Vaivorykščių arkos by Nieko rimto

Neringa Vaitkutė

VAIVORYKŠCIU ARKOS Iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė

nė

Vidurio smailė

i Debesylų miška Buvusi skraidančių burlaivių uosto vieta (Keturių vėjų kalnas)

išk m s i n usti a r

ieji Kraup nai pelky

abra

Kurmių laukymė

gir

tėl

ės

didžio

šk

kin

sid

eim

Ta m

s ieji bokštai

pranašų žemės

Pr i

ilė

mio

slenksčio plokščiakalnis

Vieta, kurioje gyveno Esta

Vienišoji uola

Skl

and

Kalnų pušynas

ūn

ygumo ų l

liu

Niurzga

Varlių ta uto žemės s

k ra

št

ios

dy k ro

ios

nė

Pl ač

Liūtažiurkių karalystė

VIDURIO TERASOS ŽEMELAPIS Sudarė skrajūnas Rododendras Auksarasis, VAIVORYKŠTĖS SPARNO kapitonas

UDK 821.172-93 Va-126

Skiriu savo mielai sesei Jurgitai, nuostabiai dukterėčiai Gabytei, mylimam Olegui, kantriausiam pasaulyje vyrui ir tėtukui. Ir Neringai Šakinienei, tobuliausiai iš visų draugių. Ačiū jums. Autorė

ISBN 978-609-441-109-0 © Tekstas, Neringa Vaitkutė, 2013 © Iliustracijos, Lina Eitmantytė-Valužienė, 2013 © Leidykla „Nieko rimto“, 2013

Neringa Vaitkutė

VAIVORYKŠCIU ARKOS Iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė

Vilnius 2013

Nelaukta nepažIstama giminaitE Niekada nežinai, ką ant savo sparnų atneš audra. Baugu atverti duris, į kurias netikėtai kažkas pasibeldžia tamsią lietingą naktį... Iš Rododendro Auksarasio „Nuotykių atsiminimų“

okio bjauraus žaliagėlio mėnesio dar nėra buvę. Kai prasidėjo vasara, dangus tarsi pratrūko. Lijo kiauras dienas, perkūnija dundėjo ištisas naktis, o jei per stebuklą nustodavo lyti, mišką apgaubdavo tiršta žvarbi migla. – Šiemet ir vasarvidį teks švęsti namie, – tarė Rudis, žvelgdamas pro langą, – taip šlapia ir nyku. Tokiu oru tik prie židinio kiūtoti, pakišus kojas po vilnoniu pledu. – Tiesą sakai, – atsiliepė Emas, – štai Eara išėjo palakstyti po balas, pasigavo slogą ir dabar serga. Baisu, pačiame vidurvasaryje... – burbėjo dėliodamas runų kortas. – Burtai sako, kad sulauksim svečių. – Tu dažnai apsirinki, – irzliai atkirto Rudis. – Jei mano protėviai būtų buvę pranašai, aš tikrai pasinaudočiau savo gebėjimais... ir tokiu oru svečių neburčiau. – Ak, nutilk gi tu, – nutraukė jį Emas. – Tavo tėvai skrajūnai, o tu dar nebuvai atsiplėšęs nuo žemės, nors daug mažesni Sidabramiškio vaikai seniai skraido. Įskaudintas Rudis nieko neatsakė. Ką padarysi – vėjas jo nemėgsta. Be to, baugu. „Kas bus, jei nukrisiu, – niūriai mąstė jis. –

O jeigu atsitiks kaip mano mamai? Vėjas jos nepagavo. Jei ne tėtis, dar nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę.“ – Na tiek to, – tarė Emas, visas suapvalėdamas, – žinau, kad bijai. Man irgi būtų baisu. Nenorėjau įžeisti, tik labai nemėgstu, kai šaipaisi iš mano sugebėjimų. – Niekis, – burbtelėjo Rudis ir priėjęs prie krosnies smarkiai pamaišė žarijas. – Gal malkų dar užmesti? Garbės žodis, šįryt radau ausyse pelėsių! Į langą teškeno lietus. Retsykiais tamsą perplėšdavo skaisčiai mėlynas žaibas, o po kelių sekundžių per mišką nusirisdavo duslus griaustinis. – Gerai, kad mūsiškis medis stiprus ir sveikas, – pasakė Emas ir jo kailiuku nuvilnijo šakelių raizgalynė, – ir kad tavo senoliai taip sumaniai juo rūpinosi. Rudis nieko neatsakė. Jis žinojo, kad Sidabramiškis sensta ir nyksta. Didingi medžiai pamažėl meta lapus, susiraukšlėjusius, negyvus. Kai kur žievė lupasi dideliais balsvais skivytais, atidengdama mirusią medieną. Keista liga užklupo prieš trejus metus, kai ankstų pavasario rytą, dar prieš aušrą, virš girios praskrido vaiduokliškų paukščių būrys. Tie, kurie gyveno aukščiau, pasakojo, kad paukščiai buvę dideli, pilki, tik jų akys spindėjusios raudonai. Vienas sudejavo tokiu širdį veriančiu balsu, kad aukščiausio medžio viršūnė apšarmojo ir jis tuoj pat apmirė. Lapai kaip tūkstančiai rudų drugelių nubyrėjo žemyn, medis atsiduso ir krūptelėjęs nurimo visiems laikams. Vėjas daugiau negrojo jo šakomis, jauni lapeliai neišsiskleidė, o skrajūnų šeima, kuri ten gyveno, liko be pastogės ir be seno gero bičiulio. Buvo ir kitų nerimą keliančių ženklų: skardžiabalsė Deiman-

tėlė nuseko, nors lijo be paliovos. Naktimis, kai nešviesdavo pilnatis, miškais lėtai traukė būriai neregėtų gyvūnų – niekas negalėjo tiksliai apibūdinti, ką matęs, visi minėjo tamsoje raudonai šviečiančias akis ir begalinį liūdesį, kuris seka įkandin tylių kaimenių kaip šešėlis. Per vieną vienintelę naktį subyrėjo visi Sidabramiškio veidrodžiai, o šukelės apsiblausė. Stiklinis fontanas prižėlė violetinių maurų, ant kurių vis iškildavo nuodingų oranžinių pūslių. Jos trankiai sproginėjo pripildydamos Iškilmių laukymę nepakeliamo dvoko. Negimė nė vienas naujas skrajūnas, niekas nepaliko naujo pranašo. Vėjas vis rečiau padėdavo skrajūnams išsilaikyti ore, jis tarytum apkurto. Rudžio mama kartą ėmė kristi iš baisaus aukščio... Ir, nors tėtis laiku ją pagavo, liko bežadė – tarsi būtų palikusi savo kūną. Ji nekalbėjo, pati nevalgė – ją reikėjo maitinti per prievartą, kvėpavo ramiai ir lėtai, lyg miegodama. Žinoma, Sidabramiškis nebuvo išskirtinė vieta žemėje. Gyventojai čia pykdavosi ir vėl taikydavosi, patirdavo nuoskaudų ir išdavysčių, tai vienus, tai kitus namus aplankydavo mirtis, kildavo ir potvynių, ir gaisrų... Bet niekada dar nebuvo užplūdęs toks nerimas ir liūdesys... Tada tėtis ir būrys pačių stipriausių skrajūnų iškeliavo ieškoti atsakymų. Ir niekas nieko apie juos daugiau negirdėjo. Mamą išgabeno pas senelę, į kitą girią, tad Emas ir Rudis jau tris mėnesius tvarkėsi vieni. Rudis rūpinosi namais, lankė mamą, ištvėrė net jos nieko nematančias akis ir ledinę nejudrią ranką, kai bandydavo sugniaužti pirštus. Be to, rūpinosi Emu. Juk jis buvo netikras jaunesnis Rudžio broliukas, pamestinukas, paliktas po medžio šaknimis. Tiesą sakant, visi pranašai buvo pamestinukai. Sklandė gandai, kad

suaugę pranašai gyvena tamsiuosiuose bokštuose rytinėje karalystės dalyje, niekada iš jų neišeina, o pranašystes rašo ant pergamento skiautelių ir pririša šikšnosparniams prie kaklų, kad nuneštų, kur reikia. Gal dėl to niekas nėra regėjęs suaugusio pranašo... Rudis mąstė apie visas šias nerimą keliančias keistenybes ir jam darėsi baugu. Negeri dalykai vyko miškuose. Labai negeri. Staiga kažkas garsiai pabeldė. Broliai krūptelėjo. – Svečiai, – drebančiu balsu suniurnėjo Emas. – Pranašystė pasitvirtino. Eik atidaryk duris. – O kodėl pats neatidarai? – atkirto Rudis. – Nekenčiu lietaus ir tamsos. Dar kartą kažkas pabeldė. – Žinai, kaip nori, bet aš atidarysiu, – Emas nerangiai atsistojo, staiga grėsmingai išsipūsdamas, – o tu dėl viso pikto pasiimk žarsteklį. Jis atsargiai pritipeno, tylutėliai nukėlė sunkų skląstį (o dar žiemą niekas namų nerakindavo) ir staigiai patraukė duris į save. Šviesa išsiliejo į lauką kažkaip nenoriai, lyg bijodama tamsos. Ugnis raudonai atsispindėjo tūkstančiuose lietaus lašelių. Už durų stovėjo didelė raina žiurkė. Nuo jos suknelės ir permirkusio kaspino ant žemės varvėjo vanduo. Kelias sekundes visi trys spoksojo vieni į kitus. – Aš Ida, – prisistatė žiurkė, – nuotykiautoja iš Paokeanės. Jūsų pusseserė. Ar galiu užeiti? Ir, niekam nespėjus pratarti žodžio, susmukusi parkrito tiesiai į balą.

i Š M I N T I N G I sprendimai Niekada nebėk nuo gudruolės, gal įvyko stebuklas ir šį kartą ji bus naudinga! „Pamokymai jauniems naiviems skrajūnams“

mas su Rudžiu griebė Idą už letenėlių ir įvilko vidun. Rudis pridėjo ausį jai prie krūtinės ir įdėmiai įsiklausė. – Tuksi, – pasakė jis, – tik labai jau silpnai, – paskui pasikasęs ausį pridūrė: – Ji, matyt, serga. – Turbūt ilgai iki mūsų keliavo, – tarė Emas. – Girdėjau, ta Paokeanė pasaulio krašte. – Nesimokei geografijos. Pasaulio kraštas kitoje pusėje. O okeanas... jis priešingoje. – Vis vien nearti, – Emas pristūmė prie židinio gėlėtą sofą, mamos mėgstamiausią. – Paguldykim ją čia. Be to, reikėtų arbatos. Ir daktaro. – Ryt nubėgsiu, kai nustos lyti, – pažadėjo Rudis, – o arbatos tikrai reikėtų... Kaip manai, čiobrelių, liepžiedžių ir medaus tiks? – Įmesk dar smulkintų eukaliptų lapų ir cinamono. Tik padėk man paguldyti pusseserę ant sofutės. Jiedu draugiškai pakėlė Idą – Emas už pažastų, Rudis už liesų kojyčių. Toje vietoje, kur ji gulėjo, liko balutė. – O, negalim tokios šlapios guldyti į lovą. – Nieko, prie ugnies kaipmat išdžius, – nuramino Rudis, – užmesk dar malkų, o aš lekiu į virtuvę... Kai arbata užvirė, Rudis sugirdė ją Idai mažu sidabriniu

šaukšteliu. Paskui juodu su broliu įsitaisė prie ugnies, šiek tiek pažaidė šachmatais ir tingėdami eiti į savo lovas čia pat ant kilimo sumigo. Rudį pažadino kimus kosulys. Ida kosėjo – net antklodė šokinėjo. Lauke šniokštė pilkas lietus. Židinys pernakt užgeso, todėl kambaryje pradėjo kauptis drėgmė. – Pabusk, – Rudis timptelėjo Emą už striukos uodegytės, – pakurstyk ugnį, aš bėgu daktaro. – Daaar taip anksti... be to, lyja... – suniurnėjo pranašas. – Ar negaliu dar truputėlį pamiegoti? – Kelkis, tinginy, juk nesirengi eit žiemos miego, – Rudis apsivilko apsiaustą ir nudžiugo pastebėjęs, kad rankovės per trumpos. – Aš, beje, paaugau, o tu tik storėji ne dienom, o valandom. – Niekis, man apvalumai tinka, – atrėžė Emas ir nušlepsėjo į vonią valytis dantų. – Nepamiršk ugnies, – dar priminė Rudis ir išlindo į lauką. Buvo baisiai nejauku. Medžių lapeliai susisuko, kad lietus jų nenudraskytų, žolė pagelto, visur tvyrojo pilkuma ir nuobodulys. Rudis užvertė galvą, nužvelgė sunkius debesis ir tvirtai įsisupęs į apsiaustą nušlepsėjo per balas. Daktaras gyveno toli – pačiame miesto pakraštyje. Iš ten jam buvo patogiau kasdien vaikščioti į neprijaukintą mišką vaistažolių, sakų, kvapiųjų aliejų, grybų ar gydomosios magijos. Kelias iki gydyklos buvo tolimas, tačiau vedė per tankiai gyvenamas, prižiūrimas vietas. Languose degė šviesos, kažkas tyliai grojo fleita. Nors namai atrodė jaukūs, lietus gerokai gadino nuotaiką. Rudžiui sušlapo ir sužvarbo letenos. O gobtuvas trukdė matyti. Žlegsėdamas per balas Rudis priėjo žvynuotosios miškinės

gudruolės namus. Ji tupėjo balkone spoksodama į lietų. Pamačiusi Rudį tuoj pat stryktelėjo žemyn ir atsitūpė vidury takelio. – Labas, Rudi, – sušuko linksmai, nes gudruolėms retai kada subjūra nuotaika. – Kur trauki? Ar galiu ir aš kartu? – Einu su reikalais, – burbtelėjo Rudis, kuris labai nemėgo miškinių žvynuočių. Su jomis susidūręs visada likdavo apmulkintas. – Na leisk, atspėsiu, – suulbėjo gudruolė, – tu eini ne pas draugus, nes nuo tada, kai prasidėjo lietūs, nustojot vieni pas kitus svečiuotis... – O gal tu lipk į savo viršūnę, – Rudis pabandė gudruolę apeiti, bet ji atsigulė skersai kelio ir pradėjo vartytis baloje, kikendama iš smagumo. Kai turi žvynuotą odą, lietus tau nė motais. – Na leisk, atspėsiu, – erzino gudruolė, žybčiodama geltonomis akimis. – Neini į turgų, nes šiandien ne turgaus diena. Neini pas burtininką, nes jis išvykęs. Neini į mokyklą, nes ji neveikia. Lieka viena: tu trauki į gydyklą, bet jei ir toliau eisi šituo keliu, ten nepateksi! – O kodėl? – Jei leisi eiti kartu, pasakysiu. – Atstok, – Rudis piktai numojo ranka, peršoko gudruolę (nors tai blogas ženklas) ir buvo benueinąs, bet gudruolės žodžiai vis dėlto privertė jį sustoti lyg įbestą. – Tiltas sugriuvo. Vakar naktį. O gal kas nors tyčia jį nugriovė. Girdėjau tik didelį bum! O ten nubėgusi pamačiau tik griuvėsius ir daug skrajūnų, rypuojančių virš prarajos. Trumpasis kelias iki neprijaukintos girios atkirstas. – Kaip galėjo sugriūti senasis akmeninis tiltas?.. – sušnabždėjo skrajūnas. – Ir kaip aš dabar pasieksiu gydyklą?

– Parodysiu tau kitą kelią, – linksmai pareiškė gudruolė, – tik sek paskui mane. – O tu neapgausi? – Kuo tu mane laikai? – pasipiktino žvynuotoji. – Linksma tave apgaudinėti, kai nevyksta nieko svarbaus. Smagu matyti, kaip apsikvailini. Bet tik ne tada, kai reikalas rimtas. Eime? Jie pasuko į dešinę, paskui dar sykį į dešinę. Kuo toliau, tuo medžiai buvo storesni, o šakų skliautas tankesnis. Vis dažniau pasitaikydavo apleistų namų, kurių languose plazdeno voratinkliai, o ne užuolaidos. Kelias buvo nelygus, iškilnotas šaknų ir sužėlusių krūmokšnių. – Kur tu mane vedi? – paklausė Rudis pašnibždom. Garsiai kalbėtis visai nesinorėjo. – Per senamiestį, – atsakė gudruolė tyliai, – ten šakos virš prarajos taip tankiai suaugusios, kad galima perbėgti į kitą pusę. – Bet senamiestyje vaidenasi, – Rudis pajuto, kaip ant pakaušio šiaušiasi plaukai, – ten jau tris šimtus metų niekas negyvena. Medžiai pamiršo mūsų kalbą. – Eik jau, bailiuk, jokių vaiduoklių ten nėra. Tėvai jus gąsdindavo, kad netrikdytumėt senojo miško ramybės be reikalo. Žinoma, ten nejauku. Tik bijoti nėra ko. Aš šimtus kartų pro ten keliavau, patikėk! – Kada tai buvo? – Pernai, o ką? – Nieko, – sumurmėjo skrajūnas, nenorėdamas išsiduoti, kad bijo. Kažkodėl jam atrodė, kad šis kelias jau ne toks saugus kaip pernai. Tačiau garsiai to nepasakė. Gudruolė linksmai straksėjo rodydama kelią, o jos šlapi žvynai žvilgėjo. Kartkartėmis ji iškišdavo dvišaką liežuvį uosdama orą, paskui vėl patraukdavo pirmyn.

Po ketvirčio valandos jie pasiekė senamiestį, kur medžiai aukščiausi, tyla slopiausia. Net saulėtą dieną čia tvyrodavo prietema, o po susiraizgiusiomis šaknimis tamsuodavo gilūs paslaptingi šešėliai. Medžiai augo atokiai vienas nuo kito, tačiau kiekvienas buvo didelis lyg atskiras miestelis. Jų šakos per šimtus metų susivijo vienos su kitom, susikibo visiems laikams. Visi šie medžiai buvo kadais apleisti. Langų kiaurymės nebyliai stebeilijo į atvykėlius. Nuo žemutinių šakų, kai kur net iki žemės, karojo balsvų kerpių draiskanos. Kitados nuo čia prasidėjo visa Sidabramiškio istorija. Čia išdygo pirmasis prijaukintas medis, jame apsigyveno pirmoji skrajūnų šeima, davusi pradžią visai giminei. Senelė pasakojo, kad miesto aikštėje čiurleno švytintis fontanas, o vasaros vakarais orkestras taip puikiai grodavo, kad net fėjos iš tankynės atlėkdavo jo paklausyti. Senelė dar prisiminė tuos laikus, kai užgeso paskutinis žibintas virš paskutinio senamiesčio prieangio. „Liūdna, – pasakė ji, – tai buvo gražiausia mūsų miesto dalis. Tačiau medžiai pradėjo laukėti, tad buvom priversti išsikraustyti. Ir nors dabar viskas atrodo puiku, bet žinok, Rudi, miestas neteko savo širdies.“ Šiandien senamiestyje buvo dar tyliau ir tamsiau. Susipynusios šakos neleido prasiskverbti lietui, tad Rudis nusimetė gobtuvą ir įkvėpė oro – atsidavė pelėsiais. Milžiniškos medžių šaknys tysojo aplink takelį kaip susiraitę pabaisų čiuptuvai. – Nejauku čia, – tarė gudruolė, – bet, manau, saugu. Eime, aš žinau kelią. Reikia rasti iškilmių aikštę ir senąjį fontaną. – O man pasakojo, kad čia buvo gražu... – atsiduso Rudis. – Na dabar iš to grožio nieko neliko. Nesidairyk į šalis. Šešėliai čia juda, nereikia į juos per daug spoksoti, – paragino žvynuotė.

Kuo giliau į senamiestį, tuo medžiai buvo didesni, o prietema tirštesnė. Pagaliau stojo tokia tyla, kad net nesigirdėjo lietaus šniokštimo. – Čia, – sušnabždėjo gudruolė, praskleisdama kerpių užuolaidą. Rudis aiktelėjo – prieš akis atsivėrė grįsta aikštė, apsupta medinių kolonų. Kadaise jos buvo baltos, tačiau dabar laikas išpaišė medį pelėsių gyslelėmis, pritaškė geltonų ir rudų kerpių, priaugino samanų apvadėlius. Dažai apsilaupė – nuo lietaus ir nuo laiko... Tačiau kolonos vis dar buvo gražios, o lygios jų gretos ramino. Aikštės centre stovėjo fontanas iš tamsiai mėlyno marmuro, išraižyto sidabrinėmis gyslelėmis. – Puikus marmuras, – pasakė gudruolė, – nevietinis. – Kažkas perskėlė taurę, matai, – Rudis palytėjo vingiuotą įtrūkimą. – Gaila, kad fontanas nebeveiks. Sudužus taurė jau neprisipildys. – Ak, ko čia verkšleni... Jūs, skrajūnai, baisiai mėgstate viską apsunkinti. Na buvo kadaise aikštė, buvo fontanas, dabar jūs turit kitus, tad nėra ko žvalgytis atgal... Šita vieta man šiurpą kelia... – Tai einam... tik aš dar sekundėlę pasidžiaugsiu... Mano senelė, kai buvo jauna, grojo arfa... kaip tik čia, sėdėdama ant fontano krašto. Turėjo būti gražu, tik įsivaizduok... – Rudis svajingai užsimerkė, tad nepamatė, kaip gudruolė susiraukė. Skrajūnai visada noriai nugrimzta į kitiems visai neįdomius atsiminimus. – Dega spalvoto popieriaus žibintai, medžiuose žiba kviestiniai jonvabaliai... – Tai taip įdomu... Bet gal jau einam? Man kažko neramu.

Rudis dar brūkštelėjo ranka per glotnų marmurą, dar kiek pasigėrėjo kolonų gretomis... ir pastebėjo, kad už jų nežinia iš kur atsiradęs tumuluoja tirštas rūkas. – Tu tik pažiūrėk, kas per migla, – pasakė jis, – kaip manai, ar tai nuo drėgmės? – Nemanau. Ta migla smarkiai atsiduoda nemalonumais... Oi, kas čia, girdi? Iš rūko gilumos ištrūko ilgesinga dejonė, tokia šiurpiai graudi, kad Rudžiui kūnas pagaugais nuėjo. – Man jau baugu, – sušnabždėjo gudruolė, – gal nešdinamės? – Kur? Aplinkui visur tas rūkas. Siūlau pasilypėti į medį ir pralaukti, kol migla nuslinks. – Kaip tu ten užlipsi, šakos per aukštai... – staiga gudruolė tvirtai įsikibo Rudžiui į rankovę. – Ten, tolumoje, rūke, matai? Ar man tik pasivaideno? – Ne, – pašnibždom atsakė Rudis, apsilaižydamas nutirpusias lūpas, – dabar ir aš juos matau!

Baugios nugirstos paslaptys Kai pamatai akis, raudonas lyg degančios žarijos, kai išgirsti tuos kraupius balsus migloje, atrodo, kad visas pasaulio džiaugsmas staiga išsisklaidė – liko tik stingdanti baimė ir neviltis. Iš gudruolių „Stebėjimų ir apibendrinimų“

bu dar kelias akimirkas stovėjo virpėdami iš baimės. Migloje tai šen, tai ten vis artėdami sušvisdavo raudoni akių žiburiai. Kartais pasigirsdavo gailūs šūksmai, matyt, jie taip tarpusavy susišaukdavo. – Jie ateina... Į taurę, mikliai, – Rudis perkėlė koją per fontano kraštą, – jei tūnosime tyliai, gal nepastebės. Vaikai šiaip ne taip įsiropštė į slidžią granito taurę ir sutūpė jos dugne ant minkštų sutrūnijusių lapų. Rudis pastebėjo, kad trūkis pakankamai platus šiek tiek pasižvalgyti. Kol kas aikštė buvo tuščia, tačiau pavienės miglos draiskanos jau sliuogė pažeme. – Tik pamanyk, – pasakė gudruolė, – o juk anksčiau jie pasirodydavo tik naktį... Kaip manai, ar tie padarai pavojingi? – Aš nežinau, visi, kurie juos matė, liko gyvi... Bet verčiau nerizikuoti. – Gerai, kad čia nelyja, būtų šlykštu tupėti baloje. – Cit, man regis, jie artėja! Vaikai nuščiuvo. Po kelių minučių trakštelėjo užminta šaka,

ir kažin koks balsvas šešėlis praslinko aikštės pakraščiu. Rudis nespėjo jo geriau apžiūrėti, bet po minutės išniro kitas. Nepanašus nė į vieną Rudžio matytą gyvūną padaras lėtai, nesižvalgydamas slinko per aikštę. Ūgio buvo sulig elniu, visiškai baltas, snukis lygus – nei nosies, nei ūsų, nei ausų, tik plati juoda burna ir raudonai degančios akys. Grėsmingas neatrodė. Neturėjo nei ragų, nei ilčių, nebuvo naguotas... tačiau kažkodėl kėlė šiurpą. Paskui jų priplūdo pilna aikštė. Jie ėjo vienas paskui kitą tyliai, lėtai, nesidairydami, kartais sudejuodami. Rudis su gudruole, kiūtodami ankštoje taurėje, prarado laiko nuovoką. Netikėtai padarai sunerimo. Jie sustojo, visi kaip vienas atsigręžė ir kelias akimirkas žiūrėjo sau už nugarų. Paskui kažkuris suriko paukščio balsu. Kiti akimirksniu pažiro į visas puses ir ištirpo rūke taip pat netikėtai, kaip ir buvo atsiradę. Grįstu keliu nukaukšėjo šimtai kanopėlių. Ir vėl stojo mirtina tyla. – Kažkas juos išgąsdino, – gudruolė prisispaudė prie Rudžio. – Jei šitie gyvuliai yra avys, tai nenorėčiau pamatyti, kaip atrodo jų piemuo. Beje, štai ir jis... Į aikštę neskubėdamas įturseno baltas vilkas žydromis akimis. Žvėris išsitiesė aikštės pakraštyje, paskui pasirodė antras, po minutėlės žiovaudamas prie jų prisidėjo trečias. Vilkų dantys buvo skaidrūs, tarsi nutekinti iš krištolo, o liežuviai mėlyni. Ketvirtas žvėris ant nugaros nešė raitelę. Jos oda, plaukai ir drabužiai buvo baltesni už ką tik iškritusį sniegą. Galvą puošė sidabrinė diadema, ant liemens žybčiojo sidabrinis berilais puoštas diržas. Kairėje rankoje ji laikė lankstų odinį rimbą.

Vilkas sustojo ir fėja grakščiai nušoko ant žemės. Jos veidas buvo nepaprastai gražus, švelnus tarsi lelijos žiedlapis, tačiau ledo mėlynumo akys atrodė piktos. – Ar darbas baigtas, Ramandrilai? – paklausė fėja. – Taip, prižiūrėtoja, – kimiai suurzgė vienas iš vilkų, – padarėm viską, kas buvo liepta. – Tikrai? – fėja pliaukštelėjo rimbu Ramandrilo panosėje. – O kur bėglė? Jei padaryta viskas, kodėl aš jos čia nematau? Vejatės tą prakeiktą nuotykiautoją nuo okeano pakrantės, ir ji vis išsprūsta jums iš nagų! Rudis krūptelėjo. Nuotykiautoją! Jie gaudo nuotykiautoją! Ar tik ne tą pačią, kuri dabar taikiai miega jų namuose? – Mes pakvietėme akmengriausmius, kad sugriautų tiltą, – pasakė antrasis vilkas šliauždamas papilve ir pataikaujamai spoksodamas savo šeimininkei į akis, – mes spendėme spąstus, rengėme pasalas... Pažiūrėk į mūsų letenas, jos nutrintos iki kraujo. Mes pavargome, mes alkani... Leisk mums pamedžioti, o naktį vėl kibsime į darbą. Nuotykiautoja išsekusi, o skrajūnai per daug įgąsdinti, kad ją įsileistų. Ji neturi kur slėptis... Išleisk mus į medžioklę ir jau vakare ta niekinga žiurkė tysos tau po kojomis. – Saldžiai suoki, Burdavanai, – fėja mąsliai pažvelgė į vilkus. – Daug sykių mane nuvylėte, bet tebūnie. Palydėkit edijas iki gyvenamų miškų. Tegu ten parėkauja, tegu įvaro vietiniams baimės. O dabar, – prižiūrėtoja grakščiai stryktelėjo vilkui ant nugaros, – jūs žinot, kur mane rasti... Vilkas apsisuko ir nurisnojo tarp kolonų. Balti fėjos plaukai plaikstėsi jai už nugaros kaip prašmatnus šilkinis apsiaustas. Trijulė vilkų dar kiek pagulėjo, paskui visi kaip vienas pašoko ir šuoliais pasileido keistiesiems padarams, edijoms, iš paskos.

Rudis tik dabar suprato, kad edijos keliauja naujamiesčio link. Ten, kur jo ir Emo namai. Prabilti jie išdrįso tik po dešimties minučių. – Kas toji baltapūkė pikčiurna? – paklausė gudruolė. – Jei nepažinočiau visų miškinių fėjų, sakyčiau, kad tai buvo viena jų... – Fėjos linksmos ir nerūpestingos. Turi spalvotus sparnus... – Ar tu apskritai ką nors supranti? – Ak, nutilk gi pagaliau, žinau daugiau už tave. Na, tai rodysi kelią ar ne? Jei nenori tapti medžioklės grobiu, paskubėkim. Reikia perspėti suaugusiuosius. – Gerai, perspėsim, o dabar netrukdyk, turiu atskaičiuoti reikiamą koloną... – Kam? – Kad pataikytume į reikiamą tarpą, savaime suprantama. Štai, septinta... aštunta. Mums tenai. Jei nesuklydau, turėtume rasti laiptus į Deimantėlės slėnį. Jie perėjo aikštę, ir Rudis paskutinįsyk atsigręžė į fontaną. Paskui atsidusęs žengė po kolonų arka. Gudruolė sakė teisybę, nors kitados čia ir buvo gražu, dabar to grožio jau nelikę nė kvapo. Tarp devintos ir dešimtos kolonų vaikai aptiko siaurus akmeninius laiptelius, kurie leidosi stačiu šlaitu žemyn. Jie atvedė keliauninkus iki medinio lieptelio per Deimantėlę. Upelis vos šliaužė akmenimis. Keista, bet jo vanduo atrodė kažkoks tirštas. Rudis kilstelėjo uodegą, kad netyčia jos neįmerktų. Už liepto kelias šakojosi. Jie pasuko į kairę, apėjo vieną milžinišką mirusį medį ir pagaliau gudruolė su pasitenkinimu tarė: – Štai jis. Kadaise viena didžiulė šaka nulūžo ir liko styroti storuoju galu atsirėmusi į žemę, o kitu įkliuvusi šakose. Gerai pasistengus ja buvo galima užsiropšti iki medžio lajos.

Gudruolė kopė pirma, rodydama kelią. Ji mikliai rabždinosi aukštyn, Rudis neatsiliko, taigi netrukus jiedu sunkiai alsuodami jau sėdėjo ant vienos iš žemutinių šakų. Iš aukštai buvo matyti aikštė, fontanas ir miglos juosta, tolstanti naujamiesčio link. Įsižiūrėjus buvo galima pastebėti, kaip kartkartėm iš šešėlių strykteli baltas vilkas, o miglos tumulai išgąsdinti liuokteli pirmyn. – Paskubėkim, – pasakė Rudis, – jie tuoj bus mieste. – Tada mums tenai, – mostelėjo letena gudruolė, – ten tarp šakų yra tarpas, galima užsiropšti į patį viršų. Jie ėmė kopti sunkiai braudamiesi tarp susiraizgiusių šakelių. Apsiaustas Rudžiui trukdė, nes vis kur nors įsikabindavo ar užkliūdavo. Netekęs kantrybės skrajūnas nusivilko jį ir nubloškė žemyn. – Apsieisiu be jo, – paaiškino išvydęs klausiamą gudruolės žvilgsnį, – šiaip ar taip, buvo jau mažokas, o Emo nieku gyvu į jį neįgrūstum... – Tikėkimės, kad tie vilkai čia nešniukštinės, kitaip jie tuoj pat suprastų, kad kažkas juos sekė. O, pagaliau ir plyšys. Žiūrėk, lietus liovėsi. Lyti tikrai nustojo, ir Rudis patenkintas įkvėpė gaivaus oro. Paskui apsidairė prisimerkęs nuo ryškios šviesos. Šakos buvo taip tankiai susipynusios, kad atrodė kaip kokia sumedėjusi žemė. Iš plyšių, į kuriuos vėjas pripustė pūvančių lapų, stiebėsi jauni skurdūs medeliai. – Čia, – parodė gudruolė į vieną medį, – jis jau už prarajos, vienintelis, kuriame dar liko laiptai. Ženk atsargiai, čia daugybė klastingų plyšių, tik ir žiūrėk, kad kojų neišsisuktum. Jie nuliuoksėjo pirmyn, taikydamiesi užšokti ant storesnių šakų. Porą kartų Rudžiui nusprūdo koja ir jis skaudžiai užsigavo čiurną, tačiau nesiskundė. Kai pasiekė medį, pro tarpą tarp

šakų Rudis pamatė didžiąją prarają. Jos dugne tvyksčiojo keistos ugnelės. Staiga, atsiskyręs nuo vienos sienos, per tamsą nusklendė panašus į drakoną šešėlis. Rudis lydėjo jį akimis, kol tas pagaliau dingo už posūkio. – Kas čia, po galais, buvo? – sušnabždėjo apstulbęs skrajūnas, jausdamas, kaip letenėlės ima virpėti. – Kas čia, po galais, dedasi? – Nė nenutuokiu, bet tikrai nieko gero, – atsakė gudruolė, – tik nujaučiu, kad čia ne pabaiga. Toliau bus tik blogiau. Pagaliau vaikai pasiekė medį, kurio viršutinės durys vos laikėsi ant surūdijusių vyrių. Už jų į apačią leidosi begaliniai siauri laipteliai. Oras buvo troškus ir nemalonus, vėl pakvipo pelėsiais. Keliauninkai kiek galima greičiau ritosi žemyn. Rudis stengėsi nesiklausyti, nes už sienų viduje kažkas tyliai šiuršeno pažadintas žingsnių, kartais pasigirsdavo slopus kuždesys ir nuo jo kailiukas pasišiaušė tarsi nuo šalčio. Paskutines pakopas jie skriete nuskriejo. Ir su didžiausiu palengvėjimu išvirto į laukinės girios žolę. Rudis žvilgtelėjo į tamsią laiptinę ir pamatė, kaip jos viduje kažkas žybtelėjęs raudonomis akimis pasislėpė tamsoje. – Sulaukėjusi medžio dvasia? – lyg paklausė, lyg pats sau patvirtino. – Bet jos gi visos kietai miega. Girdėjau, kad budinčios yra labai pavojingos. – Nieko baisaus jos nedaro, – nuramino gudruolė, tiesa, netvirtai, – tik seka iš paskos ir šnabžda savo mirusia kalba. Mes jas dažnai matom, ypač dabar. Nesistebiu, kad nebuvai jų sutikęs. Skrajūnai suaugėliai jus taip saugo. Dabar net į mokyklą neišleidžia. Ar tau neatrodo, kad jie tikrai žino, kas čia dedasi, ir yra taip išsigandę, kad tuoj amžiams įkalins jus namuose? Rudis jau ketino ginčytis, tačiau prisiminė dingusį tėtį, sužeistą mamą ir tai, kad niekas su juo apie tai nesikalba. Tarsi

nieko nevyktų, tarsi du vaikai nebūtų likę našlaičiais. Jiems ant galvų užgriuvo lavina juokingų draudimų: niekur neikit, sutemus tupėkit namie, duris užsirakinkit, mokykla neveiks, baseinas sugedo, biblioteka sulaukėjo... – O ką judu čia veikiat? – pasigirdo iš už krūmų irzlus balsas ir į aikštelę nusileido keli suaugę skrajūnai. – Mes uždraudėm vaikams valkiotis po laukines girias. – Bet sirgti tai neuždraudėt, – įžūliai atrėžė gudruolė, kuri nieko nebijojo. – Mes ieškom daktaro. Kur jis, kai jo reikia? Spokso į sugriuvusį tiltą, o vaikai rizikuoja, kad... – Tuoj jį pakviesim, – burbtelėjo vienas skrajūnas, kuris visai netroško klausytis gudruolės išvedžiojimų, – o apie tave, panele, teks pranešti mamai. – Oi, prašom, – žybtelėjo akimis gudruolė, – ji dingo dar pernai. Skrajūnai pasitraukė atokiau ir ėmė tyliai šnabždėtis, vis žvilgčiodami į Rudį ir gudruolę. – Tavo mama tikrai dingo? – tyliai paklausė Rudis. – Aš gi sakiau. Vieną dieną susirinko gudruolių taryba ir nusprendė išsiaiškinti, kas vyksta, kodėl viskas taip keičiasi. Mama ir dar kelios gudruolės išėjo iš namų ir daugiau niekas jų nematė, kaip ir tavo tėčio. O šitie pasipūtę medlaipos apsimeta, kad nieko neatsitiko. Mes laukėm laukėm... Galų gale dabar gyvenam patys sau – vieni. Žinai, mes visi – mano broliai ir seserys – išsiritom vienu metu, tai net vyriausio tarp mūsų nėra. Todėl aš tokia nepriklausoma. Kartais, aišku, norėtųsi paguodos ir meilės, bet laisvė turi savų privalumų, – gudruolė parodė vienam smalsiam skrajūnui liežuvį, – niekas nieko negali uždrausti ir išperti kailio!

ŽinomU pasaulio tautU katalogas „Didžioji visuotinė tautų ir giminysčių enciklopedija“, II tomas Sudarė Kiminas Baltastiebis Skrajūnai. Mieli, taikūs padarėliai, gyvenantys centrinėje Vidurio terasos dalyje. Aukšti, laibi, kūną dengia trumpas kailiukas. Spalva – nuo tamsiai šokoladinės iki baltos kaip sniegas. Snukučiai ilgi, smailūs kaip lapučių, ausytės stačios, aplink drėgnas nosis auga reti ūsai. Turi uodegas, skraidant būtinas pusiausvyrai palaikyti. Letenėlės penkiapirštės, nagai trumpi, buki, negrėsmingi. Vasarą, kai šilta, drabužių nedėvi, tačiau moterys mielai puošiasi skrybėlaitėmis ir plazdančiais šilkiniais šaliais. Žiemą, kuri skrajūnų miškuose ilga ir žvarbi, dėvi nertinius, liemenes ir kepuraites. Šiltų šalikų nemėgsta, nes skraidant tarp medžių jie įsipainioja į šakas. Skraidyti pradeda sulaukę 10–12 metų, iš pradžių prižiūrimi tėvų, vėliau patys, savarankiškai. Vasarą gali skraidyti kiek tik panorėję, žiemą, medžiams užmigus, skraido mažiau, nes neturi jėgų. Moka prakalbinti augalus, puikiai sutaria su visais medžiais. Pirmieji prisijaukino girias ir įsikūrė miško galiūnų viduje, pritaikydami juos savo reikmėms. Skrajūnų šeima gyvena tame pačiame medyje šimtmečius, tad tarp jų susiklosto artimi, sunkiai išardomi ryšiai. Jei medžiui kas nors nutinka, skrajūnai netenka ne tik namų, jie praranda šeimos narį. Skrajūnai ramūs, dažniausiai baugštūs, sentimentalūs, mėgsta dalytis prisiminimais. Tačiau susikaupę įgyja drąsos ir gali atlikti neįtikėtinus, didvyriškus žygius. Artimiausi, tiesioginiai (kraujo) giminaičiai – lygumų sklandūnai ir pasiutėliai iš Neatrastųjų žemių. Magijos taisyklės lemia, kad skrajūnai, turintys jaunėlius brolius pranašus, visada giminiuojasi su Paokeanės nuotykiautojais, gimusiais tą pačią dieną kaip ir jie.

366

Pranašai. Gyvena visoje Vidurio terasoje, kur tik yra tuo metu reikalingi. Pamestinukai, palikti po medžių šaknimis, auga kitų tautų šeimose, perima jų papročius ir gyvenimo būdą. Gimsta mokėdami spėti ateitį, tą gebėjimą tobulina visą gyvenimą. Apvalaini, kresni, pūkuoti. Kailiukai ilgi, dažniausiai pilkai melsvi, suaugusiųjų – balti. Snukučiai plokšti, nosys plačios, ovalios. Uodegytės trumpos, ausytės apvalainos. Turi trumpus ūsus. Akys mėlynos, violetinės ar žydros. Iš pirmo žvilgsnio primena pliušinius meškučius. Turi tvirtus, gana aštrius nagus ir gali apsiginti. Smarkiai susijaudinus ar susimąsčius kailiukai banguoja įvairiausiais piešinėliais, rodančiais pranašo būseną. Drabužius vilki tik tada, kai labai šalta, kepurių nenešioja. Pranašų mergytės mėgsta auskarus, spalvingas juostas ir įvairių mineralų karolius, nes tiki, kad tai sustiprina pranašiškąsias galias. Pranašai labai skirtingo būdo, tačiau visi mėgsta gerai pavalgyti ir ilgai pamiegoti. Patys geriausi guodėjai, tikima, kad pranašo apkabinimas sutirpdo didžiausią sielvartą. Drąsūs ir ištikimi. Artimiausi giminaičiai – tie, kurių šeimose pranašai užauga. Nuotykiautojai. Gyvena plačioje okeano pakrantėje – Paokeanėje, nestato miestų, nes juose jiems trūksta erdvės. Žvejai, amatininkai ir medžiokliai. Mėgsta vėjuotus orus, gerai moka plaukti, nardyti, gali ilgai sulaikyti kvėpavimą. Gamina gražiausius ir didžiausius aitvarus pasaulyje. Gyvena mažuose nameliuose, kuriuos pasistato pakrantėse, veisia sodus. Vidutinio ūgio, įvairaus kūno sudėjimo. Kailiuko neturi, oda plona, šviesi, nugairinta vėjo, dažnas turi strazdanas. Plaukai banguoti kaip okeano bangos, keičia atspalvius – gali būti juodi, žalsvi, mėlyni, rausvi kaip saulėlydis ar balti lyg sniegas. Akys didelės, plačios, vaikystėje ryškiai žalios, augant palengva paruduoja iki šviesaus riešuto atspalvio. Blakstienos ir antakiai tamsiai pilki, išblukinti saulės. Uodegų nėra, rankų nagai plokšti, dantys smulkūs. Nuotykiautojai neturi šildančių kailiukų, tad visą gyvenimą dėvi drabužius: vasarą lengvus medvilninius, o žiemą – minkštus vilnonius. Mergaitės nešioja trumpas spalvingas sukneles, kurių nereikia pasikaišyti brendant į

367

vandenį. Vaikšto basi, apsiauna tik rudeniop. Mėgsta lengvą, patogią avalynę ir įvairių spalvų guminius batus. Apie tai, kad turėtų magiškų galių – kol kas nežinoma. Labai drąsūs, kartais linkę elgtis beprotiškai. Panašūs į okeaną – net jei paviršiuje šėlsta audra, gelmėje dažniausiai tvyro ramybė. Mielai bičiuliaujasi su visomis tautomis, moka užjausti, yra supratingi. Artimiausi tiesioginiai (kraujo) giminaičiai – ieškikai iš Paupio miestų ir magišiai, kurių jau seniai niekas nėra matęs (nuo tada, kai sprogo alchemikų akademija). Pagal magijos linijas giminiuojasi su skrajūnais, jei šie gimę tą pačią dieną ir turi jaunesnius brolius pranašus. Gudruolės. Dažniausiai gyvena drauge su skrajūnais ar sklandūnais, rečiau renkasi kitas tautas ar kuria savo miestus. Mėgsta miškus, ten augina vaikus ir susirenčia sudėtingus, daug balkonų ir įėjimų turinčius medinius būstus, kurie laikui bėgant apauga krūmokšniais, samanomis ir atrodo kaip žalios kalvos. Išsirita iš kiaušinių, dažniausiai po keliolika broliukų ir sesučių vienu metu. Greitai tampa savarankiškos ir išsilaksto ieškoti nuotykių. Šeimyniniai gudruolių ryšiai gana silpni, nepriklausomybę jos mėgsta labiau, nei tupėti prie šeimos židinio, tačiau nors vieną kartą per metus visos vienos giminės gudruolės susirenka drauge pasipasakoti, kaip joms sekasi. Visas tvirtas gudruolių kūnas padengtas smulkiais žvynais, žvilgančiais, tarsi būtų šviežiai nulakuoti. Nugara tamsesnė ir ryškesnė, papilvė blankesnė, o delnus dengia baltos minkštos žvynų plokštelės. Viršugalviai glotnūs, tačiau suaugusios gudruolės dažnai turi ryškias spalvingas keteras, (kuo protingesnė ir labiau patyrusi, tuo didesnė ir ryškesnė ketera). Turi ilgas kojas, penkiapirštes letenas, gali išleisti ilgus aštrius nagus ir vėl juos įtraukti – kaip katinai. Snukučiai pailgi, dantys smulkūs, trikampiai, todėl šypsena visada atrodo nuožmi ir paslaptinga. Akys didelės, paukštiškos, rainelės ryškiai oranžinės ar geltonos, vyzdžiai pailgi. Uodega ilga, lanksti, padeda palaikyti pusiausvyrą bėgant ar šokinėjant. Drabužių ir batų nepakenčia, žiemą prisidengia ilgais apsiaustais, kuriuos atėjus vasarai sukiša atgal į skrynias.

368

Gudruolės linksmos, ironiškos, linkusios pasišaipyti. Mėgsta tyrinėjimus, atradimus, mechanizmus ir techniką. Niekada nepraranda šalto proto, sugeba rasti išeitį net kebliausiose situacijose, beatodairiškai drąsios ir smalsios. Jei tik galėtų, išardytų pasaulį, kad tik sužinotų, kas jo viduje. Artimiausi tiesioginiai gudruolių giminaičiai – šmaikštuoliai iš Vidurio karalysčių. Kurmiai. Gyvena požeminėse olose visoje Vidurio terasoje, kur tik yra tinkamas kalnas ar aukštuma. Rausia ilgus, painius tunelius. Gyvenvietės turi dešimtis įvairiausių lygių. Vienose olose kurmiai gyvena, kitose laiko maisto atsargas, trečiose augina kristalus. Nedidukai, letenėlės trumpos, nagai aštrūs, tinkami rausti. Snukučiai pailgi, smailūs, akytės mažos, juodos ar tamsiai rudos – lyg karoliukai. Ausys mažos, platėjančios, ūsai ilgi, švelnūs, susijaudinus susišiaušia ir pastyra į visas puses. Povilnis tankus, kailiukas tamsiai pilkas, juodas ar rusvas, glotnus ir švelnus lyg šilkas. Kurmiai apdovanoti neperšlampamais kailiniais, tad drabužių jiems nereikia nei žiemą, nei vasarą. Jodinėdami žemsliekiais kurmiai užsideda apsauginius šalmus ir akinius. Nuo seno žinoma, kad jie geriau nei kiti pasaulio padarai pažįsta vandenį ir visa, kas slypi žemės gelmėse. Gamina puikius akmens dirbinius – indus, žibintus, papuošalus ir įrankius. Mėgsta švarą ir ilgas maudynes, daug dėmesio skiria kailio priežiūrai, tam naudoja įvairius žolių antpilus. Požemių gyventojai darbštūs, smalsūs ir linksmi. Ištikimi draugai. Drąsūs, narsiai ginasi ir gina kitus, ilgai nepavargsta, beveik niekada nesiskundžia ir nepraranda įgimto optimizmo. Labai myli savo šeimas, todėl linkę gyventi visi drauge, didelėmis grupėmis. Kurmiai giminingi Granito kalnų kasėjams, kalnakasiams, rausikams ir plačianagiams. Visos šios tautelės gyvena požemiuose, kur įsikuria plačias slaptas karalystes, nenoriai bendrauja su kitomis tautomis. Pajūrinės tigražiurkės. Graužikų padermės padarai, įsikūrę į okeaną įtekančių upių deltose. Mėgsta drėgną klimatą, pelkėtas vietoves, kur veisiasi laukiniai paukščiai. Stato dideles bendruomenines trobas,

369

kuriose gyvena visi didelės šeimynos nariai – seneliai, tėvai, vaikai, anūkai ir proanūkiai. Tigražiurkės – puikios medžiotojos ir žvejės, minta įvairiu maistu, kurio gausu derlinguose deltos pelkynuose. Aukštos, lieknos, kūną dengia trumpas tankus kailiukas. Nugara tamsiai pilka, pilvukas smėlinis. Kailiuką puošia platūs juodi dryžiai, dėl jų ir vadinamos tigražiurkėmis. Ausys plačios, puikiai girdi, akys didelės, rusvos ar auksaspalvės, gerai mato prietemoje. Uoslė jautri. Snukučiai smailūs, ūsai tankūs, beveik balti. Turi lanksčias uodegas, tačiau jos, kitaip nei tikrųjų žiurkių, apaugusios trumpučiais aksominiais pūkeliais, o uodegos galiuką puošia minkštų ilgų plaukų šepetėliai. Letenėlės penkiapirštės, miklios. Tigražiurkės garsėja nendriniais dembliais, kuriuos pina žiemos vakarais. Gamina kaulinius, akmeninius ir gintarinius vėrinius. Meistriškai išdirba kailius, siuva plačius apsiaustus, movas ir odines tunikas. Dėl trumpo kailiuko šios deltos gyventojos priverstos dėvėti drabužius, tačiau tik tada, kai atvėsta orai. Batų nenešioja, nes letenėlės nebijo net nuožmiausio gruodo. Jauni tigražiurkiukai dažosi snukučius molio ir ochros mišiniu, tokiu būdu parodydami, kokiai giminei ir kokiam klanui priklauso. Tigražiurkės drąsios, draugiškos ir protingos. Visą gyvenimą kaupia žinias apie deltą, moka virti gydomuosius antpilus, praktikuoja magiją, kurios ritualus slepia nuo kitų tautų. Prieš įžengdami į suaugusiųjų ratą, jauni tigražiurkiukai turi atlikti daugybę sudėtingų drąsos, ištvermės ir brandos išbandymų. Artimiausi giminaičiai – karališkosios liūtažiurkės, keitikai iš Neatrastųjų žemių ir graužikai, gyvenantys Vėjų užtvankos apylinkėse. Liūtažiurkės. Artimiausios tigražiurkių giminaitės (nors pačios neigia savo giminystę su „tokiais primityviais padarais“). Dryžių neturi, aplink galvas auga kuplūs auksaspalviai karčiai. Kailiukas rusvas, trumpas. Didikai net karščiausią dieną vilki drabužius. Moterys – ilgas sukneles, vyrai – tunikas, pūstas kelnes ir apsiaustus. Nešioja perukus, avi batelius, o kad atrodytų dar gražiau (savo pačių nuomone), įsispraudžia į korsetus persismaugdami it kokios vapsvos. Drabužiai puošiami kaspinėliais,

370

raukiniais, karoliukais, siuvinėjami auksu, sidabru ir šilku. Tą pačią suknelę gali dėvėti kelios liūtažiurkių kartos, kol ši visiškai nusitrina. Tada ją atiduoda tarnaitėms, prieš tai įsakydami nulupti visus pagražinimus. Apie šią giminę dabar mažai tėra žinoma, nors kadaise jų karalystė garsėjo visoje Vidurio terasoje. Liūtažiurkės gyvena plačioje juostoje, nusidriekusioje Niurzgaliaus upės pakrantėse. Valdovai ir kilmingieji šios tautos atstovai dienas leidžia didelėse akmeninėse pilyse, o valstiečiai ir tarnai gyvena aplink pilis išsibarsčiusiuose kaimeliuose. Tigražiurkės paklūsta griežtoms visuomenės susiskirstymo taisyklėms, kurios nekinta ištisus šimtmečius. Garsėja kaip išmanios žemdirbės, išradingos inžinierės ir puikios architektės. Nors pradinį išsilavinimą gauna visi šios tautos vaikai, siekti karjeros ir tapti įžymūs ir klestintys gali tik aukštuomenės nariai. Tigražiurkes sužlugdė tuštybė. Ilgus amžius buvo tikima, kad aukšta kilmė pati savaime yra privalumas, kad užtenka gimti tinkamoje šeimoje ir tu jau esi ypatingas, nieko siekti ir mokytis naujų dalykų nereikia. Laikui bėgant, ši tauta pamažu nusilpo, valdovai žiaurėjo, senoviniai amatai ir gebėjimai užsimiršo, gražiosios pilys sugriuvo, kaimai ištuštėjo, ir nuskurdusioje karalystėje liko tik viena merdinti liūtažiurkių giminė. Nuo tada jos užsisklendė savo nykiame pasaulėlyje ir nutraukė ryšius su kitomis tautomis. Tad apie jas daugiau nieko nėra žinoma. Varliai. Tai varliagyviai, įsikūrę Popierinės upės archipelage ir aplink jį. Po vandeniu statosi didelius, rūpestingai saugomus namus. Vienoje tokioje buveinėje gali gyventi keli šimtai varlių. Visoms gyvenvietėms vadovauja vienas valdovas. Varliai puikiai plaukioja, geba kvėpuoti tiek po vandeniu, tiek sausumoje. Sausas lygumų vėjas greitai išdžiovina jautrią odą, todėl didesnę laiko dalį jie praleidžia drėgmės pritvinkusiuose namuose, upės dugne. Nesubrendę varlių jaunikliai vadinami šunginais. Jie negali kalbėti jokia žinoma kalba, bet yra labai naudingi, garsėja jėga, ištverme ir paklusnumu. Šunginai neturi didelio proto, tačiau niekada nesiginčija, atlieka visus paliepimus, kartais pridarydami bėdos, nes niekada nesusimąsto apie

371

padarinius. Iki šunginų amžiaus tamsiai mėlyni didžiuliai varlių buožgalviai gyvena paupio nendrynuose ir yra labai pažeidžiami. Suaugę varliai paeiliui budi saugodami jauniklius dieną ir naktį. Varliai nepaprastai gražūs, gal net patys spalvingiausi iš visų Vidurio terasoje gyvenančių tautų ir tautelių. Didžiaakiai, plačiaburniai, oda lygi, drėgna ir žvilganti, išmarginta ryškiomis spalvingomis dėmėmis. Odos spalvingumas tiesiog stulbinamas, nėra dviejų vienodų varlių – kiekvienas jų turi savitą odos raštą ir atspalvį. Penkiapirštės letenėlės turi pirštus jungiančias plėveles, užpakalinės letenos labiau primena plaukmenis, kurie būtini daug plaukiojantiems padarams. Varliai nedėvi drabužių, nes jų kraštuose žiemos trumpos ir švelnios, vanduo niekada neužšąla iki dugno, o povandeniniuose būstuose tebūna maloniai vėsu. Panelės ir moterys varlės labai mėgsta įvairiausius papuošalus: spalvingas apyrankes, vėrinius iš įvairiausių kristalų, plačius odinius diržus, siuvinėtus karoliukais ir kriauklėmis. Vyrai beveik nesidabina, valdovas privalo nešioti sidabrinę karūną, kiti juosi puošnius diržus, bet tik iškilmingomis progomis. Varliai garsiausi Vidurio terasos puodžiai. Ilgus amžius kasdami pakrančių molį, oksiduodami metalus, maišydami skirtingas medžiagas ir tirdami jų savybes, varliai sukūrė įvairiausių spalvų emalį, kuriuo papuošti indai niekada neišblunka. Visi jaunikliai mokosi amato. Kartais išbando daugybę užsiėmimų, kol randa tą vienintelį, artimą širdžiai. Jie kruopščiai ir rūpestingai atlieka savo kasdienius darbus: pina demblius ir krepšius, veja virves, dirbdina papuošalus, dabina diržus, kloja mozaikas ar gamina maistą. Varliai svetingi, atlapaširdžiai ir labai emocingi (nors yra šaltakraujai). Mėgsta linksmas šventes, maudynes, pasisėdėjimus prie laužo, kai yra pasakojamos ilgos istorijos ir valgoma žarijose kepta žuvis. Artimiausi varlių giminaičiai – rupūžiauskai, gyvenantys Drėgnojoje žemumoje palei Popierinės upės deltą.

372

APIE SIDABRAMIŠKI Baigiamasis autorės žodis Vidurio terasos pietvakariuose plačiai išsidriekęs, apsuptas Neprijaukintų girių, šlama nuostabusis Sidabramiškio miestas. Kadaise, kai pasaulis dar buvo jaunas, skrajūnai suvokė turį neįtikėtiną galią prakalbinti medžius! Jie prisijaukino girios milžinus ir susisaistė su jais amžinos draugystės saitais. Tada skrajūnai miške įkūrė nepaprastą miestą. Visame pasaulyje antro tokio nerasi. Plačiai išskleidę šakas čia šnara medžiai galiūnai. Nuo medžio prie medžio nutiestos rusvų plytų gatvės. Žaliuoja minkštutės lyg žąsiukų pūkai pievelės. Dieną miestas skendi žalsvoje prietemoje, naktimis nušvinta tūkstančiais spalvotų ugnelių: skrajūnai mėgsta kabinti ant šakų popierinius žibintus, kad spindėtų tarsi žvaigždėtas skliautas. Rudenį Sidabramiškis degte dega nuo auksinių ir ryškiai raudonų lapų, o žiemą ilsisi po pusnių patalais. Tada medžiai ilgam užmiega, kad pavasarį vėl pabustų ir apsipiltų baltų ir purpurinių žiedų debesimis. Prijaukinti medžiai yra protingi. Jie perpranta skrajūnų mintis ir nuotaikas, kai reikia, paguodžia, kai kyla pavojus – apgina. Medis skrajūnui – ne tik būstas, jis ir šeimos narys, ir bičiulis. Kiekvienas jaunas skrajūnas, sulaukęs keturioliktojo gimtadienio, prisijaukina savo medelį. Jie drauge auga ir tvirtėja. Sidabramiškis – tarsi vienas didelis medis, nes visi miško galiūnai susisiekia tarpusavyje šaknimis po žeme ir šakomis virš gatvių. Kartais, gerai įsiklausius, galima išgirsti, kaip jie šnekasi lėta žalia šnekta. Šis miestas nuostabus. Ir aš norėčiau jame gyventi. Pabusti medyje, paklausyti, ką šnabžda jo lapai. Pasirąžyti. Nusišypsoti iki ausų. Ir plačiai atlapoti langus į žalią saulėtą pasaulį. Neringa Vaitkutė

373

TURINYS

Nelaukta nepažįstama giminaitė ... 5 iŠMINTINGI sprendimai ... 9 Baugios nugirstos paslaptys ... 16 Ne nuotykiautoja? ... 24 Paslaptinga kaštonmedžio dėžutė atsiveria ... 35 Sulaukėjusi biblioteka ... 41 Bibliotekos medžio dvasia ... 49 Žemsliekių raiteliai ... 56 Didieji Stalaktitai ... 62 Paskutinė tautų taryba ... 71 Pabėgimas į vasaros naktį ... 79 Keistas radinys ... 88 Bjaurybė princas ... 95 Nelaisvėje ... 104 Pati blogiausia vakarienė pasaulyje ... 111 Paslaptingas raštelis ir plepūs vabalai ... 120 Raštingumo ir diplomatijos pamoka ... 126 Liūtažiurkių kronikos ... 131 Šmaikštuolis Arzas ... 137 Vėl kartu ... 143 ką buvo pamiršusi Ida ... 149 Kraupieji pelkynai ... 155 Didingasis Rudis ... 166 Trumpas atokvėpis ... 172

Nebylūs užpuolikai ... 178 Tiesiog nesusipratimas ... 184 Dar vienas apmaudus nesusipratimas ... 192 ArzO NARSA ... 196 Linksma puota ir liūdnas atsisveikinimas ... 203 Atspindžių tarpeklis ... 209 Devintasis keleivis ... 216 Esta ... 220 Netikęs Arzo pasirinkimas ... 229 Metalinės pabaisos, erškėčiai ir spąstai ... 237 Sutemų kraštas ... 246 Neįtikėtina išdavystė ... 256 Apsėstųjų golemų slėnis ... 264 Visas pasaulis ant vaikiškų pečių ... 273 Erdvės vartai ... 281 Mirgulys, kuris juokiasi ... 290 Kiti nematomi padarai ... 295 Tikroji Ida ... 302 Ledėjantis pasaulis ... 307 Atokvėpis prieš audrą ... 315 Berilo pilies valdovai ... 322 Pabaisos užuoglauda ... 329 Krytis į mirtį ... 335 Ugninis medis, ledinis lizdas ... 339 Visos paslaptys išaiškėja ... 347 Epilogas ... 355 Žinomų pasaulio tautų katalogas ... 366 APIE SIDABRAMIŠKį ... 373

Va-126

Vaitkutė, Neringa Vaivorykščių arkos / Vaitkutė, Neringa; iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė. – Vilnius: Nieko rimto, 2013. – 376 p.: iliustr.

Pirmoji lietuvių rašytojos Neringos Vaitkutės fantastinės trilogijos dalis nukelia į pasaulį, paremtą magijos dėsniais, su savais gyventojais, vietovardžiais, giminystėmis. Romane ryškūs amžinos gėrio ir blogio kovos motyvai, plėtojamos draugystės, ryšio su gamta temos. Detalus pasakojimas leidžia susidaryti tikrovišką įvykių vaizdą, o žaismingi veikėjai pelno skaitytojų simpatijas. Trilogiją sudaro „Vaivorykščių arkos“, „Titnago plunksna“ ir „Šnabždesiai bedugnėje“.

Redaktorė Giedrė Kmitienė Maketavo Lina Eitmantytė-Valužienė Tiražas 2000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, 11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, 08217 Vilnius

nė

Vidurio smailė

i Debesylų miška Buvusi skraidančių burlaivių uosto vieta (Keturių vėjų kalnas)

išk m s i n usti a r

ieji Kraup nai pelky

abra

Kurmių laukymė

gir

tėl

ės

didžio

šk

kin

sid

eim

Ta m

s ieji bokštai

pranašų žemės

Pr i

ilė

mio

slenksčio plokščiakalnis

Vieta, kurioje gyveno Esta

Vienišoji uola

Skl

and

Kalnų pušynas

ūn

ygumo ų l

liu

Niurzga

Varlių ta uto žemės s

k ra

št

ios

dy k ro

ios

nė

Pl ač

Liūtažiurkių karalystė

VIDURIO TERASOS ŽEMELAPIS Sudarė skrajūnas Rododendras Auksarasis, VAIVORYKŠTĖS SPARNO kapitonas

ŽVILGTELĖK į nepaprastą pasaulį, kuriame prijaukintuose medžiuose gyvena skrajūnai, ateitį spėja pranašai, okeano pakrantėje aitvarus gamina nuotykiautojai, atradimų ieško gudruolės, o požeminėse olose žemsliekiais jodinėja kurmiai... KELIAUK vieninteliu išlikusiu skraidančiu burlaiviu, kuris gali lėkti greitai kaip mintis, o prireikus – tilpti į mažą stiklinį buteliuką. PASIRUOŠK pajusti iš kiekvieno puslapio pulsuojančią magiją, pakilti vaivorykštės arka, pasinerti į kvapą gniaužiančius nuotykius ir stoti į lemiamą gėrio ir blogio kovą, kol iš visa gaubiančios tamsos dar sklinda trupinėlis šviesos...

ISBN 978-609-441-109-0

El. knygynėlyje – geresnės kainos!

9 786094 411090