šlovė
Versta iš: Marie Lu PRODIGY G. P. Putnam's Sons, New York, 2013
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). © Tekstas, Xiwei Lu, 2013 © Viršelio dizainas „Nieko rimto“, iliustracija pexels.com Pirmą kartą 2011 metais anglų kalba Jungtinėse Amerikos Valstijose pavadinimu Prodigy išleido G. P. Putnam's Sons, kuris yra Penguin Young Readers Group padalinys, The Penguin Group dalis. Išleista susitarus su Andrew Nurnberg Baltics. Visos teisės saugomos. Nei ši knyga, nei kuri nors jos dalis negali būti atkuriama, perduodama ar įkeliama į informacijos paieškos sistemas jokia forma ir jokiais būdais – nei grafinėmis, nei elektroninėmis ar mechaninėmis priemonėmis. Ji negali būti kopijuojama ar įrašoma be raštiško leidėjo sutikimo. © Vertimas į lietuvių kalbą, Viktorija Uzėlaitė, 2017 © Leidykla „Nieko rimto“, 2018 ISBN 978-609-441-481-7
M AR IE LU
šlovė
Iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė
Vilnius 2018
Skiriu Primui Galanosui uĹž tai, kad buvo man ĹĄviesa
LAS VEGASAS, NEVADA Amerikos Respublika
Gyventojų
skaičius
7 421 431
DŽUNĖ SAUSIO 4 D. 1932 VAL. STANDARTINIS VANDENYNO LAIKAS. TRISDEŠIMT PENKIOS DIENOS PO METIJO MIRTIES. Dėjus šalia manęs krūptelėjo ir pabudo. Jo kakta buvo prakaituota, skruostai šlapi nuo ašarų. Jis sunkiai alsavo. Palinkau prie jo ir nubraukiau nuo veido drėgnų plaukų sruogą. Nubruožtas mano petys jau buvo apgijęs, bet sujudinus vėl ėmė tvinkčioti. Dėjus atsisėdo, pavargusia ranka pasitrynė akis ir apsidairė po siūbuojantį vagoną, lyg ko ieškodamas. Pirmiausia jo žvilgsnis nukrypo į dėžių krūsnį tamsiame kampe, paskui į kiliminę grindų dangą ir maišelį su maistu bei vandeniu, pastatytą tarp mūsų. Tik po minutėlės jis susivokė, prisiminė, kad traukiniu keliaujame į Vegasą. Dar po kelių sekundžių atsipalaidavo ir atsirėmė į sieną. Švelniai patapšnojau jam per ranką. – Kaip jauties? Dėjus jau buvo įpratęs iš manęs girdėti šį klausimą. Patraukė pečiais. – Gerai, – burbtelėjo. – Košmarai. Prieš devynias dienas išsiveržėme iš Batalos rūmų ir pasprukome iš Los Andželo. Nuo to laiko, kai tik Dėjus užsimerkdavo, jį apnikdavo košmarai. Pirmą dieną mums pavyko porą valandų pailsėti traukinių sąvartyne, kol Dėjus klykdamas pabudo. Pasisekė, kad jo neišgirdo nei kareiviai, nei gatvės policija. Paskui išsiugdžiau įprotį jam miegant glostyti plaukus, bučiuoti skruostus, kaktą ir vokus. Jis vis dar 13
pabusdavo žiopčiodamas ir apsipylęs ašaromis, akimis karštligiškai ieškodamas viso to, ką prarado, bent nors jau darydavo tai tylomis. Kartais, kai Dėjus šitaip nutildavo, susimąstydavau, ar dar toli jam iki pamišimo. Ta mintis man kėlė šiurpą. Negalėjau jo prarasti. Vis kartodavau sau, kad jis man reikalingas praktiniais sumetimais, kad šiuo metu po vieną išgyventi būtų sudėtinga, kad jo gebėjimai papildo manuosius. Be to... nebeturėjau ko globoti. Raudojau ir aš, bet visada palaukdavau, kol jis užmigs. Šiąnakt apverkiau Olį. Jaučiuosi kvailokai sielvartaudama dėl šuns, kai Respublika išžudė mūsų šeimas, bet nieko negaliu su savimi padaryti. Į namus jį parvedė Metijas – baltą kamuolį didžiulėmis letenomis, nukarusiomis ausimis ir šiltomis rudomis akimis. Olis buvo mieliausia, nerangiausia mano kada nors matyta būtybė. Mano bičiulis – o aš jį palikau likimo valiai. – Ką sapnavai? – pašnibždomis paklausiau Dėjaus. – Nebeprisimenu. Dėjus pasimuistė, sužeista koja netyčia brūkštelėjo per grindis, suvirpėjo ir susigūžė. Pro marškinius mačiau gatvėje užsiaugintus rankų raumenukus – jie buvo įsitempę iš skausmo. Pro lūpas išsiveržė dejonė. Prisiminiau, kaip tame skersgatvyje jis prirėmė mane prie sienos, kaip godžiai pirmą kartą pabučiavo. Susigėdusi atplėšiau žvilgsnį nuo jo lūpų ir atsikračiau šių minčių. Jis galva mostelėjo į vagono duris. – Kur mes? Jau turėtume būti netoli, tiesa? Pakilau džiaugdamasi, kad jis mane išblaškė, atsirėmiau į svyruojančią sieną ir pasižiūrėjau pro langelį. Vaizdas buvo beveik nepasikeitęs: eilių eilės gyvenamųjų dangoraižių, fabrikai, kaminai ir senų greitkelių viadukai. Lietinga popietė viską buvo nudažiusi mėlynai ir pilkšvai 14
violetiniai. Tebevažiavome per skurdžių kvartalus, beveik niekuo nesiskiriančius nuo atitinkamų Los Andželo sektorių. Tolumoje, tiesiai prieš mus, stūksojo užtvanka. Luktelėjau, kol privažiavome švieslentę, tada prisimerkiau ir apatiniame ekrano kampe perskaičiau smulkų užrašą. – Boulder Sitis, Nevada, – pasakiau. – Jau labai arti. Traukinys turbūt čia pastovės, bet paskui per pusvalandį turėtume pasiekti Vegasą. Dėjus linktelėjo. Pasilenkęs atrišo mūsų maisto maišelį ir pasiieškojo valgyti. – Gerai. Kuo anksčiau ten nukaksim, tuo greičiau surasim Patriotus. Jo mintys kažkur klaidžiojo. Kartais Dėjus man papasakodavo savo košmarus: kaip neišlaikė Egzamino, gatvėje pametė Tesę arba slapstėsi nuo maro patrulių. Šiuose sapnuose jis būdavo ieškomiausias Respublikos nusikaltėlis. Kitais kartais, kai nieko nepasakodavo ir šitaip užsisklęsdavo, suprasdavau, kad regėjo savo šeimą: mamos arba Džono mirtį. Gal ir gerai, kad jis tylėdavo. Mane ir pačią persekiojo košmarai. Nežinau, ar būtų užtekę drąsos pažvelgti į jo. – Būtinai nori surasti tuos Patriotus, ar ne? – paklausiau Dėjui traukiant iš maišo gruzduką. Jau ne pirmą kartą balsiai suabejojau jo sprendimu keliauti į Vegasą, tad stengiausi atsargiai rinkti žodžius. Tikrai nenorėjau, kad Dėjus pamanytų, jog man nerūpi Tesė ar bijau susitikti su garsia maištininkų prieš Respubliką grupuote. – Tesė juos pasirinko laisva valia. Ar nesukelsim jai pavojaus bandydami susigrąžinti? Dėjus ne iškart atsakė į mano klausimą. Perlaužė gruzdą ir pasiūlė man pusę. – Imk. Jau seniai nieko burnoj neturėjai. Mandagiai kilstelėjau ranką. 15
– Dėkui, ne, – atsakiau. – Nemėgstu gruzdų. Iškart panorau atsiimti žodžius. Dėjus nuleido galvą, įdėjo į maišą antrą pusę ir ėmė valgyti savąją. Na ir kvaiša. Nemėgstu gruzdų. Beveik girdėjau, kokios mintys sukasi jo galvoje. „Vargšelė išauklėta turtuolė. Ji gali sau leisti nemėgti maisto.“ Tyliai subariau save ir pasižadėjau kitą kartą prieš kalbėdama pagalvoti. Dėjus sukramtė kelis kąsnius ir pagaliau atsakė: – Neketinu palikti jiems Tesės neįsitikinęs, ar ji gerai ten jaučiasi. Žinoma, jis taip nepasielgtų. Dėjus nieku gyvu neapleistų jam svarbaus žmogaus, juolab našlaitės, su kuria kartu augo gatvėje. Aš irgi žinojau, kad su Patriotais susitikti verta – juk tie maištininkai padėjo mums su Dėjumi pabėgti iš Los Andželo. Jų grupuotė didelė ir gerai organizuota. Galbūt jie turės žinių, kur Respublika laiko jaunėlį Dėjaus brolį Ideną. Gal netgi pagydys pūliuojančią Dėjaus koją. Nuo pat to lemtingo ryto, kai vadė Džeimson pašovė jį į koją ir suėmė, žaizda tai užsitraukdavo, tai vėl atsiverdavo. Jo koja atrodė kaip suknežintos kruvinos mėsos gabalas. Jam būtinai reikėjo gydytojo. Tačiau turėjome vieną bėdą. – Patriotai mums nepadės, jei vienaip ar kitaip neužmokėsim. Ką galėtume jiems pasiūlyti? Norėdama pabrėžti savo žodžius įsikišau rankas į kišenes ir ištraukiau ploną pluoštelį banknotų. Keturi tūkstančiai notų. Tai, ką turėjau prie savęs, kai sprukome. Man siaubingai stigo senojo gyvenimo turtų. Mano šeimai priklausė milijonai notų, milijonai, kurie niekada man nebeatiteks. Dėjus greitai sukirto gruzdą ir sučiaupęs lūpas apsvarstė mano žodžius. 16
– Taip, žinau, – atsakė jis ir persibraukė šviesius išsitaršiusius plaukus. – O ką siūlai tu? Kur dar galėtume eiti? Bejėgiškai papurčiau galvą. Dėjus buvo teisus – nors ir kaip nenorėjau matyti Patriotų, pasirinkimo galimybės buvo labai ribotos. Anądien, kai Patriotai mums padėjo išsivaduoti iš Batalos rūmų, kai Dėjus dar buvo be sąmonės, o aš sužeista į petį, paprašiau Patriotų, kad pasiimtų mus į Vegasą. Vyliausi, kad jie ir toliau mums padės. Jie atsisakė. – Sumokėjai mums, kad išgelbėtume Dėjų iš mirties, bet ne už tai, kad temptume sužeistus jūsų užpakalius iki pat Vegaso, – pareiškė Kaedė. – Pati pagalvok, Respublikos kareiviai mina jums ant kulnų. Mes ne labdaros organizacija. Nerizikuosiu savo galva dėl judviejų, jei už tai nieko negausiu. Iki tol bemaž tikėjau, kad mes rūpime Patriotams. Tačiau Kaedės žodžiai nuleido mane ant žemės. Jie mums padėjo todėl, kad sumokėjau Kaedei 200 000 Respublikos notų, savo atlygį už Dėjaus sulaikymą. Ir vis tiek dar turėjau juos įkalbinėti. Kyšių reikės viskam: kad jie leistų Dėjui pamatyti Tesę, kad pagydytų jo koją, kad suteiktų žinių apie Dėjaus brolį. O, kad prieš mums išvykstant būčiau galėjusi pasigriebti pinigų! – Vegasas – labiausiai netikęs miestas klaidžioti vieniems, – tariau Dėjui ir atsargiai pasitryniau gyjantį petį. – Patriotai gal net nesiteiks mūsų priimti. Tiesiog noriu, kad viską gerai apgalvotume. – Džune, žinau, tau neįprasta Patriotus laikyti sąjungininkais, – atrėmė Dėjus. – Tave mokė jų nekęsti. Bet jie gali tapti mūsų sąjungininkais. Jais pasitikiu labiau nei Respublika. O tu? Nesupratau, ar jis norėjo mane įžeisti. Dėjus vis praleisdavo pro ausis, ką bandydavau jam pasakyti: kad Patriotai tikriausiai nepadės 17
Marie Lu (g. 1984 m.) – jauna, bet jau pasaulyje pripažinta amerikiečių rašytoja, ypač išgarsėjusi kaip distopinės trilogijos „Legenda“ autorė. Tai jau antroji šios trilogijos dalis, kurioje tęsiamas pasakojimas apie Džunės ir Dėjaus pastangas pakeisti savo šalies, kurioje klesti žiaurumas, badas ir nepagarba žmogui, ateitį. Negana to, jiems tenka kovoti ne tik prieš neteisybę, bet ir su pačiais savimi – ar gali tokiomis aplinkybėmis užgimę jausmai būti išsaugoti?
Redaktorė Ingrida Daračienė Korektorė Goda Baranauskaitė-Dangovienė Maketavo Miglė Dilytė Tiražas 3000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
ISBN 978-609-441-481-7
Džunei ir Dėjui, pabėgusiems nuo Respublikos karių ir atvykusiems į Vegasą, nelieka nieko kita, tik kreiptis pagalbos į čia įsikūrusius Patriotus – grupuotę, siekiančią pakeisti politinį režimą šalyje. Patriotams irgi praverstų du puikūs kovotojai. Ypač jei sutiktų dalyvauti itin slaptoje misijoje ir padėtų įvykdyti perversmą Respublikoje. Tik ar iš tiesų viskas yra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio? Kas, jei tai ne tokia revoliucija, kurios visi trokšta? Kas, jei Džunė ir Dėjus suklydo?
LEGENDA – PiRmoji įsPūDiNGos PosTAPoKALiPTiNės TRiLoGijos, įKVėPTos V. HuGo „VARGDiENių“, DALis.