Tamsa, kuri prabudo by Nieko rimto

UDK 821.172-93 Va-126

Knygos leidimą remia Lietuvos kultūros taryba

ISBN 978-609-441-256-1

N e r i n g a Va i t ku t e

Vilnius 2014

< M ergaite

paltuku

roz in i u

Užbadytumėt mane pirštais, jei pamatytumėt, ko išsigandau. Garbės žodis, aš keistuolė... Nesigąsdinu varlių, pelių, vorų, griaustinio ar gyvačių. Nebijau tamsos. O dabar pabūgau mergaitės rožiniu multino paltuku, kieme vedžiojančios liesą nenusakomos veislės mišrūną! Suprantu, skamba nebaisiai. Bet jūs jos nematėte. Stebiu tą mergaitę visą savaitę. Kaskart, kai einu iš mokyklos, ji stypso žaidimų aikštelėje, visada toje pačioje vietoje, takelio viduryje, nuleidusi galvą spokso sau po kojomis, tarsi matytų ten kažin ką neįtikėtinai įdomaus. Kairę ranką ji slepia už nugaros, dešine laiko odinį pavadėlį. Šuo visada kapstosi toj pačioj čežančių lapų krūvoj. Į mane jie nekreipia dėmesio. Jei reikėtų paaiškinti, kodėl taip bijau, trumpai neišeitų. Mane gąsdina blyški, lyg vaškinė mergaitės oda. Dvi bespalvės kasytės, styrančios ant viršugalvio. Vos pamatau akinamai ryškią jos paltuko dėmę tolumoje, širdis ima daužytis it pašėlusi, o burnoje pajuntu nemalonų geležies prieskonį. Nuo tada, kai statybininkai, statantys naują prekybos centrą, išknaisiojo dykvietę už mokyklos, nėra kito pasirinkimo – eidama namo turiu kirsti šitą žaidimų aikštelę. Tik taip galiu pasiekti tiltą.

Per miestelį, kuriame dabar gyvename, teka platoka vandeninga upė. Mokykla – kairiajame krante, o nuomojamas butukas, kuriame glaudžiamės, – dešiniajame. Už mokyklos stūkso aukšta, grėsminga tvora, supanti apleistą cemento gamyklą. Aš tikrai perlipčiau, bet garsus lojimas kitoje tvoros pusėje mane atgraso. Gamyklos teritoriją saugo ketvertas vilkšunių. Jie nuolatos ambrija, kai pertraukų metu į mokyklos kiemą paplūsta mažiukai, kaišioja seilėtus snukius pro vartų virbus garsiai uosdami orą. Ir atrodo labai nuožmūs, dar nepamiršę, kad jų protėviai buvo vilkai... Iš kitos pusės mokyklą juosia platus molingas purvo griovys, apsitraukęs aštria ledo plėvele. Tikriausiai čia bus nutiestas vandentiekis ar požeminiai elektros kabeliai. Nėra net lentos, kuria galėčiau perbėgti į kitą griovio pusę. Be to, aplink sukinėjasi piktas sargas, kuris neleidžia prisiartinti prie statybvietės. Vos pamatęs, kad kuris smalsus vaikas pasuka griovio link, dėdulė puola rėkti ir bjauriai keiktis. Jis atrodo nuožmesnis net už šunis. Toks nuožmus, kad narsiausi mokyklos ereliai spūdina šalin nedrįsdami nė murmtelėti. O aš ne erelis. Nė iš tolo nepanaši. Štai dabar, slinkdama žaidimų aikštelės pakraščiu palei tankius gudobelių krūmynus, tikiuosi, kad spėsiu pasiekti išganingą plyšį tarp dviejų mūrinių namų. Ten yra takelis, kuriuo nueisiu iki pat upės. O gal mergaitės nebus? Ne, ir šiandien jos neišvengsiu. Tik spėjau išžengti iš mokyklos kiemo, ir štai prašom! Tarp sulūžusios karuselės ir smėlio dėžės šviečia rausvas nekenčiamas paltukas, kurį pamačius užgniaužia kvapą.

Ir lyg tyčia – aplink nė gyvos dvasios. Nė vienos mamytės, ganančios vaikus, nė vienos bobulės, nešinos pirkiniais. Varnos, ir tos nulėkė karksėti kitur. Burnoje prisikaupė seilių. Tyliai nugurkiau geležimi atsiduodantį gumulą ir nuslinkau tolyn, mintyse maldaudama: „Tik neatsisuk. Prašau, prašau tavęs, neatsisuk, aš nenoriu! Ramiai pracimpinsiu netrikdydama niekam ramybės. Maldauju, neatsisuk...“ Nežinau kodėl, bet man atrodo, kad kasdien matyti tą keistą mergaitę dar nėra taip blogai. Jaučiu – bus daug blogiau, kai ji pamatys mane. Tyliai slinkau palei tankią neprižiūrimą gyvatvorę ir tikėjausi praslysti nepastebėta. Tačiau likimo deivės tyliai sukikeno... Striukės rankovė įsipainiojo gudobelės šakose. Nekantriai truktelėjau alkūnę nenuleisdama akių nuo tų keistų būtybių. Ryškiai rožinės mergaitės ir rudo baltai dėmėto šuns. Garsiai, pernelyg garsiai drykstelėjo medžiaga. Mergaitė, išgirdusi plyštant striukę, atsisuko, pakėlė galvą ir pažvelgė tiesiai į mane. Širdis vos neiššoko iš krūtinės. Akys! Juodos, žvilgančios, be baltymų. Kraupios nevaikiškos akys, it razinos, įspaustos į glebią mielinę tešlą. Apimta panikos išsinėriau iš striukės ir lyg pabaidytas zuikis šokau į siaurą landą tarp dviejų medinių tvorų. Aprimau tik tada, kai pasiekiau upę. Atsigręžusi per petį patikrinau, ar niekas nesiveja. Tuščia. Tik vėjas gainioja popiergalius. Bobulytė, dangstydama rožyną vieno namo kieme, įtariai nužvelgė mane, kažką suburbėjo panosėje ir vėl įniko kapoti eglišakes.

Nejaukiai pasimuisčiau ir patraukiau namų link. Velniškai šalta! Nors ko aš tikiuosi? Ruduo. Niūrus, piktas lietuviškas ruduo, kai temsta per anksti ir aušta per vėlai. Kai visa diena susitraukia iki kelių blausių valandų, prislėgtų drumzlinai pilko lyg veltinis dangaus. Ir jokių auksinių lapų. Tikriausiai vėlės tų, kurie išrinko lapkričiui vardą, dabar žiūri į plikus medžius ir piktdžiugiškai kvatoja. Taip jums ir reikia, palikuonys! Tegul visas grožis numiršta dar spalį, o paskui pusę metų gėrėkitės nykia pilkuma. Ir lietumi. Ir plikledžiu. Striukės gaila... Buvo dar gera, gražios samanų spalvos. Su kapišonu, apkraštuotu minkštais pūkučiais. Rankovės kiek apspurusios ties riešais. Kairysis skvernas išteptas kreida. Nevaliau, norėjau patikrinti, per kiek laiko dėmė išnyks savaime. Ir nedidelė skylutė dešinėje kišenėje. Į ją įkrito sauja smulkių monetų. Aš vienintelė turėjau tokią – samaninę žvangančią striukę. Mama tikriausiai supyks. Ji iš tų mamų, kurios viską žino iš anksto. Nespėju pagalvot apie kokias nors blogybes, o mama jau stovi tarpdury suraukusi antakius. Jei kaktoje įsirėžia siaura vertikali raukšlė, tai reiškia, kad gausiu mažų mažiausiai savaitę namų arešto. O jei dvi smulkios raukšlytės susiklosto lūpų kampuose, tada galiu ruoštis komendanto valandai: namai – mokykla – namai. Žingsnis į kairę, žingsnis į dešinę – viskas, sušaudymas vietoje be teisės į prisikėlimą. Aš nesiginčiju. Mama nori būti kieta kaip titnagas. Manau, baisiai nusimintų, jei prisipažinčiau, kad man visai malonu dieną kitą pabūti namie, kai nereikia kišti nosies

į lauką ir galiu netrikdoma paskaityti ir pasiknebinėti prie kokio galvosūkio. Svarsčiau, kiek dienų namie man kainuos pamesta striukė. Mažų mažiausiai savaitę, o jei labai pasiseks, tada dvi. Puiku. Nereikės be tikslo valkiotis gatvėmis ir apsimetinėti, kaip man linksma. Kad kažkur yra bloga kompanija, kuri būtinai išves mane iš doros kelio. Nereiks vaidinti, kad turiu geriausią draugę, su kuria įnirtingai apkalbinėju visas, kurios nepriklauso mūsų kompanijai. Nereiks meluoti, kad iki ausų įsimylėjau kvailą berniūkštį ir dabar naktimis laistau ašaromis pagalvę. Nereiks apsimesti, kad aš – paprasta trylikametė paauglė, o mano mama – paprasta mama, viena auginanti neklusnų vaiką. Mūsų šeimoje viskas kitaip. Pradėkime nuo manęs. Jorė Amarilė. Du vienas už kitą kvailesni vardai. Tikriausiai šlykščiausio vardo konkurse nuskinčiau visus laurus. Na... tai dar ne blogiausia. Aš neturiu draugų. Nė vieno. Niekada neturėjau. O ir kaip galėčiau jų susirasti? Mes nuolat kraustomės iš vietos į vietą. Iš mažų bjaurių miestelių į kitus bjaurius miestelius. Aš net nebandau įsiminti jų pavadinimų. Pastovaus gyvenimo vienoje vietoje rekordas – penki mėnesiai, savaitė ir dvi dienos. Vos spėju apšilti kojas, vos tik nauja mokykla nustoja kelti pasibjaurėjimą, mamą tarsi kokia sparva įgelia. Grįžtu namo, o ten jau laukia tvarkingai supakuota manta: trys kartoninės dėžės, keturi maišai drabužių ir Miuslio narvelis. Miuslis – mano žiurkius, kuriam vieninteliam nerūpi, kad nuolat kraustomės.

Nuompinigius mama tvarkingai palieka virtuvėj ant spintelės, po cukrine, buto raktus atiduoda kaimynams. Po pusės valandos, susikrovusios daiktus į senuko fordo bagažinę, mes jau dardame tolyn. Mama smilko cigaretę po cigaretės, nors ką tik būna šventai pažadėjusi mesti, klausosi vėjo švilpesio pro langą ir nieko niekada man nepaaiškina. Kartą bandžiau klausti, kodėl vis keliaujame. „Patikėk, taip reikia“, – atsakė ramiu, tačiau griežtu, prieštaravimų nepakenčiančiu tonu. Aš įsižeidusi tylėjau, kol privažiavom kitą miestelį, niekada netapsiantį namais. Paprastai atvykstame naktį ir įsikraustome į nejaukų dviejų kambarių butą bjauriame blokiniame name purviniausiame miestelio rajone. Girtuokliai kaimynai viršuje rėkauja naktimis. Kartais kyla peštynės, lūžta baldai, pilasi keiksmai. Dainų repertuaras nesikeičia. Kaskart tas pats „meilės laivas“ ir „ant kalno mūrai“. Moku atmintinai ir kartu negaliu pakęsti. Priešais visada gyvena smalsi pagyvenusi moteriškė, kuri įtariai seka kiekvieną mūsų žingsnį, stebi mane pro durų akutę, o sutikta nutaiso šleikščiai saldžią miną ir net neklausta iškloja visas savo giminės naujienas. Ką pagimdė sesers dukra, ką veikia Anglijoj anūkai ir dar galai žino ką. Gyvenk ir džiaukis. Visi kiti jau seniai susiliejo į vientisą nepažįstamų, bereikšmių veidų margulį. Dažniausiai nespėju nė karto su jais pasisveikinti. Nespėju suprasti, kad jie – mūsų kaimynai, o mes jau kraustomės kitur. Nežinau, kaip mama sugeba tai sutvarkyti, tačiau vos atsidūrusi naujoje vietoje, jau kitą dieną pėdinu į mokyklą, koja už kojos sliūkinu mamos nurodyta kryptimi, spausdama po pažastimi segtuvą su dokumentais.

Visiškai nesvarbu, kaip atrodo naujoji mano klasė. Koks mokyklos kiemas, ar seniai remontuotas pastatas. Kokia valgykla ir kokias bandeles ten kepa. Kokie mokiniai. Naujokus visur priima vienodai. Niekas nesisveikina. Žiūri lyg į šliužą ir šnabždasi už nugaros. Klasės gražuolės tuoj pat randa kokį trūkumą, iš kurio uoliai tyčiojasi ir siunta nesulaukdamos reakcijos. Jos nemėgsta būti ignoruojamos. Turėčiau apsiverkti, o geriausia – imti joms pataikauti. O aš tiesiog tyliu ir apsimetu, kad tos pamaivos neegzistuoja. Pats bukiausias ir augiausias berniūkštis būtinai mėgina atimti kuprinę, įmeta penalą į šiukšlių dėžę ir prikabina kokią šlykščią pravardę. Turėčiau užsiusti, bet negaliu. Žema nekęsti žmogaus, kuris amžinai bus nelaimingas. Kai nusibosta priekabiavimai, tyliai pastveriu sunkesnę knygą ir iš visų jėgų vožiu bukagalviui į makaulę. Ramiai, be pykčio. Tik kad suprastų – nereikia prie manęs lįsti. Ne kasdien. Tada atlekia drimbos mamytė, mane iškviečia pas direktorių. Aš mandagiai išklausau ilgą ir piktą pasakojimą apie tai, kokia pavojinga visuomenei esu. Kol jie šaukia, spėju suskaičiuoti diplomus ant sienų ir net kambarinių augalų lapus. Jei mano gyvenimas būtų nuobodus, pastovesnis, tikriausiai pulčiau į neviltį. Rašyčiau graudų dienoraštį, lankyčiausi pas mokyklos psichologą ir aimanuočiau, kaip man sunku. O aš pradėjau kolekcionuoti pravardes. Susirašau visas, išradingiausias pabraukdama geltonu žymekliu. Tik tiek ir lieka, kai po kelių mėnesių mane perkelia į kitą mokyklą. Nors pravardės padeda pasijusti paauglių bendruomenės nare.

Taip galvodama apie savo sunkų gyvenimą perbėgau tiltą ir pasukusi kairėn pro prekybos centrą pamačiau šlykščius penkiaaukščius. Viename iš jų mes dabar gyvename. Sustirusi į kaulą, kalendama dantimis, keiksnodama visas pasaulio baimes, drebančiais pirštais suspaudžiau laiptinės kodo mygtukus ir šmurkštelėjau į kačių šlapimu trenkiančią prietemą. Užšniokščiau aukštyn lyg viesulas, peršokdama tris laiptelius išsyk, atplėšiau namų duris ir palaimingai atsikvėpiau prisėdusi ant batų dėžės. Žiauriai gėlė sustingusius rankų pirštus, kairę koją traukė mėšlungis. Nieko, išgersiu arbatos ir kaipmat sušilsiu. Maigydama skaudžiai aptirpusią blauzdą klausiausi, kaip virtuvėje kuičiasi mama. Ji žino, kada turiu grįžti, ruošia pietus. Iš kvapo supratau, kad šiandien mėgausimės prabangiais makaronais su keptu faršu ir pomidorų padažu. – Labas, mam! – sušukau. – Labas, – atsklido duslus mamos balsas. – Kaip sekėsi? – Normaliai, – pamelavau. Nusispyrusi batus įžengiau į virtuvę. Taip, mama tikrai prie viryklės. Aukšta, didinga, juodus lyg anglys plaukus susirišusi ant viršugalvio siaura odine virvute. Graži ir ori. Vienintelis žmogus mano gyvenime. – Skaniai kvepia, – pagyriau. Ji neatsisuko, tik nusišypsojo puse lūpų, berdama į keptuvę džiovintus čiobrelius. Žino, kad mėgstu, kai maistas kvepia aitriai, lyg karštas vasaros vidudienis. – Padėk lėkštes, – paliepė, – ir paraikyk duonos. Aš negaliu atsitraukti, kitaip tas prakeiktas padažas pridegs.

Kol padengiau stalą, mama sukratė į makaronus tarkuotą sūrį ir atidarė šaldytuvą, viena ranka maišydama padažą. Tikras stebuklas tos mažos kišeninės virtuvėlės. Mama ištraukė aprasojusį alyvuogių stiklainiuką, primažino ugnį ir pagaliau atsisuko į mane. Stiklainis, išslydęs iš rankų, tekštelėjo ant grindų. – Jore! – suriko taip, kad net krūptelėjau. Ji niekada nekeldavo balso. Niekada. – O kas čia? – drebančiu pirštu bedė man į krūtinę. – Sakei, kad nieko neatsitiko! Ant viršutinės lūpos sublizgo smulkučiai prakaito karoliukai. – Kas? – pažvelgiau žemyn nesuprasdama, ko ji pasiuto. – Tavo kristalas, Jore! Visas juodas, juodas kaip nuodėgulis! Pasirodo, mūsų gyvenime yra šis tas pastovaus. Vos tik pradėjau žengti savarankiškus žingsnelius, mama užkabino man ant kaklo kalnų krištolo gabalėlį ir griežtai paliepė niekada nenusikabinti. Iš pradžių jis man trukdė, bet vėliau pripratau, net nustojau pastebėti. Sugraibiau kristalą ir pakėliau prieš nosį. Mamai nepasivaideno. Buvęs skaidrus lyg ledokšnis, krištolas pajuodo ir suskilinėjo į tūkstančius smulkiausių fragmentų, stebuklingu būdu vis dar tebesilaikančių drauge. Mama čiupo mane už pečių, papurtė ir žvelgdama į akis puolė kamantinėti: – Ar seniai tave seka? Ar matė tave? Ar toli jie nuo čia? Jore, atsakyk! – Mama, padažas! – sucypiau degėsių dvoko pažadinta iš sąstingio.

– Velniop tą padažą! Tai kaip ten buvo? Nulupau mamos pirštus nuo pečių. Buvo taip įsikirtus, kad tikrai atsiras mėlynės. Tačiau supratau – pykti, kelti paauglišką isteriją, bėgti į savo kambarį, raudoti, trankytis durimis ir vaidinti įskaudintą dabar ne laikas. Baimė mamos akyse bylote bylojo: atsitiko kažkas baisaus, kas išgąsdino net mano supermamą. Tad kaip galėdama ramiau nupasakojau mergaitę rožiniu paltuku. Pasakiau apie šunį. Ir apie įstrigusią krūmuose striukę. – Ar ji ilgai į tave žiūrėjo? – paklausė mama, prisimerkusi, lyg akinama saulės. – Gal sekundę, – sąžiningai prisipažinau, – o tada pabėgau. Žiauriai išsigandau ir pabėgau. – Gerai. Dabar drožk į savo kambarį ir nukelk nuo spintos medinį lagaminėlį. Persirenk švariai, išsiimk Miuslį iš narvelio ir lauk manęs prie durų. Paskubėk, – pridūrė pamačiusi, kad žiojuosi prieštarauti, – turi penkias minutes. Ak, taip, duokš man kristalą. Dabar negalima jo nešioti. Ypač taip arti širdies. Nusikabinau nuo kaklo odinį dirželį ir ištiesiau kristalą mamai. Ji paėmė jį atsargiai, tarsi tai būtų ne akmuo, o gyvas skorpionas, plačiai atvėrė langą ir iššveitė lauk. Išgirdau, kaip jis ištiško į šaligatvį. – Negaišk, Jore, – paragino mama, – turim nešdintis, kol jie nesuuodė, kur gyvename. Skubiai užsitempiau aptrintus kasdienius džinsus, apsivilkau minkštą nertinį aukštu kaklu ir išsitraukiau iš spintos juodą išeiginę striukę. Ją mėgau ne taip labai, kaip savo senąją, samaninę, tačiau nebuvo iš ko rinktis – lauke šalta.

Miuslis nenoriai išlindo iš savo namelio, visas užsimiegojęs ir nepatenkintas. Įvyniojusi į nosinę taip, kad liko kyšoti tik nosis ir uodega, atsargiai įsidėjau jį į kišenę. O tada pagriebiau iš narvelio apgraužtą grūdų skanėstą. Pati likau be pietų. Nereikia dar vieno badmirio. Miuslis nekaltas, kad gyvena pakvaišusioje šeimynėlėje. Laikydama rankoj medinį geležimi kaustytą lagaminėlį (nė nenutuokiu, kas jo viduje; kelis sykius bandžiau atkrapštyti spyną viela, bet likau it musę kandusi) nekantriai trypčiojau prieškambaryje. Atskubėjo mama. Nužvelgė nuo galvos iki kojų, įsitikino, kad esu pasiruošusi, ir skubiai užsitraukė verstos odos aulinukus. Visad skųsdavosi, esą jie kaip kojinių ir sportbačių hibridas, tad avės juos tik tada, kai reikės sprukti iš degančio namo. Ką gi, tikriausiai kilo gaisras, kurio nematau. Tik jaučiu. Stoviu ir jaučiu, kaip svyla padai. – Kai išeisime į lauką, sėsk į mašiną. Be kalbų. Nežiopsok į šalis, – išbėrė mama, – jei pastebėsi tą mergaitę, šiukštu nežiūrėk į ją. Nieku gyvu. Supratai? Virpančiais pirštais niekaip negalėjo sugraibyti palto sagų. Neįtaikė į kilpas. Galop, netekusi kantrybės, plevėsuodama skvernais, išstūmė mane į laiptinę. Užrakino duris, raktą pakišo po kilimėliu. Visi mūsų daiktai liko viduje. Knygos, drabužiai, mamos papuošalų dėžutė, tuščias Miuslio narvelis, patalynė, indai. Ir mano pravardžių kolekcija. – Eime. Nubrazdėjom žemyn. Mama pirma, aš klupinėdama – iš paskos. Galvojau, ar išjungė viryklę. Galvojau apie tai, kad šį kartą nepaliko nuompinigių po cukrine. Neatidavė raktų

kaimynams. Susigraudinau prisiminusi spintoje paslėptą šokoladuką. Kiemas švytėjo nuo šaltos lapkričio popietės saulės tarsi užlietas auksiniu sirupu. Įkaitusi nuo įtampos bėgte pasiekiau senuką mėlynstogį fordą ir įsirangiau į vidų. Atsargiai, kad neprispausčiau kišenėje krebždančio Miuslio, įsitaisiau ant priekinės keleivio sėdynės ir žvilgtelėjau pro langą. Mama stovėjo kairėje vieną ranką laikydama ant mašinos durelių rankenos, kita naršydama palto kišenėje. Iš pradžių pamaniau, kad pamiršo fordo raktelį ir jau ketinau šūktelėti, kad atnešiu. Tik žodžiai įstrigo gerklėje. Užsikosėjau paspringusi savo pačios riksmu. Visa rožinių paltukų armija su rudmargiu kiemsargiu priešaky lėtai, bet tvirtai žingsniavo šaligatviu mūsų namo link. Mama uždraudė žiūrėti, tačiau aš neįstengiau nusisukti. Vienodų baltaplaukių vaikų būrys, judantis taip sinchroniškai, lyg girdėtų slaptas komandas, hipnotizavo. Jei kuris nors kaimynas dabar sugalvotų žvilgtelėti pro langą, tikriausiai išsižiotų iš nuostabos, pamaniau. Mergaičių oda judėjo, tekėjo tarsi skystas vaškas, burnos išsitempė kaip platūs grėsmingi piltuvai, grasinantys susiurbti visą pasaulį vienu įkvėpimu...

Pabe gimas i

na kt i

Mama laukė. Žvelgė tiesiai į jas. Vėjas pūtė į nugarą plaikstydamas anglių juodumo plaukus nematomais pirštais. Atrodė, kad mamos galvą supa kranklio sparnai, plasnojantys už nugaros. Atrodė, ji tuoj atsiplėš nuo žemės ir pakils į skaisčią žydrą padangę. Tarsi grėsmingas keršto angelas. Kai iki mūsų tebuvo likusi kokia dešimtis metrų, mama plačiai užsimojo ir sviedė kažką žiburiuojantį balta šviesa tiesiai mergaitėms po kojomis. Blyksnis apakino. Tikriausiai taip sudūžta viena į kitą atsitrenkusios žvaigždės, nutvieksdamos visatą nuo vieno krašto iki kito. Sucypiau ir kritau veidu žemyn. Prispaudžiau delnus prie degančių iš skausmo akių, jaučiau, kaip ašaros srūva pro pirštus, ir keikiau save už smalsumą. Mane juk perspėjo! Liepė nežiūrėti! Ką gi, pats laikas tapti paklusniu vaiku. Nuo šiol visada, visada klausysiu mamos... Nemačiau, tik girdėjau, kaip ji įšoko į mašiną, užtrenkė dureles. Variklis suurzgė, fordas trūktelėjo, pavažiavo atbulas, užšoko ant bordiūro, apsisuko. Garsiai sucypė ratai, o tada pajutau, kaip mašina siaubingu greičiu neria pirmyn. Posūkis į dešinę! Pasvirau, kaukštelėjau smilkiniu į stiklą. Kitas posūkis į kairę. Bagažinėje dunkstelėjo šlamštas, kelis sykius sučirškė kažkokia detalė variklio gilumoje, o tada teliko tik vėjo švilpesys ir tolygus judančios mašinos siūbavimas.

– Po galais, Jore, aš gi sakiau... Ir prisisek diržą, nenoriu rinkti tavęs nuo kelio, – drebančiu, pykčio kupinu balsu pratarė mama. – Netrink akių, nuo to jos tik dar labiau skaudės. Pasėdėk užsimerkusi, paskui duosiu tau vandens. Nesiginčijau. Apgraibomis radusi saugos diržo sagtelę šiaip ne taip įtaikiau į spyną. Rankas susidėjau ant kelių ir sunėriau pirštus, kankinama nepakeliamo noro pasikasyti degančius vokus. Atrodė – kiekviena blakstiena liepsnoja. Kažkas vėsus ir drėgnas brūkštelėjo per skruostą. Sudrėkinta mamos nosinė. Palaikiau ją prie degančio veido ir pasidarė lengviau. Tačiau atsimerkiau po keliolikos minučių, kai visai nustojo skaudėti. Riedėjome į vakarus. Kelias buvo tuščias, prasilenkėm tik su vienišu pieną gabenančiu sunkvežimiu. Žinau šitas mašinas, atveždavo į mokyklą grietinės, varškės ir jogurto, kiekvieną trečiadienį ir penktadienį sustodavo po mūsų klasės langais. Matydavau, kaip du dėdulės tampo baltas plastikines dėžes, o putli valgyklos vedėja minkštu išpuoselėtu pirštuku rodo, kur jas statyti. Staiga man pasidarė siaubingai graudu. Sukukčiojau. Žliumbiau garsiai šniurkščiodama nosimi, gedėdama kvailo man visai nepatikusio miestelio, pamestos striukės ir buto, kuriame gyvenome. Gedėjau upės, grėsmingos tvoros aplink cemento gamyklą ir kvailų klasės draugų, kurių neįstengiau pamėgti ar prisijaukinti. Mama kantriai laukė. Nedažnai matydavo mane raudančią. Net tada, kai parkritusi nusibalnodavau iki kraujo kelius, kai pamečiau mylimiausią pliušinį katiną, kai giliai įsipjoviau

pirštą, kai supratau, kad neturiu tėčio, net tada ištvėriau be ašarų. – Mes vadiname juos pėdsekiais, – prabilo mama, pamačiusi, kad sielvarto fontanai senka, – tuos padarus, kurie atrodė kaip mergaitės rožiniais paltukais. Patikėk, tai nėra tikrasis pėdsekių pavidalas, jie stengiasi atrodyti taip, kad nekristų į akis. Tiesą sakant, paprasti žmonės jų dažniausiai nepastebi. Nemato. Tačiau nujausdami pėdsekių buvimą stengiasi apeiti tą vietą, kur jie tykodami tūno. – Pastebėjau, kad mamos, ganančios savo pyplius, į mergaitę nežiūri. Nė viena nepriėjo pabarti, kad čia ne vieta vedžioti šunis, – sumurmėjau, – kelis sykius mačiau, kaip išvijo iš aikštelės bobutes ir jų kiemsargius. – Turėjai man pasakyti tą dieną, kai ją pastebėjai, – papriekaištavo mama. – Ką pasakyti, mama? Atleisk, išsigandau baltapūkės mergytės? Geriau neisiu į mokyklą? Skamba nekaip, blogiau nei tada, kai apsimečiau serganti tymais, nuo kurių esu skiepyta. Būtum atrėžus, kad kvailai atsikalbinėju. – Ne, nebūčiau, – atsiduso mama, – nes žinau, kokios pavojingos tos mergaitės, kurias pastebi tik tu viena. Pameni, klausei, kodėl turime nuolat kraustytis iš vietos į vietą? Linktelėjau, nusibraukiau paskutinę ašarą ir išsitraukiau iš kišenės Miuslį. Žiurkius bemat užsirioglino ant peties, saugiai įsitaisė prie šilto kaklo po palaidų plaukų uždanga ir pradėjo praustis. Jutau, kaip švelnūs ūsai kutena sprandą, net šiurpuliukai nubėgo. – Turim kraustytis, nes pėdsekiai lengviausiai randa sėsliuosius. Tuos, kurie turi darbus, draugų, pomėgių, ritualų. Kokių

nors reikšmingų vietų, kurias nuolatos prisimena, apie kurias mėgsta galvoti. Kuo daugiau ryšių, tuo ryškesnis pėdsakas atsispaudžia. Kuo ilgiau gyveni vienoje vietoje, tuo daugiau žinių apie tave galima ten surasti. – Nesupratau... – Žinoma, nesupratai. Na... įsivaizduok, kad įmeti į vandenį akmenuką. Kas tada atsitinka? – Pamatau ratilus. – O dabar, kai aš kalbu, ar gali juos matyti? – Negaliu ir aiškiau man nepasidarė, – piktai sumurmėjau. – Tačiau jie yra, Jore. Mūsų balsai ir kiekvienas garsas – tai oro ratilai, kurių tu negali matyti. Mes tuos virpesius suvokiame kaip garsą, o ne kaip vaizdą. Pėdsekiai gali matyti ženklus, kuriuos palieka mūsų sielos. Jei įstengtum pažvelgti jų akimis, pasaulis atrodytų kitaip, greičiausiai it ryškių ir blankių gijų raizgalynė, kur kiekviena gija – tai žmogaus ar gyvūno sąmonės paliktas pėdsakas. Ryškiausi pėdsakai tų, kurie turi prisirišimų. Nuolatos gyvena toje pačioje vietoje... – Gerai, gerai, supratau, – numojau ranka, – įžnybk man, kad nubusčiau. Šitas sapnas jau nusibodo. Mama nenorom šyptelėjo. Turbūt suprato, kokia esu suglumusi, kaip sunkiai sukasi mano minčių smagračiai, bandydami išlukštenti naujienas. – Tai ne sapnas... nieko panašaus. Jei gerai įsiklausysi į savo pojūčius, suprasi, kad nereikia tau nieko aiškinti. Tu pati viską žinai, tik nedrįsti pripažinti, kaip labai nuo kitų skiriesi. – Pamanyk, skiriuosi! Vis tiek galėtum paaiškinti, kodėl nuolat keliaujame! – sumurmėjau ir nusiėmiau nuo kaklo Miuslį.

Tu rinys Mergaitė rožiniu paltuku

Pabėgimas į naktį

Geležėlių slėnio bitės

Draudimai ir draugystė

Gražiausios pasaulio būtybės

Tykus beldimas į tamsų langą

Užkalbėtasis ratas

Pėdsekių tarpeklis

111

Naujos viltys

132

Paskutinis bandymas

152

Artėjanti neganda

166

Užspeisti į kampą

177

Išvisa Gertrūdos spintoje

188

Sprendimas, kuris tikrai nesibaigs geruoju

197

Grąžinta skola

213

Tamsos valdytoja

224

Priesaika netenka galios

239

Epilogas 250

Vaitkutė, Neringa Va-126 Tamsa, kuri prabudo / Vaitkutė, Neringa. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. – 256 p.: iliustr.

Už maginės fantastikos knygas visai šeimai „Vaivorykščių arkos“ ir „Titnago plunksna“ skaitytojų pamilta rašytoja Neringa Vaitkutė šįkart ėmėsi trilogijos paaugliams. Jorės Amarilės gyvenimas neatrodė pernelyg keistas, kol vieną dieną jas su mama ėmė persekioti pėdsekiai. Staiga mergina atsiduria panašiame į mūsų, tačiau magijos ir neįtikėtinų padarų pilname pasaulyje, kuriame gyvenimą teks pradėti iš pradžių. Nuotykių ir šiurpių paslapčių kupina istorija prasideda. Nors veiksmas vyksta kitokiame pasaulyje, personažų problemos bendražmogiškos – juos sieja pastangos išlikti, gebėjimas aukotis, meilės ir draugystės siekis bei noras suprasti save ir kitus. Antroji trilogijos apie tamsos nešėjus dalis vadinsis „Miestas be padangės“.

Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Irena Plaušinaitytė Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė Tiražas 2000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius

www.niekorimto.lt

Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

„ N iekada ne i s leisk tamsos is narve l io. Tamsa p irm iaus ia suryja

islaisvintojus.“

Kartais taip būna: atrodo, kad šalia kažkas krusteli, o atsisukusi pamatai, kad nieko nėra. Tuščia. Tik ten ne tuštuma, ne šešėliai, ne žvėriūkštis šmurkštelėjo į krūmus. Tai pėdsekiai seka ką nors kitą. Ne tave. Jorė Amarilė visad stengėsi galvoti, jog yra paprasta paauglė, o jųdviejų su mama gyvenimas – visiškai normalus. Tai kas, kad ji niekada nesirgo. Kad jaučiasi svetima, kur beatsidurtų. Tai kas, kad nuolat tenka paskubomis nakčia kraustytis vis į kitą miestelį, lyg kažkas vytųsi. O gal iš tiesų yra nuo ko slapstytis? Vieną dieną ima dėtis neįtikėtini dalykai ir Jorė Amarilė atsiduria keistame senoviniame pasaulyje, kur šalia žmonių gyvena šiurpūs ir įstabūs padarai. Kur, pasirodo, visuomet buvo jos namai. Bet nuo šiol slapstytis teks dar daugiau – niekas neturi sužinoti, kas Jorė yra iš tikrųjų. Tačiau pirmiausia tiesą apie save turi išsiaiškinti ji pati...

ISBN 978-609-441-256-1

Akcijos ir ypatingi pasiūlymai