

O ar kas nors išdrįstų patikėti, Kad riteris, kurio paleistą ietį Galėtų sulaikyt nebent dangus, Atėjo čia ne džiaugtis, o liūdėti Kaip neteisingai pasmerktas žmogus?

Ar Grizelda atrodo nusiminus, Tiek sielvartavus ir išsikankinus?

Ji nesiskundžia, nors ir nekalta.

Kantrybė jos beribė ir šventa.

Mane jūs matot, rodosi, laimingą – Štai nuotaka jaunutė ir žavinga, Ji mylima, ją šlovina minia.

Bet jei ji taptų žmona – nors sapne – Tada karys, kautynes pralaimėjęs, Ar vargšas, galvą po kirviu padėjęs, Daug laimingesnis būtų už mane. Šią mįslę iš tiesų sunku įminti; Bet aš iškart jus noriu nuraminti: Gana jau tų įgrisusių šnekų, Atskleisiu paslaptį, nors man sunku. Žinokite, kad ši miela mergaitė Tikrai man žmona būti neskirta: Nes mano dukrą – ranką jos ir kraitį – Gaus riteris, kurio širdis karšta.

Taip, mano dukrą! Ji, žinau, sutiks, Ir šiandien sutuoktuvės jų įvyks.

Bet niekas taip nejaudina manęs, Kaip neapsakomas kuklumas Ir begalinis paklusnumas Žmonos šventosios mano, – nes Buvau iš rūmų ją išvaręs, Suteikęs begalę kančių, Ir šitiek skausmo jai pridaręs, Dabar aš pats dėl jų kenčiu.

Ir mano sąžinės graužimas Tiktai tada visai nutils,

Kada nė vienas jos troškimas Daugiau manim nenusivils.

Gal ainiai neminės bloguoju Manęs, kuris po kojom jos krentu, Manęs, kuris Grizeldą vainikuoja Tikros dorybės vainiku šventu.

Juk būna, kad apniukusia padange Atplaukia lietūs, audrą nešdami, O debesys – maurodami, šėmi – Lyg kaimenė įniršus žydrį dengia.

Ir kai atrodo – griaudės tik ir lis, Staiga nušvinta saulės spindulys, Kuris gražiai sujungt įstengia Paveikslą, sudraskytą į dalis. – Taip pat ir mes, paskendę liūdesy, Palaimon vėlei grįžtame visi.

Princesė, dangui padėkojus Už laimę, skirtą iš aukštai, Kad rado tėvą, už tatai Iš džiaugsmo puolė jam į kojas.

O tėvas ašarodamas ją kelia Ir prie Grizeldos atveda dukrelę.

Tik motina iš džiaugsmo vos gyva: Užtemo akys, sukasi galva – Tiek kartų smigo skausmo kalavijas, Širdis tiek sykių buvo sužeista!..

Todėl jai šiandien per sunki našta, Todėl net tikro džiaugsmo, vargšė, bijo.

Priglaudus dukrą prie širdies, Ji karštą ašarą nurijo Po šitiek metų nevilties.

– Ne kartą, – tarė princas, – ši pastogė švęs Susitikimą judviejų širdžių!

Dabar gi pasipuošti jus meldžiu – Mums metas eit į dukros vestuves.

Ir štai šventoji paslaptis Jaunųjų lūpomis prabyla, Ir priesaika į dangų kyla, Jau amžina švelni jungtis...

Užgrojo muzika, čia šokiai, čia turnyrai, Kur varžosi šalies narsiausi vyrai, Visa pilis svečių pilna, O žvilgsnį traukia tik viena – Švelni, tyra, graži, teisinga, Dora, kantri ir išmintinga.

Jos šlovei – žodžių negana.

Minia ir princą kelia į padangę: Juk, šiaip ar taip, tai jo žmona, Kurią, tiesa, jis žiauriai bandė, Bet juk atsiskleidė kantrybė – Taip nedažnai šioj žemėj randama Pati aukščiausia moters tobulybė.

A SILO ODA Pa s ak a

Markizei de L.

rotauja ir mąsto pasauly nemaža žmonių, Ir knibžda po galvas gausybė minčių ir žinių; Galvon ne bet kas įsidėta – Tik tai, kas labai pakylėta.

Bet aš jums be baimės teigiu, Kad gali puikiausiai gyvuoti sykiu Ir mokslo tiesa, ir šmaikšti Arlekino išdaiga; Juk kartais bepročio šneka Pasako prasminga kai ką Ir plaukia į būsimą laiką.

Tai ko gi stebėtis, jei mokslo žmogus Atstumt rimtą veikalą gali, Išgelbėt žmogėdros pagautus vaikus, Nuklydęs į Pasakų šalį?

Išgirst ten lopšinę dainelę Ir grįžt į vaikystės laikus...

Jei man prieštaraus, tai aš neprašau manęs ginti. – Nors jei kas bandys – kiti puls aršiau ir aršiau! – Tai Jums, mano ponia, istoriją šią parašiau Ir „Asilo oda” aš ją ketinu pavadinti.

Kadaise, žiloj praeity, Gyveno karalių karalius.

Privengė kaimynai jo galios, Jį gerbė net priešai pikti.

Klestėjo turtinga rami karalystė, Aukščiausiom dorybėm tvirta.

Atrodė, kad mokslo ir meno draugystei Ta rojaus šalis sutverta.

Turėjo jis žmoną žavingą, Ir meilė jų buvo laiminga.

Kalbėta, kad būti su ja Karaliui be galo patinka – Labiau nei valdyti, beje.

O kai pagaliau malonus Himenėjas Jų santuokos vaisiaus atėjo paduot, Kažin ar pasauly kas būtų galėjęs Gražesnį vaikelį net įsivaizduot Ir, gimus tokiam, dar kitų panorėjęs.

Spindėjo tviskėjo aplinkui tokia prabanga, Kokios ligi tol nieks turbūt neregėjo.

Dvariškiai, tarnai visą turtą gražiai prižiūrėjo, Nes jautė, kad valdo švelni, bet galinga ranka.

Karaliaus arklidės tikrai turi būt paminėtos – Ten kamanas krimto ir žvengė puikiausi žirgai, Juos saugojo sienos, ten nuolat budėjo sargai, O gūnios arkliams buvo auksu tikru siuvinėtos.

Bet tvarte pati garbingiausia vieta Ne žirgui, o asilui buvo skirta!

Nežinančius imdavo juokas: Už ką išimtis ši keista?

Sau krimstų usnis asiliokas – Juk tiek ši veislė teverta!

Kodėl – tą dalyką Aukščiausias težino: Turėjo galvijas neprastą žarnyną, Kurio veikimu patikėti iš karto sunku – Mat dvaro tarnai, atsikėlę arklidžių valyti, Nerasdavo to, ką turėjo garde pamatyti, Tik didelę krūvą auksinių stambių pinigų!

Bet kartais ir Dangui vien sėkmę regėti įgrysta, Ir šaukštas deguto staiga sugadina statinę medaus, Gėlyne kvapni vos pražydusi rožė nuvysta, Kažkokio kenkėjo slapta pagraužta iš vidaus...

Taip vysti pradėjo jauna karalienė, Ir rūmuose pilna tylios nuogąstingos šnekos.

Karalius pradėjo ieškot visagalės jėgos, Maldaudamas daktarą garsų kiekvieną, Kad žmonai padėtų išgyt nuo ligos.

Deja! Daktarai, gydę vargšę ir naktį, ir dieną, Bejėgiškai laukė liūdnos pabaigos...

Pajutus, kad jėgos lig galo išseko, Ji tarė: kalbu iš širdies.

Kol savo troškimo nesu jums pasakius, Nenoriu sutikti mirties.

Prašau jus man mirštant tvirtai pažadėti, Kad tol jūs nevesit kitos...

–Ak! – tarė karalius, – kol siela vaitos,

Aš prižadu jums vien tik jūsų gedėti, O šitaip jau bus visados!

– Tikėčiau, – valdovė silpnai atsiduso, – Ne man abejoti liūdnų pažadų tikrumu.

Bet net danguje aš laiminga tik šitaip tebūsiu, Ir žiūrint į žemę man niekas neskaudins jausmų, Ir sielai ilsėtis tada bus iš tikro ramu, Jei ta, kurią jūs panorėsite vesti Ir ją pavadint karaliene šio krašto kilnia, Bus dar pranašesnė protu ir grožiu už mane. – Tikiu, kad jums Dievas padės tokią rasti!

Ji puikiai žinojo – tokios jam surast nepavyks.

Vadinas, tikrai, jai numirus, Gedėti bus pasmerktas vyras Ir šitaip nevedęs paliks!

Karalius prie jos nesiliaudamas verkė, Prisiekdamas meile šventai, Kad bus, kaip ji nori... Ir štai Jau amžiams jinai užsimerkė.

Pasaulis nematė, kad šitaip raudotų našlys: Jis verkė, dejavo, daužydamas galvą į sieną...

Svita nuogąstavo: taip apkalbos greitai pasklis, – Ar tik jis nenori metus atgedėti per dieną?

Tikrai! Nepraėjus nė metams – rimtai Pradėjo sklandyti gėdingi gandai, Kad ruošiasi vesti karalius.

O gal jį reikėjo suprast?

Paklusus numirusios valiai,

Juk žmoną turėjo jis rast Už pačią velionę labiau idealią!

Tačiau nei tarp damų kilmingų, Merginų visai neturtingų, Nei užjūriuos, kur atkakliai Žmonos jam ieškojo šaukliai, Lygios jai atrast negalėjo.

Ir vien tik infantė turėjo Tą žavesį, gaubusį žmoną kadais, Ją netgi pralenkus viliojančiais bruožais kitais, – Ir dukterį vesti sumanė karalius – jos tėvas!

Atleist jam galėtų tik Dievas, Kad tėvišką meilę užgožė visai Kraujomaišoj slypintys gėdos geismai.

Jis net kazuistą už auksą surado, Įstatymą liepė pakeisti slapta.

O vargšė princesė tik viena suprato – Kad reikia ieškoti kaip nors išeities Ir raudant visai neprarasti vilties.

Todėl išverkus ašaras infantė Keliaut pas krikšto motiną nusprendė.

Uoloj buvo menė puiki iškalta, Jos prietemoj perlai, rubinai ruseno, Gyveno ten fėja, galinga nuo seno, Ir buvo protinga kaip jokia kita.

Kažin ar čia aiškinti verta, Kuo fėjos garsėja nuo amžių senų.

Žindyvė jums pasakas sekė ne kartą – Tegul jos atplauks iš vaikystės dienų!

– Jau laukiau, – infantę pasveikino fėja, – Žinau, ko atėjot čionai.

Ir liūdinčiai širdžiai, kur tiek iškentėjo, Padėti turiu būtinai.

Man rodos, kad čia neprireiks užkeikimų, Bet teks jums laikytis griežtų patarimų, Nes tėvas iš tikro panoro jus vest!

Ir kaip jis galėjo išdrįsti!

Paklusti jam būtų kvailystė, – Skubiai šitą reikalą turim išspręst.

Prašykit suknelės – lengvutės kaip oras.

Tegul ją rytoj jums prie kojų paties! Žinokit, tai sunkiai įvykdomas noras, Ir jam nepavyks gauti jūsų širdies.

Nors turtais didžiausiais švaistytis galėtų, Nors kristų aukštybių pagalba dosni, Jam šios užduoties nieks įveikt nepadėtų!

Dabar ir namo kiek aprimus skubėti Galėjo princesė – dukra paklusni.

Karalius nudžiugo, jo akys nušvito, Tuoj buvo siuvėjų minia sukviesta, Ir buvo griežčiausiai meistrams įsakyta, Kad ryt turi būt užduotis atlikta Ir visa, kas liepta, tiksliai padaryta.

Vos spėjo užgesti Aušrinė rausva, Jau nešė siuvėjai tą dovaną brangią, Giedresnę už pačią giedriausią padangę, Kai kur žiburiuojančią aukso spalva, O šydas lyg rūkas lengvutis ją dengė.

Infantė net žvilgsnio pakelt neįstengė – Išblėso, užgeso viltis...

Dabar jau tikrai prapultis.

– Princese, mes jį nugalėsim vis viena!– Atėjo jai fėja padėt.

Sakykit karaliui, kad norit ne vieną, Šį kartą – ataustą žydra mėnesiena Ir antrą suknelę turėt!

Vos tokius žodžius prašnabždėti princesė išdrįso, Karalius į rūmus jau prišaukė auksakalių Ir tarė: tiek siūlų privykit naktim iš žydrų spindulių, Kad jau užporyt mėnesiena išnyktų iš viso!

Kiek vargo turėjo, kiek triūsė meistrai – nežinia.

Bet buvo laiku pasiūta nuostabiausia suknia, Kur mėly vualio tarytum klajojo Ne pilnaties meto mėnulis ryškus, O švelniai į batistą susivyniojo Sidabras, užliejęs žvaigždynų pulkus.

Princesė, apsvaigusi suknios grožiu, Kad kiek – jau ir būtų tekėjus...

Bet vėlei, išgelbėta fėjos,

Ji ištarė tokius žodžius: – Jaučiu jūsų meilę ir didelę galią, Tai noriu turėti dar vieną suknelę, Šį kartą – iš saulės šviesos!

Karalius ir čia nenustojo drąsos: – Greičiau juvelyrą! Te aukso negaili, Teparenka deimantus, žėrinčius dailiai, Tegul žaižaruoja topazas taurus.

Ir dar įsakau – tegul saugoja kailį, Nes atpildas laukia už klaidą – žiaurus!

Bet meistrui nagingam grasint nereikėjo, Nes darbas jo rankose virė virte.

Ir dar nė savaitė praeiti nespėjo – Jau švietė suknelė su aukso skraiste, Kur spindinčių saulių rate Amūras – žavus auksaplaukis Su šypsena vaiko veide – Tarytum iš gaiso išplaukęs Per audinį skrido skriste!

Ir gavusi visa, ko geidė ir prašė, Sumišo, sutriko jaunoji princesė.

Bet fėja jai tarė į ausį griežtai: – Nereikia sustoti, kai einam į priekį; Baisus čia stebuklas – daiktai.

Blizgučiai blizgučiais ir lieka!

Be to – ką jam reiškė jums tai padaryt, Jei asilas aukso prikrauna kasryt,

O jis tik į iždą sušluoja?

Tegul jis jums asilo odą įteiks. – Jei nuojauta man nemeluoja, Negausite jos! Tuo bėda pasibaigs.

Nors fėja mokėjo gerai savo meną, Šį kartą apgavo sena išmintis...

Kai žmogų į tikslą vien nuodėmė gena, Kely jis su išlaidom nesiskaitys!

Net žodžio pabaigti nespėjo princesė, Kai asilo odą po kojom jai tiesė!

O buvo ta oda bjauri ir šlykšti – Vos vos nenualpo princesė grakšti Ir karčiai, vargšelė, pravirko...

O priekaištai fėjos jai buvo visai nelaukti – Kas eina į gėrį, bjaurėtis dėl niekų netinka!

Karaliui jau metas dukra patikėt – Tegul po vargų pasiguodžia, Kad ji pasiruošus už jo ištekėt.

Bet nedelsdama ir nesakiusi niekam nė žodžio Ji bėgti privalo. Daugiau jau neliko prasmės Nei nuodėmės laukti, nei tėvo – karaliaus bausmės.

– Čia, – ištarė fėja, – kelionės skrynelė.

Ten veidrodis, rūbai, karoliai, žiedai Ir visa, be ko nesileidžiam į kelią. Žodžiu – būtiniausi daiktai.

Laikykite rankoje burtų lazdelę, Ir kur tik jūs būsit, kartu

Skrynelė su jūsų turtu Iš paskos keliaus, po žeme pasislėpus.

O jei jos prireiktų, įvyktų kažkas, Tai, šitai lazdelei paliepus, Skrynelė pas jus sau kelius prasikas.

Kad nieks nežinotų, kas jūs, kaip iš tikro atrodot, Mes – nieko nebūrę – paimsime asilo odą. Į ją įsisupkit ir veidą pridenkit gerai...

Tai kas gi supras, kad šion odon slapčia įvyniota Infantė ir jos stebuklingojo grožio kerai?

Princesė dar suodžiais išsitepė skaistų veidelį Ir net neprašvitus kaip elgeta leidos į kelią.

Ji žengė rasa ledine, Palikus apsvaigusį laime karalių; Jis ėjo per būsimo pokylio salę, Staiga – pragaištinga žinia! – Ir dvarą, ir kaimą – menkiausią lūšnelę Išnaršė karaliaus šaukliai, Ieškotojų knibžda keliai, Bet niekas princesės surasti negali.

Pajuto dvariškiai, kad tvyro liūdnumas kraupus: Nebus nei vestuvių, nei pokylio, aišku, nebus, Nebus nei pyragų, nebus pyragaičių, O freilinos šitaip tikėjosi vaišių, Nevalgė, negėrė nuo ryto ankstaus...

Labiausiai pilies kapelionas liūdėjo –

Ir šiaip jau mėgėjas kąsnelio gardaus, Šįsyk pasninkauti tikrai nežadėjo.

Tuo tarpu princesė jau buvo nuėjus toli.

Pro suodžius ant veido jos akys vos buvo matyti...

Kiekvieną praeivį, kurį tik sutiko kely, Vis klausė, ar jos nepriimtų bent kiaulių ganyti.

Pažvelgę į kūtvėlą įtartinai, Net elgetos, valkatos spjaudės.

Kiekvienas jos kratės, ir net laikinai Vargu ar kas būtų priglaudęs.

O ji vis keliavo – toliau ir toliau, ir toliau.

Betemstant priėjo apaugusį medžiais dvarelį.

Ir rado pastogę tenai pagaliau, Nes jo šeimininkė seniai jau ieškojo, kas gali Maišyt kiaulėms ėdalą, lovius jų plaut Ir suodinas puodkėles upėj skalaut.

Miegoti jai davė kamarą nešvarią.

Ją puolė vabzdžiai, kas norėjo, tas barė.

Ir mažo dvarelio įžūlūs tarnai Iš jos pasityčioti rinkos dažnai.

Princesė kentėjo – ir ką jai reikėjo daryti?

Vis vien išeities neturėjo, vargšelė, kitos.

Tad norom nenorom turėjo infantė klausyti Dažnai užgaulios ir gana nešvankios jų šnektos.

Sekmadienio metą – dvarely ramybė šventa.

Iš ryto ankstyvo kiaulidėj skubiai apsiruošus, Į savo kampelį princesė nuėjo slapta, Duris užsidarė ir, fėjos skrynelę atvožus, Išsiėmė moters jaunos arsenalą – Indelių su kremais, šukas, kvepalų, Ir, žinoma, veidrodį tuoj pasistatė ant stalo.

Paklausius, ar viskas ramu ir tylu, Pasipuošė debesiu melsvo vualio – švelnia Pačia mėnesiena atausta suknia.

O kai nusibodo, išsiėmė kitą – Topazais ir saulės šviesa nubarstytą.

Labiausiai patiko jos pirmas išpildytas noras – Žydroji suknelė su šydu, lengvu tarsi oras.

Ilgai ji į atspindį savo žiūrėjo, Paskui visą turtą atgal į skrynelę sudėjo Ir kitą sekmadienį vėl pati sau pasipuošt pažadėjo.

Beje, pasakyti aš jums užmiršau, – Matyt, tokios progos dar nepasitaikė, – Karalius, bet kitas, ne tas, kurį čia aprašiau, Paukštyną didžiulį vietovėj šioj laikė.

Ten kinų antelės viksvynus pakrantėse draikė, Margavo kurapkų, perlinių vištelių pulkai, Ten buvo fazanų ir povų, ir netgi flamingų – Galybė šių paukščių retų ir kuo nors ypatingų, Kokių dar nematė prie parko plytėję laukai Nei žmonės, gyvenę gal mylių bent šimtą aplinkui.

Ir princui patiko šita nuošalioji vieta, Labai jis pamėgo čia klaidžioti ar pamedžioti.

Todėl ir nevengė į parką dažnai atvažiuoti Kartkartėmis vienas, o kartais su rūmų svita.

Tas princas, beje, buvo jaunas, gražus ir stotingas, Ne koks lepūnėlis, o tvirtas ir netgi protingas; Ne sykį į mūšį jis vedė karius!

Pamatė jį Asilo oda, ir princas iškart jai patiko.

Suprato infantė ir patį svarbiausią dalyką: Kad nieko nekenkia nei suodinas veidas, nei kailis bjaurus, Jei tavo širdis kaip karališka buvo, taip liko.

Princesė, žinia, neturėdama sieloj vilties, Sau tarė: jis mielas, ir kaip malonu būtų tokį mylėti!

Laiminga bus ta, kuriai jį pavyks nugalėti, Kuriai savo meilę suklupęs prie kojų padės!

Net jeigu su asilo oda aš princui patikčiau, Tą bjaurastį amžiais dėvėti sutikčiau, Kad tik jis ateitų ir imtų maldauti širdies!

Ir kartą klajodamas princas nė pats nesuprato, Kaip jis atsidūrė toliausiam paukštyno krašte, Kaimyninio sodo kampely trobelę apgriuvusią rado, Tarp medžių vos matomą kalno šlaite.

Ir žvilgsnį į plyšį tarp durų netyčia jis metė... – Sekmadienis buvo – tai džiaugėsi žmonės po darbo švente.– Stovėjo princesė kaip niekad gražiai išsipuošus, – Gal princas nebūtų tamsoj jos pamatęs, tačiau

Drabužiai jos švietė už aukso žvaigždynus skaisčiau, Lyg būtų ji tyčia karališką svečią sutikt pasiruošus.

Ir princui net kvapą užgniaužė staiga!

Jis nieko pasauly daugiau nenorėjo – Tik ją tematyti! Nustėręs stovėjo, Lyg širdį jam pervėrus būtų kulka.

Labiau negu rūbai, labiau negu grožis – Po aukso plaukais jos protinga kakta, Tarytum iš balto akmens iškalta, Ir veido švelnumas – lyg žiedlapis kvepiančios rožės, Kai rytmetį skleidžias pavėsy tyra ir balta; Už viską labiau jį žavėjo gelmė jos akių nekalta, Kilnumas, tą visą grožybę išpuošęs...

Ir princas suprato: ši deivė karališko sosto verta!

Ir triskart, įveikti savęs neįstengus, Prisilietė durų jo virpančios rankos.

Ir triskart, ko princas nelaukė visai – Prie durų ir ėjo, ir traukės nuo durų jisai...

Paskui, jau sugrįžus į savo karališkus rūmus, Jį apėmė keistas, lig šiol nepatirtas liūdnumas.

Nors siautė aplink karnavalas žaismingas, smagus, Bet princas nešoko, nevalgė, sėdėjo nykus, Medžioklėms, komedijoms, pokylių draugėms Tarytum atšalo širdis jo jauna.

Liga kažkokia jį kankino ir smaugė Ir degino sielą siaubinga liepsna.

Jis klausė žmonių – iš to mažo dvarelio, paukštyno, Ir tų, kur gyveno kaimeliuos šalia – Gal jie ką girdėjo, gal matė ar žino, Kokia gi ten deivė gyvena ūksmingos alėjos gale.

– Alėjos gale, – jam atsakė, – gyvena tik Asilo oda.

Kad būtų ji deivė – tikrai nė vienam neatrodo; Dienom ji – mėšlyne, trobelėj – praleidžia naktis, O dvokia bjauriau už bet kokį galviją...

Jau vien dėl to kvapo visi jos ir vengia, ir bijo...

Tad vos prisiminus supyksta širdis...

Nustebintas princas tuo nepatikėjo: Nežemiškos rankos tik jam sukurti Lig šiol kaip svajonė šviesiausia glūdėjo Jos dieviški bruožai giliai atminty.

Labai sunerimo dvare karalienė: Kas nuskaudė sūnų? Bet kalto neranda nė vieno...

Ko imtis, kad jam taip kamuotis netektų?

Bet rauda ir blaškosi princas, lyg būtų be vietos, Keisčiausia mintis jį ir dieną, ir naktį apsėdus: – Aš noriu tiktai, kad man Asilo oda pyragą iškeptų!

Dabar karalienė ir vėl nebežino, kur dėtis.

– O, jūsų šviesybe, – suskubo pagalbon svita. – Ta Asilo oda tokia nešvari ir suskretus!..

Ji lovius mazgoti ir puodkėles skalbt teįpratus...

Gal princui pyragą galėtų iškepti kita?

– Jo noras man šventas, – atsakė ramiai karalienė, Nes motinos meilė, kaip žinom, neturi ribų. –

Jei aukso grynuolių pietums jis geidautų kas dieną, Reikėtų ir juos pagaminus patiekt be kalbų!

O Asilo oda lūšnelėn atsinešė miltų, Gražiai išsijojo tankiausiu rėčiu; Kad būtų pyragas purus ir iškiltų, Parinko vištyne kiaušinių šviežių Ir, viską sukrovus į didelę kraitę, Gerai užsidarė tamsioj kamaraitėj.

Ilgai ji mazgojo ir šveitė nuo purvo rankas, Paskui rūpestingai nusiprausė suodiną veidą, O liemenį liekną suveržus sidabro spalvos korsažu, Šukavosi plaukus ir, garbanas dailiai paleidus, Neįprasto ėmėsi darbo – pyragą maišyt pamažu.

Kai kas iš tiesų nuoširdžiausiai tikėjo, Kad minkant pyragą visai netyčiom įriedėjo Į tešlą jos žiedas staiga.

O buvo tokių, kurie tarsi girdėjo, Kad tai padaryta princesės ranka, Kad žiedą į tešlą ji tyčia įdėjo.

Juk jeigu prabėgo minutė kita, Kai princas pro plyšį žiūrėjo tada, Infantė slapčia jį pamatė – Prie šito juk moterys pratę!

Akimirksnis būna svarbus ir brangus, Kai vos tik pažvelgia į žmogų žmogus, Ir amžiams palieka abu vienas kitą supratę.

Tegul samprotauja visaip ir vieni, ir kiti, Aš tikras, kad įmetė žiedą princesė pati Ir puikiai žinojo, kodėl jį ten metė.

O princas dorojo pyragą su tokiu baisiu godumu, Kad trūko nedaug – ir jis būtų pakliuvęs į bėdą; Bet baigės gerai – pavadinkime tai likimu, Kad jis neprarijo princesės ten įkepto žiedo.

Iš to, kaip smaragdas ant žiedo švytėjo, Jis tarsi išvydo laibiausius pasauly pirštus, Kuriems kaip čia buvęs pritiktų žiedelis grakštus, Ir laimės viltis princo širdį staiga palytėjo...

Jis radinį brangų po savo pagalve padėjo slapta, – Turbūt jam gyvybę ir laikė smaragdo švieselė šilta, Nes šiaip kaip žvakelė jis nyko: Jam darės blogiau ir blogiau kas diena, Ir vienbalsiai medikų pulkas sutiko, Kad serga jis meile, o meilės liga – mirtina.

Kadangi vestuvės ne visad laimingos, tai keistas Tėvams pasirodė ir medikų siūlomas vaistas: Vedybos – ir grįš sveikata.

O princas taip tarė tada: – Tebus kaip jie nori, bet mano vestuvės įvyks Su ta, kuriai šitas žiedelis pritiks; Dabar pasakykit, ar gydysit šitaip mane?

Taip, sąlyga buvo karaliams tėvams netikėta – Iš siaubo abu net ant lovos sūnaus atsisėdo, Bet vis dėlto netarė savo vieninteliam „ne”.

Ir jei jau sutiko jie sąlygą princo išklausę – Visoms atvira turi būti nuo šiolei karaliaus pilis!

Ir teks jiems priimti kiekvieną, kuri čia atklys – Kilmingai ar vargšei į rūmus ateit neuždrausi, Ir dar nežinia, kas per žiedą į sostą įlįs!

Ir vos tik gandai ėmė sklisti po šalį, Kad gali į sostą atvesti gracingi piršteliai, Tuoj sukčiai apsukrūs pradėjo sau krautis turtus: Visi jie išmanė, kaip reikia paplonint pirštus.

Vienoms buvo patarta skusti – tiesiog kaip morkytę, Kitoms – vandeny su žolelėm kvapniom pamirkyti, Trečioms – visai nakčiai paslėgti gerai Ar siūlais apvijus ilgokai laikyti; Geriausiai paplonint, atrodo, galėjo garai... Žodžiu, užmokėjai – ir net negalvok, ką darai.

Ir visa, kas buvo gudriai sumanyta, Dėl mažo žiedelio daugybės panelių bandyta – Ir skausmas, ir vargas, ir netgi juokingi kerai.

Pirmiausia į rūmus atvyko princesių pulkelis.

Paskui – kunigaikščių, markizų dukrelės, – Jų mėlynas kraujas, vadinas, kilmė padori, Bet pirštai žiedeliui – deja! – per stori.

Ir traukė būriais pasirengusios alpt baronaitės, Plonytės kaip smilgos eilės savo laukė grafaitės, Bet žiedo apgaut negalėjo iš jų nė viena – Tai kas, kad kilminga, tai kas, kad grakšti ir liekna.

Tada atstriksėjo būreliai grizečių.

Kas jų patrauklumui prilygs?

Piršteliai plonyčiai, ir aš pasakyti turėčiau – Ne sykį atrodė, kad žiedas, žiūrėk, ir pritiks!

Bet nieko neveiksi – vis tiek užsimauti negali, Nors tam ir tetrukdo menka menkutėlė kliautelė.

Karaliai tėvai, nusiminę, rankas jau nuleidę išvis, Įsakė į rūmus sukviesti visas piemenes ir virėjas, Tarnaites ir netgi paukštyno šlavėjas, Kaip sakoma, smulkmę – menkiausias, prasčiausias žuvis.

Net atvedė elgetų vargšių pulkelį – O gal pasiseks kokiai skurdžiai bedalei?

Bet vėlgi – kaip sako: plytėjo gerokas griovys, Nelengva įveikti jo gylį...

Ir pirštą į aukso žiedelį įgrūst – Tas pat, kaip ir kupranugariui prasprūst Pro mažą, vos matomą adatos skylę.

Ir ką gi? Atrodo, matuoti gana.

Juolab kad visoj karalystėj beliko viena, Kuri nesimovė to žiedo – tai Asilo oda.

– Bet jai ir nereikia! – subruzdo prie rūmų minia. – Likimas tikrai neišrinks tos baidyklės iš sodo.

O princas pasakė: geriau nesuklysti, ar ne?

Matuokite žiedą! – Visi net kvatotis pradėjo.

Jau čia netgi princui patyčių aštrių negailėjo: – Beždžionė, ko gera, dar taps visų mūsų ponia!

Ir štai – gal pro skylę toj odoj, o gal per plyšelį –

Tarytum gėlė pasirodė maža baltutėlė rankelė – Tiesiog kaip ryte lelija!

O kai ant pirštelio visai kaip užlietas Sužibo, sutvisko lemtingasis žiedas, Nustebo, nustėro karalija, Nes toj karalijoj lig tol dar nebūta dienos, Kad žmonės sulauktų tokios įdomios staigmenos. Į rūmus norėjo ją vežti – tuoj pat ir trumpiausiu keliu, Tačiau kiek užtrukti reikėjo, atrodo, Nes ištarė Asilo oda: – Pas patį karalių aš taip apsirengus važiuot negaliu. – Suprantama, rūbas, kuriuo ji vilkėjo, Tik juoką karaliui sukelti galėjo.

Tačiau kai atvykus į rūmus ji ėjo grakšti Per salių, turtingai puoštų, anfiladą, Visi tik žiūrėjo, puošniosios viešnios pritrenkti, Ir žodžio ištarti nedrįso, o gal ir nerado.

Karališko veido ir aukso plaukų derinys Labiau už turtingą drabužį žavėjo, O žvilgsnis, lyg mėlyno žaibo blyksnys, Spindėjo ryškiau nei be galo puikus vėrinys, Kuris deimantinėm žvaigždėm jai ant kaklo žibėjo.

Jos žingsnių lengvumas, akių giluma, Liemuo – lyg pajūrio nendrelė...

Ir visą ją gaubė švelni šiluma, Bet to jokie žodžiai išreikšti negali.

Dama bet kuri, kad ir kaip išgirta, Prieš ją nė skatiko nebuvo verta.

O rūmuose kilo nebūtas lig tol subruzdimas: Karalius apdujęs iš laimės ir, aišku, laiminga žmona.

Marti – ne marti, o stebuklas, tikriausia dangaus dovana, Kurią vos užgimusiam princui žadėjo likimas.

O princas – vos gyvas, nors žvilgsniai ugnies kupini.

Jis alpsta iš laimės ir iš begalinio troškimo, Kad gautų jos ranką ir jie pagaliau pasiliktų vieni.

Ir nutarta buvo vestuvių nė kiek nebetęsti, Iš viso pasaulio valdovai čia buvo iškart sukviesti, Ir, valdžią palikę, jie rinkosi džiaugtis ir švęsti; Vos vienus sutiko – žiūrėk, atkeliauja kiti.

Karaliai kaimynai atvyko karietom, kaip buvo įpratę.

Rytų imperatoriai jaukiai lingavo ant savo dramblių.

O juodą karalių važiuojant vaikai vos pamatę Kaipmat išsigandę nubėgo it galvas pametę Sutikti karietos, kurion pakinkyta gal šimtas arklių!

Kiekvienas valdovas savaip čia sau skynėsi kelią – Kol tapo pilis pilnutėlė galingų karalių.

Bet skyrėsi vienas karalius pily nuo kitų Didybe ir prabanga, čia atgabentu turtu.

Valdovas tas – nuotakos tėvas, Įveikęs ydingos aistros troškimus, Suvaldęs baisius nuodėmingus jausmus, Nes atgailą sielai, matyt, jam uždėjo pats Dievas, Kad amžiams užgeso baisi pragaištinga liepsna.

Jai gęstant jis ėmė gyvent išmintingai, O ėmus galvoti ir jaust dorybingai, Širdis jo atgijo vien tėviškos meilės pilna.

Jis tarė: palaiminta Dievo diena, Kad mylimą vaiką dar mato pavargusios akys, Ir mato laimingą! – Žodžius tuos pasakęs Ir savo dukrelę apglėbęs tvirtai, Iš džiaugsmo apsiverkė jis nelauktai.

O princas – be galo be krašto laimingas, Kad tapo jo uošviu valdovas galingas.

O kas paskutinį šios pasakos lapą užvers? – Na kas, jei ne fėja, kuri ten staiga pasirodė, Atėjus pasveikinti krikšto dukters Ir tarti istorijai tinkantį žodį.

Nes pasaka ši – jau arti pabaigos.

Ji turi vaikams ir anūkams padėti Suprast: kad geriau jau nelaimes kentėti Negu neatlikti žmogaus pareigos, – Dora, nors ir vargui didžiam paaukota, Išaukštinta bus ir šlove vainikuota; Kad aistrą, užplūdusią žmogų staiga, Sutramdyti, aišku, sunkoka, Kai visa pasauly atrodo tiktai pramoga, Net iždo tuštėjimas kelia bejėgišką juoką; Kad gurkšniu vandens ir sudžiūvusios duonos pluta Jaunystė laiminga ir soti, Ir gali nors amžiais stūksoti Skrynelė su aukso drabužiais greta; O moters šioj žemėj ieškoti tikrai nereikėtų, Kad savo grožiu ji pati iš širdies netikėtų – Nuo savo vaizduotės tikrai nė viena nepasveiks:

Ir jeigu ateitų staiga mitologinis Paris, Tik žvilgsnį užmes – ir, nė vieno žodelio netaręs, Jis obuolį aukso tik jai, o ne deivei įteiks.

Neverta istorijoj šioj neteisybės ieškoti. – Vis tiek, kol dar motinos žemėj augina vaikus, Kol glosto senelės mažus anūkus, Tol niekas tikrai nesiliaus jos kartoti.

JUOK INGI T RO Å K IM A I Pa s ak a

Panelei de la C.

ei jūsų išmintim aš netikėčiau, Nerodyčiau kaip gyvas jums tikrai Šitos kvailos, juokingos pasakėčios, Kurioj lyg scenoj veikia... vėdarai.

Ten geras sieksnis vėdaro vingiuoja – Kraujinio kepto vėdaro, brangioji!

Baisus dalykas! Net graudus!

Jau vien tas žodis siaubą kelia! – Taip imtų piktintis panelė, Kuri teskaito meilės romanus.

Bet jums baisu nepasirodys Nei pabaigoj, nei iš pradžių, Ir nenugąsdins jūsų žodis, Kuris ir lieka tik žodžiu.

Per daug prie žodžio apsistoju Ir jus per daug mąstyt verčiu.

Bet kol istoriją dėlioju, Aš pats nuo jos labai kenčiu.

Pamokymą suprasite, jaučiu, Ir net – išdrįsiu teigt – neabejoju.

Gyveno kartą vargšas medkirtys.

Nelaimės, negandos jį spaudė.

Ir jis ne sykį mintį audė: Jei toks gyvenimas, tai jau geriau mirtis.

Jis įtikėjo, kad nuo pat gimimo Dangus jam davė šitokį likimą, Kad jo dalia žiauri, nepalanki, Nors norai ir troškimai jo menki.

Taip skundėsi žmogus miške dantis sukandęs, Staiga – prieš jį Jupiteris su ietim iškelta!

Parklupo tas žmogelis nusigandęs, Nes juk nematė dievo niekada.

– Nereikia nieko man, – įstengė pasakyti, – Meldžiu tiktai malonę padaryti: Aukštybėn grįžkit – čia jums ne vieta.

– Nusiramink, – jam tarė dievas, – Aš atėjau kaip rūpestingas tėvas Ir, kad įrodyčiau, jog kaltas tu, Gerai klausyk, ką tau žadu.

Aš, kaip valdovas žemės ir likimų, Čia nusileidau iš dangaus valdų, Kad išsipildytų tau trys pirmi troškimai: Jei nori būt laimingas – būk, Dabar gali bet ką turėti.

Tik pats į spąstus nepakliūk – Gerai galvok, ko tau norėti.

Tai taręs, jis kaip žaibas dingo iš akių; Žmogelis malkas ant pečių sau užsidėjo Ir per miškus su ryšuliu sunkiu Lyg be naštos pas jauną žmoną nuskubėjo; „Nereikia būt, – galvoja sau, – kvailiu.

Jei šitą reikalą gerai išspręsiu, Galėsiu tapti turtuoliu, Kokių aplinkui nė nerasi.“ Ir šūkteli, trobelėn žengęs drąsiai: – Užkurk, Fanšete, krosnį, jei užgeso!

Nuo šiol gyvensime kaip ponas su ponia, Mums reikia tik norėt... Nors ko – dar nežinia.

Ir kuo smulkiausiai jai apsakė viską. Žmonelei prieš akis jau lobiai tviska, Žėruoja brangenybės – lyg sapne.

Kiek pasvajojus, ji aprimo Ir davė vyrui patarimą: – Tikrai baisu kvailystę padaryt, Tesaugo Dievas nuo skubių sprendimų!

Protingai reikia viską apsvarstyt.

Dabar nuvargę mudu, miegas ima...

Ar dega kas, kad reiktų spręsti tuoj?

Troškimas pirmas mūsų lauks rytoj.

– Ko gera, – tarė vyras, – tai protinga; Dabar ir gerklę būtų praskalaut gerai.

Lašelis vyno po ilgų kalbų pritinka!

Bet prie ugnies taip greit padarė savo jo garai, Kad jis, užmiršęs, kaip tai pavojinga,

Pasakė: kol žarijos krosny nepradingo, Norėčiau, kad čia keptų riebūs vėdarai!..

Vos nuskambėjo žodžiai, ir tikrai Nustebusi žmona iškart pamatė, Kaip pro krosniadangtės kampus Tarytum didelė gyvatė Atšliaužia vėdaras stambus.

Tas vaizdas buvo toks kraupus! – Fanšetė net nujausti negalėjo, Kad nei atimti, nei pridėt, Bet jos vyrelis sugebėjo Tokios bjaurybės panorėt!

Ir kaip mokėdama tiktai Ji vyrui išrėkė piktai: – Ko žmonės trokšta? Turto, sosto, galios, Puošnių drabužių ir daiktų, Rubinų, perlų, deimantų, o tu Tik vėdaro riebaus panorai kaip kvailelis!

– Mieloji, – tarė vyras, – sutinku: klaida.

Nuginčyti nesugebėsiu.

Bus kitas kartas – ne bėda!

– Dabar, brangusis, tu jau patylėsi.

Tas kartas bus per šventą Niekada.

Pasielgei blogiau už asilą ar jautį!..

Vargšelis pagalvojo: dovana Vyriškiui būtų kartais panašlauti...

Ir garsiai tarė: jau gana kenčiau – Tegul tuos vėdarus velniai nujoja!

O dar geriau – tegul prisiklijuoja Jie tau prie nosies kuo greičiau!

Dangus išklausė prašymą ugningą, Ir dar tebeskambėjo jo šneka – Prie nosies moteriai rėksmingai Prilipo vėdaras staiga! Širdy žmogelis pasipiktino: už ką Atimt Fanšetei grožį? – Aš galiu pridėti, Teisingas likdamas lig pasakos baigties, Kad šitas daiktas šitoj vietoj Fanšetės nepuošė išties; Ir kai nuo nosies vėdaras nutįso, Įvyko tai, ko dar nebuvo niekada: Nutilo vargšė moteris iš viso!

Sutikim: vyrui tai nauda, Deja, kirtėjas nieko trokšti nebedrįso. „Galėčiau,– mąstė jis slapčia, – Kadangi vienas noras liko, Norėt karališko vainiko Ir tapt aukščiausiąja valdžia.“ Tačiau apsvarsčius paaiškėjo viena: Nors moteris pati kalta, Valdovui tokią karalienę Sodint į sostą sarmata.

Prie nosies vėdaras prikibęs Valdovei nesuteiks didybės!

Geriausia jis jai viską pasakys,

Kad ji pati galėtų pasvarstyti: Ar jai ponia pasidaryti Su puošmena, kuri taip džiugina akis, Ar, medkirčio palikus žmonele, Sau džiaugtis ta gražiąja nosele, Kuri, panorus jam, kaipmat atgis?

Nors jai vainikas širdį glostė, Bet tokia nosis – nelabai smagu...

Nors šiaip jau – tam, kas sėdi soste, Ir nosį nusipirkti nesunku.

Ji tarė: jau geriau nekaraliausiu, Kasdien dėvėt kykelį sutinku, Bet nesėdėsiu soste kaip kaliausė!

Taigi karaliumi netapo medkirtys – Ne jam valdovo paskirtis, Jis turi savąjį likimą, Bandyti jį, ko gera, jau gana.

Ir ištarė jis trečiąjį troškimą, Kad vėl kaip buvus taptų jo žmona.

Negalima sakyt, kad mes kvailiai niekingi, Akli, betikslėje garbėtroškoj sustingę, Troškimams nebeturime vilties, Bet retas mūsų sukuria ką nors vertinga Iš to, kas skirta mums pačios lemties.

SE NŲ LA IKŲ I S Torijo s ir pa s ako s s u mor a l a is

MIEG A NČ IO MI ŠKO GR AŽUOL Ė

artą gyveno karalius ir karalienė, kurie, negalėdami turėti vaikų, taip kamavosi, kad net apsakyti neįmanoma. Jiedu išbandė viso pasaulio vandenų gydyklas, davė įžadus, aplankė galybę šventų vietų, meldėsi, deja! – viskas atrodė veltui. Pagaliau karalienė ėmė lauktis vaikelio, ir jai gimė duktė: buvo iškeltos prabangios krikštynos; mažosios princesės krikšto motinomis buvo pakviestos visos to krašto fėjos (jų būta septynių), kad kiekviena, kaip tuo metu buvo priimta, apdovanotų princesę tokiais dalykais, kurie, mergytei augant, padėtų jai tapti kone tobulybe.

Po krikštynų ceremonijos visi grįžo į rūmus, kur fėjoms buvo suruošta iškilminga puota. Visoms joms buvo padėti nepaprasto grožio indai, o gryno aukso, briliantais bei rubinais išpuošti peiliai, šaukštai ir šakutės buvo sudėti į masyvius auksinius dėk­lus.

Bet kai svečiai jau sėdosi už stalo, įėjo sena fėja, kuri liko nepakviesta todėl, kad jau daugiau kaip penkiasdešimt metų nebuvo pasirodžiusi iš savo bokšto, ir žmonės manė, kad ji jau mirusi ar kieno užkerėta.

Karalius įsakė padėti jai indus ir įteikti tokį pat dėklą su stalo įrankiais; deja, jų tebuvo padaryta septynetas – lygiai septynioms fėjoms. Senoji fėja pasijuto įžeista ir pro dantis iškošė kažkokius grasinimus. Viena jaunutė fėja, tuo metu buvusi netoliese, viską girdėjo ir, bijodama, kad senoji mažajai princesei kuo nors nepakenktų, tučtuojau pakilo iš savo vietos ir pasislėpė už užuolaidos, tikėdamasi, jog išsakys savo linkėjimus paskutinė ir taip ištaisys negerovę, kurią savo linkėjimais gali padaryti senoji burtininkė.

O tuo metu fėjos ėmė teikti princesei savo dovanas. Pati jauniausia pasakė, kad mergytė bus neapsakomo gražumo, kuriam niekas pasaulyje neprilygs, antra apdovanojo ją nežemišku protu, trečia – nepaprastu meilumu bendraujant, ketvirta pasakė, kad princesė mokės šokti kaip niekas kitas, penkta jai pažadėjo lakštingalos balso žavumą, šešta – kad princesė tobulai gros visais muzikos instrumentais. O kai atėjo eilė senajai fėjai, tai ji, kretėdama labiau nuo įniršio negu nuo senatvės, pranešė, jog princesė įsidurs ranką į verpstę ir nuo to mirs.

Tokia baisi pranašystė visus taip sukrėtė, kad nebuvo nė vieno, kam nebūtų nusiritusi ašara. Tą akimirką iš savo slėptuvės pasirodė jaunoji fėja ir garsiai prabilo: – Nusiraminkit, karaliau ir karaliene, jūsų dukra nemirs; deja, aš nesu tokia galinga, kad galėčiau panaikinti senosios fėjos burtus. Princesė tikrai įsidurs verpste ranką, tačiau nemirs, tiktai giliai įmigs ir miegos šimtą metų, o tada ateis karalaitis ir ją pažadins.

Karalius, norėdamas išvengti senosios fėjos pažadėtos nelaimės, tučtuojau išleido įsakymą, kuriuo draudė ne tik verpti, bet net ratelį namuose turėti, o už įsakymo nevykdymą grėsė mirties bausmė.

Baigiantis penkioliktiems ar šešioliktiems metams, karalius su karaliene išvažiavo į savo vienus užmiesčio namus, o princesė visą dieną bėginėjo po pilį, lipdama vis aukštyn iš kambario į kambarį, kol užlipo į mažą kamaraitę pačiame bokšto viršuje: ten sėdėjo senutė ir verpė. Ta moteriškė nė girdėti nebuvo girdėjusi apie karaliaus įsakymą, draudžiantį verpti ir net turėti verpimo ratelį.

– Ką čia darot, miela močiute? – paklausė princesė.

– Verpiu, gražuolėle, – atsakė senutė, kuri princesės nepažinojo.

– O! Kaip miela! – tarė princesė. – Kaip jūs tai darote? Duokit pabandyti, kažin – ar man išeitų?

Būdama žaisminga ir gyvo būdo, princesė iškart ėmėsi nepažįstamo darbo, o kadangi taip jau buvo išpranašauta, ji, vos prisilietusi verpstės, įsidūrė ranką ir parkrito kaip negyva.

Ir staiga sunerimusi moteriškė šaukia pagalbos: tučtuojau subėga daugybė dvariškių, kurie suvilgo princesei veidą, atvarsto suknią, tapšnoja jai per rankas, trina smilkinius Vengrijos karalienės vandeniu; viskas veltui – princesė nė nekrusteli.

Tuo metu grįžęs ir išgirdęs triukšmą, karalius prisiminė fėjų linkėjimus ir supratęs, kad atsitiko tai, kas ir turėjo atsitikti, įsakė nunešti princesę į pačią gražiausią rūmų menę ir paguldyti į puošnų, auksu ir sidabru siuvinėtą guolį; galėjai pamanyti, kad ten guli angelas – taip gražiai ji atrodė: veidelis nepraradęs skaistumo, lūpos išlaikiusios koralų spalvą, ir nors ji buvo užsimerkusi, įsiklausęs galėjai išgirsti švelnutėlį alsavimą, o tai rodė, jog princesė gyva.

Karalius įsakė netrikdyti jos ramybės, kol neišmuš valanda pabusti. Geroji fėja, išgelbėjusi princesei gyvybę, pakeisdama mirtį į šimto metų miegą, tuo metu buvo Matakeno karalystėje,­

o iki jos net dvidešimt tūkstančių varstų, tačiau apie nelaimę fėja sužinojo akimirksniu: jai pranešė nykštukas, kuris turėjo septynmylius batus (avint tokiais batais, vienas žingsnis pailgėja iki septynių varstų). Fėja nieko nelaukus leidosi kelionėn, ir po valandos slibinais pakinkyta jos ugninė karieta jau stovėjo ties rūmais. Karalius išėjo pasitikti fėjos, padėjo išlipti jai iš karietos.

Fėja pagyrė karalių, viską padariusį teisingai, bet būdama labai nuovoki, pagalvojusi suprato, kad princesei, vienai pabudusiai senoje pilyje, bus nelengva: todėl ji kai ką sumanė.

Fėja palytėjo savo burtų lazdele visus, kas tik pilyje buvo (išskyrus karalių ir karalienę): guvernantes, rūmų damas, kambarines, dvariškius, patarnautojus, tvarkdarius, virėjus, virėjukus, sargybinius, liokajus, pažus, pasiuntinukus; burtų lazdele ji palietė net visus arklius, stovinčius arklidėse, ir arklininkus, visus didžiausius kiemsargius šunis ir net šalia princesės gulintį mažąjį šunytį Pufą. Lazdelei palietus, visi sumigo, kad pabustų drauge su savo ponia, pasiruošę jai tarnauti, kai tik to prireiks. Užmigo net iešmai židinyje, apmaustyti kurapkomis ir fazanais, užmigo net ugnis. Visa tai įvyko per mirksnį – fėjos viską daro labai mik­liai.

Tada karalius su karaliene savo dukrą pabučiavo, – beje, ji nuo to nepabudo, – iš ten iškeliavo ir išleido įsakymą, draudžiantį net artintis prie pilies. Teisybę sakant, to įsakymo nė nereikėjo, nes per ketvirtį valandos aplinkui pilį išaugo daugybė medžių ir medelių, dygių erškėčių krūmų; visų jų šakos taip susipynė tarpusavy, kad pro jas nebūtų galėjęs prasibrauti nei žmogus, nei žvėris: tegalėjai įžiūrėti pilies bokštus, ir tai tik iš tolo. Nėra ko abejoti – fėja puikiai išmanė savo amatą ir padarė viską, kad princesei, kol ji miegos, netrukdytų jokia smalsi akis.

Praėjus šimtmečiui princas, kurio tėvas tuo metu karaliavo ir priklausė kitai dinastijai nei mieganti princesė, medžiodamas

atklydo į tuos kraštus ir ėmė klausinėti, kas per bokštai iškilę viršum to tankumyno. Kas aiškino vienaip, kas – kitaip: vieni sakė, kad tai šmėklų buveinė, kiti – kad tų vietų raganiai kelia pilyje puotas. Dauguma buvo įsitikinę, kad ten gyvena žmogėd­ ra ir visus pagautus mažus vaikelius nešasi ten suėsti, o pasekti žmogėdros negali niekas, nes jis vienintelis turi galią prasibrauti pro tą tankumyną.

Princas nežinojo, kuo ir tikėti, kai iš vieno seno kaimiečio lūpų išgirdo tokius žodžius: – Jūsų aukštybe, prieš gerus penkiasdešimt metų tėvas man pasakojo, jog pilyje miega nepaprasto grožio princesė; išmiegojus šimtą metų, ją pažadins princas, kuriam ji skirta pačios lemties.

Tai išgirdus jaunajam princui tiesiog kraujas užvirė: nieko nebesvarstydamas jis nutarė pasinerti į viliojantį nuotykį ir, kurstomas meilės bei šlovės jausmo, sužinoti, kaip yra iš tikrųjų. Vos jam žengus porą žingsnių miško link, dygus erškėčių šeberkštynas prasiskyrė praleisdamas princą: jis ėmė eiti į pilį, kuri stovėjo atsivėrusio kelio gale. Princas negalėjo atsistebėti, kad nė vienam jo palydos žmogui nepavyko juo pasekti, nes medžiai, praleidę jį, tuoj pat vėl susipynė. Tačiau tai jo nesustabdė – jauni įsimylėję princai dažniausiai būna labai atkaklūs. Jis priėjo didžiulį kiemą, kur viskas kėlė stingdantį siaubą: čia karaliavo mirtina tyla, buvo daugybė žmonių ir gyvulių kūnų, ir visi jie atrodė negyvi.

Tačiau įsižiūrėjęs į dvariškių spuoguotas nosis ir įraudusius veidus, princas suprato, kad jie ne mirę, o miega; o sprendžiant iš taurių, kurios išlaikė po lašą kitą vyno, nesunku buvo suvokti, ką veikė šie žmonės prieš užmigdami.

Princas perėjo kitą, marmuru grįstą kiemą, užlipo laiptais, įžengė į salę, kur išsirikiavę sargybiniai su šautuvais ant pečių knarkė kiek išgalėdami. Jis perėjo daugybę kambarių, pilnų

k­ avalierių ir damų, miegančių kaip pakliuvo – kas stovėdamas, kas sėdėdamas. Įėjo į kambarį, visą išpuoštą auksu, ir pamatė vaizdą, patį nuostabiausią iš visko, kas jam gyvenime teko matyti: guolyje, kurio užuolaidos buvo atitrauktos iš visų pusių, miegojo maždaug penkiolikos ar šešiolikos metų princesė – tokio gražumo, kad kitaip nei dangišku spindesiu jo nepavadinsi. Sužavėtas, visas virpėdamas princas prisiartino prie guolio ir puolė ant kelių.

Kadangi tą akimirką baigėsi kerų galia, princesė pabudo ir be galo švelniai žiūrėdama į jaunuolį (tai atrodė keistoka) tarė: – Tai jūs, prince? Ilgokai jūsų laukiau!

Princas, sužavėtas jos žodžių, o dar labiau tono, kuriuo jie buvo ištarti, nebeišmanė, kaip parodyti savo džiaugsmą ir dėkingumą, tik ėmė princesę įtikinėti, jog myli ją daug labiau nei save patį. Jo šneka liejosi be jokios tvarkos, užtat darė didžiulį įspūdį: juk kuo mažiau tvarkos, tuo daugiau meilės. Jis buvo kur kas labiau sutrikęs nei ji, ir nenuostabu: jai užteko laiko apgalvoti, ką jam reikia pasakyti, nes geroji fėja (nors istorija tai nutyli), matyt, buvo ją gausiai apdovanojusi maloniais sapnais. Praėjo geras ketvirtis valandos, kai jiedu kalbėjosi, o dar nebuvo pasakę vienas kitam nė pusės to, ką norėjo pasakyti.

Tuo pat metu ėmė busti visas dvaras: kiekvienas ketino imtis savo darbo, o kadangi dvariškiai nebuvo įsimylėję, tai tiesiog mirė iš alkio: viena rūmų dama, nebegalėdama kęsti nevalgius, garsiai pranešė princesei, kad antras patiekalas jau ant stalo. Princas padėjo princesei atsikelti; ji miegojo apsirengusi, ir netgi labai puošniai.

Tiesa, jis nutylėjo, kad princesės suknelė su stačia apykakle visai tokia kaip jo senelės, bet juk tai nė kiek nekenkė jos žavumui.

Jiedu nuėjo į veidrodžių salę, ten pavakarieniavo, o valgius jiems padavinėjo princesės tarnaitės. Smuikai ir obojai jiedviem

grojo senovišką muziką, ir nors jos niekas nebuvo grojęs visą šimtą metų, ji skambėjo puikiausiai. Tuoj po vakarienės kunigas sutuokė juos rūmų koplyčioje, o tada rūmų dama užtraukė lovos užuolaidas; miegojo jiedu mažai: princesė miego nebenorėjo, o princas anksti kėlėsi, nes jam reikėjo grįžti į miestą – juk tėvas, ko gera, jau ėmė rūpintis. Princas jam pasakė, kad medžiodamas paklydo ir nakvojo anglininko trobelėje, kad vakarienei tegavo juodos duonos ir sūrio. Karalius, būdamas patiklus žmogus, sūnumi patikėjo, o motina nelabai, juolab vėliau pastebėjusi, kad princas kone kasdien joja medžioklėn ir visada randa kaip pasiteisinti, kai keletą naktų nenakvoja namuose. Tada ji ir įtarė, jog sūnus įsipynęs į kokią nors meilės istoriją. Princas su princese jau buvo vedę daugiau kaip porą metų, turėjo du vaikus: pirmagimė, mergaitė, buvo vardu Aušra, o sūnų jiedu pavadino Rytu, nes grožiu jis lenkė seserį.

Karalienė, bandydama išgauti iš sūnaus pasiaiškinimą, vis užvesdavo šneką apie ateitį, bet jis nesiryžo atskleisti savo paslapties. Nors ir mylėjo motiną, jos prisibijojo, nes ji buvo kilusi iš žmogėdrų giminės, o karalius ją vedė vien dėl turto. Net dvariškiai patyliukais kalbėjo, kad karalienė turi žmogėdriškų polinkių ir kad matydama mažus vaikus vos susilaiko jų neužpuolusi, todėl princas ir nenorėjo nieko jai pasakoti.

Bet po karaliaus mirties – o tai atsitiko maždaug po dvejų metų – princas, tapęs valdovu, viešai paskelbė apie savo vedybas ir nepaprastai iškilmingai nuvyko atsivežti žmonos. Sostinėje jai ir abiem vaikams buvo suruoštos prabangios sutiktuvės.

Neilgai trukus karalius išjojo į karą su kaimynu imperatoriumi Kantalabutu. Valdyti karalystę jis pavedė karalienei motinai, jos globai patikėjo žmoną ir vaikus: karas galėjo trukti visą vasarą.

Tačiau vos spėjus sūnui išvykti, senoji karalienė išsiuntė marčią

su vaikais į namus miške, kad lengviau būtų įvykdyti savo siaubingą sumanymą. Po keleto dienų ji ir pati ten nuvažiavo ir vakare paliepė rūmininkui: – Rytoj pietums prašom patiekti Aušrelę.

– Ak, ponia!.. – pasibaisėjo rūmininkas.

– Aš taip noriu, – tarė karalienė (tokiu tonu kalba šviežios mėsos pasiilgę žmogėdros), – ir noriu ją suvalgyti su Robero padažu.

Vargšas žmogus, matydamas, kad su žmogėdra nepajuokausi, pasiėmė didžiulį peilį ir pakilo į mažosios Aušros kambarį; tuo metu jai buvo ketveri metai, striksėdama ir juokdamasi ji puolė rūmininkui ant kaklo ir paprašė saldainio. Vargšas apsiverkė, peilis iškrito jam iš rankų; išėjęs kieman, jis papjovė ėriuką ir paruošė patiekalą su tokiu nepaprastu padažu, kad karalienė, jį girdama, sakė niekados nieko skanesnio nevalgiusi. Mažąją mergytę jis išnešė iš namų ir atidavė savo žmonos globai.

Po savaitės piktoji karalienė savo rūmininkui tarė: – Vakarienei noriu mažojo Ryto.

Rūmininkas nesiginčijo, sumanęs apgauti ją taip pat kaip praėjusį kartą. Jis nuėjo į Ryto kambarį ir pamatė jį besifechtuojantį su didžiule beždžione, o juk berniukui tebuvo sukakę vos treji metai. Vyriškis nunešė Rytą savo žmonai, ir ji paslėpė berniuką ten, kur jau buvo Aušra. Vietoj vaiko karalienei jis paruošė ožiuką; mėsa buvo tokia švelni, kad žmogėdra liko visiškai patenkinta.

Viskas buvo tarsi gerai, bet vieną vakarą piktoji karalienė rūmininkui paliepė: – Noriu suvalgyti karalienę, beje, geidauju su tokiu pačiu padažu kaip ir jos vaikus. Čia vargšas žmogus nebeturėjo vilties žmogėdrą apgauti. Tiesa, jaunoji karalienė tebuvo dvidešimties metų, bet juk šimtą

metų ji pramiegojo: jos oda, nors graži ir balta, buvo storoka ir kietoka, o kur gauti gyvulį su tokia kieta oda? Norėdamas išsigelbėti pats, jis nutarė nužudyti karalienę ir užlipo į jos kambarius, pasiryžęs padaryti tai kuo greičiau. Bandydamas sužadinti savyje įniršį, jis nešinas peiliu atėjo pas jaunąją karalienę. Tačiau nenorėjo užpulti jos iš pasalų ir labai pagarbiai išdėjo jai karalienės motinos įsakymą.

– Prašom, prašom, – tarė ji, pakišdama po peiliu kaklą, – darykite, kas jums įsakyta, pagaliau aš pamatysiu vaikus, savo vaikelius, kuriuos taip mylėjau, – kalbėjo jaunoji karalienė manydama, kad vaikų gyvų nebėra.

– Ne, ne, ponia, – prabilo sugraudintas rūmininkas, – jūs nemirsite, o vis dėlto savo mylimus vaikelius pamatysite, ir pamatysite juos pas mane, ten, kur juos paslėpiau; aš dar sykį apgausiu karalienę, vietoj jūsų iškepdamas jauną elnę.

Ir rūmininkas iškart nuvedė jaunąją karalienę į savo buveinę, paliko ją glamonėjančią vaikus ir verkiančią iš laimės, o pats nuėjo ruošti elnienos patiekalą, kurį karalienė motina ir suvalgė vakarienei su tokiu apetitu, kaip būtų valgiusi savo marčią. Dėl savo žiaurumo ji nė kiek nesigraužė, o sūnui ketino pasakyti, kad jaunąją karalienę ir abu vaikus sudraskė pasiutę vilkai.

Vieną vakarą, kai ji savo įpročiu vaikštinėjo po kiemą, kur buvo galvijų tvartai ir paukštynas, uostinėdama, ar nekvepia kur šviežia skerdiena, išgirdo, kad pirmame aukšte verkia mažasis Rytas, – mat jaunoji karalienė ketino jam įkrėsti už kažkokį nedorą poelgį. Ir dar ji išgirdo, kaip Aušra maldauja motiną broliukui atleisti. Žmogėdra pažino visų balsus ir, įsiutusi dėl ap­ga­vys­tės, klaikiai šaukdama – dvariškiai net vos nenumirė iš baimės – įsakė rytoj pat kuo anksčiau pastatyti kiemo viduryje kubilą su rupūžėmis, žalčiais, angimis ir kitokiomis gyvatėmis ir

įmesti į jį karalienę su vaikais, rūmininką su žmona ir jų tarnaitę.

Visi turėjo būti atvesti surištomis už nugaros rankomis.

Vargšai jau stovėjo kieme, budelis jau ruošėsi mesti juos į kubilą, kai karalius, kurio taip greitai grįžtančio niekas nesitikėjo, įjojo į kiemą. Jis iškart paklausė, ką reiškia ta visa baisybė. Niekas neišdrįso nė žodžio ištarti, tuo tarpu žmogėdra taip įniršo, jos sumanymui nepavykus, kad pati šoko stačia galva į kubilą, kur ją iškart surijo ten knibždančios bjaurybės. Karalius, žinoma, negalėjo nesusijaudinti, juk, šiaip ar taip, žmogėdra buvo jo motina; bet laikui bėgant jis nusiramino, būdamas laimingas su savo gražiąja žmona ir vaikais.

MOR A L A S Įmanoma vyro palaukti metus ar kitus – Svarbu, kad jis būtų turtingas, drąsus, išdidus. – Sutikti su tuo kiekviena panorėtų.

Bet ar atsirastų pasauly dama, Kuri šimtą metų pralaukti galėtų Ir saldžiai miegotų neprabusdama?

Nebent šitai pasakai kitas išnarstymas tinka: Kol dar Himenėjo grandinė tiktai kalama, Žarijų alsavimą, žiežirbų auksą temato dama, Ir karščio laukimas visai nekankina, jis netgi patinka; Bet moterys veržias į santuoką taip atkakliai, Kad vargiai ten eidamos mato ką nors arba girdi.

Todėl patylėkim, stovėdami kur nuošaliai, Nes jos nesustos ir tikrai nesidės šitų žodžių į širdį.

R AU D O N K E P U R A I T Ä–

artą gyveno kaimietukė, tokia gražutė, kad už ją gražesnę vargiai ar kas galėtų kur sutikti; motina dėl jos tiesiog iš galvos ėjo, o senelė – dar labiau. Senutė padovanojo mergytei raudoną kepuraitę, kuri jai taip pritiko, kad kas tik mergytę pažinojo, ėmė vadinti ją Raudonkepuraite.

Vieną dieną Raudonkepuraitės motina prikepė paplotėlių ir tarė: – Nueik aplankyti senelę, girdėjau, kad ji nesveikuoja, nunešk jai paplotėlį ir puodelį sviesto.

Raudonkepuraitė nieko nelaukus leidosi į kelią – senelė gyveno kitame kaime. Eidama per mišką ji sutiko kūmą vilką, kuris būtų mielai ją suėdęs, bet nedrįso, nes miške darbavosi keletas medkirčių. Vilkas paklausė, kur mergytė einanti. Vargšelė, nesuvokdama, kaip pavojinga kelyje sustoti ir klausytis, ką kalba vilkas, atsakė: – Einu lankyti senelės, mama siunčia jai paplotėlį ir puodelį sviesto.

– Kur tavo senelė gyvena, ar toli? – pasidomėjo vilkas.

– O taip, – atsakė Raudonkepuraitė, – matot ten, tolumoj, malūną? Tai už jo – pirmas kaimo namas.

– Ką gi, – tarė vilkas, – aš irgi noriu ją aplankyti; aš eisiu šituo keliu, o tu eik anuo, pažiūrėsim, katras pirmas nueisim.

Vilkas kiek kojos neša pasileido bėgti trumpesniu keliu, o mergytė nuėjo ilgesniuoju nė kiek nenuobodžiaudama: tai pasisiekdama kokį riešutą, tai vydamasi drugelį, tai skindama gėles ir dėliodama jas į puokšteles.

Vilkas kaipmat atbėgo prie senelės namelio ir pasibeldė: tuk tuk tuk!

– Kas ten?

– Aš jūsų anūkėlė, Raudonkepuraitė, – pakeitęs balsą atsakė vilkas. – Mama įdavė jums atnešti paplotėlį ir puodelį sviesto.

Senelė, gulėdama lovoje (mat nekaip jautėsi), šūktelėjo: – Patrauk kaištuką, ir sklendė atšoks!

Vilkas trūktelėjo kaištuką, ir durys atsivėrė. Jis puolė senutę ir akimirksniu ją prarijo, nes jau trys dienos buvo neėdęs. Tada uždarė duris, atsigulė į senelės patalą, laukdamas Raudonkepuraitės, kuri netrukus ir pasibeldė: tuk tuk tuk!

– Kas ten?

Raudonkepuraitė, išgirdusi storą vilko balsą, kiek išsigando, bet manydama, kad senelė nuo peršalimo užkimusi, atsakė: – Jūsų anūkėlė Raudonkepuraitė, atnešu jums nuo mamos paplotėlį ir puodelį sviesto.

– Patrauk kaištuką, ir sklendė atšoks!

Raudonkepuraitė patraukė kaištuką, ir sklendė atšoko. Vilkas, pamatęs ją įeinančią, užsitempė antklodę ir tarė: – Padėk paplotį ir sviestą ant skrynios ir eikš pas mane į lovą.

Raudonkepuraitė nusirengė, atsigulė į lovą ir gerokai nustebo, kad nusirengusi senelė taip keistai atrodo.

– Senele, kokios didelės jūsų rankos!

– Užtat galiu tave stipriai apkabinti, vaikeli!

– Senele, kokios didelės jūsų ausys!

– Užtat gerai girdžiu, vaikeli!

– Senele, kokios didelės jūsų akys!

– Užtat tave gerai matau, vaikeli!

– Senele, kokie didžiuliai jūsų dantys!

– Užtat galiu tave suėsti!

Vos taręs tuos žodžius, vilkas puolė Raudonkepuraitę ir ją prarijo.

MOR A L A S Priminkim vaikam, kas jų laukia kely, O ypač mergaitėm žavingom, Drąsiom, paslaugiom ir ryžtingom, Kad tų gražbylių, kurie gali atrodyt mieli, Nereikia sustojus klausyti, Nes gali ir vilkas praryti!

Iš tikro – ne vienas – aplink jų šimtai Pilkuoja, ruduoja – visokie!

Jie taip gražbyliauti išmokę, Kad galvą apsuks kaip matai: Pradės savo šneką visai nekaltai Ir seks paskui jauną panelę, Lydės lig namų į toliausią gatvelę...

Tik prašom žinoti: kuo bus mandagesnis, Tuo vilkas baisesnis ir tuo klastingesnis.

M Ä– LY N B A R Z DI S

artą gyveno vyriškis, kuriam priklausė ne vienas puikus namas mieste ir kaime, kuris turėjo gausybę auksinių ir sidabrinių indų, išsiuvinėtu audiniu apmuštų baldų, paauksuotų karietų; tačiau, nelaimei, to vyriškio barzda buvo mėlyna: nuo to jis atrodė toks bjaurus ir grėsmingas, kad nepasitaikė nė vienos moters ar mergaitės, kuri nebūtų pabėgusi, vos jį pamačius.

Viena jo kaimynė, kilminga dama, turėjo dvi nuostabiai gražias dukteris. Turtuolis paprašė motiną kurią nors už jo išleisti, pačiai nusprendus katrą. Nė viena dukra nenorėjo už jo tekėti, atsisakinėjo, siūlydamos viena kitą, negalėdamos susitaikyti su mintimi, kad galima išeiti už vyro su mėlyna barzda. Be to, gąsdino dar toks daiktas: vyriškis jau buvo ne kartą vedęs, ir niekas nežinojo, kur dingo jo žmonos.

Norėdamas sueiti į artimesnę pažintį, Mėlynbarzdis pasikvietė damą su dukterimis, keletą jų draugių ir draugų, gyvenusių kaimynystėje, į vieną savo užmiesčio namą, ir čia jie svečiavosi visą savaitę. Pasivaikščiojimus keitė išvykos į medžioklę, žvejybą, šokiai ir puotos, vaišės. Miegoti nebuvo kada, nes per naktis visi

pokštavo ir kitaip smaginosi. Viešnagė baigėsi tuo, kad jaunylei dukrai ėmė rodytis, jog šeimininko barzda ne tokia jau ir mėlyna, o jis pats – tikrai doras žmogus. Grįžus į miestą iškart buvo iškeltos vestuvės.

Po mėnesio Mėlynbarzdis pasakė žmonai, jog turi svarbių reikalų kaime, todėl maždaug šešioms savaitėms ten ir išvykstąs.

Paprašė žmoną jam nesant neliūdėti, pasikviesti draugių, jei panorėtų – išvažiuoti su jomis į užmiestį; prašė visur valgyti tai, kas tik yra skaniausia.

– Štai, – tarė jis, – raktai nuo abiejų didžiųjų podėlių, o čia – nuo indaujų, jose sudėti auksiniai ir sidabriniai indai, iš kurių valgome tik iškilmingomis progomis; šitie raktai nuo skrynių su auksu ir sidabru, o šitie – nuo dėželių, kuriose aš laikau brang­ ak­menius; šituo raktu galite atrakinti visus namų kambarius. O tas mažasis – nuo kambarėlio, kuris yra pirmo aukšto didžiosios galerijos gale. Vaikštinėkite po visus namus, atsirakinkite visus kambarius, o įeiti į tą kambarėlį aš jums draudžiu, ir draudžiu taip griežtai, kad sumaniusi atrakinti jo duris galite patirti visą mano pykčio baisumą. Žmona tvirtai pasižadėjo kuo tiksliausiai laikytis vyro nurodymų. Jis ją apkabino, sėdo į karietą ir išvažiavo.

O kaimynės ir draugės nė nelaukė, kol atvyks pasiuntiniai jų pakviesti pas jaunamartę, – taip nesitvėrė pamatyti jos turtus, nes kol namuose buvo vyras, ten lankytis jos nesiryžo – prisibijojo mėlynos barzdos. Ir štai jos keliauja iš kambario į kambarį, apžiūrinėja kabinetus, rūbines; kiekviena nauja patalpa atrodo dar gražesnė, dar turtingesnė už ką tik matytą. Paskui jos pereina į podėlius, negalėdamos atsigėrėti gausa ir grožiu kilimų, lovų, minkštasuolių, spintelių, stalų ir veidrodžių, kurie atspindi žmogų nuo galvos ligi kojų. Vienų veidrodžių rėmai iš stiklo,

kitų – iš paauksuoto sidabro, – tokio grožio ir puošnumo niekas nė įsivaizduoti negalėjo. Nesitverdamos pavydu, viešnios visą laiką į padanges kėlė draugės laimę, o pati draugė, beje, nėmaž savo turtais nesižavėjo, nes norėjo kuo greičiau atidaryti mažojo kambarėlio duris.

Ją taip užvaldė smalsumas, jog net nepagalvojusi, kaip nemandagu palikti viešnias vienas, vogčia ėmė lipti laipteliais žemyn taip skubėdama, kad porą kartų vos nenusisuko sprando.

Prie mažojo kambarėlio durų dar kiek padelsė, prisiminusi vyro draudimą ir pagalvojusi, kad už nepaklusnumą gali prisišaukti nelaimę; tačiau pagunda buvo tokia stipri, kad nepajėgė jai atsispirti: paėmė raktą ir virpėdama atrakino duris.

Iš pradžių ten nepamatė nieko, nes buvo uždarytos langinės.

Po akimirksnio kito ji pastebėjo, kad ant grindų pilna sukrešėjusio kraujo, o tame kraujyje atsispindi keletas ant sienų sukabintų moterų kūnų. Tai buvo dingusios Mėlynbarzdžio žmonos, su kuriomis jis susituokdavo, o paskui nužudydavo. Jaunoji moteris vos nenumirė iš siaubo, ir jai iš rankų iškrito raktas, kurį ji buvo ištraukusi iš užrakto.

Vos atgavusi kvapą, ji pakėlė raktą, užrakino duris ir užlipo į savo kambarį bandydama bent kiek aprimti, tačiau nepavyko, nes buvo per daug sukrėsta.

Pamačiusi, kad raktas nuo mažojo kambarėlio suteptas krauju, ji du ar tris kartus jį apšluostė, bet kraujas nuo rakto nenusivalė. Kad ir kiek ji raktą plovė, šveitė smėliu ir žvyru, kraujas liko kaip buvęs, nes raktas buvo užkerėtas – nenuvalomas: nutrynus kraują vienoje pusėje, jis pasirodydavo kitoje.

Mėlynbarzdis grįžo iš kelionės tą patį vakarą. Jis paaiškino, kad kelyje jį pasiekė laiškai, pranešę, jog reikalai, dėl kurių

važiavo,­išspręsti jo naudai. Žmona padarė viską, ką galėjo, norėdama įtikinti vyrą, jog be galo džiaugiasi jam sugrįžus.

Kitą dieną vyras pareikalavo raktų, ir ji atidavė, bet tuo metu jai taip drebėjo rankos, kad nesunku buvo suvokti, kas atsitikę.

– Kodėl gi, – paklausė žmoną Mėlynbarzdis, – tarp kitų raktų nėra mažojo kambarėlio rakto?

– Tikriausiai, – atsakė ji, – aš palikau jį viršuje ant stalo.

– Nedelskit, – tarė Mėlynbarzdis, – ir man raktą atiduokit.

Ji dar bandė vienaip ar kitaip išsisukti, bet raktą atnešti teko.

Mėlynbarzdis, žvilgtelėjęs į jį, paklausė: – Iš kurgi ant rakto kraujas?

– Nežinau, – atsakė vargšė ir išbalo kaip drobė.

– Nežinote? – dar sykį paklausė Mėlynbarzdis. – Užtat aš žinau. Jūs panorėjote įeiti į mažąjį kambarėlį. Puiku, ponia, jūs ten įeisite ir užimsite savo vietą šalia damų, kurias tenai jau matėte.

Raudodama, prašydama atleisti ji krito vyrui po kojom ir tikrai nuoširdžiai atgailavo už savo nepaklusnumą. Ji būtų sugraudinusi net akmenį: tokia buvo graži apimta sielvarto, tačiau Mėlynbarzdžio širdis pasirodė esanti kietesnė už akmenį.

– Jūs mirsit, ponia, – kalbėjo jis, – ir mirsit tuoj pat.

– Jei jau turiu mirti, – tarė žmona, žiūrėdama į vyrą pilnomis ašarų akimis, – leiskite man bent pasimelsti.

– Duodu jums septynias ir pusę minutės, bet nė akimirksnio daugiau.

Pasilikusi viena, moteris pašaukė seserį ir jai tarė: – Ana, – toks buvo sesers vardas, – sesute mano, maldauju tave, užlipk į bokštą ir pažiūrėk, ar neatjoja broliai – jie ketino mane šiandien aplankyti, o jeigu juos pamatysi, duok ženklą, kad paskubėtų.

Ana pakilo į bokštą, o toji vargšelė sielvartaudama kartkartėmis šūkčiojo: – Ana, Ana, sesute mano, ar nieko nematyti?

O Ana jai atsakinėjo: – Nieko nematau, tik spiginančią saulę ir žaliuojančią žolę.

Tuo tarpu Mėlynbarzdis, mojuodamas didžiuliu kardu, grėsmingai sušuko: – Greičiau lipk žemyn, o kad ne, tai aš pats ateisiu!

– Dar akimirką, labai prašau, – atsiliepė žmona, o pati tuoj šūktelėjo seseriai: – Ana, sesute mano, ar nieko nematyti?

O sesuo Ana atsakė: – Nieko nematau, tik saulė spigina ir žolė žaliuoja.

– Paskubėk, – šaukė Mėlynbarzdis, – arba aš lipu aukštyn.

– Einu, – atsiliepė žmona, o pati vėl šūktelėjo: – Ana, sesute mano, ar nieko nematai?

– Matau, – atsakė jai Ana, – atplaukiantį didelį dulkių debesį.

– Tai mūsų broliai?

– Deja, ne, sesele, tai avių banda.

– Kur tu dingai? – šaukė Mėlynbarzdis.

– Dar valandžiukę, – ėmė maldauti žmona ir vėl paklausė: – Ana, sesute mano, ar nieko nematai?

– Matau, – atsakė ta, – atjojant du raitelius, bet jie dar labai toli… Garbė Dievui! – sušuko ji netrukus. – Tai broliai, aš jiems moju, kad paskubėtų.

Staiga Mėlynbarzdis suriko taip, kad net namai sudrebėjo.

Vargšė moteris nulipo žemyn ir apsiverkusi, ištaršytais plaukais, puolė jam po kojom.

– Niekas jums nepadės, – tarė Mėlynbarzdis, – teks mirti.

Jis griebė ją už plaukų, pakėlė kardą ir jau buvo bekertąs jai galvą. Vargšė moteris atsisuko ir žiūrėdama į jį stingstančiu žvilgsniu paprašė dar valandžiukės pasiruošti.

– Ne, ne, – atsakė vyras, – maldauk Dievo malonės, – tarė keldamas ranką… Tuo metu pasigirdo toks beldimas į duris, kad Mėlynbarzdis sustojo. Durys atsidarė, pro jas įsiveržė du vyriškiai ir išsitraukę špagas puolė Mėlynbarzdį.

Pažinęs savo žmonos brolius, kurių vienas buvo dragūnas, o kitas muškietininkas, Mėlynbarzdis leidosi bėgti, bandydamas išsigelbėti, tačiau broliai buvo už jį greitesni ir sučiupo nespėjusį

išpulti pro duris. Brolių špagos pervėrė Mėlynbarzdžio kūną, ir jis krito negyvas. Vargšė moteris buvo vos gyva, jai net neužteko jėgų pakilti ir apkabinti brolių.

Paaiškėjo, kad Mėlynbarzdis neturėjo jokių įpėdinių, todėl visi jo turtai atiteko žmonai. Dalį turto ji davė sesers Anos kraičiui, išleisdama ją už seniai ją pamilusio jauno didiko, dalį išleido nupirkdama broliams kapitono laipsnius, o visa, kas liko, pasiėmė sau, ištekėjo už gero žmogaus ir jo padedama užmiršo tuos baisumus, kuriuos patyrė būdama Mėlynbarzdžio žmona.

PIRM A S MOR A L A S Smalsumas tuo labiausiai ir baisus, Kad jis kankina žemėje visus.

Apsidairykit – pavyzdžių pakanka.

Bet moteris išvis suprast sunku: Jos žino, kad mokėt už viską tenka, Ir žino, kad smalsaut – labai brangu!

A N T R A S MOR A L A S Praeit supainiotais takais Jums neprireiks galingo proto.

Manau, net vaikui neatrodo, Kad tai įvyko šiais laikais.

Nebėr tokių baisių dalykų, Ir nuožmūs vyrai jau išnyko; Jei šiandien vyras pavydus, Jo kerštas žmonai – tik saldus.

Barzdos spalva ir ilgis – nereikšminga, Kai aišku viena: vyriškumas pinga.

PONA S KAT INA S , arba

B ATUOTA S KAT INA S

ienas malūnininkas mirdamas tepaliko savo trims sūnums malūną, asilą ir katiną. Palikimą sūnūs pasidalijo iškart, nesikreipdami nei į notarą, nei į advokatą: mat tie būtų patys prariję negausų turtelį. Vyriausiam sūnui teko malūnas, antrajam – asilas, o jauniausias tegavo katiną.

Jauniausiajam sūnui nelengva buvo priimti tokią varganą dalį: – Mano broliai, – kalbėjo jis, – gali sąžiningai užsidirbti gyvenimui, sudėję palikimą į krūvą; o man, suvalgius katiną ir iš jo kailio pasisiuvus movą rankoms, teks mirti badu.

Katinas, girdėjęs tuos žodžius, bet to neparodęs, rimtu ir oriu tonu tarė jam: – Nenusiminkit, mano pone; jums tereikia duoti man krepšį ir užsakyti porą batų, kad galėčiau landžioti po brūzgynus; tada pamatysite, jog tai, kas jums teko, nėra taip menka, kaip atrodo.

Nors katino šeimininkas daug vilčių į tas šnekas nedėjo, bet ne kartą matęs, kaip narsiai katinas gaudo žiurkes ir peles, kybo įsikibęs į ką nors nagais ar, įlindęs į miltus, apsimeta negyvu, – visa tai prisiminęs, pagalvojo, kad, ko gera, gyvulėlis ir gali jam padėti.

Kai katinas gavo, ko buvo prašęs, jis vyriškai užsitempė batus, užsimetė ant kaklo krepšio dirželį, įsikibo į jį priekinėmis letenomis ir iškeliavo į mišką, kur veisėsi galybė laukinių triušių. Į krepšį jis įbėrė sėlenų, kvapių žolelių ir išsitempęs lyg negyvas ėmė laukti, kol įlįs koks jauniklis, nepatyręs gyvenime triušelis paragauti ten esančių skanumynų.

Vos spėjus katinui atsigulti, taip ir atsitiko: jaunas patiklus triušis įlindo į krepšį, ponas katinas trūktelėjo dirželio galus, ir tuoj pat triušis buvo užmuštas be jokio gailesčio.

Didžiuodamasis savo protu, katinas nukeliavo į rūmus ir paprašė leisti pasimatyti su karaliumi. Katiną įleido į jo didenybės apartamentus, kur jis žemai nusilenkė karaliui ir tarė: – Štai, didenybe, triušis, kurį iš savo triušyno siunčia jums ponas markizas de Karabà, – tokį vardą jis sugalvojo savo šeimininkui.

– Pasakyk savo ponui, – atsakė karalius, – kad aš jam dėkoju už malonią dovaną.

Kitą kartą katinas pasislėpė javų lauke, palikdamas atvirą krepšį, ir į jį įkliuvo dvi kurapkos. Katinas timptelėjo dirželį – ir kurapkos pateko į jo nagus. Tada jis vėl nukeliavo į rūmus ir įteikė kurapkas karaliui taip pat kaip ir triušį. Karalius mielai priėmė dovaną ir net paliepė duoti katinui arbatpinigių.

Taip tęsėsi keletą mėnesių: katinas kartkartėmis atnešdavo karaliui savo sumedžiotą grobį sakydamas, kad tai jo šeimininko medžioklės laimikis. Vieną gražią dieną, sužinojęs, kad karalius su dukra (kuri buvo gražiausia pasaulyje mergaitė) važiuos pasivažinėti palei upę, katinas taip kreipėsi į šeimininką: – Jei jūs paklausysit mano patarimo, užsitikrinsite sau ateitį.

Jums tereikia išsimaudyti toje upės vietoje, kurią aš nurodysiu, o visa kita palikite man.

Markizas de Karabà padarė taip, kaip liepė katinas, pats nežinodamas, kokios naudos iš to galima laukti. Tuo metu, kai jis maudėsi, pro šalį važiavo karalius, o katinas iš visos gerklės suriko: – Gelbėkite, gelbėkite, markizas de Karabà skęsta!

Išgirdęs riksmą, karalius žvilgtelėjo iš karietos ir pažinęs katiną, tiek sykių nešusį jam dovanas, liepė sargybiniams nedelsiant gelbėti markizą de Karabà.

Kol vargšą markizą sargyba traukė iš vandens, katinas, priėjęs prie karietos, pasakė karaliui, jog tuo metu, kai jo šeimininkas maudėsi, prisėlino vagys ir nusinešė jo drabužius, nekreipdami jokio dėmesio į tai, kad markizas šaukė: „Laikykit vagis!”

Iš tikrųjų šeimininko drabužius gudruolis paslėpė po dideliu akmeniu.

Karalius tuoj pat liepė savo rūbininkams atgabenti ponui markizui de Karabà vienus iš puikiausių savo apdarų. Karalius buvo jam labai meilus, o kadangi apsirengęs atneštais drabužiais vaikinas atrodė tikrai gražiai (nors ir šiaip buvo dailiai sudėtas), tai jis iškart krito į akį karaliaus dukrai. Jam tereikėjo kartą kitą pagarbiai, o drauge ir švelniai pažvelgti į princesę, ir toji tiesiog galvos neteko iš meilės.

Karalius užsigeidė, kad vaikinas sėstų į karietą ir pasivažinėtų kartu. Katinas, nesitverdamas savo kaily iš džiaugsmo, kad jo sumanymas pradeda pildytis, pabėgėjo į priekį ir, pamatęs šienaujančius kaimiečius, paprašė: – Mielieji pjovėjai, jei jūs nepasakysite karaliui, kad jūsų šienaujama pieva priklauso ponui markizui de Karabà, būsite sukapoti į smulkius gabalėlius kaip įdaras pyragui!

Karalius nepraleido progos paklausti pjovėjų, kieno ta pieva, kurią jie šienauja.

– Pono markizo de Karabà! – atsakė jie vienu balsu, nes katino grasinimas įvarė jiems nemaža baimės.

– Turite gražaus turtelio, – tarė markizui de Karabà karalius.

– Taip, didenybe, šioje pievoje mes kasmet prišienaujame daug šieno.

Ponas katinas vėl pabėgėjo į priekį, pamatė žmones, kertančius javus, ir tarė: – Mielieji žmonės, jei jūs nepasakysite karaliui, kad šie laukai priklauso ponui markizui de Karabà, būsite sukapoti į smulkius gabalėlius kaip įdaras pyragui.

Po valandžiukės čia pravažiuodamas karalius panoro sužinoti, kieno tas javų laukas.

– Pono markizo de Karabà, – atsakė kirtėjai, ir karalius vėl drauge su markizu pasidžiaugė.

Gerokai aplenkęs karietą, katinas visiems, ką tik sutiko pakely, liepė sakyti tą patį; taigi karalius buvo maloniai nustebintas pono markizo de Karabà turtais.

Ponas katinas pagaliau pribėgo puikią pilį, kurios šeimininkas buvo žmogėdra, toks turtingas, kad net įsivaizduoti sunku; ir visos tos žemės, pro kurias važiavo karalius, buvo jo. Katinas pa­sistengė sužinoti, kas tas žmogėdra, ką jis moka, ir prašydamas leidimo su juo pasimatyti pasakė, jog negalįs praeiti pro šalį ne­pareiškęs jam pagarbos nusilenkdamas. Žmogėdra priėmė katiną taip mandagiai, kaip tik žmogėdros sugeba, ir pasiūlė jam pailsėti.

– Girdėjau, – tarė katinas, – jog jūs gebate pasiversti bet kokiu žvėrim, kad ir liūtu ar drambliu.

– Gryna tiesa, – griežtai atsakė žmogėdra, – ir kad jus įtikinčiau, dabar pat pavirsiu liūtu.

Pamatęs liūtą, katinas taip išsigando, kad akimirksniu užsikorė­ ant laštako viršaus, o tai buvo nelengva ir net pavojinga, nes batai visiškai netinka vaikštinėti čerpėmis.

Netrukus, pamatęs, kad žmogėdra vėl atgavo savo pirmykštę išvaizdą, katinas nusileido nuo stogo ir prisipažino, jog buvo gerokai nusigandęs.

– Girdėjau, – tęsė jis, – kad jūs galite pavirsti visai mažyčiu žvėreliu, tarkime, žiurke ar pele; prisipažinsiu, kad laikau tai neįmanomu daiktu.

– Neįmanomu? – paklausė žmogėdra. – Tuoj pamatysit!

Tai pasakęs, jis pavirto pelyte, ir ši ėmė bėginėti grindimis.

Katinas, nieko nelaukęs, griebė ją ir suėdė.

Tuo metu karalius, važiuodamas pro šalį, pamatė iškilią žmog­ ėdros pilį ir užsigeidė užvažiuoti. Katinas, išgirdęs bildant per pakeliamąjį tiltą karietą, išbėgo priešais ir tarė karaliui: – Jūsų didenybe, suteikite mums garbę ir apsilankykite markizo de Karabà pilyje!

– Kaip, pone markize, pilis irgi jūsų? Nesu matęs nieko gražesnio už šį kiemą ir pastatus aplink jį; prašom parodyti ir vidų.

Markizas padavė ranką jaunajai princesei ir nusekė paskui karalių, kuris ėjo pirmas. Visi įžengė į didžiulę salę, kur rado prabangiai padengtą priešpiečiams stalą; kaip tik tą dieną žmogėdra laukė draugų, ir jie atvyko, bet sužinoję, jog pilyje yra karalius, į vidų eiti neišdrįso. Karalius, sužavėtas maloniu markizo de Karabà būdu, dėl kurio jo duktė jau buvo netekusi galvos, matydamas didžiulius jo turtus, o dar išgėręs penketą šešetą taurių vyno, tarė jam: – Nuo jūsų, pone markize, tepriklauso, ar tapsite mano žentu.

Markizas giliai nusilenkė, dėkodamas karaliui už suteiktą jam garbę; princesę jis vedė tą pačią dieną. Katinas tapo tikru didiku ir jei kada pagaudavo kokią pelę, tai tik savo malonumui.

PIRM A S MOR A L A S Iš tėvo gautas palikimas – Tai dar ne tavo pasiekimas.

Tik palikimas – ir gana.

O štai paveldėtas drąsumas, Mokėjimas ir apsukrumas – Kur kas didesnė dovana.

A N T R A S MOR A L A S Ir kaip prasčiokui šitaip atsitikt galėjo – Vos tik princesę jis įsimylėjo, Ir ji pamilo širdimi tyra!

Atsakant neįmanoma suklysti: Kalti jo rūbai, grožis ir jaunystė, O ypatinga nieko čia nėra.

FÄ–JOS

artą gyveno našlė, kuri turėjo dvi dukteris; vyresnioji buvo tokia panaši į motiną ir būdu, ir veido bruožais, kad kiekvienas, kas tik ją pamatydavo, negalėdavo neprisiminti motinos. Juodvi abi buvo tokios nemalonios ir išpuikusios, kad niekas negebėjo su jomis gyventi gražiuoju. Jaunesnioji, iš tėvo paveldėjusi švelnumą ir sąžiningumą, be to, dar buvo viena iš pačių dailiausių kieno nors matytų mergaičių. Kadangi žmogus, savaime suprantama, labiausiai myli panašų į save, tai motina beprotiškai mylėjo vyresnę dukrą, o jaunesniosios stačiai pakęsti negalėjo. Valgyti jaunylei tebuvo leidžiama virtuvėje, o dirbti ji turėjo be jokio poilsio.

Be visų kitų darbų, vargšei mergaitei reikėjo du sykius per dieną parnešti vandens, o eiti jo tekdavo daugiau kaip pusę varsto, dar tempiant didžiulį sunkų ąsotį. Kartą jai esant prie šaltinio priėjo pavargėlė ir paprašė atsigerti.

– Tuojau, močiute, – tarė gražuolė, praskalavo ąsotį, pasėmė šviežio vandens ir padavė pavargėlei, dar prilaikydama indą, kad moteriškei būtų patogiau gerti. Atsigėrusi moteriškė tarė mergaitei:

– Jūs tokia graži, tokia gera ir tokia paslaugi, kad aš turiu jus apdovanoti. – Tai būta fėjos, pasivertusios vargše kaimiete, nes taip ji norėjo patirti mergaitės gerumą ir paslaugumą. – Štai ką aš jums dovanoju, – tęsė fėja, – tariant žodį, jums iš burnos iškris gėlės žiedas arba brangus akmuo.

Kai tik mergaitė grįžo namo, motina puolė barti, kad ji taip ilgai užgaišo prie šaltinio.

– Atsiprašau, miela motute, kad taip pavėlavau, – tarė vargšė, o vos ištarus tuos žodžius, jai iš burnos išpuolė dvi rožės, du perlai ir du stambūs briliantai.

– Kas čia dabar? – nusistebėjo motina. – Regis, jai iš burnos krinta perlai ir briliantai. Kas nutiko, mano vaikeli? – Motina, beje, pirmą kartą gyvenime jai pasakė „mano vaikeli“.

Vargšė mergaitė atvirai papasakojo, kaip visa atsitiko, o tuo metu, savaime aišku, jai iš burnos prikrito galybė briliantų.

– Ką gi, – tarė motina, – reikia siųsti ten ir savo mylimąją duk­relę. Žiūrėkit, Fanšone, kas krenta iš burnos jūsų seseriai. Ar nenorėtumėt ir jūs gauti tokią pat dovaną? Jums tereikia nueiti prie šaltinio, pasemti vandens ir, kai pavargėlė paprašys gerti, itin paslaugiai ją pagirdyti.

– Dar ko, – šiurkščiai sušneko dukra, – ko aš ten nemačiau?

– Noriu, kad jūs ten nueitumėt, – atsakė motina, – ir tučtuojau!

Dukra, visąlaik bambėdama, išėjo nešina sidabriniu indu – pačiu gražiausiu, koks tik buvo namuose. Ji nespėjo nė prieiti prie šaltinio, kai iš miško pasirodė puošni ponia ir paprašė atsigerti.

Tai buvo ta pati fėja, kurią pagirdė pikčiurnos sesuo, bet šįkart ji buvo apsirengusi lyg princesė, norėdama sužinoti, kaip nemandagiai gali pasielgti ši mergina.

– Manot, aš čia atėjau tam, kad padavinėčiau jums vandenį? – piktai ir nemaloniai išrėžė vyresnioji. – Ko gera, ir sidabrinį indą atsinešiau, kad ponia teiktųsi iš jo atsigerti? Imkit ir gerkit, jei jau taip norit!

– Kokia jūs nepaslaugi, – be jokio pykčio tarė fėja. – Ką gi, už nemandagumą aš jus apdovanosiu: kai tik ištarsit žodį, jums iš burnos iškris gyvatė arba rupūžė.

Motina, vos dukrą pamačius, šūktelėjo: – Tai kaip, miela dukrele?

– Štai taip, miela mamyte! – atsakė pikčiurna, o jai iš burnos išpuolė dvi gyvatės ir dvi rupūžės.

– O Viešpatie, – suriko motina, – kas čia dabar? Viskas atsitiko per tavo seserį, ir ji už tai atsiims!

Motina puolė prie jaunylės, norėdama ją primušti. Vargšė mergaitė pabėgo ir pasislėpė netoliese buvusiame miške. Karaliaus sūnus, grįždamas iš medžioklės, pamatęs, kokia ji graži, paklausė, ką ji čia vienui viena veikia ir ko rauda.

– O, pone, motina mane išvarė iš namų.

Karaliaus sūnus, pamatęs, kad jai iš burnos iškrito penketas ar šešetas perlų ir tiek pat briliantų, paprašė ją papasakoti viską iš eilės. Ji neslėpdama išsakė, ką buvo patyrus. Karaliaus sūnus ją įsimylėjo, o suvokęs, kad jai dovanota savybė vertesnė už patį didžiausią kraitį, pasiėmė ją į savo tėvo rūmus ir ten iškėlė vestuves.

O vyresniąja seserimi visi taip ėmė bjaurėtis, kad net tikra motina neapsikentus išvarė ją iš namų; vargšė, išvaikščiojusi daug kelių ir niekur neradusi sau vietos, pasimirė kažkokioje girioje.

PIRM A S MOR A L A S Nors auksą vertina be galo Turtuoliai, vargšai alkani, Tačiau brangesnė už metalą Kalba – švelni ir maloni.

A N T R A S MOR A L A S Jei patarnavęs nesvarstai, Ar bus už gera užmokėta, Galbūt negreit ir netikėtai, Bet bus atlyginta už tai.

PELENÄ–, arba

S T IKL INI S B AT EL I S

artą gyveno kilmingas našlys, kuris vesdamas antrąsyk gavo už žmoną tokią išpuikėlę ir pasipūtėlę, kad panašios niekas niekur nebuvo regėjęs. Ji turėjo dvi dukteris, visu kuo atsigimusias į motiną. Vyras irgi turėjo dukterį, kurios gerumą ir švelnumą net sunku buvo apsakyti: tuos bruožus ji paveldėjo iš savo motinos – nuostabiausios moters pasaulyje.

Iškart po vestuvių pamotė parodė savo bjaurų būdą: ji tiesiog pakęsti negalėjo įgimto podukros gerumo ir švelnumo, juolab kad jos dukros šalia viso to atrodė dar atgrasesnės. Pamotė įsakė mergaitei dirbti namuose pačius juodžiausius darbus: ne kas kitas, o ji plovė indus, šveitė laiptus, blizgino grindis pamotės ir jos dukrų – panaičių kambariuose; miegojo mergaitė aukštai, pačioj pastogėj ant apšiurusio patiesalėlio, o seserys turėjo puikiausius kambarius su parketo grindimis, paskutinės mados lovas, veidrodžius, kurie atspindėjo visą žmogų – nuo galvos ligi kojų. Vargšė mergaitė kentėjo kantriai ir nedrįso pasiskųsti tėvui, nes jis, visur ir visada paklusdamas žmonos valiai, dukrą būtų tik išbaręs.

Viską, kas liepta, nudirbusi, mergaitė susigūždavo židinio kamputyje, o kadangi ji tūnodavo tiesiog pelenuose, namiškiai

ją ėmė vadinti Suskretėle, tik jaunesnė sesuo, ne tokia pikta kaip vyresnioji ir pamotė, praminė ją Pelene. Beje, Pelenė, nepaisant jos apskretusių drabužėlių, buvo šimtą kartų gražesnė už savo išsipusčiusias seseris.

Kartą karaliaus sūnus rengė puotą, o kadangi jis kvietė visus kilmingus to krašto žmones, tai tuodvi panelės, šalyje gana žinomos, taip pat gavo kvietimus. Labai apsidžiaugusios, jos apie nieką daugiau negalvojo, tik apie tai, kaip prisiderinti suknelę ir kaip susišukuoti. Visa tai atnešė Pelenei naujų rūpesčių, nes kas, jei ne ji, lygino seserims baltinius ir standino rankogalius.

Namuose netilo kalbos, kaip kuri pasipuoš: – Aš, – pasakė vyresnioji, – apsivilksiu raudoną aksominę suk­ nelę su angliškais nėriniais.

– O aš, – neatsiliko jaunylė, – užsisegsiu paprastą sijoną, užtat apsisiausiu aukso gėlėm siuvinėta skraiste ir pasipuošiu briliantais; manau, kad jie nebus nepastebėti.

Atėjo garsi modistė priderinti panelėms kykelių, išpuoštų dviem raukinukų eilėm; iš parduotuvės atvežė klijuojamųjų apgamėlių. Seserys pasišaukė Pelenę, kad ši pasakytų savo nuomonę – mat toji turėjo gerą skonį. Niekas pasaulyje nebūtų joms davęs tokių gerų patarimų, kaip Pelenė; be to, ji dar pasisiūlė seseris sušukuoti, ir jos mielai sutiko. Šukuojamos seserys nesiliovė Pelenę klausinėti: – O tu, Pelene, ar nenorėtum važiuoti į puotą?

– Ką jūs, panelės, nesijuokit iš manęs, aš juk ten netikčiau!

– Iš tikrųjų, juk visi mirtų juokais, pamatę rūmuose tave tokią suskretusią!

Geroji Pelenė ištaisė seserims nuostabias šukuosenas, o juk kita po tokių žodžių būtų tyčia jas sušukavusi bjauriai. Seserys jau porą dienų nieko nevalgė, nes buvo sočios būsimų linksmybių.

­ arstant jų liemenėles sutrūko geras tuzinas juostelių: seserys, V neatsitraukdamos nuo veidrodžių, geidavo, kad jų talijos būtų kuo plonesnės.

Pagaliau laimingoji diena atėjo; seserys išvažiavo, Pelenė ilgai žiūrėjo joms įkandin, o kai kinkinys dingo iš akių, ji apsiverkė.

Krikštamotė, pamačiusi Pelenę ašarojančią, paklausė, kas atsitiko.

– Aš taip norėčiau… taip norėčiau… – ji per ašaras net negalėjo pasakyti, ko norėtų.

Krikštamotė, kuri buvo fėja, tarė: – Tu norėtum į puotą, ar ne?

– O taip, – atsiduso Pelenė.

– Ką gi, būsi paklusni mergaitė? – paklausė fėja. – Aš padarysiu taip, kad tu ten atsidurtum.

Ji atsivedė Pelenę į savo buveinę ir paliepė: – Nueik į daržą ir atnešk arbūzą.

Pelenė nieko nelaukus nubėgo į daržą, išrinko patį gražiausią arbūzą ir atnešė jį krikštamotei, visiškai nesuprasdama, kaip arbūzas gali jai padėti patekti į puotą. Fėja arbūzą išskobė, palikdama tik žievę, palietė jį burtų lazdele, ir arbūzas beregint pavirto į puikią auksuotą karietą.

Paskui ji patikrino pelėkautus ir juose rado šešetą gyvų pelių.

Fėja liepė Pelenei atidaryti pelėkautų dureles, o pati kiekvieną išbėgančią pelę lietė burtų lazdele. Pelės virto ristais obuolmušiais žirgais – kaip tyčia tinkamu karietai šešetu.

Fėja ėmė galvoti, iš ko padaryti vežėją.

– Eisiu ir pasižiūrėsiu, gal į spąstus įkliuvo kokia žiurkė, – pasiūlė Pelenė, – tai ir turėsim vežėją.

– Gerai sugalvojai, – tarė fėja, – eik pažiūrėti.

Pelenė atnešė spąstus žiurkėms, kuriuose lyg tyčia buvo trys didelės žiurkės. Fėja išrinko tą, kurios ūsai buvo ilgiausi, palietė

žiurkę burtų lazdele, ir toji pavirto į storą vežėją su neregėto puikumo ūsais.

Tada ji tarė: – Nueik į daržą, už laistytuvo rasi šešis driežus, atnešk man juos.

Kai tik Pelenė išpildė fėjos paliepimą, toji pavertė driežus šešiais liokajais, kurie iškart stojo į savo vietas užkarietyje. Visi jie buvo apsirengę įmantriai išmargintomis livrėjomis, o užkarietyje stovėjo taip, tarsi visą gyvenimą vien tai tebūtų darę.

Tada fėja tarė Pelenei: – Ką gi, turi kuo važiuoti į puotą, ar tu patenkinta?

– Žinoma, bet ar aš galiu ten pasirodyti taip skurdžiai apsirengus?

Krikštamotė palytėjo Pelenę burtų lazdele, ir mergaitės skarmalai pavirto auksu išsiuvinėta ir brangakmeniais nusagstyta suknia. Fėja dar padavė jai porą neregėto gražumo stiklinių batelių. Šitaip išpuošta Pelenė sėdo į karietą; tačiau išlydėdama ją krikštamotė prisakė jokiu būdu neužsibūti puotoje po vidurnakčio, nes likus nors akimirksniu ilgiau, karieta taps arbūzu, žirgai pelėmis, liokajai driežais, o ji pati tokia pat skarmaluota kaip ir anksčiau.

Pelenė pažadėjo krikštamotei išvažiuoti iš puotos prieš vidurnaktį. Ir štai ji važiuoja, nesitverdama džiaugsmu. Karaliaus sūnus, kuriam iškart buvo pranešta, jog atvyko nepažįstama kilminga princesė, išbėgo pasitikti; jis padavė ranką, kai ji lipo iš karietos, ir įvedė į pilną svečių salę. Stojo tyla: iškriko šokiai, liovėsi griežę smuikai; visų svečių žvilgsniai nukrypo į nuostabų nepažįstamosios grožį. Tebuvo girdėti pilni susižavėjimo šnabždesiai: – O, kokia ji graži!

Pats karalius, jau gerokai senstelėjęs, neatitraukė nuo viešnios akių ir nesiliovė šnibždėti karalienei, jog seniai nematęs tokios žavios ir mielos būtybės. Visos damos įdėmiai apžiūrinėjo jos šukuoseną ir suknelę, kad rytoj pat panašiai susišukuotų ir apsirengtų, jei tik, žinoma, gaus tokios medžiagos ir ras auksarankių meistrų.

Karaliaus sūnus pasodino Pelenę į pačią garbingiausią vietą, o paskui pakvietė šokti. Ji šoko taip gracingai, kad svečiai nebežinojo, kaip ja žavėtis. O per prabangią vakarienę jaunasis princas neprarijo nė kąsnelio, jis tik patarnavo savo damai. Pelenė prisėdo prie savo seserų, maloniai su jomis pašnekėjo ir pasidalijo cit­rinomis bei apelsinais, kuriais ją vaišino princas.

Toks princesės elgesys jas labai nustebino, juk jos tos gražuolės nepažinojo.

Taip besiplepant Pelenė išgirdo mušant be ketvirčio dvylika. Ji tuoj pat atsisveikino su visais giliu reveransu ir išskubėjo namo.

Grįžusi iškart nuėjo pas krikštamotę ir, jai padėkojusi, pasakė, jog labai norėtų nuvažiuoti į puotą ir rytoj, juolab kad to prašęs karaliaus sūnus. Kol ji kalbėjosi su fėja apie puotą, į duris ėmė belstis grįžusios seserys. Pelenė nuėjo įleisti.

– Kaip vėlai parvažiavot! – tarė ji rąžydamasi ir trindama akis, lyg būtų ką tik pabudusi, nors iš tikrųjų visai nenorėjo miego.

– Jei tu būtum buvus puotoje, – ėmė pasakoti seserys, – būtum parvažiavusi dar vėliau: ten buvo neregėto žavumo princesė, kuri su mumis maloniai šnekėjosi, vaišino mus apelsinais ir citrinomis.

Pelenė netvėrė džiaugsmu: ji paklausė, kuo princesė vardu, bet seserys atsakė, kad niekas to nežino, o karaliaus sūnus dėl to taip nusiminęs, kad atiduotų viso pasaulio turtus, jei tik galėtų sužinoti, kas ji. Pelenė nusišypsojo ir paklausė:

– Tai ji tokia graži? O Dieve, kokios jūs laimingos! Kad aš galėčiau nors žvilgtelėti į ją! Deja!.. Panele Žavote, leiskit man apsivilkti jūsų geltonąją kasdienę suknelę!

– Iš tikrųjų, – tarė panelė Žavotė, – geriau nė nesugalvotum: apvilkti savo suknele kažkokią suskretėlę; bet aš dar neišprotėjau.

Pelenė tokio atsakymo ir laukė, juk nežinia ką būtų reikėję daryti, jeigu sesuo būtų sutikusi paskolinti jai savo suknelę.

Rytojaus dieną seserys vėl išvažiavo į puotą, Pelenė irgi, tik dar puošnesnė nei pirmą sykį. Karaliaus sūnus nesitraukė nuo jos nė per žingsnį ir nesiliovė kalbėjęs jai visokių švelnybių. Mergaitei taip patiko jų klausytis, kad ji net užmiršo, ką buvo liepusi krikštamotė. Staiga ji išgirdo, kad laikrodis ima mušti vidurnaktį, o jai atrodė, kad dar nė vienuoliktos nėra. Ji pakilo ir pasileido bėgti kaip stirna. Princas puolė vytis, bet nepavijo. Jis tik rado vieną stiklinį batelį, kurį ji skubėdama pametė. Pelenė parbėgo namo uždususi be karietos, be liokajų, apsirengusi savo menkais skudurėliais. Iš visos didybės jai tebuvo likęs vienas stiklinis batelis – pora pamestajam rūmuose. Sargybiniai, paklausti, ar nematė, kaip išvažiavo princesė, atsakė, kad nė iš rūmų niekas neišėjo, išskyrus apdriskusią mergaitę, daug labiau panašią į kaimietę negu į kilmingą panelę.

Kai iš puotos grįžo seserys, Pelenė paklausė, ar jos gerai pasilinksmino ir ar buvo ta gražioji dama. Jos atsakė, kad taip, buvo, bet vos pradėjus mušti dvyliktą valandą išbėgo, ir taip skubėdama, kad pametė vieną savo nuostabų stiklinį batelį; o karaliaus sūnus jį pakėlė ir neatitraukė nuo jo akių ligi pat puotos pabaigos; ir kad jis, princas, tikriausiai įsimylėjo tą batelį pametusią princesę.

Jos pasakė tikrą teisybę, nes po keleto dienų princas įsakė paskelbti visai šaliai, kad jis ves mergaitę, kuriai tiks tas batelis.

Pirmiausia batelį matavo princesėms, paskui kunigaikštytėms,

pagaliau – rūmų damoms, bet visa buvo veltui. Matuoti batelį atnešė ir abiem seserims: jos iš visų jėgų grūdo pėdas į batelį, bet nieko iš to neišėjo. Pelenė, pažinusi savo batelį, juokdamasi tarė: – Prašom pažiūrėti, gal man tiks.

Seserys nusikvatojo ir ėmė iš jos tyčiotis. Dvariškis, kuris matavo batelį, įdėmiai pažvelgė į Pelenę ir, išvydęs, kokia ji graži, pasakė, jog jam įsakyta batelį pamatuoti visoms mergaitėms. Jis pasodino Pelenę ir vos pradėjęs auti batelį pamatė, kad tas tinka ant kojelės taip, tarsi būtų jai nulietas. O kaip nustebo seserys, kai Pelenė ištraukė iš kišenės antrą batelį ir jį apsiavė! Tada pasirodė krikštamotė, burtų lazdele palietė Pelenės drabužėlį, ir šis iškart virto puošnia suknele – dar puošnesne nei anuos du kartus.

Dabar seserys pažino puotoje matytą gražiąją princesę. Abi puolė jai po kojom, maldaudamos atleisti už savo negražų elgesį, nuo kurio Pelenė tiek prisikentėjo. Pelenė jas pakėlė ir apkabinusi pasakė, kad atleidžia joms iš visos širdies ir teprašo ją visada mylėti. Tokią puošnią ją ir nuvežė į rūmus. Jaunajam princui ji pasirodė dar gražesnė nei buvo puotoje, ir jis po keleto dienų ją vedė. O Pelenė, būdama tokia pat gera kaip ir graži, pasikvietė seseris į rūmus ir tą pačią dieną ištekino jas už kilmingų bajorų.

PIRM A S MOR A L A S Taip, moters turtą tenka vertint gražumu.

Pasigėrėjimą tikrai gražumas kelia.

Betgi įkainot nieks negali To, kas vadinama subtilumu.

Pelenę ruošdama į puotą fėja Pamokė to nebūdama griežta.

Ir juk mergaitė princą sužavėjo!

(Vadinas, pasaka šio to verta.)

Gražuolės, aš jums pasakyti ne veltui norėjau, Kad širdį laimėti tegalima vienu turtu: Tuo subtilumu, taip retai dovanojamu fėjų, – Nė žingsnio be jo, o su juo nors į sostą kartu!

A N T R A S MOR A L A S Nėra čia nieko ypatinga – Atrodyt mokytam, protingam, Didžiuotis savo kilnumu Ar išvaizda, ar gabumu, Kurį jums skyrė Dievas maloningai.

Bet aš kalbėsiu atvirai, Kaip ligi šiolei jums kalbėjau: Į sostą nepateksite tikrai, Jei jūsų krikšto motina ne fėja.

R I K Ä– KUO D UOTA S I S

artą gyveno karalienė, kuriai gimė toks bjaurus ir taip keistai sudėtas sūnus, kad ilgokai buvo abejota, ar tikrai tai žmogus. Fėja, kuri buvo šalia jam gimstant, sakė, jog jis bus malonus ir labai protingas, be to, ji dovanojanti berniukui savybę, kurią turėdamas jis galės suteikti proto savo pamiltai būtybei.

Fėjos pažadai kiek apramino vargšę karalienę, labai kentėjusią dėl to, kad jos vaikelis gimė toks baisus. Ir tikrai, vos pradėjęs tarti žodžius, jis ištarė galybę mielų dalykų, o jo elgsenoj buvo tiek išminties, kad negalėjai tuo atsigėrėti. Beje, užmiršau pasakyti, kad jis atėjo į pasaulį su nedideliu kuodeliu ant galvos, todėl jį praminė Rik Kuoduotuoju. O vardą Rik turėjo visa giminė.

Po septyneto ar aštuoneto metų vienos kaimyninės šalies karalienei gimė dvynukės. Ta, kuri atėjo į pasaulį pirmoji, buvo graži kaip diena: karalienė tuo džiaugėsi be galo be krašto, o artimieji net baimintis ėmė, kad nuo per didelio džiaugsmo jai neatsitiktų kas negera. Fėja, buvusi gimstant Kuoduotajam, dabar atsirado ir čia, o kad karalienė per daug nedžiūgautų, pasakė, jog šita princesėlė visiškai neturės proto: bus tiek kvaila, kiek graži.

Nuo tokių žodžių karalienė labai labai nusiminė, o po keleto akimirksnių ją tiesiog apėmė sielvartas: jai gimė antra, itin negraži dukra.

– Nesielvartaukit taip, ponia, – guodė ją fėja, – jūsų dukra apdovanota kitokiomis savybėmis, ji bus tokia protinga, kad niekas nė nepastebės jos negrožio.

– Duok Dieve, – atsakė karalienė, o ar negalima prie vyresniosios grožio pridėti nors kiek proto?

– Deja, ponia, protas ne mano galioj, todėl čia aš nieko negaliu padaryti, – tarė fėja, – užtat mano galioj – grožis; o kadangi nėra nieko, ko aš dėl jūsų nepadaryčiau, dovanoju vyresniajai princesei savybę suteikti grožį tam, kas jai bus prie širdies.

Abiem princesėms augant, augo ir joms pažadėtosios savybės; vis plačiau sklido kalbos apie vyresniosios grožį ir jaunesniosios protą. Teisybę pasakius, joms augant didėjo ir trūkumai. Jaunesnioji kone kas valandą bjaurėjo, o vyresnioji kasdien darėsi vis kvailesnė. Į klausimus ji išvis neatsakinėjo, o jei ką imdavo kalbėti, tai tik kvailystes. Princesė buvo tokia negrabi, kad vos prisilietusi prie porcelianinių figūrėlių ant židinio lentynėlės būtinai bent vieną sudaužydavo, o gerdama didesnę pusę stiklinės vandens išpildavo sau ant suknelės.

Nors mergaitės grožis daug ką reiškia, bet vis dėlto jaunylė sesuo turėjo didesnį pasisekimą nei vyresnioji.

Pirmiausia visi puldavo prie gražesnės, norėdami į ją pažiūrėti, pasigėrėti jos gražumu, tačiau netrukus draugija pereidavo prie protingosios, nes iš jos galėjai išgirsti galybę nuostabiausių dalykų; kad ir kaip atrodytų keista, bet nepraėjus nė pusvalandžiui ar dar greičiau visi svečiai susiburdavo aplink jaunesniąją, o vyresnioji likdavo viena. Toji, nors būdama kvaila, matė visa tai ir mie­lai būtų atidavusi savo grožį už pusę sesers proto. O ­karalienė, kad

ir protinga, kartais neištverdavo neprikišusi dukrai jos kvailumo, ir vargšė princesė dėl to kone mirdavo iš skausmo.

Vieną dieną, kai ji vaikštinėjo po mišką, apverkdama savo nelaimę, pamatė ateinantį nediduką itin negražios išvaizdos vyriškį, tiesa, apsirengusį labai puošniai ir turtingai. Tai buvo princas Rik Kuoduotasis, seniai pamilęs princesę vien iš po visą pasaulį pasklidusių jos portretų. Rik , palikęs savo tėvo valdomą šalį, atkeliavo čia norėdamas princesę pamatyti ir su ja pasikalbėti.

Apsvaigęs iš džiaugsmo, kad sutiko ją, ir dar vieną, jis be galo pagarbiai priėjo prie jos. Kaip pridera pasisveikinęs ir pastebėjęs, kad princesė liūdna, tarė: – Nesuprantu, panele, kaip gali tokia gražuolė kaip jūs būti tokia liūdna. Nors aš galiu pasigirti matęs daugybę gražuolių, bet jums prisipažinsiu, jog nesutikau nė vienos, kurios grožis galėtų bent priminti jūsiškį.

– Jūsų žodžiai labai malonūs, – atsakė jam princesė ir nutilo.

– Grožis, – toliau kalbėjo Rik Kuoduotasis, – yra didžiulis turtas, jis gali daug ką gyvenime atstoti; kam jis duotas, tas, man regis, dėl nieko kito neturėtų per daug liūdėti.

– Aš mieliau sutikčiau, – tarė princesė, – būti tokia bjauri kaip jūs, bet turėti proto negu būti kvaila gražuolė, kokia ir esu.

– Niekas, panele, taip neįrodo proto buvimo, kaip mintis, kad tau jo nepakanka. Tokia jau proto prigimtis: kuo daugiau turi, tuo labiau jauti jo trūkumą.

– Nežinau, – atsakė princesė, – težinau, kad esu labai kvaila, ir man dėl to be galo liūdna.

– Jeigu tik tiek, panele, tai aš nesunkiai galiu jūsų liūdesį panaikinti.

– O kaip? – paklausė princesė.

– Turiu galią, panele, – tarė Rik Kuoduotasis, – apdovanoti savo

protu tą, kurį iš tikrųjų pamilsiu labiau už viską. O kadangi aš pamilau jus, panele, tai tik jūs ir galite nuspręsti, ar tapsite tokia pat protinga kaip aš. Jums tereikia vieno: sutikti už manęs tekėti.

Princesė nieko neatsakė.

– Matau, – prabilo Rik Kuoduotasis, – kad jums apsispręsti nelengva, ir tai manęs nė kiek nestebina. Galite man atsakyti po metų – jei sutiksite, tada ir bus vestuvės.

Princesė, ne kažin kiek teturėdama proto, bet norėdama kuo greičiau jo įgyti, tekėti sutiko iškart, nes jai atrodė, kad metai niekada nepasibaigs. Vos tik ji spėjo pažadėti princui, kad lygiai po metų už jo tekės, kai pasijuto esanti visai kitokia nei iki šiol: suprato, jog gali visiškai lengvai pasakyti ką tik nori, pasakyti protingai be jokių pastangų ir visai paprastai. Tą pačią akimirką ji pradėjo su princu Rik malonų pokalbį ir kalbėdama žaižaravo tokia išmone, kad Rik Kuoduotasis net pagalvojo, ar tik nebus atidavęs jai proto daugiau negu pasiliko sau.

Kai princesė grįžo į rūmus, dvariškiai nežinojo, ką ir galvoti apie tokį staigų ir nepaprastą pasikeitimą, nes visi, pripratę girdėti princesę kalbant vien kvailystes, dabar atsistebėti negalėjo išgirdę ją protingai ir labai šmaikščiai šnekant. Net įsivaizduoti sunku, kaip džiaugėsi visas dvaras, išskyrus, žinoma, jaunesniąją seserį, kuri, nebegalėdama pasirodyti protingesnė už vyresniąją, šalia jos dabar atrodė kaip atgrasi beždžionė.

Karalius ėmė kreiptis į dukrą patarimų, ir kartkartėmis jos kambariuose vykdavo labai rimti pokalbiai. Garsas apie jos pasikeitimą pasklido plačiai, kaimyninių šalių princai visaip stengėsi laimėti jos meilę ir bemaž visi prašė jos rankos. Tačiau princai jai atrodė nepakankamai protingi; išklausiusi visus, princesė nė vienam nieko nežadėjo. Tai matydamas tėvas pasakė, kad jaunikį teišsirenka ji pati, jis bet kokiam pasirinkimui pritarsiąs. Kuo žmogus protingesnis, tuo

sunkiau jam tokį dalyką nuspręsti, todėl, padėkojusi tėvui, princesė paprašė duoti jai laiko viską apgalvoti.

Kartą visai netyčia ji išėjo pasivaikščioti į tą patį mišką, kur buvo sutikusi princą Rik , kadangi norėjo niekam netrukdydama apmąstyti, kaip jai pasielgti. Vaikščiodama ir rimtai svarstydama, ji išgirdo po kojomis duslius garsus, lyg žingsnius tai į vieną, tai į kitą pusę. Gerai įsiklausiusi, išgirdo ir žodžius: – Atnešk man šitą puodą!

Kažkas kitas tarė: – Paduok aną katilą!

O trečias paliepė: – Įmesk malkų į ugnį.

Tuo metu žemė prasiskyrė, ir princesė pamatė, kad po jos kojomis – didžiulė virtuvė, pilna virėjų, virėjukų, patarnautojų ir dar visokiausių žmonių, kurie paprastai reikalingi, kai ruošiama iškilminga puota. Nuo visų atsiskyrė gal dvidešimt ar trisdešimt kepsnių ruošėjų, kuriuos buvo nesunku pažinti iš lapių uodegomis puoštų kepurių ir smaigų rankose; jie sustojo aplink ilgą stalą ir gražiai dainuodami ėmė mikliai smaigyti lašiniais mėsą.

Princesė, tokio reginio nustebinta, paklausė, kam jie dirba.

– Visa tai, panele, – atsakė pats mikliausias, – visa tai darome princui Rik , juk rytoj jo vestuvės.

Princesė, dar labiau nustebusi ir staiga prisiminusi, jog šiandien sukanka lygiai metai nuo tos dienos, kai ji sutiko tekėti už princo Rik , tiesiog žado neteko. Ji viso to neprisiminė todėl, kad sutikdama tekėti buvo kvailelė, o gavusi iš princo protą, visas savo kvailystes užmiršo.

Nespėjo ji nueiti nė trisdešimties žingsnių, kai prieš ją atsirado Rik Kuoduotasis, narsus, puošnus, koks ir turi būti besiruošiantis vestuvėms princas.

– Matote, panele, – tarė jis, – aš tvirtai laikausi žodžio ir nė neabejoju, jog jūs čia atėjote tesėti savąjį ir, atidavusi man savo ranką, padaryti mane pačiu laimingiausiu žmogumi pasaulyje.

– Būsiu jums atvira, – atsakė princesė, – aš dar neapsisprendžiau ir nemanau, jog kada nors apsispręsčiau taip, kaip norėtumėte jūs.

– Jūs mane stebinate, panele, – tarė jai Rik Kuoduotasis.

– Suprantu, – atsakė princesė, – ir, aišku, jei kalbėčiau su žiauriu ar neprotingu žmogumi, mano padėtis būtų išties sunki. „Princesė privalo tesėti savo žodį, – pasakytų man tas žmogus, – ir jūs turite už manęs tekėti, nes pažadėjote tai.“ Bet juk aš kalbu su protingiausiu žemėje žmogumi ir esu tikra, kad mums pavyks susitarti. Jūs žinote, kad net būdama kvaila aš ne iš karto sutikau už jūsų tekėti, tai kodėl dabar, kai jūsų paties dėka įgavau protą ir tapau dar išrankesnė negu buvau, jūs norite, kad apsispręsčiau taip, kaip negalėjau apsispręsti net tada? Jeigu jūs iš tikrųjų norėjote mane vesti, jūs pasielgėt labai neteisingai, išgelbėdamas mane nuo kvailumo ir davęs galimybę matyti viską taip, kaip yra iš tikrųjų.

– Jei neprotingas žmogus, – tarė Rik Kuoduotasis, – pasielgtų taip, kaip jūs ką tik pasakėte, ir apkaltintų jus žodžio nesilaikymu, tai kodėl, panele, negalėčiau šitaip padaryti ir aš, juolab kad kalbame apie mano laimės likimą? Ar teisinga, kad protingasis atsiduria blogesnėje padėtyje nei tas, kuris proto neturi? Pagalvokite, juk jūs protinga, jūs taip troškote tokia tapti! Bet eikime prie reikalo. Kas jums manyje nepatinka, išskyrus mano išvaizdą: jūsų netenkina mano kilmė, protas, būdas, elgesys?

– Ne, ne, – atsakė princesė, – visa, ką jūs suminėjote, man labai patinka.

– Jei taip, – tęsė Rik Kuoduotasis, – aš tuoj būsiu laimingas, nes jūs galite padaryti mane pačiu maloniausiu žmogumi pasaulyje.

– Ar gali taip būti? – paklausė princesė.

– Taip bus, – atsakė princas Rik , – jei jūs mane pamilsite ir labai panorėsite, kad aš toks tapčiau. O kad jūs neabejotumėte, panele, pasakysiu, jog ta pati fėja, kuri man gimus dovanojo galią duoti proto tam, kam panorėsiu, jums taip pat davė dovaną: jūs galite paversti gražuoliu tą, ką pamilsite ir kam panorėsite suteikti tą malonę.

– Jei taip, – tarė princesė, – aš iš visos širdies linkiu, kad jūs būtumėte pats žaviausias ir maloniausias princas visame pasaulyje, aš dovanoju jums tiek grožio, kiek tik nuo manęs tai priklauso.

Vos princesė ištarė šiuos žodžius, princas Rik virto pačiu žaviausiu, pačiu dailiausiu ir pačiu maloniausiu žmogumi, kokio niekas ligi tol nebuvo regėjęs. Kai kas tikina, kad fėjos kerai čia niekuo dėti, viską padariusi meilė. Tie, kurie laikosi tokios nuomonės, sako, jog princesė, apgalvojusi savo gerbėjo pastovumą, išmintį ir visas kitas gerąsias jo proto ir sielos savybes, liovėsi mačiusi bjaurų princo sudėjimą ir atstumiantį veidą. Kupra dabar tarsi pabrėžė jo ypatingai svarbią padėtį, raišumas jai atrodė nebe raišumas, o tiesiog įprotis eiti kiek palinkus į vieną pusę, ir tuo įpročiu ji nepaprastai žavėjosi. Žvairos princo akys princesei atrodė degančios begaline meilės liepsna, o jo didžiulė raudona nosis rodė karingumą ir narsą.

Kaip buvo, taip buvo – princesė prižadėjo tekėti už jo, kai tik princas gaus jos tėvo sutikimą. Karalius, pamatęs, kad dukra labai pagarbiai kalba apie princą, kurio protas ir išmintis buvo plačiai žinomi, mielai sutiko imti jį į žentus. Vestuvės buvo iškeltos rytojaus dieną, kaip Rik Kuoduotasis numatė, ir buvo įvykdyti visi jo nurodymai, duoti gerokai iš anksto.

PIRM A S MOR A L A S Iš pasakos šios pamažu Iškils vienui vienas primatas: Tik tai, ką pamilstame patys, Protinga yra ir gražu.

A N T R A S MOR A L A S Gamta visokiausių dalykų sumano, Kai kuria vienintelį gyvąjį meną; Bet toji kūryba be galo keista: Sukūrus pasauliui tą nuostabų grožį, Ji mūsų širdims tarsi lobių skrynia atsivožia Tik meilės jausmų paliesta.

N Y K Å TUKA S

artą gyveno medkirtys su žmona; jie turėjo septynetą vaikų – visus berniukus. Pačiam vyriausiam buvo sukakę dešimt, o jauniausiam – vos septyneri metai. Gal kam gali pasirodyti keista, kad per tokį trumpą laiką į pasaulį atėjo tiek vaikų; bet išties tai visai paprasta: bemaž kas kartą jiems gimdavo dvynukai.

Gyveno tie žmonės labai vargingai, ir septynetas vaikų jiems buvo sunki našta, nes nė vienas sūnus dar negalėjo užsidirbti gyvenimui. Be to, jie labai sielvartavo, kad jauniausias berniukas buvo menko sudėjimo ir beveik nekalbėjo: tėvai laikė kvailumu tai, kas iš tiesų rodė protą. Vaikas buvo labai mažo ūgio, o ateidamas į pasaulį jis buvo vos didesnis už nykštį, todėl jį ėmė vadinti Nykštuku. Vargšą kūdikį dažnai skaudė namiškiai, visada dėl visko jis likdavo kaltas. O buvo jis iš visų brolių sumaniausias ir gud­ riausias, ir jei mažai tekalbėjo, tai daug klausė ir dėjosi į galvą.

Atėjo sunkūs metai, prasidėjo badas, ir vargšai žmonės nutarė vaikų atsikratyti. Vakare, kai vaikai nuėjo gulti, o medkirtys su žmona tebesėdėjo prie ugnies, vyras plyštančia iš skausmo širdimi tarė žmonai:

– Juk žinai, kad mudu nepajėgiam vaikų išmaitinti, o matyti, kaip jie miršta iš bado, aš negaliu. Todėl sumaniau nuvesti rytoj juos į girią ir ten palikti. Padaryti tai visai paprasta: kol jie žais pagaliukais, mudviem tereikės pasišalinti taip, kad jie nepastebėtų.

– Ak! – šūktelėjo žmona, – nejaugi tu galėsi nuvesti girion ir palikti ten savo vaikus?

Vyras veltui aiškino apie neišbrendamą skurdą, ji vis prieštaravo; kad ir kokia vargeta būdama, ji vis tiek buvo motina. Bet pagalvojusi apie skausmą, kurį reikėtų iškęsti matant mirštančius iš bado vaikus, ji sutiko ir verkdama nuėjo miegoti.

Nykštukas visą pokalbį nuklausė, nes gulėdamas išgirdo, kad tėvai kažką aptarinėja, ir tylutėliai atsikėlęs nepastebėtas palindo po tėvo suoleliu. Paskui vėl atsigulė ir visą naktį nemiegodamas galvojo, ką dabar daryti. Labai anksti atsikėlęs, nubėgo prie upelio, prisirinko pilnas kišenes baltų akmenėlių ir grįžo namo.

Einant į girią, Nykštukas broliams nė žodeliu neužsiminė, ką girdėjęs.

Jie nuėjo į patį tankumyną, kur už keleto žingsnių jau nebegalėjai ničnieko matyti. Medkirtys kirto medžius, o vaikai raišiojo žabus į ryšelius. Tėvai, matydami, jog vaikai užimti darbu, slapčia nuo jų atsitraukė ir tiesiog pabėgo.

Kai tik vaikai apsižiūrėjo, kad liko vieni, ėmė šaukti ir verkti.

Nykštukas jų neramino, nes jis žinojo, kaip grįžti namo: einant pirmyn jis barstė palei kelią baltus akmenėlius, kurių rytą buvo prisirinkęs pilnas kišenes. Tad tarė jiems: – Nebijokit, mieli broleliai, tėvai mus čia paliko, bet aš parvesiu jus namo, eikit paskui mane.

Eidami paskui Nykštuką, jie visi grįžo tuo pačiu keliu, kuriuo ir buvo atėję. Bet nedrįso iškart eiti į vidų, o prigludę prie durų ėmė klausytis, ką kalba tėvai.

Kai medkirtys ir jo žmona grįžo iš girios, ponas, kurio valdžioje buvo kaimas, perdavė jiems dešimt ekiu; tuos pinigus jis buvo skolingas medkirčiui taip seniai, kad šis nė nebesitikėjo jų atgauti. Pinigai jiems tiesiog išgelbėjo gyvybę, nes vargšai jau kone mirė iš bado. Medkirtys iškart pasiuntė žmoną pas mėsininką.

Kadangi jie seniai nieko burnoje nebuvo turėję, žmona nupirko mėsos triskart daugiau, negu reikėjo jiedviem pavalgyti. Kai tik jiedu pasisotino, žmona tarė: – Dieve, kur dabar mūsų vargšai vaikeliai? Kaip jie džiaugtųsi gavę mūsų vakarienės likučius! Tai tu, Gijomai, sugalvojai palikti juos girioje; aš juk sakiau tau, kad mus užgrauš sąžinė. Ir kaip jie dabar ten, tankumyne? Ak, Viešpatie, gal juos jau vilkai sudraskė! Koks tu žiaurus, Gijomai, kad galėjai pamesti savo vaikus!

Medkirčiui galų gale trūko kantrybė, nes žmona gal jau dvidešimtą kartą sakė, jog įspėjusi jį dėl sąžinės priekaištų. Vyras pagrasino ją primušti, jei nesiliaus. Medkirtys ir pats gailėjosi tą padaręs, gal net labiau už žmoną, bet tiesiog buvo toks kaip ir dauguma vyrų, kuriems patinka, kai moterys sako teisybę, bet negali pakęsti, kad jos, tai sakydamos, visada teisios.

O žmona nesiliovė raudojus: – Varge, varge, kur dabar mano vaikai, mano vargšai vaikeliai?

Keletą sykių pakartojusi šiuos žodžius, ji dar sykį ištarė juos taip garsiai, kad išgirdo už durų stovėję vaikai – ir visi kartu sušuko: – Mes čia! Mes čia!

Motina iškart nubėgo atidaryti jiems durų ir bučiuodama juos kalbėjo: – Kaip aš džiaugiuosi, kad vėl jus matau, mano brangieji! Jūs išalkot, pavargot! O, Pjerai, koks tu murzinas! Eikš čia, aš tave apšluostysiu.

Tas Pjeras buvo iš visų vyriausias, ir motina jį labiausiai mylėjo, nes jis buvo rudaplaukis kaip ir ji pati.

Vaikai, susėdę prie stalo, ėmė su apetitu valgyti, ir tėvams tai suteikė daug daugiau malonumo negu jų pasakojimas, kaip jiems baisu buvo girioje. Medkirtys su žmona negalėjo atsidžiaugti vaikais ligi tol, kol turėjo pinigėlių. Bet kai tie dešimt ekiu baigėsi, jie vėl ėmė sielvartauti ir vėl nutarė išvesti vaikus į girią ir ten palikti, o kad jie nesugrįžtų, nuvesti juos dar toliau negu praėjusį kartą.

Tėvams ir šįsyk nepavyko pasišnekėti taip, kad nenuklausytų Nykštukas, ir jis vėl sumanė, kaip išsisukti iš bėdos. Deja, kai jis ankstyvą rytą susiruošė eiti į paupį prisirinkti akmenėlių, nieko iš to neišėjo, nes negalėjo atidaryti durų – taip rūpestingai jos buvo užsklęstos. Nykštukas nebežinojo, ką ir daryti, bet kai motina visiems vaikams padalijo po kriaukšlę duonos, jis sugalvojo, kad duona nė kiek ne blogiau už akmenėlius, juk ir trupinius barstant galima pasižymėti nueitą kelią. Todėl jis ir įsikišo savo riekelę į kišenę.

Tėvai nusivedė vaikus į patį tamsiausią girios tankumyną ir, juos palikę, iškart aplinkiniais takeliais grįžo atgal. Nykštukas dėl to nė kiek nenusiminė, nes tikėjosi rasti kelią kaip ir anąsyk, bet trupinių, kuriuos jis barstė einant į girią, nebebuvo: juos sulesė atskridę paukščiai.

Tai vaikus labai nuliūdino, nes nežinodami, kur eiti, jie ėjo vis gilyn į girią. Sutemo naktis, pakilo vėtra, vaikus apėmė neapsakoma baimė. Jiems atrodė, kad iš visų pusių jie girdi kaukiančius vilkus, kurie juos tuoj puls ir suės. Jie bijojo ne tik žodį ištarti, bet ir galvą pasukti. Ėmė smarkiai lyti, vaikai kiaurai permirko; jie slidinėjo kone kas žingsnis ir griuvinėjo į balas, kėlėsi baisiai išsipurvinę, nežinodami, kur dėti žemėtas rankas.

Nykštukas įsilipo į medį – pačią viršūnę, tikėdamasis ką nors pamatyti; ir tikrai: apsidairęs pamatė neryškų žiburėlį, lyg degančią žvakelę, bet jis buvo labai toli, jau už miško. Nykštukas nusliuogė žemyn ir labai nusiminė, kad esant apačioje žiburėlio nebuvo matyti. Bet jis ir broliai vis tiek patraukė į tą pusę, kur matė švieselę, ir išėję į pamiškę suprato, kad ėjo teisingai.

Pagaliau vaikai pasiekė namą, kurio lange degė žvakė; eidami jie ne kartą buvo praradę viltį prieiti žiburėlį, nes jis čia pasirodydavo, čia vėl išnykdavo, keliauninkams tai kylant į kalvelę, tai

nusileidus į lomelę. Pasibeldus duris jiems atidarė moteriškė. Kai ji paklausė, ko reikia, Nykštukas pasakė, kad jie, vargšai girioj pasiklydę vaikai, prašo pasigailėti ir leisti pernakvoti. Moteriškė, pamačiusi tokius mielus vaikelius, apsiverkė ir tarė: – Ak, vargšeliai, jūs nežinot, kur patekot! Čia gyvena žmog­ ėdra, jis ėda mažus vaikus!

– O, ponia, – atsakė Nykštukas, drebėdamas kaip ir jo broliai, – bet ką gi mums daryti? Jeigu jūs mūsų nepriglausite, mus naktį sudraskys vilkai. Gal geriau tesuėda mus žmogėdra; o juk gali būti, kad jis, jūsų paprašytas, mūsų pasigailės. Žmogėdros žmona, tikėdamasi, jog jai kaip nors pavyks paslėpti vaikus ligi ryto, įleido juos į vidų ir nuvedė prie židinio sušilti; čia žmogėdros vakarienei ant iešmo kepė didžiulis avinas.

Kai vaikai jau buvo kiek apšilę, į duris keturiskart stipriai pabeldė: grįžo žmogėdra. Moteriškė mikliai paslėpė vaikus po lova ir nuėjo atidaryti durų. Vos įėjęs žmogėdra paklausė, ar gatava vakarienė, ir įsipylęs vyno atsisėdo prie stalo. Avinas dar nebuvo kaip reikiant iškepęs, bet žmogėdrai toks patiko dar labiau.

Valgydamas jis ėmė dairytis tai kairėn, tai dešinėn ir uostinėti, sakydamas, kad kvepia šviežia mėsa.

– Gali būti, – tarė žmona, – aš ką tik išdarinėjau veršelį, tik­ riausiai tą kvapą ir jaučiate.

– Darsyk tau sakau, kad jaučiu visai šviežios mėsos kvapą, – pakartojo žmogėdra, įdėmiai žiūrėdamas į žmoną, – ir jeigu tu ką slepi, aš vis tiek atrasiu.

Po šių žodžių jis pakilo nuo stalo ir nuėjo tiesiai prie lovos.

– Mat kaip! – tarė jis, – norėjai mane apgauti, nedorėle! Pats nežinau, kodėl ligi šiol tavęs nesuėdžiau: matyt, todėl, kad esi sena.

O šitas laimikis pasitaikė pačiu laiku – šiomis dienomis į svečius atkaks trys mano bičiuliai, tai bent turėsiu kuo pavaišinti.

Vieną po kito jis ištraukė iš palovio vaikus. Vargšai puolė ant kelių, maldaudami pasigailėti. Bet šis žmogėdra buvo pats žiauriausias iš visų, apie jokį pasigailėjimą negalėjo būti nė šnekos, ir rydamas vaikus akimis jis aiškino žmonai, koks bus skanumynas, kai ji pagamins dar ir ypatingą padažą.

Jis atsinešė didžiulį peilį ir, vis artėdamas prie vargšų vaikų, ėmė jį galąsti į ilgą dildę, kurią laikė kairėje rankoje. Ir jau buvo begriebiąs vieną iš brolių, bet tuo metu prabilo žmona: – Ar verta taip vėlai pradėti tokį darbą? Ar ne geriau tai padaryti rytoj rytą?

– Tylėk, – atrėžė žmogėdra, – bus geriau, kai mėsa šiek tiek pagulės.

– Bet mes ir taip turime apsčiai mėsos, – tarė žmona, – žiūrėk, visas veršis, du avinai ir gera pusė kiaulės!

– Tu teisi, – sutiko žmogėdra, – pavalgydink juos kaip reikiant ir nuvesk miegoti.

Moteriškė nesitverdama džiaugsmu atnešė vaikams vakarienės, bet jie buvo tokie išgąsdinti, kad nė valgyti negalėjo. O žmogėdra ėmė gerti vyną, patenkintas, jog galės taip puikiai pavaišinti savo bičiulius. Jis išgėrė kone dvylika kartų daugiau nei paprastai, todėl jam susisuko galva ir teko atsigulti. Žmogėdra turėjo septynetą dukterų – dar nedidukių. Visos tos žmogėdrėlės buvo skaistaveidės, nes maitinosi žalia mėsa, kaip ir tėvas; teisybė, visų jų akys buvo pilkos, apvalios ir labai mažytės, nosys kumpos, burnos didžiulės, o jose – labai ilgi reti dantys. Be to, jos buvo be galo piktos, ir visi žmogėdros joms pranašavo puikią ateitį, nes jau dabar jos užpuldinėjo vaikus ir čiulpė jų kraują.

Jas anksti guldydavo; visos septynios miegojo vienoje plačioje lovoje ir visos – su auksinėm karūnėlėm ant galvų. Kambaryje stovėjo antra tokia pat plati lova: į ją žmogėdros žmona suguldė visus septynis atklydėlius, o pati atsigulė greta vyro.

Nykštukas, pamatęs ant žmogėdrėlių galvų aukso karūnėles ir pagalvojęs, kad žmogėdra gali imti gailėtis nepapjovęs berniukų iš vakaro, atsikėlė, nutraukė broliams nuo galvų gobtuvus, atsargiai užmaukšlino juos žmogėdros dukterims, o nuimtas karūnėles uždėjo broliams, kad žmogėdra, atėjęs žudyti berniukų, pamanytų, jog čia guli jo dukros. Kaip Nykštukas pagalvojo, taip ir atsitiko: žmogėdra vidurnaktį prabudo ir ėmė gailėtis, kad atidėjo rytojui tai, ką ketino padaryti iš vakaro; jis mikliai iššoko iš lovos, pasigriebė peilį ir tarė sau: – Ką gi, pasižiūrėsiu, kaip sekasi mūsų klajūnėliams – atidėlioti nebėra ko.

Jis apgraibomis nusigavo į dukterų kambarį ir priėjo prie lovos, kur miegojo berniukai. Nemiegojo tik Nykštukas, ir jį net šiurpas nukratė, kai pajuto, jog žmogėdra čiupinėja jam galvą.

Apčiupinėjęs galvas visiems broliams ir radęs ant jų karūnėles, žmogėdra tarė: – Na ir būčiau pridirbęs; matyt, vakar kiek padauginau vyno!

Tada jis priėjo prie dukterų lovos ir, apčiuopęs gobtuvus, nieko nebelaukęs perpjovė visoms septynioms gerkles, sakydamas: – Štai ir baigta, balandėliai!

Labai patenkintas savo atliktu darbu, žmogėdra grįžo ten, iš kur buvo atėjęs, ir atsigulė šalia žmonos.

Kai tik Nykštukas išgirdo žmogėdros knarkimą, jis prikėlė brolius, liepė jiems greitai apsirengti ir eiti paskui jį. Vaikai tylutėliai nusileido į sodą ir perlipo per mūro tvorą. Jie bėgo visą naktį drebėdami iš baimės, net nežinodami, kur bėga.

Pabudęs žmogėdra tarė žmonai: – Eik į viršų ir suruošk tuos vakarykščius užklydėlius. Žmogėdros žmoną labai nustebino toks vyro gerumas, ji net ne­ įtarė, kokia prasme buvo ištartas tas „suruošk”, ir manė, kad vyras liepia juos suruošti kelionėn. Ji užlipo viršun ir buvo tiesiog pritrenkta, pamačiusi paplūdusias kraujais visas septynias dukteris. Žmona iškart apalpo (taip jau atsitinka visoms moterims tokiomis aplinkybėmis). Žmogėdra, baimindamasis, kad žmona, gavus tokį paliepimą, per ilgai neužtruktų, pats užlipo į viršų jai padėti. Pamatęs tą siaubingą vaizdą, jis nustebo nė kiek ne mažiau negu žmona.

– Ak, ką aš padariau! – suriko jis. – Bet aš jiems tuoj pat už tai atlyginsiu!

Tada jis užpylė žmonai ant galvos visą puodą vandens ir vos jai atsigaivelėjus paliepė: – Greitai paduok man mano septynmylius batus, aš turiu nenaudėlius pagauti!

Jis leidosi į kelią ir, šen ten palakstęs, užtiko takelį, kuriuo ir bėgo vargšai vaikai; iki tėvų namų jiems buvo likę gal koks šimtas žingsnių. Jie pamatė žmogėdrą, kuris žengė nuo vienos kalvos ant kitos, šokinėjo per upes taip, lyg tos būtų buvusios siauri upeliukai. Pastebėjęs netoliese uoloje plyšį, Nykštukas paslėpė jame brolius ir pats įlindo tebežiūrėdamas, ką daro žmogėdra.

O žmogėdra, labai pavargęs nuo lakstymo ieškant kelio (septynmyliai batai labai nuvargina tą, kuris jais avi!), panoro pailsėti ir atsisėdo ant tos uolos, kurios plyšyje slėpėsi bėgliai.

Kadangi jis buvo vos gyvas iš nuovargio, tai kiek pasėdėjęs užmigo ir taip užknarkė, kad vargšai vaikai išsigando nė kiek ne mažiau negu tada, kai jis, pasigriebęs peilį, ketino juos pjauti. Išsigandęs mažiau už brolius, Nykštukas liepė jiems, kol žmogėdra

miega, bėgti namo, o dėl jo nesirūpinti. Vaikai Nykštuko paklausė ir bėgte pasileido į namų pusę.

Nykštukas prisiartino prie žmogėdros, atsargiai nutraukė jam batus ir apsiavė pats. Batai buvo didžiuliai, bet būdami stebuk­lin­ gi,­jie padidėdavo ir sumažėdavo pagal koją to žmogaus, kuris juos apsiaudavo; taigi Nykštukui apsiavus jie atrodė kaip jam pasiūti.

Jis nužingsniavo į žmogėdros namus, kur motina raudojo savo papjautų dukterų.

– Jūsų vyrui, – tarė jai Nykštukas, – gresia baisus pavojus: jį pačiupo gauja plėšikų, kurie jį nužudys, jei jis neatiduos viso savo aukso ir sidabro. Tą akimirksnį, kai jie laikė jam prie gerklės peilį, jūsų vyras pamatė mane ir paprašė nubėgti pas jus pasakyti, kas jam nutiko, ir paduoti man visą turtą, visą visą, nes kitaip plėšikai jo nepasigailės.

Reikia labai skubėti, o kad būtų greičiau ir kad jūs patikėtumėt, jis man net liepė apsiauti septynmylius batus.

Persigandusi žmona atidavė viską, ką turėjo, nes žmogėdra, šiaip ar taip, buvo geras vyras, nors ir ėdė vaikus. Apsikrovęs žmogėdros turtais, Nykštukas grįžo į tėvų namus, kur jį visi džiaugsmingai sutiko.

Yra žmonių, kurie nenori tuo tikėti ir mano, kad Nykštukas iš žmogėdros nieko nevogė, kad iš tikrųjų jis teleido sau nuauti jam septynmylius batus, kurie žmogėdrai tarnavo mažų vaikų gaudynėms. Tie žmonės tikina, kad jiems patiems teko vaišintis medkirčio namuose. Jie dar tikina, kad Nykštukas, apsiavęs žmogėdros batus, nužingsniavo į rūmus, kur karalius nerado sau vietos, nežinodamas, kaip sekasi jo kariuomenei, esančiai kare už dviejų šimtų varstų nuo karalystės. Taigi Nykštukas (taip tikina tie žmonės) susirado karalių ir pasiūlė jam iki vakaro parnešti žinių apie kariuomenę. Karalius gavo žinias tos pačios dienos

v­ akarą, ir kadangi tas įvykis Nykštuką labai išgarsino, jis ėmė tuo būdu sėkmingai uždarbiauti; galybė damų jam mokėdavo tiek, kiek jis reikalaudavo, kad tik gautų žinutę nuo tų, kuriuos jos mylėjo. Tai ir sudarė didžiausią jo pajamų dalį.

Tiesa, buvo moteriškių, kurios prašydavo nunešti laiškus jų vyrams, bet tos mokėjo prastai, naudos iš jų, galima sakyti, nebuvo jokios.

Kiek padirbėjęs pasiuntiniu, sukaupęs nemaža turtelio, Nykštukas grįžo į tėvų namus, kur buvo sutiktas taip džiaugsmingai, kad net įsivaizduoti sunku. Jo dėka visa šeima ėmė pasiturimai gyventi. Tėvui ir broliams Nykštukas nupirko valdiškas pareigas, o kai visa buvo sutvarkyta, pats laimingai vedė.

MOR A L A S Koks džiaugsmas turėti pulkelį vaikų – Jiems augant ir jaust, ir stebėt nesunku, Kaip žiemos ir vasaros sukas...

Tik vargšą neūžaugą puolasi skriausti visi – Net tas, kurs visai neatrodė peštukas; Bet jeigu nelaimės prispaustas esi, Stebiesi, kad visą šeimyną išgelbsti nykštukas.

Paaišk inimai

Amūras – senovės romėnų meilės dievas.

Arlekinas – italų komedijos del arte personažas.

Himenėjas – senovės graikų ir romėnų santuokos dievas.

Infantė – princesės titulas.

Jupiteris – senovės romėnų dievų valdovas, dangaus ir šviesos dievas.

Lukrecija (Borgia, 1480–1519) – popiežiaus Aleksandro VI duktė.

Marso amatas – karybos mokslas (Marsas – romėnų laukų ir derliaus, vėliau – karo dievas).

Paris – senovės graikų mitologijos herojus; spręsdamas trijų deivių ginčą, kuri esanti gražiausia, pirmenybę (aukso obuolį) jis atidavė Afroditei.

Vertėja

Turinys Šarlis Pero iš pasakų salono.

Kęstutis Urba 3

Eiliuotos pasakos Grizelda 13 Asilo oda 55 Juokingi troškimai 83

Senų laikų istorijos ir pasakos su moralais Miegančio miško gražuolė 95 Raudonkepuraitė 111 Mėlynbarzdis 119 Ponas katinas, arba Batuotas katinas 131 Fėjos 141 Pelenė, arba Stiklinis batelis 149 Rik Kuoduotasis 161 Nykštukas 173 Paaiškinimai 189

Œvres de Charles Perrault Pe-174 Motulës Žàsies pasakos / Œvres de Charles Perrault / Iš prancûzø kalbos vertë Ramutë Skučaitë, iliustravo Sigutë Ach. – Vilnius: Nieko rimto, 2006. – 192 p.: iliustr.

Kn. taip pat: Šarlis Pero iš pasakø salono / Kæstutis Urba, p. 3–9.

Charles Perrault – tai Ðarlis Pero. Paþástama, girdëta ir puikiai þinoma, tiesa? Jo pasakø siuþetai nuo vaikystës ásismelkë atmintin... Kà jau èia atrasi?!

Ir vis dëlto ðioje knygoje yra kà atrasti, ji gali nustebinti ir nudþiuginti. Ne tik savo iðvaizda. Joje – visos vienuolika Pero pasakø. Eiliuotosios pirmàkart iðverstos á lietuviø kalbà. Þavius populiariøjø pasakø moralus daþnas ið Jûsø taip pat perskaitys pirmà kartà. Galø gale net ir tos þinomos istorijos skamba kitaip, o kai kurie vaizdai, situacijos, apraðymai iðvis neatpaþástami – daug sodresni, spalvingesni. Mat ðákart pasakos verstos ið autentiðkø ðaltiniø, o ne ið perpasakojimø, ne ið supaprastintø leidimø, ne ið tarpiniø kalbø.

Puiki proga iðgirsti tikràsias Ðarlio Pero intonacijas, iðvysti já, XVII amþiaus prancûzø aristokratà, sëdintá literatûriniame salone ir su dviprasmiðka ðypsena, kartkarèiais paironizuojant, perpasakojantá liaudies pasakas.

Redaktorë Nijolë Kvaraciejûtë Dizaineris Simonas Gutauskas Iðleido leidykla „Nieko rimto“ www.niekorimto.lt

Spausdino AB spaustuvë „ARX Baltica“, Veiveriø g. 142 b, LT-46353 Kaunas www.arxbaltica.lt

Kæstutis Urba