Daniel Napp
UDK 821.112.2-93 Na-147
Versta iš: Daniel Napp SCHNÜFFELNASEN AN BORD Thienemann Verlag, Stuttgart/Wien, 2007
© Thienemann Verlag (Thienemann Verlag GmbH), Štutgartas/Viena, 2007. Parašė ir iliustravo Daniel Napp. Pirmą kartą 2007 metais vokiečių kalba išleista pavadinimu Schnüffelnasen an Bord. © Vertimas į lietuvių kalbą, Kristina Kviliūnaitė, 2014 © Leidykla „Nieko rimto“, 2015 ISBN 978-609-441-272-1
Daniel Napp
Iliustracijos autoriaus Iš vokiečių kalbos vertė Kristina Kviliūnaitė
Vilnius 2015
8
Tu r i nys Blusa ausyje Didžiulės bėdos dėl dešros Iš gyvūnų prieglaudos į krokodilą Pokas sukuria planą Brangenybių vagys Sekliai „Karalienėje Britanijoje“ Poko atradimas Staigmena mašinų skyriuje Pokas vykdo slaptą misiją Užeina audra Dešra pergudrauta Kaip višta ir kiaušinis
9
7 11 20 27 32 41 48 56 63 67 75 82
B lu sa au s yje Prieš keletą valandų Hubertas dar buvo dešrų rojuje. Dabar jis uždarytas. Narvas, į kurį jį atvedė veterinarė, buvo siauras, išklotas šaltomis plytelėmis. Moteris Hubertą pražiodė ir apčiupinėjo dantis. Tada žibintuvėliu pašvietė į akis ir ausis. – Esi sveikut sveikutėlis, brangusis, – pasakė ji, išjungdama žibintuvėlį. Paskui Hubertui suleido vaistų. – Dėl viso pikto, – tarė moteris ir uždarė duris. Pro durų angą Hubertas išsliuogė į lauko aptvarą. Į akis spigino popiečio saulė. Hubertas kurį laiką mirkčiojo, bet pagaliau jam pavyko apžiūrėti savo naująją buveinę. Iš visų pusių ją supo grotuota tvora, žemė – pilkas, nutryptas, nelygus akmuo, ant žemės – dubenėlis vandens ir apkramtytas guminis kamuoliukas. Gretimuose aptvaruose esantys šunys spraudėsi prie grotų smalsiai apžiūrinėdami Hubertą. Didelis, juodai baltai dėmėtas dogas piktai ant jo sulojo. „Dėl visko kalta dešra“, – pamanė Hubertas. Mama buvo teisi. Hubertas nejudėdamas gulėjo aptvare, kol sutemo. Tada nusprendė grįžti į narvą, įsitaisyti guolyje ir pamiegoti, bet staiga panižo dešinė galinė letena. Jau ketino
11
12
pasikasyti, tačiau kutuliukas ėmė keliauti nugara... kaklu... užsiropštė ant galvos ir įlindo į ausį. – Paklausyki, pasakyki, – staiga pasigirdo kažkieno balsas. Hubertas išsigandęs pašoko. – Kas čia kalba? Gal aš jau kraustausi iš proto? – Ne, čia tik aš! Aš, – atsakė balsas. – Luktelėk. Niežuliukas šmurkštelėjo iš ausies Hubertui ant snukio. Hubertas spoksojo į savo drėgnos nosies galiuką, ant kurio aukštyn žemyn šokčiojo mažutėlis taškelis. – Blusa! – ištarė Hubertas. – Aš turiu blusų! – Ne, – pasakė blusa. – Turi tik vieną blusą. – Aha, vadinasi, aš turiu blusą, – sugrįžęs vidun kaip galėdamas tyliau pasakė Hubertas: nenorėjo, kad kiti šunys manytų, jog kalbasi pats su savimi.
13
– Aš, beje, vardu Nulesokpokas, – prisistatė blusa. – Koks keistas vardas, – nusistebėjo Hubertas. – Kuo mažesni gyvūnai, tuo ilgesni jų vardai. Pažinojau erkę, kuri buvo man iki smakro, jos vardas Rukcukhipeldidipeldipenga. Ir čia tik vardas. Gali vadinti mane Poku. – O ką tu veiki mano ausyje, Pokai? – Jau senokai ieškau sau naujo šuns, bet aš išrankus: vienas man per mažas, kitas per didelis, trečias per kvailas, per daug dėmėtas ar neprižiūrėtas. Tačiau išvydęs tave iš karto supratau – čia mano šuo! Taigi įsitaisiau tavo ausyje. Beje, kuo tu vardu? – Hubertas. – O kaip patekai į gyvūnų prieglaudą? Hubertas atsiduso: – Dėl dešros. – Kaip dėl dešros gyvūnai patenka į prieglaudą? – Pokas nekantriai mindžiukavo nuo vienos kojos ant kitos. – Papasakosi man viską? – Kutena! – kikendamas sušuko Hubertas. – Iš pradžių atsisėsk. Kai tik Pokas patogiai įsitaisė, Hubertas truputį palakė vandens iš dubenėlio ir tarė: – Viskas prasidėjo taip...
Didžiulės bėdos dėl dešros – Kai buvau mažas, aš, žinoma, kaip ir visi šunyčiai, norėjau tapti policijos šunimi. Tačiau mama man pasakė, kad net nesvajočiau. Kad apskritai negalėsiu dirbti jokio padoraus šuniško darbo, kaip ir mano tėvas, senelis ir prosenelis. Tada jos nesupratau. Taigi mama man papasakojo prosenelio istoriją. Jis gyveno Norvegijoje ir priklausė rimtai sportinei šunų kinkinių komandai. Jis buvo stipruolis kinkinio vedlys. Tačiau kartą per treniruotę šalia bėgimo trasos prisėdo slidininkas ir ėmė valgyti dešrą. Prosenelis užuodė ir strimgalviais puolė prie jos. Rogės nuslydo 15
nuo trasos, nutraukė vielinio tinklo užkardą, ir visas šunų kinkinys nudardėjo nuo stataus skardžio. Žinoma, kilo didžiulis skandalas, ir mano prosenelį išmetė iš komandos. – Kas man darbo, kad prosenelis buvo niekam tikęs kinkinio šuo? – pasakiau. – Aš tapsiu policijos šunimi. Mama atsiduso ir papasakojo istoriją apie mano senelį, kuris dirbo gaisrinėje gelbėtoju. Senelis turėjo puikią uoslę ir kartais skrisdavo net į kitas šalis ieškoti po griuvėsiais užverstų žmonių. Tačiau kartą jis užlipo ant milžiniškos nuolaužų krūvos ir ėmė kaip pašėlęs loti. Netrukus apie jį susirinko visa gelbėjimo komanda. Iki pat vakaro visi kasė griuvėsius. Galiausiai vyrai pačioje apačioje rado seną sumuštinį su dešra, prie kurio, vizgindamas uodegą, pripuolė mano senelis. Tai buvo paskutinė jo darbo diena.
16
– Man nerūpi, kad mano senelis buvo blogas gelbėtojas, – pasakiau. – Aš tapsiu policijos šunimi, ir taškas. Tada mama papasakojo istoriją apie tėtį. Jis buvo mokytas aklųjų vedlys ir ilgą laiką dirbo pas garsią operos dainininkę. Poniai užtekdavo pasakyti „paštas“, kad tėtis saugiai ir greitai judriomis miesto gatvėmis per sankryžas, statybvietes, stačiais laiptais, aplenkdamas balas, užtvaras ir dviračius, per požeminius tunelius, tamsias gatveles ir siauras sukamąsias duris pristatytų ją iki pašto langelio, kur ji atiduodavo savo siuntinuką. Tačiau vieną dieną ji ėjo pro mėsos parduotuvę. Atspėk, kas gulėjo vitrinoje? – Dešra! – pasakė Pokas. – Taip, vitrina lūžo nuo šviežių, storų dešros ringių. Tėvas pasileido tiesiai per gatvę mėsos parduotuvės link, paskui save tempdamas ir vargšę senąją ponią. Tramvajus cypiančiais ir rūkstančiais stabdžiais sustojo paskutinę akimirką, bet mano tėvo daugiau joks aklasis nebenorėjo imti sau už vedlį.
17
– Man nerūpi, kad mano tėvas buvo niekam tikęs aklųjų vedlys, – kone ašarodamas pasakiau mamai. – Aš vis tiek tapsiu policijos šunimi. Žinoma, aš jau seniai supratau, kas dėl viso to kaltas. – Dešritis nervosa, – paaiškino mama. – Nervinio pobūdžio dešros sindromas. Jis šimtu procentų paveldimas. Gali stengtis kaip įmanydamas, tačiau vieną dieną dešra pakiš tau koją. Man labai gaila, sūnau, bet ir tau nutiks taip, kaip tavo tėvui, seneliui ir proseneliui. Susitaikęs su tuo galėsi tapti laimingu, normaliu, paklusniu šeimos šunimi. – O kas nutiko tada? – paklausė Pokas. – Ar tapai laimingu, normaliu, paklusniu šeimos šunimi? – „Man nesvarbu. Dabar dar labiau trokštu tapti policijos šunimi“, – pamaniau. Neabejojau, kad man seksis geriau nei tėčiui, seneliui ir proseneliui. Ir apskritai, pasipainiojus tai prakeiktai dešrai, būčiau pasirengęs. – Elkis kaip tinkamas, jei kitaip negali, – pasakė mama. – Bet dešra tau vis vien pakiš koją. Ji buvo teisi. Policijos šunų mokykla buvo aukštai kalnuose, pasislėpusi už tamsių eglių ir kėnių. Visur bėgiojo mokytojai. Jų kepurės su snapeliu buvo papuoštos herbu su šokančiu vilku. Pirmą dieną mokykloje pažvelgiau į vaizdą atspindinčius savo trenerio saulės akinius ir sudrebėjau: atrodžiau kaip tas vilkas iš mokyklos herbo! Aišku kaip dieną: tapsiu policijos šunimi ir niekas pasaulyje man nesutrukdys.
18
Treniravausi kaip apsėstas, nes norėjau būti stipresnis už dešrą. Išmokau peršokti trijų metrų aukščio medines sienas, netrukus galėjau užlipti ir nulipti visomis kopėčiomis, šokinėjau per aukščiausias kliūtis, įsikandęs sunkiausius medinius svarmenis. – Oi, – ištarė Pokas. – Iš vietos. – Oi.
19
Napp, Daniel Na-147 Šniukštinėtojai laive / Napp, Daniel; iš vokiečių kalbos vertė Kristina Kviliūnaitė; iliustracijos autoriaus. – Vilnius: Nieko rimto, 2015. – 88 p.: iliustr.
Danielis Nappas (g. 1974) – vokiečių rašytojas ir iliustruotojas, jau pažįstamas Lietuvos vaikams. „Šniukštinėtojai laive“ pasakoja apie netikėtą dviejų draugų duetą, šunį Hubertą ir blusą Poką, kurie kartu nusprendžia tirti nusikaltimus. Nuotaikinga istorija įtraukia vaikus ir jų tėvelius bei parodo, kad tikra draugystė visada gelbsti bėdoje, o optimizmas ir užsispyrimas padės įveikti bet kokias nesėkmes.
Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Justina Skunčikaitė Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė Tiražas 2000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
Tai viskas, kas lieka Huberto galvoje, vos tik jis užuodžia išganingąjį kvapą. Policijos šuo pranyksta akimirksniu, belieka tik veržlus dešros troškimas. Ir taip nutiko ne tik Hubertui, bet ir jo tėčiui, seneliui, proseneliui… Tai pakišo koją jų visų svajonėms. Tačiau šįkart dar ne viskas prarasta! Hubertui į pagalbą atskuba visą pasaulį apkeliavęs ir daugybę nuotykių patyręs Pokas – inteligentiška ir labai draugiška blusa. Kartu jie beveik nenugalimi, o jų planas – susekti brangenybių vagišius ir įveikti Huberto silpnybę dešrai. Neabejok, šios porelės laukia neišpasakytai įdomus nuotykis!
ISBN 978-609-441-272-1
Akcijos ir ypatingi pasiūlymai