Šviesiųjų svajonių žydintys sodai by Nieko rimto

UDK 741(474.5) Ac-18

Knygos leidimą remia Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

ISBN 978-9955-683-61-2

Vilnius

Iš visos širdies dėkoju tiems, kurie mane į šį pasaulį atvedė, tiems, kurie šiame pasaulyje sutiko mane, tiems, kurie įkvėpė ir dovanojo sparnus, saugojo mane ir man šypsojosi. Būtent šitos šypsenos dabar ir yra šios knygos puslapiuose.

Antano Skrupskelio fotografija

A pie leng v u m ą b ū ti Sandra Junevičiūtė Esi laukiamas svečias mano namuose, mano kūryboje, mintyse, pajautimuose – nuskamba kaskart, kai žiūri į dailininkės Sigutės Ach nutapytą paveikslą, kai atverti iliustruotą ar parašytą knygą, dovanoji sukurtą atviruką. Drąsu, naivu, nuoširdu atverti pasaulį? Taip plačiai. Ir visą. Pradėtą kurti prieš 18 metų. Iš pradžių, sako, tik sau – kad būtų jaukiau, kad surastų save, kad prireikus galėtų sau nusipiešti Saint-Exupéry avį... Dabar – visiems. Tarsi kurdama „lengvumo būti“ filosofiją, Sigutė piešia sparnus – pakylėjimą gyventi ir džiaugtis. Subtiliai, paslapčia ir netikėtai skaidrios dailininkės akvarelės atveria erdvę, kurioje „sunku“ tampa „lengva“. Žiūrėk, spontanišku potėpiu pripieš drambliui laumžirgio sparnus ir pakels jį į purų dangų. Patikėti sparnuotu Sigutės drambliu bene tas pats, kas slogiose mintyse išgirsti nerūpestingumo juoką. Nelengva. Gal todėl visi menininkės personažai taip užsispyrusiai neliečia kojomis žemės. O jei ir liečia, tai tik pirštų galais! Ir tik gėlėtas pievas! Tiesiog vaikiška, per daug idealistiška, nepataisomai romantiška – šie epitetai Sigutei tinka. Dar svarbiau, kad pati dailininkė su jais jaučiasi labai lengvai, lyg užsimetusi vasarinį rūbą, kuriuo moka puoštis net pučiant rūpesčių vėjams. Lyg sraigė su namuku Sigutė nešasi amžinai įsimylėjusio, jauno, šiek tiek nuo žemės atitrūkusio žmogaus būtį. Neperša jos, tik kviečia pasisvečiuoti. O jei patiks (nors akimirką), sugrįžti į naivumo, rymojimo, svajonių, nerūpestingumo šalį. 6

Tiek pati Sigutė, tiek jos darbai spinduliuoja šiluma ir optimizmu. Jos akvarelės kalbina širdį, aplenkdamos nuolat niurzgantį ir prie smulkmenų besikabinėjantį protą. Tai žavi ir verčia plačiai nusišypsoti! Kas bent šiek tiek yra susipažinęs su akvarelės technika, žino, kokia ji paslaptinga, nenuspėjama. Matydamas mikliai ir meistriškai teptuku besidarbuojančią Sigutę, ne kartą pagalvojau, kad jai puikiai pavyktų suvaikyti net išdykusius debesis danguje. Juo labiau, kad Sigutė moka vaikščioti šiek tiek pakilusi virš žemės. Nedaug. Lygiai tiek, kiek reika. Kęstutis Kasparavičius

Sigutės Ach kūrybos pasaulis atviras vaikams – jiems sekamos pasakos, ir suaugusiesiems – jiems rašomi laiškai. Tai daugiasluoksnis menas, su kuriuo gali augti, užaugti, pasenti, kaskart atverdamas duris į naują, gilesnę, intymesnę, paslaptingesnę erdvę.

Kas slepiasi už zuikio laivelyje be irklų, mažo namelio ant didelio kalno, sūpynių Laiptų į dangų rajone?.. Trumpos spalvotos pasakos apie naivų zuikelį, plūduriuojantį pavasarinėje upėje, apie žemuoginį namelį ir žaidimų kalną su sūpynėmis. Praeina laiko ir paveikslėlyje matai nebe personažą, nebe peizažą, o būseną – naivumo ir atsidavimo gyvenimo tėkmei. Nėra irklų, nėra pasipriešinimo, tik naivus noras pagauti savo likimo vėją. Nameliai, mažos bažnytėlės ant didelių kalnų, po dideliais medžiais – lyg svajonių pilys, sielos buveinės. Apraizgyti takeliais nameliai yra mažos jaukumo salelės, kuriose sustiprėjęs vėl leidiesi į kelionę. Dažniausiai... link sūpynių – naujų galimybių. Šalia jų iš plonų siūlelių Sigutė bene visuomet nuaudžia kopėtėles į dangų – kelią į esminę svajonę. Ne taip paprasta kopti trapiais skaidrioje erdvėje kybančiais laiptais, bet... Skaitydamas dailininkės piešinių laiškus nejučia patiki, kad žingsnis po žingsnio, įsisiūbavimas po įsisiūbavimo, ir kuriame nors taške gyvenimo sūpynės pagauna pusiausvyrą... Juk tokie nurimę, meditatyvūs, nudžiugę akimirkoje dailininkės personažų veidai. Daugiau nei keturiasdešimt Sigutės kūryboje sutinkamų herojų (karvytės, avytės, arkliukai, katinėliai, ežerai, debesys...) slepia būsenas: džiaugsmo, svajojimo, mylėjimo, švelnumo, ėjimo, ieškojimo... Jaukiai paprasta Sigutės kūrybos forma yra artima vaikams. Simboliais perteikta harmonijos idėja, jausmas ir, pasak dailininkės, „didžiulis noras liudyti gyvenimo gėrį, užfiksuoti buvimą, paprasčiausią džiaugsmą dabarties momentu“ vilioja mus – suaugusiuosius.

Nė už ką neprisiminsiu, kurie tai buvo metai, bet labai gerai žinau: jau bandė putoti pavasaris. Tas šiltas, jaukus pavasaris, kai į vaikų literatūrą su pirmąja knyga atėjo Sigutė Ach. Pavasariškai ji atėjo – gaiviai, keistai, neįprastai. Juk žinome: dviejų vienodų pavasarių niekada nebūna. – Kokia ji? – teiravosi manęs vienas žinomas rašytojas. Teiravosi itin rašytojiškai. Jo klausimo tąsa skambėjo taip: – Į kokį literatūros personažą Sigutė panaši? – Anė iš Žaliastogių, – atšoviau tą pačią akimirką. Nė kiek nemąstydama. Tų skubotų žodžių ir dabar neišsižadu. Ne tik todėl panaši, kad Sigutė, visai kaip Anė, pinasi ryškią rudą kasą. Tai būtų vien išorinė bendrystė. Ir todėl, kad savo kūryba yra pašėlusi. Gal išdaigiškai švelni, gal džiugiai naivi, bet visada nuoširdi. Kiek tas nuoširdumas jai kainuoja, vienai težinoti. Ji drąsiai balansuoja ant pavojingo lyno: regis, žingsnelis į šoną, tik vienas mažas žingsnelis – ir nukris, atsidurs kičo paribyje. Bet ne, ne... Nežinau, ar sugebėčiau gyventi tame pasaulyje, kurį mums sukūrė Sigutė Ach. Retsykiais – taip, retsykiais – ne. Bet man gera, kad tas pasaulis yra. Gintarė Adomaitytė

Jaukios būties erdvėms atrakinti dailininkė palieka dar vieną raktą – žodžius, poeziją, miniatiūras. Kartais žiūri į piešinį ir negali atsitraukti, kažkas viduje kirba, bet esmės neužčiuopi. Staiga pajunti savo šypsnį. Ką tik perskaitei: „Rymojimas salotinio vakaro tyloje.“ Ir pasidaro aišku. Gilios vaikiško mėlyno katino akys yra rymojimas. Juk kartais jis visus užklumpa... Koks tas salotinis vakaras? Gal pavasario... O tyla? Kaskart kitokia, tik tau žinoma... „Žodžių tiltai“, taip vadinami pačios Sigutės, padeda atkurti jausmą – tylos, vakaro, pavasario, spalvos, rymojimo... Spontaniškai, tiesiai ant originalo brūkšteldama pavadinimą – poetišką paveikslėlio aprašymą, menininkė dar kartą (turbūt visai netyčia!) aplenkia mūsų protą ir pasiekia širdį. Negalvok. Pajusk. Pabūk. Rymojime. Simboliai ir „vaikiška“ paišymo forma priartina Sigutės Ach kūrybą tiek prie simbolistinio, tiek prie naiviojo meno krypčių. Tačiau savitą dailininkės kūrybą bene labiausiai norisi pavadinti ekspromtu – laisvu ir lengvu kūrybinio impulso išgyvenimu. Lyg kokia burtininkė Sigutė vieną po kitos maino tris kūrybos arba tris gyvenimo magijas. Lieja akvarelę, leisdama netikėtai susimaišyti spalvoms, laisvai išdžiūti jų kontūrams. Pati sako, kad tiesiog atsiduoda likimo vėjui, tėkmei, duotybei, kuri kas akimirką kinta. Tuomet varto dėmelę, pasirenka vieną jos interpretaciją ir brėžia subtilią liniją – lyg šiam momentui, esamai situacijai rinktųsi požiūrį, sprendimą. Jei netyčia ant žalio fono užtiško baltų dažų lašas, Sigutė lengva ranka paverčia jį puria avele ar pienės pūku. Sako, kasdienybėje dailininkė taip pat gyvena

nuolat improvizuodama, todėl jai nėra blogų situacijų, nes kiekvienas pokytis atneša naujos kūrybos, naujo sprendimo galimybę. Užrašas ant paveikslėlio – lyg apibendrinimas, išsakymas to, kas vyksta, įvyko. Tai dienos, akimirkos, gyvenimo eilėraštis.

Akies kampučiu mačiau, kaip iš Sigutės pirštų galiukų srūva kūryba. Spalvota dėmė, kelios dėmės... Aplink jas vinguriuoja, virpčioja plonytė linija, išnyra siluetas, figūra, vaizdas. O gal ne, gal kūryba išnyra iš jos galvos, iš vaizduotės? Vienoje mokykloje, viename pokalbyje su vaikais (o gal tik mudviejų pokalbyje apie vaikus?..) Sigutė gūžtelėjo pečiais: „Nesuprantu, kaip galima neskaityti knygų, iš kur tada žmogui vaizduotė?..“ Sigutė puikiai suvokia, nuostabiai greitai perpranta literatūros tekstą, iškart pajunta, kas yra gera literatūra. Iliustruotojai tai ypač svarbu. O gal ir ne tai, gal viskas išplaukia iš Sigutės širdies? Esu ir dėl to tikras, tik kad... nekuklu įkyriai žvilgčioti į jos moterišką širdį. Tokių kūrybingų, taip spontaniškai improvizuojančių, interpretuojančių žmonių daugiau gal ir nesu sutikęs. Kęstutis Urba

Unikalus Sigutės tapybos būdas – piešinys, „išeinantis“ ant rėmų – taip pat gimė improvizuojant. Vieną kartą ant per plataus rėmelio pratęsusi piešinio siužetą, dabar dailininkė sąmoningai kuria pasaulį „be rėmų“. Ant jos piešinio, išpieštų medinių rėmelių gali uždėti dar ir dar vienus rėmelius. Siužetą menininkė gali tęsti iki begalybės: buvusią jūrą paversti dangumi, upę – keliu, pagrindinį herojų – suk nelės dekoru... Ir piešinyje visuomet liks paslapties, perspektyvų... Gyvenime, turbūt sakytų Sigutė, įgavę naujų žinių ar patirties, mes taip pat „išaugame“ rėmelius ir keičiame situaciją. Spontaniška dailininkės raiška vis dėlto paklūsta tam tikriems dėsniams. Galbūt natūralumo. Gamtos. Šimtas Sigutės katinėlių, šimtas rymojimų... Jie panašūs ir skirtingi. Tiek ir taip, kaip šimtas klevo lapų, išsiuvinėtų gamtos gyslelėmis. Sigutė niekuomet nepiešė iš natūros, tačiau jos mene labai stipriai jaučiamas gamtos įkvėpimas. Dailininkė piešia ne kopijuodama, o tapatindamasi ir tapatindama savo herojus su gamta, tarsi jausdama save pieva, smilga, laumžirgiu, žiedu... O paslaptis – kaip smilga linguos? Kur laumžirgis skris? Kaip žiedas išsiskleis? – lieka tiek gamtoje, tiek Sigutės kūryboje... Jautrus, pasakiškas, vaikiškas, subtilus menininkės pasaulis ne kartą buvo atvertas svečioms šalims: Vokietijai, Prancūzijai, Švedijai, Italijai, Rusijai, Kinijai, Japonijai... Visur juo džiaugtasi ir stebėtasi. Visur Sigutės Ach kūryba suprasta ir įvertinta. Jos menas, regis, turi magišką raktą – skaidrius išgyvenimus, reikalingus kiekvienam, ir nuoširdumo kalbą, sup rantamą visiems!

Kažin, ar yra Lietuvoje namų, kurių bent vieną kartą nebūtų aplankęs pailgaveidis Sigutės angelas, nešantis švelnumą ir šilumą... O jei ne angelas – tai sparnuota karvutė drauge su kiekviena leidyklos „Nieko rimto“ knyga. Arba arkliukas, atšokavęs iš sodrių pievų, ar linksmos avytės, nukritusios tiesiai iš debesio. Tikriausiai tokių namų nėra. Tikiu, kad manau teisingai! Ramutė Skučaitė

„Šviesiųjų svajonių žydintys sodai“ – kelionė per aštuoniolika Sigutės Ach kūrybos metų. Tik tų „ach“ čia rasite žymiai daugiau!.. Pirmuose puslapiuose pasitinkantys angelai iš ankstyvosios kūrybos ar, kaip Sigutė sako, tiesiog sparnuotos mergelės lydi į „Nerimtųjų paišymų“ pamokėles, kurias dailininkė šiandien „žaidžia“ tiek su vaikais, tiek su suaugusiaisiais. Nusiteikite polėkiui, kai širdis mato, girdi, uodžia, stebi kur kas stipriau nei protas! Kad būtų lengviau, Sigutė ir vėl pripieš sparnus, išskleis laivo bures! Keliaujant per nebaigtas lieti akvareles, paveikslus, pasakas, eilėraščius, miniatiūras, pamąstymus paraštėse, skanaujant Sigutės kepamą „Pirmojo sniego“ obuolių pyragą, belieka kolekcionuoti geras emocijas. Ir pasisvečiuoti „svajonių soduose“ – jie tikrai šviesūs ir labai žydintys!

Įsivaizduokite... ant delno guli maža sėkla. O po kojomis boluoja plonytis takelis. Gal link šulinio, o gal vedantis link didelio kalno. Kažkada buvau nedrąsi keleivė ant to takelio su maža sėkla delne. Dabar esu įsitikinusi, kad nuostabių sėklų delnuose, kišenėse, o gal mintyse turime kiekvienas, tik gal kartais būna baugoka užlipti ant aukšto kalno ir ištiesti rankas Didžiajam Kelionių Vėjui. Juk nežinia, kas nutiks paskui. Gal vietoj rankų išdygs žali sparnai. Tokie dideli, kad atgal į senus namus niekaip netilpsi. Ši knyga tiek pat nerimta, kaip bet kuri sparnuota mano avytė. Švelnūs ir linksmi, kartais skrendantys, o kartais nurimę herojai patys mane susirado. O ši knyga ieško Jūsų. Ji – tai to mažo takelio pradžia, takelio į kiekvieno iš jūsų žydinčius kūrybos sodus.

Galbūt sėdite prie nedidelio stalo šalia lango. Lietinga vasaros diena. Namuose tylu, o šalia – keli paprastučiai lapeliai, pieštukai, dažai. Atsargiai... nes gal būtent dabar jūsų gyvenimas kelia bures ir pagauna likimo vėją. Būtent taip prieš 18 metų nupiešiau kelis piešinėlius. Lyg norėdama prisiminti tolimus vaikystės laikus, lyg pradžiuginti save, žodžiu – nieko rimto...

Gėlės nesipriešina norui skleistis. Žolė palinksta pučiant vėjui. Leidausi nešama noro piešti ir kaip saulutė ėmė šviesti mano negudrią kūrybą matančiųjų šypsenos. Sakoma, kad kiekvienas dailininkas piešia save. Bet tuomet dar nebuvau dailininkė, tuomet nežinojau, kas aš. Kaip kiekvienas jaunas žmogus (gėlė, uoga, vaisius) tik norėjau būti atrasta, anot SaintExupéry „Mažojo Princo“ lapės, – prijaukinta. Ir šie maži lapeliai – tai pirmieji nedrąsūs laiškai Pasauliui: „Ei – aš esu – atrask mane.“

Kas aš? Mažas zuikis, jūrų mergelė, keistai liūdna keleivė, nešanti jauną svajonių medį. Kur jį pasodinti? Kur ta Svajonių šalis? Galva pilna neišsakytų, net žodžiais nepavirtusių minčių. Jausmai garma. Tikras Babelio bokštas.

Neabejoju, kad yra žmogus, kuris sugalvojo švelnuką. Ir kukliai tyliai gyvena toliau. Gerieji burtininkai nemėgsta plačių arenų. Keli švelnukai nutūpė ir mano akvarelių lapeliuose. Šildė širdį man, įkvėpė, „švelnukino“, o kai palinkau ties spalvomis, paskendau svajonėse, tyliai išskrido. Švelnukai yra visada. O ypač – kai sunku ir liūdna.

Daug pradžių. Vienoje iš jų aš – Severiutė. Mergaitė iš Marcelijaus eilėraščio. Žengianti laukais po atviru dangumi. Sugalvojau jai baltą naivumo zuikelį. Kad užtektų širdies atvirumo plaukti nežinia kur laiveliu be irklų. Kol neištirpinsi, nepaleisi pasroviui visų „noriu“, visų „aš“, gal ir neatrasi, nei kas esi, nei ko nori.

Vieną dieną nusipiešė šalia Severiutės didelis šviesus paukštis. Supratau – sparnai sutvirtėjo. Daugiau nebepiešiau Severiutės.

Severiutės rauda Marcelijus Martinaitis

Severiutė esu nuo Užpalių, kur gelžkelis suka į pietus, kur eidavau bėgiais basa, kaip nėščia iš namų išvaryta skalbėja... Lyg paskutinei – prie didelio užtiesto stalo nebuvo man vietos: už nugaros, man negirdint, kalbėjot, kalbėjot, kalbėjot... Aš nebuvau jums sesuo, aš tik ausdavau baltinius, pati auginau savo trečiąjį nebylį brolį. Prisiverkiau mirusio tėvo medinėje lovoje ir jūsų nekaltinu: lyg per peilius – ėjau aš per gruodą, bridau kaimo molį...

Toli gyvenau aš nuo jūsų, toli nuo Užpalių – už mylių. Naktim apie mažą baltgalvį vaikelį šnekėdavau su žole. Man grojo armonika mažas kupriukas, ką užpernai mirė. Jis sakė: mane alučiu aprėdysiąs, apausiąs mane dalgele... Dieve tu mano, aš net nemačiau, kad pasenom – kaip didelis apšviestas miestas traukinys šitą naktį praėjo... O aš gi – tiktai Severiutė, o aš gi – verkiu kaip piemenė, kaip tyliai ant nebaigto audinio verkia kuprota audėja. Šitiek metų praėjo, ir vėlu jau paguosti: jums piemenės reikėjo, meilužės, guodėjos basos. Ką iš manęs jūs padarėt – važiuoti, bagoti, batuoti – aš juk tiktai Severiutė, aš trečiojo – nebylio – brolio sesuo.

Gyveno kartą Pašaukimėlis nedideliame PAŠAUKIMŲ

kaime. Buvo kuklus ir ramus, tik labai nerimtas. Todėl visi rimti PAŠAUKIMAI su juo nedraugavo ir profesinėmis pas laptimis nesidalijo. Tad nerimtasis Pašaukimėlis buvo šiek tiek suglumęs: ne žinojo, kaip iš tiesų reikia žmogų Pašaukti. Ėjo kartą Pašaukimėlis drėgnu šaligatviu, ogi žiūri – mer gaitė iš sniego puodus lipdo. Labai patiko Pašaukimėliui toks įdomus žaidimas ir jis pri ėjęs prie jos nerimtai pasiūlė – gal palipdom kartu? Ir mergaitė lipdė gal penkiolika metų, bet paskui apsi gyveno mažame namelyje ir nebeturėjo kur lipdyti. Nerimtasis Pašaukimėlis ir sako – gal papaišom kokių paveikslėlių? Mergaitė sako – kad gal nemoku. O Pašaukimėlis juo kiasi – na, pažiūrėk į mane ir nupiešk. Tuomet mergaitė nupiešė daug švelnukų. Paskui – daug sparnuotų zuikučių, nes mažasis Pašaukimas turėjo sparnus. Ir tada jau paišė ir paišė ta mergaitė, kol Sigute Ach tapo. O Pašaukimėlis užaugo ir virto dideliu ir gražiu Nerimtu Pašaukimu.

Tai – pirmasis mano „tikras“ autoportretas. Tarsi užfiksuoju mergaitę prasidedant kelionei, kurios ji net nenujaučia. Ant debesėlio snaudžia katinėlis Vėlius, kažkur kalneliais šokinėja mylimas škotų terjeras, kurį ilgą laiką piešdavau vietoj savo parašo.

Naivūs metai, duoklė vaikystės pasakoms. Vėliau nebeužtenka naivumo piešti „gražias“ mergeles, ir aš slepiuosi pūkuotų ir linksmų personažų pasaulyje. Tiesa, dažnokai bandau pažvelgti atgal, kad išvysčiau „pradžią“, bet tarsi nešama stipraus vėjo, jaučiuosi atsidūrusi buvimo begalybėje, neatspėjamame, belaikiame kūrybos pasaulyje. Viskas kinta, mirga, yra tikra ir netikra vienu metu. Kartais vienas momentas, taškas erdvėje, prieš virsdamas begalybe, susitelkia, ir buvimo DABAR jausmas, užpildydamas mano mažą esybę, tampa vieninteliu įvykiu, pasiglemžiančiu mane visą. Dažnai mąstau, kad kūryba – tai kiautas mano pažeidžiamai, pernelyg jautriai sielai. Bandydama išlikti, kaip koks moliuskas susikūriau aplink save idealų pasaulį, kuriame sėjau ir puoselėjau gėrį, fantaziją, švelnumą, romantiką. Kad nebūtų vieniša, nusipiešiau avyčių, zuikučių, sparnuotų karvyčių. Maitinau pasakomis, gėlėmis. Nepastebėjau, kaip virtau laiminga šių sodų Sodininke, saugančia pačios sukurtą pasaulį, su malonumu įsileidžiančia į jį vis daugiau žmonių.

Jis – pilkas dramblys. Didelis ir liūdnokas. Tačiau

turi gerą vardą. Pavasaris. Kodėl? Todėl, kad jo dide lių ausų vidinė pusė gėlėta. Išpiešta pakalnutėmis, ži buoklėmis ir plukėmis. Ir jei jis išskleistų savo ausis, būtų – lyg pavasarį. Pakviptų pumpurais, paukščių balsais ir šalnotu saulėlydžiu. Bet Pavasaris buvo labai nedrąsus. Susikūprinęs atsargiai kėblindavo praustis prie upelio. Tada labai drovėdamasis rupšnodavo lapus. Ir niekad – gink Dieve – neišskleisdavo ausų. Kiti drambliai negyvai užjuoks dėl tų pakalnučių – manydavo. Tik atėjo sausra. Ir visi stiprieji drambliai, tikrieji ga liūnai tapo visiškai bejėgiai. Visiškai sutrikęs Pavasaris mostelėjo ausimis, kad bent kiek išsklaidytų nerimą, ir staiga – pavasario lie tus, vėsus vėjas, pakalnutės... Kiek džiaugsmo, vandens fontanų, pagyrimų... Bet Pavasaris neišpuiko. Ėmė keliauti aplink Žemę. O kai jau visur sužaliuodavo sodai, lankydavo liūdnus dramblius ir pajudinęs ausis nupūsdavo nuo jų pilkas nuotaikas.

Iš pat pradžių buvo avis. O gal lapė. Ne... iš pat pradžių buvo Saint-Exupéry „Mažasis Princas“. Neatsilaikiau pagundai pabandyti nupiešti Tą avį. Žinoma, nenupiešiau. Tačiau mano kūryboje avytės apsigyveno ir paplito. Pradėjo skraidyti. Kartais virsta debesėliais. Visada žinau – jei kas, nusipiešiu avytę.

Melodingas švelnuko ištirpimas, besiklausant volungės giesmės, – tarsi tekėtų nenutrūkstama versmė šviesos, gyvasties ir medaus iki pat tavo širdies ir giliau, į pat dangų ir augalus, – ir nebūtos svajonių šalys iš nepasiekiamų tapo čia pat ir arčiau.

Zuikis, paniręs begalinėse vasaros pievose ir pagaliau išdrįsęs išeiti į galulaukę ir paskleisti prieš save siūruojančių žiedynų mają, pajutęs, kad visos jo baimės, viso jo gyvenimo nerimai tėra vieno paukštelio-pokštininko menkos išdaigos, kai jis atsitupia tarp ausų ir kutena tave sakydamas – mylėti nebijok...

Jūrinio katinėlio sapnas apie begalinį savo gilumą, pilną erdvės ir žvaigždžių, ir violetinių varpelių ramus skambėjimas lyg dainelė ar švyturys naiviam keliautojui į save.

Ežys, pilnas violetinio vasaros vakaro vešėjimo, žydėjimo ir paslapties, ir geltonas obuolys kaip prisirpusi galimybė susigundyti ir paragauti tai, ko tiek laukei, tiek ieškojai, radai ir dabar turi savo glėbyje.

Ne visada jauku, kai žvilgteli į save tarsi iš šalies. Kas ji – šita svajoklė? Bandau pagauti jos atvaizdą vitrinose, pravažiuojančių troleibusų languose. Kuo labiau žiūriu, tuo labiau nepažįstu. Susitikti su savimi. Priimti save. Rasti sau kelią. Eiti keliu. Dabar jau moku džiaugtis paslaptimi, kuri apgaubia mus gimusius ir paslepia mirusius. Akvarelė – irgi paslaptis. Ji išmoko mane paleisti, nebevaldyti, džiaugtis tuo, kas yra. Plonytės linijos rangosi ant spalvotų dėmelių – tai mano ieškojimai, pokalbiai su savimi, atradimai. Taip gimsta pirmieji sielos portretai, būsenų portretai, svajonių portretai. Bepigu rašyti „Šiltas saulėtas švelnukas“ šalia pūkuotos būtybės, kad išvengčiau klausimo „kas čia?“ Net ir fraze „nieko rimto“ neatsipirksi, nes iš akvarelės lapo žvelgia labai rimtos, liūdnokai gilios akys. Plaukuose ir drabužiuose raizgosi šimtai formų – lapų, gėlių... Kas tai – maldelės? Gal tik dekoras? Meditacija? Ar tik bandymas paslėpti, kad nemoku piešti? Pati žiūrėdama į šias būtybes, nežinau ką sakyti. Rašau eilėraščius. Ir niekam nerodau.

Tavo švelnumas pažeidžiamas drugelio sparnu, ištirpęs visatos vėjyje, prisodrintas tavo širdies gėlių ir mano meilės žydėjimo. Pilnas įsikūnijusios šviesos, kupinos kaip taurė, pilna gyvenimo.

Neplak, širdie, išgąsdintai, nelygiai – kaip paukštį virpantį delne nešu sudėtą dainą rudeniui per naivią, bet vasarai – per brandžią, ir tyliu.

Melodija iš gėlių ir lietaus – tai tik plonytė riba tarp šviesos ir tamsos, tarp tylos ir garso, tarp judesio ir ramybės, tarp angelo ir žmogaus. Leidžiasi vakaras – išeina diena, ir šešėlių mirgėjime, akimirksnio jėgoje, tarp tavęs ir manęs tamsos nebėra.

Vakaras pripildys akis ilgesingo violetinio mėlio. Tolis padūmuos, ir tai, kas nepasiekiama, nutūps ant rankos balto paukščio pavidalu.

O bučiniai kaip žiedlapiai nubyra jau rudenėjančiais voratinkliais tikiu. Ir mano vizijos kaip paukščių virtinės danguj suklykia, aš medžių lapų šūsnyse žarstau tavų laiškų. Likimai pasakų migloti ir neaiškūs, sutemose kaip miglose meldžiu dienų savų jausmų nelaisvėj, šviesių kaip ežerai akių...

Artėja tirštos sutemos ankstyvos ir susikurti meilę per sunku. Nuo rudenio dangaus lašėja žvaigždės, aš tyloje atsakymų neberandu. Kūrenasi ugnis ir darbas baigias, nutolti nuo savų – ilgu ir neramu. Aš išsibaigusios nakties pavargęs aidas, atsiskambėjęs nuo veidų.

Tulpių poezija labai trapi. Štai tu žengi link manęs ir tirpsti. Kaip laikas nubėga smėlis, ašara, šilkas ir gėris. Vėjo šuorais ateina lietus, ir aš jau nieko nelaukiu, aš – lyg baltas paukštis – meldžiuos.

Šiandien laukiu tavęs sugrįžtant, šiandien laukiu, o gal visados balti takeliai veda namo, o medžiai neveda niekur – stovi prie ženklo – „Į DANGŲ“. Baltu takeliu, o gal žaliu, tu pareisi – žinau, bus šviesu, nes niekur neliksiu, neplauksiu, mes paukščiais pavirsim – margais ir pėsčiais. Ar bijai, kad nebūsi gražus? Nebijok… Aš nupiešiu tau meilę, ir raudonas raudonas dangus nušvies besileidžiančią saulę.

Dar taip gaivu, dar neprisilietė nei vėjas, nei mintis, nei rankos, tik patekanti saulės šviesa prasismelkė pro nuojautą naujo nepatirto, bet laukiamo, ir atsispindėjo veide.

...kol vėl atrasi mane, ką tik tau gimusį, tada palaimink mane ir išleisk – lyg paukštį.

Susikaupę ir nutolę nuo mūsų – Jie. Jie nepaprasti. Jų skvernai – mūsų takeliai. Jų delnuose – mūsų svajonės. Jie vaikšto mūsų išgalvotuose laukuose kaip valdovai, tie angelai... Ar tikrai Jis buvo su sparnais? O gal tik laikė delne paukštį? Barstė palaimos žvaigždes? O gal tiesiog gražiai snigo... Jo rūbas buvo dangaus žydrumo? Bet gal ten ir buvo dangus?

Nesuprantami, keisti ir paslaptingi. Neaprėpiami, per dideli. Nematomi. Neįtikimi. Švelnūs, mylintys, visur esantys, dalijantys išsipildymus, visad saugantys, visad vedantys. Jie nekaupia ir neturi, bet visad duoda. Iš Jų delnų ir širdžių byra šviesos ir meilės dovanos. Mes Jųnematome, bet Jie nepalieka mūsų. Aš Juos paišau. Kartais noriu pasimatyti...

Kas ta galybė, kuri mus pagimdė – mūsų Saulę, mūsų Žvaigždes? Tyli jos melodija, iš kurios mes visi nuausti. Maži ir juokingi šviesos vaikeliai, Šviesos Vaikeliai.

Tau išeinant bus tylu, lyg švintant takas rasotais perlais boluos visa ko atleidimas kaip vėliavų šilkas, varpais sidabriniais siūbuos dievo rankos, bus baltos ir ištiestos meilios akys, pilnos šviesos, šventos lelijos, regėjimais iškviestos, tau ir drugeliams laisvę niūniuos, tu nutolsi kaip laikas nubėga, o ateitis priešaky nušuoliuos, lengvą ranką ant peties tau padėjus nebyliai tyla nusijuoks.

Nugrimzdęs tavo prisiminimų šokis, širdies plakime apsipynęs mano svajonių šviesiais išgalvotais žiedais. Žydinti yra tavo esmė kaip judesys, kurio nuojauta skleidžias erdvėj ir atranda sparnus – jėgą būti visad pažeidžiama meile.

...o tu prašai tave mylėti, o mano siela – keista padangių mėnesiena, ir skausmo išraiška sudžiūvus, lyg rudeniui rudam praūžus. Tik tu prašai tave mylėti, ir aš save lyg atsiminus, padangių lietų nusiskynus ir savo ilgesį išgriaudus dabar esu dangaus kritimas, kvapnusis rožių atminimas, kai žiedlapiai sudžiūvę byra, praskleidus seną maldų knygą... Ir nupaišai, o dieve, kartais, gyvenimo peizažą... – keista, lyg būčiau jau kažkur tą jautus, lietum pavasariniu gaudus... Tylaus užutėkio slėny, žinau, ir vėl mane girdi. Ir kas prarasta – sugrąžinta, širdies varteliai – atrakinti...

Užkeikimas nuo nebūties Pabėgęs išbėgęs krauje (kaip „piene“), ištekėjusi (kaip „išskridusi“) mano dvasià, skruzdėle, dieviško kelio keleive, aš tau meldžiuos. Sielos medžiuose supas (gal vaikystės sapnuos?), atvertos knygos – kaip įsčios – puslapiais iš šviesos. Susivokti – kaip bėgti iš kančios, iš tamsos, tik tie lieptai gruoblėti ir nereikia kalbos... Ar surasiu tėvynę? – Aš savęs ten ilgiuos. Gal duryse šešėlis siekiamas meilės boluos? Tako aš ieškau, siūlo, susipynus plaukuos, maldos žievelę sukepusią riekiu spausdama delnuos.

Tai metas, kai laukiu stebuklo. Laukiu saulės grįžimo. Visa širdimi. Tuomet jaučiu, kad gyvenu ant apvalios žemės, skriejančios kosmose tarp begalybės žvaigždžių. Ir meldžiu – atsisuk į saulę, atsisuk į saulę... ir stebuklas įvyksta! Kiekvieną kartą saulė grįžta... per pačias Kalėdas...

Šiandien tylėsiu. Nė žodelio. Šiandien pas mane svečiuojasi paslaptis. Trapiai melodingai vaikšto po mano dirbtuvę. Skambina vėjo varpeliais. Skaito Borgesą. Aš sodinu ją į garbingiausią vietą – ką tik iškirptą popieriaus lapą.

Kalėdos

Reikės: 4 kiaušinių, 6 šaukštų cukraus, 3 šaukštų cukraus su cinamono milteliais, 250 g tikro sviesto, 200 ml grietinės, miltų, 5 didelių obuolių. Puode ištirpinti sviestą. Palaukti, kol šiek tiek atvės. Įdėti grietinę ir išmaišyti. Įdėti trynius. Vėl išmaišyti. Po truputį dėti miltus, kol tešla nebelips prie rankų.

Tešlą iškočioti ar rankomis išploti (išmaigyti) ant kepimo skardos.

Tais metais buvo nepaprasto grožio žiema. Rodės, gamta stato sniego karalystę. Eidavau į mišką ir klausydavausi, kaip nuo šakelių krinta ledo krisleliai...

Obuolius nulupti, išpjauti sėklas ir supjaustyti skiltelėmis.

Užbarstyti cukrumi su cinamonu.

Kepti 200°C orkaitėje, kol paskrus pyrago kraštai. Baltymus gerai išplakti su cukrumi ir paskleisti ant ką tik iškepto pyrago. Palaikyti orkaitėje 2–3 minutes, kol pakils. Neturi paruduoti! Išimti ir palaukti, kol gerai atvės.

Ant pyrago „baltos pusnies“ susikaupia nuostabūs lašeliai – tirpstančios „sniego ašaros“.

Tyla. Byra kruopos. Byra mana. Šiandien pasisekė – trupinys nukrito. Ir šventė. Sulesu ir skrendu čiulbėti. O iš dangaus vis leidžiasi plunksnelės. Baltos baltos. Kur nors vis tiek kaupiasi ta šiluma. Širdyje, knygoje, katinėlio murkime. Aš ją dauginu. Nupiešiu dar vieną linksmą paukštį ir tarsi... ramiau.

Iš tiesų jų nupiešta gerokai daugiau. „Nieko rimto“. Ši frazė dažnokai nus krenda nuo lūpų, vos kas nors palinkęs virš mano „mikriukų“ bando išsiaiškinti – „kas čia?“ Nesiduodu užklumpama iš netyčių – aiškinamąjį sakinį parašau vos nupiešusi, tiesiai ant paveikslėlio. Taip gimsta Sigutės Ach „žodžių tiltai“.

Net ir pati mažiausia akvarelės dėmelė popieriuje – jau stebuklas. Paslaptis. Ilgai žiūriu į ją, kol ryžtuosi imtis linijų. Linija – tai fatališkas pasirinkimas. Už jos visam laikui pasislepia neapibrėžtumas, išsiliejimas, beformiškumas. Melsvai balta pūkuota dėmelė virsta zuikeliu, arkliu, sraige. Bet jau ne ežeru, ne rūku, ne prieblanda. Kartais baugu taip viską sukonkretinti. Imu ir palieku ką nors neaiškaus, nepasakyto. Palieku vietos paslapčiai, stebuklui.

Tuoj paaiškinsiu, ką reiškia MNKA, tai – Mažiulis ir Nežinia Kodėl Atsiradęs... taškas. MiNKA, jeigu švelniai. Visa Mažiulio ir Nežinia Kodėl Atsiradusio taško giminė puikiai darbavosi abėcėlėje, Morzės abėcėlėje, dailėje, net gamtoje. Tuo tarpu taškas MNKA vienas klajojo erdvėje tarp žmonių, enciklopedijų, gėlių žiedadulkių ir skruzdėlių, niekur nerasdamas sau vietos. O jei taškas nepadėtas į vietą, tai jo nėra. Vieną tokią nelinksmų minčių dieną MiNKA pavadavo savo tetą, dirbančią po klaustu ku. Iš tiesų teta nebuvo labai užsiėmusi, bet, norėdama paguosti mažąjį sūnėną, apsimetė turinti skubių reikalų. „Kaip simboliška, – mąstė Mažiulis NKA taškelis, – visas mano gyvenimas – Klaus tukas.“ Klaustukas išgirdo taško mintį ir šyptelėjo. Jam buvo smagu jaustis tokio dydžio kaip gyvenimas. Nes varbu, kad tai tik mažo nereikš mingo taškelio gyvenimas. Staiga šioje vienišų pamąstymų erdvėje pradėjo veltis ir maišytis vi sai netaškiškos ir neklaustukiškos mintys. Liūdnos, ilgos, be pabaigų...

...Na, o Poetas buvo tikras poetas. Vieną vakarą kūrė mažą ketureilį. Tik eilėraščiui vis kažko trūko. Kambary kūrenosi židi nys ir Poetas degino juodraščius vieną po kito. Chaotiškai sukosi mintys, nerasdamos rakto į rimtį ir nesugebėdamos virsti ritminga, melodinga tėkme. Mažasis taškas, tupėdamas po klaustuku, stebėjo sutrikusių minčių sūkurius. Bet kas gi ten?.. Chaosas? Turėčiau truputį papasakoti kas tie Chaosai ir kodėl taškai taip gerai juos pažįsta. Chaosų giminė, atsakinga už netikėtas permainas, skersvėjus ir dramblius porceliano krautuvėse, la bai sena. Ne, Pasaulis ne senesnis. Sakoma, kad viskas prasidėjo nuo Chaoso. Tačiau taip pat yra manančių, kad bet kuriam Chaosui gali būti padėtas taškas. Taigi Chaosas sėkmingai siautėjo Poeto mintyse. Juokėsi, šiaušė mintis ir šūkavo: „Cukrus eitų pas bobutę jei nebūtų traukinys!..“ (Nepamirškime, kad tai – Poeto Minčių Chaosas!) Dideliu greičiu, lyg kokia kometa, taškelis iššoko iš po klaustuko, nuskriejo prie Chaoso ir... tvirtai tvirtai šalia jo atsistojo. Manote, prasidėjo kautynės?.. Ne, įsivyravo ramybė. Nes Chaosui buvo padėtas Taškas. Poeto galvoje vėl tapo šviesu ir lengva, jis brūkštelėjo keturias eilutes, laimingas atvėrė langą ir dėkingas pakėlė akis į dangų. Chaosas pažvelgė į Tašką. Nieko nepasakė. Nuo tada mažasis taškelis tapo Tašku Chaosui Poetų Mintyse – TCPM sutrumpintai, arba Tucupumu, jeigu švelniai.

Sparnuotų katinėlių kelionė valtelėse be irklų. Vienoje iš jų kadaise plaukė Severiutė. Nežinau, ar šia upe. Mano Pasakų šalis tapo didelė, besimainanti, aš joje irgi – keleivė. 96

Pavasario žalumos muzika, susipynusi su esme ir žaidžianti nerūpestingame jaunų lapų mirgėjime, jausmų kaip žiedlapių gležnumas ir dar mažytė paslaptis lyg šansas ištirpti išsipildant netikėtai gimusiam norui būti savimi, pranykstant lyg rūkui virš upės melsvoje mažo šelmiško dievo akių begalybėje.

„Nieko rimto“ – taip 2000 metais vadinosi pirmoji mano mažųjų paveikslėlių paroda, mat iki tol maniau, kad jie nelabai verti dėmesio (iš tiesų taip juos mylėjau, kad bijojau kritikos ir niekam nerodžiau). Bet Tūkstantis paveikslėlių mano nedrąsumo užkardas pralaužė ir... po metų gimė leidykla „Nieko rimto“. Jau tikrai nė sapnuoti nesapnavau, ką neilgai trukus simbolizuos ši kartonėlio kąsnelyje kalbant telefonu nupaišyta karvytė. Pradžia tikrai būna ne itin pastebima.

108

109

110

Išminčiai sako, kad mūsų gyvenimas – tik sap nas. Kieno? Gal maža valtele plaukiančio nežinomo dievo. Mūsų išsigalvoto nemokant kitaip įvardyti paslapties, iš kurios esame kilę ir į kurią vėl panirsime šiek tiek pabuvę čia – tarp žydinčių gėlių, tarp apšarmojusių medžių... Palyginti su kalnais, ką reiškia mūsų gyvenimo valandos? Tačiau kokios jos begalinės, jei šalia – drugelio sparnas. Maži pabirę mano paveikslėliai – tai erdvės nuotrupos, kur nėra nei minučių, nei mėnesių. Tuomet, kai piešiu, laikas teka kitur. Gal už lango. Laiko nėra ir manęs nėra. Aš – vandens lašas, kaptelėjęs nuo teptuko į stiklinę.

111

113

114

Nebijoti žydėti – drąsiai barstyti žiedlapius vėjui, saulei, vakarui, praeiviui, tavo pavasarinei šypsenai, atiduoti tai, ką turi gražiausio ir... laukti? Ilgėtis? Žinoti, jausti, kad grįš? Obuoliais, auksiniais išminties, patirties derliais? Naujomis pradžiomis – tarsi vėjo kedenamuose plaukuose juoktųsi nerimta sidabrinė svajonė.

115

Kažkur aukštai į mus žiūri dangus, o mes – violetinių lapų vaikai, vakare kvepia žiedai, ir šalia – taip šalia – gyvybė žalia.

116

VI. Išeinatys ant rėmelių

1996 metais dažnokai užsisakydavau daug mažų medinių rėmelių. Vieną kartą... juos gavau per plačius. Nebuvo kur trauktis, nupiešti paveikslėliai jau laukė, ir aš kelis jų nejučiom „pratęsiau“ ant rėmelio paviršiaus. Vėliau pasidomėjau medžio dekoravimo būdais ir mano kūryboje prasidėjo naujas etapas – „rėmeliai“. O gal jų nebuvimas? Nes dabar jau tyčia užsisakinėdavau mažiems paveikslėliams kuo platesnius rėmelius. Ir dažnai pagrindiniai veikėjai apsigyvendavo būtent ant jų. Jei jau yra kokie kosmoso dėsniai, tai jie veikia visur – visose religijose, visuose menuose ir visose virtuvėse. Mano akimis, ant rėmų „išėję“ paveikslėliai liudijo seną tiesą – pasaulis neturi rėmų, tik mes juos turime, bet štai imame, išaugame iš jų ir taip tampame truputį protingesni, labiau mylintys, beribiai...

119

Vienas svarbiausių mano veikėjų – kelias. Dažnai nedidelis, šviesus. Vinguriuojantis namų link. Idiliško namelio didelių medžių paunksnėje. Mano svajonės, su kuria tikriausiai gimiau. Dabar tas namelis – sielos pusiausvyros simbolis, – kaip gera lemiantį ženklą nupiešiau jį beveik kiekviename paveikslėlyje. 120

Čia ir vėl Severiutė. Kartais vis ją nupiešiu. Dabar ji – mylima, naivumo ir paprastumo kupina veikėja iš paveikslėlių.

122

Snaudžia prie upelio, kuris gal teka iki pat dangaus, o šalia ganosi stebuklingasis Pegasas. Štai pailsės, ir abu su zuikeliu vėl plauks savuoju laiveliu be irklų dangaus kryptimi. 123

O kelionÄ&#x2014; mano tÄ&#x2122;siasi. Gal ji ir yra tikrasis buvimas sielos namuose. 124

Visa ko am탑inas kitimas. Kaip pavasaris, vasara, ruduo ir 탑iema. 125

126

127

Visos boružės kaip boružės: sulaukę, kol ant raudonų sparnelių atsiras po septynis juodus

taškus, susiruoš ir eis į mokyklą. Gražios, tvarkingos, susišukavusios. Ir tai blogiausia. Brigė piktai pasitraukė nuo mažo lašo, kuriame puikiai atsispindėjo visos jos kaselės. Brigė taip pat buvo boružė. Ant vieno jos sparnelio jau kelios dienos puikavosi septintas taškas. O tai reiškė, kad ji jau didelė ir eis į mokyklą, be to, galės daug ilgiau žaisti lauke, jeigu... taigi!.. Jeigu netyčia neatsuks kito sparnelio. To Kito, ant kurio oriai pūpso trys taškai – juodi ir blizgantys tarsi skruzdėlės saulėje, dideli ir gražūs. Bet tik trys. Tiek to, bus pigiau eiti i kiną – papurtė ūselius Brigė. Dabar svarbiausia – susišukuoti. Lengva pasakyti. Trys kaselės karingai styrojo į visas keturias pasaulio šalis, trečioji lingavo tai į rytus, tai į vakarus. Trečioji kaselė... Trumpomis rankelėmis jos Brigė nepasiekė. – Gal man įsidarbinti kompasu? – pyko ji, veltui stengdamasi pagriebti neklusnią kaselę šukomis. Nesėkmė laukė ir kirpykloje. – Šukuojame ir piname tikras tiesias kaseles, o ne kažkokius tai kaltūnus, – pareiškė au galota irzli musė, ir Brigei teko užleisti vietą kitai boružei. Taigi boružėlė su trimis kaselėmis, iš kurių viena visuomet susivėlusi, nebuvo priimta į boružių mokyklą ir labai paniurusi sėdėjo ant ežero kranto. O nuo sparno su dideliais ir blizgančiais kaip skruzdėlės saulėje taškais smulkus lietus plovė keturis dažais pripieštus taškelius...

128

129

O kiek buvo ruoštasi... liūdnai mąstė Brigė. Vien šiokiadienių ir savaitgalio kaspinai ko ver ti! Žalias – paprastoms dienoms, rausvas – ypatingoms, o melsvas kaip dangaus lopinėlis – tik šventėms. Visi išmarginti rašteliais, kam jie dabar reikalingi? Ir boružė visiškai nusiminė. Taip beliūdint vėjas nupūtė nedidelį lietų, bebaigiantį niokoti keturis netikrus taškus ant boružės sparno, ir ėmė linksmai judinti jos kaseles. – Nepūsk, ir taip susivėlusios, – suzirzė kaip kokia širšė nelaiminga Brigė. – Ežeras šiltas, debesys purūs, pievose linguoja smilgos! Kodėl gi tokia surūgus? – klausiamai papūtė vėjas. – Kokia noriu, tokia esu, ką noriu, tą veikiu, – patempė lūpą Brigė, sukryžiuodama ranke les ir kojeles (taip elgiasi visos boružės, kai nebežino, ko griebtis). – Ne tokia esi, kokia nori būti, ir ne tą, ką nori, veiki, – nusijuokė vėjas, padvelkė į ežero paviršių, nupūtė nuo pušų viršūnių žiedadulkes ir tuo pačiu – boružę nuo ežero kranto. – Ei, paleisk, kur mane puti! – rėkė Brigė. – Paskui tris savaites turėsiu namo grįžinėti! – Gerai, – nusijuokė dar kartą vėjas, nuleido boružę į žemuogių pievelę ir nustojo pūsti. O kai vėjas nustoja pūsti, jo nelieka.

130

Brigė pasitaisė aplamdytus sparnelius. Apsidairė. Aplinkui tyliai noko žemuogės. Tarp jų žaliavo... durelės. Ne kasdien pamatysi atvertas dureles vidury pievos. Brigė nedels dama žengė jų link. Ir įėjo. Kodėl? Buvo pavargusi, o namai – toli? Bijojo būti viena? Iš smal sumo? Pamiršusi, kad ne visada reikia eiti pro dureles, net jei jos atidarytos? Pati Brigė pasa kojo, kad nespėjo pagalvoti, padarė taip, kaip patarė jos maža taškuota boružės širdis. – Laaabaaadienaaa, – nedrąsiai ištarė boružė, ir dėl ištęsto pasisveikinimo pasirodė, kad ji dainuoja. – Gražus balsas, – atsiliepė žalias vabaliukas su kreivais šviesiais dryžiukais, – dainininkė? Brigė neatsakė. Pirmą kartą tikrai neteko žado. Visame namelyje buvo pilna stalelių, staliukų, stovelių ir lentynėlių. Negana to – kėdžių, kėdelių, kopėtėlių ir pagalvėlių. O ant jų – margų, spalvotų, keistų vabaliukų. – Jūs visi čia gyvenate? – atgavo žadą Brigė. – Mokomės, – draugiškai linktelėjo dryžinukas ir pamojo, – užeik. Taigi boružė negrįžo namo po trijų savaičių. Tiesa, buvo nuskridusi su vėju pasiimti kaspinų. Nes Brigė tapo mokine. Keistųjų Vabaliukų Meno Mokykloje. Dabar į vieną Brigės kaselę prišiaušta pagaliukų, kitoje styro keletas teptukų, o trečioji taip ir liko nešukuota, tik padūkęs vėjas kartą į ją įvėlė melsvą šventinį kaspiną. Ir nuo tada visos Brigės dienos pavirto boružėlių sekmadieniais.

131

Koks svarbiausias mano herojus? Gal boružė? Gal avelė, nes ji buvo pirma? Ne. Svarbiausias – Medis. Svarbiausia – Gamta. Aš tik mažytė mažytė jos dalelė. Gamta amžina – aš laikina. Net ir manyje yra kažin ko tiek pat amžino ir kintančio kaip gamta – mano siela. Medis – kaip žmogus. Auga ant žemės. Brenda per sniegą, šlampa lietuje, žydi pavasarį, paleidžia pavėjui lapus rudenį. Man jis – ir mokytojas, ir šventykla. Mokausi iš jo kantrybės augti. Mokėjimo būti ten, kur dievas pasėjo. Mokausi būti su laiku – pavasaris, vasara, ruduo, žiema. Ir šiluma šiluma šiluma.

132

133

Na, o kas aš? Gal keistuolė sraigė su amžina svajone apie žydinčius sodus, jaukius namus. Sraigė – keleivė, kuri išties visada jau namie ir visad nešasi tai, kur link keliauja. Bet kada ji tai supras? Kada nurims. O gal jau nurimo, bet keliavimas – tai būsena, svajojimas – tai duona. Taigi ir vaikštau savo nupieštais išgalvotais keliukais Laiptų į dangų rajone. Laistau šviesius svajonių sodus.

134

135

136

137

138

Tikiu, kad visus mus saugo šviesi Amžino Buvimo idėja. Džiaugsmo gyventi ir būti laimingam Tiesa. Kada nors ištirps Šviesioje Meilėje mūsų baimės. Bandau nupiešti, kaip tada viskas atrodys. Ką gali žinoti, gal tai, ką nupaišau, kur nors atsiranda. Ir vienu ramiu lopinėliu Žemėje jau daugiau.

139

Mano kūryba keistai dvejopa. Būdama labai spontaniška, lengvai pasiduodanti džiūstančios akvarelės netikėtumams, ji tuo pačiu tarsi neturi nieko atsitiktinio, nes paklūsta mano negudrios filosofijos dėsniams. Paveikslėlyje viskas – veikėjai. Medžiai, dangus, gėlės, kalniukai, gyvūnėliai, keliai ir jais einantieji. Net spalvos. Žalia spalva – jaukumas, namai. Kaip tada gražiai „skaitosi“ salotinis dangus su baltais debesėliais: „Labai jaukus dangus, tarsi tai ir būtų mano namai, ir balti debesėliai – kad tyla būtų lengva.“ Balta spalva – švarumas, pradžia, tyla. Jei debesėlis baltas – tyla pradėjo kelionę ir yra švelni ir puri. Na, o raudona... Gyvenimas. Geismas augti. Drąsa būti. Ne visada lengva būti tiesiog gėlele šalia kelio.

141

142

Geltonos spalvos mano kūryboje nedaug. Keista, nes, kaip ir visiems šios žemės vaikams, Saulė – pirmoji ir esminė mano religija. Šviesa. Bet iš tiesų nė vienos spalvos nesumaišau be geltonos – ji tarsi visa ko esmė yra sumišusi su baltu akvarelės lapu, šviečia iš kiekvieno išlieto vandens lašo. Geltona – tai šypsena, kuria nusišypsote, kai žiūrite į mano pasaulį.

143

Žydra, melsva, šviesiai mėlyna, dangiška – tai ištirpimas. Tai skaidri begalybė, kurioje visad gera sakyti „taip“. Nesvarstant šiek tiek pakilti nuo žemės purių avelių kompanijoje. Pučiant šiltam trumpos vasaros vėjui tiesiai į atlapotą širdį, kai visa esmė žydi kaip dūzgiantis bitėmis medis. Dangus glosto, supa, myli kaip vaiką kiekvieną iš mūsų. Kad ir mes taip mylėtume, taip suptume kiekvieną sutiktąjį. Ar nežydėtų tada Žemė ir mūsų gyvenimas lyg šis medis prie jūros? Svajonių jūros, švelnumo jūros, šilumos jūros...

144

145

Mėlyna ir jos draugė violetinė. Mėlynos daugiau. Ji rimta. Paslaptinga. Protinga. Įmaišau šiek tiek žalios – kad būtų jaukiau jausti amžinybę.

146

147

148

Na, o violetinė išblunka ir tampa stebuklu. Paslaptis ir šviesa – jei moki atverti savo mylėjimą, tavo pasaulis įgauna sparnus. Apsigyvena lyg ežerėlis svajonėse. Arba pakyla į dangų, lydimas keliaujančių eilėraščių lyg skrendančių gėlių. Tai neapčiuopiama mintimis, bet gerai juntama širdimi. Tai nepasakoma žodžiais, bet gali būti išreiškiama muzika, šokiu arba... gerais darbais, šypsena be priežasties, apkabinimu ar žvilgsniu.

149

150

Apie visus stebuklus galima sukurti pasaką arba istoriją ir papasakoti ją avietiniam katinui po žydinčiu medžiu. Tik reikia pasakoti tyliai tyliai ir ilgai ilgai, kad visi žiedai spėtų prinokti stebuklingais vaisiais ir pradėtų riedėti – kam į širdį, kam į kišenę. O likę – sus kiltų. Ir išbyrėjusias sėklas pažertų Tolimųjų Kelionių Vėjas. Iš kur, manote, visos šitos fantazijos? Žinoma, iš tokių kaip ir šios sėklų!

151

Na štai, pasakų sėklos išbarstytos ir pradeda augti nauji pasauliai. Naujos švelnumo avelės vėl ganosi po žalsvu dangumi. Dar mėlynos pievos? Žinoma, pradžioje visada dar tiek daug paslapties. Katinėliai valtelėse? Tai viskas prasideda. O ar matote skėtį? Tai šis tas naujo... Ramunės myli-nemyli. Na, tai jau girdėjome. Bet su kitais ir kitaip...

152

153

Kas viso to autorius, kas tas pasakorius, kuris neleidžia atitrūkti, tarsi pirštu parodo – štai dar medyje valtelė, argi nematai? Aš nesistengiu atspėti jo vardo. Net kartais apsimetu, kad nežinau, jog jis yra. Gerasis pasakų dievas? Na, bet juk ir jis – pasaka... O visa kita – mėlyna paslaptis.

154

155

156

Skubu parašyti dar kelias eilutes. Nes paslaptis priartėjo kaip žvaigždėta naktis, ir aš neberandu žodžių. Žvaigždėta tyluma, rudens rūkai globia pradžią ir pabaigą. Aš tikiu amžinąja tėkme. Nuostabios, šviesios begalybės judesiu, nešančiu mus ir mūsų gyvenimus laiveliais be irklų. Džiaukimės sutikę pakeleivį, apkabinkime, kai Upės vandenys išskirs, pamokime širdimi ir visas pasaulis, visa Esatis žydės ir juoksis tarsi vaikiška pasaka. Pap rasta ir jauki, stebuklinga.

157

158

Kviečiu į svečius! Štai teptukai, pieštukai, spalvos ir maži spalvoti akvarelinio popieriaus lapeliai. Kažkada ir pati prie tokio stalo buvau svečias. Tik neilgai – puoliau stačia galva į kūrybos vandenis ir dabar vilioju jus – pabandykite. Tai labai paprasta. Ant mažo akvarelinio popieriaus lapelio (geriausia jų pasiruošti daugiau) išliekite vandeniu mažą balutę. Drėgną lopinėlį. Tada įmerkite teptuką, tik patį galiuką, į akvarelę ir braukite ant šlapios vietos popieriuje. Spalva liejasi? Puiku, pabandykite ir kitą spalvą. Na štai, tegu džiūsta. O dabar imkite kitą popierėlį, dar kitą, ir dar. Kai dėmelės išdžiūsta, apžiūrėkite tarsi stebėtumėte debesis danguje ar šešėlius. Jei nieko nematote, gal per arti žiūrite? Ištieskite ranką, pažiūrėkite ilgiau. Mat vaizdus pamatyti reikia įprasti. Dabartinis gyvenimas verčia mus būti logiškus ir punktualius. Protingus. Atsakingus. Tai gerai. Tik kartais reikia būti užsisvajojusiems. Šiek tiek išplaukusiems. Poetiškiems. Susižavėjusiems. Jei jaučiate, kad dėmelė jums labai graži, o aplinkui daiktai ir vaizdai tapo dailesni – judate teisinga kryptimi. Vaizduotė – galingas instrumentas, kiekvienam iš mūsų duotas... Kam? O ar tikrai žinome, kam duotas protas? Arba imuninė sistema. Intuicija? Jūs – stebuklas ir paslaptis. Kiekvienas iš jūsų – unikalus, nepakartojamas kūrėjas. Nebūtinai paveikslų. Užtenka kurti meilę, gerus darbus, geras mintis. Ir sukursite pasaulį. Su dar daugiau Gerumo. Na, o vaizduotė mažų mažiausiai gali padėti atsakyti į klausimą „Ką veikti?“ Ir gal jos pasiūlymai bus įdomesni už žydruosius ekranus ar picerijų staliukus. Kas žino? Tiesiog pabandykite įsivaizduoti.

161

Sušlapinu popieriaus paviršių tik per vidurį. Lieju geltoną spalvą, vėliau – mėlyną. Kad jos nesusilietų, popierine servetėle per vidurį nusausinu popieriaus paviršių. Šiek tiek raudonos spalvos tiesiai iš dažų dėželės. Šiek tiek balto tušo. Į ką panašu? Kontūras – juodu tušu ir plunksnele arba izografu.

162

163

Sušlapinu popieriaus paviršių. Geltona dažų dėmelė – per vidurį. Iš šonų – raudonos dėmelės. Šiek tiek žalių taškelių. Labai panašu į boružę, net jei ir apversčiau aukštyn kojom.

164

165

Paprastu pieštuku nupiešiu katinėlio siluetą. Sušlapinu popierių. Nebijodama, kad spalvos susilies, lieju geltoną, oranžinę, o katinėlį užlieju melsvai. Popierius po truputį džiūsta, ir galima atsargiai plonu teptuku įlieti dažų tiesiai iš dėželės – jie ir nudžiūvę bus labai ryškūs.

166

167

Ant geltono akvarelinio popieriaus išlieju spalvoto vandens balutę (tai į vandenį paletės duobutėje teptuku įlietas norimas kiekis dažų iš dėželės). Šį kartą reikia, kad vanduo būtų tik vos vos raudonas, skaidrus. Plonu šlapiu teptuku pabraukau per tamsiai mėlyną spalvą dažų dėželėje ir „piešiu“ kontūrą per šlapią paviršių. Vidurį užpildau baltu tušu. Šiek tiek rožinių taškelių. Linijos – juodu tušu, šešėliai – spalvotu akvareliniu pieštuku.

168

169

Sudrėkinu popierių. Du potėpiai mėlynais dažais. Labai svarbu, kad akvareliniai dažai būtų atskiesti vandeniu: paletės duobutėse įlašinkite vandens ir į jį su teptuku įliekite dažų iš akvarelės dėželės. Tokiu būdu galima pasigaminti visą paletę įvairios koncentracijos ir spalvos dažų. Jei akvarelė labai atskiesta vandeniu, piešinyje ji bus skaidri, permatoma. Jei mažai atskiesta, bus tamsi, sodri, ryški. Jei neskiesta akvarelė tepama šlapiu teptuku tiesiai ant sauso popieriaus, ji bus panaši į guašą, bet piešinyje bus „per sunki“, gal net lipni ir nedžiūstanti – kaip klijai ar lakas.

170

171

Akvarelės lengvumas – apgaulingas. Dažnai net ir patyrusius dailininkus ji atbaido savo spontaniškumu. Akvarelė – tai spalvotas vanduo. O vanduo – pati paslaptingiausia medžiaga Žemėje. Jis – visur: dujų, skysčio, kieto kūno – ledo pavidalu. Kiekviename iš mūsų yra begalė vandens. Japonų mokslininkas Masaru Emoto, tyrinėjantis vandens kristalus, atrado, kad vanduo girdi muziką, atsimena įvairias nuotaikas, fiksuoja jas ir saugo savyje daug metų... Įsivaizduokite, kokie esate burtininkai, kai braukiate šlapiu teptuku per popierių, kuris iš tiesų yra medis, augalas... Na, o spalvos – mineralai. Spalvoti Žemės stebuklai. Labai atsakingai rinkitės akvarelinius dažus. Gurmaniškai. Nes piešimas – tai ritualas. Vanduo įdėmiai klauso jūsų jausmų tėkmės.

172

173

Įjunkite ramią muziką, paleiskite žvilgsnį pasiganyti toliuose, užplikykite puodelį arbatos... ir ranka pati išties teptuką prie reikiamos spalvos. Gal tai bus geltona, gal mėlyna... Jei jūsų jausmai ramiai tekės, spalvose ir jų susiliejimuose tai matysis tarsi veidrodyje. Todėl prieš piešdami – papuoškite širdį, nes iš tikrųjų kiekvienas dailininkas piešia save...

174

175

Akvarelė žymi savo skaidrumu. Pabandykite tai pajausti liedami akvarelės dažų sluoksnius. Sudrėkinkite popierių. Užliekite skiestais dažais visą plotelį, kurį prieš tai sudrėkinote. Palaukite, kol visai nudžius. Šiek tiek padidinkite dažų, kuriais liejate, koncentraciją: teptuku įliekite dažų į balutę paletėje. Ant išdžiūvusios dažų dėmelės liekite pasigamintus dažus, bet palikite ir neužlietų plotelių. Vėl džiovinkite. Jautriai užliekite ir trečią sluoksnį. Patyrę dailininkai moka lieti dešimtis tokių sluoksnių ir taip sukuria erdve užburiančias ir gaivuma virpančias akvareles.

176

177

Teptukus, dažus, pieštukus, popierių geriau pirkti specialiose tik dailės reikmenų parduotuvėlėse. Tai puiki vieta pasisukioti tarp „tikrų dailininkų“, gauti keletą gerų patarimų ir pajusti dažais kvepiantį įkvėpimą! Akvarelės liejimui būtinai reikia akvarelinio popieriaus. Jis turi dvi puses – lygią ir gruoblėtą. Būtent gruoblėtoji pusė ir yra skirta akvarelei. Patyrusiems, daug ir seniai piešiantiems menininkams paklūsta bet kokie dažai ir bet koks teptukas. Pradedant mokytis geriau turėti profesionalius „pagalbininkus“ – kokybiškus, dailininkams skirtus teptukus, pieštukus, akvarelę!

178

Rausvame vakaro švytėjime pirštų galiukais vaikščioja mintys – atsargūs prisiminimų paukšteliai, kuriuos bijau sustabdyt. Dar keli akimirksniai, suvirpėjimas kaip vėjo aidas, ir atmerksiu akis dabarties šviesai, ir begalė formų mirgės ir gundys. Kur tu, mano širdies drugeli, nepalik manęs, kai ir vėl pasiryši šokti į liepsną, kaip į vienintelį šansą surasti save.

180

VIII. Improvizacijos (kompiuteriniai)

Šis skyrius neturės pabaigos. Nes kūryba nesibaigia. Ji teka kaip upė. Ir kol teka mano gyvenimu, aš ja džiaugiuos ir žaidžiu. Taigi įsivaizduokite... kad nieko nėra vienareikšmiška. Kad viskas yra visaip. Ir kad bet kas kitą dieną gali atrodyti visai kitaip nei vakar... Išliejau kelias dėmeles ir pabandžiau improvizuoti. Vis apversdama – atrasti ką nors kita. Taip ir gyvenime. Jei vienas piešinys jau nesipaišo, gal reikia jį apžiūrėti iš kitos pusės? Gal – aukštyn kojom?

183

184

186

188

190

192

194

196

198

200

202

204

206

Apie lengvumą būti.

Sandra Junevičiūtė

11 Pradžia

22 Apie Pašaukimą 26 Dramblys Pavasaris 39

Tulpių poezija labai trapi...

Sparnai

Kalėdos

Tūkstantis ir vienas paveikslėlis

94 Apie vienišą Tašką 117

Pasaulis be rėmų

128

159

Spalvotas skaidrumas

181

Improvizacijos

Apie Boružę ir tris jos kaseles

Sigutė Ach – dailininkė ir pasakų vaikams rašytoja, juokais vadinama pačia nerimčiausia Lietuvos kūrėja, mat paklausta, ką veikia, šypsodamasi atsako: „Nieko rimto.“ Už tokią iš pirmo žvilgsnio nerimtą, tarsi juokais atsiradusią kūrybą ši dailininkė Lietuvoje mylima jau daugiau kaip dešimtmetį. Piešti miniatiūras, iliustracijas vaikų knygoms, atvirukus ir rašyti tekstus Sigutė Ach pradėjo 1995 metais. Vėliau su draugu Arvydu Vereckiu įkūrė leidyklą „Nieko rimto“ ir į pasaulį išleido daugybę paveikslų reprodukcijų, atvirukų bei įvairių autorių pasakų knygelių. Sandros Junevičiūtės fotografija

Sigutės Ach iliustruotų kitų autorių ir pačios sukurtų knygų bibliografija: Farjeon, Eleanor, Mažoji siuvėja, Vilnius: Nieko rimto, 2008. Farjeon, Eleanor, Septintoji princesė, Vilnius: Nieko rimto, 2008. Jautakė, Ona, Avinėlis Jakobas, Vilnius: Nieko rimto, 2007. Landsbergis, Vytautas V., Arklio Dominyko meilė, Vilnius: Nieko rimto, 2004 [Geriausia 2004 metų knyga vaikams]. Landsbergis, Vytautas V., Berniukas ir žuvėdros, Vilnius: Nieko rimto, 2005. Landsbergis, Vytautas V., Pelytė Zita, Vilnius: Nieko rimto, 2006. Maksas Frajus, Atėjūnas, Vilnius: Nieko rimto, 2005. Maksas Frajus, Amžinybės glėbyje, Vilnius: Nieko rimto, 2006. Maksas Frajus, Paprasti stebuklingi daiktai, Vilnius: Nieko rimto, 2006. Maksas Frajus, Tamsioji pusė, Vilnius: Nieko rimto, 2007. Perrault, Charles, Motulės Žąsies pasakos, Vilnius: Nieko rimto, 2006. Sigutė Ach, Ambrozijus, Purkius ir angelas, Vilnius: Nieko rimto, 2002 [Gražiausia 2002 metų knyga vaikams]. Sigutė Ach, Ambrozijus pradeda pirmas, Vilnius: Nieko rimto, 2006. Sigutė Ach, Šviesiųjų svajonių žydintys sodai, Vilnius: Nieko rimto, 2008. Urtė Uliūnė, Miegančios Boružės, Vilnius: Nieko rimto, 2007 [Reikšmingiausias 2007 metų vaikų ir paauglių literatūros debiutas]. 211

Ac-18

Ach, Sigutė Šviesiųjų svajonių žydintys sodai / Ach, Sigutė. – Vilnius: Nieko rimto, 2008. – 212 p.: iliustr.

Dailininkės Sigutės Ach kūrybos albumas atveria asmenybės ir meno paslaptis, kviečia skaitytoją išdrįsti kurti pačiam. Kartu tai ir pasakų, poezijos rinkinys, ir „sigutiškas“ akvarelės liejimo vadovėlis.

Redaktorė Neringa Mikalauskienė Maketavo Simonas Gutauskas Tiražas 3000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ www.niekorimto.lt Spausdino UAB spaustuvė „ARX Baltica“, www.arxbaltica.lt

Kokia yra Sigutė Ach? Kur buvo skaidrių akvarelių pradžia? Kaip gimė nepaprasti užrašai ant šviesių ir juokingų, džiaugsmu ir ramybe dvelkiančių paveikslėlių? „Šviesiųjų svajonių žydintys sodai“ – tai akvarelių ir poezijos, ieškojimų ir atradimų dienoraštis, kuriame telpa aštuoniolika dailininkės Sigutės Ach kūrybos metų. Menininkė ne tik pasakoja apie save – ji plačiai atveria langus į kūrybos paslaptis, kiekvieną kviečia atrasti savo svajonių sodus. Šis albumas, pagardintas dailininkės mėgstamais pyragų receptais, skirtas visiems visiems!.. Smalsiems ir svajojantiems, trokštantiems išmokti, atrasti save.

www. ni

orim

to.lt