Mano tėtis – skrajūnas by Nieko rimto

Mano tﾄ葉is

c h. a n

D U N B A R

S K R a J ﾅｪ N AS

P O L L Y

m e da l i

I l i u s t r a v o

A L M O N D

rsen

D AV I D

Mano tﾄ葉is

S K R a J ﾅｪ N AS

UDK 821.111-93 Al-152

Versta iš: David Almond MY DAD‘S A BIRDMAN Walker Books Ltd., London, 2008

Knygos leidimą remia Kultūros rėmimo fondas

ISBN 978-609-441-150-2

© Tekstas, David Almond, 2007 © Iliustracijos, Polly Dunbar, 2007 Pirmą kartą išleido Candlewick Press, Jungtinės Amerikos Valstijos. Išleista susitarus su Jill Hughes Foreign Rights, Lincolnas, Jungtinė Karalystė, ir Walker Books Limited, Londonas, Jungtinė Karalystė. © Vertimas į lietuvių kalbą, Tomas Einoris, 2013 © Leidykla „Nieko rimto“, 2013

DAVID ALMOND

Mano tėtis

S K R a J Ū N AS Iliustravo Polly Dunbar Iš anglų kalbos vertė Tomas Einoris

Vilnius 2013

c h. a n

m e da li

rsen

Geriausių pasaulio rašytojų ir dailininkų knygų serija vaikams.

Frėjai ir Davidui Lanui D. A. Tėčiui P. D.

Turinys I skyrius 9 II skyrius 16 III skyrius 19 IVskyrius 25 V skyrius 28 VI skyrius 36 VII skyrius 41 VIII skyrius 44 IX skyrius 50 X skyrius 57 XI skyrius 62 XII skyrius 66 XIII skyrius 72 XIV skyrius 76 XV skyrius 80 XVI skyrius 84 XVII skyrius 88 XVIII skyrius 93 XIX skyrius 101 XX skyrius 105

I skyrius Vieversių gatvės 12 numeriu pažymėtame name išaušo eilinis pavasario rytas. Lauke čiulbėjo paukščiai, gaudė automobiliai. Suskambo Elzės žadintuvas. Ji pašoko iš lovos, nusiprausė veidą, išsiplovė ausis, išsivalė dantis, susišukavo, apsivilko mokyklinę uniformą. Nustraksėjusi laiptais žemyn užkaitė virdulį, į skrudintuvą įmetė duonos, ant stalo padėjo dvi lėkštes, du puodelius, du peilius, pieno, sviesto, uogienės ir nuėjusi prie laiptų sušuko: – Tėti! Tėtuk! Tyla.

– Tėti! Metas keltis! Tyla. – Jei tučtuojau neišsiropši iš lovos, užlipsiu į viršų ir... Elzė kojytėm dunkstelėjo į pirmą laiptelį, paskui į antrą. – Ateinu! – pagrasino ir išgirdo tėtį niurnantį ir gailiai dūsaujantį. – Skaičiuoju iki penkių. Vienas... Du... Du su puse... Tėtuk! – Girdžiu, Elze! Tuojau! – slopiai šūktelėjo tėtis. Viršuje kažin kas subildėjo, paskui sunkiai atsiduso ir pasirodė apšepęs, pasišiaušęs tėtis, susisupęs į nušiurusį chalatą. – Greitai lipk žemyn! – paragino Elzė. Jis ėmė nerangiai leistis laiptais. – Ir nežiūrėk taip į mane. – Gerai. Ji pataisė chalatą. – Tik pažvelk į save. Ir ką tu ten veikei?

Jis išsišiepė. – Svajojau. – Svajojo! Nieko sau. Sėskis prie stalo. Nesikūprink. – Klausau, Elze. Tėtis atsisėdo ant kėdės krašto, akys degė nekantrumu. Elzė įpylė arbatos. – Gerk. Jis vos gurkštelėjo. – Suvalgyk skrebutį. Tėtis krimstelėjo kampelį. – Valgyk kaip vyras. Jis atsikando daugiau. – Sukramtyk. Pakramtė. – O dabar nuryk. Tėtis vėl išsišiepė. – Gerai, Elze. Jis atsikando didelį kąsnį, sukramtė, nurijo ir plačiai išsižiojo. – Matai – tuščia. Elzė caktelėjo liežuviu ir nusisuko. – Tėti, nesimaivyk. Paskui Elzė tėtį sušukavo. Taisydama pižamos apykaklę palietė šiurkštų jo skruostą. – Turėtum labiau savimi rūpintis. Taip negalima.

Jis papurtė galvą. – Negalima. Tu teisi, Elze. – Noriu, kad nusipraustum po dušu, nusiskustum ir tinkamai apsirengtum. – Klausau, Elze. – Puiku. Ką šiandien veiksi? Jis išsitiesė ir pažvelgė Elzei į akis. – Aš skraidysiu. Kaip paukštis. Elzė iš nuostabos išpūtė akis. – Ką? – Taip taip. Ruošiuos varžyboms. – Varžyboms? Kokioms varžyboms? Tėtis nusijuokė, palinko į priekį ir paėmė ją už rankos. – Nagi didžiosioms „Žmogaus paukščio“ varžyboms! Nejau nieko apie jas negirdėjai? Varžybos bus rengiamos ir mūsų mieste! Pats tik vakar sužinojau. Ar užvakar. O gal praėjusį antradienį... Nesvarbu. Taigi pirmas perskridęs į kitą Taino upės krantą laimės tūkstantį svarų sterlingų. Aš irgi dalyvausiu. Ir nugalėsiu! Pagaliau visiems parodysiu, ko esu vertas. Jis atsistojo, ištiesė rankas į šonus ir ėmė mojuoti. – Ar mano pėdos vis dar liečia grindis? Na? O dabar? Jis lakstė po kambarį ir plasnojo rankomis tarsi skristų. – Tėti, nekvailiok, – maldė dukra. Elzė bėgiojo ratais jam iš paskos. Galiausiai pavijo, vėl pataisė chalatą ir sušukavo plaukus.

– Klausyk, gal tu ir skraidysi kaip paukštis, bet nepamiršk pabūti gryname ore ir pavalgyti sočius priešpiečius. Sutarėm? Jis linktelėjo. – Sutarėm, – atsakė ir vėl ėmė plasnoti rankomis ir kikenti. – Beje, tėti, šiandien užbėgs tetulė Dora. Tėtis sustingo it statula, veidas ištįso. – Tetulė Dora? – gailiai paklausė. – Ir vėl?! – Taip, vėl. Gal įkrės tau šiek tiek proto. Jis treptelėjo kaire koja, paskui dešine. – Bet, Elze... – suaimanavo. – Kad negirdėčiau jokių bet. Tetulė Dora myli tave ir nerimauja kaip ir aš, tad elkis gražiai. Tėčiui nusviro rankos. Elzė pasiėmė mokyklinę kuprinę ir pabučiavo jam į skruostą, tada švelniai nusišypsojo ir papurtė galvą. Tėtis stovėjo prieš ją lyg mažas berniukas. – Ir ką gi man su tavimi daryti? – Nežinau, Elze, – sumurmėjo. Mergaitė susimąstė. – Kažin ar galiu palikti tave vieną. Tėtis nusijuokė. – Žinoma, gali. Juk tau reikia į mokyklą, mokytis skaičiuoti ir rašyti. Jis buvo teisus. Elzė lankė mokyklą ir ją mėgo. Jai patiko skaičiuoti ir rašyti. Ji mėgo net mokytojus, ypač poną Mėtą, kuris visuomet maloniai elgdavosi su ja ir tėčiu.

– Gerai, – galiausiai nusprendė. – Eisiu į mokyklą, o dabar pabučiuok. Tėtis pakštelėjo į skruostą. Jie apsikabino. Elzė iškėlė pirštą. – Ar nepamiršai, ko tavęs prašiau?

– Nusiprausti, nusiskusti, sočiai papriešpiečiauti, pakvėpuoti grynu oru ir mandagiai elgtis su tetule Dora. Taip? – Taip. – Ir paskraidyti. – Tėti... Jis apkabino dukrelę ir palydėjo iki durų. – Paskubėk ir dėl nieko nesijaudink. Elzė pravėrė duris ir įžengė į sodą, tada atsisuko į tėtį. – Iki pasimatymo, Elze. – Iki, tėti. Pro sodo vartelius mergaitė išėjo į gatvę, stabtelėjo ir dar kartą atsigręžė. – Nagi, žingsniuok, – paragino tėtis. – Man viskas bus gerai. Jis mojavo, kol ji nutolo gatve, tada uždaręs duris pradėjo plasnoti rankomis ir kikenti. – Čir čir, – pamėgdžiojo kažkokį paukštį, paskui iš po liežuvio išspjovė skrebučio gabalą. – Čir čir. Čir čir čir, – čireno jis. Staiga pastebėjo ant stalo ropinėjančią musę. – Niam niam, – sučepsėjo ir puolė prie jos.

II skyrius Mažoji muselė pasirodė besanti greita. Ji pakilo nuo stalo ir ėmė sukti ratus tėčiui aplink galvą. Paskui nutūpė ant lubų, o tėtis vis mosavo rankomis ir prunkštė stengdamasis ją pasiekti. – Vis tiek tave pričiupsiu, nenaudėle! Tik nusileisk, ir beregint prarysiu.

Tačiau muselė nė neketino nusileisti. Tėtis atsisėdo ant grindų ir ėmė giliai kvėpuoti. Staiga jam kilo dar viena puiki mintis ir jis pradėjo ropinėti palei grindjuostes. Pakrebždenęs nagais palei jas, aptiko mažyčių juodų ir rudų vabalėlių ir keistų baltų padarėlių. Jis traukė juos iš plyšių ir kimšo į burną. – Skanumėlis, – pagyrė neįprastas vaišes. – Kokia man nauda iš vargano skrebučio? Tokiam vyrui kaip aš reikia vabalų, musių ir šimtakojų. Jis atsisėdo ant grindų, sučepsėjo ir lengviau atsiduso. Paskui atsistojo ir suplasnojo rankomis, tada priėjo prie lango ir pažvelgė į sodą, tačiau už medžio tūnančios Elzės nepastebėjo. – O dar tokiam vyrui kaip aš reikia kirminų, – pridūrė. – Ei, maži gleivėti kirminai, saugokitės. Niam niam! Greitai ateis ir jūsų eilė! Staiga tėtis nutilo, žvilgsnis pasidarė svajingas ir jis plačiai nusišypsojo. – O kad ji žinotų, – sušnibždėjo. – Jei tik mano mieloji Elzė žinotų! Jis įkišo ranką į chalato kišenę, sugraibė raktą ir pirštų galais užkopė laiptais aukštyn.

III skyrius Tėtis įsėlino į savo miegamąjį. Atsargiai apėjo lovą, prisliūkino prie pasienyje stūksančios drabužių spintos, įkišo raktą į spynelę ir švelniai švelniai iš lėto jį pasuko. Durys prasivėrė. Jis ramiau atsiduso ir nusišypsojo: – Išlįskit, mano gražuoliai. Tėtis pasiknaisiojo spintoje ir ištraukė iš jos sparnus. – Kokie jie nuostabūs, – pasakė gėrėdamasis. Jis nusivilko chalatą ir prisitaisė sparnus. Sparnai buvo pagaminti iš daugybės plunksnų, virvučių, marškinių atraižų, bambuko atplaišų, vielučių, siūlų ir kartono. – Jie tiesiog nepakartojami! Nesitveriu kailyje parodyti Elzei. Jis atsistojo ant pirštų galiukų, ištiesė rankas, užsimerkė ir ėmė svajoti apie paukščio skrydį, lengvą kaip kregždės, greitą kaip erelio. Aukštai aukštai virš namų. Lauke pasigirdo balsas. – Registracija į „Žmogaus paukščio“ varžybas! Dalyvių registracija į didžiąsias „Žmogaus paukščio“ varžybas! Iš pradžių tėtis jo neišgirdo, nors balsas skambėjo labai garsiai, o aidas nusirito per visą gatvę, atsimušdamas nuo namų stogų ir sienų. – Būtinai parodysiu Elzei, – pakartojo. – Ji taip manimi didžiuosis.

Vėl garsiai nuskambėjo balsas. – REGISTRACIJA Į „ŽMOGAUS PAUKŠČIO“ VAR-

ŽYBAS!

– Ką? – sumurmėjo tėtis. – Ji pasakys: „Tai mano tėtis. Argi jis ne nuostabus?“ Balsas nudundėjo dar garsiau. – DALYVIŲ REGISTRACIJA Į „ŽMOGAUS PAUKŠ-

ČIO“ VARŽYBAS!

Tėtis puolė prie lango. Sode prie vartelių stovėjo nedidukas rubuilis žmogelis. Jis turėjo segtuvą su bloknotu ir garsiakalbį. – DALYVIŲ REGISTRACIJA Į...

Tėtis pravėrė langą. – Sveiki! – sušuko ir ėmė mojuoti rankomis. – Aš, pone!

AŠ DALYVAUSIU!

Rubuilis nutilo ir pažvelgė į viršų. – JŪS? – Aha! Aš! Minutėlę! Tėtis nubildėjo žemyn, atplėšė duris ir dar kartą sušuko: – AŠ!

AŠ!

Almond, David Al-152 Mano tėtis – skrajūnas / Almond, David; iš anglų kalbos vertė Tomas Einoris; iliustravo Polly Dunbar. – Vilnius: Nieko rimto, 2013. – 112 p.: iliustr.

Garsus britų rašytojas Davidas Almondas (g. 1951) vaikystėje svajojo apie knygas su savo vardu ant viršelio. Dabar jis visame pasaulyje žinomas autorius, o „Mano tėtis – skrajūnas“ yra pirmoji jo knyga mažiesiems skaitytojams. Tetulės Doros pamokyta Elzė prižiūri savo tėtį, kuris turi keistą polinkį... elgtis kaip paukštis. Ilgainiui mergaitė stoja tėčio pusėn, ir jie abu ruošiasi didžiosioms „Žmogaus paukščio“ varžyboms. Paties autoriaus žodžiais tariant, tai tikra knyga vaikams. Ši knyga priklauso H. Ch. Anderseno medaliu apdovanotų knygų serijai. Apdovanojimą geriausiems vaikiškų knygų rašytojams ir iliustruotojams teikia Tarptautinė vaikų ir jaunimo knygos taryba (IBBY). Tai aukščiausias galimas menininko, kuriančio vaikams, įvertinimas.

Kitos H. Ch. Anderseno serijos knygos: „Nykštukas galvoje“ „Vėjas gluosniuose“ „Kaip atsirado drugeliai“ „Mama, tėtė, aš ir ji“ „Kiti nutikimai orbitoje“ „Otutė“ „...ir baltieji šešėliai miškuos“ „Nepaprasta Agnesės Sesilijos istorija“ „Emilis ir trys dvynukai“ „Mažoji siuvėja“ „Septintoji princesė“ „Gyvūnai be zoologijos sodo“ „Georgas ir Glorija. Pasakojimas apie meilę“

Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Olga Maciulevičiūtė Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė Tiražas 1000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB „Spindulio spaustuvė“ Vakarinis aplinkkelis 24, LT-48184 Kaunas

SIO, DEMESIO! E M E D š RASYTOJAS DAVIDAS ALMONDAS S K E L B I A R E G I S T R A C I J AĄ

IĮ Ž ZMOGAUS PAUKSCIO“ ŠČ

V A R ŽZ Y B A S !

– Dalyviai atvyksta iš įvairių planetos kampelių. Dalyvaus vyrukas iš Prancūzijos, prisisukęs sparnus prie dviračio, bus japonas su trijų metrų ilgio šokliuku, vaikinas iš Brazilijos, ant galvos prisitaisęs skėtį, o ant sėdynės – propelerį. Dalyviai atsigabena parašiutų, katapultų, įvairiausių dviračių, milžiniškų spyruoklių ir...

G E R

ISBN 978-609-441-150-2

9 786094 411502

A J I R C IST A

– O aš būsiu su savo sparnais ir tikėjimu, – atrėmė tėtis. Tačiau ar tikrai užteks šių dviejų dalykų, kad perskristum upę? Tėtis ir Elzė mano, kad taip! Tereikia tik sparnų, tikėjimo, vilties ir... meilės. – Mūsų skrydis gali nepavykti, tačiau mes bent jau pamėginsime. Kartu. O tai visų svarbiausia. Ar ne?