UDK 821.112.5-93 Lo-127
Versta iš: Paul van Loon DOLFJE WEERWOLFJE. VOLLE MAAN Leopold, Amsterdam, 1999
Leidėjas reiškia nuoširdžią padėką Dutch Foundation for Literature (Nyderlandų literatūros fondui) už suteiktą paramą.
© Tekstas, Paul van Loon © Viršelio iliustracija ir dizainas, Hodder Children’s Books Viršelio iliustracija, Howard McWilliam © Iliustracijos, Hugo van Look © Uitgeverij Leopold, Amsterdam, 1999 © Vertimas į lietuvių kalbą, Rima Dirsytė, 2014 © Leidykla „Nieko rimto“, 2015 ISBN 978-609-441-290-5
Paul van Loon
pilnatis Iliustravo Hugo van Look Iš nyderlandų kalbos vertė Rima Dirsytė
Vilnius 2015
1. Gaudynes – Ei, tu, stok! Dolfas Spanas nesustojo. Jis net neatsisuko pasižiūrėti į žmogų, tamsoje motoroleriu sekantį jam iš paskos. Kiek įmanydamas dūmė tolyn. Dolfą vijosi žmogus didžiule kupeta tankių plaukų, vešliais ūsais, storu odiniu paltu. Motoroleris burgzdamas skriejo šaligatviu, retkarčiais iššokdamas į gatvę, laviruodamas tarp eilėje stovinčių automobilių. Priekinės lempos šviesos spindulys blaškėsi po gatvę. Dolfas mėtėsi čia dešinėn, čia kairėn, tačiau to spindulio išvengti jam nepavyko. Širdis daužėsi krūtinėje. Liežuvis nukaro iki pasmakrės. – Pagaliau sučiupau, nugi mat kaip, – piktai sugriaudėjo žmogus. – Tuoj aš tave, nenaudėli! Bet Dolfas staiga paniro į tamsą ir dingo iš akių. Šnopavo dairydamasis į visas puses. Kur jam slėptis? Jis jautėsi pavargęs. Maudė skrandį, nes buvo ką tik sočiai prisikirtęs. Greitai bėgti jis negalėjo. Iš lėto tursendamas beviltiškai spoksojo į mėnulį. Užsižiopsojęs įmaknojo į balą. Visas apsitaškė.
5
– Tuoj aš tave, bjaurus vištų žudike, nugi mat, – jam už nugaros vis dar plyšojo žmogus. Ūmai prapliupo lyti. Didžiuliai lašai pabiro ant automobilių stogų. Šlapią asfaltą užliejo juodas blizgesys. Staiga ryškus spindulys plykstelėjo Dolfui į akis. Jis atšoko, stengdamasis išvengti akinančios šviesos. – Pagaliau įkliuvai! – pasigirdo visai šalia. Dolfas išvydo motorolerį, o ant jo – tamsų žmogaus siluetą. Žmogus stipriai trūktelėjo vairą aukštyn. Priekinis ratas pakibo ore ir motoroleris, lyg pasibaidęs žirgas, atsistojo ant užpakalinio rato. Tada žmogus iš po skverno išsitraukė lazdą. Dolfas apsidairęs susigūžė. Nebuvo kur slėptis. Motoroleris grėsmingai kybojo jam virš galvos. Žmogus užsimojo lazda. Dolfas jau laukė smūgio. Bet... Gatvė buvo šlapia. Užpakalinis ratas slystelėjo. Kiek pačiuožęs asfaltu, motoroleris apvirto, žmogus nusirito gatve, o lazda krisdama garsiai atsitrenkė į šaligatvio kraštą. Užpakalinis ratas sukosi garsiai girgždėdamas. Dolfas spoksojo iš nuostabos išpūtęs akis. Neįtikėtina, jis išsigelbėjo. „Bėk, kvaily“, – burbtelėjo pats sau. Dar kartelį žvilgtelėjo į žmogų. Tas, piktai burnodamas, kapanojosi stengdamasis atsistoti.
6
Dolfas, nieko nelaukdamas, kiek įmanydamas greičiau nurūko tolyn. – Stok, nugi mat, tu šlykštus vilkiūkšti. Motoroleris vėl ėmė burgzti. Dolfas pasislėpė už kampo. Staiga kažkas stipriai jį sugriebė. Dvi rankos trūktelėjo žemėn. Kažką ant jo užmetė.
2. Kurcias? – Tučtuojau stokis ir apsivilk paltą, – įsakė balsas. Dolfui suspurdėjo širdis. – Timi! Kaip tu čia atsiradai? Aš buvau... – Nėra laiko, – ragino jį Timis. – Stok ant užpakalinių kojų. Priekines kišk į rankoves, greičiau. Jis padėjo Dolfui įsisprausti į ilgą lietpaltį. Motoroleris artėjo, burzgė vis garsiau. Dolfui ant galvos Timis užmaukšlino beisbolo kepuraitę. Paskubomis apvyniojo šaliką – iš po jo matėsi tik akiniai. Lietus nesiliovė. Vanduo varvėjo Dolfui nuo uodegos – jos galiukas kyšojo iš po lietpalčio. Timis taip pat buvo visas permirkęs. – Na, greičiau, lekiam namo, – paragino jis. Staiga juos apšvietė ryški šviesa. Šalia sustojo motoroleris, nuo jo kilo garas. – Ei, vyručiai, palaukit. Timis prisidengė akis. Dolfas, tylus kaip pelytė, nusisuko į kitą pusę. Žmogus ant motorolerio nusibraukė nosį, tada garsiai nusišnypštė. – Gal matėt, nugi mat, čia prabėgantį vilką? Jis buvo su akiniais. Timis pakėlė vieną antakį ir pašaipiai nusiviepė. – Sakot, vilkas? Su akiniais? Ir pernelyg garsiai nusikvatojo.
8
– Tik nereikia iš manęs tyčiotis, nugi mat, – sugriaudėjo žmogus. – Mano vištų aptvarą nusiaubė vilkas, baltas. Akiniuotas. – Storas, baltas vilkas su akiniais? – paklausė Timis. – Ne, stora višta. Nugi ta, kurią per Kalėdas pats norėjau papjauti. Timis su Dolfu stovėjo ryškiai apšviesti. Žmogus įdėmiai juos apžiūrinėjo. Dar kartą nusišnypštė nosį. Nuo ūsų varvėjo lietaus lašai. – Ar tavo draugužis taip pat nieko nepastebėjo? – paklausė jis. Dolfas stovėjo tylus kaip kapas. Akinukai buvo šlapi nuo lietaus, bet jis nedrįso jų nusivalyti. Tik troško, kad žmogus nepastebėtų jo letenų. Žmogus įdėmiai spoksojo į jį. – Ei, tu, kodėl nieko nesakai? Jis nulipo nuo motorolerio. – Tavęs klausiu, kaliause. Gal tu kurčias, ar ką? Tučtuojau pasirodyk. Ir trūktelėjo už šaliko. Dolfas atšoko. – Neee...
9
3. Geriausias draugas Timis stryktelėjo į priekį ir užstojo Dolfą. – O, taip, atsimenu, – sušuko jis. – Ką tik čia prabėgo kažkas baltas! Jis mostelėjo ranka. – Nulėkė ten, į kitą pusę. Pamaniau, kad šuo. – Tai jis! – ėmė rėkti žmogus. – Ne šuo, o vilkas. Kodėl iš karto nesakei, snargliuota beždžione?! Jei paspruks, kaltas būsi tu. Žmogus užšoko ant motorolerio. Keldamas baisiausią triukšmą, greitai išnyko tamsoje. Burzgimas pamažu nutolo. Timis pažvelgė į Dolfą. – Pff, vos išsisukom. Jis tikras kerėpla. Tada palingavo galvą. – Palik tas vištas ramybėj, Dolfai. Tai tikrai pavojinga. Žmonės pyksta, kai pjauni jų vištas. O jei vieną naktį tave sugaus? Dolfas nusitraukė šaliką. Pasikasė snukį. – Hrrr, – suurzgė. – Atleisk man, Timi. Nieko negaliu padaryti. Jis parodė į dangų. – Dabar pilnatis. Pats supranti... Susigėdęs ėmė pešioti uodegos galiuką. – Turiu vilko apetitą. Todėl ir susiradau vištidę kitam miesto gale. Nesitikėjau, kad šitas senis ims mane vaikytis motoroleriu. Timis vėl palingavo galvą.
10
– Juk žinai, ką reikia daryti, kai apima žvėriškas alkis. Turi išsitraukti žalios mėsos iš šaldytuvo. Sultingos ir skanios. Argi senelis tau to nesakė? Dolfas linktelėjo. – Bet šaldytuve nebuvo jokios mėsos, tai aš ir... Timis atsiduso. – Suprantu. Tikriausiai mama pamiršo nupirkti. Gerai, kad aš laiku prabudau. Pasigedau tavęs ir puoliau ieškoti. – Kokia laimė, – tyliai ištarė Dolfas. – Tas senis mane tiesiog nuvarė nuo kojų. Be tavo pagalbos nebūčiau pasprukęs. Jis padėjo galvą Timiui ant peties. – Hrrr, esi pats geriausias draugas. Dabar ir visados. Timis šyptelėjo. – Na, bėgam namo. Mamai ir tėčiui nieko nesakysim. Jie draudžia mums bastytis naktį per lietų. Jei sužinos, apie klasės išvyką net nesvajok. Lietui lyjant, jiedu šlepsėjo namų link. – Ar bent jau skanus buvo tas viščiukas? – paklausė Timis. – Pusė bėdos, – burbtelėjo Dolfas. – Tik paskui plunksnelės labai kuteno gerklę. Lyg būčiau prarijęs pagalvę. Staiga jie vėl išgirdo burzgimą. Dolfas persigandęs net pašoko. – Ir vėl tas mulkis! Jis skubiai pasislėpė už Timio. – Oi! – šūktelėjo Timis.
11
– Kas? – suurzgė Dolfas. – Oi, oi! – Kas? Kas? – Atsargiai. Atvažiuoja... – Kas atvažiuoja? – Senutė atburzgia motoroleriu, – šyptelėjo Timis. – Ką? Pro juos nediduku motoroleriu neskubėdama prabirbė senutė. Ji buvo su didžiuliu rožiniu šalmu. Už nugaros turėjo milžinišką pirkinių krepšį. Dolfas kumštelėjo Timiui į petį. – Tyčiojiesi! Timis tik šyptelėjo: – Žiopliukas. Na, greičiau dumiam namo. Ir abu pasileido gatve.
4. Gripas Dolfas atsimerkė. „Šiandien klasės išvyka“, – dingtelėjo jam. Jis nusiprausė, apsirengė ir nuliuoksėjo laiptais žemyn. Linksmas įpuolė į virtuvę. – Labas rytas, Dolfai, – tarė Timio mama. – Gal nori kiaušinuko? – Ačiū, ne, – atsakė Dolfas. – Nesu alkanas. Mama klausiamai pažiūrėjo į jį, bet paskui linktelėjo. – Suprantu. Jaudiniesi. Nerimauji dėl klasės išvykos. Bet vis tiek turi ką nors suvalgyti, vaikine. Kitaip neužaugsi didelis vilkolakis. Mama nusišypsojo ir mirktelėjo Dolfui. – Tuščiu pilvu toli nenukeliausi. Dolfas giliai atsiduso: jautėsi laimingas. Kaip jam pasisekė, kad galėjo pasilikti pas Timį ir jo tėvus. Nors jie ir žino jo paslaptį, vis tiek jį myli. Kiekvieną mėnesį per pilnatį Dolfas naktimis pavirsta vilkolakiu. Kartais tai atsitinka tik kartą. Kartais – du. Bet niekuomet tris kartus iš eilės. Be Timio ir jo tėvų, niekas daugiau nežino Dolfo paslapties. Dolfas neatsimena savo tėvų. Jie paliko jį sužinoję, kad jis yra vilkolakiukas. Tačiau Timio tėvai mielai priėmė. Jiems nesvarbu, kad Dolfas vilkolakis. Negana to, tėčiui tai labai patinka.
13
O Timis – geriausias jo draugas. Visuomet jį gina. „Esu labai laimingas“, – džiaugėsi Dolfas. – Apie ką taip užsisvajojai, Dolfai? Timio tėtis atsisėdo prie stalo. Jam ant galvos puikavosi dramblio formos arbatinio gobtuvas. Vilkėjo violetinį rytinį chalatą, išmargintą mažais drambliukais. Į ausis buvo įsisegęs auskarus, sidabrinius drambliukus. Timio tėtis mėgo įvairovę. Buvo aiškiai matyti, kad šiandien dramblių diena. Jis mirktelėjo Dolfui. – Ai, nieko ypatingo, – atsakė Dolfas. – Tiesiog esu laimingas gyvendamas su jumis. Be to, džiaugiuosi, kad šiandien su Timiu vyksime į klasės išvyką. – Ir mes esam laimingi, kad turim tave, Dolfai, – pasakė Timio tėtis. – Esi mielas berniukas ir geras vilkolakiukas. Dolfas nusijuokė. – Kur Timis? Metas ruoštis. Savo daiktus aš jau susidėjau. – Šis tas atsitiko, Dolfai, – tarė mama. Ji padavė tėčiui virtą kiaušinį ir uždėjo ranką Dolfui ant peties. – Timis susirgo, guli lovoje. Jis nekeliaus su tavim į išvyką. Dolfas pašoko iš vietos ir iš susijaudinimo apvertė puodelį su arbata.
14
5. Kelyje – Ką jūs sakot? Timis serga? Ne, tai neįmanoma. Norėjau pasakyt... Tai ką dabar darysim? Vienas važiuoti negaliu. Įsivaizduokit, kas bus, jei aš ten būdamas pavirsiu vilkolakiu! Dolfas nervingai žingsniavo aplink stalą. – Nurimk, vaikine, – tarė mama. Ji pastatė puodelį ant lėkštutės ir servetėle nuvalė stalą. – Nieko tokio. Jei nori, gali pasilikti namie. Dolfas sustingo vietoje. – Likti namie? Nevykti į kelionę? Tėtis gūžtelėjo pečiais. – Mes neversim daryti, ko tu nenori. Bet, manau, tu be reikalo baiminiesi. Jis atsistojo ir nuėjo prie kalendoriaus, kabančio virtuvėje ant sienos. – Pažiūrėk, čia viskas aiškiai parašyta. Šiandien yra spalio 12. Tik kitą savaitę, spalio 19, vėl bus pilnatis. Timis viską pažymėjo. Iki to laiko tikrai būsi grįžęs. Taigi nėra ko jaudintis, būdamas išvykoje vilkolakiu nepavirsi. Staiga kažkas paskambino į duris. Dolfas nubėgo į prieškambarį. – Kas žino, – niurnėjo sau po nosimi. – Gal vis dėlto geriau likti namie. Jis atidarė duris. Už jų stovėjo mergaitė ilgais juodais plaukais. Jos oda buvo kavos su pienu spalvos. – Labas, Dolfai, ar jau pasiruošęs? – paklausė ji.
15
TURINYS 1. Gaudynės 2. Kurčias? 3. Geriausias draugas 4. Gripas 5. Kelyje 6. Pamirštas 7. Persikraustymas 8. Svetimas veidas 9. Medžiotojas 10. Na, ir tipas 11. Sriubos vagis 12. Laužas 13. Visur plaukai 14. Vilko staugimas 15. Staigmena 16. Roza 17. Vilkas, cha cha 18. Garsus knarkimas 19. Šauti? 20. Bausmė 21. Paslapčia 22. Įtariamasis 23. Sutrikęs 24. Žmogus
5 8 10 13 15 18 21 25 28 32 35 39 43 46 51 56 59 62 66 69 72 75 80 83
25. Senelis vilkolakis 26. Nesaugu 27. Bloga 28. Kažkas ne taip? 29. Vilkolakio niežulys 30. Vabalas 31. Kvaila 32. Kraujas 33. Žiauru 34. Pusbrolis 35. Kietuolis 36. Išprotėjęs? 37. Vilkadienis 38. Netikras 39. Rauda 40. Tvarstis 41. Pilnatis 42. Pagauk mane Paulas van Loonas apie „Pilnatį“
87 90 93 96 100 103 108 111 115 119 123 127 130 132 135 138 142 145 148
Loon, Paul van Lo-127 Vilkolakiukas Dolfas : [apysaka] / Paul van Loon; iliustravo Hugo van Look; iš nyderlandų kalbos vertė Rima Dirsytė. – Vilnius : Nieko rimto, 2015. [Kn.] 2, Pilnatis. – 2015. – 152 p. : iliustr..
Antroji Nyderlandų istorijų meistro Paulo van Loono (g. 1955) serijos apie vilkolakiuką knyga. Klasės išvykoje Dolfas patiria kur kas daugiau nuotykių, nei tikėjosi. Juk stovyklaujant prie laužo išsaugoti paslaptis nelengva. Ypač kai šalia sėdi patinkanti mergaitė. Įsimintini berniuko vilkolakiuko nuotykiai ir šmaikščios iliustracijos sužavės ne vieną jaunąjį skaitytoją.
Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Eglė Devižytė Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė Tiražas 3500 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
Vilkolakiuko Dolfo nuotykiai tęsiasi! Kaip nuslėpti savo baltą kailį nuo bendraklasių, kai iškyloje miške kartu dalyvauja ir medžiotojas? Kaip nenubaidyti patinkančios mergaitės, nenutuokiančios apie tavo uodegą? Ir kas tas paslaptingas jaunuolis, vis stebintis pro langą? Nemalonumai padės Dolfui suprasti, koks tvirtas ryšys gali sieti žmones, gyvenančius vienoje šeimoje. Net jeigu jie ir neturi tikrų nasrų.
s Kaip vis. ka prasidejo:
ISBN 978-609-441-290-5
Akcijos ir ypatingi pasiūlymai