Šnabždesiai bedugnėje by Nieko rimto

Užm

a r š t i e s va n d e n y

Sudarė skrajūnas Rododendras Auksarasis

mozaikos salyno ŽEMELAPIS

na s

esija

V i d u r io s m ailė (Pasaulio medži o kamienas)

Apverstųjų jūrų sala

Kirmių sala

F ėjų ( estival uv

Sibilių s

stųjų veidrod žių Sky

sa l

io)

salynas

a Žiedo sal

snab탑desiai bedugneje

UDK 821.172-93 Va-126

Skiriu šią knygą Viktorijai ir Karoliui, mylimiausiems chaoso meistrams, be kurių mano gyvenimas būtų tamsus lyg pati giliausia bedugnė. Autorė

ISBN 978-609-441-288-2

Neringa Vaitkutė

snabždesiai bedugneje Iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė

Vilnius 2015

PERPLeŠTAS MIŠKAS Niekada nežinai, kas gali išnirti iš Žemės gelmių. Ten – po nukritusiais lapais, po susipynusių šaknų tinklu, po uolienų sluoksniais – slypi dar neišaiškintos paslaptys... Iš „Kurmių enciklopedijos“ II-ojo tomo skyriaus „Keisti reiškiniai ir kiti nemalonumai“

irš nuostabaus Sidabramiškio miesto, plevėsuodamas liepsnotu apsiaustu, lėtai sklendė ankstyvas ruduo. Medžiai, palytėti lediniais jo pirštų galiukais, užsidegdavo ryškiu lapų raudoniu. Deimantėlės upės vandenys nuskaidrėjo iki pat giliausių duburių. Visi smulkūs padarai ilgesingai žvalgėsi į padanges – gal aštriadantės šalnos atslinks ne šiandien? Gal dar galima ištempti kokią dienelę ar dvi nesitaisant žiemos miegui? Niekas net neįtarė, kad tuoj prasidės dideli nemalonumai. Ir ruduo bus pamirštas. Skrajūnas Rudis, apniktas įkyrių minčių, kiūtojo savo medžio balkone. Šalia jo, ilgesingai stebėdamas Rudžio letenėlėje sugniaužtą sumuštinį, pūpsojo milžiniškas pūkuotas voragyvis. Jis kelis sykius kumštelėjo skrajūną baltai violetine koja. Nieko! Šeimininkas net neatsisuko! Nepastebėtas voras burbuliavo ir muistėsi, iki išsiblaškęs Rudis galų gale paglostė Raselei nugarą. Pats toliau niūriai spoksodamas į niekur. – Na ir gerai! – niršiai kažkam pareiškė skrajūnas. Gyvenimas šiuo metu atrodė nekoks – jei ne baigtas, tai visiškai ir galutinai sumautas. Ką tik praėjo gražiausia rudens šventė – Obuolių pyrago

diena, kai visas Sidabramiškis skendi žiburiuose ir kvepia šviežiais kepiniais. Skrajūnai, gudruolės ir kurmiai paruošė vieni kitiems mažas dovanėles ir teikė dailiai įrištas į raudonus lapus. Nuo ankstyvo ryto Sidabramiškio gyventojai kabino ant šakų spalvotas stiklines girliandas ir mažus popierinius žibintuvėlius. Vidudienio proga ragavo šviežią obuolių sidrą ir užkando saldžiai garuojančiais pyragėliais, o vakare senamiesčio iškilmių aikštėje pjaustė didįjį obuolių pyragą, gausiai pagardintą plakta grietinėle ir cinamonu. Nuo pat sutemų pradžios Sidabramiškyje klegėjo miestiečiai ir svečiai. Kad būtų tikrai smagu, orkestras grojo vieną polką po kitos ir tik du kartus sustojo pailsėti! Medžių dvasios, kurios neskanauja pyragų, sėdėjo pievelėse ir gurkšnojo auksinę saulės šviesą iš susuktų į vamzdelius rudeninių lapų. Daktaras Liepžiedis pririnko šviesos tiek, kad užtektų pavaišinti kiekvieną Sidabramiškio globėją. Visą naktį virš miško švilpė ugninės fejerverkų gyvatės, žiro sidabriniai kibirkščių lietūs ir skleidėsi liepsnojantys spalvoti žiedai. O kai Rotušės laikrodis išmušė vidurnaktį, visi, kas tik susirinko švęsti, įžiebė žvakutes ir įtaisę jas į rudeninius lapus paleido lyg laivyną plaukti Deimantėle. Rudžiui tądien nepasisekė. Dovanos ir sveikinimai pasimetė šventės sumaištyje. Atsirado tik po savaitės, bet kas gi norės aplipusių sudžiūvusiais lapais saldėsių? Fejerverkas sudrėko rasoje, todėl taip ir liko nepaleistas glūdėti krepšio dugne. (Paskui teko jį slapčia išmesti.) Kol skrajūnas vargo su užsispyrusia pirotechnika, gardžiausius pyrago gabaliukus sušlamštė kiti. Rudžio pasirinktas lapas, užkliuvęs už kerplėšos, apvirto ir dingo po

vandeniu. Žvakutė, turėjusi nuplukdyti slaptus troškimus miško dvasioms, nugrimzdo į upės dugną. Ne, blogiau būti jau nebegali... – Ei, sveikas! – sušuko iš viršaus. Rudis krūptelėjęs išmetė sumuštinį, o tada pažvelgė aukštyn. – Labas! – nustebęs sududeno palei trečiojo aukšto balkoną sklandančiai ir draugiškai letenėle mojančiai Earai. Kaimynų dukra buvo pirmoji skrajūnė, kuri išdrįso Rudį prakalbinti. Visi kiti, užrietę ilgas nosis į padanges, skriedavo pro šalį. – Kaip reikaliukai? – plačiai šypsodama pasiteiravo Eara ir nutūpė ant turėklų. – Kur tavo brolis ir ta keista svetimiečių mergaitė? Nors ne, nesakyk, – sukikeno kaimynė, – Vejisa bibliotekoje, tūno ten ištisas dienas. – Dar ir naktimis kartais išsprunka, – Rudis net nepajuto, kaip pats nusišypsojo. – Emas mokosi, o aš čia nuobodžiauju... – Netikęs užsiėmimas, – Eara baugščiai ištiesė letenėlę, ketindama paglostyti voragyvį, tačiau sugavo nepritariamą Rudžio žvilgsnį ir atitraukė pirštus. – Aš čia pagalvojau... gal nori kur nors nuskrieti? Pavyzdžiui, į senamiestį? Žvilgtelsim, kaip vyksta atstatymo darbai, pasigėrėsim atgijusiais, iš naujo prijaukintais medžiais... ir paspoksosim į remontuojamą mokyklą. Ką pasakysi? Aišku, jei tik pageidauji, gali likti čia ir toliau vartalioti letenose sumuštinį. – Žinoma, mielai pasiskraidysiu! – pernelyg greit sutiko Rudis ir tuoj pat susigėdo dėl savo skubos. – Rasele, bėgte! – Ahaaa, – burbtelėjo voragyvis, persiversdamas per turėklus. Gyvendami tarp kalbančių padarų vorai sugebėjo išmokti keletą žodžių – ir taip dar kartą įrodė, kokie jie sumanūs. – Jis mūsų palauks apačioje, – spindulingai nusišypsojo Rudis.

– O ko tu delsi? – Eara atsispyrė nuo turėklų, pakibo virš jų, nusijuokė ir šovė į raudonai auksinių lapų labirintą. – Pasivyk, jei gali! – atsklido iš viršaus skambus skrajūnės balsas. Rudis neužtruko. Jis taip pat pakilo, nuskriejo aukštyn, aplenkdamas plačiai išskleistas medžio šakas, karpydamas spindulių pluoštus, vis artyn ir artyn ryškiai mėlynos padangės lopinėlių. Tūkstančiai oranžinių šešėlių nuvilnijo skrajūno kailiuku, tūkstančiai šiltų gintarinės šviesos blyksnių žaidė ant grublėtos žievės. Eara pirmoji pasiekė viršūnę, išniro iš medžio lajos, pakibo ore, išpūtusi uodegą ir garsiai kvatodama pamojo Rudžiui pakeliui nuskintų lapų puokšte. Vos tik skrajūnas pasirodė, Eara pasuko senamiesčio link, žvilgtelėjusi pro petį – ar Rudis seka paskui? Ar jis nusiteikęs šiek tiek pašėlioti? Po pilvais masinamai garbanojosi begalinės miškų platybės, dalijamos žvilgančios Deimantėlės upės juostos, o aplink rudens palytėtas medžių viršūnes šoko paskutiniai drugiai. – Eeeardirasile Samaniete! – griežtas, aštrus lyg peilis balsas privertė skrajūnų vaikus sustingti, nenuskriejusius net iki ryškiai raudonuojančio Rotušės medžio. – Tučtuojau grįžk namo! – Bet maaamaaa! – pabandė paprieštarauti Eara. – Mes tik iki senamiesčio! – Ar girdi, kas tau sakoma? – nesileido perkalbama kaimynė, kurią, rymančią balkone šalia kaupino skalbinių krepšio, Rudis tik dabar pastebėjo. – Eara, išdykusi mergiote, kiek aš galiu tave šaukti! Palauk, grįš tėtis! Rudis, sunkiai atsidusęs, padrąsinamai palietė skrajūnės petį: – Viskas gerai, aš ir vienas...

– Ne, ne viskas gerai! Mama... reikėjo gi jai mus pastebėti! – sušnypštė Eara. Ir pridūrė: – Atleisk, Rudžiuk... gal kitą kartą. – Gerai, kitą kartą... – romiai sutiko Rudis. Puikiai suprasdamas, kad kitas kartas neateis niekada... lyg nuotykiai, kuriuos jam teko išgyventi – tai siaubinga užkrečiamoji liga! Kaimynai tikriausiai nenuginčijamai įsitikinę – vos tik jų dorai išauklėti skrajūniukai tars Rododendrui Auksarasiui nors žodelytį, bemat įsivels į nemalonumus! Kaltai atsisveikinusi Eara nuskriejo savo medžio link. Ji nė sykio negrįžtelėjo. Vos tik skrajūnė nusileido balkone, gimdytoja, vis žvilgčiodama į tebesklandantį Rudį, tuoj pat pradėjo kažką karštai aiškinti. Skeryčiojo letenomis ir atrodė labai pasipiktinusi. Nenorėdamas daugiau viso šito regėti, jausdamas, kaip gerklėje užstringa graudulio gumulas, o pykčio ašaros degina akis, skrajūnas, stipriai sugniaužęs kumščius, pakilo šiek tiek aukštėliau. Tokio pažeminimo jam dar neteko patirti! Kilo nenugalimas noras riktelt. Taip garsiai, kad suvirpėtų visų langų stiklai, kad išgąsdinti paukščiai pradėtų blaškytis aplink, o lapai nulytų nuo medžių, apnuogindami šakas... kad visas pasaulis krūpteltų ir atsigręžtų į šitokią neteisybę! Rudis šėlte šėlo, ketindamas išbarstyti visą kartėlį: čia kildamas aukštyn, virsdamas mažu juodu taškeliu begalinėje dangaus mėlynėje, čia staiga krisdamas iki pat medžio viršūnės ir sustingdamas tik tada, kai lapai brūkšteldavo per pilvą. Eara šito nematė. Mama įvijo ją vidun be perstojo bardamasi. Taip įsigilino į pamokslą, kad net skalbinius pamiršo. „Kodėl? Kodėl? – daužėsi Rudžio širdelė. – Kodėl jie šitaip?“ Keista, Vejisą skrajūnai priėmė į savo būrį, tiesa, šiek tiek

padvejoję, daugiau pakančiai nei draugiškai, o Rudis taip ir liko nuošalyje... Tėvai sėkmingai apsimetė nieko nematantys! Emas įniko į mokslus taip, kad išties nustojo bet ką pastebėti, pasiutėlė apsikrovė knygų stirtomis... Rudis niekam nerūpėjo... nei jis, nei jo bėdos, nei jo vienatvė! Brėždamas padangėje plačią dantytą kreivę skrajūnas staiga pusiaukelėje sustojo, pajutęs – kažkas aplink jį pasikeitė. Paukščiai... daugybė išgąsdintų paukščių pakilo nuo aplinkinių medžių ir pradėjo blaškytis aplink garsiai klykdami nerimo kupinais balsais. Vienas strazdas purptelėjo palei pat Rudžio skruostą, kone kliudydamas sparnu. Padarė staigų posūkį, šastelėjo šalin lyg nuplikytas ir, nėręs aukštėliau, šaižiai sučirškė. Nuo šito – aižėjančio – garso kailiukas pastiro lyg panirus po ledinio vandens srove, kai galybė nematomų adatėlių varsto be gailesčio. „Kas gi jiems? – sunerimo skrajūnas. – Ar čia aš, pats nejusdamas, sukėliau visą mišką ant kojų?“ Rudis veltui pabandė prisiskirti sau tiek garbės – žemė po Sidabramiškiu subangavo tarsi milžiniškų gyvių nugarų iškilnota, medžiai dejavo, traškėjo trankiai trūkinėjančios šaknys, o iš rytų į vakarus nuvinguriavo plati praraja. Tamsioje gelmėje blausiai sušvito požemių juodumos nepridengti tunelių žibintai. Rudis, pakibęs virš miško, bejėgiškai stebėjo, kaip lyg alkani nasrai veriasi properša, kaip į ją krinta grindinio akmenys, grumstai ir dingsta bedugnėje, kaip išgąsdinti skrajūnai pažyra į gatves... Kažkas sudejavo pykčio ir sielvarto kupinu balsu. Aukščiausio Sidabramiškyje – bibliotekos – medžio viršūne nusirito virpesių bangos, padangėje plykstelėjo ryški, akinanti šviesa. Rudis, sucipęs iš skausmo, prisidengė letenėlėmis akis.

Staiga viskas nurimo taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo: praraja dusliai dunkstelėjusi užsivėrė, žemės drebėjimas baigėsi, tik lapai blaškėsi oro bangose tarsi pabaidytų žuvyčių pulkeliai. – Vejisa! – šūktelėjo Rudis, supratęs, kad properša pasiekė biblioteką. – Vejisa! Jis apsivertė kūliais, o po akimirkos jau skriejo gilyn į miestą, aplenkdamas plačiai išdrikusias medžių šakas ir išsigandusių paukščių būrius. Rudis nespėjo pasiekti tikslo. Pusiaukelėje jį sustabdė pora augesnių skrajūnų, patruliuojančių padangėje. Jie be ceremonijų čiupo Rudį už pakarpos, ketindami nutupdyti ant žemės. Sekėsi nekaip, nes berniūkštis muistėsi, rėkė ir net siekė krimstelti vienam sargybiniui į uodegą. – Liaukis gi tu! – sušuko pasipiktinęs patrulis, kai Rudis vėl pabandė ištrūkti. – Nusiramink! Jei šitaip lėksi, atsitrenksi į paukščius ir tikrai nusisuksi sprandą! – Paleisk mane! Man reikia į biblioteką! Vejisa vis dar ten! Pirštai, gniaužiantys alkūnę, atsipalaidavo. Tačiau ne todėl, kad suaugėliai jo paklausė, – dėl to, jog Raselė, karingai sušiaušusi dryžuotą keterą, atšuoliavo iš už posūkio. Išstumdžiusi skrajūnus, pasikėsinusius į šeimininką, dabar stovėjo šalia, grėsliai čekšėdama riestais žandais. Rudis negaišo laiko pasiaiškinimams, stryktelėjo voragyviui ant nugaros, paragino jį kulnais ir nušuoliavo, palikdamas patrulius nejaukiai gūžčioti. Aplink tvyrojo visiškas chaosas – medžiai švaistėsi šakomis į visas puses, kuris iš skausmo, o kuris tiesiog iš baimės. Skrajūnai blaškėsi, išsisukinėdami nuo šakų, šūkčiojo beprasmius nurodymus, kurių niekas nesiklausė. Šalia bibliotekos skeryčiojosi

keliolika suaugusiųjų, visiškai nenutuokiančių, ko stvertis. Pats medis net neketino palengvinti užduoties – šaknys knibždėjo palei slenkstį lyg besiraivančių čiuptuvų kirbinės, susišiaušdamos, vos tik kas nors pamėgindavo prisiartinti. Šakos apsivijo kamieną, aklinai uždangstydamos langus, balkonai suskilinėjo. Vitražų stikliukai blyksčiojo pažirę po veją ir grindinį. Dailūs, kurmių išlieti žibintai dabar voliojosi žolėje, o girlianda, puošusi pagrindinį įėjimą, susiraizgė į netvarkingą gumulą, suminkytą pašėlusio medžio šakų. Štai ir po Obuolių pyrago dienos papuošimų! Vos tik Rudis prisiartino, skrajūnai, visi kaip vienas, atsisuko ir tylėdami nieko gero nežadančiais žvilgsniais įsistebeilijo į berniuką. – E... laba diena, – pasisveikino Rudis, nenulipdamas nuo Raselės, – tai kas čia atsitiko? – Jis dar klausia! – suspigo kažkas už nugaros. Atsisukęs jis išvydo kaimynę Samanietę, tikriausiai atlėkusią paskui. – Aš viską regėjau! Pikčiurna laiko veltui negaišo. Giliai įkvėpusi, ji įsisprendė letenomis į šonus ir pažėrė nebūtų kaltinimų bangą: – Aš mačiau, kaip tu šėlai danguje, kaip blaškeisi ten siusdamas! – sušnypštė ji. – O tada prasidėjo tai, kas prasidėjo! – Nurimkit, gerbiamoji Varnalėša Samaniete, – pabandė numaldyti net kibirkščiuojančią iš pykčio skrajūnę miesto meras. – Vienas mažas berniukas niekaip negalėjo sukelti tokio žemės drebėjimo! – Aha, o mes nežinom, ką jis pajėgia ir ko ne! – sušuko vienas miestietis, apdairiai besislapstantis kitiems už nugarų. – Šis berniūkštis paslaptingai dingsta, pakui vėl stebuklingai atsiranda,

vyksta visokie keisti dalykai, o kai jis parsibasto – tai ne vienas! Pasižiūrėkit, kaip atrodo jo naminis gyvūnėlis, pasižiūrėkit, kas gyvena jo namuose! Minia pritariamai sušurmuliavo, visiškai pamiršusi biblioteką. Skrajūnai buvo tokie nusigandę, tokie sutrikę, kad dabar galėjo patikėti bet kuo... Rudis stipriai įsikibo Raselei į plaukus, jausdamas vis didėjančią paniką... kažkas čia ne taip. Susirinkusiųjų žvilgsniai buvo tokie tušti ir tamsūs, kad patys Sidabramiškio gyventojų pavidalai regėjosi tarsi kaukės, pro kurias žvilgčioja kraupūs nepažįstami padarai. „Negi aš vienas tai pastebiu? – dingtelėjo Rudžiui. – Mes – skrajūnai, mes nemokam šitaip žiūrėti!“ Palei bibliotekos slenkstį kažkas garsiai dunkstelėjo, visi akimirką nusisuko, o kai atsigręžė, Rudis galėjo prisiekti bet kuo – uodega, letenėlėmis, savo garbe ir gyvybe... jie vėl tapo skrajūnais. Sutrikusiais, nusigandusiais miško gyventojais, tokiais menkučiais didelės nelaimės akivaizdoje. – Sveiki, kaimynai, – pratarė iš požemių išlindęs kurmius, mikliai išsisukdamas nuo besikėsinančių jį prispausti šaknų. – Aš jus girdėjau. Atleiskit man, senam požemiečiui, tačiau pliurpiat kvailystes. Rudi, sveikas! Berniūkštis čia niekuo dėtas, mes pajutom žemės drebėjimo bangą, kylančią iš žemės gelmių, tik perspėti jūsų nesuspėjom. Trys koridoriai, vedantys į viršų, visiškai užversti! Teko brautis atsarginiais, o jie – gerokai siauresni, žemsliekiai netelpa... – Vejisa bibliotekoje, – pareiškė Rudis. – Kai tik supratau, kad pasiutėlė užstrigo viduje, atskubėjau į pagalbą... – Net nesumanyk ten lįsti! – tuoj pat perspėjo meras. – Medis visiškai pašėlo, teks palaukti, kol nusiramins.

– Aš negaliu delsti! O jei pasiutėlė sužeista? Jei guli kur nors lentynų prispausta? O jei sudužęs vitražas... – pradėjo ginčytis Rudis, tačiau kurmius uždėjo leteną jam ant peties, priversdamas nutilti. – Tuoj pasiųsiu šnipą, – pažadėjo požemių gyventojas, – minutėlę... – jis apsižvalgė, kažko ieškodamas žolėse. – Aha! – pratarė palinkdamas, o kai atsitiesė, visi išvydo kurmiaus delnu ropinėjantį vabalą elniaragį. – Štai jis nulėks į vidų ir praneš, ar yra ten kas nors, ar nieko nėra. Vabalas sausai sušnareno antsparniais, atsispyrė visomis šešiomis nariuotomis kojomis, o tada sunkiai nuzvimbė bibliotekos medžio link. Visi susirinkusieji sulaikė kvapą, stebėdami, kaip vabzdys bando rasti plyšiuką susiraizgiusiose šakose, ropinėja šen bei ten... Pagaliau jam pavyko. Vabalas šmurkštelėjo gilyn ir ilgam prapuolė iš akių. Šnipo nebuvo kankinamai ilgai. Rudis spėjo patrypčioti, pasižvalgyti, kelis sykius nusičiaudėjo, įkvėpęs vėjo nešiojamų dulkių. Tikriausiai laukti būtų buvę kiek lengviau, jei skrajūnai ar kurmius būtų apie ką nors šnekučiavęsi. Tačiau aikštelėje tvyrojo slogi tyla. Pagaliau vabalas grįžo. Garsiai birbdamas išlindo iš po bibliotekos šaknų ir tuoj pat nutūpė kurmiui ant peties, nepamiršęs tvarkingai susilankstyti gležnų sparnelių. Kelias minutes vabalas tyliai birzgė, ropinėdamas tankiu požemių gyventojo kailiu. Kurmiaus akutės čia prisimerkdavo, čia vėl išsiplėsdavo, ūsai nervingai krutėjo, o ausys išsiskleidė lyg skėčiai lietingą popietę. – Rudi... man regis, tu apsirikai. Bibliotekoje nieko nėra. Nė gyvos dvasios. Viskas nusiaubta, tarsi viesulo pralėkta, knygos voliojasi ant grindų... O tavo draugės – nė kvapo. Galbūt ji parkeliavo namo papietauti...

– Aaa... ačiū, – išlemeno Rudis, jausdamas, kaip širdelė kone sustoja nuo užplūdusio palengvėjimo. – Aš keliauju... patikrinsiu... ačiū, – pridūrė dar sykį, jau šokdamas Raselei ant nugaros, o tada dar kartą perklausė: – Viduje tikrai nieko nebuvo? Na... kad ir tokio pat voro kaip maniškis? – Tik knygos, – patikino kurmius, atsisukdamas į šurmuliuojančius skrajūnus: – Taigi, ką jūs nusprendėte? Gal pabandyti... Rudis nesiklausė. Jis paragino voragyvį, bijodamas net pagalvoti apie tai, kas bus, jei neišvys prie slenksčio Vejisos voro Karamelės. Kaip jis anksčiau nesusiprato! Juk voragyviai ropinėja iš paskos lyg priklijuoti, neatsilikdami nė per žingsnį, tačiau į biblioteką Vejisos voragyvis nelįsdavo. Jis mieliau snausdavo prie įėjimo, pasikišęs kojas po pilvu, kartais pavykėdamas kokią musę. O šiandien įprastoje vietoje Karamelės nebuvo! Ir aplink biblioteką ji nesisukinėjo... Galbūt kurmius teisus. Gal Vejisa tikrai parsibeldė į namus, kol Rudis, apimtas pasiutimo, skraidė padangėse? Raselė žvaliai bėgo pirmyn, peršokdama per gyvatvores, vikriai perkopdama per iškilnotos žemės pylimus. Kelis sykius net įropojo į kaimynų daržus. Rudis jos nestabdė – jam rūpėjo kuo greičiau pasiekti namus, o kelios sutryptos kopūstų galvos – nedidelis nuostolis... Skrajūnas, iš tolo pamatęs ant slenksčio boluojantį Vejisos voragyvį, giliai, su palengvėjimu atsikvėpė. Na ką gi, Karamelė čia. Dabar belieka tik surasti jos šeimininkę ir iškamantinėti apie tai, kas įvyko. Vos išvydusi Rudį Karamelė nušoko į kelio vidurį, iškėlė priekines kojas tarsi siųsdama palaiminimą. Paskui pradėjo liuoksėti pirmyn atgal lyg neramus šuniūkštis. Galop, prisiartinusi prie

Raselės, nutraukė skrajūną žemyn ir kažką burbėdama ėmėsi temptis į kiemą. – Kas nutiko? – jausdamas, kaip nugara lėtai nucipena baimės skruzdėlytės, paklausė Rudis. – Kur Vejisa? Ji su tavim? Ji namie? Karamelė sudejavo plonu, sielvarto kupinu balsu, o paskui išspaudė: – Aaaaa... trakšt. Trakšt bum... – pritūpė, pabandė letenomis prakapstyti žemes, o tada vėl pridūrė: – Bum! – Supratau, supratau, – nusipurtė kibias voragyvio letenas Rudis, – žemės drebėjimas... Tai tikrai siaubinga! O dabar atleisk, man reikia šnektelti su tavo šeimininke, man reikia įsitikinti, kad jai viskas gerai. Ir Emui! Skrajūnas įlėkė į namus, perskriejo per svetainę, pakilo laiptais į viršų. Šaukdamas vardais – čia Emą, čia Vejisą – pasiekė mansardą, plačiai atlapojo pasiutėlės kambario duris ir sustingo prie įėjimo. Lova tvarkingai paklota, grindimis slysčioja popieriai, pabirę nuo rašomojo stalo... Vejisos nė kvapo! Kažkoks apvalus šešėlis šmėkštelėjo balkone. Rudis neklusniomis letenėlėmis peržirgliojo per kambarį, atvėrė duris į lauką ir apsižvalgė. Ne, ir čia Vejisos nėra. Tik Emas. Skrajūnas prisiartino prie sustingusio brolio ir pasekė jo žvilgsnį. Pranašas spoksojo į kiemą, kur žalioje vejoje aiškiai tamsavo siauras trūkis, ką tik dalijęs Sidabramiškį kaip gili alkana praraja. Karamelė stypsojo virš jos, garsiai dejuodama ir beviltiškai letenomis bandydama atplėšti užsitrenkusios bedugnės gelmes. – O ne... – sušnabždėjo Rudis, staiga supratęs, ką norėjo pasakyti Vejisos voragyvis. – O ne... ne, ne!

ŽinomU pasaulio tautU katalogas „Didžioji visuotinė tautų ir giminysčių enciklopedija“, IV tomas Sudarė Kiminas Baltastiebis Skrajūnai. Mieli, taikūs padarėliai, gyvenantys centrinėje Vidurio terasos dalyje. Aukšti, laibi, kūną dengia trumpas kailiukas. Spalva – nuo tamsiai šokoladinės iki baltos kaip sniegas. Snukučiai ilgi, smailūs kaip lapučių, ausytės stačios, aplink drėgnas nosis auga reti ūsai. Turi uodegas, skraidant būtinas pusiausvyrai palaikyti. Letenėlės penkiapirštės, nagai trumpi, buki, negrėsmingi. Vasarą, kai šilta, drabužių nedėvi, tačiau moterys mielai puošiasi skrybėlaitėmis ir plazdančiais šilkiniais šaliais. Žiemą, kuri skrajūnų miškuose ilga ir žvarbi, dėvi nertinius, liemenes ir kepuraites. Šiltų šalikų nemėgsta, nes skraidant tarp medžių jie įsipainioja į šakas. Skraidyti pradeda sulaukę 10–12 metų, iš pradžių prižiūrimi tėvų, vėliau patys, savarankiškai. Vasarą gali skraidyti kiek tik panorėję, žiemą, medžiams užmigus, skraido mažiau, nes neturi jėgų. Moka prakalbinti augalus, puikiai sutaria su visais medžiais. Pirmieji prisijaukino girias ir įsikūrė miško galiūnų viduje, pritaikydami juos savo reikmėms. Skrajūnų šeima gyvena tame pačiame medyje šimtmečius, tad tarp jų susiklosto artimi, sunkiai išardomi ryšiai. Jei medžiui kas nors nutinka, skrajūnai netenka ne tik namų, jie praranda šeimos narį. Skrajūnai ramūs, dažniausiai baugštūs, sentimentalūs, mėgsta dalytis prisiminimais. Tačiau susikaupę įgyja drąsos ir gali atlikti neįtikėtinus, didvyriškus žygius. Artimiausi, tiesioginiai (kraujo) giminaičiai – lygumų sklandūnai ir pasiutėliai iš Neatrastųjų žemių. Magijos taisyklės lemia, kad skrajūnai, turintys jaunėlius brolius pranašus, visada giminiuojasi su Paokeanės nuotykiautojais, gimusiais tą pačią dieną kaip ir jie. Pranašai. Gyvena visoje Vidurio terasoje, kur tik yra tuo metu reikalingi. Pamestinukai, palikti po medžių šaknimis, auga kitų tautų šeimose,

376

perima jų papročius ir gyvenimo būdą. Gimsta mokėdami spėti ateitį, tą gebėjimą tobulina visą gyvenimą. Apvalaini, kresni, pūkuoti. Kailiukai ilgi, dažniausiai pilkai melsvi, suaugusiųjų – balti. Snukučiai plokšti, nosys plačios, ovalios. Uodegytės trumpos, ausytės apvalainos. Turi trumpus ūsus. Akys mėlynos, violetinės ar žydros. Iš pirmo žvilgsnio primena pliušinius meškučius. Turi tvirtus, gana aštrius nagus ir gali apsiginti. Smarkiai susijaudinus ar susimąsčius kailiukai banguoja įvairiausiais piešinėliais, rodančiais pranašo būseną. Drabužius vilki tik tada, kai labai šalta, kepurių nenešioja. Pranašų mergytės mėgsta auskarus, spalvingas juostas ir įvairių mineralų karolius, nes tiki, kad tai sustiprina pranašiškąsias galias. Pranašai labai skirtingo būdo, tačiau visi mėgsta gerai pavalgyti ir ilgai pamiegoti. Patys geriausi guodėjai, tikima, kad pranašo apkabinimas sutirpdo didžiausią sielvartą. Drąsūs ir ištikimi. Artimiausi giminaičiai – tie, kurių šeimose pranašai užauga. Nuotykiautojai. Gyvena plačioje okeano pakrantėje – Paokeanėje, nestato miestų, nes juose jiems trūksta erdvės. Žvejai, amatininkai ir medžiokliai. Mėgsta vėjuotus orus, gerai moka plaukti, nardyti, gali ilgai sulaikyti kvėpavimą. Gamina gražiausius ir didžiausius aitvarus pasaulyje. Gyvena mažuose nameliuose, kuriuos pasistato pakrantėse, veisia sodus. Vidutinio ūgio, įvairaus kūno sudėjimo. Kailiuko neturi, oda plona, šviesi, nugairinta vėjo, dažnas turi strazdanas. Plaukai banguoti kaip okeano bangos, keičia atspalvius – gali būti juodi, žalsvi, mėlyni, rausvi kaip saulėlydis ar balti lyg sniegas. Akys didelės, plačios, vaikystėje ryškiai žalios, augant palengva paruduoja iki šviesaus riešuto atspalvio. Blakstienos ir antakiai tamsiai pilki, išblukinti saulės. Uodegų nėra, rankų nagai plokšti, dantys smulkūs. Nuotykiautojai neturi šildančių kailiukų, tad visą gyvenimą dėvi drabužius: vasarą lengvus medvilninius, o žiemą – minkštus vilnonius. Mergaitės nešioja trumpas spalvingas sukneles, kurių nereikia pasikaišyti brendant į vandenį. Vaikšto basi, apsiauna tik rudeniop. Mėgsta lengvą, patogią avalynę ir įvairių spalvų guminius batus. Apie tai, kad turėtų magiškų galių – kol kas nežinoma. Labai drąsūs, kartais linkę elgtis beprotiškai. Panašūs į okeaną – net jei paviršiuje šėlsta

377

audra, gelmėje dažniausiai tvyro ramybė. Mielai bičiuliaujasi su visomis tautomis, moka užjausti, yra supratingi. Artimiausi tiesioginiai (kraujo) giminaičiai – ieškikai iš Paupio miestų ir magišiai, kurių jau seniai niekas nėra matęs (nuo tada, kai sprogo alchemikų akademija). Pagal magijos linijas giminiuojasi su skrajūnais, jei šie gimę tą pačią dieną ir turi jaunesnius brolius pranašus. Pasiutėliai. Tauta, kaupianti ir nuolat papildanti žinias apie pasaulį. Užkalnio lygumose įkūrė karalystę, kuriai vadovauja Garsioji Akademija. Tai laibi, mieli padarėliai, primenantys skrajūnus – turi tokius pat smailius snukučius, ilgas uodegas ir ūsus. Kailiukai trumpučiai, glotnūs, smėlio spalvos, išmarginti šokolado ar anglies juodumo dėmelėmis. Akys rudos, riešuto spalvos, rečiau žalsvos ar violetinės. Ausys smailios, papuoštos įvairiaspalviais ilgų plaukų šepetėliais, kaip voveraičių. Galūnės ilgos, miklios, nagai trumpi, ovalūs. Pasiutėlių mergaitės dailutės, simpatiškos; tai labai padeda renkant žinias ar kai prisireikia pagalbos. Visi stengiasi joms įtikti. Pasiutėliai yra pašėlę žinių kaupikai, atradėjai, ieškotojai ir keliautojai. Gabieji gali įsiminti daug informacijos ir mielai dalijasi ja su visais, kurie tik netingi klausytis. Patys mėgsta klausinėti, viską pasižymi ir įsidėmi. Gyvena kaimuose, augina daržoves, užsiima sodininkyste, amatais ir prekyba. Gabiausieji patenka į Akademiją, kurioje užauga iki pilnametystės, griežtai prižiūrimi ir mokydamiesi. Subrendę dirba Akademijos labui. Po vieną, rečiau poromis keliauja po pasaulį. Kartą per metus, rudens lygiadienį, susirenka į Svarbiąją konferenciją, kurioje skaito pranešimus. Surinktas žinias klasifikuoja, surašo ir akylai saugo didžiausioje pasaulio bibliotekoje. Pasiutėliai šiltuoju metu nedėvi drabužių, tačiau atšalus orams užsimeta ilgas vilnones tunikas, plačias, kad nevaržytų judesių, ar apsiaustus su gausybe kišenių. Papuošalų nenešioja, tik kartais pasidabina Akademijos herbais – auksine knyga purpuriniame fone. Pasiutėliai ekscentriški, lengvai randa bendrą kalbą su visais padarais, įkyriai klausinėja, o ištroškę žinių gali tapti įžūlūs. Turi humoro jausmą, mėgsta ilgas istorijas, vienišas keliones, nelabai šeimyniški, ištikimi Akademijai, todėl retai randa tikrų draugų. 378

Nuo pat jaunų dienų grūdinasi ir yra mokomi ištverti negandas ir nepriteklius, gali valgyti bet ką (net sliekus), jei kankina alkis, – neišrankūs. Skatinami troškimo atrasti ir apr ašyti tai, ko dar niekas nėra atradęs, narsiai lenda ten, kur kiti niekada neišdrįstų. Labai didžiuojasi savo gebėjimais. Dauguma pasiutėlių moka rašyti ir skaityti keliomis kalbomis. Akademija yra milžiniška, apsupta nuostabių parkų, tvenkinių, kanalų. Turi žvėryną ir net dirbtinius kalnus. Pačiame pastate svarbiausią vietą užima biblioteka ir įvairių keistenybių muziejus. Dar yra didelė nereikalingų vertybių saugykla, jas pasiutėliai laiko mainymui. Išsikeitę vertingus daiktus saugo muziejuje. Gudruolės. Dažniausiai gyvena drauge su skrajūnais ar sklandūnais, rečiau renkasi kitas tautas ar kuria savo miestus. Mėgsta miškus, ten augina vaikus ir susirenčia sudėtingus, daug balkonų ir įėjimų turinčius medinius būstus, kurie laikui bėgant apauga krūmokšniais, samanomis ir atrodo kaip žalios kalvos. Išsirita iš kiaušinių, dažniausiai po keliolika broliukų ir sesučių vienu metu. Greitai tampa savarankiškos ir išsilaksto ieškoti nuotykių. Šeimyniniai gudruolių ryšiai gana silpni, nepriklausomybę jos mėgsta labiau, nei tupėti prie šeimos židinio, tačiau nors vieną kartą per metus visos vienos giminės gudruolės susirenka drauge pasipasakoti, kaip joms sekasi. Visas tvirtas gudruolių kūnas padengtas smulkiais žvynais, žvilgančiais, tarsi būtų šviežiai nulakuoti. Nugara tamsesnė ir ryškesnė, papilvė blankesnė, o delnus dengia baltos minkštos žvynų plokštelės. Viršugalviai glotnūs, tačiau suaugusios gudruolės dažnai turi ryškias spalvingas keteras (kuo protingesnė ir labiau patyrusi, tuo didesnė ir ryškesnė ketera). Turi ilgas kojas, penkiapirštes letenas, gali išleisti ilgus aštrius nagus ir vėl juos įtraukti – kaip katinai. Snukučiai pailgi, dantys smulkūs, trikampiai, todėl šypsena visada atrodo nuožmi ir paslaptinga. Akys didelės, paukštiškos, rainelės ryškiai oranžinės ar geltonos, vyzdžiai pailgi. Uodega ilga, lanksti, padeda palaikyti pusiausvyrą bėgant ar šokinėjant. Drabužių ir batų nepakenčia, žiemą prisidengia ilgais apsiaustais, kuriuos atėjus vasarai sukiša atgal į skrynias. Gudruolės linksmos, ironiškos, linkusios pasišaipyti. Mėgsta tyrinėjimus, atradimus, mechanizmus ir techniką. Niekada nepraranda šalto proto, sugeba

379

rasti išeitį net kebliausiose situacijose, beatodairiškai drąsios ir smalsios. Jei tik galėtų, išardytų pasaulį, kad tik sužinotų, kas jo viduje. Artimiausi tiesioginiai gudruolių giminaičiai – šmaikštuoliai iš Vidurio karalysčių. Kurmiai. Gyvena požeminėse olose visoje Vidurio terasoje, kur tik yra tinkamas kalnas ar aukštuma. Rausia ilgus, painius tunelius. Gyvenvietės turi dešimtis įvairiausių lygių. Vienose olose kurmiai gyvena, kitose laiko maisto atsargas, trečiose augina kristalus. Nedidukai, letenėlės trumpos, nagai aštrūs, tinkami rausti. Snukučiai pailgi, smailūs, akytės mažos, juodos ar tamsiai rudos – lyg karoliukai. Ausys mažos, platėjančios, ūsai ilgi, švelnūs, susijaudinus susišiaušia ir pastyra į visas puses. Povilnis tankus, kailiukas tamsiai pilkas, juodas ar rusvas, glotnus ir švelnus lyg šilkas. Kurmiai apdovanoti neperšlampamais kailiniais, tad drabužių jiems nereikia nei žiemą, nei vasarą. Jodinėdami žemsliekiais kurmiai užsideda apsauginius šalmus ir akinius. Nuo seno žinoma, kad jie geriau nei kiti pasaulio padarai pažįsta vandenį ir visa, kas slypi žemės gelmėse. Gamina puikius akmens dirbinius – indus, žibintus, papuošalus ir įrankius. Mėgsta švarą ir ilgas maudynes, daug dėmesio skiria kailio priežiūrai, tam naudoja įvairius žolių antpilus. Požemių gyventojai darbštūs, smalsūs ir linksmi. Ištikimi draugai. Drąsūs, narsiai ginasi ir gina kitus, ilgai nepavargsta, beveik niekada nesiskundžia ir nepraranda įgimto optimizmo. Labai myli savo šeimas, todėl linkę gyventi visi drauge, didelėmis grupėmis. Kurmiai giminingi Granito kalnų kasėjams, kalnakasiams, rausikams ir plačianagiams. Visos šios tautelės gyvena požemiuose, kur įsikuria plačias slaptas karalystes, nenoriai bendrauja su kitomis tautomis. magišiai. Tautelė, kuri Vidurio terasoje neturi pastovios vietos gyventi. Magišiai – klajokliai, mėgsta kraustytis. „Šiandien – čia, rytoj – ten!“ – toks jų gyvenimo šūkis. Retas kuris iki senatvės būna neaplankęs pačių slapčiausių ir atokiausių Vidurio terasos kampelių. Neužauga labai aukšti, labiausiai primena nuotykiautojus, tik niekados neturi mielų strazdanėlių. Oda blyški, kailiuko neturi. Plaukai tankūs,

380

pačių keisčiausių spalvų – mėlyni, raudoni, žali, rečiau – violetiniai ar purpuriniai. Dažniausiai styro į visas puses, nes retas magišius žino, kas yra šukos. Akys violetinės, rečiau – skaisčiai mėlynos. Nosys smailios, burnos gana plačios, todėl šypsodamiesi šviečia galybe lygių baltų dantų ir atrodo tikrai linksmi. Liauni, lengvučiai, vikriai bėgioja, karstosi ir šokinėja. Kadangi nepaprastai judrūs – kalbėdami gestikuliuoja, beria žodžius lyg žirnius, pliurpia niekus ir patys iš jų garsiai juokiasi. Turi miklius pirštus, tad kai kurie mėgsta rodyti fokusus, pateikdami juos kaip tikrą gryną magiją, o paskui smagiai krizena. Visi iki vieno gimsta turėdami įvairių magiškų gebėjimų – gali kerėti, užkalbėti, kurti iliuzijas, svaidyti žaibus. Dievina garsius efektingus sprogimus, nes jiems atsparūs. Be to, magišių neveikia jokie žinomi nuodai. Sklando gandai, kad vienas šių mielų Vidurio terasos klajūnų visą gyvenimą mėgavosi migdolų esencija ir tik senatvėje sužinojo gėręs gryną kalio cianidą (o tai neapsakomai nuodinga medžiaga)! Linksmi, šiek tiek neatsakingi ir neprieraišūs. Mėgsta krėsti pokštus ir jiems visai nesvarbu, ką išdaiga nustebinti – pažįstamus ar svetimus. Retai išbando kitokias veiklas, pasikliauja magija ir jos teikiamomis galimybėmis. Garsėja savo išsiblaškymu ir atsainiu požiūriu į tokius niekus kaip apranga, šukuosena ar asmeninė nuosavybė. Dažnai turi tik tiek daiktų, kiek pajėgia nešiotis su savimi. Retas kuris prisiriša prie kitų padarų, tačiau jei toks stebuklas įvyksta – tai jau visiems laikams. Draugiški ir geranoriški magišiai lengvai randa bendrą kalbą su visais, bet lygiai taip pat lengvai nutraukia visus ryšius. Kitas tautas mėgsta, neblogai sutaria su visais, net su bambekliais ieškikais. Giminiuojasi su nuotykiautojais. Dabar Vidurio terasoje magišių mažai belikę. Nuo tada, kai Pusiausvyros kristalas buvo pagrobtas, magiškos jėgos nusilpo, dauguma magišių išsidangino nežinia kur. O gaila, nes tai buvo išties smagūs, nors ir labai nerūpestingi padarai. Rausikai. Apie šią tautelę, gyvenančią pačioje kalnų širdyje, uždarame mieste, žinoma nedaug. Minimos trys rausikų gyvenvietės. Visos jos – po kalnų masyvais. Dvi susisiekia požeminiais tuneliais, trečioji – atokesnė, visiškai izoliuota nuo kitų. 381

Nedidukai, apvalaini. Kūną dengia rusvas kailis, šiek tiek tamsėlesnis papilvėje ir palei letenėles. Ausys mažutės, apvalios. Akys juodos lyg sagos, žvilga tamsoje. Priekinės letenos ilgos, turi tvirtus plieninius nagus. Uodegėlės trumpos. Rausia ilgus tunelius, sukuria ištisus požemio labirintus, kur įsirengia sandėlius, liftus, terasas, gyvenamąsias patalpas ir nekropolius. Mėgsta ryškias spalvas, todėl visi namų apyvokos daiktai būna spalvingi: pagalvėlės – gausiai siuvinėtos, puoštos karoliukais, o grindų takeliai, antklodės, užuolaidos ir širmos – smarkiai išdabinti, nudažyti patvariais augaliniais ar mineraliniais dažais. Gabūs alchemikai – geba kurti antpilus, eliksyrus, tirpalus ir daugybę kitokių įdomių dalykėlių. Požemiuose įrengia puikiai sutvarkytas laboratorijas, kur vien tik savo malonumui be perstojo maišo, mala, smulkina ir gamina. Su kitomis tautomis beveik nebendrauja, nebent prekybos ir mainų tikslais. Tai lemia ir uždaras, gana atšiaurus rausikų būdas, ir atoki, sunkiai pasiekiama vieta, kurią jie pasirinko gyventi. Tai artimiausi kurmių giminaičiai, mėgstantys tūnoti po žeme, ne itin draugiški ir malonūs. Debesiniai. Gyvena Debesijos terasoje ir niekada jos nepalieka, nes vos pakliuvę į Beribę erdvę, virsta paprastu vandeniu. Visa debesinių gimtojoje terasoje yra iš vandens: namai, medžiai, apyvokos daiktai, papuošalai ir indai. Kūnai skaidrūs, skėčio formos, papilvėje yra čiuptuvai, kurių skaičius kinta pagal tai, kiek jų tam tikru metu reikia. Akys didelės, žėrinčios. Gali slysti takaus kūno paviršiumi, todėl debesiniams nereikia pasukti galvos, kad pažiūrėtų, kas gi vyksta kitoje pusėje. Vandens valdytojai, apdovanoti galia išskaityti lašelių atnešamas žinias. Suvokia visas pasaulio vandenų paslaptis, žino kiekvieno krislelio kilmę ir savybes. Prižiūri debesis, juos valo, pripildo vandens ar sniego. Kiekvieną snaigę iškarpo iš plonų ledo plokštelių, suteikia jai gražią formą ir lengvumo. Gamina ne tik lietų ar sniegą, bet ir miglas, ūkanas bei rudens rūką.

382

Tikri švaruoliai. Jei kas papuola jiems į čiuptuvus, yra bemat nušveičiama, visos dėmės išvalomos, paviršiai nupoliruojami. Net patys murziniausi drabužiai vėl atrodo kaip nauji. Ilgaamžiai. Sulaukę pusės tūkstančio metų vis dar tebėra jauni, laikomi nepatyrusiais ir padykusiais. Maži debesiukai kuria įmantrias vandens skulptūras, mėgsta siausti po plačias baltas lygumas. Dauguma jų didesnės nei ištisas miestas, turi ilgus vingiuotus latakus, kuriais galima smagiai švilpti nuo dangaus iki pat minkštų debesų patalų. Išmintingi, viską žino, nes kiekvienas vandens lašas atskraidina žinių iš kitų terasų. Taip pat naujienas išpasakoja ir klajokliai debesys. Malonūs ir dosnūs, mielai bendrauja su visais, kam tik pavyksta atkeliauti iki Debesijos terasos. Kasmet rengia didžiąsias Debesų eisenas, kuriose dalyvauja visi terasos gyventojai. Kai įvairiausių formų debesys plaukia pro šalį, skaidrūs Debesijos gyventojai pasitinka juos garsiais šūksniais ir valiavimais. Jei debesis išties prašmatnus, jam pavymui skrieja daugybė vandens gėlių ir serpantinų. Neturi giminių, jie vieninteliai tokie, tačiau dėl to visiškai nesikremta – juk būti išskirtiniais nieko blogo. Sibilės. Gyvena Mozaikos salyno pakraštyje. Smaragdo ežere plaukioja trejetas milžiniškų lėtų vėžlių, o jiems ant nugarų stūkso aukštumos. Ten, lygiose terasose, kybančiose virš skaidraus vandens, sibilės užveisia tvarkingus sodelius, suruošia lysves, pasėja vejas ir pasistato sau namus lenktais tarsi lelijos žiedlapiai stogais. Sibilės atplaukia į savo salą saldžiai snūduriuodamos mažose (vos delno dydžio) sidabrinėse valtelėse. Auga greit, tačiau gyvena labai ilgai, visą laiką kaupdamos išmintį ir žinias, lavindamos pranašavimo dovaną. Mažutės, tvarkingos. Kailiukas aukso spalvos, šiek tiek banguotas. Akys didelės ryškios, gintaro ar riešuto spalvos. Aplink vyzdžius – daugybė auksinių krisliukų, suteikiančių žvilgsniui gylio ir paslapties. Senatvėje pražyla, tačiau išlaiko tvirtą būdą ir aršumą. Ausytės platėjančios, gležnos. Išgąsdintos ar susijaudinusios, sibilės priglaudžia ausis prie viršugalvio ir tampa panašios į nusigandusias kates. Snukučiai malonūs, plokšti. Nosys mažos, rusvos, ūsai trumpi. Letenos tvirtos, priekinės viršutinės turi tris,

383

apatinės – keturis pirštus. Uodega tokia trumpa, kad, regis, jos visai nėra. Drabužius dėvi retai, nebent apsiaustus ar tunikas, tačiau mielai dabinasi statytojų ar juvelyrų kurtais papuošalais, ypač akmens karoliais. Dievina dūminį kvarcą dėl jo paslaptingos spalvos ir grožio. Pranašauja ateitį, randa pamestus daiktus, gali pasakyti, kur yra pradingę padarai. Su jomis nuobodu žaisti slėpynių, nes visada randa visus pasislėpusius net nepakildamos iš supamųjų krėslų. Pranašystėms naudoja krištolinius, skaidrius ir šaltus tarsi ledas rutulius. Kiekviena atsiplukdo savo rutulį, o išeidamos pasiima rutulius su savimi. Mirus vienai sibilei į jos vietą atplaukia kita – taip keičiasi pranašautojų kartos. Jų nebūna daug, dažniausiai tuzinas, nes tik tiek tegali išgyventi Gyvosiose salose. Linksmos, ironiškos ir gana kandžios. Senatvėje mėgsta pabambėti, ypač jei greta yra jaunesnių padarų. Dievina šokti, dailius niekučius, dovanas ir pagarbą. Nėra itin nagingos, tad viskas, ką turi, dažniausiai būna gauta iš kitų tautų mainais į pranašystes. Nevengia kapstytis daržuose (joms tai savotiška meditacijos forma), puikiai plaukia. Spaudžia pušainių riešutų aliejų, kurį naudoja kailiukui prižiūrėti. Be to, gamina smilkalus ir prieskonius. Artimiausios Vidurio terasos pranašams. Iki pergalės prieš Šnabždėtoją sibilės keliavo tik po Mozaikos salyną, vėliau persikėlė ir į aukštutines terasas. Statytojai. Padalyta tauta, garsėjanti savo liūdnu likimu. Viena dalis gyvena Vidurio terasoje, Neatrastosiose žemėse, kita – aplink Pasaulio medžio kamieną, Mozaikos salyno Žiedo saloje. Statytojai buvo surentę gražius, iš pažiūros trapius tiltus, jungiančius visas šimtą dvylika salų, vėliau patys juos ir nugriovė. Smulkučiai, apvaliomis galvomis. Ausys ilgos, šilkinės, jas dažnai susiriša tarsi nuotykiautojai plaukus, kad nekristų į akis. Kailiukas juodai baltas, tankus. Dauguma turi prašmatnias baltas apykakles ir tris uodegas. Dvi kraštinės – tai tiesiog puošmena, trečioji skirta nuotaikai parodyti. Jei statytojas nudžiunga, ji susišiaušia ir tampa tokia plati, kad puikiai matyti iš už nugaros. Akys auksinės, o pasenus ar nelaimės atveju keičia spalvą, patamsėja iki blausios pilkumos. Drabužių nenešioja,

384

dėvėjo juos tik Šnabždėtojo užvaldyti, nes nuodingame ore būtinai reikėjo apsiaustų ir kaukių. Mėgsta puoštis, kuria neapsakomai gražias puošmenas iš metalo ir akmens. Dažniausiai tie papuošalai primena plonytes voratinklio nytis, į kurias pakliuvusi virpa visa vaivorykštė. Nepaprastai nagingi akmens valdytojai ir meistrai. Gali apdoroti ir įkalbina paklusti bet kurį akmenį. Net tvirčiausius deimantus geba paversti plonomis skaidriomis plokštelėmis, lieja iš jų tvirtus, skaidrius vitražų stiklus. Mėgsta dirbti ir su metalais, ypač spalvotais. Iš akmens kuria pačius įvairiausius daiktus: dailius namus, dekoro detales, veja virves, mezga tinklus, lipdo gėlių žiedus, lieja žibintus ir dar daugybę kitų dirbinių. Akmuo darbščiose statytojų letenėlėse įgyja neįprastų savybių, gali pasidaryti minkštas ir lengvas tarsi plunksna (nors priegalvius kimšk). Sulieję skirtingų rūšių akmenis statytojai išgauna keisčiausių formų ir spalvinių derinių. Kadangi Žiedo saloje veša akmens sodai ir akmens miškai, statytojai net minta tam tikros rūšies akmenimis. Beje, tokių keistų vaisių gali ragauti ir kitų terasų gyventojai, žinoma, po nedaug. Prietaringi ir šiek tiek smulkmeniški. Gana slapūs. Nemėgsta dalytis paslaptimis, nors ilgai prašomi dažniausiai nusileidžia. Su kitomis tautomis bendrauja kiek iš aukšto, tačiau geriau juos pažinus galima suprasti – tai tik poza. Tvarkingi, mėgsta, kad viskas ir visada būtų savo vietoje. Nepakenčia dulkių, purvo ar kitokios nešvaros. Todėl gyvenimas Žiedo saloje statytojams buvo dviguba kančia – praradę savo gražųjį miestą, jie buvo priversti leisti dienas tarp šiukšlių, bjauriuose namiūkščiuose. Liūdi netekę galimybės kurti ir pažinti, dažnai dėl to praranda gyvenimo džiaugsmą. Ši tauta saugo galybę pasakų ir legendų, ypač mėgstama apie kitą Pasaulio medį, iš kurio jie yra kilę. Negalėdami paaiškinti reiškinių priežasties sugalvoja savo versiją ir ja šventai tiki. Labai nustemba sužinoję, kad tai – ne tiesa. Žinoma, jei pavyksta juos įtikinti. Naudodami sidabrinio medžio uogas gali keliauti akmens storyme ir akimirksniu atsidurti kur panorėję. Kartais pakyla į viršutines terasas ir slapčia stebi kitų tautų gyvenimą. Ten, kur jie įninka pernelyg dažnai lankytis, yra laikomi vaiduokliais, nes vos pastebėti skubiai prasmenga skradžiai žemę.

385

Kitose terasose neturi giminių, artimiausi pasiutėliams. Abi šias tautas sieja aršus troškimas pažinti pasaulį: tačiau jei pasiutėliai domisi, kas ir kur vyksta, buvo ar yra, tai statytojai duotų nukirsti visas tris uodegas už atskleistas medžiagų savybes. Siuvėjai. Tai nerūpestingi, mieli tauškaliai, gyvenantys Festivalio salyne, Vilnagaurių giraitėse. Iš vilnos susivelia sau jaukius lašo formos būstus, kuriuos sujungia sudėtinga lipynių, kopėčių ir kabančiųjų tiltų sistema. Nedidukai, apvalaini. Ausytės nusmailėjusios. Primena juvelyrus, tik plaukai garbanoti ir neturi viršugalvį puošiančių ragų. Rankytės miklios, pirštai ploni. Nepaprastai akyli, sugeba įverti siūlą į adatą net nakties tamsoje. Kailiuko nėra. Nors gyvena siūdami, patys mėgsta dėvėti paprastas ploniausios vilnos tunikas. Siūlų nedažo, nes pudros spalvos vilna puikiai dera prie šviesios siuvėjų odos ir didelių skaisčiai mėlynų akių. Puošiasi sagėmis su opalais, kitokių brangiųjų akmenų nemėgsta. Dėvi trumpus pirštuotus aulinukus, o kad padai neslystų šokinėjant iš medžio į medį, siuvasi juos iš žuvų odos. Nepaprastai miela ir maloni tautelė. Siuvėjai daug juokiasi, tauška vienas per kitą. Paprašyti, o dažnai neprašomi dovanoja viską, ką tik turi. Dievina žiūrėti, kaip kas nors staiposi pasidabinęs ką tik pasiūtais apdarais. Leidžia dienas sutartinai dainuodami, ypač tada, kai siuva. Sūpuojasi savo minkštuose būstuose tarsi išnokusios kriaušės ant šakų. Pasakoja ilgas istorijas ir patys mėgsta jų klausytis. Labai mėgsta didįjį Snaudalių, nes šis gamina jiems sagas. Dažnai atklysta į Vandens salę pakasyti akmeniniam liūtui karčių. Būna, pačiame svečiavimosi įkarštyje visi ūmai suminga – ir šeimininkas, ir svečiai, bet niekada nesuka sau dėl to galvos. Artimai giminiuojasi su juvelyrais, o tolimesniais giminaičiais galima drąsiai laikyti nuotykiautojus ir magišius. Ir į vienus, ir į kitus siuvėjai panašūs tiek išore, tiek savo būdu. Juvelyrai. Negausi tautelė, gyvenanti Festivalio salyne. Aukšti, liekni. Plaukai šviesūs, ilgi. Visuomet krinta ant pečių lygiomis sruogomis. Rankos turi šešis pirštus. Kailiuko nėra, oda labai šviesi, be

386

strazdanų ir apgamų. Akys kiek įkypos, gali būti pačių įvairiausių spalvų. Ant viršugalvio styro du ragiukai, kurie padeda pajausti žvaigždžių signalus, todėl neklysdami jas randa. Dėvi įmantrius siuvėjų pasiūtus drabužius, mėgsta puoštis, tačiau tik tokiais apdarais, kurie netrukdo laisvai judėti ir dirbti. Plaukioja po Užmaršties vandenyną, renka nukritusias pavargusias žvaigždes. Gražina joms spindulius, paleidžia ilsėtis Tylos salėje, o pasveikusias grąžina atgal į Beribę erdvę. Kai nerenka žvaigždžių, gamina įvairius daiktus. Mėgsta lieti veidrodžius, yra sukūrę tokių, kurie rodo kitus pasaulio kraštus ir tai, kas ten vyksta. Labiausiai patinka metalas ir stiklas. Turi įsirengę dirbtuves, kuriose krapštosi kurdami įvairius išradimus, prietaisus ir patobulinimus. Savo malonumui gamina apyrankes, vėrinius ir sages. Kaupia šiuos dirbinius, rūpestingai kiekvieną aprašo. Knygas, kuriose saugomos šios žinios, vadina katalogais, mėgsta juos laisvalaikiu vartyti. Noriai bičiuliaujasi su siuvėjais, nes šie nerūpestingi linksmuoliai kiek atsveria gana griežtą juvelyrų būdą. Susirinkę dažnai pasakoja ilgiausias istorijas, kartais surengia pašėlusius šokių vakarėlius. Tada pakrantėje įžiebia daugybę spalvotų laužų, nes pažįsta mineralų savybes. Žino, kokia liepsna kuris jų dega. Taip pat kuria sudėtingus nepaprasto grožio fejerverkus, tačiau leidžia juos retai, idant netrikdytų Beribės erdvės ramybės. Gana griežti ir teisingi, šiek tiek užsispyrę. Atėjus sunkiems laikams ar užgriuvus nelaimei, mielai imasi lyderių vaidmens, geba suburti aplink save kitus. Artimiausi giminaičiai, be abejo, yra siuvėjai, tačiau galima atsekti juvelyrų panašumą ir į nuotykiautojus ar magišius. Pastarųjų juvelyrai nemėgsta, laiko juos plevėsomis niekdariais, kratosi tokios giminystės. Tiesa, patiems magišiams tai nė motais.

baigiamasis autores žodis Čia, apvaliame pasaulyje, žiema. Dangus maišosi su žeme, vėjo šuorai neša sniego draiskanas, siaučia tarp namų, kaukia lyg alkanas žvėris. O aš sėdžiu ir bandau įspėti, ką veikia keliautojai, pagaliau sugrįžę į namus. Kaip jiems sekasi, kai didieji nuotykiai baigėsi ir prasidėjo rami pūkuota kasdienybė? Mielas jautrusis Rudis laukia, kol karališkieji raudonmedžiai užaugs ir į padangę vėl pakils skraidantys burlaiviai. Vienam jų Rudis padovanos skraidymo galias ir juodu taps neišskiriami – išdidus laivas, plazdantis šilkinėmis burėmis ir jo kapitonas – jaunasis drąsuolis Rododendras Auksarasis. Ida, pašėlusi nuotykiautoja, ir Juvis patirs daugybę nuotykių ir visados laimės aitvarų varžybose. Jie leisis į ilgą kelionę, aplankys sukčių Mazgį ir pagaliau atras Neatrastąsias žemes. Tik nė vienas nesiryš paragauti Mazgio gamintų eliksyrų. Net drąsusis magišius, kurio neveikia jokie žinomi ir nežinomi nuodai. Gudruolė ir Arzas taps tikrais išminčiais. Įsteigs pačią didžiausią ir žymiausią biblioteką, garsėjančią protingų ir nelabai protingų knygų gausa. Keliaus po visą pasaulį, rinkdami rankraščius, o paskui ilgai su malonumu ginčysis, į kokią lentyną juos padėti.

388

Vejisa ištyrinės ir plačiai aprašys tiek stebuklų, kad Akademijoje jai bus suteiktas Pasiučiausios pasiutėlės mokslinis titulas. Ji neatvyks į iškilmingą titulo teikimo ceremoniją, nes Dudsis aptiks labai įdomių tunelių. Jų dar niekas niekada nėra tyrinėjęs ir Vejisa nesugebės atsispirti didžiulei pagundai – sužinoti, kas gi ten tūno... Emas, Esta ir Ulmitilė taps žymiais pranašais, toli garsėjančiais ateities spėjimo galiomis ir įžvalgumu. Kurmiai ištekins ir padovanos sibilei naują krištolo rutulį, skaidrų ir šaltą tarsi kalnų upokšnio vanduo. Dudsis ir toliau jodinės žemsliekiais ir augins geriausius vandenų gidus. Įkalbinės Rudį nuskristi į Mėnulį, kad galėtų sužinoti, kokie ten glūdi akmenys. Geresni ar prastesni? Aš jų visų labai pasiilgsiu. Kartais, kai užgrius nepakenčiamas pilkas lyg švinas sunkumas, prisiminsiu Vidurio terasą ir jos gyventojus. Saldžiai kvepiančius neprijaukintus miškus, žiedlapių pūgas, pavasariais siaučiančias po Sidabramiškį. Berilo ežero pakrantę ir raudonai liepsnojančius uosių lapus, vandens sklaidomus ant geltono bangelėmis sugulusio smėlio. Tūkstančius spalvotų popieriaus žibintuvėlių, švytinčių minkštoje vakaro prietemoje ir plačiai atmerktas, žalias lyg vandenynas Idos akis. Sapnuosiu juos, skriejančius sparnuotu burlaiviu, o pabudusi dar ilgai jausiu Vidurio terasos vėją, žaidžiantį mano plaukuose. Neringa Vaitkutė

TURINYS PERPLėŠTAS MIŠKAS ... 5 GELEŽINė RUDŽIO SAVITVARDA ... 18 DINGęS VERTIMAS ... 30 SPROGIMų IR TRIUKų MėGėJAS ... 39 ERELIO GROTA ... 51 STATYTOJų PERGAMENTAS ... 62 MIESTAS KALNų ŠIRDYJE ... 68 POŽEMIAI ... 75 ŠUOLIS į PRARAJą ... 85 Pati šlapiausia vieta pasaulyje ... 92 SENSTANTIS PASAULIS ... 107 DEBESų UOSTAS ... 115 SIAUBINGA ROŽINė SUKNELė ... 122 PERNELYG ŽAVINGA SALA ... 129 VAIDUOKLIS, KURIS BIJO VAIDUOKLIų ... 138 ARŠIOS SENUčIUKėS ... 150 MAŽOJI SIBILė ... 160 KRIŠTOLINIS SIBILIų RUTULYS ... 168 PRAŽIOPSOTA GRėSMė ... 182 PASKUTINIS ULMėS PIEŠINYS ... 193 IŠDAVYSTėS KAINA ... 201 KAŽKAS GELMėSE ... 210 JUVIO ŽINIų SPRAGA ... 219 KARALIENėS įKAPėS ... 230

390

JASPIO DeŽUTė ... 237 JAUNIAUSIA SALA ... 246 PANIEKINTAS NėRINYS ... 257 KLAIDŽIų GATVELIų LABIRINTAS ... 267 PASKUTINIS SALIEčIų PRIEGLOBSTIS ... 278 PAINIAVA SU LAIKU ... 290 GYJANčIOS ŽVAIGŽDėS ... 296 ŽIEDO SALA ... 304 STATYTOJų MIESTE ... 317 SENIAI MATYTAS DRAUGAS ... 326 PAAIŠKINTOS PASLAPTYS ... 333 PIRMYN į NEŽINIą ... 341 NAUJASIS PASAULIO GYNėJAS ... 351 TILTAS į BEATRIčėS PASAULį ... 361 EPILOGAS ... 373 Žinomų pasaulio tautų katalogas ... 376 baigiamasis autorės žodis ... 388

Va-126

Vaitkutė, Neringa Šnabždesiai bedugnėje / Vaitkutė, Neringa; iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė. – Vilnius: Nieko rimto, 2015. – 392 p.: iliustr.

Rašytoja Neringa Vaitkutė, nustebinusi ryškiu debiutu šiuolaikinėje lietuvių vaikų literatūroje, kviečia į paskutinę kelionę su skrajojančiu burlaiviu. Ankstesniųjų nuotykių herojai – skrajūnas Rudis, nuotykiautoja Ida, pranašas Emas, pasiutėlė Vejisa ir kiti – jau paūgėję ir užgrūdinti patirtų išbandymų. Jie ir jų naujieji draugai vėl susiburia, kad atskleistų po pasaulį plintančių siaubingų šnabždesių paslaptį. Tačiau šįkart priešininko, apraizgiusio Pasaulio medžio šaknis, nugalėti, regis, neįmanoma. Ir vis dėlto giliausioje bedugnėje lyg stebuklinga žvaigždė sužiba viltis. Sekite paskui ją ir patirkite nuotykius, kurie priverčia plazdėti širdį ir patikėti stebuklais. Trilogiją sudaro „Vaivorykščių arkos“, „Titnago plunksna“ ir „Šnabždesiai bedugnėje“.

Redaktorė Aušra Kaikarytė Korektorė Justina Kovalenkienė Maketavo Lina Eitmantytė-Valužienė Tiražas 2000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius