Ugnis

Mats St randberg Sara B. Elfgren

S kandinavijos paaugli킬 bestseleris

UDK 821.113.6-31 St276

Versta iš: Mats Strandberg, Sara B. Elfgren ELD Rabén & Sjögren, Stockholm, 2012

Knygos vertimą parėmė Švedijos meno taryba (The Swedish Arts Council)

ISBN 978-609-441-281-3

© Tekstas, Mats Strandberg ir Sara B. Elfgren, 2012 © Viršelio iliustracija, bürosüd°, Miunchenas Pirmą kartą 2012 metais išleido Rabén & Sjögren, pavadinimu Eld. Išleista susitarus su Grand Agency ir OKNO Literary Agency, Švedija. © Vertimas į lietuvių kalbą, Raimonda Jonkutė, 2014 © Leidykla „Nieko rimto“, 2015

M at s S t ra n d b e r g Sara B. Elfgren

Iš švedų kalbos vertė Raimonda Jonkutė

Vilnius 2015

I

1 Pro aukštus kambario langus liejosi saulės šviesa, išryškindama net mažiausias įskretusias baltų sienų apmušalų dėmeles. Ant grindų iš lėto sukiojosi ventiliatorius. Bet kambaryje vis tiek buvo nepakenčiamai karšta.

– Kaip vasara?

Psichologas Jakobas mūvėjo šortus. Sėdėjo atsilošęs rudame odiniame fotelyje.

Linėja neiškentusi įsiskverbė į jo mintis. Užčiuopė nemalonų jausmą: fotelio oda limpa prie šlaunų. Ir dar – jis nuoširdžiai džiaugiasi vėl ją matydamas. Truputėlį susigėdusi atsitraukė.

– Nieko, – atsakė, o širdyje pagalvojo: šūdinesnės nebūna.

Ir ėmė spoksoti į įstiklintą afišą Jakobui už nugaros. Geometrinės pastelinių spalvų figūros. Linėjai būtų sunku įsivaizduoti ką nors labiau nuasmeninta, bet gal Jakobas sąmoningai ją čia pakabino.

– Ar buvo kokių ypatingų įvykių, apie kuriuos norėtum pasikalbėti?

Malonėkite apibrėžti žodį ypatingų, pamanė Linėja, žiūrėdama į žydrą trikampį, sklendžiantį jam virš skusto viršugalvio.

– Kaip ir ne.

Jakobas tylom linktelėjo. Nuo to laiko, kai Linėja pastebėjo mokanti skaityti mintis, jai vis dingteli, ar jam nebus pavaldžios panašios galios, tik silpnesnės nei jos. Rodės, jis kažin kokiu būdu suvokia, kas vyksta jos galvoje, nes nutyla kaip tik tuo metu, kai ji panūsta atvirauti. Dažniausiai ji atsispiria, bet šįkart žodžiai veržte veržėsi lauk.

– Susipykau su drauge. Arba su keliom, jei iš tikro.

Linėja ėmė tabaluoti koją, apautą įsispiriama gumine basute. Ji nekenčia sandalų. Bet kai taip šlykščiai karšta, nieko kito neapsiausi.

– Tai kas atsitiko? – paklausė Jakobas neutraliu tonu.

9

– Turėjau paslaptį. Reikėjo kitoms atskleisti iš karto, bet aš tempiau laiką. O kai pasakiau, jos persiuto, kad taip ilgai tylėjau. Ir dabar nepasitiki manimi.

– Gal galiu sužinoti, kokia ta paslaptis?

– Ne. Jakobas linktelėjo, ir tiek. Ji svarstė, kaip jis profesionaliai išsisuktų, jei ji atvirai išdėstytų situaciją. Pirmiausia, be abejo, nepatikėtų. Bet ji galėtų užsiminti, kad pradžioje, kol nemokėjo suvaldyti savo talento, kartais nevalingai sugaudavo vieną kitą jo mintį, todėl žino, kad praeitą rudenį jis buvo neištikimas žmonai su kolege. Tai jo tamsiausia paslaptis.

Jakobas išsigąstų ir su ja būdamas imtų jaustis slogiai. Kaip ir kitos Išrinktosios.

Praėjus keletui dienų po išleistuvių, jos pagaliau išsipasakojo viena kitai. Minu išklojo tiesiai šviesiai, kas tą naktį atsitiko valgykloje ir kaip iš jos ir Makso, demonų palaimintos porelės, virto juodi dūmai, kurių niekas daugiau nematė. Ana Karina prisipažino, kad buvo užbūrusi mamą visą pusmetį ir iki ko viskas priėjo su Jariu. Baisios paslaptys, bet nė iš tolo nelygink su tuo, ką teko pasisakyti Linėjai. Kad geba skaityti kitų mintis. Ir skaitė beveik metus, o pati apie tai niekam nė mur mur.

Nuo to laiko viskas pasikeitė neatpažįstamai. Vasarą jos nuolat susitikinėjo, lavino savo galias, bet Linėja jautė, kad kitos vengia jos žvilgsnio. Vanesa per visas vasaros atostogas vargu ar ištarė jai bent žodį.

Vien pagalvojus apie tai, Linėją perverdavo toks jausmas, tarsi kas būtų per krūtinkaulį suvaręs išgaląstą elektrinį plaktuvą ir velniop ištaškęs širdį.

– O kaip tu reagavai, kai jos ant tavęs supyko? – paklausė Jakobas.

– Bandžiau gintis. Bet aš juk supratau už ką. Ta prasme... Pati, jomis dėta, būčiau sprogus.

– Kodėl neatskleidei paslapties anksčiau?

– Žinojau, kad pasius, kai pasakysiu.

Psichologas ir vėl prasmingai tylėjo. Linėja dėbsojo į savo pėdas. Šiandien nagai lakuoti juodai.

10

– Ir dar kažkaip gera buvo, – pridūrė ji.

– Kas gera?

– Būti lyg pranašesnei už jas.

– Žinai, kartais sunku prisileisti kitus žmones. Prisileisti arti arti.

Kartais saugiau likti vienišam.

Neįstengdama sulaikyti juoko, Linėja prunkštelėjo.

– Kas čia juokinga? – paklausė Jakobas.

Ji pakėlė akis ir pamatė, kad jis šypsosi lūpų kampučiais. Ar jis supranta, ką reiškia būti vienam? Ne ta prasme vienam, kad, tarkim, šį vakarą visi bus užsiėmę ir tu karksosi vienas. Arba, tarkim, žmona išvyko į konferenciją. O tokiam vienam, kad visą tave skauda, kad jauti, kaip kūno atomai atsiskiria vienas nuo kito ir tu visas išsileidi į didžiulę nieko balą. Tokiam vienam, kad kartais negali nesurikti visa gerkle, nes kitaip nebetiki, kad apskritai egzistuoji. Tokiam vienam, kad jei pradingtum, niekas nė nemirktelėtų.

Linėjai dingtelėjo – sąrašas. Kiek save prisimena, jis visada jos mintyse. Sąrašas – Kam rūpės, jei aš mirsiu. Nuo to laiko, kai nužudė Eliją, sąraše neliko nė vieno vardo be klaustuko šalia.

Jakobas, matyt, susigaudė, kad ji neketina atsakyti, nes pakeitė pokalbio temą.

– Prieš vasaros atostogas pasakojai, kad sutikai žmogų, kuriam kažką jauti. Štai ir vėl tas žudikiškas plaktuvas.

– Jau praėjo, – pamelavo ji. – Pernelyg sudėtingas reikalas.

Sandalas tabalai tabalai. O pati vengė sutikti Jakobo akis.

Jis klausinėjo toliau, ji mechaniškai atsakinėjo, penėjo jį tai trupinėliu tiesos, tai pūdu melo. Šitiek visko jam negalima sakyti: Pasaulis ne toks, kaip jūs manot.

Jis kupinas magijos. Engelsfoše susigrums ištisos demonų ordos. Gėris stos prieš blogį. Aš su dar keliom gimnazistėm – prieš demonus. Tarp kitko, aš – ragana. Esu išrinkta, kad nugalėčiau blogį ir sustabdyčiau apokalipsę.

Klausimų bus?

11

Be to, yra ne mažiau ir nemagiškųjų paslapčių, kurių Jakobas nesužinos: Kai žuvo Elijas, pradėjau dulkintis su Jončiu, taip taip, su savo senu draugeliu, narkotikų stumdytoju. Beje, kartais parūkydavom.

Paskui nustojau ir tai daugiau nepasikartos, pažadu. A, tiesa, esu ganėtinai atsakingas žmogus, kad ir toliau galėčiau gyventi bute viena. Judu su Diana, socrūpyba, viskuo tuo tikit, ane?

Pasipasakoti būtų tiesiausias kelias į prieglaudą. Arba į naują šeimyną.

Ir ne tokią kaip Ulfo su Tina, kurie nė karto nebandė jos pakeisti ar patys vaidinti tobulos šeimos. Jie suprato, kad ji jau daug metų nebėra vaikas, galbūt niekada ir nebuvo. Jeigu nebūtų jiems šovę į galvą išvažiuoti į Botsvaną kurti ten mokyklos, būtų mielai likusi pas juos.

– Tuoj prasidės mokslo metai. Ką tu į tai? – tarė Jakobas ir Linėja suvokė, kad bus ilgokai pratylėjusi.

– Ką aš į tai? Nieko.

– Ar daug galvoji apie Eliją?

Kartais net keista, kad vis dar persmelkia širdį, kai kas nors ištaria jo vardą.

– Tai aišku, – purkštelėjo, nors žinojo, kad Jakobas nenori nieko pikta. – Aš apie jį galvoju kas dieną. Ypač šiandien.

– O kodėl kaip tik šiandien?

Ilgesys daužėsi Linėjos širdyje. Teko susiimti, kad nepravirktų.

– Šiandien jo gimtadienis.

Jakobas linktelėjo užjaučiamai į ją žiūrėdamas. Linėja nekentė jo. Ji nenori, kad ją užjaustų. Žino, kad yra sudaužyta, bet bjaurisi matydama, kaip aplinkiniai laukia nesulaukia, kad galėtų čiupti superklijų tūbelę, sudėlioti jos duženas ir klijuoti klijuoti, kol vėl bus sveika.

Ji vėl įsismelkė į Jakobo mintis ir suvokė, kad jis kažko tikisi. Mano, kad jam pavyko kažką užkliudyti, kad ji tuoj jam atsivers, išsilies apie Eliją.

Keršydama pratylėjo visas likusias dešimt minučių.

12

Pasiilgau tavęs. Man nepraeina. Tik kartais mažiau skauda.

Siuntu, kad paskutinį kartą matydamiesi pykomės. Nes aš nerimavau, kas su tavimi darosi. Manau, dabar suprantu, ką patyrei. Kad ir tu pradėjai suvokti kažką nauja ir nepaaiškinama pats apie save, lygiai kaip aš.

Aš maniau, kad kraustausi iš proto. Ir tu turėjai jausti tą patį. Kaip tau turėjo būti baisu.

O, kad būtume pasikalbėję, išsipasakoję, galbūt viskas dabar būtų kitaip.

Jei tik tu būtum gimęs kur nors kitur, o ne šitam sušiktam miesteliūkšty.

Gal būtum likęs gyvas. Žinau, kad bergždžia taip galvoti, bet negalvoti negaliu.

Sudarinėju sąrašus visų mažmožių, kurie man reiškia tave.

Tarkim, kad nukrapštydavai rauginto agurko griežinėlius nuo vegetariško mėsainio, o aš nesuprasdavau, ko tu nepaprašai, kad išvis nedėtų. Pavyzdžiui, kad Popi Z. Brait, Edgaras Alanas Po ir Oskaras Vaildas buvo tavo mėgstamiausi rašytojai. Pasibraukiu ištraukas, kurias man naktimis balsu skaitydavai telefonu. Ir kad pažadėjai nusivežti mane į Japoniją, kol dar nebūsim sulaukę trisdešimties. Kartą sakei, jei būtum pana, norėtum būti Lukrecija. Iš kur tau, bliam, ir į galvą? Tu niekada neįsimylėdavai tikrų įžymybių, tik išsigalvotas, pavyzdžiui, Misą Amanę, nors jinai tik nervus paėda, ir Edvardą Žirkliarankį. Ir prašei, kad niekad tavęs nepamirščiau, jei mirtum anksčiau už mane. Tipinė tavo nesąmonė.

Tarsi kada nors galėčiau tave pamiršti.

Tu mano brolis, viskuo, išskyrus kraują. Mylėsiu tave amžinai.

Linėja atsargiai išplėšė lapą iš dienoraščio ir sulankstė. Paskui išrausė nedidelę duobutę purioje žemėje šalia rožių krūmo ant Elijo kapo. Balti žiedai jau nužydėję, lapų krašteliai bjauriai nurudę, sudžiūvę. Įspraudė sulankstytą lapelį. Palaidojo. Nusišluostė rankas į juodą sijoną ir liko sėdėti.

Kitoje kapinių pusėje tarp senų liepų šmėkščioja klebonija. Linėja pažvelgė į Elijo kambario langą. Stikle atsispindėjo ryškiai mėlynas 13

dangus. Elijas mėgo kapinių vaizdą. Tik pagalvokit, jei būtų žinojęs, kad žiūri į savo paties kapą.

Oras tykus, pakilusi aukštai virš kapų saulė kepino, svilino paminklus. Žolė pageltusi, žemė perdžiūvusi ir suskeldėjusi. Birželį „Engelsfošo laikraštis“ euforiškai vadino šią vasarą rekordine. Rugpjūtį rekordiniais jau vadino nuo kaitros mirusių senolių ir sužlugdytų ūkininkų skaičius.

Pyptelėjo mobilusis, Linėja neturėjo jėgų pasižiūrėti. Olivija, vienintelė draugė iš senosios šutvės, rašinėja kiaurą rytmetį. Šiaip neatsiliepė visą vasarą, bet kai pati užsimanė, tai įsivaizduoja, kad Linėja turi lėkti paknopstom. Linėja nė nepasivargino atsakyti.

Iš drobinio maišelio pasisiekusi butelį vandens, atsuko kamštelį. Kad ir kiek gertų, vis tiek kamuoja troškulys. Tad sugirdė paskutinius lašus rožių krūmui. Įsikišo butelį ir ištraukė dvi raudonas rožes, nusiskintas iš klombos Sturvalio parke. Šios jau leipo nuo karščio. Vieną paguldė ant Elijo kapo. Paskui atsistojusi antrąją padėjo ant kapo šalimais, kur akmenyje iškaltas Rebekos vardas.

Linėja vėl atsisuko į Elijo kapą. Anksčiau ji vylėsi, kad girdės ir mirusiųjų mintis. Sugebės užmegzti ryšį. Bet kol kas jai nepavyko suvokti, ką jie mąsto, jei jie apskritai čia kur nors yra.

Kadaise Linėja manė, kad sulig mirtim viskas baigiasi. Dabar bent žino, kad egzistuoja sielos. Čia jie ir turi būti, – pasakė Minu, kai jos susirinko kapinėse po išleistuvių.

Linėja vylėsi, kad tai tiesa. Kad Elijas tebėra kažkur ten, kur jam geriau.

Ji mąstė apie tai, ką Maksas sakė valgykloje, kai bandė ją priversti demaskuoti kitas Išrinktąsias.

Elijas tavęs laukia, Linėja.

Kartais ji trokšta išsiaiškinti, ar demonų sąjungininkas sakė tiesą.

Vėl galėsite būti kartu.

14

Ji jau nebesulaikė ašarų. Leido joms tekėti eidama. Koks skirtumas.

Kur dar kitur verksi, jei ne kapinėse?

Ji nešėsi dar vieną raudoną rožę, trečią, skirtą mamai.

Linėja kaip tik ketino sukti į takelį, vedantį į memorialinį parką, bet užmatė juodą šešėlį, besismelkiantį pažeme tarp antkapių.

Ji stabtelėjo.

Pratisai miauktelėjęs Nikolauso familiaris įsliuogė į taką priešais ją.

Katinas, kurio niekas kitaip ir nevadino, kaip Katinu. Rodos, kailis per vasarą bus išplikęs dar labiau. Katinas pažvairavo į ją vienintele žalia akim.

Linėjai nėsyk nepavyko perskaityti gyvūnų minčių, bet ji akimirksniu suprato, kad Katinas kažko nori. Jis rąžėsi ir miaukė. Paskui nukiceno į siaurą takelį senosios kapinių dalies link. Vis sustodamas, kad įsitikintų, ar Linėja tikrai seka paskui.

Kapines juosia žema akmeninė tvora. Katinas sustojo jos šešėlyje šalia metrinio antkapio, apaugusio samanomis ir pilkšvomis kerpėmis.

Taip tupėdamas užkniaukė garsiai ir šaižiai, švelniai baksnodamas akmenį.

– Gerai jau, gerai, – Linėja priklaupė.

Plikoms kojoms žemė pasirodė netikėtai vėsi. Ji ištiesė ranką, nugramdė samanas nuo antkapio ir pamėgino sudėlioti ištrupėjusias raides.

NIKOLAUSAS ELINGIJUS MEMENTO MORI Kūnu nubėgo šaltis, tarsi mirusiųjų sielos būtų kaip tik čia, ir tiestųsi į ją iš žemės gelmių.

2 Minu įsitaisė viename sodo kampe. Galinėje namo pusėje, klevo pavėsyje, pasistatė šezlongą, kur gali sau sėdėti su knygomis. Tai labiausiai nuo namo nutolusi sklypo vieta. Deja, atstumas per mažas, kad galėtum ignoruoti įvykius viduje.

Pro langą akis sugavo tėčio siluetą. Jis įnirtingai žingsniavo po virtuvę.

Pirmyn – atgal. Pirmyn – atgal. Staiga dingo iš akiračio. Ji išgirdo, kad jis kažką rėkia. Taip griausmingai, kad net langai sudrebėjo. Mama suriko atgal. Minu užsidėjo ausines stengdamasi panirti į Niko Dreiko dainą. Bet muzika tik dar labiau paryškino garsus, nuo kurių ji mėgino atsiriboti.

Anksčiau mama su tėčiu neigdavo, kad barasi. Jei riedavosi dėl darbo valandų ir tėčio sveikatos, vadindavo tai diskusijomis. Bet vasaros pabaigoje nustojo apsimetinėti.

Gal ir pasirodytum brandus, laikydamasis nuomonės, kad bartis tam tikra prasme sveika. Kad tai, kas ilgai uruliavo nematoma, pagaliau pliūptelėjo laukan. Bet vos pagalvojusi apie skyrybas, Minu išsigąsdavo kaip mažas vaikas. Gal būtų lengviau, jei turėtų brolį ar seserį. Tačiau anuodu – vieninteliai jos šeimos nariai. Mama, tėtis. Ir ji.

Minu mėgino sutelkti dėmesį į knygą ant kelių. Tai Žoržo Simenono detektyvas, kurį ji rado tėčio lentynoje. Nugarėlė suplyšusi, vartant vis iškrisdavo pageltę lapai. Knyga gera. Ji taip mano. Bet visai neįstengia įsitraukti. Tarsi durys į knygos pasaulį jai būtų užvertos.

Akies kampučiu Minu užgriebė šmėstelint šviesų pavidalą.

Paskubomis nusitraukė ausines ir atsisuko.

Gustavas. Su trumparankoviais baltais marškinėliais, paryškinančiais odos įdegį ir auksinį saulės išblukintų plaukų spindesį. Atrodo, kai kurie žmonės tiesiog sutverti vasarai. Minu tikrai ne iš jų.

– Sveika, – pamojo jis.

– Sveikas, – atsiliepė Minu.

16

Ir nervingai dirstelėjo į namą. Viduj kol kas tylu. Bet kiek tas truks?

– Ko nustebai? – paklausė Gustavas. – Pamiršai, kad žadėjom pasimatyti?

– Ne, tik truputį užsisėdėjau.

Namo gilumoje trinktelėjo durys, vėl suriko tėtis. Mama atsilygino ilga keiksmų virtine. Gustavas nė nemirktelėjo, bet turėjo girdėti. Minu taip staigiai pašoko, kad knyga nukrito į žolę. Nepakėlė jos.

– Einam, – ji jau tolo greitais žingsniais.

Priėjusi sklypo pakraštį nekantriai atsisuko. Gustavas pakėlė knygą ir padėjo ant šezlongo. Žvilgtelėjo šypsodamasis ir mikliai pasivijo ją.

Jie palengva traukė per Engelsfošą. Judėti įprastu tempu buvo neįmanoma. Kaitra lenkė prie žemės. Atrodė, kad žemės trauka pasmarkėjo dešimtgubai.

Minu niekada nesuvokė malonumo drybsoti paplūdimyje. Bet šią vasarą tik per plauką nepradėjo rimtai svarstyti, ar nenuėjus prie ežero, kur nelyginant piligrimai būriais traukė Engelsfošo gyventojai, ieškodami bent trupučio atgaivos. Mintis, kad reikės prie žmonių išsirengti, visada ją atbaido. Jei galėtų – ir veido nerodytų. Jos veido odos stebuklingai nepaveikė net toks svilinantis karštis. Ypač uolus spuogas tvinkčiojo ties smilkiniu. Ji pabandė pridengti jį garbana, kad nepamatytų Gustavas.

Sunku pasakyti, kada mama su tėčiu pradėjo bartis atvirai. Taip pat nelengva įvardyti tą akimirką, kada juodu su Gustavu tapo draugais.

Kai Minu pagaliau išdrįso pasipasakoti Išrinktosioms apie juoduosius dūmus, paralyžiuojantis atstumas tarp jos ir viso pasaulio truputį sumažėjo. Bet ji jau nebėra ta Minu kaip anksčiau. Jos draugė Rebeka žuvusi. Ją nužudė Maksas, kurį Minu mylėjo labiau už viską. Maksas, kuris sakė, kad demonai sukūrė jai planą. Ji vis dar nežino, nei koks tas planas, nei kokios jėgos slypi jos viduje.

Bet visoj šioj sumaišty jos neapleido Gustavas. Vasaros atostogų pradžioje vis bandė įkalbėti ją nupėdinti iki ežero, bet ji kaskart išsisukdavo, 17

Strandberg, Mats; Elfgren, Sara B. St276 Ugnis : [romanas] / Mats Strandberg, Sara B. Elfgren ; iš švedų kalbos vertė Raimonda Jonkutė. – Vilnius : Nieko rimto, 2015. – 568 p. : iliustr.

Antroji švedų rašytojų Matso Strandbergo ir Saros B. Elfgren trilogijos dalis vėl kviečia pasinerti į įdomų ir iššūkių kupiną magijos pasaulį. Penkios, atrodytų, paprastos merginos iš tiesų yra Išrinktosios raganos, kurios dar kartą privalo stoti į kovą su galingais demonais. Bet net ir kovojant dėl žmonijos išlikimo joms teks spręsti kasdienes paauglių gyvenimo problemas, kurios kartais gali būti ne ką lengvesnė užduotis. Knyga tapo tikra sensacija paauglių tarpe.

Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Danutė Ulčinskaitė Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė Tiražas 1500 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius

https://www.facebook.com/knygubures Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Po

trumpų vasaros atostogų be magijos, Išrinktosios raganos vėl turi sutelkti budrumą. Mažame Engelsfošo miestelyje ima dėtis keisti dalykai – nuolat laikosi nepakeliamas karštis, miškas merdi. Visą miestą ir mokyklą apima nesveika pozityvumo beprotystė, skatinama keistos sektos, pasivadinusios PE draugija.

Panašu, kad norėdamos kovoti su blogosiomis magijos jėgomis ir surasti demonų palaimintąjį merginos privalės išmokti viena kita pasitikėti. Tik betarpiškai susivienijusios jos gali pamėginti atitolinti apokalipsę, kuri pražudytų visą žmoniją... gnis – antroji intriguojančios trilogijos dalis, tapusi pasauliniu bestseleriu, išverstu į daugiau nei 25 užsienio kalbas.

„U

“

Pirmoji trilogijos dalis:

Informacija, esanti šioje knygoje, gali daryti neigiamą poveikį asmenims

ISBN 978-609-441-281-3