Taip dabar ir gyvenu
Versta iš: Meg Rosoff HOW I LIVE NOW Wendy Lamb Books, Bel-Air, 2004
Knygos leidybą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). © Tekstas, Meg Rosoff, 2004 © Viršelis, Erikas Perlikovskis, 2017 Pirmą kartą anglų kalba 2004 metais pavadinimu How I Live Now išleido Wendy Lamb Books, Bel Eras, JAV. Išleista susitarus su Felicity Bryan Associates, Oksfordas, Jungtinė Karalystė. © Vertimas į lietuvių kalbą, Nijolė Regina Chijenienė, 2017 © Leidykla „Nieko rimto“, 2017 © „Linksmoji karvytė“, 2017 ISBN 978-609-441-472-5
Meg Rosoff
Taip dabar ir gyvenu
Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė
Vilnius 2017
Skiriu Debby
Pirma dalis
1 Mano vardas Elžbieta, bet taip manęs niekas niekada nevadino. Kai gimiau, tėvas, užmetęs į mane akį, turbūt pamanė, kad mano veido išraiška kaip kokios kilnios ir liūdnos viduramžių karalienės ar numirėlės, bet užaugusi nublankau ir pasidariau niekuo neišsiskirianti. Net ir mano gyvenimas iki tam tikro laiko buvo blankus. Nuo pat mažens labiau Deizės negu Elžbietos. Bet tą vasarą, kai atvykau į Angliją pas savo pusbrolius, viskas persimainė. Iš dalies dėl karo, kuris daug ką keičia, nors aš ir nelabai prisimenu, koks buvo tas gyvenimas prieš karą, todėl ir nerašau apie jį savo knygoje, kurią dabar laikai rankose. Beveik viskas pasikeitė, kai sutikau Edmundą. Ir štai kaip viskas buvo.
2 Išlipu iš lėktuvo, nusileidusio Londono oro uoste, – vėliau paaiškinsiu kodėl, – ir dairausi, kur ta pusamžė moteriškė iš nuotraukų – mano tetulė Pena. Nuotraukos prieštvaninės, bet tokia kaip jinai turėtų nešioti stambius karolius, avėti plokščiapadžius batus ir galbūt
9
vilkėti juodą ar pilką aptemptą suknelę. Nors aš tik spėlioju, nes nuotraukose visur buvo vien veidas. Tai va. Aš žiūriu, žiūriu, visi išeina, o mano telefonas negyvas, ir aš sakau sau: geras, būsiu palikta oro uoste, jau antroje šalyje manimi norima atsikratyti, bet matau, kad dar ne visi išėjo, vienas vaikinukas prieina ir sako: „Tu turbūt būsi Deizė.“ Man palengvėja, jam irgi, ir tada jis prisistato esąs Edmundas. „Sveikas, Edmundai“, – sakau ir įsispitrijusi į jį bandau įsivaizduoti, koks bus mano naujasis gyvenimas su pusbroliais. Bet pirmiau nupasakosiu jo išvaizdą, kol neužmiršau, nes ji ne visai būdinga keturiolikmečiui su ta burnoj stirksančia cigarete ir iškramsnotais plaukais, lyg pats patamsyje būtų juos kirviu nusišniojęs, bet visais kitais atžvilgiais panašus į kiemsargį, na, žinai, tokį iš šunų prieglaudos: meilinasi, įkyriai spokso, paskui iškilmingai padeda snukį tau ant delno, ir tada jau žinai, kad vešiesi jį namo. Tai va, čia jis. Tik ne aš, o jis vežasi mane namo. „Duokš lagaminą“, – sako, ir nors pats man iki bambos, o ranka plona kaip šuns koja, griebia už lagamino, bet aš ištraukiu jį jam iš rankų. „Kur tavo mama, laukia mašinoj?“ – klausiu. Jis tik nusišypso ir užsitraukia dūmo, ir nors žinau, kad rūkymas žudo ir panašiai, stiliukas atrodo visai
10
neblogas, bet gal visi paaugliai Anglijoje rūko? Sakyti nieko nesakau, nes, matyt, Anglijoje jokia ne naujiena, kad vaikai rūko maždaug nuo dvylikos, o aš kaip kokia kvaiša, vos penkias minutes išbuvusi svetimoje šalyje, pradėsiu čia kažką vaidinti. Paskui jis vis dėlto paaiškina, kad mama negalėjo atvažiuoti į oro uostą, nes dirba. O kai jinai dirba, sako, tai niekam nevalia jos trukdyti, o kadangi visi kiti irgi užsiėmę, tai jis atvažiavęs pats. Aš išverčiu akis: „Pats atvažiavai? Tu pats čia atvažiavai? Tada aš esu Panamos hercogienės sekretorė.“ Jis tik patraukia pečiais, kilsteli galvą kaip tas sargis ir, pirštu bedęs į juodą nudrengtą džipą, įkiša ranką pro atvirą langą ir truktelėjęs rankenėlę atidaro duris. Tada įmeta mano lagaminą į galą, tiksliau, įstumia, nes jis nelengvas, ir sako: „Lipk, pussesere Deize.“ Aš ir įlipu, o ką turiu daryti? Ir kol aš laužau galvą, kas vyksta, jis, užuot važiavęs tenai, kur parašyta „IŠVAŽIAVIMAS“, nuvairuoja džipą tiesiai per žolę, paskui nesustodamas pravažiuoja draudžiamąjį ženklą, kratydamasis persirita per griovį kairėje, ir mes atsiduriam greitkelyje. „Ar patikėsi, – sako jis man, – kad už valandą stovėjimo aikštelėje plėšia trylika su puse svaro?“ Prisipažinsiu, neturiu kada svarstyti, patikėsiu aš ar ne, važiuodama priešinga kelio juosta su tuo cigaretę pešančiu išdžiūvėliu, ir kas, sakyk, manimi dėtas, nebūtų pagalvojęs, kad ta Anglija – keistenybių kraštas?
11
O jis staiga vėl taip juokingai šuniškai žvilgteli į mane ir sako: „Priprasi.“ Labai keista, nes aš nieko garsiai nepasakiau.
3 Aš tame džipe užmigau, nes kelias į namus buvo ilgas, o žiūrint į zujančias pro šalį greitkelio mašinas, akys pačios sulimpa. Kai atsimerkiau, pro langą į mane spoksojo sutinkančiųjų komisija, susidedanti iš keturių vaikų, ožkos ir dviejų šunų, Džeto ir Džinos, kaip vėliau sužinojau, o kiemo gale katės vaikėsi ančių pulkelį, kuris nežinia kodėl ganėsi vejoje. Pamaniau, kaip gerai, kad man penkiolika ir kad aš iš Niujorko, ir, nors dar nesu tokių dalykų mačiusi, jau užtektinai patyrusi ir iš visų savo draugų geriausiai moku apsimesti, kad niekas manęs nestebina. Taigi tučtuojau nutaisiau abejingą veidą, tipo „O taip, man tai pažįstama“, nors, jeigu atvirai, buvau baisiausiai apstulbusi, bet nenorėjau, kad jie pamanytų, jog Niujorko jaunimas ne toks kietas kaip anglų, gyvenančių milžiniškuose senoviniuose namuose ir laikančių ožkas, šunis ir visa kita. Tetos Penos vis dar nebuvo, bet Edmundas supažindino mane su kitais pusbroliais – Aizeku, Osbertu ir Paipere. Dėl vardų geriau patylėsiu. Aizekas – Edmundo dvynys, ir jie abu atrodo kaip vienas, tik Aizeko akys
12
žalios, o Edmundo – pilkos, tokios pat kaip dangus šiuo metu. Iš pradžių Paiperė man patiko labiausiai, nes pasižiūrėjo man į akis ir pasakė: „Mes labai džiaugiamės, kad tu atvažiavai, Elžbieta.“ „Deize“, – pataisiau, o ji linktelėjo taip rimtai, kad neabejojau, jog atsimins. Aizekas jau tempė mano lagaminą, bet Osbertas, vyriausias iš visų, naudodamasis amžiaus teise, priėjęs stvėrė jį jam iš rankų ir nubogino į namą. Kas buvo toliau, papasakosiu vėliau, kai apibūdinsiu namą, kuris iš esmės yra nenupasakojamas, jeigu prieš tai esi gyvenusi Niujorko bute. Pirmiausia įsivaizduok, kad tas namas yra beveik griūvantis, bet nežinia kodėl vis tiek labai gražus. Sumūrytas iš didelių gelsvo akmens luitų, stačiu stogu, išsidėstęs L raidės forma didžiuliame akmenimis grįstame kieme. Trumpojoje dalyje buvo platus arkinis prieduris, anksčiau ten būta arklidės, o dabar virtuvė – milžiniška virtuvė su zigzagais išklotomis plytų grindimis, dideliais langais per visą fasadą ir durimis, kurios, pasak Edmundo, visada, jei tik nesninga, paliekamos atviros. Iš priekio namą apėjęs didžiulis vijoklis, jo kamienas toks storas, kad bus gal kokių trijų šimtų metų senumo, bet žiedų nėra, turbūt dar per anksti. Už namo, palipus akmeniniais laipteliais, išeini į keturkampį sodelį, apsuptą
13
6 Aš irgi pasidariau savotiška sodininke. Tai buvo vienintelis būdas kalbėtis su juo, ne žodžiais, bet per nelengvą darbą, čiuopiant ranka senus įrankius, įsiklausant, kaip giliai į derlingą dirvą užkasti stori svogūnėliai laukia savo valandos. Stebėdama jį mokiausi, kaip kasti, kaip sodinti, kad augalai augtų. Iš pradžių jis man nepadėjo, bet aš ir nenorėjau pagalbos. Norėjau tik būti su juo saulėkaitoje, kaišioti smulkias sėklytes į sukastą žemę ir linkėti joms gražiai užaugti. Dabar mes jau einame pasivaikščioti, ir kartais jis pasako, kaip vadinasi vienas ar kitas pievos augalas. Sunku juos visus prisiminti, jų tokia galybė, kad įsimenu tik tuos, kurie išgelbėjo man gyvybę. Corylus avellana. Paprastasis lazdynas. Rubus fruticosus. Gervuogė. Agaricus campestris. Pievagrybis. Rorippa nasturtium-aquaticum. Rėžiukas. Allium ursinum. Meškinis česnakas. Malus domestica. Naminė obelis. Kartais sėdime kartu kaip prieš šimtą metų, nieko nekalbėdami, tik klausydamiesi strazdų ir vieversių. Kartais jis net nusišypso kažką prisiminęs, tada pasisuku į jį ir žiūrėdama į akis vedžioju pirštu per jo randus ir nepratardama nė žodžio kartoju jam, kad aš namie. Ir štai po kurio laiko mes vėl kartu – Edmundas ir aš.
172
Aš suprantu, koks bus jo gyvenimas. Jis nenutildys tų žodžiais neapsakomų balsų. Jis girdėjo, kaip buvo žudomi žmonės, kaip jie merdėjo, ir jų balsai užnuodijo jį, persmelkė visą kūną, užkrėtė kraują. Jis nemokėjo užgniaužti to triukšmo ar išlieti neapykantos visam pasauliui kaip mes visi. Jis nukreipė ją savęsp. Apie tai bylojo jo randai. Aizekas išgyveno todėl, kad klausė, ką jam sako gyvūnai. Jis galėjo jiems padėti, o tai malšina skausmą. O Paiperė? Paiperė turėjo mane. Gelbėdama Paiperę aš išsigelbėjau pati, ir visa tai, kas galėjo mus pražudyti, vis dėlto mus išgelbėjo. Užsispyrimas, nežinojimas ir nepasotinamas meilės troškimas neleido karui mūsų palaužti. Neįsivaizduoju, kiek Edmundas yra pažeistas, tik žinau, kad jam reikia ramybės ir meilės. Ir aš galiu duoti ir viena, ir kita. Taigi dabar aš esu čia, su Paipere, Aizeku, Džonatanu, su karvėmis, arkliais, avimis, šunimis, sodu ir visais sunkiais ūkio darbais, padedančiais išgyventi karo suniokotoje ir sudarkytoje šalyje. Aš žinau, kas darosi aplinkui, tik visa tai vyksta tarsi anapus. Be to, supratau, kad tikrai niekada nepasiduodu. Ir galiausiai, tiek visko patyrusi, gerai žinau, kur mano vieta. Čia. Su Edmundu. Štai taip dabar ir gyvenu.
Turinys
Pirma dalis 1 skyrius . 2 skyrius
. .
3 skyrius . 4 skyrius
.
10 skyrius
.
12 skyrius
.
14 skyrius
.
16 skyrius
.
18 skyrius
.
.
. .
.
62 70
. .
56 60
.
.
48 54
.
.
. .
.
.
38 45
.
.
.
17 skyrius .
.
.
33 36
.
.
.
15 skyrius .
.
.
21 24
.
.
.
13 skyrius .
.
.
10 15
.
.
.
11 skyrius .
.
.
7 7
.
.
.
9 skyrius .
.
.
.
.
.
.
7 skyrius . 8 skyrius
. .
5 skyrius . 6 skyrius
.
75 81
19 skyrius . 20 skyrius
. .
.
21 skyrius . 22 skyrius
.
24 skyrius
.
.
25 skyrius .
.
. .
27 skyrius . .
. .
.
.
.
.
118 123
. .
29 skyrius .
. .
.
104 114
. .
96 101
.
.
28 skyrius
. .
.
83 88
. .
23 skyrius .
26 skyrius
.
. .
.
131 138
.
142
Antra dalis 1 skyrius
.
2 skyrius . 3 skyrius
. .
4 skyrius . 5 skyrius 6 skyrius .
. .
. .
. .
. .
148
.
154
. .
.
149
158 164
.
170
Viskas, ką turi žinoti, jei nori tapti rašytoju Pagaliau galiu atskleisti tiesą: visą gyvenimą esu profesionali diletantė. Moku laipioti uolomis, slidinėti, kalbėti prancūziškai. Ką reiškia dirbti prezidento rinkimų kampanijoje, The New York Times, reklamos agentūroje ir Time Inc. Ir ūkyje. Dirbau filmuojant reklaminius klipus svečiose šalyse, tad nutuokiu, kaip būtų nuobodu filmuoti filmą, ką daro kiekvienas kūrybinės komandos narys ir kaip sudėtinga parinkti tinkamus aktorius. Man teko medžioti lapes ir peršokti penkių skersinių tvorą. Užsimerkus. Su savo vyru susipažinau tik trisdešimt dvejų, tad puikiai išmanau apie pašėlusius ir nelaimingus santykius (apie didžiąją dalį viso šito kalbėti negaliu). Praleidau dešimtmetį lenktyniaudama burlaiviais ir skraidydama mažyčiais Cessna lėktuvais kartu su geriausios draugės vyru (įprastinis mūsų maršrutas – tas pats, kuriuo skrisdamas žuvo Johnas Fitzgeraldas Kennedy'is Jaunesnysis). Sraigtasparniu perkirtau Uolinius kalnus Kanadoje, yriausi kajaku pro pat milžinišką jūrų liūtą Nykiosios įlankos teritoriniame parke, pajūryje rinkau austres bei moliuskus ir tą pačią dieną juos valgiau.
Patyriau 18 valandų trukmės gimdymą. Ir vaiką. Mačiau gyvai Talking Heads, Elvį Costello, The Clash ir Television mažyčiuose Niujorko ir Londono klubuose. Grojau bosine gitara Niujorko CBGB muzikos klubuose ir kartu su Davidu Lettermanu žaidžiau mini golfą jo biure. Dešimtą valandą vakaro tūnojau niūriame Vengrijos policininko kabinetuke, kol du paaugliai vengriškai aiškino jam, kad aš neišgaliu sumokėti tokio didelio kyšio. Stebėjau, kaip lipicų žirgyne, Silvašvarade, visiškai baltai kumelei gimė juodas kumeliukas. Mokiausi plieno skulptūros pas Anthony'į Caro. Galėčiau tęsti, bet jau susidarėte įspūdį. Visą gyvenimą šiurpau nuo minties, kad devyni amatai – dešimtas badas, tačiau visa tai fantastiškai pravertė, kai ėmiau rašyti. Todėl, kai siūlau žmonėms neskubėti rašyti knygos, tą ir turiu omenyje. Nes kuo daugiau patirsi, tuo daugiau suprasi – ir galva, ir širdimi. Ir kuo daugiau dalykų suprasi, tuo tikresnė, gilesnė, rezonansiškesnė bus tavo knyga – kitaip tariant, iš gyvenimo, o ne Vikipedijos. (Be to, smagu turėti prisiminimų – dėl visa ko, jei ta knyga tavęs neišgarsintų.) Meg Rosoff Iš autorės asmeninės svetainės www.megrosoff.co.uk
Amerikiečių rašytojos Meg Rosoff (g. 1956 m.) apysaka „Taip dabar ir gyvenu“ – jaudinantis pasakojimas apie penkiolikmetės Deizės išgyvenimus Trečiojo pasaulinio karo metu. Atvykusi į Angliją aplankyti pusbrolių Deizė pasineria į ramybės ir džiaugsmo kupiną kaimo gyvenimą, tačiau karas atskiria mergaitę nuo naujosios šeimos ir įvelia į netekčių verpetą. Įtraukianti istorija puikiai iliustruoja žmogaus stiprybę nežinios akivaizdoje. Daug dėmesio skiriama neblėstančios meilės temai. 2004 m. išleistam romanui skirtas „Guardian“ vaikų literatūros prizas, Michaelo L. Printzo ir Branfordo Boase'o apdovanojimai. 2016-aisiais metais Meg Rosoff už viso gyvenimo kūrybą įteikta Astridos Lindgren premija.
Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Guoda Rudnickaitė-Vaitiekūnė Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė Tiražas 2000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
179
Jeigu nebuvai kare ir nori žinoti, per kiek laiko apsipranti netekęs visų artimų žmonių, kurių tau reikia ir kuriuos myli, tai galiu atsakyti – su tuo apsiprasti neįmanoma. Žmonija ruošiasi Trečiajam pasauliniam karui. Tačiau, Deizei atvykus į mažą Anglijos miestelį aplankyti pusbrolių, visos negandos lieka už nugaros. Noru gyventi trykštantys paaugliai džiaugiasi idile, bet karo atgarsiai pasiekia ir juos: suirutė atskiria Deizę nuo giminaičių ir nubloškia į žiauraus karo gniaužtus. Kaip išlikti sužvėrėjusiame pasaulyje ir neprarasti vilties? Deizė sužino, kad į priekį veda tik visa nugalinti meilė.
180