Velniškai karštos atostogos

Iliustravo Lina Žutautė

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Antrasis leidimas

ISBN 978-9955-683-77-3

© Tekstas, Gendrutis Morkūnas, 2009 © Iliustracijos, Lina Žutautė, 2009 © Leidykla „Nieko rimto“, 2018

Gendrutis Morkūnas

Iliustravo Lina Žutautė

Vilnius 2018

Į kaimą mane atvežė birželio penkioliktąją.

Atvežė pas tetą. Pas senelius neveža jau treti metai.

Mama sako, kad seneliai senoviški ir atsilikę žmonės, todėl nieko gero manęs išmokyti negali.

Mat vaikas kiekvieną minutę turi mokytis. Net miegodamas – taisyklingai kvėpuoti ir nesispardyti. Tad važiuoti pas žmones, kurie miegodami knarkia arba valgydami čepsi, būtų tik vaiko gadinimas.

Sutinku. Negaliu nesutikti.

Tuo labiau, kad aplankome net ir knarkiančius, ir čepsinčius senelius. Du kartus per metus, pagal tėčio sudarytą tvarkaraštį.

Tas tvarkaraštis – tikras stebuklas. Jame surašyta, ką veiksime visus metus. Kada važiuosime pas senelius, kada grybausime, pirksime kelnes ir keptuves, valysime langus ir valgysime brokolius.

Tvarkaraštį tėtis sudaro klausydamas balandžių burkavimo mūsų balkone ir skaitydamas senus autobuso bilietus.

Taigi nieko keista, kad jau per Naujuosius metus žinojau, jog pas tetą važiuosime birželio ­penkioliktąją. Tėtis savo tvarkaraštį visada surašo­

iki Naujųjų. Pavalgę šventinio pyrago ir išgėrę šventinių sulčių, su mama gauname po vieną tvarkaraščio egzempliorių, jį atidžiai perskaitome (tėtis stebi, kad skaitydamas nesidairyčiau į šonus) ir iškilmingai pasižadame tvarkaraštį vykdyti. Ta proga išgeriame dar po stiklinę sulčių.

Nesilaikyti tvarkaraščio yra nusikaltimas. Šių metų birželio penkioliktąją – saulėtą dieną pirmą valandą po pietų įvažiavome į tetos kiemą. Jos sodyba yra kaime miško salelėje, apsuptoje didžiulės neįžengiamos, o jeigu jau įžengei, tai neišžengiamos, pelkės. Į kaimą tris kilometrus du šimtus penkiolika metrų reikia važiuoti siauru ir vingiuotu miško ir pelkės keliuku. Atstumas nustatytas tiksliai, mūsų mašinos spidometru. Tėtis tuo spidometru labai didžiuojasi, vairuodamas glosto jo stiklą ir sako, kad kiekvienas tikras vyras turi turėti visokiausių matavimo prietaisų: liniuočių, svarstyklių ir termometrų.

Teta mūsų jau laukė. Apie tėčio tvarkaraštį ji sužino kiekvienų metų pradžioje – tėtis tvarkaraštį jai nusiunčia paštu. Laukė ir dėdė (mama liepia jį vadinti tetėnu). Mano mama visus moko taisyklingai kalbėti. Ji yra kažkokia labai išsilavinusi generalinė direktorė, tad neapsakomai mėgsta mokyti kitus.

Tėčio tvarkaraštyje parašyta, kad tos pačios birželio penkioliktosios vakare jis turi išsiurbti kilimus, o mama nueiti į kirpyklą, todėl pas tetą jie pabuvo neilgai. Iškrovė mano mantą, tėtis nuėjęs į sodą kelis kartus giliai įkvėpė oro ir patraškino pirštų sąnarius, o mama nenuoširdžiai pagyrė tetos svogūnus. Tai jie daro kasmet, tik tėčio sąnariai traška vis tyliau. Dar suvalgėme tetos iš anksto paruoštus

pietus, išgirdome keturis­dėdės-tetėno anekdotus (kasmet jie vis tie patys ir iš jų juokiasi tik jis vienas) ir tėvai išvažiavo.

– Būk geras, – atsisveikindama pasakė mama.

– Netinginiauk, – pridūrė tėtis.

Taip jie sako irgi kasmet.

Prasidėjo mano atostogos kaime.

Įsikūriau

negyvenamame kambaryje su dviem langais į sodą.

Tiksliau, jame mane įkūrė teta.

Anksčiau man norėdavosi gyventi mažame kambarėlyje, kuriame naktimis kažkas girgžda. Pats girdėjau. Vieną naktį eidamas į tualetą netyčia užklydau į tą kambarėlį ir išgirdau, kaip jo kampe kažkas dunksi ir traška. Buvo baugu, tačiau iš kambarėlio eiti nesinorėjo. Ilgai stovėjau ir tamsoje klausiausi tylutėlio dunksėjimo ir traškesio. Garsai buvo tokie keisti, kad ir pavadinau juos keistai – dunksiatraškiu.

Kitą dieną tetos paklausiau, kas ten dunksi ir traška. Klausimo ji nesuprato. Ilgai žiūrėjo į mane, paskui prisimerkė ir pasakė, kad man pasivaideno.

Pasakė tokiu balsu, kokiu kalba mama, kai nori, kad man dingtų noras klausinėti. Mamą gerai pažįstu, o teta su mama panašios kaip dvi smilgos. Jos – seserys. Jos net kalba vienodais balsais, nešioja vienodas apykakles ir per mėnulio pilnatį miega ant dešiniųjų šonų.

Tetos nebeklausinėjau. Dieną kambarėlyje būdavo tylu, o naktimis dėdė jį ėmė rakinti.

– Čia labai karšta ir tvanku, – pamatęs nustebusį mano žvilgsnį, paaiškino jis.

Argi užrakintame kambaryje pasidaro vėsiau?

Taigi, pasirinkimo, kokiame kambaryje gyventi, neturėjau.

Po pietų dūlinėjau po kiemą. Vakare skaičiau. Šiemet mokykloje liepė perskaityti kaip niekada daug knygų, todėl pas tetą jų atsivežėme visą dėžę.

Ir tėčio tvarkaraštyje parašyta, kad nuo birželio penkioliktosios iki rugpjūčio kažkurios (reikės pažiūrėti kelioninį tvarkaraščio egzempliorių) pirmadienių, trečiadienių ir penktadienių vakarais privalau skaityti grožinę literatūrą, o antradieniais iki pietų – pažintinę. Po dvi valandas kasdien.

Todėl ir skaitau.

Teta knygų neturi. Skaityti ji nemėgsta. Kaip ir dėdė.

Teta ir dėdė visai neblogi žmonės. Kaime gyvena nuo pat gimimo,

todėl šiek tiek apkerpėję, bet gyvendamas tokioje vietoje kiekvienas apželtų net samanomis.

Kaimas nuošalus, dideliame miške. Į kaimą veda vienintelis siauras keliukas, kaime jis ir baigiasi. Žmonės kalba, kad jeigu keliuko nebūtų, į kaimą būtų galima tik atskristi. Kai keliuką užpusto arba užlieja polaidžio vanduo, kaimas lieka atkirstas nuo viso pasaulio.

Vaikų teta ir dėdė neturi. Tačiau abu mėgsta skaniai pavalgyti.

Dėdė valgydamas garsiai dejuoja, o teta iš padilbų dairosi į šonus.

Tarsi kas nors tykotų jos kotleto ar varškėčio. Be to, teta nuolat klausinėja, kodėl valgau taip mažai. Kad nuo tokio maisto man bloga, sakyti nenoriu. Mama aiškina – vaikai negali skųstis trims dalykais: gyvenimu, tėvais ir valgiu.

Nesiginčiju. Su suaugusiaisiais apskritai retai ginčijuosi. Mano tė­ vams patinka, kad su viskuo sutinku, todėl su jais sutinku net tada, kai nesutinku.

Atvirai pasakius, toks gyvenimas visai užkniso. Tėčio tvarkaraštis, mamos pamokymai, tetos kotletai ir tetėno anekdotai. Atostogos kaime. Visą vasarą dėl nuošalumo neveikiantis mobilus telefonas.

Dėžė knygų. Kambarys be dunksiatraškio.

Ir jausmas, kad čia aš niekam nereikalingas.

Kaip gyvenu pas tetą?

Ji tik ir stebi, kur esu. Pakanka nors trumpam išsmukti iš kiemo, ir ima klausinėti, kur buvau. Klausinėja taip, kad po pusės minutės supranti, jog jai visai nerūpi, ką veikiu.

O dėdė... Ištisas dienas būna darbe, vakarais grįžta pavargęs ir iškart ima gerti alų. Jam aš irgi nerūpiu.

Dėdę kartais vadinu pelėnu. Žinoma, mintyse. Tai vis dėl to te­tėno.

Kitos dienos rytas buvo toks, kaip ir visi rytai pas

tetą. Žinojau, kad manęs laukia dar šešiasdešimt septyni tokie rytai. Tėčio dienoraštyje parašyta – mane pasiims rugpjūčio dvidešimt trečiąją. Iš karto po tėvų vestuvių metinių, likus savaitei iki mokslo metų pradžios. Kad spėtų nupirkti drabužius, sąsiuvinius ir kuprinę.

Gerai ir nežinau, kas tos metinės – nė sykio jose nesu buvęs. Tuo metu visada sėdžiu kaime.

Neskubėdamas apžiūrinėjau kiemą ir sodą. Kieme per žiemą neatsirado nieko naujo. Neprisiminiau, kad nuo praėjusios vasaros kas nors įdomaus būtų pasirodę ir sode.

Stovėjau prie sodo tvoros ir žiūrėjau į už jos einantį kaimo keliuką; jį kai kas vadina gatvele. Tuo keliuku kas nors eidavo ar važiuodavo retai, tad, norėdamas ant jo pamatyti kokią nors gyvybę, turėdavai kantriai laukti. Ėmiau laukti. Taip darydavau kiekvieną vasarą – pirmąjį atostogų kaime rytą nuo sodo tvoros nesitraukdavau tol, kol ant keliuko kas nors nepasirodydavo. Sulaukęs einančio ar važiuojančio žmogaus, tyliai cyptelėdavau, nusispjaudavau ir mintyse pradėdavau naują atostogų sezoną. Buvau sugalvojęs – kuo trumpiau reikės laukti, tuo geresnės bus atostogos.

Keliuku žmonės eidavo ir važiuodavo retai todėl, kad kaime buvo visai nedaug sodybų. Vienuolika su penkiomis pusėmis, sakydavo tėtis. Pusėmis jis vadindavo tas sodybas, į kurias žmonės atvažiuodavo tik vasarą.

Mano sugalvojimas dėl to laukimo sode ir atostogų gerumo tik šiaip, nes atostogos kasmet vienodos. Kasmet teta pasitinka sakydama, kad per metus gerokai paaugau, o išlydi apsimestinai dejuodama esą pasiilgs manęs. Kiekvienais metais gyvenu tame pačiame kambaryje, miegu toje pačioje lovoje, kurios antklodė, pagalvė ir paklodės kasmet kvepia tomis pačiomis slyvomis ir pušimis. Kasdien vakarais valgome rūkytą dešrą su svogūnų laiškais, o šeštadieniais – keptą vištą ir baltą mišrainę.

Teta liepia saugotis nepažįstamų žmonių. Pažįstamų kaime neturiu, todėl, pamatęs keliuku einantį ar važiuojantį, atsitupiu už agrastų krūmo ir jį stebiu. Spėju, kiek jam metų, koks jo vardas ir kiek jis turi dantų. Šį kartą laukti reikėjo ilgai. Galų gale pasirodė, tačiau ne vienas, o du žmonės. Vyras negirdimai stūmė karutį, moteris basomis kojomis lygiai taip pat tylutėliai tapsėjo keliuko dulkėmis. Kaime žmonės viską darydavo be garso. Šunys, ir tie, ne garsiai lodavo, o tyliai kosėdavo.

Manęs praeiviai nepastebėjo – kaip ir visada, tupėjau už krūmo.

Atsistojęs pajutau, kad mane kažkas stebi. Pajutau taip netikėtai,

kad net šiurpas nukratė. Iš tiesų, anapus tvoros nejudėdamas stovėjo berniukas. Maždaug mano amžiaus, šviesiaplaukis, įdegęs ir nė karto nematytas.

– Klausyk, gal atneštum atsigerti? – paklausė jis.

– Labas, – atsakiau. Mama sako, kad nesisveikina tik betoniniai stulpai.

– Paskui bus labas. Dabar nešk atsigerti, – išgirdau nekantrų balsą.

Buvo keista. Pirmą kartą sutinku žmogų, kuris ne tik nesisveikina, bet ir nervinasi, kai su juo sveikinasi kiti. Tiesa, tai buvo ne žmogus, o vaikas. Teta sako, kad vaikai – dar ne žmonės ir sužmogėja tik gerokai paaugę, gal net tik tada, kai gauna pasą.

Nesiginčiju ir dėl to.

Tyčia neskubėdamas nuėjau prie šulinio, pasėmiau vandens, iš namų atnešiau puoduką. Teta ir dėdė iš šulinio geria retai – jų namuose yra vandentiekis, iš kurio bėga gumos kvapo ir geležies skonio vanduo.

Nepažįstamasis išgėrė, garsiai nusičiaudėjo ir, užuot padėkojęs, paklausė: – Iš miesto?

– Ne tavo reikalas, – atkirtau. Juk mus skyrė tvora.

Už akimirkos berniukas stovėjo šalia. Nė nepastebėjau, kaip liuoktelėjo per tvorą.

Išsigandęs atšokau.

– Nešokinėk. Nieko nedarysiu, – pasakė. – Gal surastum ko nors užkramtyti?

Pasakė tokiu tonu, kad noras ginčytis dingo.

Atnešiau keletą sumuštinių. Jų šaldytuve būdavo visada.

Atėjūnas skubėdamas juos sušlamštė ir, atkišęs riebaluotus pirštus, pasakė: – Linas.

Apsimečiau, kad rankos nematau. Mama sako – žmogui galima duoti tik švarią ranką. Ji pati rankas kartais plaunasi net po to, k­ ai ranką jai paspaudžia koks nors jai nemalonus tipas, nors ir švariomis rankomis. Įsivaizduojate? Bėga į vonią ir prausiasi. Sykį buvome miške, tad jai neliko nieko kito, kaip žygiuoti iki artimiausio ežero.

O ežeras buvo už trijų kilometrų...

– Pijus, – atsakiau.

– Pijus ožką vijos, – užgiedojo naujasis pažįstamas.

– Linas – kepa blynus, – nenusileidau. Ir apstulbau. Puikiai žinojau, kad pravardžiuotis ir šaipytis iš žmonių vardų negerai. Sykį mamą

pavadinau triušeliu, ji ėmė verkti, o tėtis į savo tvarkaraštį įrašė: „Pa­pildomas elgesio su suaugusiaisiais mokymasis. Vasario mėn., ketvirtadieniais, nuo 19 iki 20 val.“ O juk pelėnas tetą vadina triušeliu. Kai būna geros nuotaikos.

Tada tetai iš laimės blizga akys ir ji išriečia nugarą. Kaip katė.

– Ką čia veiki? – ėmė kamantinėti Linas.

– Atostogauju. O tu?

– Gyvenu.

– Aha, tai tu – vietinis?

Linas be žodžių trinktelėjo man į šoną, peršoko per tvorą ir išnyko tarsi keliuko dulkių debesėlis. Atrodė, tarsi jį būčiau susapnavęs.

Vakare tetos paklausiau:

– Ar pažįstate tokį vaiką?.. Na, tokį... Vardu Linas.

– Iš kur tu apie jį žinai? – staiga sukluso ji.

Tetą pažįstu, todėl tokio klausimo tikėjausi. Ne tik tikėjausi, bet jam ir rengiausi. Visą popietę galvojau, ką sumeluoti, todėl apsimestinai abejingai atsakiau: – Girdėjau, kai kažkas jį šaukė.

Stebėjausi savo drąsa – mama kas kelios dienos sako, kad negražu, kai vaikai meluoja suaugusiesiems. Jai labai patinka, kai sumurkiu: „Mamyte, tikrai niekam nemeluoju. Ir niekada nemeluosiu.“ Žiemą murkiu mažiausiai du kartus per savaitę, pavasarį ir rudenį – rečiau.

Moku murkti. Žinau, kad mamai tai labai patinka. Išgirdusi mano murkimą, ji truputėlį išrasoja ir visada paklausia, ko skanaus norėčiau.

Taigi, iš murkimo turiu daug naudos. Stengiuosi murkti nuoširdžiai, todėl net pats patikėjau, jog meluoti – negražu. Ir nemeluoju.

Na, beveik niekada...

– Šaukė... – nepatenkinta sumurmėjo teta. – Prakeikti perėjūnai!

Visada gerklės palaidos.

– Tas Linas – mažas banditas. Turi jo saugotis. Jo tėvas kažkur trankosi. Motina niekur nedirba. Niekas nežino, kaip jie mūsų kaime atsidūrė ir ką čia veikia, – ėmė skųsti pelėnas.

Jis mėgsta apie kitus žmones pasakoti visokius bjaurius dalykus.

Ypač vakarais, kai į kaimą iš pelkės ima plūsti vėsa. Gal tetėnas taip šildosi?

Tai, kad nedirba ir teta, pelėnas nutylėjo. Jis sako, kad pats uždirba daug, todėl užtenka ne tik jam, bet ir žmonai. Tetai, kitaip tariant. Jos apykaklėms ir kvepalams.

– Žiūrėk, kad su tuo Linu neprasidėtum, – baigė teta.

Argi galėjau prisipažinti, kad jau prasidėjau?

Kitą rytą Linas vėl atėjo. Į mūsų kiemą!

Apstulbau jį pamatęs. Žmonės pas mus lankosi retai. Užsuka tik paštininkas ir vienas kitas dėdės pažįstamas, paprastai iš miestelio. Vaikų nemačiau nė sykio.

Linas neskubėdamas priėjo prie manęs.

– Na, ko išvertei akis? Nebepažįsti?

Tikrai bjauru, kai žmonės nesisveikina. Tad atsakiau: – Labas. Pats žinai, kad pažįstu. O akių nevartau.

Ir gerokai tyliau pridūriau: – Ko tau reikia?

– Aha, nenori manęs matyti? – tyčiodamasis paklausė.

Tylėjau. O ką tam mulkiui sakysi? Negi aiškinsi, kad tuoj gali pasirodyti teta, o ji vakar man uždraudė su juo prasidėti?

– Tai jau spėjai tetos išklausinėti apie mane?

Iš kur jis, velnias, apie tai sužinojo? Gal stovėjo po mūsų langu, kai vakar apie jį kalbėjomės? Langas juk atdaras.

– Na, šiek tiek. Vos vos.

– Tai ir klausinėk. Man negaila. Manai, nusigraušiu galvą, jeigu žinosi, ką taviškiai apie mus galvoja?

Kažin ar jie patys geresni. Šiek tiek pamąstęs, turėjau pripažinti, kad niekur nesitrankantys tėvai ir nuo ryto iki vakaro dirbančios motinos irgi turi silpnybių. Vien tas prakeiktas dienoraštis ir pamokymai, kaip kirčiuoti žodžius, ką ­reiškia.

– Aū, ūa, yy, – staiga išgirdau tetos balsą. Tokiais keistais garsais ji šaukia mane. Sako, mano vardas per daug miestiškas ir todėl sunku jį ištarti. Man atrodo, šitaip turėtų šaukti pieno statinėje skęstantis žmogus.

Nutirpau. Juk šalia stovėjo Linas. O ant priebučio laiptelių – teta.

– Su kuo ten kalbiesi? – įtariai paklausė ji.

Atsisukau į Liną.

Ten, kur jis stovėjo prieš pusantros sekundės, nebuvo nieko. Nė menkiausio šešėlio!

– Su... Su..., – suvapėjau atsisukęs į tetą. – Su niekuo. Su savimi.

– Kakt, kakt, kakt, – pasigirdo iš tetos pilvo.

Ji taip juokiasi. Ne burna ir ne „cha, cha, cha“, kaip visi normalūs žmonės, o pilvu ir „kakt, kakt, kakt“. Pelėnas dėl to ant jos pyksta, tačiau teta nenusileidžia – ji sako, kad visi sveiki žmonės taip juokiasi.

Mano sveikoji teta Lino nepastebėjo!

– Jeigu jau su savimi... Reikės tave pradėti gydyti. Beržine koše, – nei į tvorą, nei į mietą pajuokavo.

Ir vėl ėmė kaksėti.

Man buvo nejuokinga, tačiau teta prisimerkė ir ėmė įdėmiai mane stebėti. Išsišiepiau kaip ką tik išplautas trijų litrų stiklainis.

Tetai, matyt, to užteko, todėl ji dingo. Lygiai taip pat netikėtai, kaip ir pasirodė.

O Linas vėl atsirado. Irgi netikėtai. Pamaniau, kad teta ir Linas galėtų tapti porinių slėpynių pasaulio čempionais. Žinoma, jeigu tik kas nors sugebėtų iš jų padaryti vieną porą.

Enciklopedijose parašyta toli gražu ne apie viską. Jose tikrai nerasite paaiškinimo, kas senose trobose naktimis dunksi ir traška. Todėl kai kurie žmonės kambarėlius su dunksiatraškiu užrakina ir bando vaidinti, kad ten nieko nėra. O kiti, pavyzdžiui, Pijus, mėgina viską išsiaiškinti...

Gendrutis Morkūnas (1960–2009) – išskirtinio talento rašytojas, gebėjęs ne tik šmaikščiai papasakoti net pačias rimčiausias istorijas, bet ir iš tiesų suprasti vaikus. „Velniškai karštos atostogos“ – paslaptingas ir įtraukiantis pasakojimas apie šiurpius dalykus, nutikusius pelkių apsuptame nuošaliame kaime ir tris drąsius vaikus, pasiryžusius atskleisti visas paslaptis. Ir, žinoma, šauniai praleisti atostogas.

Kitos leidyklos „Nieko rimto“ išleistos Gendručio Morkūno knygos: „Grįžimo istorija“ (Geriausia 2007 metų knyga vaikams ir paaugliams) „Blusyno pasakojimai“ (Geriausia 2008 metų knyga vaikams ir paaugliams) „Iš nuomšiko gyvenimo“ (Geriausia 2010 metų knyga vaikams ir paaugliams)

Redaktorė Ona Balkevičienė Korektorė Eglė Devižytė Maketavo Lina Eitmantytė-Valužienė Tiražas 2000 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Tėčio tvarkaraštis, mamos pamokymai, tetos kotletai ir atostogos nuošaliame kaime Pijui nieko gera nežada. Žinoma, kaimas kaip kaimas: vištos, karvės, kelias per pelkes, nuobodžiai pūpsantys apleisti trobesiai. Pasirodo, ne visai taip... Pijus su Linu netyčia išgąsdina keistą kluono gyventoją, ir visus užgriūva netikėtos bėdos.

Kas jis, tas stiprus tamsus padaras, bijantis pasirodyti žmonėms?

Kaip ištaisyti klaidą, jeigu nėra ko atsiprašyti? Norėdami išgelbėti kaimą, Pijus, Linas ir Rūta įkuria greitojo reagavimo pajėgas.

Ir velniškai karštos atostogos

prasideda!