Vilkų mergaitė by Nieko rimto

Versta iš: Katherine Rundell THE WOLF WILDER Bloomsbury Children’s Books, London, 2015

Britų rašytoja Katherine Rundell (g. 1987 m.) Lietuvos skaitytojams jau pažįstama iš knygos „Stoglaipiai“. Nuotykių istorijos „Vilkų mergaitė“ veiksmas vyksta XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pradžios carinės Rusijos miškuose, siaučiant pūgoms, stingdant šalčiui ir staugiant vilkams. Pagrindinė veikėja Feodora kartu su mama yra vilkų laukintojos – joms atveža didikų kaip naminius gyvūnus augintus vilkus, kad išmokytų šiuos vėl medžioti, staugti, nepasitikėti žmonėmis ir gyventi laukinį gyvenimą. Deja, ši veikla ir po apylinkes lakstantys pavojingi žvėrys patinka ne visiems. Knyga skirta vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams ir paaugliams, tačiau turėtų sudominti įvairaus amžiaus skaitytojus. „Vilkų mergaitę“ puošia filipiniečių dailininko Gelrevo Ongbico piešiniai.

Redaktorė Ingrida Daračienė Korektorė Eglė Devižytė Maketavo Miglė Dilytė Tiražas 2500 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

ISBN 978-609-441-551-7

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). © Tekstas, Katherine Rundell, 2015 © Iliustracijos, Bloomsbury, 2015 Pirmą kartą 2015 metais anglų kalba pavadinimu THE WOLF WILDER išleido Bloomsbury Children’s Books, Londonas. Išleista susitarus su Andrew Nurnberg Associates Baltic, Ryga, Latvija. Visos teisės saugomos. © Vertimas į lietuvių kalbą, Violeta Palčinskaitė, 2019 © Leidykla „Nieko rimto“, 2019

Katherine Rundell

Iliustravo Gelrev Ongbico Iš anglų kalbos vertė Violeta Palčinskaitė

Vilnius 2019

Mano močiutei Pauline Blanchard-Sims už jos nepaprastą meilę ir drąsą

KELI ŽODŽIAI APIE VILKŲ LAUKINTOJUS

Vilkų laukintojų* beveik neįmanoma atpažinti. Vilkų laukintojas nepanašus į liūtų tramdytoją ar cirko arenos prižiūrėtoją: vilkų laukintojai per visą gyvenimą gali nė nežvilgtelėti į jokius blizgučius. Labiau jie panašūs į paprastus žmones. Tačiau yra tam tikrų ženklų: daugiau nei pusei jų trūksta dalies piršto, ausies spenelio, vieno ar dviejų kojos pirštų. Jie keičia švarius tvarsčius, kaip kiti keičia kojines. Jie šiek tiek atsiduoda žalia mėsa. Vakariniuose Rusijos laukiniuose kraštuose galėjai sutikti ištisas gaujas, prekiaujančias vilkais, kurios medžiodavo ką tik gimusius vilkiukus. Juos gaudydavo dar šlapius ir aklus, laikydavo dėžėse ir parduodavo vyrams bei moterims, kurie gyveno prabangų gyvenimą storais kilimais išklotuose namuose Sankt Peterburge. Vilkiukas kainuodavo tūkstančius rublių, o grynai baltas – netgi dukart tiek. Buvo tikima, kad namuose esantis vilkas nešė sėkmę: pinigus ir šlovę, berniukus švariomis nosimis ir mergaites be spuogų. Petras Didysis turėjo net septynis vilkus, visus baltutėlius kaip mėnulis. * Nuo žodžio „laukinis“. Laukinti – daryti laukinį, pratinti prie laukinio gyvenimo (leid. past.).

Pagauti vilkai būdavo apsukti auksinėmis grandinėmis ir turėdavo tyliai sėdėti, kai tuo metu šalia esantys žmonės juokėsi ir gėrė, pūsdami cigarų dūmus tiesiai jiems į akis. Jie buvo maitinami ikrais, kurie, savaime suprantama, jiems atrodė šlykštūs. Kai kurie iš jų taip nutukdavo, kad pilvą dengiantis kailis vilkdavosi grindimis, ir jie, krypuodami laiptais aukštyn ir žemyn, sušluodavo kuokštus pūkų ir pelenų. Tačiau vilkas negali būti jaukinamas taip, kaip jaukinamas šuo, ir negali būti laikomas namuose. Vilkai, kaip ir vaikai, nėra sutverti ramiam gyvenimui. Įkalintas vilkas visada pasiunta ir galų gale ima kandžiotis ir krimsteli gabalėlį to, kas šiaip jau yra nevalgoma. Tada ir iškyla klausimas: ką su tuo vilku daryti? Rusijos aristokratai šventai tikėjo, kad užmušti vilką reikštų pasmerkti save itin baisiai lemčiai. Ne šiaip kokiai pusiau bėdai, pavyzdžiui, pavėluoti į traukinį ar prarasti turtus, bet itin juodai ir klastingai. Užmušus vilką, sakydavo jie, tavo gyvenimas pradeda nykti. Tavo sūnus sulaukia pilnametystės rytą, kai paskelbiamas karas. Tavo kojų pirštų nagai auga į vidų, o dantys, priešingai, atsikišę, o kraujuojančios dantenos naktį ant pagalvės palieka raudonas dėmes. Taigi, vilko nevalia nušauti ar marinti badu, todėl susinervinęs vyresnysis liokajus supakuodavo jį tarsi kokį siuntinį ir išsiųsdavo vilkų laukintojui. Laukintojas mokydavo vilką, kad šis atgautų drąsą, medžiotų, kovotų ir nepasitikėtų žmonėmis. Jie mokė juos staugti, nes vilkas, nemokantis staugti, yra tarsi žmogus, nemokantis juoktis. O tada vilkai būdavo paleidžiami į laisvę ten, iš kur kilę, kur gamta rūsti ir gyvybinga kaip ir patys žvėrys.

VIENAS

Kartą, labai seniai, prieš šimtus metų, gyveno padūkusi tamsiaplaukė mergaitė. Mergaitė buvo rusė ir, nepaisant to, kad jos plaukai, akys ir panagės visada būdavo juodos, ji pašėldavo tik tada, kai jautė, jog tai būtina. O tai nutikdavo gana dažnai. Jos vardas buvo Feodora. Mergaitė gyveno mediniame name, suręstame iš aplinkinės girios rąstų. Namo sienos buvo padengtos avių vilnos sluoksniu, kad apsaugotų nuo rusiškos žiemos, o viduje švietė didelės žibalinės lempos. Feo apipiešdavo jas įvairiausiomis spalvomis, kokių rasdavo savo dažų dėžutėje, taigi, iš namų į girią sklisdavo raudonos, žalios ir geltonos šviesos. Jos motina pati išpjovė ir sumeistravo duris, kurių mediena buvo aštuonių colių storumo. Feo nudažė jas sniego baltumo spalva. Metams bėgant vilkai paženklino jas savo letenomis, kurios padėdavo atbaidyti nepageidaujamus lankytojus. Visa tai prasidėjo – viskas prasidėjo – nuo tada, kai į sniego baltumo duris pasigirdo beldimas. 11

Nors, tiesą pasakius, žodis „beldimas“ čia ne visai tinkamas tokiam garsui apibūdinti, pagalvojo Feo. Dunksėjo taip, tarsi kažkas būtų norėjęs krumpliais išdaužti duryse skylę. Beje, bet koks beldimas atrodė neįprastas. Niekas nesibelsdavo: čia buvo tik ji ir jos motina bei vilkai. Vilkai nesibeldžia. Jeigu jie nori patekti vidun, jie įšoka pro langą, nesvarbu, ar jis atvertas, ar ne. Feo padėjo į šalį slides, kurias tepė alyva, ir įsiklausė. Buvo ankstyvas rytas, ji vilkėjo naktinius marškinius. Neturėjo chalato, bet buvo užsitempusi motinos megztą megztinį, kuris siekė randą ant jos kelio, ir nušlepsėjo atidaryti laukujų durų. Jos motina, apsisiautusi ilgu meškos kailio chalatu, pakėlė akis nuo židinio, kurį buvo tik ką užkūrusi svetainėje. – Aš atidarysiu! – suriko Feo, eidama pro šalį atidaryti durų. Šios buvo įšalusios ir negalėjo pajudėti ant apledėjusių vyrių. Motina sugriebė ją: – Feo, palauk! Galiausiai Feo pavyko atplėšti duris ir anksčiau, negu ji spėjo atšokti, durys trinktelėjo vidun, užkliudydamos galvą. – Oi! – Feo suklupusi atsisėdo ant kulkšnies. Ji ištarė tokį žodį, kuris privertė atvykėlį kuo greičiau ją aplenkti, pakėlus antakius ir sučiaupus lūpas. Vyriškio veidas buvo taisyklingai kampuotas: atsikišusi nosis, pykčio raukšlės tokios gilios, kad tamsoje metė šešėlius. – Kur Marina Petrovič? – stumtelėjęs mergaitę jis nukulniavo koridoriumi, palikdamas už nugaros sniego takelį. Feo atsistojo, bet paskui greitai atšoko atgal, kai dar du vyrai pilkais apsiaustais ir juodais auliniais batais pražygiavo pro ją, per plauką nekliudydami pirštų. 12

– Pasitrauk, mergele. Laikydami už kojų jie tempė jauną briedį. Briedis buvo negyvas, iš jo kūno lašėjo kraujas. – Palaukit! – sušuko Feo. Abu vyrai dėvėjo aukštas kailines caro armijos kepures ir demonstravo perdėtai reikšmingus veidus. Feo nusekė jiems iš paskos. Jos alkūnės ir keliai buvo pasiruošę mūšiui. Du žandarai numetė briedį ant kilimėlio. Svetainės kambarys buvo mažutis, o du vyrai augaloti ir ūsuoti. Atrodė, kad didžiąją kambario dalį užima jų ūsai. Geriau įsižiūrėjus galima buvo pasakyti, kad jiems ne daugiau kaip po šešiolika, tačiau vyriškis, kumščiu daužęs duris, buvo senas, vis dėlto seniausiai atrodė jo akys. Feo pajuto kartų gumulą, kylantį gerklėje. Virš Feo galvos vyriškis kalbėjosi su motina. – Marina Petrovič? Aš generolas Rakovas. – Ko jums reikia? – paklausė Marina, nugara prisišliejusi prie sienos. – Esu Caro imperijos armijos viršininkas per tūkstantį mylių į pietus nuo Sankt Peterburgo. Ir esu čia, nes tai tavo vilkų darbas, – tarė jis ir paspyrė briedį. Ant jo stropiai išblizginto bato ėmė lašėti kraujas. – Mano vilkų? – motinos veidas buvo rimtas, bet akys neatrodė ramios ar laimingos. – Aš nelaikau jokių vilkų. – Tu juos atsivedi čia, – tarė Rakovas. Jo akyse galėjai įžvelgti šaltį, kurio niekada neišvystum gyvo sutvėrimo akyse. – Taigi, tau tenka visa atsakomybė. – Nuo tabako jo liežuvis buvo nusėtas geltonomis dėmėmis. 13

– Ne, nė vienas iš šių kaltinimų nėra teisingas, – tarė Feo mama. – Yra žmonių, kurie atsikrato vilkų, kai šie jiems nusibosta: aristokratai, turtingieji. Mes tik juos nupratiname, štai ir viskas. Vilkai neturi būti kažkieno nuosavybė. – Melas tavęs neišgelbės, ponia. – Aš ne... – Tuos tris vilkus aš mačiau su tavo dukra. Ar jie ne tavo? – Ne, žinoma, ne, – buvo bepradedanti Feo. – Jie yra... – Bet motina papurtė galvą, duodama suprasti, kad ši nutiltų. Feo tik įsikando plaukų sruogą ir įrėmė į šonus kumščius, kad, jeigu prireiks, būtų pasiruošusi. – Ne, – tarė motina. – Jie yra jos tik ta prasme, kad aš esu jos, o ji yra mano. Jie yra Feo kompanionai, o ne jos mažyliai. Ir tas įkandimas nėra Juočkio, Baltuolės ar Pilkės darbas. – Štai. Nasrų žymės, – tarė Feo, žiūrėdama į briedį. – Jos kur kas mažesnio vilko. – Klysti, – tarė Rakovas, – negi galvoji, kad laukiu pasiteisinimų. – Jo balsas pasidarė ne toks oficialus: garsesnis ir nenudailintas. Feo stengėsi sulaikyti kvėpavimą. Ji pamatė, kaip du jauni vyrai spokso į jos motiną. Vienam net lūpa atvipo. Marinos pečiai, nugara ir klubai buvo platūs; jos raumenys labiau panėšėjo į vyro arba, manė Feo, į vilko. Bet jos veidas, kaip sykį pasakė vienas lankytojas, buvo sukurtas pagal tą patį pavyzdį, kaip snieginiai leopardai ir šventieji. – O jos žvilgsnis, – pasakė jis, – kaip kokios deivės. Tąkart Feo apsimetė, kad visai tuo nesididžiuoja. Tačiau atrodė, kad motinos grožis Rakovo nejaudina. 14

– Esu pasiųstas išieškoti carui priklausančios kompensacijos už padarytą žalą. Todėl nedelsdamas taip ir padarysiu. Nežaisk su manimi. Tu skolinga carui šimtą rublių. – Aš neturiu šimto rublių. Ir aš ne... Rakovas kumščiu trenkė į sieną. Turint galvoje jo amžių ir raukšles, jis pasirodė stebėtinai stiprus, nes medinės sienos sudrebėjo. – Moterie! Manęs nedomina atsikalbinėjimai ar pasiteisinimai. Esu pasiųstas įvykdyti teisingumą šitame Dievo pamirštame užkampyje. – Jis dirstelėjo į savo raudonai nutaškytą batą. – Caras atlygins už sėkmę. Staiga jis taip smarkiai spyrė gulinčiam briedžiui, kad jo kojos ėmė mostaguoti, o Feo iš siaubo net sušvilpė. – Tu! – Jis prišoko prie jos lenkdamasis žemyn, kol jo veidas, gyslotas ir permatomas, atsidūrė per colį nuo josios. – Jeigu turėčiau tokį įžūlų vaiką kaip tu, aš jį prilupčiau. Sėdėk čia ir nelįsk man į akis. Jis pastūmė mergaitę ir kryžius, tabaluojantis jam ant kaklo, įsivėlė jai į plaukus. Piktai jį ištraukęs nukulniavo pro duris atgal į priebutį. Žandarai nusekė jam iš paskos. Marina davė ženklą Feo, kad ši pasiliktų, panaudojusi tokį pat judesį kaip ir vilkams, ir išlėkė jiems iš paskos. Feo stovėjo tarpduryje laukdama, kol nustos zvimbti ausyse; tuomet ji išgirdo riksmą ir kažką lūžtant, o tada vienomis kojinėmis pasileido priebučiu. Motinos tenai nebuvo, bet žandarai susispietė Feo miegamajame, pripildydami kambarį savo kvapais. Ji virpėdama atsitraukė nuo jų: ten dvokia dūmais, pagalvojo ji, metų senumo prakaitu ir 15

nešvariomis barzdomis. Vieno žandaro apatinis žandikaulis buvo tiek atsikišęs, kad būtų galėjęs krapštyti juo nosį. – Nieko vertinga, – tarė vienas žandaras. – Jo akys klajojo nuo šiaurės elnio lovatiesės prie žibalinės lempos ir apsistojo ties Feo slidėmis, atremtomis į židinį. Feo išdygo priešais, tarsi norėdama jas apsaugoti. – Jos mano! – tarė ji. – Su caru jos neturi nieko bendra. Aš pati jas pasidariau. Prie kiekvienos slidės sugaišau po mėnesį, kas vakarą drožinėdama ir sutepdama riebalais. – Feo čiupo vieną slidę ir suspaudė abiem kumščiais tarsi ietį. Ji tikėjosi, kad jos akys neišduoda jos ketinimų. – Pasitrauk nuo manęs. Rakovas nusišypsojo, nepasakytum, kad maloniai. Jis laikė rankose Feo lempą, demonstratyviai apžiūrinėdamas ją ryto šviesoje. Feo bandė ją ištraukti jam iš rankų. – Palauk! – tarė Marina. Ji stovėjo tarpduryje. Ant jos skruosto buvo matyti mėlynė, kurios anksčiau nebuvo. – Ar nematote, kad tai mano dukters kambarys? Jaunieji vyrai nusijuokė. Rakovas jiems nepritarė: jis tik stebeilijo į juos, kol šie paraudo ir nutilo. Jis priėjo prie Feo motinos, tyrinėdamas mėlynę jai ant skruosto. Jis palinko į priekį taip, kad nosies galiuku palietė jos odą ir sušnarpštė. Marina stovėjo bejausmė, kietai sučiaupusi lūpas. Rakovas sušvokštė ir trenkė lempą į lubas. – Čiort*! – sušuko Feo ir pritūpė. Jai ant pečių pažiro stiklų duženos. Ji palinko prie generolo, aklai mosikuodama savo slide. – Nešdinkis! – suriko Feo. – Nešdinkis! Generolas nusijuokė ir sučiupęs slidę truktelėjo į save. * Čiort (rus.) – velnias (čia ir toliau – vert. past.).

Vilkai nesibeldžia. Jeigu jie nori patekti vidun, jie įšoka pro langą, nesvarbu, ar jis atvertas, ar ne. Rusijos glūdumoje, tarp miškų, kur siaučia pūgos ir naktimis girdisi vilkų staugimas, trobelėje gyvena mergaitė su mama. O šalia jų gyvena vilkai. Tie vilkai čia ne šiaip sau – tai buvę didikų numylėtiniai, išvežti ir palikti likimo valiai. Kad galėtų išgyventi laukinėje gamtoje, ir patys vilkai turi vėl išmokti būti laukiniais žvėrimis. Būtent tai ir daro mergaitė su mama – moko vilkus vėl pažinti laukinę savo prigimtį. Bet Rusijos glūdumoje nėra saugu ir ramu gyventi, net jei vilkai ir tavo pusėje.

ISBN 978-609-441-551-7