Vilkolakiukas Dolfas. Liūto narve

Versta iš: Paul van Loon DOLFJE WEERWOLFJE 7 – EEN WEERWOLF IN DE LEEUWENKUIL Leopold, Amsterdam, 2009

Leidėjas reiškia nuoširdžią padėką Dutch Foundation for Literature (Nyderlandų literatūros fondui) už suteiktą paramą

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-609-441-434-3

© Tekstas, Paul van Loon Pirmą kartą 2009 metais Nyderlandų Karalystėje išleista pavadinimu Dolfje Weerwolfje 7 – Een weerwolf in de leeuwenkuil. © Viršelio iliustracija ir dizainas, Howard McWilliam © Iliustracijos, Hugo van Look © Uitgeverij Leopold, Amsterdam, 2009 © Vertimas į lietuvių kalbą, Rima Dirsytė, 2017 © Leidykla „Nieko rimto“, 2017

Paul van Loon

Iliustravo Hugo van Look Iš nyderlandų kalbos vertė Rima Dirsytė

Vilnius 2017

1. Vakarelis zoologijos sode?

– Hrr, brrrr.

Vilkolakiukas Dolfas nustebęs persibraukė letena skruostą.

Pajuto, kad jis šlapias.

Kas tai? Gal ašaros? Negi jis verkia?..

Trūktelėjo pečiais.

– Žinau, kad atsitiko kažkas negero. Tik negaliu prisiminti – kas. Įtraukė gauruotą vilkolakio galvą į pečius ir sumurmėjo po nosimi: – Nenoriu nieko prisiminti. Nenoriu jaudintis. Noriu tik linksmintis. Bet kas pasakys, kur aš atsidūriau?

Staiga po kojomis sujudėjo žemė.

Dolfas žvilgtelėjo žemyn.

Jis stovėjo ant kabančio medinio tilto!

Po tilto lentomis suraibuliavo vanduo.

Purslai aptaškė akinukus.

Vandens paviršiumi lėtai slydo didžiulis žalias padaras.

Rauplėta nugara ir ilga uodega.

Staiga stiklinės akys dėbtelėjo aukštyn.

Prasižiojo milžiniški nasrai.

Blykstelėjo visa eilė aštrių dantų.

Tada padaras iš visų jėgų tėškė uodega per vandenį.

TĖKŠT! Persigandęs Dolfas stryktelėjo iš vietos.

Bet žalioji baidyklė ūmai pradingo.

Dolfas pasikasė pakaušį.

Ar tai krokodilas?

5

Apsidairė aplinkui.

Visur raizgėsi žalios vijoklių šakos.

Tvenkiniuose blizgėjo vanduo, virš jų kabėjo tokie pat tiltai.

Aplinkui augo stori medžiai su neregėto dydžio ryškiai žaliais lapais. „Hrrr, na ir vietelė! Atrodo, esu zoologijos sode. Tik gaila, kad Nouros nėra šalia.“ Nuo šios minties aštrus skausmas nusmelkė visą kūną.

Kaip keista.

Tikriausiai įvyko kažkas labai nemalonaus.

Su Noura, geriausia drauge, vakar jis buvo...

Dolfas net nusipurtė.

Geriau dabar apie nieką negalvoti.

Staiga išgirdo triukšmą.

Sukluso.

Ar tik ne vakarėlis pilnaties naktį? „Vakarėlis zoologijos sode?“ Tučtuojau nušoko nuo tilto. „Smagus vakarėlis man būtų ne pro šalį. Gal prasiblaškyčiau.“

2. Kaip sukurys Dolfas pasileido tekinas, net vėją sukėlė. Ū-ūžt!

Sūkuriu pakilo lapai.

Skuosdamas per parką vis dairėsi aplinkui.

Tikėjosi pamatyti kokių nors vakarėlio ženklų.

Pilnatis apšvietė takus ir medžius. „Hrrr, tai kur tas vakarėlis?“ Trumpai stabtelėjo prie liūtų narvo.

Iš jo sklido garsus knarkimas. „Hrrr, jokio vakarėlio čia nėra. Visi jau seniai iškritę parpia.“ Vėl leidosi bėgti.

Kelios žirafos stebėjo jį iš savo aptvaro.

Be galo susidomėjusios spoksojo į Dolfą.

– Sveikos, ilgakaklės, – skuosdamas pro šalį burbtelėjo joms Dolfas.

Vėl pasigirdo triukšmas. Šįsyk jau visai arti.

Aplenkęs didžiulį medį, Dolfas išsuko iš tako.

Ryškioje mėnulio pilnaties šviesoje išvydo du milžiniškus gyvūnus.

Du stori drambliai nustebę atsisuko į Dolfą.

Iš straublių kaipmat suraitė klaustukus.

– Ką čia veikia tas išsipustęs tipas? – užtrimitavo vienas jų. – Juk dabar pats vidurnaktis.

Dolfas sukikeno.

Kaip smagu suprasti dramblių kalbą!

7

– Jis visai nepanašus į žmogų, – trimitavo kitas. – Sakyčiau, labiau primena persirengusį vilką.

– Vilką su akinukais? Dar niekada gyvenime neteko tokio matyti.

Dolfas iškėlė leteną.

– Hrrr, sveiki, vyručiai galiūnai. Tai jūs čia trimituojate? O aš pamaniau, kad vyksta vakarėlis. Esu vilkolakiukas Dolfas. O judu?

Sutrikę drambliai susižvalgė tarpusavyje.

Paskui įbedė į Dolfą keturias piktas akis.

Straubliai grėsmingai raitėsi ore.

– Vyručiai? – užtrimitavo juodu vienu metu. – Trimitavome?

Kaip tu drįsti, nevykėli... vilkolakiūkšti. Mes ne vyručiai ir juo labiau ne trimitininkai. Mes esame merginos. Garbingo amžiaus merginos.

– Prašau man atleisti, – sumišęs sumurmėjo Dolfas. – Atvirai pasakius, man buvo šiek tiek liūdna. Bet staiga išgirdau jūsų trimitavimą ir pamaniau, kad netoliese vyksta vakarėlis. Tada ir nutariau...

Vienas iš dramblių iškėlė straublį.

– Jis ir vėl apie tą patį!

– Amalija, nedrįsk daryti to, ką sumanei! – sutrimitavo kitas. – Juk jis dar mažas...

Bet buvo per vėlu.

– Hrrr, ką jūs sumanėte? – ne juokais išsigando Dolfas.

Lyg milžiniškas kumštis ore suzvimbė galingas straublys.

Dolfas veltui bandė nuo jo išsisukti.

BUMBT! – Hrrrau! – garsiai sušuko... ...ir išlėkė į orą.

8

Aukšto šakoto medžio link.

– Neee! – šaukė jis skriedamas.

Visomis keturiomis bejėgiškai spurdėdamas ore.

Galva bumbtelėjo į storą medžio šaką.

BUMBT! Aplinkui viskas aptemo.

TURINYS 1. Vakarėlis zoologijos sode?

2. Kaip sūkurys 3. Kas aš toks?

4. Užkutentas 5. Paslaptis 6. Pavojus!

7. Hrrr!

8. Nusišėrė 9. Tėtis 10. 333 11. Gaila 12. Niežulys 13. Alkis 14. Gumbas 15. Prispaudė reikalas 16. Vilkiukas 17. Gėda dėl kačių tualeto 18. Pingvinai 19. Pabėgimas 20. Gyvatvorė 21. Neramu 22. Vilkiukai 23. Sapnas 24. Oi!

5 7 10 13 16 19 22 25 30 32 36 38 40 42 45 48 50 53 57 61 63 65 68 70

25. Kraujo upė 26. Laki vaizduotė 27. Žmogus Voras 28. Vištos 29. Senelis?

30. Plaukai!

31. Šešėlis 32. Šuolis 33. Blogas sapnas 34. Sargas 35. Šviesa 36. Susirinkimas 37. Persirengęs?

38. Bumbt!

39. Pagaliau!

40. YRG 41. Išeitis 42. Atsisveikinimas 43. Laimė 44. Vilkolakiukas „Liūto narve“ Paulas van Loonas apie šią knygą

73 76 78 81 84 89 92 94 98 100 103 105 109 112 115 118 120 122 125 130 132

Paulas van Loonas (g. 1955 m.) yra itin populiarios Nyderlanduose knygų serijos apie vilkolakiuką Dolfą autorius. Knygos verčiamos į įvairiausias kalbas visame pasaulyje. Dolfas – berniukas, lankantis mokyklą ir gyvenantis su draugu Timiu ir jo tėvais. Viena smulkmena: jis yra vilkolakiukas. Šioje knygoje Dolfas netikėtai atsibunda zoologijos sode ir nieko apie save neatsimena! Kol namiškiai rengia gelbėjimo ir paieškos operaciją, Dolfas bando kartu su naujaisiais draugais Danielium ir Suzina išsiaiškinti, kas jis ir kaip čia atsirado. Smagiai Hugo van Looko iliustruota knygutė skirta jaunesniųjų klasių moksleiviams, bet patiks ir vyresniems skaitytojams.

Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Goda Baranauskaitė Maketavo Miglė Dilytė Tiražas 2500 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

– Na, nusiramink... Ralfai, – staiga ištarė Suzina.

– Žinoma, kad tu esi kažkas.

Ralfas? Bet knygutė juk apie Dolfą, ar ne?

Tikrai taip! Tik šįkart Dolfui zoologijos sode nutiko nelaimė ir jis pamiršo, kas esąs!

Kodėl? Ir ką dabar daryti? Ar gali kuo nors padėti naujieji draugai?

O gal šeimynykščiai ir tėtis su dramblio formos arbatinio gaubtu Dolfą kaip nors suras?

Viena aišku – jei nežinai, kas esąs, o zoologijos sodo gyvūnai į tave keistai reaguoja, nuobodu nebus!

Kiti Dolfo nuotykiai:

ISBN 978-609-441-434-3

Akcijos ir ypatingi pasiūlymai