1
2
Versta iš: Paul van Loon DOLFJE WEERWOLFJE 13 – MEERMONSTER Uitgeverij Leopold, Amsterdam, 2014
Leidėjas reiškia nuoširdžią padėką Dutch Foundation for Literature (Nyderlandų literatūros fondui) už suteiktą paramą.
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
ISBN 978-609-441-666-8
© Tekstas, Paul van Loon Pirmą kartą 2014 metais Nyderlandų Karalystėje išleista pavadinimu Dolfje Weerwolfje 13 – Meermonster. © Viršelio iliustracija ir dizainas, Howard McWilliam © Iliustracijos, Hugo van Look © Uitgeverij Leopold, Amsterdam, 2014 © Vertimas į lietuvių kalbą, Rima Dirsytė, 2020 © Leidykla „Nieko rimto“, 2020
Paul van Loon
EŽŽZERO PABAISA
Iliustravo Hugo van Look Iš nyderlandų kalbos vertė Rima Dirsytė
Vilnius 2020
1. NAMAS ‒ Kažin ką ten veikia ponia Kreitjes? ‒ tarė Dolfas. Kaimynės name, kaip įprastai, buvo tamsu. Niūrus namas slėpėsi tamsiame šešėlyje. Užuolaidos buvo užtrauktos. Sodas atrodė baisiai apleistas. Visur kerojo aukštos varnalėšos ir kitos piktžolės. Lyg namo vaiduoklio nuodingų augalų sode. Tačiau Dolfui toks vaizdas nekėlė jokios baimės. Nes ėjo kartu su Timiu. Timis ‒ metais už jį vyresnis. Taigi, kai jie drauge, Dolfas jaučiasi saugiai. Staiga berniukai sustojo. Pro gyvatvorės viršų ėmė atidžiau apžiūrinėti ponios Kreitjes namą. ‒ Manai, ji dar gyva? ‒ sušnabždėjo Timis. Ir išsigandęs pažvelgė į Dolfą. ‒ Tikriausiai guli kaip mumija savo tuščiame name. ‒ Nemanau... ‒ atsakė Dolfas. ‒ Nors tiksliai nežinau, ar ji... Timis tyliai sukikeno. ‒ Aš pajuokavau, Dolfai. Dolfas gūžtelėjo pečiais. ‒ Juk ji tapo vampyrvilke, pameni? Nematau čia nieko juokingo. Nors nuo to karto ji prapuolė kaip į vandenį. Timis susimąstė.
7
‒ Vampyrė ir vilkolakė kartu! Sunku patikėti. Ji daug baisesnė už bet kokią mumiją. Dolfas linktelėjo. ‒ Laimei, ji nesirodo dienos šviesoje, nes yra vampyrė. Tik pilnaties metu ji tampa vilkolake. Nors ir naktimis nedrįsta pasirodyti. Žino, kad kiti vilkolakiai jos nekenčia. Dolfas primerkė akį. ‒ Būtent tokie kaip senelis vilkolakis, Noura ir aš! Timis sukikeno. ‒ Suprantama, kas gi norės su ja draugauti. Net truputį gaila jos... Bet ji pati kalta. Ką užsidirbo, tą ir turi. Dolfas linktelėjo. ‒ Teisybė. Nors man jos visai negaila. Na, beveik... Jis pažvelgė į dangų. Paskutinis raudonas besileidžiančios saulės spindulėlis pradingo už namų stogų. Danguje liko kaboti ramūs debesys. Už jų ėmė ryškėti blyškus apvalus mėnulis. Dolfas pasikasė galvą. Ir rankas. Vilkolakio niežulys! ‒ Jau prasideda! Tai atsitiks rytoj, Timi. Timis linktelėjo. ‒ Tau gerai, Dolfai. Nuo rytojaus galėsi kaukti žiūrėdamas į pilnatį kartu su seneliu vilkolakiu. Ir su Leo. Galbūt ir su Noura... Juodas debesis, primenantis skylėtą užuolaidą, uždengė mėnulį. Staiga pakilo vėjas. Ėmė linguoti medžių šakos.
8
Ant šaligatvio gulintys lapai sūkuriu pakilo į orą. Vakaro sutemos apgaubė gatves. Šešėliai ilgais lyg vaiduoklių pirštais glostė namų stogus. Vienu metu visur užsižiebė šviesos. Dolfas pažvelgė į ponios Kreitjes namą. Jame vis dar buvo tamsu. Tik nemanyk, kad tau pavyks manimi taip lengvai atsikratyti. Atsiradus gerai progai aš tave... Dolfas suakmenėjo. ‒ Kas taip pasakė? ‒ Ką pasakė? ‒ paklausė Timis. ‒ Nieko negirdėjau. O ką tu girdėjai? Dolfas dvejojo. Papurtė galvą. ‒ Nieko, man tik pasigirdo... ‒ Oi, tikrai! Rodos, ir aš kažką girdžiu, ‒ tarė Timis. Juodu ištempė ausis. Iš namo atsklido keistas garsas. Lyg aimana, rauda, verksmas... Timis pažvelgė į Dolfą. ‒ Gal tai muzika? ‒ spėjo Dolfas. ‒ Greičiau katės kniaukimas, ‒ nelinksmai šyptelėjo Timis. ‒ Net šiurpas nubėgo per kūną. Įsivaizduok, kad... ‒ Ką? ‒ Na, kaip čia pasakius... Įsivaizduok, kas būtų, jei staiga pro duris laukan iššoktų Kreitjes. Urgzdama ir klykdama. Pabaisa vampyrvilkė! Negyvai išsigąsčiau. Dolfas net suvirpėjo. ‒ Na ir keistos tavo mintys, Timi. O gal...
9
Staiga vos sujudėjo didžiojo lango užuolaidos. Matyt, buvo susegtos segtuku. Pro tarpelį Dolfas pastebėjo spoksančią akį. Ji blizgėjo. Buvo tamsiai geltona. ‒ Ji mus mato, Timi! Greičiau, nešam kulnus iš čia! Dolfui ėmė daužytis širdis. Jis leidosi bėgti. Timis bėgo iš paskos, nors buvo metais vyresnis. Juodu strimgalviais nurūko gatve. Neatsisukdami.
.
2. sEseLIS Dolfas su Timiu, vos gaudydami orą, įgriuvo į virtuvę. Skubiai užtrenkė duris paskui save. Timio mama stovėjo prie viryklės ir maišė puodą. Netikėtai juos išvydusi nustebo. ‒ Kas nutiko? Atrodo taip, lyg ką tik vaiduoklį būtumėt pamatę. Gal norite pomidorų sriubos? Dolfas tankiai šnopavo. Jam reikėjo kiek atsipūsti. ‒ Ponia Kreitjes... ‒ pirmas pradėjo Timis. ‒ Mes matėme jos piktą akį, ‒ šnopuodamas tęsė Dolfas. Jo balsas buvo panašus į urzgimą. ‒ Ji spoksojo į mus. Pro užuolaidos segtuko tarpą. Dar girdėjome, kaip namo viduje kniaukia katė. Eee... aš noriu pomidorų sriubos! ‒ Ar esate tikri, kad ten buvo ponia Kreitjes? ‒ nustebo mama. ‒ Maniau, ji seniai išsikraustė. Pastaruoju metu nieko negirdėjau apie tą seną baisią raganą. ‒ Dabar ji dar baisesnė, nes tapo vampyrvilke, mama, ‒ sušnabždėjo Timis. ‒ Šlykšti, bjauri vampyrė-vilkolakė, vengianti dienos šviesos. Kartu ir sena ragana. Žodžiu, bjauri tamsos baidyklė. Mama linktelėjo ir pamaišė sriubą. ‒ Taip, visiškai sutinku. Bet, ee... Dolfai! Ar tau dar ne laikas keistis?
11
Ji parodė į sieninį kalendorių. Ten buvo pažymėtos visos datos, kai patekės mėnulio pilnatis. ‒ Jau beveik laikas, ar ne? Tai sakei, nori sriubytės? Dolfas linktelėjo. ‒ Aš jau pradėjau keistis, mama. ‒ Štai, valgyk, vaikine. Gero apetito. Mama padėjo ant stalo dailų dubenėlį su sriuba. Dubenėlį iš balto porceliano, išmarginto mėlynais drambliukais. Netikėtai už lauko durų pasigirdo triukšmas. Žingsniai. Šlamesys. Kažkieno ranka nulenkė žemyn durų rankeną. Visų akys nukrypo į duris. Už lango sujudėjo šešėlis. Keista būtybė smailia kepure. Ant peties ‒ kablys. Ant jo kažkas kabojo. ‒ Oi, tikriausiai ten žmogžudys-kablys, ‒ išsigando Timis. ‒ O gal... ‒ Kreitjes, ‒ sušnabždėjo Dolfas. ‒ Vampyrvilkė! Išsigandęs šoko atgal. Ranka užkliudė sriubos dubenėlį. ‒ Atsargiau! ‒ sušuko Timis. Per vėlu. Dubenėlis nukrito ant grindų. Mėlyni drambliukai pabiro į šukes. Aplinkui ištiško raudona pomidorų sriuba.
12
Baltą sieną aptaškydama kraujo spalvos dėmėmis. ‒ Vaje, tik to betrūko, ‒ suaimanavo mama. Lėtai atsivėrė durys...
Užliejo maloni šiluma. Gyvūnėlis pyptelėjo. ‒ Kas tu toks? ‒ sušnabždėjo Dolfas. Tuo metu kažkas paskambino į duris. Visi susižvalgė. ‒ Kažkas atėjo, ‒ pasakė tėtis. Timis nubėgo į prieškambarį. Lauke už durų stovėjo senelis vilkolakis. Su lietpalčiu, skrybėle ir lazda. Šypsojosi rodydamas didžiulius dantis. Kaskart jį sutikęs Timis kiek sutrinka. Iš už kampo pasirodė Dolfas. ‒ Senelis vilkolakis! ‒ sušuko jis. ‒ Greičiau, ateik! Mes radome, eee, na... kažką labai įdomaus! ‒ Ką jūs radote, Dolfai? Senelis nuskubėjo į svetainę. Trinkt, trinkt, trinkt, trinksėdamas lazda į grindis. Timis nusekė paskui. ‒ Sveikas, seneli, ‒ pasakė tėtis. ‒ Sveikas, seneli, ‒ pasisveikino mama. ‒ Sveiki visi, ‒ sugriaudėjo senelis vilkolakis. Ir pažvelgė į Dolfą. ‒ Kas čia vyksta, jaunuoli? Visi atrodote taip, lyg būtumėte kažką... Gūžtelėjo pečiais. ‒ Kaip čia aiškiau pasakius... Atrodo, lyg būtumėt išvydę stebuklą. ‒ Kibire kažkas yra, seneli. Jis truputėlį keistas. Gal kiek neįprastas. Bet kartu labai mielas...
20
‒ Keistas, neįprastas ir labai mielas?! Ar tokių būna?! ‒ sugriaudėjo senelis. ‒ Tai tikrų tikriausiai stebuklas! Jis nušlubčiojo prie kibiro. Lėtai pasilenkė. ‒ Uch, kaip skauda nugarą, ‒ suurzgė. ‒ Panašu, kad artėja senatvė. ‒ Netiesa, seneli, ‒ pyktelėjo Dolfas. ‒ Draudžiu tau taip kalbėti. Kasdien daraisi vis jaunesnis. ‒ Būtų gerai, kad tai būtų tiesa, Dolfai. Aš... Pažvelgė į kibirą. Ir išplėtė akis. ‒ Vaje, ‒ sudejavo. ‒ Jau pamačiau. Mažas gyvūnėlis. Tačiau labai didelė bėda...
Nyderlandų rašytojas Paulas van Loonas (g. 1955 m.) yra itin populiarios knygų serijos apie vilkolakiuką Dolfą autorius, skaitytojų pamiltas ir už knygas „Siaubų autobusas“ bei „Tamsta Varlius“. Dolfas – mielas ir draugiškas berniukas, kuris lanko mokyklą ir gyvena su draugu Timiu ir jo tėvais. Būtų toks kaip ir visi berniukai, bet jis – tikras vilkolakiukas ir per kiekvieną pilnatį pavirsta baltu vilkiuku. Šioje istorijoje Dolfas tėčio parneštame lašišų kibire atranda keistą, nematytą ir labai mielą padarėlį. Išmintingasis senelis vilkolakis iškart atpažįsta, kad tai Škotijos mitinė būtybė selkis – tik labai mažytis. O jeigu jis toks mažas, vadinasi, jį būtinai reikia kuo greičiau sugrąžinti namo. Laukia labai įdomi kelionė. Smagiai Hugo van Looko iliustruota knygutė skirta jaunesniųjų klasių moksleiviams, bet patiks ir vyresniems skaitytojams.
Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Eglė Devižytė Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė Tiražas 3000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
Smagu rasti ką nors netikėto. Štai Dolfas kibire atrado keistą padarą. Jis labai mielas. Ir turbūt pasiilgo namų. Dolfas tikrai padės jam pasiekti gimtąjį ežerą. Laukia puiki kelionė. Tik kodėl vis vaidenasi piktos geltonos akys ir grėsmingas murmėjimas?
Kiti Dolfo nuotykiai:
ISBN 978-609-441-666-8
9 786094 416668