Ugurbado sugrįžimas

MAKSAS FRAJUS U G U R B A D O S U G R ¸I Ž I M A S

UDK 821.161.1-31 Fr35

Versta iš: Макс Фрай ВЛАСТЬ НЕСБЫВШЕГОСЯ Амфора, Санкт-Петербург, 2008

„Ugurbado sugrįžimas“ – pirma knygos NEIŠSIPILDYMO GALIA dalis

ISBN 978-609-441-008-6

© Tekstas, Макс Фрай, 2003 © Vertimas į lietuvių kalbą, Dalia Saukaitytė, 2011 © Viršelio dailininkė, Kristina Norvilaitė, 2011 © Leidykla „Nieko rimto“, 2011

Ugurbado sugrįžimas

Iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė

Vilnius 2011

– Nuo tada, kai nelabieji sugundė mane trenktis į tą nuodėmingąją Čerchaulą, kasnakt sapnuoju visokias nesąmones! – piktai burbtelėjau Džufinui. – Gal jie nužiūrėjo mane, ar ką? O galėjo!..

– Net neeikvosiu brangaus laiko tave ramindamas, ir pats puikiai supranti, kad paistai niekus! – nusišypsojo šefas ir rūpestingai stumtelėjo man puodelį karštos kamros. – Tiesiog nemėgsti būti prižadintas paryčiais ir pirmąjį pusvalandį esi pasirengęs niurzgėti dėl kiekvieno menkniekio lyg koks senas kelmas, nujaučiantis artėjant reumato priepuolį... Niekas tavęs nenužiūrėjo ir vadinamąsias nesąmones sapnuoji toli gražu ne kiekvieną naktį. Na, šiąnakt gal ir susapnavai, jeigu nemeluoji... Beje, taip tau ir reikia! Nėra ko šitaip begėdiškai parpti darbe.

– Visas pretenzijas adresuokite ūmai aprimusiems savo audringos jaunystės draugeliams, – suniurnėjau. – Juk aš nekaltas, kad jiems praėjo ūpas išdarinėti visokias klaikybes. Ko tik netenka griebtis, kad iš dyko buvimo nekuoktelėčiau! Gėda saky5

ti, vakar vakare mes su Numinorichu ir ledi Keki taip žemai smukome, kad dirbome Miesto policijai.

Padėjome jai suimti kelis tuzinus aktyvių kažkokios kvailos slaptosios draugijos narių... Viskas lyg ir nieko, tie vaikinai – romūs kaip avinėliai, bet jų įšventinimo paprotys reikalauja pavogti kokią nors senovinę relikviją – ir kuo brangesnę, tuo geriau! Įsivaizduojate, už kiek neatskleistų bylų jiems turi būti dėkinga Bubutos žinyba?!

– Įsivaizduoju. O kurių galų jūs apskritai ten vėlėtės? Byla smagi, bet ne visai mūsų srities – na, smulkmė.

– Smulkmė, žinoma... Tą mielą draugiją Keki užėjo visai netyčia, per kasdienį reidą po Echo užeigėles. O juk žinote, kokia ji kibi! – pareiškiau su tokiu pasididžiavimu, tarytum ledi Keki būtų mano paties mokinė, ne sero Kofos auklėtinė. – O kai šitaip viskas susidėjo, mes nusprendėme, kad bylą reikia ištirti iki galo. Juk skaudu, jeigu užbaigti mūsų darbą būtų pavesta kokiam Čektai Žachui.

– Vaje, kaip jūs visi tą vargšelį mylite! – šyptelėjo Džufinas. – Bemaž kaip aš – generolą Bubutą Bochą... Malonu, kai jaunoji karta šitaip perima geriausias senosios kartos tradicijas!

– Aš ką tik užsnūdau, o čia toks triukšmas...

6

Visada žinojau, kad žmonės – triukšmingos būtybės, bet šiandien jūs kalbatės kažkaip itin garsiai, – priekaištingai tarė Kurušas ir nuo mano peties persikraustė ant Džufino peties. – Jeigu jau prižadinote, tai bent duokite riešutų!

Iškart puoliau prie stalo stalčiaus, kuriame mudu su Džufinu laikome riešutus, skirtus mūsų rajajam gudročiui. Slaptojoje Paieškoje įprasta, kad visi burivucho pageidavimai turi būti vykdomi akimirksniu. Palesinęs paukštį, grįžau prie nutraukto pokalbio.

– Mano galva, iš Bubutos naudos daugiau, jis nors juokingas...

– Leitenantas Čekta Žachas taip pat ganėtinai juokingas, – autoritetingai paprieštaravo Džufinas.

Jis kalbėjo taip rimtai, tarytum mudu būtume susiginčiję ne menkesniu klausimu negu tikrosios Visatos atsiradimo priežastys!

– Na, tebūnie juokingas – jums geriau matyti, – didžiadvasiškai nusileidau. – Žodžiu, mes pusę nakties lakstėme paskui tuos romantiškus vagišius ir mūsų jaunieji energingieji bendradarbiai visiškai mane užvaikė! Beje, kitaip negu aš, jie jau seniausiai drybso...

O jūs čia piktinatės, kad miegu darbe, – kokia žiauri neteisybė!

7

– Ką tu, aš nesipiktinu, aš, gali sakyti, džiaugiuosi... O kodėl apskritai pradėjai man skųstis gyvenimu? Ar tikrai susapnavai kokią bjaurastį?

Nors Džufino tonas buvo lengvabūdiškas, jo klausime pasigirdo nemenkas nerimas. Ir ko čia stebėtis: mums jau ne kartą teko srėbti begalę nemalonumų, kurie prasidėdavo nuo negerų sapnų, ir ypač nuo negerų mano sapnų...

– Ne, šį kartą, manau, nenutiko nieko reikšmingo. Tiesiog aš visą vakarą automatiškai kimšausi į burną visokį šlamštą. Mat daužėmės po neaiškias pigias Senamiesčio prieigų užkandines. Galite numanyti, kuo ten maitina tokius atsitiktinius lankytojus kaip mes! Taigi galutinai iškamavau skrandį, nusilaksčiau, pavargau ir galų gale užmigau nepatogia poza. Štai ir susapnavau kažkokią nesąmonę: tarytum mane vaikosi keista piktadarių porelė – milžinas ir nykštukas... O kartais prisimindavau, kad esu Slaptasis seklys, ir pats pradėdavau juos persekioti – nedidelis skirtumas!

– Milžinas ir nykštukas? Tikrai, kažkokie niekai, – pritarė Džufinas. Jo veide susimąstymas akimirksniu virto nekantra ir net šiokiu tokiu suirzimu. – Gerai, bala nematė tų keistų tavo regėjimų!

Drožk namo ir pasistenk pailsėti. Šiandien man teks 8

palikti šias sienas iškart po vidurdienio, ir labai norėčiau, kad čia trainiotųsi ne kas kitas, o tu, kol manęs nebus.

– Nejaugi esu toks nepakeičiamas? – graudžiai pasiteiravau.

– Tiesą sakant, ne. Bet taip susiklostė, kad visi šiandien turi neatidėliotinų reikalų ir tik vienas tu – ne. Ir dar Kurušas, tiesa, mielasis?

Džufinas švelniai pakedeno pasišiaušusias beužsnūstančio paukščio plunksneles. Burivuchas atmerkė vieną geltoną apskritą akį, bet greitai susivokė, kad nieko įdomaus čia nevyksta, užsimerkė ir galutinai pasipūtė.

– Dėl Kurušo nežinau, bet aš jau kažin kada turiu neatidėliotiną reikalą, – atsidusau. – Man mirtinai reikia pabūti namie. Nors tris dienas – apie daugiau nedrįstu net svajoti! Išsimiegoti, mažumėlę panuobodžiauti, užsukti į savo karališkuosius rūmus, mandagiai pasiteirauti jų gyventojų, ar viskas gerai, ir pakasyti šuniui paausį... Et, Magistrai nematė to šuns!

Džufinai, juk aš merginą turiu! Techi labai patinka ilgesnį laiką pabūti su manimi. Jeigu netikite, paklauskite jos pačios... Tiesa, ji jau pamiršo, kad taip būna.

– Puikiausiai ją suprantu! – šūktelėjo Džufinas. – Man irgi labai patinka ilgesnį laiką pabūti 9

tavo draugijoje. Nuo ryto ligi nakties taip smaginčiausi... Gerai, sere Maksai, sakykim, kad mane sugraudinai. Vaje, kokią graudžią grimasą gebi suraityti – tuoj apsiraudosiu! Ir kas tave išmokė?

– Senas jūsų draugelis Loisas Pondochva, – kandžiai atrėžiau. – Sapnuojasi man kone kasnakt ir siundo: „Nueik pas Ketarietį ir tėkšk jam štai to-o-okią grimasą!“ Manau, tai ir yra baisusis jo kerštas...

– Labai panašu, – lyg koks kankinys atsiduso šefas. – O ką, jis galėtų... Tebūnie, nelaime tu mano!

Tebūnie tau rytoj Laisvės nuo Rūpesčių diena.

– Na, aš turėjau omenyje tris...

– Klausyk, susitarkime dėl dviejų, – pasiūlė Džufinas. – Kam tau tos trys? Juk vis tiek nenutuoki, ką veikti laisvu nuo darbo laiku!

– Jūsų informacija senstelėjusi, – nusišypsojau. – Esu jau ne kartą instruktuotas, kaip elgtis tuo sunkiu gyvenimo laikotarpiu.

– Tikiuosi, bent jau šitas instrukcijas gavai ne iš Loiso Pondochvos?

– Ne, jis kaip tik labai menkai nusimano apie kultūringą laisvalaikį. Dar menkiau negu mudu. Išmintingasis mano mokytojas buvo seras Numinorichas. Tam vyrukui netgi pavyko išmokyti mane šokti, įsivaizduojate?

10

– Ne, – tvirtai pareiškė Džufinas. – Mano vaizduotė turtinga, bet ne tokia turtinga, šlovė Magistrams... Beje, o kodėl nevažiuoji namo? Juk jau kažin kada tave išleidau.

– Todėl, kad mudu dar nebaigėme derėtis. Aš noriu gauti tris Laisvės nuo Rūpesčių dienas, o jūs kol kas siūlote tik dvi...

– Dėl to nesirūpink, berneli, – mostelėjo ranka Džufinas, lyg būčiau kokia įkyri musė. – Trys, tai trys. Imk nors tuziną, jeigu manai, kad nekvanktelėsi nuo dykinėjimo! Juk iš tikrųjų rūpinuosi vien tavo dvasine sveikata...

– Per tuziną dienų, ko gero, tikrai kvanktelėčiau, – pritariau aš. – O štai trys – labai vykęs skaičius.

– Gerai, kaip pasakysi.

Kartkarčiais Džufiną ištinka visai nesuprantami nuolaidumo priepuoliai. Spėjau šiek tiek jį perprasti ir numanau, ką jie reiškia: šefas nori, kad jį tučtuojau visi paliktų ramybėje.

– Viskas, aš jau einu velniop! – pareiškiau siausdamasis į Mirties Mantiją.

– Labai malonu, – melancholiškai tarstelėjo Džufinas. – Tik nepamiršk, laukiu tavęs vidurdienį.

– Argi įmanoma tai pamiršti! – atsidusau.

11

Namie kuo greičiau nėriau po antklode. Savo žinioje dar turėjau visas penkias valandas. Mano kojos nesitvėrė iš laimės, kad tiek laiko galės dryksoti išsitiesusios, ir netgi ant visos kaugės pagalvių! Iš nežemiško malonumo taip atsipalaidavau, kad nejučia užsnūdau, o maniau – jau nelemta...

– Maksai, kas tau? – prižadino susirūpinęs Techi balsas. Ji purtė mane už peties. – Kas tas Ugabudas?

O gal Ubagordas – gerai neišgirdau...

– Neįsivaizduoju. Kaip gyvas nesidomėjau tokiais niekais. Tik pamanykite – kažkoks Ubagordas!.. Palauk, o kas atsitiko?

– Maksai, tu mane mirtinai išgąsdinai. Rėki per miegus Magistrai žino ką! – su palengvėjimu nusišypsojo ji. – Prabudau, kai didžiu balsu apreiškei Pasauliui, esą tasai Ubagordas – ar kuo jis ten vardu – vėl sugrįžo ir dabar, girdi, „viskam galas“. Kaip tik šitaip ir pasakei. Beje, o kas tau prisisapnavo?

– Neprisimenu. Kažkokios nesąmonės, – numojau ranka ir apglėbiau Techi. – Puiku, kad mane prižadinai, jau ir taip išmiegojau kone visą naktį. O yra dalykų, kuriuos įmanoma daryti tik būdraujant...

– Maksai, tu verčiau paklausk sero Džufino, gal jis žino, kas tasai Ubagordas? – neryžtingai pasiūlė 12

Techi. – Man visa tai nepatinka... O jeigu tavo sapnas buvo pranašingas?

– Žinoma, pranašingas. Tik tokius ir sapnuoju! – ir ėmiau maivytis vaizduodamas įkvėptą pranašą.

– Bet tu jo paklausi? – neatlyžo Techi.

– Aišku, paklausiu. Jau ir pats mirštu iš smalsumo. Tarytum manęs nepažinotum!

Name prie Tilto atsiradau dešimt minučių po vidurdienio. Džufinas jau nekantriai būgnijo pirštais į stalviršį.

– Iš tavo malonės dabar turiu galimybę pavėluoti į pasimatymą su Jo Didenybe, – suniurzgė jis. – Taip atvirai kiaulinti ligi šiol nesu sau leidęs. Ir štai pagaliau tai įvyks!

– Regis, man nederėjo taip ilgai praustis, – pripažinau savo kaltę.

– Tau, sere Maksai, apskritai nederėjo palikti savo motinos įsčių! Tada visiems būtų gera, ypač man.

Džufinas uoliai vaidino įpykusį viršininką, stačiai iš kailio nėrėsi. Atrodė ne itin įtikinamai, bet nuo kritikos aš susilaikiau. Ir nusprendžiau išgelbėti šefo reputaciją.

– Ar norite, pats jus nuvešiu? – pasisiūliau. – Po poros minučių būsite Rulcho pilyje, ir tiek tų bėdų!

13

– O man reikia į Anmokario pilį. Gurigas paskyrė susitikimą vasaros rezidencijoje. Ir jis visiškai teisus: vakar kaip tik prasidėjo vasara, šia proga tave ir sveikinu!

– Na, Anmokario pilyje būsite po penkių minučių. Ar tinka?

– Užuot klausinėjęs, sėskis prie vairalazdės. Jeigu dar pusvalandį aptarinėsime šį klausimą, aš tikrai pavėluosiu, neišgelbės nė beprotiškas tavo vairavimas.

Stengiausi kaip įmanydamas, ir Anmokario pilį pasiekėme ne tik laiku, bet netgi anksčiau, negu reikėjo. Sero Džufino Chali reputacija buvo išgelbėta.

Kelionės pabaigoje prisiminiau savo prabudimo aplinkybes.

– Džufinai, ar jums nieko neprimena žodis „Ugabudas“? O gal „Ubagordas“?.. Veikiausiai tai vardas, nes...

– Ugurbadas?!

Džufinas dėbtelėjo į mane įsiutęs ir apstulbęs, tarytum būčiau ką tik pareiškęs, kad žvėriškai nudaigojau visus geriausius jo draugus. Prisipažinsiu, buvau beišsigąstąs savo viršininko – pirmąkart per visą mūsų pažinties laiką!

– Taip, turbūt... Džufinai, jeigu jau nusprendėte 14

nukąsti man galvą, leiskite nors testamentą parašyti!

– Apsieisi! – įtūžį jo akyse jau spėjo pakeisti sprogstamasis linksmybės ir smalsumo mišinys. – Beje, iš kokio žinių šaltinio pasėmei šį nuodėmingą vardą?

– Pasėmiau ne aš, o Techi. Ji tvirtina, esą rėkalojau šią nesąmonę per miegus. Mirtinai ją išgąsdinau pareikšdamas, kad tas... kuo, sakėte, jis vardu?

– Ugurbadas, – pakartojo Džufinas.

Nebeatrodė jis nei linksmas, nei piktas – veikiau tiesiog liūdnas.

– Aha. Žodžiu, aš rėkiau per miegus, kad Ugurbadas sugrįžo ir dabar viskam galas... Neimkit į galvą, juk žinote, koks greitas esu panikuoti!

– Deja, tokių naujienų negali neimti į galvą, – atsiduso Džufinas. – Tiek to, gyvenimas tęsiasi! Todėl dabar aš vis dėlto drožiu susitikti su Jo Didenybe, bet kaip įmanydamas stengsiuosi, kad tas susitikimas baigtųsi kuo greičiau. O tada grįšiu į Namą prie Tilto ir mudu pamėginsime išsiaiškinti pranašinguosius tavo sapnus.

Susirūpinęs atsidusau, apgręžiau amobilerį ir, nekreipdamas dėmesio nei į saulės zuikučius, nuauksinusius tamsią Churono plynumą, nei į didingas senovinės Rulcho pilies sienas, nei į raižytinius 15

Louchio tilto, per kurį ėjo mano kelias, turėklus, patraukiau į Valdybą. Kur ten, mane ėste ėdė smalsumas ir, dar blogiau, kažkokios neaiškios, nerimą keliančios nuojautos, labiau primenančios paprastą fizinį negalavimą.

Užtai Name prie Tilto manęs laukė nemokamas radikaliosios terapijos seansas. Seras Numinorichas Kuta, mūsų, atsiprašant, etatinis uodžius, sumanė pasinaudoti proga, kad nėra Džufino, ir atėjo į darbą lydimas savo jaunesniojo sūnaus. Jeigu Bendro darbo salėje būtų trainiojęsis Lonli-Loklis, šio įvykio nebūtum galėjęs priskirti net prie menkų nemalonumų. Seras Šurfas pasižymi išskirtiniu talentu vien savo išvaizda nutraukti ne tik „nereikalingus gyvenimus“, bet ir griaunamąją vaikų bei naminių gyvūnėlių veiklą. Vos jį išvydę, šie entropijos samdiniai greitai ir tyliai susiranda tamsiausią kampelį...

Bet Šurfo niekur nebuvo. Tiesa, Džufinas buvo minėjęs, kad šiandien visus mūsų kolegas užgriuvo kažkokie neatidėliotini reikalai... Todėl jaunasis seras Filas pražūtingu uraganu nuūžė per Bendro darbo salę – visa laimė, kad Numinorichui užteko proto neleisti jo niekur kitur. Džiaugsmai nesibaigė išvartytais ir kone sulaužytais baldais bei keliomis 16

saldžiomis dėmėmis užvis netinkamiausiose vietose. Toli gražu! Filas turėjo pasiėmęs žaislinę laidynę babumą, šaudantį ne sprogstamosiomis, o dažomosiomis kulkomis – ir koks pusgalvis išradėjas jas sugalvojo?! – todėl mūsų baltutėlių sienų prisiminimai buvo amžiams palaidoti po alyvinėmis dėmėmis.

Kai įėjau, Numinorichas kaip tik mėgino nukelti savo įpėdinį nuo lubų sijos. Nenumanau, kaip jis ten užsirangė, bet, mano galva, viską reikėjo palikti kaip yra – bent jau kad galėtume šiek tiek atsipūsti.

– Kas nutiko, gal valstybės perversmas? – griežtai pasiteiravau. – Atrodo, mūsų įstaigai pagaliau atėjo paskutinioji!

– Maksai, nejaugi iš tikrųjų moki pykti? Žinai, toks bendravimo stilius tau nelabai tinka, – angelo balsu atsakė Numinorichas. – Supranti, pamaniau, kad šiandien čia nieko nebus ir galėsiu parodyti Filui, kur dirbu. Jis taip seniai prašė...

Mažasis baisūnas sutrikęs paraudo ir linktelėjo.

– Na, tuomet šlovė Magistrams, nes jau buvau sunerimęs! – suniurnėjau. Ir atsigręžiau į Numinorichą: – Kas nors čia dar yra ar jau visus išbaidėte?

– Nežinau. Atrodo, nėra nieko. Radau tik Melifarą ir juodu su Filu labai susidraugavo! Bet paskiau Melifaras prisiminė turįs kažkokių reikalų...

17

– Aišku. O sienas tuodu proto broliai abu išgražino?

– Mudu su Melifaru tik trumpam nuleidom akis... – atsiprašomai pratarė Numinorichas.

– Teismui viskas aišku, gali nesivarginti, – nusijuokiau. – Ką gi, viskas gerai, bet, tavimi dėtas, vis dėlto perkelčiau Filą į kokią nors saugią vietą, pageidautina – už Jungtinės Karalystės ribų... Ir pats ten pasislėpęs lindėčiau artimiausią tūkstantį metų. Numanai, kas ištiks Džufiną, kai jis visa tai pamatys?

– Jau iškviečiau jaunesniuosius tarnautojus, tuoj viskas bus sutvarkyta. Jie kaip tik išėjo dažų sienoms, uždažys ir nieko nebus matyti, – pažadėjo Numinorichas.

Jo optimizmas pasirodė užkrečiamas: aš numojau į viską ranka ir įsitaisiau artimiausiame krėsle, per stebuklą išsaugojusiame visas savo kojas.

– Žinai, tau vertėjo nuvesti savo atžalą Miesto policijos link, – geraširdiškai suniurzgiau. – Kadaise ledi Melamori mėgdavo gąsdinti šauniuosius policininkus savuoju Arvarocho chubu... Ar nutuoki, koks tai padaras?

– O kaipgi! – įsižeidęs purkštelėjo Numinorichas.

Tiesa, visai pamiršau, kad šnekuosi su vyruku, 18

įsigudrinusiu gauti kone tuziną aukštojo mokslo diplomų!

– Tai štai, mano galva, tavo sūnus niekuo ne prastesnis už chubą! – užbaigiau.

– Mūsų ekskursiją aš ir pradėjau Miesto policijos pusėje! – pareiškė Numinorichas. – Filas baisiausiai norėjo išvysti tikrus policininkus... Būtum matęs, kaip jis įsisegė generolui Bubutai į barzdą: generolas jam neapsakomai patiko!

– O Bubutai ar patiko? – kandžiai pasiteiravau.

– Man pasirodė, kad nelabai, – prisipažino Numinorichas. – Bet jis beveik nesikeikė, juk žino, kad mudu su tavimi draugai...

– Vargšas Bubuta! – atsidūsėjau. – Reikės padovanoti jam dar vieną dėžutę cigarų, gal tai jį apmaldys. Vis dėlto mums teks ir toliau kaip nors manytis tarp tų pačių įstaigos sienų... Amžinai man už jus kentėti! Klausyk, o kur dingo tavo nepaprastasis sūnelis?

– Nežinau, – sutriko Numinorichas. – Vaje, aš ir vėl paleidau jį iš akių, ir štai...

Mes supračiai susižvalgėme ir su siaubu sužiurome į praviras mudviejų su Džufinu kabineto duris.

Tada sutartinai šokom ant kojų ir leidomės įkandin mažosios stichinės nelaimės.

19

Bet šiek tiek pavėlavome: iš už durų pasigirdo siaubingas Kurušo klyksmas ir ne mažiau klaikus Filo riksmas. Aš pirmas įgriuvau į kabinetą. Laimė, man pavyko šaltakraujiškai įvertinti padėtį ir suprasti, kad išmintingasis mūsų paukštis gyvas ir sveikas, tik baisingai įdūkęs. Jo ir Filo dvikova baigėsi lygiosiomis: berniūkštis rankose turėjo plunksną iš burivucho uodegos, o ant skruosto – ilgą brėžį.

Pasirodo, burivucho snapas tinka ne tik kreminiams pyragaičiams knaboti!

– Tėti, jis man įkirto! – paskundė Filas.

– Ir gerai padarė, – net nemirktelėjęs atrėžė Numinorichas. – Jeigu aš turėčiau uodegą ir kas nors įsigeistų išpešti iš jos plunksną, tokiam negeram žmogui taip pat būtinai pasistengčiau įkirsti.

Geležinė jo logika privertė mane nusišypsoti.

– Maksai, kaip galėjai leisti, kad šitas neprotingas mažasis žmogus įeitų į mūsų kabinetą? – piktai paklausė Kurušas.

– Esu kaltas, mielasis! – nuolankiai prisipažinau. – Bet ne taip labai, kaip tau atrodo... Sero Numinoricho sūnus – tarsi koks žemės drebėjimas.

Niekas neįstengia jo suvaldyti!

Tačiau užbaigti man neteko. Durys su trenksmu atsivėrė ir ant slenksčio išdygo seras Lukfis Pencas.

20

Mūsų mielojo Meistro Žinių saugotojo buvo neįmanoma atpažinti: akys piktai žaibuoja, šnervės grėsmingai išpūstos, pirštai plėšriai suriesti, sakytum vyrukas tuoj tuoj įsikirs aukai į gerklę. Nė neįtariau, kad šitas smulkutis drovus vaikinas gali tapti tokiu pavojingu padaru! Kita vertus, Slaptasis seklys – visada Slaptasis seklys, net jeigu jo pareigos – tik bendrauti su Didžiojo Archyvo burivuchais. Taip, esu lėtos mąstysenos...

– Čia šaukė burivuchas, – neatpažįstamu kimiu balsu sušvokštė Lukfis. – Kas nuskriaudė burivuchą?

– Vyruti, nusiramink! Jau viskas gerai, – taikiai nusišypsojau.

Tuo tarpu niekdarys Filas išsigandęs pasislėpė po savo laimingojo tėtušio lochiu. Lukfis pažvelgė į mane nereginčiomis sustingusiomis akimis ir vėl paklausė: – Kas nuskriaudė burivuchą?

– Kurušai, pasakyk jam, kad viskas jau susitvarkė. Gal nors tavęs jis paklausys, – paprašiau aš.

– Lukfi, su savo skriaudiku aš pats atsiteisiau. Ir šiaip, nieko baisaus nenutiko, – pareiškė kilnusis paukštis.

Lukfis sutrikęs sumirksėjo ir akyse pradėjo atvirsti į gerą mano bičiulį – simpatingą ir drovų vaikiną.

21

– Vadinasi, čia viskas gerai? – su palengvėjimu paklausė jis.

– Kuo puikiausiai, Lukfi, – nusišypsojau aš ir dėkingai pažvelgiau į Kurušą: – Ačiū, mielasis. Nupirksiu tau tuziną pyragaičių, garbės žodis!

– Visai pakaks šešių. Bet juos turi nupirkti ne tu, o šito kvailo mažojo žmogaus tėvas, – nusprendė Kurušas. – Taip bus teisingiau.

– Supratai, sere Numinorichai? Be to, man iš tavęs priklauso bent jau ąsotis kamros! – tvirtai pareiškiau. – Tiesą sakant, mano ištampyti nervai verti kur kas daugiau, bet šiandien esu neapsakomai geras – net pačiam šleikštu!

– Su viskuo sutinku, – linktelėjo Numinorichas.

– Tuoj pasiųsiu šauksmą į „Rajūną“ ir visko užsakysiu.

– Tai jau ne! Man bus kur kas ramiau, jeigu judu abu nedelsiant patys ten iškeliausite, – aš jaučiausi esąs pavargęs didžiulės šeimos tėvas. – Tegu dabar Filas aplaužo madam Žižindos baldus, atėjo jos eilė!

Filas sumetė, kad jam jau niekas negresia, ir vikriai išnėrė iš po tėvo lochio. Iš užančio išsitraukė pypkę ir išdidžiai įsikando į dantis. Su siaubu atpažinau, kad šis suvenyras – viena mėgstamiausių Džufino pypkių. Filas spėjo nugvelbti ją nuo stalo.

22

Numinorichas irgi pamatė pypkę ir skubiai konfiskavo ją iš savo brangiausio turto.

– Pypkę, Filai, įprasta rūkyti po valgio, o tu dar nepietavęs, – griežtai tarė jis.

Filas buvo priverstas sutikti su tėvo logika. Šiaip ar taip, ginčytis jis nešoko ir juodu pagaliau išsinešdino.

– Nepamirškite pyragaičių! – riktelėjo įkandin Kurušas.

Susmukau į savo krėslą ir nusibraukiau nuo kaktos prakaitą. Viskas buvo kažkaip pernelyg. Jeigu Namą prie Tilto būtų užpuolę kokie nors maištaujantys Magistrai, šitai aš dar būčiau pajėgęs suvirškinti. Bet Filo apsilankymas netilpo į jokius grėsmės visuomenei rėmus!

– Lukfi, pasėdėk su mumis, – pasiūliau aš. – Manau, plunksnuotieji tavo bičiuliai neįsižeis, jeigu valandėlę paplepėsi su manimi ir Kurušu ir išgersi puodelį kamros.

– Ačiū, sere Maksai, – sumišęs nusišypsojo jis. Žiūrėjau ir netikėjau savo akimis: nejaugi štai šitas tylenis prieš akimirką priminė senovės laikų didvyrį?!

– O kas vis dėlto čia atsitiko? Ir kas tasai nuostabus berniukas? – paklausė jis.

23

– Nuostabus berniukas?!

Aš trumpai apsakiau Lukfiui svaiginančią mažojo Filo nuotykių istoriją, pasibaigusią piktadarišku pasikėsinimu į Kurušo uodegą. Vos įpusėjus, mano pasakojimą nutraukė beldimas į duris: iš „Rajūno Bunbos“ pasiuntinys atnešė kamros ir žadėtuosius pyragaičius Kurušui. Reikia pripažinti, Numinorichas – ne iš tų, kurie pamiršta savo pažadus!

– Vaikai – tokios nenuspėjamos būtybės! – filosofiškai apibendrino Lukfis.

– Ir ne tik vaikai, – atsidusau aš. – Ar pats bent nutuoki, koks žvėriškas buvo tavo veidas, kai čia įsiveržei? Garbės žodis, Lukfi, nenorėčiau kada nors pasipainioti tau po kojomis!

– O ką? Ar aš prastai pasirodžiau? – sutrikęs paklausė šitas pribloškiantis tipelis.

– Priešingai, pernelyg gerai! Taip gerai, kad aš pats, patikėk, vos nepuoliau slėptis už Numinoricho nugaros įkandin to niekšelio Filo!

– Tikrai? – pamalonintas nusišypsojo Lukfis. Ir vėl baisingai susidrovėjo: – Maksai, garbės žodis, aš nenorėjau nieko gąsdinti! Bet kai išgirdau Kurušo riksmą, kurį laiką išvis nepajėgiau suvokti savo veiksmų... Jeigu kas nors skriaudžia burivuchus, aš privalau įsikišti: juk esu už juos atsakingas!

– Lukfi, nereikia teisintis! Iš tiesų net neketinau 24

tau priekaištauti – veikiau norėjau išreikšti nuoširdų susižavėjimą... Klausyk, o jeigu ten būtų buvęs ne mažylis Filas? Na, jeigu Kurušą būtų rimtai puolęs koks nors tikras, galingas senovinio ordino galvažudys, ar būtum stojęs su juo į kovą?

– Tiesą sakant, to aš ir atėjau, – gūžtelėjo pečiais Lukfis. – Juk nežinojau, kad čia išdykauja sero Numinoricho sūnus...

– Žinai ką? Tu tikrai būtum tapęs tos dvikovos nugalėtoju! – nuoširdžiai pasakiau aš. – Jeigu man pačiam prireiktų gero gynėjo, dėl to, kas nutiko šiandien, aš gerai pagalvočiau, kurį pasirinkti – tave ar serą Lonli-Loklį!

– Kad tapčiau tavo gynėju, sere Maksai, tu turėtum pavirsti burivuchu. Negaliu ginti jokio žmogaus: jums aš nesu įsipareigojęs!

Po kelių minučių jis droviai padėkojo man už kamrą, ilgai užtruko atsisveikindamas, nužėrė ant grindų visus tuščius puodelius ir – kad gyvenimas neatrodytų pernelyg saldus – vieną pilną, siaubingai išraudo ir pagaliau dingo laiptuose, vedančiuose viršun, į Didįjį Archyvą. Aš niūriai dėbtelėjau į subjaurotą kilimą ir pamaniau, kad mūsų jaunesnieji tarnautojai turės gražaus darbelio, kai įveiks pogromo Bendro darbo salėje padarinius.

25

Taip panirau į liūdnus apmąstymus, kad nejučia alkūne stumtelėjau vienintelį ant stalo likusį puodelį. Pasigirdo duslus krekštelėjimas ir pažiro drungnos kamros purslai.

– Ne Slaptoji Paieška, o kažkokia beviltiškai sutrikusios judesių koordinacijos ligonių sanatorija! – piktai burbtelėjau luboms.

Pasikviečiau valytoją, tylomis parodžiau į žūstančias grindis po savo kojomis ir skubiai užsikėliau jas ant Džufino krėslo. Ir prisidengiau vakarykščiu „Echo bruzdesių“ numeriu, kad perkreipta mano marmūzė netrikdytų normalios švarinimosi eigos.

Mat tik man vienam atrodo, kad turiu teisę išgyventi paprastus žmogiškus jausmus, taip pat ir neigiamas emocijas, o jaunesniuosius tarnautojus prasta mano nuotaika visiškai išmuša iš vėžių.

Po valandos laikraštis man įsipyko, užtai nuotaika pragiedrėjo. Palikau savo slėptuvę ir išvydau, kad kabinete jau tvyro nepriekaištinga tvarka, o Bendro darbo salės restauravimo darbai sėkmingai artėja prie pabaigos. Vyrukai suskubo nubaltinti sienas ir dabar suniokotus baldus skubiai keičia naujais.

– Ak, kaip gražu, – pritariamai atsidusau. – Net gražiau, negu buvo... Reikės pasakyti serui Dondžiui 26

Melichaisui: tegu paskiria jums, vyručiai, kokią premiją už ypatingus nuopelnus Jungtinei Karalystei!

– Taip pat ir man! – entuziastingai atsišaukė Melifaras, kyštelėjęs pro duris akinamai besišypsančią marmūzę.

– O tau už ką? – nusijuokiau.

– Šiaip, kad praskaidrėtų mano nuotaika, – paaiškino jis. – Pabaisa, ar nenorėtum užeiti į mano kabinetą?

– Lyg nebūčiau to tavo kabineto matęs! – išdidžiai atrėžiau. – Kita vertus... Ko nepadarysi, kad nors kiek paįvairintum gyvenimą!

Pirmiausia Melifaras užsirioglino ant savo rašomojo stalo, mažumėlę pamataškavo kojomis ir laukiamai įbedė į mane akis.

– Na, ir kuo baigėsi jaunojo sero Kutos antpuolis?

– Pats matei: kapitaliniu remontu! – purkštelėjau. – Ir kad vien jo būtų pakakę... O kur dingai tu?

Nusprendei išvengti atsakomybės?

– Panašiai... – šyptelėjo jis. – O šiaip ėjau ieškot, su kuo pasimušti, kaip visada.

– Kas nors atsitiko?

– Et, vieni niekai, neverti tavo karališkojo dėmesio.

– Beje, patariu palengva atsipratinti nuo minties, kad esu karalius. Mat vieną gražią dieną tavo ir šiaip 27

abejotinos vertės juokeliai išvis nustos būti juokingi... Tikiuosi, jau šią žiemą į sostinę atvyks oficiali mano valdinių delegacija ir aš iškilmingai perduosiu juos Jo Didenybės Gurigo globai, taip, kaip buvo sumanyta iš pat pradžių. Žinai, net netikiu!

– O tu, vargšeli, vos spėjai pajusti karaliavimo skonį! – vyptelėjo Melifaras. – Nagi, pabaisa, prisipažink, juk tikriausiai brandini siaubingus dar vieno valstybės perversmo planus! Ir gerai darai, už savo sostą reikia kovoti!

– Špygą aš už jį kovosiu... Verčiau papasakok, su kuo mušeisi? Ir išvis – kodėl tau panižo taip nekultūringai leisti laiką?

– Ne, tikrai nieko įdomaus. Tik pamanyk, vienas pamišėlis ketino apnuodyti Churono vandenį!

Beje, kodėl „ketino“? Jis jau kelis kartus jį nuodijo.

Tiesa, tas pragaro mišinys, kurį jis nuoširdžiai laikė nuodais, galėtų pakenkti nebent puspročiui, kabinančiam jį šaukštais... Žodžiu, ne nusikaltimas, o vieni juokai. Bet kadaise tas vyrukas buvo Skylėtosios Taurės ordino Jaunesnysis magistras, mūsų Lonli-Loklio kolega, įsivaizduoji? Todėl Pamišėlių prieglaudos vaikinai nesiryžo gaudyti jo vieni patys.

Ir gerai padarė... Mudu su Šurfu jiems pagelbėjome: aš neįtikėtinomis pastangomis sučiupau tą vargetą į 28

glėbį, o spindulingasis Lonli-Loklis stovėjo nuošalyje ir žiovavo. Pasak jo paties, „kontroliavo padėtį“. Ši veikla taip jį nuvargino, kad vyrukas, norėdamas užsimiršti, nutarė skubiai aplankyti tuziną bibliotekų... Žodžiu, nieko įdomaus!

– Tikrai, – pritariau aš. – Galingas pamišėlis beria į Churoną kažkokius nuodus – vieni niekai! Juoba kai palygini su oficialiu jaunojo Filo vizitu, kurio finalą man teko išgyventi. Šis įvykis pasendino mane milijonu metų!

– Nesriūbauk, Nakties Košmare! Milijonas metų – didelio čia daikto! Kai esi tokio garbaus amžiaus, tai jau nieko nereiškia... Verčiau štai ką man pasakyk: tupėsi čia, kol ateis Džufinas?

– Aha. O tu ketini nusimuilinti namo, ar gerai supratau? Ištisos trys valandos iki saulėlydžio?!

– Tiesą sakant, tau pačiam būtų tik geriau. Jeigu prisimeni, mano namuose gyvena viena iš gausybės tavo žmonų... Juk nori, kad ji būtų laiminga?

– Neprieštarauju, – nusijuokiau aš.

– Na, štai. O ji būna laiminga tik tada, kai esu šalia. Taip jau viskas susiklostė!

– Kokia keista moteris toji ledi Kenlech! – nuoširdžiai nusistebėjau. – Gerai, daryk ką nori. Kas aš toks, kad griaučiau jūsų šeimos laimę... Vis dėlto 29

ligi šiol negaliu suprasti: ką gi jūs veikiate vakarais?

Mano stebėjimų duomenimis, ši mįslinga veikla atima iš tavęs begalę laiko!

– Esi pernelyg jaunas, mano vaikeli, kad tau būtų atskleista šiurpi dviejų žmonių santykių paslaptis!

– Kaipgi. O vos prieš akimirką mano amžius tau atrodė garbus... Visada numaniau, jog šeimos gyvenimas kenkia proto galioms, bet net neįtariau, kad šitaip baisiai!

– Gali darkytis kiek telpa, vargšeli, net nemirktelėsiu. Nuodėmingieji Magistrai, nejaugi aš tikrai eisiu namo?!

Melifaro veidas buvo toks laimingas, kad galutinai ištižau ir nusprendžiau: Magistrai nematė, tegul trenkiasi kur nori!

Tas laimės kūdikis dingo siaubingos minties greičiu, o aš sugrįžau į kabinetą. Tyliai, kad neprižadinčiau po sunkios dienos užsnūdusio Kurušo, uždariau duris ir įbedžiau nosį į šviežutėlį, dar šiltą „Echo bruzdesių“ numerį, ką tik atneštą į mūsų kabinetą.

O po valandos pagaliau grįžo Džufinas. Tylomis atsisėdo priešpriešiais, susidėjo ant stalo rankas, atsirėmė į jas smakru ir įsmeigė į mane įdėmų žvilgsnį.

– Taip ir tylėsite? – paklausiau po kokių poros minučių.

30

Šefas gūžtelėjo pečiais.

– Tiesą sakant, net nežinau, nuo ko pradėti. Nenoriu be reikalo tavęs gąsdinti. Savęs – taip pat. Bet turbūt teks. Ar prisimeni, ką sapnavai tada, kai prabudai rėkdamas?

– Nieko aš neprisimenu. Juk ne pats prabudau.

Techi prižadino, o tokiais atvejais šūdą ten prisiminsi!

– Tiek to, nieko baisaus. Galiu tau padėti. Jeigu man kaip reikiant parūps, prisiminsi ne tik šiandienos sapną, prisiminsi net blėnis, kuriuos sapnavo tavo mamytė likus tuzinui dienų iki tavo gimimo.

– Vaje, ir tai įmanoma?

– Teoriškai – taip. Tačiau be tos vertingos informacijos mes kaip nors ištversime. Prisiminsi, ką sapnavai rytą, ir pakaks. Tai nuo to ir pradėsime.

– Ir kaip ketinate šį kartą iš manęs tyčiotis? – paklausiau pasmerktojo balsu.

– Nieko baisaus: nupjausiu tau galvą ir pažiūrėsiu, kas joje dedasi, tik tiek...

– A, tik tiek... Tada gerai, – atsidusau su palengvėjimu.

– Taip, su tavimi po senovei nesunku susitarti, – nusijuokė šefas. – Viskas puiku, bet dabar tau teks šiek tiek patylėti ir ramiai, neblaškant dėmesio 31

jokiems niekams, be jokių garsiųjų parūkymų, pasėdėti šitame krėsle. Iškęsi?

– Ne, šitaip nebuvo tartasi! – pasipiktinau. – Vos prieš akimirką sakėte, kad tik nupjausit man galvą, o, pasirodo, net negalėsiu blaškyti dėmesio. Nieko nebus!

– Gali manyti, kad tavo šmaikštumą aš jau įvertinau. O dabar imk ir užsičiaupk, – alsiai paprašė Džufinas.

Pažvelgiau į susirūpinusią jo fizionomiją ir supratau: verčiau jau neišsidirbinėti. Klusniai užsičiaupiau ir klausiamai įbedžiau akis į Džufiną. Jis pritariamai linktelėjo, o tada ištiesė ranką ir sprigtelėjo man į kaktą. Reikia pripažinti, gana juntamai, netgi piktdžiugiškai, lyg mes – aštuonmečiai ir aš ką tik būčiau pralošęs jam kokias nors kvailas mokyklinukų lažybas...

Bet tą akimirką palyginimai man nerūpėjo, galva tapo skambiai tuščia ir karšta, kaip kartais nutinka smarkiai nusičiaudėjus. Apkvaitęs sumirkčiojau, ir staiga mane užgriuvo toks galingas prisiminimų srautas, tarytum Džufino sprigtas būtų sugriovęs dambą, ligi šiol tvenkusią siaurą, bet nartų upelį.

Vaje, ko tik aš neprisiminiau! Bajinius marškinėlius smulkučiais baltais ir juodais langeliais su raudona 32

apykaklaite ir rankogaliais – pasirodo, labai juos mėgau, kai buvau trejų metų! Kažkokį kvailą sapną, kad tapau lašišinių rūšies žuvimi ir visą naktį sukau galvą, su kuo būtų galima susitarti, kad nereikėtų neršti. Gelsvais nėrinių rankogaliais papuoštą suknelę, kurią vilkėjo mergaitė, sėdinti greta manęs per chemijos pamokas aštuntoje klasėje. Pradžią beviltiškai kvailo anekdoto, kurį visą pusvalandį mėgino papasakoti man vienas draugelis. tą vakarą jis buvo tiek prisiputęs, kad nepajėgė nušvebeldžiuoti iki pabaigos, o kai kitą rytą paklausiau, kaip vis dėlto toji istorija baigėsi, vyrukas baisiai nustebo ir pareiškė pirmą kartą gyvenime ją girdįs. Žodžiu, prisiminiau neįtikėtinai daug informacijos, kuri, prisipažinsiu, neatrodė man itin vertinga.

– O dabar visą dėmesį sutelk į šiandienos prabudimą, – tyliai, bet reikliai tarė Džufinas. – Turi tik prisiminti, kaip nubudai. Visas smulkmenas. Ką tau pasakė Techi, ką tada padarei? Pašokai ar tik atsimerkei? Ką pamatei, kokios spalvos buvo antklodė ir panašiai... Toliau eisis savaime.

Linktelėjau, užmerkiau akis, kad neblaškyčiau dėmesio, ir iš paskutiniųjų pasistengiau prisiminti, kokiomis aplinkybėmis prabudau. Pašokti aš nepašokau, neabejotinai. Tiesiog atsimerkiau ir pamačiau 33

gauruotą rudos kailinės antklodės kraštelį ir sunerimusį Techi veidą, sidabrines jos garbanėles tamsių lubų sijų fone, o tada pajutau, kaip ji atsargiai, bet atkakliai purto mane už peties ir klausia: „Kas yra tas Ugabudas?“ Šito pakako: aš jau žinojau, kodėl taip žviegiau per miegus, ir kas tasai Ugabudas, taip pat prisiminiau... Žinoma, jo vardas – ne Ugabudas ir ne Ubagordas, o Ugurbadas. Ir klaikus sapnas, kuriame vėlėsi vingrus jo vardas, taip mane išgąsdino, kaip jau nesitikėjau kada nors išsigąsti.

– O dabar pasakok, – pareikalavo Džufinas. – Ir nesumanyk tvirtinti, jog dar nieko neprisimeni: tavo veide viskas užrašyta štai šitokiomis raidėmis!

Jis plačiai išskėtė rankas, kad priblokštų mano vaizduotę svaigiu tų menamų raidžių dydžiu.

– Tikrai tokiomis? – nusistebėjau. – Ir kada spėjote jas išmatuoti?

Bet iš tikrųjų ne juokai man buvo galvoje. Sakyk kam nori – nepatikės! Pagraibiau kišenėje cigaretės, pasirodo, ten tuščia, tada pakišau ranką po stalu pasiknaisioti Plyšyje tarp Pasaulių. Šią akimirką kvailas mano potraukis prie cigarečių, kurias šefas visada vadindavo „tomis juokingomis rūkomosiomis lazdelėmis“, buvo ne vien kukli duoklė sustyguotai 34

sąlyginių refleksų sistemai, bet ir vienintelis patikimas būdas paprašyti žemės, kad sugrįžtų man po kojomis, žinoma, jeigu jai nebus pernelyg sunku...

Džufinas lyg koks kankinys užvertė akis į lubas, bet vis dėlto jam pakako kilnumo luktelėti, kol aš apsigaubsiu gelbstinčiu melsvų dūmų debesėliu.

– Na, dabar jau ką nors pasakysi ar turėsiu griebtis kankinimų? – sulaukęs šios įsimintinos akimirkos linksmai paklausė jis.

– Šiaip jau žiaurumus per apklausas draudžia Chremberio Kodeksas... – pasakiau. Tada baimingai pažvairavau į šefą – juk nėra jis šventasis! – ir paskubomis ėmiau pasakoti savo nuostabųjį košmarą.

– Susapnavau, kad einu per ištuštėjusį miestą, gerokai panašų į Echą. Žinote, kaip būna sapne: kartais visiškai negali susigaudyti, kur vyksta veiksmas. Tačiau esu įsitikinęs, kad ėjau per Echą, nors... Buvo gana tamsu, bet žibintai nedegė ir namų langai skendėjo tamsoje. Kažkur tolumoje degė laužai, ir vėjas atnešė vos juntamą smarvę, tarytum kas keptų seniausiai pašvinkusią mėsą. Žinojau, kad ten deginami lavonai, bet stengiausi apie tai negalvoti.

Kone automatiškai sutraukiau cigaretės nuorūką, nupūčiau nuo delno pelenus ir pasakojau toliau: 35

– Klaidžiojau toje vietoje, kur, mano galva, turėjo stovėti Namas prie Tilto, bet jo kažkodėl nebuvo.

Ieškojau jūsų ar ko nors iš mūsiškių, bet nieko neradau. Ir išvis nesutikau jokio gyvo padaro, aplink buvo vieni numirėliai. Tačiau ši aplinkybė nelabai mane tegąsdino. Sapne į kai kuriuos dalykus žiūri visai kitaip, todėl man rūpėjo štai kas: privalau rasti nors vieną pažįstamą žmogų... Tačiau, užuot atsidūręs Name prie Tilto, atsiradau kažkokioje uždaroje patalpoje, kur buvo begalė lavonų. Ir tada prasidėjo tikri siaubai: numirėliai sužiuro į mane – visi drauge, lyg pagal komandą! – o tada nutarė su manimi pabendrauti. Vyrukai griebėsi Begarsės kalbos. Tenka pripažinti: viskas atrodė šiurpokai... Numirėliai buvo įsitikinę, esą aš kaltas dėl tokios bjaurios jų mirties. Paklausiau, kodėl jie taip mano. Lavonai pradėjo pliaukšti kažkokias nesąmones: pasirodo, aš nieko neperspėjau, kad sugrįžo tasai Ugurbadas.

O juk privalėjau perspėti, nes jis man, girdi, jau ne kartą buvo prisisapnavęs. Iš pradžių nieko nesupratau: kas tas Ugurbadas? Kada aš jį sapnavau? Bet tada kažkas manyje spragtelėjo ir prisiminiau, kad šį dialogą su numirėliais esu sapnavęs jau ne kartą, tik viską pamiršdavau ir nieko jums nepapasakodavau.

O dabar – taip pamaniau tada – jau per vėlu, nes 36

čia jau ne sapnas, viskas vyksta tikrovėje. Tą akimirką buvau įsitikinęs: viskas vyksta iš tikrųjų, įsivaizduojate?! Supratau, kad jau nieko neįstengsiu ištaisyti, nes tasai Ugurbadas, kad ir kas jis būtų, sugrįžo ir dabar viskam galas... Ir tada mane prižadino Techi. Čiupausi žavios galimybės tą košmarą pamiršti ir sėkmingai pamiršau. Laimė, Techi spyrėsi, kad paklausčiau jūsų, kas tasai tipas, kurio vardą šūkaliojau per miegus, o jūs, sere, turite puikią piliulę nuo sklerozės!

Atsikvėpiau ir įrėmiau į Džufiną klausiamą žvilgsnį.

– Na, tai kas tasai Ugurbadas? Atrodo, man pasivaideno kone Pasaulio pabaiga... Nejaugi tas vyrukas toks kietas?

– Taigi kad kietas, patikėk manimi, – nelinksmai šyptelėjo Džufinas. – Jau tie tavo sapneliai, sere Maksai! Garbės žodis, tavimi dėtas, stengčiausi miegoti kuo rečiau! O tu, kvailas berniūkšti, kažkodėl drimbi parpti kiekviena patogia proga...

– Nešmeižkite mano sapnų. Dauguma jų puikūs ir įstabūs. Beje, šis košmaras – pirmasis nuo... Net neprisimenu nuo kada! Žodžiu, praėjo geras gabalas laiko... Verčiau papasakokite apie tą Ugurbadą. Juk turiu teisę žinoti, kieno dailus vardelis taip išgąsdino mano merginą... ir mudu abu!

37

Leidykla „Nieko rimto“ išleido šias Makso Frajaus „Echo labirintų“ serijos knygas:

1. „Atėjūnas“ 2. „Amžinybės glėbyje“ 3. „Paprasti stebuklingi daiktai“ 4. „Tamsioji pusė“ 5. „Žalieji Išmos vandenys“ 6. „Saldieji Gravio sapnai“

Atėjūnas

Tai – labai ilgos, paslaptingos istorijos apie baisius stebuklus ir linksmus nuotykius pradžia. Istorija apie žmogų, kuris nebuvo itin patenkintas tuo, ką rasdavo pabudęs. Tačiau kartą jam pasitaikė proga išvykti į savo sapnų miestą. Tramvajumi.

Tai buvo Echas – nuostabus miestas, kurio krantinės grįstos mozaikiniais akmenėliais, o namai – pilni magijos. Ten teko visko mokytis iš naujo – kalbėti, rengtis, burti, mylėti ir draugauti. Nelengva žmogui, ypač kai nuotykiai užgriūva iškart.

Bet seras Maksas jautėsi tarsi būtų tam gimęs...

290

Amžinybės glėbyje

Echo mieste teka gyvenimas, Koridoriuje tarp Pasaulių tūno belaikė erdvė. O sero Makso ir jo kolegų iš Slaptosios Paieškos nuotykiai įgauna vis labiau žavinčių, o kartais gąsdinančių istorijų skonį. Nuotykiai tampa vis pavojingesni, vakarėliai – vis linksmesni.

291

Paprasti stebuklingi daiktai

Seras Maksas vilki Mirties Mantiją, bet po ja slypi dvi jautrios širdys. Jo gyvenimas tapo panašus į katilą su stebuklingu viralu, į kurį išmintingoji virėja Lemtis įberia vis naujų „prieskonių“: žavingų merginų ir galingų burtininkų, stebuklingų talismanų ir nuostabių eilėraščių, nerūpestingų pokštų ir nesuprantamo liūdesio, o kad būtų tirščiau – visus Visatos stebuklus. Ir visa tai – tik istorijos pradžia. Vaje, kas dar bus!..

292

Tamsioji pusė

Šįkart Maksui tenka klajoti po Tamsiąją Pusę. „Tamsioji“ ji ne todėl, kad „pikta“ ar „bloga“, o todėl, kad yra paslėpta nuo gyvųjų būtybių akių. Ten, Tamsiojoje Pusėje, kieti paviršiai tampa panašūs į raibuliuojantį vandenį, kiekvienas vėjas turi savo spalvą, šešėliai sveria daugiau už daiktus, o neapgalvotai ištartas žodis gali veikti kaip galingiausias užkeikimas.

293

Žalieji Išmos vandenys

Kas ir kodėl Echo gyventojus vilioja į tamsius Churono upės vandenis? Ne nusiskandinti, o tiesiog užmigti upės dugne!

Mirties Mantiją nešiojantis Maksas šįkart pats paklius į mirtiną pavojų ir taps jauku nematomai Žaliųjų vandenų pabaisai.

294

Saldieji Gravio sapnai

Makso bičiulis Melifaras panyra į saldžiuosius Gravio sapnus – mirtiną ir nežemiško malonumo glėbį. Kad išgelbėtų draugui gyvybę, Maksas leidžiasi į klajones raudonais Chmiro dykumos smėlynais ieškodamas užkerėtojo miesto. Ir kas žino, gal Čerchaulos mūrų vartai jam bus atverti? Juk ten, kur žengia pašėlęs Maksas, pažyra stebuklai, atsiveria paslaptys ir lydi sėkmė.

295

Fr35

Frajus, Maksas Ugurbado sugrįžimas: romanas / Frajus, Maksas; iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė; viršelio dailininkė Kristina Norvilaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2011. – 296 p.

Redaktorė Danutė Ulčinskaitė Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė Tiražas 1500 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“ www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, 08217 Vilnius

Pasivaikščiojimas ištuštėjusiomis Echo gatvėmis nebuvo labai malonus.

Pakako vien pamatyti lentomis užkaltas „Rajūno Bunbos“ duris, ir mano širdis prislėgė įspūdingų matmenų akmuo. Šiltas vėjas atnešė vos juntamą salsvą kvapą. Jis nepriminė yrančių kūnų smarvės, bet kažkodėl darė man slogų įspūdį. Gal todėl, kad Eche, kiek pamenu, niekada šitaip nekvepėjo...

Buvo visiškai aišku: to Echo, kurį pažinojau ir mylėjau, nebėra ir tikriausiai jau niekada nebebus...

Serą Maksą persekioja košmariškas pranašingas sapnas: jis klaidžioja po mirusiųjų miestu tapusį Echą. Siaubingiausia, kad būtent jis neperspėjo apie Ugurbado sugrįžimą. Ir dabar viskam galas... Bet kas jis, tas paslaptingasis Ugurbadas? Ir ar tikrai Makso sapnas pranašingas?..

www.niekorimto.lt