Stebuklinga Mocarto fleita by Nieko rimto

Violeta Palcinskaite

Iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė

INTERAKTYVI KNYGA SU MUZIKINIAIS GARSO ĮR AŠAIS

STEBUKLINGA

Mocarto fleita

Violeta Palčinskaitė

STEBUKLINGA

Mocarto fleita Pasaka pagal V. A. Mocarto operos „Užburtoji fleita“ libretą

Iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė

Vilnius 2019

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-609-441-566-1

Pratarmė jaunajam skaitytojui

Mieli vaikai, ar galite įsivaizduoti mažą berniuką, kuris būdamas ketverių metukų pradeda mokytis muzikos. Penkerių jis jau sukuria pirmuosius kūrinėlius, o šešerių – koncertuoja auksu tviskančiose rūmų salėse, kuriose jo klausosi didikai, imperatoriai ir karaliai... Panašu į pasaką, ar ne tiesa? Tačiau būtent taip susiklostė genialaus austrų kompozitoriaus Volfgango Amadėjaus Mocarto gyvenimas. Mocartas gimė 1756 metų sausio 27 d. Zalcburge, muziko šeimoje. Pirmasis berniuko mokytojas buvo jo tėvas, Leopoldas Mocartas. Sakoma, kad Mocartų šeimoje visada vyraudavo gera nuotaika ir puikus humoro jausmas. Berniukas jau nuo pat ankstyvosios vaikystės rodė neeilinius gabumus, atkreipdamas

į save visos to meto muzikinės visuomenės dėmesį. Ne vien savo tėvynėje, Austrijoje, bet ir visoje Europoje. Per trumpą gyvenimą Mocartas parašė labai daug įvairiausių kūrinių, tačiau čia norėtume paminėti vieną operą, kuriai skiriame šią knygą. Tai „Užburtoji fleita“. Ji laikoma gražiausia Mocarto opera, ir net viena geriausių operų visame pasaulyje. Libretą-pasaką šiai operai parašė Mocarto draugas ir teatrą turintis aktorius Emanuelis Šikanederis. Būtent jis ir paskatino kompozitorių sukurti šį kūrinį jo teatrui. Per premjerą jis netgi pats suvaidino vieną įdomiausių šios operos veikėjų – paukščių gaudytoją Papageną. V. A. Mocartas mirė 1791 metų gruodžio 5 d., praėjus vos keliems mėnesiams po „Užburtosios fleitos“ premjeros Vienos teatre, nesulaukęs nė 36 metų. Tačiau jo garsioji opera gyvuoja ligi šiol, sėkmingai užkariaudama pasaulio scenas ir žavėdama tūkstančius ne vien suaugusių klausytojų. Gal todėl, kad, be

puikios muzikos, šioje operoje pasakojama įdomi ir pamokanti pasaka apie meilę, ištikimybę, pasiaukojimą. Opera pastatyta ir Lietuvoje, o kai kurie klausytojai jau spėjo išgirsti ją ir koncertiškai atliekamą. Drauge su dailininke Lina Eitmantyte-Valužiene norėjome jums savaip perpasakoti šią nuostabią istoriją ir suteikti galimybę dar kartą pasiklausyti stebuklingos Mocarto muzikos. Violeta Palčinskaitė

– Jums kambarį su vaiduokliais ar su vaizdu į daržovių turgų? – paklausė mieguistas viešbučio šeimininkas ir, nelaukdamas atsakymo, ištiesė man parūdijusį raktą. – Dar būtų galima su vaizdu į senąjį teatrą, tačiau teatro toje vietoje jau seniai nebėra. Na, bet...

Bet aš jau nieko nebegirdėjau, nes pavargusi po kelionės svajojau kuo greičiau panirti į minkštus viešbučio patalus. Mano kambaryje dar tebedegė naktinė lempa, kai išgirdau veriantį šauksmą. – Gelbėkit! Prišokau prie lango, tačiau nieko įtartino nepamačiau. Apšviestą Vienos gatvelę, kurios vardo dar nebuvau spėjusi įsidėmėti, gaubė tyla, tik keli praeiviai nuskubėjo man nepažįstama kryptimi. Na, pamaniau, kelionėse dažnai pasitaiko keistų dalykų. O dar kai esi nuvargęs... Jau buvau beužmieganti, kai ir vėl tas pats pagalbos šauksmas nuaidėjo visai čia pat už sienos, o gal mano kambaryje. – Ge-e-elb... Tačiau netrukus riksmas paskendo muzikos garsuose. Tarytum kažkas už lango būtų užgrojęs fleita. O tada prasiskyrė kraštelis mėlynos užuolaidos ir ant palangės pasirodė keistas sutvėrimas. Jis visas buvo aplipęs tamsiai žaliomis paukščių plunksnomis, o ant nugaros vilko narvelį, pilną margaspalvių paukščių.

– Kas tu toks? – drebančiu balsu paklausiau neprašytą svečią. – Papagenas, paukščių gaudytojas, – atsakė jis, ir, nušokęs nuo palangės, mėgino patogiai įsitaisyti krėsle, nors jam gerokai kliudė už nugaros kabantis narvelis. – Gaudau paukščius Nakties karalienei. O gal turi man ko užvalgyti? Arba išgerti? Nevengiu sotaus maisto. Be to, labai pavargau. Juk ne juokas visus du šimtus metų gaudyti paukščius. – Du šimtus metų? – suabejojau aš. – Taip, taip. Gal ir daugiau. Jei Volfgangas Amadėjus Mocartas ir jo draugas Emanuelis Šikanederis nebūtų sugalvoję tos visos istorijos... Paukščių gaudytojas giliai atsiduso ir, pasirausęs kelnių kišenėse, ištraukė aptrupėjusią bandelę, kurią godžiai susikimšo į burną. – Štai čia netoliese, – bandelės gabalu mostelėjo Papagenas

kažkur sau už nugaros, – kadaise buvo teatras. Ten pirmą kartą pajutome, ką reiškia tikroji šlovė. Mocartas savo fleita užbūrė mus ilgam gyvenimui, todėl vis dar esame, nors ano teatro jau seniai nebėra. Neišdrįsau paklausti, kas tie mes, nes paukščių gaudytojas nesiliovė plepėjęs. – Tai dabar dar du šimtus metų teks gaudyti paukščius. O gal net ir ilgiau. Iki pačios pasaulio pabaigos. – Ge-e-elb... – pasigirdo tas pats paslaptingas šauksmas. Nors Papagenas ir toliau ramiai sau kramsnojo bandelės liekanas, nekreipdamas jokio dėmesio į pagalbos šauksmą, jau nebeatrodė, kad tas šauksmas yra tik mano ligūstos vaizduotės padarinys.

Nespėjau nieko ištarti, kai už lango nugriaudėjo griaustinis. Pakilo smarkus vėjas, ir sunki naktinė kambario užuolaida ėmė banguoti, kol susidėliojo tamsiai mėlynom klostėm, o iš jų išniro paslaptingoji Nakties karalienė. Aš ją iš karto atpažinau. Jos akys švietė tarsi dvi didžiulės sidabrinės žvaigždės, o apsiaustas spindėjo nužarstytas žėrinčiomis žvaigždžių dulkelėmis. – Jeigu jau reikia ką skubiai gelbėti, tai mano dukterį! – piktu ir labai aukštu balsu sušuko Nakties karalienė. Netgi ne sušuko, o tiesiog dainuote išdainavo.

Na, o kas dėjosi paskui – sunku ir apsakyti. Papageno paukščiai, kurie ligi šiol bebalsiai tupėjo narvelyje, staiga kažkokiu stebuklingu būdu išsiveržė į laisvę, užpildydami visą kambario erdvę – nuo grindų ligi lubų. Atrodė, kad jų vis daugėja, o margaspalvės plunksnos ima plazdėti muzikos ritmu. Man ėmė suktis galva. Bet kad jums būtų aišku, geriau papasakosiu viską nuo pradžių.

Visą istoriją, kurią išgirdau tą naktį.

Kartą Egipto žemėje, neprieinamos girios tankmėje, medžiojo princas, vardu Taminas. Staiga priešais jį išsirangė didžiulė baisi gyvatė. Šioji buvo tokia didelė ir stora, kad panėšėjo į drakoną. – Ge-e-elbėkit! – suriko princas Taminas ir apalpo iš išgąsčio. Apalpęs jis negalėjo pastebėti, kad visai netoliese pro tamsiai žalias medžių šakas kyšojo nepažįstamos pilies bokštai. Atsivėrus pilies vartams trys paslaptingos damos, apsigaubusios permatomais šydais ir apsiginklavusios trimis sidabrinėmis ietimis, bemat atsidūrė ten, kur buvo reikalingiausios. Jos be didelio vargo ietimis nugalabijo nuodingąją gyvatę ir visos trys pasilenkė prie apalpusio princo. – Koks jaunas, – tarė pirmoji dama. – Koks gražus, – tarė antroji dama. – Koks kilmingas, – tarė trečioji dama. – Auksu siuvinėti drabužiai išduoda jo kilmę. Reiktų apie tai pranešti mūsų valdovei.

Damos nesutarė, kuriai eiti pas valdovę, o kuriai saugoti princą. Kadangi visos norėjo likti su princu, tai neliko nė viena. Damos dingo kaip atsiradusios, žinodamos, kad princui jau nebegresia joks pavojus. Kai Taminas atsipeikėjo, jis negalėjo patikėti savo akimis. Šalia jo gulėjo negyva gyvatė, pro medžių šakas skverbėsi auksiniai saulės spinduliai, o viršūnėse giedojo paukščiai. Kažkas jiems antrino, tik princas nesuprato kas. Netrukus prasiskleidė tanki lapija ir iš ten išniro labai keista žmogysta, visa aplipusi tamsiai žaliomis plunksnomis su paukščių narveliu, kabančiu ant nugaros, ir linksmai sau grojo dūdele. Princas užsiglaudė už medžio kamieno, nors keistasis sutvėrimas jam pasirodė visai nepavojingas ir netgi draugiškai nusiteikęs.

– Kas tu? – paklausė Taminas, išlindęs iš už kamieno. – Aš esu Papagenas, paukščių gaudytojas. Nuo jauno ligi seno – mane visi čia pažįsta. Aš gaudau paukščius Nakties karalienei. Už tai gaunu pavalgyti ir išgerti. Karalienės palydovės nepagaili man gardesnio kąsnelio. Nors, tiesą pasakius, norėčiau pagauti tokią mielą paukštytę, kuri man tiktų į žmonas. Esu tiesiog sutvertas šeiminiam gyvenimui. O tu kas toks? – Aš princas, – tarė Taminas. – Princas? O ką tai reiškia? – Tai reiškia, kad mano tėvas turi daug žemių ir valdo gretimą karalystę. Todėl aš ir esu princas. – A-a! Supratau. O aš turiu palapinę ir paukščių giedojimą. Tačiau ko tu taip įtariai į mane žiūri? – paklausė paukščių gaudytojas. – Na, pamaniau, jei esi visas plunksnuotas, tai gal...

– Ne, ne. Aš ne paukštis. Žmogus, – patikino Papagenas ir vėl linksmai užgrojo dūdele. – Esu stiprus kaip liūtas. Pažiūrėk į mano rankas. – Tai gal tu mane išgelbėjai nuo tos pabaisos gyvatės? – Žinoma, aš, kas gi kitas, – nė nemirktelėjęs atšovė Papagenas. – Bet kaip tau pasisekė nugalėti tokią didžiulę gyvatę plikomis rankomis? Neturi jokio ginklo, – nusistebėjo Taminas. – Aš ją pasmaugiau plikomis rankomis. Papagenas išdidžiai atkišo princui miško brūzgynų subraižytus delnus ir išdidžiai pažvelgė ton pusėn, kur gulėjo negyva gyvatė. Tačiau kad ir kaip būtų keista, tą pačią akimirką toje pačioje vietoje ir jau nebe pirmą kartą trys damos atsirado ten, kur buvo reikalingiausios. Jos pakėlė nuo veidų permatomas skraistes, kad be jokio šydo galėtų žvilgterėti Papagenui tiesiai į akis. – Papagenai! – choru sušuko visos trys. – Kad daugiau nekiltų noras taip įžūliai meluoti, mes tau štai…

Trys damos išsitraukė didžiulę spyną ir užrakino Papagenui burną. Kad ne tik nemeluotų, bet ir visai nebekalbėtų. Taminas nesusigaudė, kas čia vyksta. Papagenas būtų galėjęs jam kai ką paaiškinti, tačiau dabar pro surakintas lūpas tesugebėjo išspausti vieną vienintelį garsą – „mmm“.

– Na, brangusis Papagenai, dabar papasakok, kaip nugalėjai gyvatę, – ėmė šaipytis pirmoji dama. – Mmm, – tarė Papagenas, nes ką gi jis daugiau galėjo pasakyti.

Damos papasakojo princui visą teisybę ir padovanojo jam princesės Paminos portretą. – Šį portretą tau siunčia mūsų valdovė, Nakties karalienė. Jeigu tau pavyktų surasti jos dukterį, laimė ir garbė niekada neaplenktų tavo namų slenksčio. Taminas ilgai žiūrėjo į nuostabią merginą, žvelgiančią į jį iš paveikslo, kol nenusakoma šiluma užliejo jo širdį. Tokio jausmo jis dar niekada nebuvo patyręs. – Gal tai ir yra jausmas, kurį žmonės vadina meile? – pamanė princas.

– O, kad galėčiau ją surasti. Stipriai priglausčiau ir karštai... karštai... Bet kaip man ją surasti? – Nakties karalienė, mūsų valdovė, girdi kiekvieną tavo žodį, prince Taminai. Ji sakė, jeigu esi toks, koks atrodai, jos duktė bus išgelbėta, – tarė antroji dama.

– Išgelbėta? Kas gi jai nutiko? – susirūpino princas. Visos trys damos viena per kitą ėmė pasakoti, kaip Paminą, Nakties karalienės dukterį, pagrobė piktasis valdovas Zarastras. Taminas norėjo sužinoti, kur yra toji Zarastro buveinė, tačiau staiga sugriaudėjęs griaustinis nutraukė pokalbį. – Nakties karalienė atkeliauja pas mus, – pašnabždom tarė sunerimusios damos, ir visi nutilo. Princas Taminas pastebėjo, kaip tolumoje prasiskyrė dvi kalvos, dunksančios už keistos pilies bokštų, o iš tamsios gelmės netrukus išniro ir pati Nakties karalienė. Ji artėjo lėtai ir didingai, jos akys švietė kaip dvi didelės žvaigždės. Sulig kiekvienu josios žingsniu aplinkui darėsi vis tamsiau ir tamsiau. Galiausiai net sodriai žalia girios lapija atrodė kaip juoda. Tik dar ryškiau

sušvito visos žvaigždės – ir tos, kurios švietė danguje, ir tos, kurios puošė tamsiai mėlyną karalienės apsiaustą. Princas Taminas ėmė nejučia drebėti. Gal nuo staigios vėsos, kuri apgaubia girią sutemus, o gal nuo šalto sidabrinio žvaigždžių mirgėjimo.

– Nurimk, mano sūnau, – lediniu balsu prabilo valdovė. – Esi jaunas, gražus ir protingas. Tik toks jaunuolis kaip tu gali paguosti kenčiančios motinos širdį. Netekusi dukters aš praradau ne tik džiugesį, bet ir bet kokią gyvenimo prasmę. Tu privalai išvaduoti mano dukterį ir sugrąžinti ją gyvenimui. Jeigu išgelbėsi mano dukterį, prisiekiu visa naktinės karalystės galia, – princesė Pamina bus tavo amžinai.

Tai pasakiusi Nakties karalienė ėmė pamažu tolti, kol dvi prasiskyrusios kalvos prarijo ją savo gelmėje ir vėl susiglaudė, palikusios šviesti tik vieną mažą pasiklydusią žvaigždelę, bet ir toji netrukus užgeso. Pamažu girios medžius ir vėl užliejo brėkštančio ryto šviesa. – Tai tikrovė ar sapnas? – paklausė Taminas, žvelgdamas į Papageną. Tačiau Papagenas nieko negalėjo pasakyti išskyrus „mmm“. Papagenas atsistojo priešais Taminą ir, pirštu rodydamas į savo užrakintą burną, tris kartus gailiai sumykė: „Mmm, mmm, mmm.“ – Vargšelis visai prarado kalbos dovaną. Ką dabar mums daryti? – pagalvojo Taminas. Princas dar nesuvokė, kad trys damos visada žino, ką daryti. – Mūsų gailestingoji valdovė prašė pasakyti, kad ji tau atleidžia, – tarė pirmoji dama ir nukabino spyną, kuria buvo užrakinta Papageno burna. – Tebūnie tai gera pamoka visiems melagiams.

– O tau, šaunusis prince, ji siunčia štai tokią dovaną, – tarė antroji dama ir ištiesė Taminui fleitą. Fleita buvo auksinėje dėžutėje ir žėrėjo saulėje visomis vaivorykštės spalvomis. – Toji stebuklinga fleita saugos tave kelyje. Ji kur kas vertesnė už auksą ar valdovo karūną. Ji suteiks tau žmogišką palaimą ir meilę, – tarė trečioji dama. – O aš? Gal jau galėčiau eiti savais keliais? – paklausė Papagenas. – Gal ir galėtum, – atsakė pirmoji dama, – tačiau mūsų valdovė nori, kad lydėtumei princą. Papagenas anaiptol nebuvo sužavėtas tokiu pasiūlymu. Jis jau pakankamai buvo prisiklausęs kalbų apie negailestingąjį Zarastrą. Tačiau, kad ir atgavęs kalbos dovaną, Papagenas šį kartą nutarė verčiau patylėti. Ir gerai padarė. Jo laukė puiki staigmena. Damos jam įteikė nedidelę dėželę, kurios viduje virpčiojo maži sidabriniai varpeliai.

– Ar galėsiu jais groti? – paklausė susijaudinęs paukščių gaudytojas, kurį visada viliojo muzikos garsai. – Žinoma, galėsi, – patikino damos. – Kas gali būti nuostabiau už fleitos melodiją pritariant varpelių muzikai! – Tada lai klesti meilė ir brolybė! – sušuko Papagenas, kai medinėje dėželėje suskambo varpeliai. Taminas neturėjo nė menkiausio supratimo, kur galėtų rasti Zarastro buveinę, tačiau damos jį nuramino. – Trys berniukai, angelų pasiuntinukai, lydės jus į kelionę. Jie visada atsiras pačiu laiku ir išnyks padebesiuos, kai nereikės. Nešykštės jums patarimų. Nors jie dar visai jauni, tačiau labai išmintingi. Klausykite jų. Jie neleis jums paklysti. Sudie. Damos nuleido ant akių perregimas skraistes ir atsisveikinusios ištirpo lengvoje migloje, dengiančioje Nakties karalienės valdų prieigas. Princas Taminas dar kartą pažvelgė į Paminos portretą ir suprato, kad dėl šitos merginos galėtų keliauti bet kur. Kad ir į patį pasaulio kraštą. Papagenas nebuvo tuo tikras.

Jis mąstė apie skanų kąsnelį, saldaus vyno gurkšnelį, tačiau sykį pamokytas tylėti tik liūdnai užgrojo dūdele.

Šitaip jiedu iškeliavo nežinoma kryptimi ieškoti Zarastro.

Princas Taminas supranta, kad myli princesę Paminą vos pažvelgęs į jos portretą. Kad įrodytų savo meilę, herojams teks atsilaikyti prieš atšiauriąją Nakties karalienę, įvykdyti galingojo Zarastro įsakymus, iškęsti paukščių gaudytojo Papageno keistenybes. Kas žino, kaip įvykiai susidėliotų, jei ne stebuklingai skambančios užburtosios fleitos melodijos. Violetą Palčinskaitę parašyti šią pasaką įkvėpė viena gražiausių V. A. Mocarto operų „Užburtoji fleita“. Meistriška operos libreto interpretacija kupina simbolių, metaforų, užslėptų kodų. Knyga moko pažinti žmogiškuosius jausmus bei silpnybes ir kviečia gėrėtis genialiojo austrų kompozitoriaus muzika, kuri papildo tekstą programėlėje išmaniesiems įrenginiams.

Korektorė Goda Baranauskaitė-Dangovienė Maketavo Lina Eitmantytė-Valužienė Tiražas 2 000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

ISBN 978-609-441-566-1

9 786094 415661

Taminas ir vėl užgrojo stebuklingąja fleita. Krioklio vanduo, kuris iš pradžių putodamas vertėsi jiems per galvas, pasidarė tik mažas ramus ežerėlis, maloniai ir vėsiai gaivinantis pavargusias jų kojas. Ši fleita ne tik tramdo stichijas, bet nuramina laukinius žvėris bei saugo princą Taminą ir princesę Paminą, kai jiems tenka įveikti kliūtis, trukdančias įsimylėjėliams būti drauge. Tereikia pradėti groti. Girdite? Skamba Mocartas...

Atsisiųskite nemokamą programėlę „NIEKO RIMTO PROGRAMĖLĖS“ į išmanųjį įrenginį iš „Google Play“ arba „App Store“ internetinių parduotuvių. Pasirinkite šiai knygai skirtą skiltį „MOCARTO FLEITA“. Nukreipę įrenginio kamerą virš knygos iliustracijų su smuiko raktu, išgirsite V. A. Mocarto operos „Užburtoji fleita“ muzikinių įrašų fragmentus, kurie papildo knygos siužetą.