Sarah Lean
Versta iš: Sarah Lean A HORSE FOR ANGEL HarperCollins Children’s Books, New York, 2013
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
ISBN 978-609-441-473-2
© Tekstas, Sarah Lean, 2013 © Iliustracijos, Gary Blythe © Viršelio iliustracija, Shanina Conway Pirmą kartą 2013 metais anglų kalba pavadinimu A Horse for Angel Jungtinėse Amerikos Valstijose išleido HarperCollins Children’s Books. Lietuvių kalba išleista susitarus su A M Heath & Co. Ltd, Londonas, Jungtinė Karalystė. © Vertimas į lietuvių kalbą, Danguolė Žalytė, 2017 © Leidykla „Nieko rimto“, 2017
Sarah Lean
Iliustravo Gary Blythe Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė
Vilnius 2017
Skiriu mamai
1
Mama vėl vėlavo pasiimti mane po dramos būrelio. Dar bent dvidešimt minučių nori nenori teks čia kiurksoti. Visi kiti vaikai išėjo, tik aš viena spoksojau pro langą. Aš ir toks Džeimis buvom statistai ir piešėm antro plano dekoracijas. Pakenčiama, jei jau turim čia būti. Tikėjausi, kad bent Džeimis bus mano pusėje. Klydau. Jis paskundė mokytojai Oliver, kad aš už kulisų krapštinėjau instaliaciją. Ši užsiplieskė ir liepė man pasiaiškinti. Pažvelgiau į ją, įkvėpiau ir jau ketinau prabilti, bet kad nežinau, ką reiškia „pasiaiškinti“. Savęs nepaaiškinsi. Toks jau esi, nieko nepadarysi. Nors man tai nebūdinga. Niekada taip nedarau. -5-
Nukaitau staiga įsivaizdavusi, ką pasakys mama. – Na! – Oliver sukryžiavo rankas ant krūtinės. – Buvo taip, – nusprendžiau papasakoti apie įvykius, ir tiek. – Nupiešiau dekoracijas, kaip liepėt, su Džeimiu išvalėm teptukus, padėjom džiūti, ir aš radau lempučių girliandą... tą, kurios ieškojot. Ji buvo maišelyje su kitais apgadintais daiktais, trūko kištuko, o aš moku prijungti tokias girliandas prie kitų girliandų. Tai ėmiau ir sutaisiau, bet pamiršau atsiklausti ir... neketinau nieko daryti. – Nele Grin, taip elgtis tau visiškai nebūdinga, – pasakė ji. – Ką sau manai žaisdama su tokiais pavojingais daiktais! Kvailai kalba, girlianda nepavojinga, nes nebuvo įjungta į tinklą, taigi nieko negalėjo atsitikti. Turbūt todėl man nepavyko nutaisyti nuoširdžiai atgailaujančios minos. – Atsiprašau, ponia Oliver, – tariau, – daugiau taip nedarysiu. Iš tiesų tetroškau, kad nepasakytų mamai. Tad vėl paraudau, akys ėmė perštėti. – Maža kas galėjo nutikti, – atkirto Oliver. – Ką pasakytų tavo motina? Kartais noriu, kad žmonės galėtų skaityti mano mintis. Jai buvo nesvarbu, kad dabar dekoracijoms turime dar vieną labai ilgą girliandą. Tiesa, Oliver nesitikėjo atsakymo, apsisuko ir nukaukšėjo medinėmis grindimis. -6-
Taigi stovėjau prisiplojusi veidu prie lango ir stebeilijau į gatvės galą, laukdama mamos automobilio ir vildamasi, kad Oliver nepamatys jos atvažiuojant. Bet pamatė ir aptarė su mama šį nutikimą pro mašinos langą. Tada jis virto baisybe, tikra katastrofa. Aš sėdėjau užsisegusi saugos diržą, tarsi manęs nė nebūtų. Oliver pripažino, kad turiu neįprastų gabumų, bet reikia uždrausti man kišti nagus prie elektros prietaisų. Be abejo, ji kalbėjo apie taisymą! Mama iškart sutiko ir perbedė mane akimis: Kaip tu galėjai? To aš labiausiai ir troškau išvengti. Priekaištingo žvilgsnio. – Gal Nelei reikia didesnio krūvio, – pasiūlė mama. – Daugiau darbo, kad nuolat būtų užsiėmusi, ponia Oliver. Gal reikšmingesnio vaidmens spektaklyje? Menkas niekas grėsė virsti tragedija. Tylėk, tariau sau. Pirmadienį prasideda Velykų atostogos, dvi savaites praleisi su Nana. Mama atsidės darbui ir konferencijai, taigi po pamokų nebus jokių būrelių, jokių susitikimų, jokio laukimo. Mudvi su Nana ramios ir patenkintos šlaistysimės po jos namus, žiūrėsime dienines televizijos laidas, lošime kortomis ir kompiuterinį bingo. Nana nevairuoja ir nevažinėja autobusais, nes niekada nežinai, kas sėdėjo ant šitos sėdynės prieš tave ar kur jis anksčiau -7-
buvo, taigi ji negalės manęs tampyti į repeticijas. Cha! Per dvi savaites Oliver pamirš didesnį krūvį. – Ar mums reikia pasikalbėti? – paklausė mama nuvažiuodama. – Ne, – atsakiau. Nes jai ant kaktos buvo parašyta, kad nepateisinau lūkesčių.
2
Vėl laukiu. Šį kartą automobilyje, nes mama pakeliui į namus užlėkė į prekybos centrą. Raktelių nepaliko, todėl negalėjau atsidaryti langų nei klausytis radijo. Girdėjau tik ūžimą lauke ir savo kvėpavimą. Laukimas skatina dūsauti. O nuo atodūsių ant lango lieka baltos dėmės, ant kurių gali atbulai rašyti LABAS. Senė su vežimėliu stabtelėjo perskaityti mano žinutės. Aš nusišypsojau. Ji susiraukė ir nudrožė. Nuvaliau langą ir įsistebeilijau į didžiulį trenksmingą geltoną kraną. Jis lėtai gręžėsi danguje su milžinišku betono gabalu, siūbuojančiu ant plono lyno. Nemirksėjau šimtą metų. Spoksojau, kaip jis siūbuoja. -9-
Mama išėjo iš prekybos centro su krepšiais abiejose rankose ir dideliu, juodu, sveriančiu ranką rankinuku, kuriame sudėta viskas, ko gali prireikti (ir turbūt dar geras šimtas daiktelių). Tarp rankinuko dirželio ir ausies buvo įspraudusi mobilųjį. Bandau iš jos veido suprasti, ką sumanė, paprastai man tai pavyksta. Išraiškų būna kelios: „Ar įdėmiai klausaisi?“, „Nedrįsk abejoti mano sprendimu, aš žinau, ką darau“, o dažniausiai su blankia šypsena: „Aš užpildysiu visas spragas“. Iš jos žvilgsnio, įsmeigto į mane, suvokiau du dalykus: pirma, telefonu ji kalba apie mane; antra, aš negalėsiu rinktis. – Planai pasikeitė, – pasakė mama, švystelėjusi krepšius su pirkiniais ant užpakalinės sėdynės. Per Velykų atostogas važiuosi pas tetą Livę. To aš nesitikėjau. – Bet per atostogas visada apsistoju pas Naną. Kodėl tu apsigalvojai? Nes sutaisiau tą kvailą girliandą? – Ne todėl, – ji aiškiai pasakė ne tai, ką ketino. – Todėl. Tu apsigalvojai dėl to įvykio. – Nieko panašaus. Nana traukiniu išvažiavo į Lesterį slaugyti prisitrenkusios pusseserės. Tetos Anabelės. Prisimeni ją? Ne. O jei sukryžiuoji rankas ant krūtinės, tai prisiminti nereikia ir bandyt. – Teta su pudeliu, – tarė mama, ir aš pamačiau, kaip ji stengiasi neleptelėti, kad dėl to įvykio. -10-
Negalėjau įsivaizduoti tetos Anabelės, prisiminiau tik rausvoką drebantį pudelį ir, keista, kumpio kvapą. – Lyg ir sakei, kad jis pastipo. – Taip, bet juk žinai, apie ką kalbu. – Kodėl jos negali prižiūrėti kiti? Kodėl būtinai Nana? – Viskas nuspręsta, – kalbėjo mama, lyg nebūčiau ištarusi nė žodžio, – kai grįšime namo, užlipsi į palėpę. Ten rasi didelį pilką lagaminą, tau jo prireiks. Atkreipiau dėmesį, kad mes visiškai praleidome pokalbio vidurį, kai aš galiu pasakyti, kad nenoriu važiuoti. Mama tai sugeba meistriškai: praleisk nepageidaujamą svarstymų dalį ir eik prie reikalo arba užbaik pokalbį. Nesvarbu, ko noriu aš. – Šįvakar pradėk rinktis daiktus, – pasakė ji. – Baigsi rytoj, kai grįšime po papildomų matematikos pamokų, prieš plaukimo būrelį, o sekmadienį nuvešiu tave pas tetą Livę. Man nepatinka dramos būrelis, man nepatinka ir matematikos korepetitorė, nes jos namai smirda česnaku. Mano plaukimo trenerė sako, kad aš plaukiu kaip katė, kaip padaras, kuris nemėgsta vandens. Mano gyvenimas paprastai yra nyki ar beprasmiška veikla, kurios nepasirinkau, su pertraukomis kelionėms automobiliu ir laukimui. Po ilgų pratybų išmoksti nebekvaršinti galvos, kad viskas nulemta už tave. Mamos. – O kaip dramos būrelis? Išskyrus... – Gerai, – atsidusau. -11-
Parvažiavusios namo pavalgėme šaltų salotų su makaronais iš prekybos centro dėžučių. Telefonas vėl prilipo mamai prie galvos, bet kalbėdama ji mostelėjo pirštu į palėpės duris koridoriaus lubose virš laiptų.
3
Mūsų palėpėje buvo tylu kaip mėnulyje. Tik mano žingsniai dusliai dundėjo lentomis. Geltonas nuožulnių sienų kamšalas nepraleido garsų iš lauko. Lyg būčiau atsidūrusi sustingusioje praeityje su iškvėpuotu oru ir senais daiktais, kuriuos laikome, nes negalime išmesti į šiukšlyną, negalime atiduoti į kuistuvę, niekur negalime jų padėti, nes šie daiktai priklauso tik mums. Pamačiau pilkąjį lagaminą. Galėjau jį griebti ir iškart lipti žemyn, bet tik atlošiau pečius ir kilstelėjau smakrą. Aš priešinsiuos. Nesvarbu, kad šioje vietoje laikas sustojęs, be to, niekas manęs nemato ir negirdi. Tik kelios minutės apsimetinėjimo... -13-
Įsivaizdavau, kad sakau mamai, ką iš tiesų manau. „Paklausyk, mama, aš nenoriu lankyti tų kvailų būrelių. Jie man nepatinka, ir draugų nesusiradau, nes neturiu jokių nepaprastų talentų, be to, man neįdomu. Dabar tu nori mane pamesti ten, kur nieko nepažįstu, ir man vėl teks daryti daugybę dalykų, kurie manęs netraukia. Suprantu, kaip tave nuliūdino ir priminė tėtį šios dienos įvykis, nors nieko nepasakei, bet aš iš tiesų norėjau sutaisyti girliandą. Ir man patiko ją taisyti.“ Pabaigą išmąsčiau netikėtai. Ir žinojau, kad niekada nedrįsiu to pasakyti. Klestelėjau į senas dulkes ir atsidusau. Tada ir pastebėjau, kad sėdžiu greta tvarkingos kartoninių dėžių krūvos. Nusprendžiau atidaryti viršutinę. Viduje buvo senas Motinos dienos atvirukas su suglamžytomis popierinėmis gėlėmis, liniuotas sąsiuvinis, prirašytas didelių netvirtai išvedžiotų raidžių, daugybė puslapių su nedailiai nupieštu namu, pilnu penkiakojų gyvūnų. Dėžės dugne voliojosi gumbuoti moliniai modeliai ir keisti mišrūnai gyviai iš kartono, vielų, plunksnų ir sagų. Ilgakaklė drambliažirafė su straubliu, hipopaukštis dviem naguotomis kojomis ir kiti neįmanomi žvėrys. Keista, kad neprisimeni, kaip juos darei, nors tebesi tas pats žmogus su tomis pačiomis rankomis. Tada pastebėjau, kad ant kartoninės dėžės užklijuotas lipdukas su užrašu: „Nelė – ketverių metų“. Dėžės buvo apklijuotos lipdukais su mano vardu ir amžiumi! Viskas, ką -14-
sukūriau, pamečiui buvo kraunama į krūvą, kuo toliau, tuo aukštesnę. Žvilgtelėjau į dar kelių vidų. Kitose dėžėse buvo vadovėliai ir pažymių knygelės. Kodėl mečiau darbelius? Tada ir pamačiau už dėžių rudą odinį lagaminėlį, gulintį atokiau pastogėje, prieblandoje, po užmaršties dulkėmis. Buvo kiek didesnis už mano mokyklinę kuprinę ir gana sunkus. Traukdama jį už rankenos artyn, girdėjau, kaip viduje slidinėja daiktai. Oda, sauganti trapų turinį, buvo aptrinta, siūlės sutrūkinėjusios. Ant lagaminėlio nebuvo lipduko su mano vardu, bet aš vis tiek jį atsegiau. Vidus priminė senovinį kapą, pilną metalo plokštelių su skylutėmis kraštuose, siaurų juostų, panašių į sidabrinius kaulus, išmėtytų tarp puošmenų ir brangenybių. Pasirausiau tarp daiktelių ir radau muzikinę dėžutę ir šešiolika mažučių nudažytų arkliukų. Kaip tik tilpo saujoje – pirštai ant metalinio pilvo, kaklas prie nykščio. Amžiams sustingo šuoliuodamas, plačiai atmerkęs nebylias akis. O tada prisiminiau, kas čia. Kadaise visi šie daikteliai buvo mechaninė karuselė, didumo beveik kaip mūsų kavos staliukas, tik vos aukštesnė. Man buvo ketveri, kai paskutinį kartą mačiau ją visu gražumu, kai paskutinį kartą mačiau lempučių girliandas ir besisukančius arklius. Vėl atsiverčiau liniuotą sąsiuvinį iš dėžės, kai buvau ketverių. Tai štai ką vaizdavo piešiniai! Ne keistus padarus su penkiomis kojomis, o arklius ilgomis -15-
uodegomis, ir jie buvo ne name, o karuselėje. Prisiminiau odos ir nervų virpulį, juoką, atgyjantį paširdžiuose: aš pasilenkusi žiūriu į sūkuriuojančią, besisukančią karuselę. Pakėliau mažučių lempučių girliandą. Įžiūrėjau viduje kaitinimo siūlus, plonus kaip kūdikio plaukai. Sudėjau arklius ratu. Prijungiau girliandos laidus prie baterijos. Rankos prisiminė, ką daryti. Lemputės įsižiebė, baltos, auksinės ir rausvos. Pasukau muzikinės dėžutės rankenėlę, išgirdau greitėjant ir atgyjant gargždžią melodiją. Aplink mėtėsi visos detalės, visos nuotrupos. Man pasirodė, kad arkliai spardosi; man pasirodė, kad jie sukasi šalia kaip gyvi. – Nele? Negali rasti? – sušuko mama. – Man užlipti paieškot? Skubiai sužėriau detales į dėžę ir vėl paslėpiau. – Ne! Nelipk! – sutratėjau ir uždariau lagaminėlį. – Jau radau. Paskui susimąsčiau, kas būtų dėžėje su užrašu „Nelė – vienuolikos metų“. Ir prisiminiau, kodėl mečiau darbelius.
4
Atsinešiau abu lagaminus nuo aukšto, mamai nežinant. Slaptąjį iš rudos odos pakišau po lova. Tą naktį gulėjau ir ištempusi ausis laukiau, kol namų garsai praneš, kad mama užmigusi nebesivarto lovoje. Galvojau apie karuselę ir tą, kuris ją padarė. Tėtį. Mama sakė, kad jį visada traukė šviesos. Toks buvo jo verslas: įspūdingų renginių apšvietimas. Prieš septynerius metus jis pabėgo į Las Vegasą su kažkokia Suze pamatyti ryškiausių žiburių. Daugiau mes jo nei girdėjom, nei regėjom. Mama pasakė, jog jis veikiausiai buvo taip apakintas, kad pamiršo, jog turi pareigų. O mums reikia pradėti naują gyvenimą be tuščių svajonių apie žmogų, kuris mus išdavė. -17-
Anglų rašytoją Sarah Lean Lietuvos skaitytojai jau pamėgo už knygą „Šuo vardu Benamis“. Apysaka „Šimtasis žirgas“ – jautri ir jaudinanti istorija apie vienuolikmetę Nelę, kurios gyvenimas apvirsta aukštyn kojomis: palėpėje ji randa mįslingą lagaminėlį, o Velykų atostogas pirmą kartą praleis tetos Livės sodyboje. Tačiau Nelė ne vienintelė, sauganti paslaptį. Sodyboje sutikta padauža Andžela pradangina baltąją kumelę Belą. Mergaitės susiduria su dvigubu iššūkiu: jos ne tik turi apsaugoti Kildakumo ūkio gyvulius, bet ir nuslėpti tiesą apie šimtojo žirgo stebuklą.
Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Rūta Malūkaitė Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė Tiražas 2000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
-185-
-186-
-187-
– Tu moki pasakoti, – tariau. – Bet tikrovėje reikia sakyti tiesą. Andžela atsisuko, jos akyse švietė mėnesiena. – Kai kurios istorijos ir yra tikrovė, – atsakė ji. Žmonės kalba, kad kaimenėje visada turėtų būti mažiau nei šimtas žirgų. Mat atsiradęs šimtasis – blogas ženklas, sugadinsiantis visą kaimenę. Dar žmonės kalba, kad vis aplink žirgus besisukiojanti paslaptinga mergaitė Andžela – ne šiaip padauža, bet melagė ir vagilė, nuo kurios derėtų laikytis atokiau. O pati Andžela pasakoja, kad šimtasis žirgas – tai stebuklas. Kildakumo ūkyje ką tik atsirado šimtasis kumeliukas. Vienuolikmetė Nelė, besisvečiuojanti sodyboje, kaip tik turės progą išsiaiškinti visas paslaptis ir sužinoti, kurios istorijos yra tikrovė.
-188-