Titnago plunksna by Nieko rimto

Neringa Vaitkutė

TITNAGO PLUNKSNA Iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė

D i d ž i oj i p e r kė l a

a in

iš

Upi

Ugnin ių m slėn e is

ių

dž

ių

sto mie ojų siai t y t Sta riuvė g

dal

as e st

Spj au

Sudarė pasiutėlė Vejisalirija, žinių rinkėja ir saugotoja

keitikų

neatrastosios žemes ŽEMELAPIS

svarlių priešpe Bai lkės

Ž ąsi e s kak l elis

pelkynai e j i i k o v

s i kė n i y b is Gr s l ė n

Miškų

eanas

juo

sta

šuninų miestas

Plokštikalnių ežerėlis

o s i n ų ko r

Vė

rų

slė

nis

Vartai į Prarajos labirintą

Bolu

ojančioji perėja

i oj a i j dž a di rar p

TITNAGO PLUNKSNA

UDK 821.172-93 Va-126

Skiriu savo mamai ir tėtei, labai mylimiems ir svarbiausiems pasaulyje. Ačiū jums už visą pagalbą, šilumą ir kantrybę auginant tokį keistą vaiką kaip aš. Neringa

Neringa Vaitkutė

TITNAGO PLUNKSNA Iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė

Vilnius 2014

Nekviestas sveCias Net svečiuose turi būti viskam pasirengęs. Naktį miegi sau, o čia ima ir atsivelka koks tolimas giminaitis ar kokia baisybė įkrenta pro stogą... Iš Dudsio „Pamokymų jauniems kurmiukams“

ailiame, medyje įrengtame namelyje saldžiai miegojo trejetas vaikų. Nuotykiautoja pūtė į ūsą jaukiai lindėdama vilnoniame miegmaišyje, skrajūnas parpė susirietęs į kamuoliuką, o šalia tyliai knarksėjo kurmius, nė nakčiai nenusivilkęs raštuotojo megztuko. Trobelėje buvo šilta, kvepėjo sakais ir imbieriniais sausainiais, o židinyje baigė degti iš vakaro sukrautos malkos. Už apšerkšnijusių langų visais baltais ir mėlynais atspalviais žėrėjo šalta viduržiemio naktis. Mėnulis lėtai yrėsi dangumi, po juodas pievas ganydamas žvaigždžių žiburėlius. Niekas, visiškai niekas nenujautė artėjančio pavojaus. Vaikai nė nekrustelėjo, kai mėnulį uždengė didelis sparnuotas šešėlis. Paskui jis ėmė sukti virš namelio ratus tolydžio artėdamas. Priskridęs pakibo virš medžio lėtai plasnodamas, šiek tiek pasvarstė ir pamėgino pasiekti namelį letena. Nepavyko, šakos per tankios. Tada grakščiai ištiesė gyvatišką kaklą ketindamas sugriebti trobelę dantimis. Sutraškėjo lūžinėjantis ledas, medžio kamienu nusirito virpulys. Pajutusi pavojų ir pakirdusi iš saldaus žiemos miego uosio dvasia pasiruošė gintis. Šakos susiglaudė pridengdamos namuką iš visų pusių. Medžio dvasia,

palikusi savo būstą, griežtai pažvelgė į neprašytą svečią, aiškiai rodydama, kas čia tikrasis šeimininkas. Pro nuotykiautojų namo langą juodu slapčia sekė dvi smalsios, piktdžiugiškai žvilgančios akys. Kelias akimirkas milžiniškas paukštis ir uosio dvasia žiūrėjo vienas į kitą. Paskui sparnuotoji išvisa pasipiktinusi sucypė šaižiu balsu ir šovė į viršų, sukeldama aplink medžio sargą dygaus sniego sūkurius. Viena plunksna, išsipešusi paukščiui iš sparno, sukdamasi ore ėmė kristi žemyn. Kai atsitrenkė į namelio stogą, garsiai traškėdamos pabiro čerpės, o plunksna įsmigo į grindis ir liko jose styroti vis dar vibruodama. Ngauuuuunnnnng! – nuaidėjo kambaryje. Vaikai pašoko iš patalų išbudinti byrančių čerpių čežėjimo ir kelias minutes nieko nesuprasdami žvelgė į plunksną. – Ahaaa! – sušuko skrajūnas Rudis. – O aš maniau, čia tavo įkyruolis giminaitis, – ir prasitrynė letenėlėmis užmiegotas akis. – Ne, – nuotykiautoja Ida palinko prie plunksnos ir įdėmiai ją apžiūrėjo, – ne, čia ne jis. Į medį niekšelis neįlipdavo net vasarą, kur jau jam užsikeberioti dabar, kai viskas apledėję. O virvines kopėčias Dudsis užkėlė į viršų. Va, guli kampe kuo tvarkingiausiai suvyniotos. Taip jau atsitiko, kad prieš penkis mėnesius į nuotykiautojų namus pagyventi atsikraustė tolimi giminės – ieškikai iš pietrytinių aukštumų. Šių nelaimingų padarėlių miestą užliejo vanduo, tad jie liko be pastogės ir be būtiniausių daiktų... Susigraudinusi Idos mama mielai priėmė juos, kad benamiai šiltai ir sočiai pergyventų žiemą. Nuotykiautojai, jau spėję atstatyti sudegintus namus, apgyvendino gimines antrame aukšte.

Iš pradžių, sužinojusi, kad su jais gyvens dar du vaikai, Ida labai apsidžiaugė, o jos broliukas tuoj pat susidraugavo su jaunėliu ieškiku Hunku. Juodu ištisas dienas praleisdavo okeano pakrantėje maudydamiesi, rinkdami kriaukles ar meistraudami gražius spalvotus aitvarus. O štai vyresnėlis Nunielas, paprastai vadinamas Nuniu, su kuriuo Ida tikėjosi patirti smagių nuotykių ar bent jau paplepėti, pasirodė besąs siaubingas niurzga. Vos tik įkėlęs koją į nuotykiautojų namus, jis suraukė nosį ir pradėjo burbėti. „Oi, – dejavo jis, – jūs maudotės kubiluose, o mes turėjom didelę fajansinę vonią su liūto kojomis!“ „Kas čia per klimatas? – purkštaudavo kiekvienąsyk, kai nuo okeano atslinkdavo drėgmės pritvinkę debesys, – mūsų mieste buvo orų komitetas, kuris neleisdavo šlykščiam lietui gadinti gražių vasaros dienų!“ „Kvailystė! – pareiškė kartą, kai Ida nedrąsiai pasiūlė jam pasivaikščioti pakrante ir aprodyti apylinkes, – čia visai nėra į ką žiūrėti, vien smėlis ir dygios žolės, be to, dvokia žuvimi! O štai mūsų mieste kvepėdavo pakalnutėmis ir švara!“ Iš pradžių nuotykiautoja manė, kad ieškikas ilgisi namų, tačiau paskui suprato, kad jis tiesiog nuoboda ir dar bjauraus būdo, tad, palikusi svečią ramybėje, leido laiką su senais draugais. O štai Nunis jos ramybėje palikti neketino. Jis tyliai slampinėjo iš paskos kritikuodamas viską, ką tik Ida darydavo ar sakydavo, nuolat ją pašiepdavo kitiems vaikams girdint ir slapčia krėsdavo mažas, bet labai bjaurias kiaulystes: pripildavo į batukus aštriabriaunių akmenėlių ar kriauklių duženų, supjaustė mylimiausią Idos aitvarą, kurį ji visą vasarą gamino rudeninėms aitvarų varžyboms, pripildavo į lovą tiršto cukraus sirupo, po visus namus

suslapstė kriauklių kolekciją, nulaužydavo spalvotus pieštukus, į mokyklinę kuprinę įmesdavo sunkų akmenį arba prikrėsdavo šlapio smėlio, o sykį net įgrūdo supuvusią menkę. Nuotykiautoja nesiskundė. Tyliai nurijusi nuoskaudas stengdavosi rytą atsikelti anksčiau, kad nesusidurtų su ieškiku koridoriuje ar vonioje, kruopščiai patikrindavo kuprinę prieš eidama į mokyklą, išsipurtydavo batukus, o visus brangiausius daiktus užrakino mamos komodos stalčiuje. Vieną vienintelį sykį ji pabandė atsilyginti: pakišo įkyruoliui po pagalve nustipusį jūrų ežį. Tačiau įsidūręs į pirštą vargšelis sukėlė tokį triukšmą, taip skundėsi ir dejavo, kad visi aplink jį šokinėjo iki pusiaunakčio, o paskui mama nubaudė Idą, paskirdama jai tris paras namų arešto. Ir dar pasakė, kad negalima elgtis šitaip bjauriai, nedera skriausti nelaimingų benamių padarėlių. Kad Ida turinti išmokti dalytis viskuo – net kambariu. Juk netikėlis giminaitis apsigyveno Idos kambaryje – pačiame šviesiausiame ir mieliausiame, – kurio sienas ji buvo išdažiusi švelniai violetine spalva. Idos pieštą skraidančio burlaivio paveikslą Nunis išpjovė iš rėmų ir įmetė į šiukšliadėžę pareikšdamas: „Tokių nesąmonių kaip skraidantys laivai nebūna! Visi pranašai išprotėję keistuoliai, kurmiams geriau lindėti po žeme, gudruolės siaubingai pasipūtusios, šmaikštuoliai šlykštūs, o skrajūnai – niekam tikę išsiblaškėliai ir niektauzos.“ Tiesą sakant, ieškikas bjauriai elgėsi ir dar bjauriau kalbėjo tik tada, kai aplink nebūdavo nė vieno suaugusiojo. Vos tik atsidurdavo mamos, tėčio ar vyresniųjų nuotykiautojų draugijoje, tuoj pat tapdavo šilkinis – maloniai šypsodavosi, nuo jo žodžių tiesiog devyni medūs varvėjo, o virtą žuvį šlamštė net

nesiraukydamas, tvarkingai pasitiesęs ant kelių lininę servetėlę. Kaipgi galima nemėgti tokio pavyzdingo vaiko? Ida rašė laiškus draugams į Sidabramiškį, smulkiai apsakydama visas Nunio iškrėstas kiaulystes. Tik jiems ji galėjo drąsiai išlieti susikaupusias nuoskaudas. Pusbroliai ir kurmius Dudsis guosdavo ją ir siūlydavo įvairiausius neįgyvendinamus keršto planus. Na, pavyzdžiui, pavaišinti ieškiką pusžaliais agrastais, kad susuktų pilvą; padovanoti knygą apie gerą elgesį; įbert į patalus niežulio dulkių; pabarstyti druska obuolių pyragą... Visko nė neišvardysi. Ida tik liūdnai lingavo galvą skaitydama tuos patarimus. Ji žinojo, kad už visus bandymus atsilyginti Nuniui ji bus suaugusiųjų skaudžiai nubausta. O tas netikėlis tik šaipysis pasislėpęs už kampo, stebėdamas, kaip jai vėl skiria namų areštą. Na jau ne, antrąsyk jam neišdegs! Tad Ida vos ne kasdien skundėsi mylimiems draugams ilguose, kupinuose kartėlio laiškuose ir tyliai kentė. Pamažu atslinko ruduo, paskui atėjo žiema. O nebaudžiamas ieškikas visai įsismagino – dabar jau Ida liko vienui viena. Suaugusieji nieko neįtarė, draugai, pamatę ją, tuoj pat prasimanydavo „svarbesnių“ reikalų. Na kas norės draugauti su mergyte, kuriai iš paskos lyg piktas šunytis slankioja susiraukęs skundikas, pagiežingas apsimetėlis giminaitis, kuris nuolat stengiasi pašiepti ir kiša nosį ne į savo reikalus! Galų gale žiemos pradžioje nuotykiautoja rado būdą, kaip atsikratyti įkyruolio. Ji persikraustė gyventi į medyje įrengtą namelį. Tėčio padedama apšiltino sienas šiaudais ir sausomis jūržolėmis, pasistatė krosnelę, susinešė ten visus savo daiktus. Nuo tada vėl netrikdoma skaitydavo knygas, piešdavo ar žaisdavo su draugais, mat supratę, kad Nunis į namelį neužlipa, jie sugrįžo.

Ieškikas bandė skųstis, tačiau suaugusieji buvo per daug užsiėmę – ruošė atsargas žiemai, mamos ir močiutės mezgė ar gamino pietus gausiai šeimynai, – todėl nekreipė dėmesio į nuolat niurzgantį vaiką. Jis slampinėjo po sodą piktas ir vis tikrino, ar nebus Ida palikusi virvinių kopėčių, kad kaip nors įsmuktų į jos slėptuvę ir atsigriebtų iš širdies už tai, kad jį paliko. Tačiau nuotykiautoja nė sykio nesuteikė Nuniui tokios galimybės. Pati karstėsi po medžius it voverytė, lengvai šokinėjo nuo šakos ant šakos, o kai draugai susirinkdavo paplepėti ir pasivaišinti arbata, tučtuojau įtraukdavo kopėčias į namelio vidų. Galų gale iš Sidabramiškio atėjo džiugi žinia: pas Idą atvyksta Dudsis su Rudžiu. Ketina paviešėti net porą savaičių, pačiuožinėti nuo apsnigtų kopų ir pasitaikius progai gerai išperti Nuniui kailį. Vos tik svečiai išlipo garlaivių prieplaukoje, ieškikas, tarsi nujausdamas didelius nemalonumus, apsimetė rimtai sergąs, užsidarė savo kambaryje ir neiškišo nosies net pasisveikinti. Aprodžiusi svečiams savo naująjį būstą, Ida išsivedė juos į okeano pakrantę apžiūrėti ledo labirintų, paskui iki valiai prisidūko apsnigtame sode, vakare jaukiai paplepėjo gerdami arbatą ir laimingi sugulė – juk ryt vėl laukia puiki, o gal net dar smagesnė diena. Ir še tau – stoge žioji skylė, o grindyse smygso keista plunksna! Miegai visai išsilakstė. – Ne, čia tikrai ne šliužas įkyruolis, – rimtai tarė Rudis, įsiklausydamas į kažką nematoma, – medžio dvasia pakirdo, atrodo smarkiai sunerimusi, gal net išsigandusi. Jos retai išsigąsta, patikėkit, jau aš tai žinau.

– O sulaukėjusios ir pačios gali bet ką išgąsdinti, – Dudsis užkišo plunksnos išmuštą skylę antklode ir pažvelgė pro apšarmojusį langą. – Jokių pėdų, – pranešė, – sniegas sode nepaliestas. Ida pastatė ant krosnelės arbatinuką ir pakurstė ugnį. Ant sienų ir vaikų veidelių ėmė šokti linksmi oranžinės liepsnos atšvaitai. Kai arbata buvo išpilstyta į puodukus, pirmasis gurkšnis nugertas, o ugnis įsidegė visu smarkumu, Dudsis pasilenkė prie pat grindų ir gerai apžiūrėjo plunksną iš visų pusių. – Galiu prisiekti, – tarė bakstelėjęs nagu, – ši plunksna iš gryniausio titnago, tik labai keistos rūšies. Titnagas trapus, o čia, žiūrėkit, – ne tik stogą pradūrė, bet ir įsmigo į grindis per gerą pusę piršto. Ir nė menkiausio įtrūkimo.

Ida prie bedugnes krašto Priekrantės ledas lūžinėja. Didžiulės bangos ir šaltas vėjas suverčia lytis ir sukuria klaidžius labirintus. Atskilusias lytis pagauna srovės ir neša toli į okeano platumas. Ir nieks nepasakys, kur baigiasi jų kelionė. „Nuotykiautojų pakrantės aprašymai“

eikia ją ištraukti, – Ida apsivyniojo letenėles skudurais ir įsikirto į plunksną. Timptelėjo sykį, kitą... Deja. Tada plunksnos ėmėsi kurmius, tačiau ir jis nieko nepešė. Galų gale, kai į Dudsį įsikibo Rudis ir juodu truktelėjo iš visų jėgų, pavyko ją išrauti iš grindų. – Oho, iki pat sijos... – suniurnėjo kurmius. – Ir stogą, ir lentą! Kiaurai! Sunku buvo suprasti, ar iš siaubo, ar iš susižavėjimo sušuko Dudsis. – Įdomu, kieno ji? – Rudis pasukiojo plunksną letenėlėse, pažvelgė pro ją į krosnelę ir atsargiai padėjo ant grindų. – Yra tokia vaikiška dainelė, – tyliai pratarė Ida, – jūs tikrai girdėjot... Aš dabar nepamenu visos, tik pradžią: „Prarajos juodos dugne titnaginiai paukščiai miega... Jie skrajoja tik tada, kai laukus užkloja sniegas. Paukščiai pavagia sapnus, turi didelius sparnus...“ – „Ir nuo jų nieks nepabėga...“ – pabaigė Dudsis. – Olose tai skaičiuotė. Pamenu, kai buvau mažas, mes taip skaičiuodavomės žaisdami slėpynes.

– O aš pamenu tik pirmas dvi eilutes, – atsiduso Rudis, – ir dabar man jau tikrai neramu... – jis atsargiai palietė ovalų randą ant krūtinės. – Neramu, nes aš gerai žinau: kai kurios pasakos visai ne pasakos. Ir dauguma pabaisų – tikros, nors jų seniai niekas nėra matęs. Nuotykiautoja tylėdama kedeno pirštukais sniego baltumo garbanėles, kurios palengva tapo tamsiai mėlynos. O ką čia pasakysi... Skraidantys laivai buvo tik legenda, kol atsirado VAIVORYKŠTĖS SPARNAS. – Manau, turėtume pamiegoti, – Ida vėl įlindo į miegmaišį, – ryt paklausinėsim močiutės, gal ji ką papasakos. O jei ne... Jei ne, tada vis tiek ką nors sugalvosim. Rudis atsigulė ant nugaros ir sunkiai atsiduso. Jam patiko ramus ir nerūpestingas gyvenimas, jis visai nepasiilgo pavojingų nuotykių. „Ko gero, nuotykiai pasiilgo manęs, – nusprendė skrajūnas, – ir gerai, kad aš čia. Gerai, kad Dudsis čia. Ką darytų Ida, jei dabar būtų viena su šia keista plunksna ir tuo prielipa pašonėje? O jei atskristų titnaginis paukštis?“ Dudsis su nuotykiautoja jau ramiai giliai alsavo, o skrajūnas niekaip negalėjo užmigti. Mintys ir prisiminimai vijo vieni kitus sukeldami tai liūdesį, tai šypseną. „Gaila, kad čia nėra nė vieno pranašo, – dingtelėjo Rudžiui, – jie tuoj pat išmestų kortas ir mes turėtume nors užuominą.“ Medis raminamai suošė, židinys išspjovė į kaminą puokštę raudonų kibirkščių... ir skrajūnas užsnūdo, liūliuojamas malkų spragsėjimo. Ir staiga, rodos, tik prieš akimirką sudėjęs bluostą, Rudis pajuto, kad kažkas stipriai purto jį už pečių. Pašokęs nusispyrė patalus ir pasiruošė gintis. Ir tik tada pamatė, kad tai susišiaušęs kurmius paklaikusiomis iš baimės akimis ir styrančiais ūsais.

– Rudi, miegaliau! – pašnibždomis pasakė jis. – Ida dingo... Aš prabundu ir matau – nei jos, nei plunksnos! Rudžiui tuoj pat išdulkėjo snūdas. Jis puolė prie langelio, pažvelgė į sodą ir melsvoje prietemoje pamatė šviežių pėdų virtinę, tįstančią tolyn. Geriau įsižiūrėjęs įžvelgė ir prie pat kopų blykčiojančią švieselę: Ida ėjo okeano link pasišviesdama žibintu. – Greičiau į pakrantę, ji nuėjo ten! – Rudis vilkosi megztinį painiodamasis rankovėse. – Leisk kopėčias, palauksiu tavęs apačioje! Paraginęs kurmių skrajūnas atvėrė duris ir išskrido lauk. Nuo ledinio oro užgniaužė kvapą, iš akių ištryško ašaros, tačiau Rudis to nepaisė, jis nusileido į pusnį, nusičiaudėjo ir nekantriai trypčiodamas laukė, kol kurmius nusikabaros žemyn. – Galėjai ir mane nukelti, užuot stypsojęs ir šalęs, – sumurmėjo kurmius, – aš juk skraidyt nemoku. – Geriau dabar tave panešiu, – Rudis čiupo Dudsį už pažastų, pakilo virš apsnigto sodo ir nuskriejo okeano link. Vėjas negailestingai čaižė lediniais botagais, tačiau nei kurmius, nei skrajūnas nesiskundė. Rudis taupė jėgas, o Dudsis įdėmiai žvelgė pirmyn, bijodamas pamesti iš akių tolstantį žiburėlį. Tuo pat metu tyliai sucypė nuotykiautojų namelio durys. Į verandą išsliūkino žiūronu nešinas Nunis. Pažvelgė pro jį į dangų. Pamatęs, kur link skrenda Rudis su Dudsiu, patenkintas nusiviepė ir skubiai nukurnėjo įkandin. Smagi bus naktelė ir dar smagesnis rytas, kai praneš suaugusiesiems, ką naktimis išdarinėja šita paika mergiotė. Skrajūną ir kurmių tikrai išsiųs ten, iš kur jie atsibeldė. Ir daugiau jam niekas netrukdys! Apačioj Rudis matė minkštai pūpsančias užsnigtas kopas, toliau – netvarkingas ledo sangrūdas, likusias po pirmųjų žiemos audrų. Ida pasakojo, kad naktį okeaną sukausto ledas,

o rytais kylantis vėjas ir milžiniškos bangos jį sulaužo ir suverčia pakrantėje klaidžius labirintus. Idos žibinto šviesa čia prapuldavo, kai ji pasislėpdavo už lyties, čia vėl sušvisdavo... Skrajūnas pakilo šiek tiek aukščiau ir paprašė Dudsio: – Sakyk, kur link man skrieti, aš taip ašaroju, kad beveik nieko nematau! – Ji štai ten! – sušuko kurmius. – Suk kairiau! Gerai, dabar tiesiai! Dabar dešiniau! Rudis, viena letenėle tvirtai laikydamas Dudsį, kita brūkštelėjo per akis ir apsidairė. Ida, jau beveik perėjusi labirintą, pamažu artėjo prie ryškiai baltuojančios lygaus ledo juostos. O toliau, kiek tik akys užmatė, plytėjo juodas, kone matinis neužšąlantis vanduo. – Ji eina prie ledo krašto! – sušuko Rudis. – Laikykis, brolau, laikykis! Skrajūnas padarė staigų posūkį, giliai įkvėpė ir nuskriejo taip greit, kaip tik pajėgė, – sulig kiekvienu ledinio oro gurkšniu jusdamas gerklėje perštėjimą, stipriai sukabinęs nuo šalčio apmirusius pirštus, kad neišmestų kurmiaus. Pasiekęs ledo sukaustytą okeaną, skrajūnas nusileido žemiau, atgniaužė letenas paleisdamas Dudsį, nutūpė ir pasišokinėdamas nuskuto pirmyn. Jis pačiu laiku spėjo nustverti Idą už kailinukų krašto. Dar akimirka ir ji būtų žengusi tiesiog į juodą prarają. Jiedu nusirito ledu apsidaužydami kelius ir alkūnes, o plunksna, kurią nuotykiautoja nešėsi kumštelyje, išslydo iš suglebusių pirštų. – Galėjai bent jau perspėti... – burbėdamas ir trindamas užgautą pasturgalį tarė kurmius. – Kas jai?

– Nežinau... nesu tikras. Man rodos, ji paprasčiausiai miega, – pasakė Rudis, žvelgdamas į pusseserę. Ida ramiai ir giliai alsavo, o mėnulio šviesa išrašė nuotykiautojos skruostus melsvais šešėliais. – Ei, atsibusk... atsibusk. Ida! Girdi mane?! – Rudis švelniai papurtė ją už pečių. Ir, berniukų nuostabai, Ida tuoj pat atsimerkė. – O... – ištarė apsidairiusi. – Rudi, kam tu mane atnešei į pakrantę? Juk žinai, kad auštant čia nesaugu... Jei vėjas pakils, o ledas ims skilinėti... – Aš neatnešiau. Tu pati atėjai. Ir dabar jau grimztum į dugną, jei nebūčiau sugavęs. – Mes pabudom, o tavęs – nė kvapo! Gerai, kad pastebėjau! – patvirtino skrajūno žodžius Dudsis. – O dabar siūlau nešdintis iš čia, kol dar ledas nesuskilinėjo. Nuotykiautoja atsistojo, nusipurtė sniegą, pasiūlė ranką Rudžiui ir vaikai jau buvo besuką namų link, tačiau sustingo išgirdę gurgždant sniegą. Kažkas atsekė jiems iš paskos.

Neplanuota kelione Atviri vandenys tamsūs ir pavojingi. Naktimis iš gelmių išnyra padarai, kurių geriau nematyti net baisiausiuose košmaruose. Vargšai tie, kurie ledinę žiemos naktį išplaukia į okeaną... Iš Rododendro Auksarasio „Neatrastosios žemės stebuklų“

etrukus vaikai pamatė, kaip iš už didelės tamsiai žalios lyties išlenda ieškikas. Vienoje letenoje jis laikė žibintą, kitoje – nedidelį jūrininko žiūroną. Ir plačiai, nedraugiškai vypsojo. – Tik tavęs čia ir trūko... – suniurnėjo Ida. – Eime namo, – kreipėsi ji į draugus, – šokių vakarėlį teks atidėti, nes į jį atslinko neprašyti šliužai. Trijulė niūriai tylomis patraukė pakrantės link. Tačiau nespėjo toli nueiti, nes kažkas stipriai trenkėsi į ledą iš apačios. Pasigirdo šiurpus traškesys, ledu nusirito šalta banga, užliedama vaikams letenėles, lytis atskilo ir nuo kranto juos atskyrė platus vandens ruožas. Ir jis vis didėjo. – Rudi, stverk Idą, nešk į krantą, paskui grįši manęs! – sušuko Dudsis. Tačiau skrajūnas stypsojo nejudėdamas, liūdnai smaksodamas į tolstantį krantą. – Nagi, tu kvailas skrajūnpalaiki, gelbėk mus, ko žiopsai! – prišokęs Nunis timptelėjo Rudį už letenėlės. – Negaliu, – tyliai pasakė skrajūnas. – Paleisk mano leteną, aš tikrai negaliu! Žiemą mums sunku skraidyti, nes tai labai išsekina... O paskutines jėgas aš išnaudojau, kad laiku pasiekčiau

Idą. Dabar negalėsiu skraidyti kelias dienas ar kelias savaites... O gal net iki pavasario... – Tada tu, kurmių kailiukas juk neperšlampa! – puolė prie Dudsio paklaikęs iš siaubo ieškikas. – Šok, plauk į krantą, pakviesk pagalbą, mulki tu ūsuotas! – Aš kurmius, o ne ruonis, – Dudsiui iš pasipiktinimo net ūsai pasišiaušė, – tokiame vandenyje nė poros yrių nepadarysiu! Nunis suspigo, ėmė strykčioti, trenkė ant ledo žiūroną, nušveitė žibintą ir dar sykį spygtelėjo. Žibintas sudužo, liepsnelė mirktelėjo kelissyk ir užgeso. Ieškikas paspyrė numestus daiktus ir nukiūtino prie pat lyties krašto. – Tavim dėta, to nedaryčiau, – ramiai tarė nuotykiautoja. – Nesiartinčiau prie vandens jokiu būdu. – Viskas čia per tave, kvaila mergiūkšte! – sucypė Nunis. – Negana to, kad patekom į baisią bėdą, tu dar drįsti man nurodinėti?! – Kaip nori, – Ida nusisuko nuo ieškiko, kiek patylėjo, o tada atsigręžusi per petį mestelėjo: – Vėjo nėra. Vandenynas ramus, bet ledas sparčiai plaukia tolyn. Kažkas stumia jį į priekį, kažkas labai didelis ir stiprus. Jei nori pamatyti kas, gali stovėt prie krašto. Nunis jau ketino kažin ką atkirsti, bet taip ir liko stypsot išsižiojęs. Tuo tarpu lytis slydo ramiu okeano paviršiumi nešdama vaikus tolyn, tolyn... tolyn į atvirus vandenis. Jie plaukė jau gerą pusvalandį ir balta kranto juostelė visiškai pasislėpė už horizonto. Dabar vaikus iš visų pusių supo tik rašalo juodumo vandenys, gaubiami žvaigždėto padangės kupolo. Maži mėlyni žiburiukai mirguliavo virš galvų, maži šalti šviesos krisleliai atsispindėjo vandenyne. Atrodė, kad ledas be garso šliuožia tarp žvaigždynų.

Netrukus rytinis padangės kraštas papilkėjo, o palei horizontą sušvito rožinė saulėtekio juostelė. – Kaaakkkaaakkkaip šaaalllttta, – sukaleno dantimis Rudis. – Arrr man atrodo, ar pasidarė šaaalllčiau? – Tttaip visada būna auštatttant, – atsiliepė Ida, – žiemmmą. – Sustokim ratu, – pasiūlė Dudsis, apdovanotas šiltu žieminiu kailiuku, – vienas stovės rato viduryje, kiti jį šildys. Tada keisimės. Ei, tu, eik šen... Nunis apsimetė, kad negirdi. – Kaip sau nori. Tada sušalk negyvai. Ieškikas burbtelėjo kažką panosėje, bet vis dėlto atiturseno prie kitų. Jie sustojo ratuku leisdami Idą į vidurį. Susiglaudus buvo kiek šilčiau, be to, surėmus pečius lengviau išstovėti ant šalto ledo. Vaikai pakaitom pakeldavo čia vieną, čia kitą letenėlę, judindami sustingusius pirštukus. Kai išaušo, šaltis mažumėlę atslūgo, o virš vandens pradėjo kauptis balsvas rūkas. Netrukus viskas paskendo tirštoje migloje. – Keista, – pasakė nuotykiautoja, – žiemą miglų nebūna. Ypač kai taip šalta. Rudis tik gūžtelėjo pečiais ir apsižvalgė bandydamas ką nors įžiūrėti. Nieko, tik balsvas ledas, siauras pilko vandens ratas, o už jo ribų – vatinė rūko siena. – Aš valgyti noriu! Noriu karštos arbatos! – Nunis piktai treptelėjo letena. – Tai išsivirk, – atrėžė Ida, – gal ir mus pavaišinsi. Nors, tiesą sakant, iš tavo letenų tikrai nieko negerčiau. Ieškikas įsižeidęs sušnarpštė ir jau žiojosi kažką sakyti, tačiau nedraugiški skrajūno ir kurmiaus snukučiai aiškiai bylojo, kad niekas čia jo neapgins. Tada įsiutęs taip trenkė letena į žibintą,

kad šis, nuriedėjęs iki lyties krašto, pliumptelėjo vandenin. Po akimirkos iš bangų kyštelėjo juodi baisūs nasrai, kaukštelėjo iltim ir be garso dingo gelmėje. – Aha, giluminis unguriagyvis, – pasakė Ida, – jie plėšrūs ir nuožmūs. Patys didžiausi kartais net laivus užpuola, apverčia, o žvejus sudrasko į skutelius. Ieškikas aiktelėjo ir atšoko nuo lyties krašto. – Čia tikrai, tas... gyvis? – pašnibždom pasiteiravo kurmius. – Tu jį pažinai? – Neturiu nė menkiausio supratimo, kas čia toks buvo, – patyliukais atsakė Ida, – jokių unguriagyvių nėra. Nei giluminių, nei kitokių. Sugalvojau pasakaitę, kad šliužas apsiramintų. Visai nenoriu būti suryta įsismarkavusio siaubūno, kuriam kažkas kaukštelėjo per makaulę sunkiu metaliniu daiktu. Rudis žvilgtelėjo į susigūžusį ieškiką ir tyliai sukikeno. Migla pradėjo sklaidytis taip pat netikėtai, kaip ir buvo užslinkusi, tik vaikus iš visų pusių supo drėgni miglos tumulai, o po kelių minučių juose atsirado šviesesnių properšų, kurios vis plito ir jungėsi viena su kita. Pagaliau rūkas visai išnyko ir prieš akis vėl atsivėrė neaprėpiamas švino spalvos okeanas. Pasidarė gerokai šilčiau. Sniegas, dengęs ledo lytį, ištirpo ir dabar vaikams po letenėlėmis nemaloniai šliurpsėjo drumzlinas vanduo. Skrajūnas išurbė lede nedidelę duobutę, o kai ji prisipildė ir vanduo nusistovėjo, vaikai išgėrė jo po gurkšnelį. Net Nunis pamirkė balutėje lūpas, be perstojo niurnėdamas ir skųsdamasis. – Žiūrėkit, – parodė Dudsis, – man atrodo, ten sausuma. Bet kokia didelė! – Negali būti! – šūktelėjo Ida. – Aplink mūsų krantus nėra

jokios sausumos, išskyrus tris mažas akmenuotas saleles! Bet tu teisus, ten tikrai žemė. Aš net bangų mūšą įžiūriu. Ledo lytis palengva artėjo prie kranto ir po pusvalandžio vaikai pamatė ne tik geltonas kopas, siaurą žalumos juostelę virš jų ir tolumoje dunksančius kalnus, bet ir pastatų stogus. Pakrantė buvo gyvenama.

PamišElis Mazgis Jei moki sukčiauti, visada kaip nors išsisuksi, o jei ne – pasiruošk gauti pylos. Kai turėsiu vaikų, būtinai išmokysiu juos sukčiavimo meno. Mazgis, eliksyrų valdovas

edo lytis minkštai užšliuožė ant bangų mūšos suplūkto smėlio. Nunis pirmas puolė į krantą stumdydamas visus ir plėšdamas nuo savęs žieminius drabužius. Kiti vaikai neskubėdami nulipo nuo lyties ir apsižvalgė. Į kairę ir į dešinę, kiek tik akys užmatė, driekėsi smėlėta pakrantė, skalaujama nedidelių bangelių. Nei sniego, nei ledo, tarsi Paokeanėje karaliaujanti žiema būtų tik nevykęs pokštas. Vaikai nusivilko sunkius vilnonius megztinius, Rudis džiaugsmingai pasirąžė, jausdamas, kaip šiltas vėjas įsisuka į kailiuką, o Ida nužvelgė save nuo galvos iki kojų ir staiga pradėjo kvatoti. – Ei jūs! – sušuko Nunis. – Vožkit Idai per galvą! Jai isterija! – Žiūrėk, kad tau kas nevožtų! – suniurnėjo Dudsis, rankiodamas nuo žemės ieškiko drabužius. – Man ne... ne isterija... Rudi. Aš vilkiu pižamą. Praėjusį kartą leidausi gelbėti pasaulio su naktiniais baltiniais. O dabar štai... pižama! Skrajūnas ir kurmius susižvalgė ir taip pat ėmė kvatoti, prisiminę, kaip Ida prarado suknelę liūtažiurkių pilyje ir paspruko iš jos su naktiniais. – Na, pižama atrodo patogesnė, – nusišluostęs ašaras paguodė

nuotykiautoją Rudis, – ir spalva tokia miela. Ir meškučiai. O tada tu dar ir uodegą turėjai. Ir ūsus. – Uodegos aš pasiilgstu, – Ida atsistojo ir nusipurtė smiltis, – kartais. Vaikai net nepasitarę patraukė miesto link, tiesiog per kopas, kol pasiekė žolynuose išmintą takelį. Eiti juo buvo daug smagiau – letenėlės negrimzdo į minkštą smėlį ir aštrios žolės nedraskė plikų blauzdų. Vos nusileidę nuo priekrantės kopų, vaikai išgirdo riksmus ir garsų trepsenimą, o po akimirkos iš už kopagūbrio išpuolė kažkoks padaras. Skuosdamas kaip be galvos susidūrė su kurmium ir parbloškė jį ant žemės. Kurmius raičiojosi bandydamas atsikratyti į gaurus įsikabinusio užpuoliko, o tam iš paskos atlėkė tuntas tokių pat keistų padarų, kurie garsiai leliavo ir klykė. Kilo baisi erzelynė, visi stumdėsi, krito, kėlėsi ir šaukė, tačiau kurmius įstengė atsistoti. Atlupo nuo savęs bėglį ir iškėlęs laikė jį už pakarpos. Padarėlis smarkiai priešinosi madaruodamas letenomis, kuriose gniaužė didelius kuokštus kurmiaus plaukų. Visi staiga nuščiuvo – vaikai ir vietiniai gyventojai smalsiai žvelgė vieni į kitus. Padarėliai buvo nedidukai – aukščiausias tesiekė Idai iki juosmens. Jie turėjo plaukuotus smailius šuniškus snukučius ir ryškias gintaro spalvos akis. Kiekvieno jų liemuo, letenėlės ir uodega buvo apaugę margomis plunksnomis. „Lyg kas vištai būtų pritaisęs šuns galvą“, – dingtelėjo Rudžiui. – Gelbėkit, padėkit! – staiga sucipo padaras, kurį kurmius vis dar laikė už pakarpos. – Padėkit, svetimšaliai mielieji, jie mane prikuls, sumuš, nuskriaus! Oi, gelbėkit, padėėėkit!

Vaikai susižvalgė. – Ei, gal paaiškinsit, kas čia vyksta? Kodėl dešimt tvirtų vyrukų vaikosi vieną bejėgį padarėlį? – griežtai pasiteiravo Ida. – Na? – Oi, aš nekaltas, vargšas, jie mane skriaudžia, bjaurybės, niekšai, išvisos, bulvių daigai neraliuoti! Persekiotojai suskalijo bandydami perrėkti nuolankiai į vaikus žvilgčiojantį bėglį. – Gerai jau, gerai, – pasakė vienas, – tau ir vėl pasisekė. Bet jei jau išvengei pylos, tai nors atiduok, ką nugvelbei... Žmona man ūsus nuraus, jei namo grįšiu tuščiomis. – Nieko neturiu, – nekaltai pavartė akis bėglys, – ničnieko. Tikrai, prisiekiu. Garbės žodis. Dudsis krustelėjo nosim, o paskui kelis sykius stipriai papurtė bėglį. Ant smėlio pabiro spalvoti akmenukai. – Ei, – pasipiktino padarėlis, – tai mano! Aš juos sąžiningai pavogiau! – Jei nori, grąžinsiu tau akmenis, o tave su visais akmenimis atiduosiu jiems, – meiliai pasakė Dudsis ir smakru parodė į persiutusius plunksnuočius. – Ne ne, nereikia. Aš prisiminiau – jie ne mano. Nė nežinau, kaip šitie daikčiukai atsidūrė po plunksnomis. Mano atmintis silpna, paveldėjau skelerozę iš savo motinos senelės pusseserės vyro svainio sūnaus... Plunksnuočiai skubiai susirinko nuo smėlio akmenukus, pagrasino bėgliui kumščiais ir nukiūtino sau vis gręžiodamiesi. – Uf, regis, išsisukau. Paleisk mane, gerasis gauruoti, nes mano apykaklė, žinok, ne akmeninė, ilgai tokių nagų neišlaikys. Girdi, paleisk mane, aš tvirtos žemės pasiilgau. Kurmius atsargiai pastatė padarėlį tako viduryje, anas nusipurtė letenas, apsičiupinėjo kaklą, o tada nusišypsojo spindulinga

šypsena, kaip kokia įžymybė žengdama raudonu kilimu, ir prisistatė: – Aš Ferdinandijus Bragidietis penkioliktasis. Svarbusis. Ir kukliai pavartė akutes. – Aha, – Dudsis grėsmingai palinko ties padaru, – o aš Belzebubijus Oniksietis tryliktasis. Piktasis. Tučtuojau sakyk, koks tikrasis tavo vardas? – Eee... taigi šitas... Mazgis. Sukčius Mazgis. Ida tyliai sukikeno. Toks vardas padarėliui buvo kaip tik. Vaikai pamažėl patraukė miesto link, o Mazgis, kiek patupėjęs takelio viduryje, pasipurtė ir nukurnėjo iš paskos. – Na, kaip manot, – paklausė Rudis, – kur mes patekome? Kurmius apsižvalgė ir papurtė galvą. Nunis, kuris kėblino paskutinis, burbtelėjo kažką apie kvailus klausimus, o Ida suraukė kaktą ir išrėžė savo nuomonę: – Žinot ką, man atrodo, kad mes patekome į Neatrastąją žemę. Ji plyti toli vandenyne ir ribojasi su Sapnų šalimi. Visuose žemėlapiuose pažymėta balta spalva, nes jos niekas iki šiol neatrado. – Ak, kaip mums nuskilo! – šūktelėjo Nunis pašaipiai. – Dabar tavo dėka pateksim į istoriją! – Ne, tu nesupranti, žemę atranda tik tada, kai suruošia ekspediciją ir ilgai ilgai ieško. Tada duoda jai pavadinimą ir paskelbia apie atradimą, – romiai paaiškino nuotykiautoja, – o mes į ją tiesiog patekom. Atsitiktinai... Išėję iš paplūdimio vaikai išvydo plačią kalvotą lygumą. Virš jos į dangų stiebėsi įvairiausių formų ir aukščių bokštai, kurių viršūnėse plevėsavo spalvotos vėliavos. Buvo galima įžiūrėti ir

vėtrunges, vieningai atsisukusias į rytus. O horizonte tamsavo kalnų apybraižos, gaubiamos rūko. – Klausyk, Mazgi, – tarė Rudis, pamatęs, kad sukčius prisigretinęs tursena šalia, – o kaip vadinami tokie kaip tu? Na, tavo tautiečiai? – Mes šuninai. Na, žinai, padare, maniau, mus visi pažįsta... Tu čia mane pribloškei, nužudei vietoj, pritrėškei kaip vabalą. – O jūs mokat skraidyti? – pasidomėjo Ida. – Tu, mergyt, tikriausiai išprotėjai arba karščiuoji. Kurgi tu matei skraidantį šunį? – Aha... tai kam tada jums tos plunksnos? – nustebusi kilstelėjo antakius Ida. – Savaime aišku. Tam, kad galėtume geriau susišiaušti... – Mazgis išdidžiai pašiaušė retas plunksneles, – matai, mergyt, kaip aš galiu? O, ne ne, nespoksokit į mane taip, lyg mėgintumėt nustatyti, kiek sriubos iš manęs išeitų. Aš jums ne mėsinė višta turguje. – Sriubos tai neatsisakyčiau, – pasiglostė pilvuką Dudsis, – seniai maršus groja... – Ei, padare, ko iškart nesakei? Jūs alkani? Jokių, taip sakant, problemų! Laikykitės sukčiaus ir tikrai neprapulsit! – Skamba viltingai... – suniurnėjo ieškikas.

Epilogas Pro jaukaus nuotykiautojų namelio langus liejosi minkšta šviesa, skambėjo švelni muzika. Visi, kurie tik galėjo ateiti, susirinko į keliauninkų sugrįžimo vakarėlį, suruoštą Idos tėvų. Susitikus buvo daug ašarų. Tėvai nepaliaudami glėbesčiavo jau apraudotus pražuvėlius, o Nunis tvirtai pareiškė, kad padovanos broliukui visus savo žiūronus ir kad labai jo pasiilgo. Aikčiodami ir šūkčiodami artimieji išklausė vaikų pasakojimo apie patirtus nuotykius, tuoj pat griežtai pažadėję, kad išpers kailį kiekvienam, kuris dar nors kartą išspruks gelbėti pasaulio! Tik Ida nepratarė nė žodelio apie atsisveikinimą su Pūkiu, net neužsiminė. „Dar ne laikas, – pamanė ji, – kada nors papasakosiu apie tai savo mamai, vakare, kai siuvinėsim ar pjaustysim obuolius obuolienei, bet dar ne dabar.“ Voragyviai žaidė sode gaudynes vaikydamiesi vienas kitą po minkštą pavasarinę žolę. Plienas buvo jau beveik pasveikęs, tačiau randai liko ir išnyks tik tada, kai ateis laikas išsinerti. Ida stovėjo terasoje laikydama saujoje gintarą ir žvelgė į okeaną, čia pakylantį, čia vėl nusileidžiantį. Atrodė, kad jis alsuoja budriai saugodamas gelmėse slypinčias paslaptis. Tyliai priėjusi mama apkabino Idą per pečius ir pabučiavusi į baltų kaip sniegas plaukų sklaistymą paklausė: – Tau nešalta, kačiuk? – Ne, – tyliai atsakė mergaitė, padėdama galvą mamai ant peties, jausdama delne kaitrų gintaro glotnumą, – ne, man visai nešalta. Juodu dangumi, tarsi paklydęs sapnas, nuslydo krintanti žvaigždė, palikdama žėrintį pėdsaką. Pamačiusi ją Ida nusišypsojo: norą jau seniai buvo sugalvojusi.

autores žodis Paokeanėje nuotykiautojai ramiai miega savo lovose. Miega ir Ida, pasikišusi po skruostu delne sugniaužtą ugnies skaistumo gintarą. Dudsis jau seniai grįžo į savo gimtąsias olas važinėtis žemsliekiais, auginti kristalų ir auklėti geriausių vandenų gidų visame pasaulyje. Dabar ir jis parpia išsimaudęs skaidriame požemio ežere. Ir skrajūnai Sidabramiškyje miega įsisupę į gėlėtas pavasarines antklodes, krutindami nosiukes per sapnus. Tik Rudis sėdi balkone gurkšnodamas šalavijų arbatą. Išdykęs šiltas pavasario vėjas šėlsta po rūko paklodes, sujaukia žolių garbanėles ir saujomis žeria žiedlapius į mėnesienos nutviekstą dangų. Rudis atsispiria ir pakyla aukštyn apimtas begalinio siautulingo džiaugsmo... Juk negali išsėdėti, negali miegoti tokią skaisčią ir kvapią pavasario naktį! Dabar ir aš norėčiau skrieti kaip jis – virš miškų, virš sidabrinių upelių vingių, virš neprijaukintų girių iki pat okeano. Galbūt nutūpčiau kopos viršūnėje pasiklausyti, kaip dainuoja tingiai besisūpuojančios ant bangų jūros pabaisos... Bet tik minutę, labai trumpai... O tada lėkčiau tolyn į vakarus iki pat Neatrastųjų žemių. Apsukčiau ratą virš miegančio šuninų miesto. Gal sukčius Mazgis, pamatęs mane pro langą, gūžtelėtų plunksnuotais pečiais ir nusliūkintų miegoti toliau, burbėdamas po nosimi, kad jam vaidenasi didelės skraidančios moterys! Lėkčiau tol, kol po mano kojomis išsitiestų balta žaižaruojančio sniego paklodė. Nutūpčiau lygumoje, amžinai sukaustytoje tylos ir šalčio gniaužtų. Paliesčiau pirštų galiukais krištolinius labirinto vartus. O tada atsisėsčiau ant pirmojo laiptelio ir klausyčiausi, ką šnabžda į pasaulį sugrįžę sapnai. Neringa Vaitkutė

Neatrastosios žemes tautos „Akademijos žinynas“, IV tomas Šuninai. Tautelė, gyvenanti okeano pakrantėse, upių vingiuose ir Ežerų krašte. Stato miestus, aptveria juos tvoromis, nutiesia daugybę siaurų gatvelių. Gyvenamuosius namus vadina lizdavietėmis. Viename pastate glaudžiasi kelios (kartais ir keliolika) šeimų. Mėgsta balkonus, langus, arkas ir bokštus. Šuninai – vieni mažiausių Vidurio terasos gyventojų. Jų snukučiai smailūs kaip kiemsargių šunelių, apaugę trumpu, glotniu, dažniausiai rusvu ar smėlio spalvos, rečiau dėmėtu kailiuku, o kūnas – puriomis plunksnomis. Išsigandę ar susijaudinę pasišiaušia. Susipešę pasidaro apvalūs lyg kamuoliai. Ausytės smailios, stačios. Turi ūsus ir trumpas pūkuotas uodegas. Plunksnos įvairiausių spalvų – nuo juodų lyg derva iki baltutėlių, tačiau dažniausiai būna raibi. Letenėlės penkiapirštės, pirštukai trumpi, miklūs, nagučiai smailūs, tinkami ką nors iš kur nors iškrapštyti. Bręsta lėtai, o kai kurie taip ir nesubręsta, ypač Mazgių padermės šuninai. Labai šnekūs, paprastai geros nuotaikos, mėgsta pliurpti niekus, tad neretai piktina aplinkinius. Aukščiausią padėtį šeimose užima senolės, jų dukterys ir dukterų dukterys. Vyrai medžioja, žvejoja, sukčiauja. Dažnai įsivelia į pavojingus nuotykius ar kur nors nuklysta, tad jais sunku pasitikėti. Nors turi ir neigiamų savybių, labai draugiški, net neprašomi mielai puola į pagalbą, yra ištikimi bičiuliai. Dauguma jų dirba amatininkais, audžia dailius margus audinius, o kai kurie, ypač pasižymintieji neramiu būdu, turi kone stebuklingą galią gydyti. Šuninai patys gabiausi žolininkai, verda įvairius eliksyrus, gamina užpiltines, mikstūras ir balzamus nuo sąnarių skausmo ar sumušimų. Drabužių nedėvi, apavo neavi.

Mėgsta įvairius blizgančius dalykėlius. Trokšta būti turtingi ir įžymūs, bet nieko nedaro, kad to pasiektų. Nosiniai. Aukšti, stambūs ir pečiuiti. Ausys nedidukės, styro viršugalvyje, nosys ilgos, judrios, plačiomis šnervėmis, ūsai pūpso lyg du šepetėliai. Akys siauros, tamsios ir žvilgančios tarsi juodo skysčio lašai. Kailiniuoti, plaukeliai trumpučiai, glotnūs. Aplink akis tamsuoja lygios odos lopai, primenantys akinius plačiais rėmais. Kailis tamsiai rusvas, pilvas šviesesnis, o išilgai stuburo tįsta juoda juostelė. Uodegos ilgos, lanksčios, su kutu. Sutinkami Įnoringosios upės pakrantėje ir derlingose jos lygumose. Kitados gyveno dideliuose akmeniniuose miestuose. Jų įkurta karalystė driekėsi per visą centrinę Neatrastųjų žemių dalį. Vėliau, dėl dvariškių intrigų, tarpusavio rietenų ir didelių potvynių, nusiaubusių miestus, ši giminė sumenko, dauguma nosinių miestus apleido. Ilgainiui jie virto griuvėsiais. Palikusieji miestus įsikūrė kaimeliuose ar fermose. Visą gyvenimą praleidžia kapstydamiesi daržovių lysvėse ir rengdami triukšmingas šventes, patenkinti, kad nereikia mokėti duoklės ar tarnauti nuo ryto iki vakaro svetimiems. Nosiniai, kurie liko gyventi griūvančioje sostinėje, svajoja kada nors vėl įkurti galingą valstybę. Sostinėje tebėra garsiųjų Stiklo Riterių būstinė, ten telkiasi ir patys riteriai, dabar kone pamiršę savo priedermes ir pareigas – gelbėti, padėti, saugoti ar globoti. Riteriai klajoja po Neatrastąsias žemes, kišasi į kitų tautų gyvenimą, grasina, gąsdina, supykę nuožmiai keršija. Nosiniai dėvi drabužius, ne iš reikalo, daugiau iš pripratimo. Valstiečiai rengiasi vilnoniais ar lininiais žemės spalvų, įmantriais raštais siuvinėtais drabužiais. Riteriai vilki karinę aprangą, nešioja sunkius metalinius šarvus ir ryškiai raudonus apsiaustus. Jų batai odiniai, kaustyti geležimi, nepatogūs. Pasižymi puikia uosle, todėl galėtų būti labai naudingi, tik nenori. Valstiečiai uostinėdami ieško skanių podirvinių trumų, o riteriai ką nors šnipinėja.

Adosinai. Gyvena Vidurinėje terasoje, Neatrastųjų žemių platumose, smiltainio įdubose, kurias vadina koriais. Įdubos yra ovalo formos, gilios ir plačios, lygiomis lyg šilkas sienomis. Dugnas išklotas baltais akmenimis, namukai nedideli, kūgio formos, primena kriaukles, įtupdytas į grindinį smaigaliais aukštyn. Adosinų pasaulis (ir patys adosinai) – baltas lyg sniegas. Jie primena laumžirgius, nes turi dideles ryškiai mėlynas akis, briaunotas lyg brangakmeniai, ir porą čiuptuvėlių viršugalvyje. Liemuo ilgas, ant nugaros po dviem apsauginėmis plokštelėmis slypi gražūs permatomi sparnai. Kailiukas baltas, ant liemens trumpas, aplink kaklą vešlesnis, tarsi pūkinė apykaklė. Burnos mažutės, lūpos siauros, nosys smailios, ausys mažos, jų beveik nematyti. Ant viršugalvio pūpso baltas pūkų kuokštas, kurio plaukeliai styro į visas puses. Dėl to adosinai visada atrodo šiek tiek nustebę. Nei adosinai, nei jų daiktai neturi šešėlių. Todėl kitų tautų būtybės sunkiai ištveria koriuose ilgiau nei kelias valandas, o atsineštieji šešėliai sumenksta ir gali visai išnykti neištvėrę nepaprasto baltumo. Adosinai išsirita iš kiaušinėlių. Vaikystėje jie būna balti gauruoti vikšrai sielvartingais snukučiais su daugybe kibių kojelių. Vėliau susisuka kokoną ir iš jo išsirita adosinas, kuris jau gali skraidyti. Adosinai augina šešėlius, rūpinasi jais, kol jie suauga, ir paleidžia į pasaulį, kad radę savo šeimininką nesiskirtų iki mirties. Ir patys adosinai, ir šešėliai minta blizgančių daiktų atspindžiais. Manoma, kad rubinų atspindžiai turi aviečių prieskonį, ametistų atspindžiai lyg karamelės, o smaragdų atspindžiai yra obuolių skonio. Stiklo ir veidrodžių atspindžiai beskoniai tarsi vanduo. Adosinai nebendrauja su kitomis tautomis, jei nėra būtina. Vieninteliai gali atpažinti pirmapradę tamsą ir ją garbina kaip visų pasaulio šešėlių pramotę. Rekusiai. Ilgakojai, ilgarankiai naktiniai padarai plėšrūnų snukučiais, kadaise gyvenę upių šlaituose, kur išsirausdavo galybę drėgnų tunelių. Dabar gyvena šuninų miesto kanalizacijos vamzdynuose.

Kailiukai reti, balsvi ar šviesiai pilki, prasišviečia blyški dėmėta oda. Nagai aštrūs, lenkti. Ausys didelės, susiklosto ir vėl išsiskleidžia lyg vėduoklės, akys didelės, tamsiai rusvos, vyzdžiai apvalūs, tamsoje taip išsiplečia, kad rainelės visiškai nesimato. Gyvena glaudžioje bendruomenėje, išlenda į paviršių tik naktimis, kad prižiūrėtų žiurkes ir pasirinktų ko nors naudingo. Išgąsdinti puola visi drauge, įsižeidę ilgai ir nuožmiai keršija, peštukai, tačiau pirmi niekada neužpuls. Pasiutėliai. Tauta, kaupianti ir nuolat papildanti žinias apie pasaulį. Užkalnio lygumose įkūrė karalystę, kuriai vadovauja Garsioji Akademija. Tai laibi, mieli padarėliai, primenantys skrajūnus – turi tokius pat smailius snukučius, ilgas uodegas ir ūsus. Kailiukai trumpučiai, glotnūs, smėlio spalvos, išmarginti šokolado ar anglies juodumo dėmelėmis. Akys rudos, riešuto spalvos, rečiau žalsvos ar violetinės. Ausys smailios, papuoštos įvairiaspalviais ilgų plaukų šepetėliais, kaip voveraičių. Galūnės ilgos, miklios, nagai trumpi, ovalūs. Pasiutėlių mergaitės dailutės, simpatiškos; tai labai padeda renkant žinias ar kai prisireikia pagalbos. Visi stengiasi joms įtikti. Pasiutėliai yra pašėlę žinių kaupikai, atradėjai, ieškotojai ir keliautojai. Patys mėgsta klausinėti, viską pasižymi ir įsidėmi. Gyvena kaimuose, augina daržoves, užsiima sodininkyste, amatais ir prekyba. Gabiausieji patenka į Akademiją, kurioje užauga iki pilnametystės, griežtai prižiūrimi ir mokydamiesi. Subrendę dirba Akademijos labui. Po vieną, rečiau poromis keliauja po pasaulį. Kartą per metus, rudens lygiadienį, susirenka į Svarbiąją konferenciją, kurioje skaito pranešimus. Surinktas žinias klasifikuoja, surašo ir akylai saugo didžiausioje pasaulio bibliotekoje. Pasiutėliai šiltuoju metu nedėvi drabužių, tačiau atšalus orams užsimeta ilgas vilnones tunikas, plačias, kad nevaržytų judesių, ar apsiaustus su gausybe kišenių. Papuošalų nenešioja, tik kartais pasidabina Akademijos herbais – auksine knyga purpuriniame fone. Pasiutėliai ekscentriški, lengvai randa bendrą kalbą su visais padarais, įkyriai klausinėja, o ištroškę žinių gali tapti įžūlūs. Turi humoro jausmą,

mėgsta ilgas istorijas, vienišas keliones, nelabai šeimyniški, ištikimi Akademijai, todėl retai randa tikrų draugų. Nuo pat jaunų dienų grūdinasi ir yra mokomi ištverti negandas ir nepriteklius, gali valgyti bet ką (net sliekus), jei kankina alkis, – neišrankūs. Skatinami troškimo atrasti ir aprašyti tai, ko dar niekas nėra atradęs, narsiai lenda ten, kur kiti niekada neišdrįstų. Labai didžiuojasi savo gebėjimais. Dauguma pasiutėlių moka rašyti ir skaityti keliomis kalbomis. Keitikai. Graužikų padermės padarai, įsikūrę šalia Didžiosios perkėlos, kur gyvena statytojų pastatytuose paviljonuose. Tai buvę klajokliai, dabar tapę sėsliais padarais, verčiasi mainais ir sukaupia kalnus įvairių daiktų. Keitikai yra liesi, panašūs į žiurkes, atsikišusiais dantimis, pilkšvais kailiukais ir ilgomis plikomis uodegomis. Akys mažutės, gudrios, tamsiai mėlynos, beveik juodos. Ūsai ilgi, švelnūs, krutantys. Nosys ilgos, smalsios, o ausys didelės, platėjančios viršuje, išsigandus ar susijaudinus susiglaudžia už viršugalvio. Išilgai nugaros yra ilgesnių plaukų ketera, kuri kartkartėmis pastyra. Pilvukai šviesiai rusvi, letenos ilgos, pirštai lenkti, turi aštrius smailius nagus ir labai jautrias pirštų pagalvėles. Net aklinoje tamsoje gali pasakyti, ko vertas daiktas, kurį kas nors ketina išmainyti. Keitikai gyvena darniomis šeimomis, tačiau prireikus gali išmainyti net vienas kitą. Išmainytieji kiek pasipiktina, bet netrukus apsipranta naujose šeimose. Kiekvienas save gerbiantis keitikas turi didelę saugyklą, kurioje prikaupta visokių vertybių. Yra tokių, kurie didžiuojasi fenikso plunksnų kolekcija, drakono kiaušiniais ar retų rankraščių kolekcijomis. Keitikų miestą prie Didžiosios perkėlos pastatė statytojai (išmainė magiškus paviljonus į kelis slaptus akmens apdorojimo būdus). Pastatai dailūs, tvarkingi, kiekvieną akylai saugo prijaukinti plėšrieji augalai – čiurninės stvėrikės. Aplink paviljonus veši dailios pievelės, kur nėra nė šiukšlelės (jas keitikai susirenka ir į ką nors išmaino). Burtų keliu keitikai pasiskirstė, kurie kuo mainysis, tačiau nepraleidžia progos išsimainyti ką nors kita. Mėgsta retenybes, už jas gali atiduoti bet ką, kad tik būtų

vieninteliai neregėto daikto savininkai. Dalis keitikų klajoja mainydamiesi, ieškodami ir partempdami namo vis naujų keistenybių. Drabužių nedėvi, tik plačias prijuostes su daugybe kišenių. Žiemą užsiaugina tankų šiltą kailį, vasarą išsišeria (plaukus taip pat susirenka). Mūvi pirštines, saugodami pirštų pagalvėles, ir visada atrodo šiek tiek nevalyvi. Apie šią tautą sklando daugybė legendų, kuriami juokingi pasakojimai ir net anekdotai. Dauguma istorijų nepramanytos, tačiau patys keitikai retai šypsosi ir beveik niekada nesijuokia. Jie nepakenčia netvarkos, triukšmo ir peštynių. Visus prasižengusiuosius išvaro iš savo miesto, kad nusiramintų, ir tik tada su jais tariasi. Pirmieji prijaukino voragyvius, nuostabius, protingus gyvūnus, šiek tiek primenančius didelius žaislinius vorus. Keitikų giminė, kuri augina voragyvius, yra pati žymiausia ir turtingiausia. Sklando gandai, kad jie savo požemiuose turi ne tik visas įmanomas vertybes, bet ir gyvą miegantį drakoną. Šmėklos. Siaubingi padarai, tūnantys drėgnose tamsiose vietose, panašūs į mažus gleivėtus vikšrus. Naktimis palieka savo užuoglaudą, įgauna jėgų, išauga ir šliaužia ieškoti įvairiausių padarų. Sutikę ką nors puola, įsiurbia į glitų kūną, o prašvitus atsitraukia ir minta užpultojo padaro gyvybine jėga, kad ir koks atstumas juos skirtų. Užpultasis pabudęs nieko neprisimena ir nesupranta, kokia liga jį kankina. Jis tik nyksta, blykšta diena po dienos, o galop vieną naktį susmenga ir iš jo išropoja nauja šmėkla. Šias klaikias būtybes galima sunaikinti, tačiau reikia jas rasti dieną, nes naktį jos per daug pavojingos. Niekas nežino, iš kur ir kada jos atsirado, manoma, kad iššliaužė iš olų, esančių kalnuose, ir pamačiusios begalę galimų aukų nutarė pasilikti paviršiuje. Dideliu protu nepasižymi, gerai suuodžia, jaučia gyvųjų šilumą, mato prastai, gali išgąsdinti įgaudamos bjaurius pavidalus, kad apstulbintų auką ir ši nustotų gintis. Labai tikimės, kad giminių šie padarai neturi.

Spjaudaliai. Mažučiai šuninų dydžio padarėliai, gyvenantys Spjaudalių miškuose. Įsikuria medžių šakose, susipina ten apvalius namukus, kuriuose gyvena šeimomis. Letenėlės mažutės, kibios. Uodegos ilgos, pūkuotos, panašios į voveraičių, pilvukai balti, nugaros juodos, ausytės stačios, akys didelės, tarsi nustebusios, snukeliai smailūs, juodi, ūsai vešlūs, sniego baltumo. Gerai laipioja ir šokinėja. Maisto randa miške, žiemai pasiruoštas atsargas slepia uoksuose. Labai draugiški ir mieli, tik turi įprotį spjaudytis lipniomis žalsvomis seilėmis. Vienas kito jie nespjaudo, nes gerai pažįsta giminaičius iš kvapo. Spjaudo tik svetimus padarus. Jų kaimai tarpusavyje beveik nesusisiekia, tad visas naujienas spjaudaliai susižino iš keliautojų ar medžioklių. Išgąsdinti slepiasi lapijoje ir cypia. Itin rūpestingi tėvai ir giminaičiai, mėgsta smagius žaidimus medžių viršūnėse, mielai su visais draugauja. Drabužių nenešioja, gamina dailius papuošalus iš akmenėlių ir sėklų. Pina demblius, žiedžia paprastus indus, mėgsta drožinėti iš medžio, mezga šalikus, kurių nenešioja, retai palieka savo miškus, nemėgsta atvirų vietų. Geriausiai jaučiasi tupėdami ant šakų. Nemoka plaukti, todėl vengia vandens. Yra kuklūs, romūs ir simpatiški.

ŽINOMU PASAULIO TAUTU KATALOGAS „Didžioji visuotinė tautų ir giminysčių enciklopedija“, III tomas Sudarė Kiminas Baltastiebis Skrajūnai. Mieli, taikūs padarėliai, gyvenantys centrinėje Vidurio terasos dalyje. Aukšti, laibi, kūną dengia trumpas kailiukas. Spalva – nuo tamsiai šokoladinės iki baltos kaip sniegas. Snukučiai ilgi, smailūs kaip lapučių, ausytės stačios, aplink drėgnas nosis auga reti ūsai. Turi uodegas,

skraidant būtinas pusiausvyrai palaikyti. Letenėlės penkiapirštės, nagai trumpi, buki, negrėsmingi. Vasarą, kai šilta, drabužių nedėvi, tačiau moterys mielai puošiasi skrybėlaitėmis ir plazdančiais šilkiniais šaliais. Žiemą, kuri skrajūnų miškuose ilga ir žvarbi, dėvi nertinius, liemenes ir kepuraites. Skraidyti pradeda sulaukę 10–12 metų, iš pradžių prižiūrimi tėvų, vėliau patys, savarankiškai. Vasarą gali skraidyti kiek tik panorėję, žiemą, medžiams užmigus, skraido mažiau, nes neturi jėgų. Moka prakalbinti augalus, puikiai sutaria su visais medžiais. Pirmieji prisijaukino girias ir įsikūrė miško galiūnų viduje, pritaikydami juos savo reikmėms. Skrajūnų šeima gyvena tame pačiame medyje šimtmečius, tad tarp jų susiklosto artimi, sunkiai išardomi ryšiai. Skrajūnai ramūs, dažniausiai baugštūs, sentimentalūs, mėgsta dalytis prisiminimais. Tačiau susikaupę įgyja drąsos ir gali atlikti neįtikėtinus, didvyriškus žygius. Nuotykiautojai. Gyvena plačioje okeano pakrantėje – Paokeanėje, nestato miestų, nes juose jiems trūksta erdvės. Žvejai, amatininkai ir medžiokliai. Mėgsta vėjuotus orus, gerai moka plaukti, nardyti, gali ilgai sulaikyti kvėpavimą. Gamina gražiausius ir didžiausius aitvarus pasaulyje. Gyvena mažuose nameliuose, kuriuos pasistato pakrantėse, veisia sodus. Vidutinio ūgio, įvairaus kūno sudėjimo. Kailiuko neturi, oda plona, šviesi, nugairinta vėjo, dažnas turi strazdanas. Plaukai banguoti kaip okeano bangos, keičia atspalvius – gali būti juodi, žalsvi, mėlyni, rausvi kaip saulėlydis ar balti lyg sniegas. Akys didelės, plačios, vaikystėje ryškiai žalios, augant palengva paruduoja iki šviesaus riešuto atspalvio. Blakstienos ir antakiai tamsiai pilki, išblukinti saulės. Uodegų nėra, rankų nagai plokšti, dantys smulkūs. Nuotykiautojai visą gyvenimą dėvi drabužius: vasarą lengvus medvilninius, o žiemą – minkštus vilnonius. Mergaitės nešioja trumpas spalvingas sukneles, kurių nereikia pasikaišyti brendant į vandenį. Vaikšto basi, apsiauna tik rudeniop. Labai drąsūs, kartais linkę elgtis beprotiškai. Panašūs į okeaną – net jei paviršiuje šėlsta audra, gelmėje dažniausiai tvyro ramybė. Mielai bičiuliaujasi su visomis tautomis, moka užjausti, yra supratingi.

Kurmiai. Gyvena požeminėse olose visoje Vidurio terasoje, kur tik yra tinkamas kalnas ar aukštuma. Rausia ilgus, painius tunelius. Gyvenvietės turi dešimtis įvairiausių lygių. Vienose olose kurmiai gyvena, kitose laiko maisto atsargas, trečiose augina kristalus. Nedidukai, letenėlės trumpos, nagai aštrūs, tinkami rausti. Snukučiai pailgi, smailūs, akytės mažos, juodos ar tamsiai rudos – lyg karoliukai. Ausys mažos, platėjančios, ūsai ilgi, švelnūs, susijaudinus susišiaušia ir pastyra į visas puses. Povilnis tankus, kailiukas tamsiai pilkas, juodas ar rusvas, glotnus ir švelnus lyg šilkas. Kurmiai apdovanoti neperšlampamais kailiniais, tad drabužių jiems nereikia nei žiemą, nei vasarą. Jodinėdami žemsliekiais kurmiai užsideda apsauginius šalmus ir akinius. Nuo seno žinoma, kad jie geriau nei kiti pasaulio padarai pažįsta vandenį ir visa, kas slypi žemės gelmėse. Gamina puikius akmens dirbinius – indus, žibintus, papuošalus ir įrankius. Mėgsta švarą ir ilgas maudynes, daug dėmesio skiria kailio priežiūrai, tam naudoja įvairius žolių antpilus. Požemių gyventojai darbštūs, smalsūs ir linksmi. Ištikimi draugai. Drąsūs, narsiai ginasi ir gina kitus, ilgai nepavargsta, beveik niekada nesiskundžia ir nepraranda įgimto optimizmo. Ieškikai. Gyvena miestuose palei Grynosios upės pakrantę okeano paribyje. Tai neaukšti tamsiai rusvo, pilko ar smėlinio lygaus ir trumpo kailio padarai. Ausytės apvalios, snukučiai buki, susirūpinę. Uodegos vidutinio ilgio, apaugusios ilgais plunksniškais plaukais. Akys rimtos, dažniausiai tamsiai pilkos, rečiau rusvos ar žalios. Ant viršugalvio plaukai ilgesni, tarsi perukas, kirpčiai krinta beveik iki pat akių, pro juos labai patogu dėbtelėti. Apatinės letenos trumpos, turi keturis striukus pirštukus, viršutinės – laibos, penkiapirštės. Nagai kaip nuotykiautojų – plokšti ir trumpi. Drabužius dėvi pramogos dėlei ar tada, kai šalta; renkasi žemės atspalvius, nemėgsta ryškių spalvų, ypač violetinės ir raudonos, papuošalų nenešioja, tačiau mėgsta juos gaminti, kad galėtų į ką nors išmainyti. Ieškikai tvarkingi ir kategoriški. Jų miestų gatvės tiesios, kvartalai

kvadratiniai, aikštės apvalios, su fontanais ir raitelių skulptūromis centre. Namai akmeniniai, sienos vienodos, kiaušinio lukšto spalvos, langinės žydros, stogai vyšniniai. Kiekviename mieste yra orų komitetai, kurie nusprendžia – kada lis, kada ir kiek laiko bus saulėta, kiek sniego prisnigs ir kur susidarys ledas. Be to, ten yra ir kvapų komitetai, kurie rūpinasi, kad gatvėse dvelktų pakalnutėmis, obuoliais ar cinamonu, pagal metų laiką ir gyventojų pageidavimus. Gatves ieškikai plauna, o šaligatvius šveičia šepečiais. Vejas nukarpo taip, kad nė viena žolytė nekyšotų. Jei ieškikui koks nors padarėlis atrodo netikėlis, sunku įrodyti, kad tai netiesa. Subrendę ieškikai paprastai gerai sutaria su kitomis tautomis, nes gyvena apsupti įvairiausių padarų, nuo kurių yra priklausomi, tad išmoko sugyventi nesikišdami į kitų reikalus, nenurodinėdami, kas teisinga, o kas ne. Jauni ieškikai apie viską sprendžia griežčiau nei suaugę, dažnai būna kerštingi, mėgsta paburbuliuoti, tačiau būdami silpni puola tik tuos, kurie negali apsiginti. Laikui bėgant charakteris sušvelnėja, tada su jais visai malonu pabendrauti. Ieškikai puikiai atpažįsta kelią, jei bent kartą buvo juo ėję, o pavojaus akimirką sugeba rasti tiesiausius pabėgimo kelius.

TURINYS Nekviestas svečias ... 5 Ida prie bedugnės krašto ... 12 Neplanuota kelionė ... 18 Pamišėlis Mazgis ... 23 Šuninų miestas ir jo pranašai ... 28 Persekiotojai ... 32 Rekusių žiurkės ... 41 Sparnuotieji siaubūnai ... 47 Adosinų saugyklų lobiai ... 56 Miestas be šešėlių ... 64 Siaubas, suėdantis viską ... 74 Mergaitė išgelbsti žvėrį ... 83 Stebėtojas ... 93 Nauja bendrakeleivė ... 101 Ne sapnas ... 110 Didžiosios perkėlos griūtis ... 116 Sukčiaus Mazgio gudrybės ... 124 Nepaprastieji voragyviai ... 132 Audra ... 138 Statytojų mauzoliejus ... 144 Šmėklos medžioklė ... 151 Nuostabiausias pasaulyje slėnis ... 162 Neramūs sapnai ... 167 Susitikimas su spjaudaliais ... 174

Ida neištveria ... 182 Baisvarlė ... 188 Paskutinis jonvabalių šokis ... 193 Sunki kelionė ir pelkių siaubūnas ... 201 Išganingos kalnų papėdės ... 210 Grybinikės pakrantė ... 217 Boluojančioji perėja ... 228 Klastingas užpuolimas ... 235 Siaubingi įvykiai laukymėje ... 243 Išdaviko dovana ... 250 Namukas sniegynuose ... 255 Pasiutėlių pergamentas ... 261 Prarajos labirintas ... 265 Sapnų rinkėjo buveinė ... 275 Kaina ... 281 Trys antspaudai, trys išbandymai ... 288 Tikrasis Pūkis ... 295 Vieni tamsoje ... 304 Vedliai ... 312 Laivas, nuaustas iš sapnų ... 316 Sapnai sugrįžta namo ... 324 Jūros pabaisos ... 329 Epilogas ... 338 autorės žodis ... 339 Neatrastosios žemės tautos ... 340 žinomų pasaulio tautų katalogas ... 346

Va-126

Vaitkutė, Neringa Titnago plunksna / Vaitkutė, Neringa; iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. – 352 p.: iliustr.

Antrojoje lietuvių rašytojos Neringos Vaitkutės trilogijos dalyje skrajūnas Rudis, kurmius Dudsis, nuotykiautoja Ida ir jos pusbrolis ieškikas Nunis vėl patenka į nuotykių sūkurį. Šįkart į draugystės ir drąsos išbandymų kelionę juos pastūmėja titnago plunksna. Netikėtai atsiradusi Idos namuose, ji sujaukia ramų vaikų gyvenimą. Ant ledo lyties perplaukę Okeaną, vaikai atsiduria Neatrastosiose žemėse. Lydimi naujų draugų – linksmuolio šunino Mazgio, paslaptingojo žvėries Pūkio ir žvitriosios pasiutėlės Vejisos – jie ieško Prarajos labirinto. Ten, prie Sapnų pasaulio vartų, bus išspręstos mįslės, nuo kurių priklausys ne tik knygos herojų, bet ir visų Neatrastųjų žemių likimas. Trilogiją sudaro „Vaivorykščių arkos“, „Titnago plunksna“ ir „Šnabždesiai bedugnėje“.

Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Justina Skunčikaitė Maketavo Lina Eitmantytė-Valužienė Tiražas 2000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, 11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, 08217 Vilnius

D i d ž i oj i p e r kė l a

a in

iš

Upi

Ugnin ių m slėn e is

ių

dž

ių

sto mie ojų siai t y t Sta riuvė g

dal

as e st

Spj au

Sudarė pasiutėlė Vejisalirija, žinių rinkėja ir saugotoja

keitikų

neatrastosios žemes ŽEMELAPIS

svarlių priešpe Bai lkės

Ž ąsi e s kak l elis

pelkynai e j i i k o v

s i kė n i y b is Gr s l ė n

Miškų

eanas

juo

sta

šuninų miestas

Plokštikalnių ežerėlis

o s i n ų ko r

Vė

rų

slė

nis

Vartai į Prarajos labirintą

Bolu

ojančioji perėja

i oj a i j dž a di rar p

– Kaip gerai, kad esi čia... – sumurmėjo Ida, apkabindama šiltą Pūkio kaklą... Ji vėl paniro į sapną, prigludusi prie aksominio juodojo žvėries kailio. O šis dar ilgai žiūrėjo į visus miegančius vaikus geltonomis graudulio ir apgailestavimo sklidinomis akimis... Kol pasaulis snaudžia po sniego paklodėmis, o skraidantis burlaivis, apgaubtas minkštomis baltomis pusnimis, ilsisi ant Vėjo kalvų, kviečiu jus į naują kelionę. Čia bus visko, ko tik geidžia smalsuoliai ir smalsutės. Nuotykių. Paslapčių. Draugystės ir pavojų. Stebuklingų vietų, kurias tikrai norėsite aplankyti. Nesvarbu, ar keliavote kartu, kai skraidinau jus tarp vaivorykščių arkų. Jei iki šiol nebuvote sutikę Rudžio, Idos ir Dudsio, esu tikra – apsidžiaugsite šia pažintim. Ir tikriausiai tai bus naujos, tvirtos draugystės pradžia. Neringa Vaitkutė, autorė

Pirmoji pažintis su istorijos herojais – nuotykių knygoje šeimai „Vaivorykščių arkos“.

El. knygynėlyje – geresnės kainos!