Trolių Mumių slėnio lobiai

Tapani Bagge

Troliu mumiu slenio lobiai

TROLIU MUMIU slenio lobiai

UDK 821.511.111-93 Ba-125

Tapani Bagge MUUMILAAKSON AARTEET Tammi, Helsinki, 2010

Knygos vertimą remia FILI – Finnish Literature Exchange

ISBN 978-609-441-206-6

© Moomin Characters™ Visos teisės saugomos.

Tekstas, Tapani Bagge Iliustracijos, Jukka Murtosaari Pirmą kartą 2010 metais suomių kalba pavadinimu Ilta saapuu Muumilaaksoon: Muumilaakson aarteet išleido Tammi Publishers, Suomija.

Lietuvių kalba išleista susitarus su WSOY Foreign Rights ir Bulls Press. © Vertimas į lietuvių kalbą, Viltarė Urbaitė, 2014 © Leidykla „Nieko rimto“, 2014

Tapani Bagge

TROLIU MUMIU slenio lobiai

Iliustravo Jukka Murtosaari Iš suomių kalbos vertė Viltarė Urbaitė

Vilnius 2014

Turinys

Piratų vado lobis

7

Muminukas filmuoja

19

Muminuko kelionė į Mėnulį

29

Nematomas vagišius

39

Sniego slibinas

51

Krintanti žvaigždė

61

Piratų vado lobis Vieną rudens vakarą visa Mumių šeima sėdėjo verandoje žibalinės lempos šviesoje ir gėrė aviečių lapų arbatą. Audra draskė trolių Mumių slėnio medžių lapus, o Muminuko tėtis staiga vėl prisiminė savo pašėlusios jaunystės dienas. Baigęs pasakojimą, jis atsiduso: – Tokiais vakarais kyla noras leistis į naujus nuotykius.

– O kas mums trukdo? – paklausė Muminuko mama.

– Iš tiesų, – sukruto Muminukas. – Galim tuojau pat iškeliauti!

– Kita vertus, – pratarė tėtis, – kas mums trukdo mėgautis namų teikiamais malonumais?

Bet Muminukas taip lengvai nepasidavė.

– Aš visuomet svajojau apie savus žygdarbius, kuriuos vėliau galėčiau prisiminti su savo šeima ir draugais savo namų verandoje! Mes galėtume...

11

Muminukas nebuvo tikras, kaip pratęsti mintį. Kaip tik tą akimirką vėjas atnešė į verandą kažkokį daiktą ir bloškė jį Muminuko tėčiui į veidą.

Aiktelėjęs tėtis apsižiūrėjo rankose laikąs juodą trikampę kepurę, kurios priekinį atvartą puošė kaukolė ir sukryžiuoti kaulai.

– Jūrų pirato kepurė! – šūktelėjo Muminukas.

– Tai mano kepurė! – pasigirdo kimus vyriškas balsas lauke, kur nesiekė žibinto šviesa.

12

Mumiai atsigręžė ton pusėn, ir po akimirkos iš tamsos išniro žilagalvis hemulis. Jis vilkėjo juodą kostiumą auksinėmis sagomis ir raudoną vilnonį megztinį, o ant kairės akies ryšėjo juodą raištį. Jis ėjo pasiramsčiuodamas lazda, bet žvitriai.

Artindamasis paklausė: – Galbūt galėčiau čia saugiai pasislėpti nuo audros?

– Žinoma, galit, – atsakė Muminuko mama. – Sutepsiu dar sumuštinių.

– Puiki mintis! – padėkojo tėtis. – Aš taip pat neatsisakyčiau dar keleto...

Mama išėjo tepti sumuštinių, o tėtis padavė hemuliui juodąją kepurę.

– Ar dėdė iš tiesų jūrų piratas? – paklausė Muminukas svečio.

Hemulis pasukiojo rankose kepurę ir nusijuokė.

– Aš ne piratas, tik prekiauju senoviniais daiktais. Ieškau piratų vado lobio.

Muminukas suprato, kad pakvipo nuotykiu.

Lauke jau darėsi vėsu. Muminuko mama sumuštinius ir aviečių lapų arbatą patiekė valgomajame, o tėtis paprašė antikvaro daugiau papasakoti apie lobį.

– Aną savaitę aukcione nusipirkau jūreivio skrynią, kurioje gulėjo štai šie drabužiai. Dar tenai radau dienoraštį, kuris, 13

kaip parašyta, daugiau nei prieš du šimtus metų priklausė vienam jūrų piratų kapitonui.

– Ar tais laikais šiose vietose būdavo piratų? – paklausė Muminukas.

Antikvaras linktelėjo.

– Apiplėšęs laivą su karaliaus lobiais, kapitonas pakliuvo į audrą. Pasak šio dienoraščio, piratų laivas sudužo trolių Mumių slėnio pakrantėje. Kapitonas išsigelbėjo ir paslėpė lobį kažkur čia.

– Ar dienoraštyje buvo žemėlapis? – paklausė Muminukas.

Antikvaras hemulis ant stalo atvertė seną, dulkėmis kvepiančią knygą. Ornamentais puoštame žemėlapyje buvo sunku atpažinti trolių Mumių slėnį.

– Masteliu pasitikėti negali, – pasakė hemulis, – o vienintelis čia nurodytas vietovardis yra trolių Mumių slėnis.

14

Dienoraštyje apie lobio vietą taip pat ne ką daugiau žinių.

– Tektų viską perrausti, – susimąstė Muminuko tėtis.

Bet staiga Muminukui kilo mintis.

– Sugalvojau: pasinaudokim tėčio laiko mašina!

– Jūs turit laiko mašiną? – nustebo hemulis.

– Ji palėpėje, – prisiminė tėtis. – Išradau ją beveik netyčia.

Taisiau siuvimo mašiną ir sieninį laikrodį ir supainiojau jų detales.

Muminukas su tėčiu atnešė iš palėpės laiko mašiną, o Muminuko mama nuvalė nuo jos dulkes.

– Ar aš teisingai supratau? – pasitikslino antikvaras hemulis. – Ar rengiamės grįžti į tą akimirką, kai plėšikų vadas paslėpė lobį?

– Kas čia kalba apie lobį? – nuo lauko durų pasigirdo Snifo balsas.

– Sveikas, Snifai! – pasisveikino su draugu Muminukas. – Mes keliausim į jūrų piratų laikus ieškoti paslėpto lobio.

– Skamba baisokai, – pasakė Snifas. – Kažin ar aš išdrįsiu keliauti su jumis...

– Žinoma, išdrįsi, – nuramino Muminukas. – Gal iškart ir traukiam? Aš vis tiek dabar nebeužmigsiu.

– Kodėl gi ne, – pritarė Muminuko mama.

Jie visi sustojo ratu aplink laiko mašiną, ir Muminuko tėtis nustatė reikiamą datą. Tada pasuko paleidimo rankenėlę.

15

– Tai štai kaip atrodė Mumių slėnis prieš du šimtus metų, – tarė Muminukas ir akimis perbėgo visą kraštovaizdį.

Mumių šeima ir antikvaras hemulis stovėjo vidury miško.

Buvo saulėta vasaros diena.

Staiga netoliese kažkas baisingai suurzgė. Muminukui širdis nusirito į kulnus.

– Kas čia? Laukinis žvėris?

– Na jau, negali būti, – ramino mama.

Muminuko tėtis drąsiai prasibrovė pro krūmynus į tą pusę, iš kurios sklido garsas. Po akimirkos jis pasikvietė ir kitus.

16

– Greičiau jau laukinis hemulis! Ateikit pasižiūrėti.

Už krūmo takeliu žingsniavo žilabarzdis jūrų piratų kapitonas, tempdamasis didžiulę jūreivio skrynią. Urzgė jo pilvas.

– Tylėk, skilvy! – sukomandavo vyras. – Per tave savų minčių negirdžiu!

– Tikriausiai čia ir yra tas piratų vadas, – sušnibždėjo kitiems Muminukas. – Ir paskui save jis tempia lobių skrynią!

Dar kiek paėjęs kapitonas sustojo ir atsisėdęs ant skrynios susiėmė pilvą.

– Siaubingai išalkau! O kad dabar gaučiau avižinės košės!

Visą karalystę galėčiau atiduoti už avižinę košę!

17

Bagge, Tapani

Ba-125 Trolių Mumių slėnio lobiai / Bagge, Tapani; iš suomių kalbos vertė Viltarė Urbaitė; iliustravo Jukka Murtosaari. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. – 72 p.: iliustr.

Suomių autorių knygelėje mažajam skaitytojui gerai pažįstami troliai Mumiai ir jų draugai ieško naujų nuotykių. Jie keliauja laiko mašina ir skrenda į Mėnulį, nutveria nematomą vagišių ir įveikia sniego slibiną. Šios istorijos ir smagios, ir kupinos ramybės, kurią galima pajusti tik Mumių slėnyje.

Redaktorė Rita Urnėžiūtė Korektorė Guoda Rudnickaitė Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė Tiražas 2000 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Buna vakaru, kai visai nesinori ramiai gerti arbata troliu Mumiu verandoje. Norisi nuotykiu!

Kartais jie ateina patys – kaip rudens lapas tėkšteli į veidą. Kitais kartais nuotykių nebūna be nepaprasto tėčio ir nepaprastų jo išradimų: laiko mašinos, įtartinai panašios į siuvimo mašiną, ar filmavimo kameros, įtartinai panašios į kavamalę.

Dar būtinai reikės ištikimų draugų: mažosios Miu, Snifo, Snorko ir freken Snork, Snusmumriko ir kitų. Reikės ir mamos, visada galinčios iškepti blynų su braškių uogiene.

Tiesa, nenustebkit: lobiai gali pasirodyti visai ne tokie, kokių tikėjotės…

ISBN 978-609-441-206-6

El. knygynėlyje – geresnės kainos!