.. Emmi itaranta
1
2
3
4
Vandens skonis
Versta iš Emmi Itäranta TEEMESTARIN KIRJA Teos, Helsinki, 2012
Knygos leidybą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija
Knygos leidybą remia FILI – Finnish Literature Exchange
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). © Tekstas, Emmi Itäranta, 2012 © Viršelio iliustracija, Gerda Sankauskaitė, 2017 Pirmą kartą suomių kalba 2012 metais Suomijoje pavadinimu Teemestarin kirja išleido Teos, Helsinkis. Išleista susitarus su Emi Itäranta ir Elina Ahlback Literary Agency, Helsinkis, Suomija. © Vertimas į lietuvių kalbą, Viltarė Urbaitė, 2017 © Leidykla „Nieko rimto“, 2017 ISBN 978-609-441-467-1
Emmi Itäranta
Vandens skonis
Iš suomių kalbos vertė Viltarė Urbaitė
Vilnius 2017
Prologas
Dabar jau viskas paruošta. Septynias savaites iš eilės kas rytą šlaviau lapus nuo akmens plokštėmis iškloto takelio, vedančio į arbatos namelį, ir keturiasdešimt devynis kartus iš tos krūvos atrinkusi saują vėl išbarstydavau ant akmenų, kad takelis neatrodytų pernelyg švariai nušluotas. Tai buvo vienas iš tų dalykų, dėl kurių tėtis nenusileisdavo. Kartą Sanja man pareiškė, kad nereikia stengtis įtikti mirusiesiems. Gal ir nereikia. Gal aš stengiuosi įtikti sau. Kita vertus, nematau skirtumo. Ir kaip galėčiau matyti, jei jie yra tik mano kauluose ir kraujyje, jei iš jų nieko daugiau neliko, tik aš? Septynias savaites nedrįsau nueiti iki šaltinio. Vakar namie atsukau vandens čiaupą ir laikiau prie metalo priglaudusi gertuvės kaklelį. Kalbėjau su vandeniu gražiai, kalbėjau bjauriai, netgi rėkiau ir verkiau, bet žmonių vargai jo nejaudina. Jis teka sau nei lėčiau, nei greičiau žemės tamsybėje, ten, kur jį girdi tik akmenys. Vandentiekis išspaudė man į gertuvę keletą lašelių, gal kokį šaukštelį. Žinau, ką tai reiškia. Šįryt paskutinį vandenį iš gertuvės supyliau į puodą, iš pašiūrės į arbatos namelį nunešiau sausų durpių ir šalia ugniakuro padėjau degtuvą. Pagalvojau apie tėtį, 4
kurio norams nusižengiau, ir apie mamą, kuri taip ir neišvydo dienos, kai aš tapau arbatos meistre. Pagalvojau apie Sanją. Troškau, kad ji jau būtų tenai, kur aš ruošiausi. Takeliu atžingsniuoja svečias, kurio veidas neatrodo svetimas, ir tiesia man ranką, į kurią ryžtuosi įsikibti. Kai mudu išeisime pro vartus, pasaulis neims suktis nei lėčiau, nei greičiau. Už mūsų liks šviesa vandens paviršiuje, arba blėstantis šešėlis.
VANDENS SARGAI Pirmoji dalis
Tik tai, kas keičiasi, gali išlikti. Wei Wulong, „Arbatos kelias“ Septintasis amžius Senojo Kiano laiku
7
Pirmas skyrius
Iš visų elementų vanduo kinta labiausiai. Tai man pasakė tėtis tą dieną, kai nusivedė mane į vietą, kurios nėra. Nors jis ir klydo dėl daug ko, bet dėl šito buvo teisus, vis dar tikiu tuo. Vanduo seka paskui mėnulį ir apglėbia žemę, jis nebijo mirti ugnyje arba gyventi ore. Kai brendi per jį, tarsi jauti savo paties odą, bet jeigu smogsi pernelyg smarkiai, jis ištykš kaip šukės. Kadaise, kai pasaulyje dar būdavo žiemų, šaltų žiemų, baltų žiemų, tokių, kai reikia šiltai apsimuturiuoti ir eidamas gali paslysti, ir turi eiti vidun sušilti, žmonės vaikščiodavo ant sukietėjusio vandens paviršiaus ir vadino jį ledu. Esu mačiusi ledą, bet tik mažų, žmogaus pagamintų gabalėlių. Visą gyvenimą galvojau apie tai, koks jausmas būtų eiti užšalusios jūros paviršiumi. Mirtis yra vandens sąjungininkė. Jų negali išskirti, ir nė vieno negali atskirti nuo mūsų, nes mes galų gale iš to padaryti: iš kintančio vandens ir greta alsuojančios mirties. Vanduo neturi pradžios nei pabaigos, o mirtis turi ir viena, ir kita. Mirtis yra ir viena, ir kita. Kartais mirtis slepiasi vandenyje, o kartais vanduo atbaido mirtį, bet jie visuomet laikosi kartu – pasaulyje ir mumyse. 9
Ir šitai sužinojau iš tėčio, bet dabar manau, kad būčiau sužinojusi ir be jo. Galiu pasirinkti savo pradžią. Galbūt pasirinksiu ir savo pabaigą. Pradžia buvo ta diena, kai tėtis nusivedė mane į vietą, kurios nėra. Buvo praėjusios dvi savaitės nuo mano brandos egzamino, privalomo visiems piliečiams, kurie tais metais sulaukia pilnametystės. Išlaikiau gerai, bet man visąlaik buvo aišku, kad seksiu tėčio pėdomis, užuot išvažiavusi į miestą tęsti mokslų. Tai buvo pasirinkimas, kurį laikiau savo pareiga, galbūt dėl to tai net nebuvo pasirinkimas. Tačiau mano tėvai atrodė patenkinti, aš pati irgi nesijaučiau nelaiminga, be to, tuo metu man buvo tas pat. Buvome sode už arbatos namelio, padėjau tėčiui išdžiaustyti tuščius vandens butelius. Keletas dar kabėjo man ant riešo, bet dauguma jau buvo pamauti aukštyn kojom ant metalinio laikiklio strypų. Saulės spinduliai skrodė permatomą jų paviršių tarsi šydą. Viduje lėtai virveno vandens lašeliai, kol galiausiai susitelkę kaptelėdavo ant pievelės. – Arbatos meistras turi ypatingą ryšį su vandeniu ir mirtimi, – pasakė tėtis, apžiūrėdamas vieną butelį, ar kur neįtrūkęs. – Arbatos nėra be vandens, ir arbatos meistras be arbatos nėra jos meistras. Jis pasiryžta tarnauti kitiems, o pats arbatos ceremonijoje svečio teisėmis dalyvauja tik kartą gyvenime, pajutęs, kad 10
artinasi mirtis. Tada jis paliepia savo įpėdiniui surengti paskutinį ritualą, o išgėręs arbatą pasilieka vienas arbatos namelyje laukti, kol mirtis uždės ranką jam ant širdies ir ją sustabdys. Tėtis numetė butelį ant pievelės, kur jau gulėjo pora kitų. Ne visuomet pavykdavo butelį sutaisyti, bet jie buvo brangūs, kaip ir visi iš kokybiško plastiko padaryti daiktai, todėl visada buvo verta pamėginti. – Ar kas nors kada nors yra suklydęs? – paklausiau. – Manė sulauksiąs mirties, nors jai dar nebuvo atėjęs laikas? – Mūsų giminėje nepasitaikė, – atsakė tėtis. – Esu girdėjęs apie vieną meistrą, kuris paliepė savo sūnui paruošti paskutinį ritualą, pabaigoje išsitiesė ant arbatos namelio grindų, o po dviejų dienų pargrįžo į savo trobą. Tarnai palaikė jį vaiduokliu ir vieną jų ištiko širdies smūgis. Arbatos meistras suklydo, tarno mirtį supainiojo su saviške. Tarno kūnas buvo kremuotas, o meistras išgyveno dar dvidešimtį metų. Bet paprastai taip nenutinka. Pliaukštelėjau sparvai, nutūpusiai ant riešo, bet ji spėjo pasprukti. Apsauginio veido gaubto juostelė spaudė ir kuteno kaktą, bet žinojau, kad nusiėmusi jį tik priviliosiu dar daugiau vabzdžių. – O kaip sužinai, kad artinasi mirtis? – paklausiau. – Tiesiog žinai, – atsakė tėtis. – Taip pat, kaip žinai, kad myli, arba kaip sapne žinai, kad pažįsti žmogų, esantį tame pačiame kambaryje, nors jo veidas atrodo svetimas. 11
Jis paėmė iš manęs paskutinius butelius. – Atnešk iš arbatos namelio verandos du žibintus ir pripildyk juos. Nustebau, kam jam prireikė žibintų, nes buvo ankstyvas pavakarys, be to, šiuo metų laiku net ir naktį saulė nedingdavo už horizonto. Nuėjusi už arbatos namelio iš po suolo ištraukiau du žibintus. Vieno dugne rėpliojo sustirusi liepsnamusė. Nukračiau ją ant agrastų krūmo. Liepsnamusės geriausiai jaučiasi agrastuose, todėl pakračiau agrastų šakeles virš atvirų žibintų, ir abiejų dugne prisirinko po saują apspangusių ropinėjančių musių. Užvožiau žibintų dangtelius ir nunešiau tėčiui. Jis buvo užsimetęs ant nugaros tuščią vandens butelį. Ant veido nuleistas apsauginis gaubtas slėpė jo išraišką. Ištiesiau rankas su žibintais, bet jis paėmė tik vieną. – Norija, atėjo laikas tau kai ką parodyti, – tarė jis. – Eime drauge. Per išsausėjusią pelkę, plytinčią už mūsų namo, nužingsniavome kalvos link ir pakilome šlaitu aukštyn. Kelionė neužtruko, tačiau nuo tiršto prakaito plaukai prilipo man prie galvos. Kai pasiekėme akmenuotą viršukalnę, nusismaukiau apsauginį tinklelį. Vėjas čia pūtė taip smarkiai, kad sparvų ir uodų buvo ne tiek daug kaip prie namų. Dangus buvo giedras ir sustingęs. Saulė svilino odą. Tėtis stabtelėjo, galbūt rinkdamasis kelią. Atsigręžiau atgal. Apačioje matėsi arbatos meistro namas su sodu, žalia pulsuojanti dėmė nublukusiame išdegusios pievos ir plikų akmenų peizaže. Išilgai slėnio buvo 12
išsimėčiusios kaimo trobos, o kitapus stūksojo miškinga Alvinvaros kalva. Toli už jos šlaitų, ten, kur buvo drėkinamieji plotai, išsiskyrė tamsiai žalios spalvos eglyno juosta. Žvelgiant ta pačia kryptimi tolėliau buvo jūra, bet iš čia jos nesimatė net ir giedrą dieną. Kitoje pusėje stirksojo raizgi pamažėl džiūstanti Mirusiojo miško kamienų giraitė. Kai buvau maža, tenai augo pavieniai beržai, nesiekiantys man aukščiau juosmens, o kartą ten prisirinkau visą saują bruknių. Viršukalnės pakraščiu ėjo takelis, ir tėtis pasuko juo. Šioje pusėje kalno šlaite buvo pilna urvų. Būdama mažesnė dažnai čia žaisdavau. Iki šiol prisimenu, kaip kartą mama užtiko mane su Sanja ir pora kitų vaikų žaidžiančius kalnų nykštukus. Ji ėmė šaukti, kad tėtis pamiršęs mane prižiūrėti, ir nustvėrusi už rankos partempė mane iki pat namų. Paskui visą mėnesį neleido man žaisti su kitais kaimo vaikais. Bet vis tiek ir vėliau su Sanja slapčiomis nusliūkindavome prie urvų kaskart, kai mama būdavo komandiruotėse, ir žaisdavome tyrinėtojas ir nuotykių ieškotojas, ir slaptuosius Naujojo Kiano agentus Viduržemio jūros dykumoje. Urvų buvo kelios dešimtys, jeigu ne šimtai, ir mudvi kapstydavome iš ten viską, ką, mūsų nuomone, buvo verta atkapstyti. Ieškojome slaptų tunelių ir paslėptų lobių, kaip buvo aprašyta senose knygose arba pranešiklių pasakojimuose, bet taip ir neradome nieko įdomaus, tik sausų aptrupėjusių akmenų. 13
Tėtis sustojo prie katės galvą primenančios urvo angos ir netaręs nė žodžio šmurkštelėjo vidun. Anga buvo žema. Per ploną kelnių medžiagą keliai bruožėsi į akmenuotą žemę, ir tik vargais negalais įsitempiau vidun žibintą ir veido tinklelį. Oras urve buvo vėsus ir nejudėjo. Kai tamsoje gelsvai suspindo liepsnamusės, žibintai ėmė skleisti blausią šviesą. Atpažinau šitą urvą. Vieną vasarą susiginčijome dėl jo su Sanja, kai ji norėjo paversti jį Naujojo Kiano Pačių Svarbiausių Tyrinėtojų Centrinės draugijos būstine. Mano manymu, čia būtų buvę per daug vietos, nes galinė urvo dalis leidosi žemyn, ir dar, mano supratimu, urvas buvo per toli nuo namų, jei galvotum apie sėkmingą maisto kontrabandos gabenimą. Galų gale pasirinkome mažesnį urvą arčiau mano namų. Tėtis nuropojo urvo gilumon. Mačiau, kad jis sustojo ir įkišo ranką tiesiai į sieną – taip man iš šalies atrodė, – ir pastebėjau, kad pajudino ranką. Uola jam virš galvos tyliai sugirgždėjo ir joje prasižiojo tamsi anga. Urvas toje vietoje buvo toks žemas, kad tėčiui atsitūpus galva atsidūrė ties anga. Jis prasmuko pro ją, laikydamas žibintą. Paskui anapus angos išvydau jo veidą. – Ar ateini? – paklausė tėtis. Nuropojau į urvo galą ir apčiupinėjau sieną toje vietoje, kur mačiau tėtį kažkaip praveriant angą. Plazdančioje žibinto šviesoje įžiūrėjau tiktai gruoblėtą akmenį, 14
bet paskui pirštais apčiuopiau siaurą plokštumą, tarsi lentynėlę, už kurios buvo platus plyšys, o jame – paslėpta svirtis. Plyšį beveik visiškai užstojo nelygi uola. – Vėliau paaiškinsiu, kaip visa tai veikia, – pasakė tėtis. – Dabar eikš čionai. Šmurkštelėjau paskui jį. Viršum urvo buvo kitas urvas, tikriau, tunelis, kuris, rodės, neria tiesiai į kalno vidų. Virš įėjimo tunelio lubomis ėjo metalinis vamzdis, o šalia jo buvo didelis kablys, kurio paskirties aš nenutuokiau. Sienoje buvo du strypai, vieną iš jų tėtis pasuko į šoną. Akmeninė anga užsivėrė. Visiškai tamsiame tunelyje žibintai įsiplieskė ryškiau. Tėtis nusiėmė apsauginį tinklelį bei atsineštą vandens butelį ir padėjo ant žemės. – Gali savo tinklelį palikti čia, – tarė jis. – Toliau jo nereikės. Tunelis leidosi į kalno gilumą. Pastebėjau, kad metalinis vamzdis driekiasi išilgai tunelio. Netilpau išsitiesusi visu ūgiu, tėčio galva irgi kartais siekdavo lubas. Uola po kojomis buvo neįtikėtinai lygi. Mano žibinto šviesa gėrėsi į tėčio švarko nugaroje susimetusias raukšles, o tamsa smigo į sienų įdubas. Klausiausi žemės tylos aplink mus, kitokios negu virš žemės tvyranti tyla. Ji buvo tirštesnė, sunkesnė. Pamažu jos gelmėje išskyriau nenutrūkstantį stiprėjantį garsą, tokį pažįstamą ir kartu svetimą. Niekuomet anksčiau nebuvau girdėjusi jo laisvo, srūvančio nevaržomai, sava valia. Jis buvo toks 15
pat kaip į langus barbenančio lietaus arba iš kubilo po maudynių ant pušies šaknų liejamo vandens, tačiau šis garsas nebuvo prijaukintas, įspraustas į žmonių nukaltas ribas. Jis apgaubė mane ir nuvedė giliau, kol atsidūrė arti kaip urvo sienos, arti kaip tamsa. Tėtis sustojo ir žibintų šviesoje pamačiau, kad atėjome prie angos, jungiančios tunelį su kitu urvu. Šniokštimas sustiprėjo. Tėtis atsisukęs pažvelgė į mane. Liepsnamusių šviesa plazdėjo jam ant veido kaip raibuliuojantis vanduo, o už jos dainavo tamsa. Laukiau, kol jis ką nors pasakys, bet jis vėl atsuko man nugarą ir nėrė į angą. Nusekiau jam iš paskos. Mėginau įžiūrėti, kas yra priekyje, bet žibintų šviesa toli nesiekė. Mus priėmė ošianti tamsuma. Tai buvo tarsi užkaisto vandens šniokštimas virdulio dugne, tik ne vieno, tarsi tūkstančio ar dešimties tūkstančių virdulių dugne, kai vanduo tik pradeda virti ir arbatos meistras žino, kad metas nukelti jį nuo ugnies, nes kitaip jis išgaruos. Pajutau ant veido vėsą ir drėgmę. Tada nusileidome dar keletą žingsnių žemiau, pagaliau liepsnamusės apšvietė garso šaltinį, ir aš jį pamačiau. Vanduo sruvo iš uolos blizgančiomis srovėmis ir čiurkšlėmis, žvilgančiomis juostomis, galingomis marškomis ir žiro į purslus, atsitrenkęs į urvo apačioje telkšančio tvenkinio paviršių. Jis pliaupė ir sukosi aplink akmenis, raizgėsi ir vyniojosi, putojo ir šoko, ir vėl sklaidėsi. Paviršius virpėjo nuo jo jėgos. Iš tvenkinio į kyšulį, ties 16
kuriuo įlindome pro angą, sroveno siauras upeliukas ir vėl dingo uoloje po kyšuliu. Uolos sienoje virš vandens mačiau kažkokią baltą dėmę, o toliau – svirtį. Tėtis stumtelėjo mane arčiau tvenkinio krašto. – Paragauk, – paliepė. Įkišau pirštą į vandenį ir pajutau jo jėgą. Jis judėjo palei mano ranką kaip kvėpavimas, kaip gyvūnas, kaip kito žmogaus oda. Vanduo buvo šaltas, daug šaltesnis už viską, prie ko buvau pratusi. Atsargiai lyžtelėjau pirštą, taip, kaip buvau nuo pat mažens išmokyta: niekada negerk vandens, prieš tai jo neparagavusi. – Jis gėlas, – pasakiau. Tėtis nusišypsojo, jam ant veido juostomis krito žibinto šviesa, paskui šypsena pamažu pranyko. – Tau septyniolika, esi pilnametė ir jau ganėtinai suaugusi, kad suprastumei, ką ketinu tau papasakoti, – pradėjo jis. – Šios vietos nėra. Šis šaltinis seniai išseko. Taip pasakoja legendos, ir tuo tiki net ir tie, kurie žino kitų pasakojimų apie tai, kad kadaise iš kalno šerdies tekantis šaltinis girdė visą kaimą. Įsidėmėk tai. Šito šaltinio nėra. – Įsidėmėsiu, – pažadėjau jam, bet tik vėliau suvokiau, kokį pažadą daviau. Tylėjimas nėra tuščias ar nematerialus, juo nerakinama tai, kas nepavojinga. Jis dažnai slepia jėgas, gebančias viską sugriauti. Atgal grįžome tuo pačiu tuneliu. Kai pasiekėme angą, tėtis paėmė čia paliktą vandens butelį ir užkabino 17
ant lubose esančio kablio. Patikrinęs, ar kaklelis atviras, jis pasuko tunelio sienoje įtaisytą strypą. Išgirdau elektroninį garsą, tokį patį, koks sklinda iš virtuvės šaldymo įrangos, ir dar negirdėtą šniokštimą, tarsi įkalintą metalo. Po akimirkos nuo lubų tiesiai į butelį šliūkštelėjo stipri vandens srovė. – Ar tai tu viską padarei? – paklausiau. – Ar mama? Ar tai ji suprojektavo? Ar įtaisėte tai drauge? – Niekas iš tiesų nežino, kas visa tai įrengė, – atsakė jis. – Tačiau arbatos meistrai visąlaik tikėjo, kad tai buvo vienas iš jų, galbūt pirmasis įsikūręs čia, dar prieš dingstant žiemoms ir prieš prasidedant karams. Dabar tik vanduo prisimena. Jis pasuko abu strypus. Vandens srovė sulėtėjo ir nutrūko, o anga vėl atsidarė. – Eik pirma, – paragino tėtis. Prasispraudžiau pro angą. Tėtis stipriai užsuko butelį ir atsargiai nuleido į urvą, aš jį perėmiau. Kai anga užsivėrė, urvas vėl atrodė kaip paprasčiausias urvas be jokių paslapčių. Liepsnamusių žiburiukai dienos šviesoje greit išblėso. Kai įžengėme į savo kiemą, mama pakėlė akis nuo sunkios knygos, kurią konspektavosi, įsitaisiusi po medžiaginiu stogeliu. Tėtis padavė man savo žibintą. Lapų šešėliai šmėsčiojo ant akmeninių tako plokščių, jam patraukus arbatos namelio link su 18
vandens buteliu ant nugaros. Ketinau sekti paskui, bet jis sustabdė: – Ne dabar. Stovėjau kaip įbesta su žibintais abiejose rankose ir klausiausi, kaip liepsnamusės bilsčioja į saulės įkaitintas stiklines žibintų sieneles. Tiktai mamai prabilus susipratau nuvožti žibintų dangtelius. – Tu vėl nudegei saulėje, – pasakė ji. – Kur judu buvot? Liepsnamusės ištrūko į laisvę ir pradingo krūmuose. – Vietoje, kurios nėra, – atsakiau ir tą akimirką, pažvelgusi į ją, supratau, kad ji žino, kur mes buvome, ir kad ji taip pat yra ten buvusi. Mama nieko nebesakė, tąkart nieko, bet iš jos veido dingo ramybė. Vėlai vakare, gulėdama savo kambaryje po apsauginiu gaubtu ir žvelgdama į oranžinės nakties saulės šviesą pušų lajoj, girdėjau, kad ji virtuvėje ilgai kalbėjosi su tėčiu. Žodžių nesupratau, tačiau pajutau juose aštrią tamsą, kuri pasiekė net mano sapnus.
Antras skyrius
Kai žemė dar alsavo nakties šalčiu, padėjau tėčiui į žemą sraigtaračio priekabą sukrauti įtrūkusius vandens butelius. Apibraižyti plastikiniai jų šonai žvilgėjo ryto saulės šviesoje. Pritvirtinau juos prie priekabos storais dirželiais ir kai įsitikinau, kad laikosi pakankamai tvirtai, užsimečiau ant pečių jūržolių krepšį ir sėdau ant sraigtaračio sėdynės. – Važiuok pas Jukarą, – pasakė tėtis. – Jis daro nuolaidą. Jukaras buvo seniausias kaimo plastiko meistras ir tėčio draugas. Nepasitikėjau juo, nes praėjusiais metais jo taisyti vandens buteliai vėl sutrūkinėjo panaudoti vos kelis kartus. Tad nieko neatsakiau, tik pakreipiau galvą, tarsi pritariamai linktelėdama. – Ir neužgaišk visą dieną, – pridūrė tėtis. – Rytoj pas mus bus svečių. Man reikės tavo pagalbos valant arbatos namelį. Ėmiau minti sraigtaračio pedalus. Viena iš saulės baterijų buvo sulūžusi ir variklis streikavo, tad man kone visą kelią teko minti pačiai dulkėtu keliu per gelsvai žalią vėjo siūruojamą miškelį, juosiantį mūsų 20
namus. Tiktai pasiekus miško pakraštį variklis ėmė tyliai pratisai burgzti. Atsargiai įsukau sraigtaračiu su priekaba į platesnį kelią, vedantį į kaimą, užspaudžiau pedalus ir leidau kojoms pailsėti, ratams ramiai riedant kaimo link. Plikais riešais jaučiau ryto vėsą, ir vabzdžių dar buvo nedaug. Nusismaukiau apsauginį tinklelį ir leidau orui kartu su saule liesti man veidą. Dangus buvo visiškai žydras ir sausas, žemė sustingusi, ir mačiau, kaip smulkūs gyvūnai laukų dulkėse ieško vandens. Pravažiavusi keletą namų kaimo pakraštyje pasiekiau sankryžą. Kelias į Jukaro dirbtuvę suko kairėn. Stabtelėjusi akimirką dvejojau. Tada patraukiau į dešinę, kol išvydau pažįstamą mėlyną apsilaupiusią tvorą. Kaip ir daugelis kitų kaimo trobų, Sanjos namai buvo išlikęs vienaukštis kelių kambarių senojo pasaulio statinys. Prie jo dar buvo sodas ir garažas nuo tų laikų, kai dauguma žmonių dar turėdavo greitaeiges senovines transporto priemones. Sienos buvo daugybėje vietų lopytos. Sanjos tėvai buvo sakę, kad stogas kadaise buvęs kone lygus ir ant jo nebuvo jokių saulės plokščių. Sunkiai įsivaizdavau tokį stogą. Sustojau priešais atvirus vartus. Sanja stovėjo kieme, pylė vandens likučius iš butelio į metalinį kubilą ir keikėsi. Laukujės durys buvo praviros, ir iš vidaus pro durų angą dengiantį tinklelį sruvo vos girdimas naujienų srautas. Sanja nemūvėjo apsauginio gaubto, o kai pažvelgė į mane, supratau, kad ji nemiegojusi. – Prakeiktas apgavikas, pardavė sūrų vandenį, – tarė ji ir įtūžusi užsikišo juodus plaukus už ausų. – Nesuprantu, 21
kaip jam pavyko, pirmiausia paragavau, kaip visada, ir vanduo atrodė geriamas. Senis plėšė žvėrišką kainą, todėl pirkau tik pusę butelio, bet ir tie pinigai šuniui ant uodegos. – Kokia buvo jo talpykla? – paklausiau, vesdamasi sraigtaratį pro vartus į kiemą. – Ta senoviška, – atsakė Sanja. – Didelė permatoma talpykla ant paaukštinimo su kyšančiu vamzdžiu, iš kurio jis pilstė vandenį. – Apgavikas su dvigubu vamzdžiu, – pasakiau. – Mačiau tokių pernai mieste. Paaukštinime paslėptas kitas rezervuaras su sūriu vandeniu. Vamzdis dvigubas, viena puse teka vanduo iš geriamojo vandens rezervuaro, antrąja – iš slaptojo su sūriu vandeniu. Pardavėjas duoda paragauti gėlo vandens, bet paskui slapčia pakeičia vamzdžio pusę ir prileidžia sūraus. Sanja akimirką spoksojo į mane, paskui leptelėjo: – Tikra idiotė. Žinojau, kad ji turi omeny save. Greičiausiai išleido didesnę savaitės biudžeto dalį sūriam vandeniui. – Taip galėjo nutikti kiekvienam, – pasakiau. – Iš kur galėjai žinoti. Vis dėlto reikėtų perspėti kitus, kad pasisaugotų. Sanja atsiduso. – Mačiau ir kitų perkančių iš jo vandenį vakare, prieš pat uždarant turgų. Vargu ar tas senis dar bastosi netoliese. Greičiausiai jau ieško kitų kvailių. Garsiai nepasakiau, bet pagalvojau: ne vieną kartą girdėjau tėvus sakant, kad jeigu padaugėja apgavikų, 22
tai greičiausiai reiškia, kad artinasi dar prastesni laikai. Visai nesvarbu, kaip dažnai per žinias buvo kartojama, kad visi neramumai laikini, o karas suvaldomas. Net ir gerais laikais retkarčiais pritrūkdavo vandens, bet paprastai žmonės išsiversdavo su vandentiekio tiekiama mėnesio norma, taigi apgavikams neapsimokėdavo važinėti per kaimus. Nors mažuose kaimeliuose kartais sustojantys keliaujantys vandens prekeiviai laikė užkėlę kainas, jie puikiai žinojo, kaip lengvai jų verslui gali kilti pavojus, taigi negeriamo vandens prekeiviams buvo itin priešiški. Apgavikų pasitaikydavo ne taip jau retai, tačiau šis buvo jau trečias, užsukęs į mūsų kaimą per pastaruosius porą mėnesių. Staigiai išaugęs jų skaičius paprastai reikšdavo, kad miestuose sklando gandai apie normų sugriežtinimą, ir dalis apsišaukėlių išvykdavo iš gausiai gyvenamų miestų juodųjų rinkų ieškoti laisvesnių prekybos plotų, kur daugiau lengvatikių pirkėjų. – Ar jūsų vandentiekis vėl sugedo? – pasiteiravau. – Visą tą šlamštą reikėtų iškasti ir pakeisti nauju, – atsakė Sanja. – Pati tą padaryčiau, jei tik turėčiau laiko. Minja aną savaitę vėl susirgo, nedrįstu girdyti jos netgi virintu mūsų vandeniu. Tėvas sako, kad šis visai geras, bet aš manau, kad tiesiog jo pilvas pasidarė geležinis šitiek metų geriant nešvarų vandenį. Minja buvo dvejų metų Sanjos sesutė, nuo pat gimimo ji vis sirgdavo. Pastaruoju metu ir jų mama Kira dažnai negaluodavo. Sanjai nieko nesakiau, tačiau kartą ar du vakaro prieblandoje buvau mačiusi prie jų namų durų sėdinčią liekną tamsią figūrą, kuri neatrodė 23
Jaunos arbatos meistrės Norijos Katio pečius užgula didelė atsakomybė – tėvas jai patiki saugoti galbūt vienintelį pasaulyje likusį ir į valdžios rankas nepatekusį tyrą vandens šaltinį. Tačiau merginai tenka išmokti, kad ne visos paslaptys – net saugotos ištisų kartų – yra vertos žmonių kančių. Kai kurias iš jų tenka atskleisti dėl tikrųjų vertybių. Tai pirmoji suomių rašytojos Emmi Itäranta (g. 1976 m.) knyga, iškart sulaukusi skaitytojų pripažinimo, susižėrusi ne vieną apdovanojimą ir jau išversta į kelias dešimtis kalbų. Ši jaudinanti istorija privers ne vieną susimąstyti, kaip mūsų pasirinkimai gali keisti pasaulį.
Redaktorė Mimoza Kligienė Korektorė Goda Baranauskaitė-Dangovienė Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė Tiražas 2000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
313
314
315
„Visuomet daugmaž aiškiai suvokiau, koks buvo senasis pasaulis, – arba greičiau tai, kaip mažai apie jį žinome. Nors svajojau apie žiemą ir ilgėjausi sniego, niekuomet neabejojau tuo, ko mane mokė mokykloje ir kas buvo rašoma knygose. Man atrodė savaime suprantama, kad tai, kas visuotinai priimta kaip tiesa, ir yra tiesa, visa kita neturi reikšmės. O kas, jeigu taip nėra? Kas, jeigu išlikę pasakojimai tėra tik apdulkėjusios ir iškreiptos veidrodžio šukės, arba dar blogiau – kas, jeigu kažkas tyčia įdaužė veidrodį, kad pakeistų atspindį?“ Pasaulis pasikeitė. Vanduo, anksčiau buvęs toks įprastas, staiga tapo didžiausiu žmonių troškimu. Negana to, kiekvienas jų žingsnis stebimas despotiškos valdžios tarsi po padidinamuoju stiklu, o praeitis – tik juoda dėmė istorijoje. Po mylimo tėvo mirties septyniolikmetė Norija Katio perima visas arbatos meistro pareigybes, o kartu ir šią, dar senąjį pasaulį menančią, profesiją lydinčias paslaptis – tik ji žino apie tyro vandens šaltinį. Ir vis dėlto, nors pasaulis nebe toks, kaip anksčiau, yra dalykų, kurie visuomet liks amžini. Norijai tenka skausmingai suvokti, kad atmintis ir žodžio galia gali išsaugoti geresnės ateities viltį.
316