Žalios pėdos by Nieko rimto

Raimondas J. Nabus Iliustravo AgnÄ&#x2014; Nananai

Raimondas J. Nabus

Žalios pėdos

Iliustravo Agnė Nananai

Vilnius 2013

Turinys Voveriukas ieško kibirėlio 5 Voveriukas su Žąsinu eina į svečius 8 Genio naujiena 11 Kakava kvepiantis Ežiukas 15 Kriauklelė ir jūra 18 Išgarsėjęs Žąsinas sutinka Pempę 21 Zuikio gimtadienis 25 Meškutis, kuris neturi vardo 28 Sugalvotas 30 Išmintingojo Gandro patarimai 34 Draugai ieško žvaigždės 37 Aidas 41 Sugalvotas randa savo žvaigždę 47 Draugai pasakoja sapnus ir randa laišką 49 Voveriukas ir Žąsinas išgąsdina žvirblius 54 Bitė 59 Piktieji bebrai 62 Drugelių pieva 66 Malūnas, kuriame niekas negyvena 68

Netikėtas svečias 70 Malūnas pakyla į orą 73 Žąsinas pameta raktelį 79 Šunelio gaudynės 81 Gretimas miškas 89 Kumeliukas 92 Stebėtoja Varna 97 Žąsinas ir Kumeliukas sutinka Anaksą 100 Atsisveikinimas su Meškučiu 103 Kaip Žąsinas pameta kibirėlį 106 Voveriukas randa tunelį 111 Elbas, kuris gyvena tamsoje 114 Elbas pavirsta drugeliu 118 Eilėtauška 123 Žalios pėdos 125 Mūšis su bebrais 127 Voveriukas ir jo riešutynas 131 Pabaiga 135

Skiriu 的lai

Voveriukas ieško kibirėlio Už sraunaus upelio, kiek paėjėjus, žalioje miško erčioje gyveno Zuikis Ilgaausis. Jo namelis buvo patogus, dviejų aukštų, todėl jame noriai svečiuodavosi draugai. Ypač dažnai užsukdavo Voveriukas su Žąsinu. Namelis stūksojo ant nedidelės kalvelės, todėl Ilgaausis puikiai matydavo, kas eina pro šalį. Išvydęs, kad sulauks svečių, tučtuojau suskasdavo ruoštis. Sumaniai paslėpdavo netvarką, ant stalo padėdavo ką nors skanaus, kad svečiai nepamanytų, jog yra nesvetingas. Voveriukas su Žąsinu atnešdavo Zuikiui lauktuvių miško uogų. Labiausiai Ilgaausis mėgo mėlynes – su pienu ir cukrumi. Šlamšdavo taip, kad net ausis apsitaškydavo. Kartais bičiuliai pririnkdavo žemuogių, bet Zuikis jų nė į burną neimdavo. Svečiai jas patys sušveisdavo (mat Voveriukas be galo mėgo žemuoges, ypač kai jų daug ir nereikia su niekuo dalytis). Tą mėnesį, kuris buvo prieš šitą mėnesį, Zuikis padovanojo Voveriukui kibirėlį uogoms rinkti. Ant jo didelėmis raidėmis raudonais dažais buvo užrašyta: KIBIRĖLIS UOGOMS. Kai Voveriukas būdavo per daug užsiėmęs (o taip atsitikdavo gan dažnai), uogauti siųsdavo Žąsiną. Šis savo ilgu snapu kaipmat pritutindavo kibirėlį. Nunešti uogas Zuikiui Voveriukas visada rasdavo laiko. 7

Kartais eidamas miško taku Voveriukas sutikdavo Meškutį ir iškeisdavo uogas į riešutus, kuriuos sukrimsdavo nė Zuikio namų nepasiekęs. Šiandien draugai vėl tarėsi aplankyti Ilgaausį. Atskubėjęs prie Voveriuko namelio, Žąsinas snapu pabeldė į medžio kamieną: – Voveriuk, ar tu namie? Ropštis kopėčiomis bijojo, todėl užvertęs galvą sušuko dar kartelį: – Ei, Voveriuk, ar girdi? – Aš čia, Žąsine. Niekur nerandu kibirėlio! – Kaip visada... Keturiolika kartų buvai pradanginęs, – suskaičiavo mintyse Žąsinas ir nutilo laukdamas, ką Voveriukas atsakys. Pro šalį prašniokštė lapais apkibęs vėjo gūsis. – Klausyk, ropškis pas mane, – nerimo Voveriukas. – Padėk man jį surasti! – Juk žinai, kad bijau aukščio ir nemoku karstytis medžiais. Verčiau palauksiu apačioj, – atsakė Žąsinas. – Nežinau, kur jis prapuolė, – burbėjo balsas iš viršaus, – buvo, ir staiga nebėr... Gal įkrito į dangų? – Kibirėliai į dangų nekrenta! – suriko Žąsinas. – Jie krenta ant žemės. Išvertęs visą kambarį Voveriukas pagaliau rado, ko ieškojęs. Kibirėlis buvo pariedėjęs po lova. Pasičiupęs jį nuskuodė į apačią. – Radau palovy, – pasakė giliai atsidusęs ir padavė kibirėlį Žąsinui. 9

– Kitą kartą žinosi, kur ieškoti, – oriai tarė Žąsinas, kuris, beje, ir pats gana dažnai pamesdavo daiktus.

Voveriukas su Žąsinu eina į svečius Grožėdamiesi mišku bičiuliai praėjo Į VIENĄ KRŪVĄ SURINKTŲ SKRUZDĖLIŲ NAMĄ ir peršokę apsamanojusį rąstą pasuko į kairę. Dar kiek paėję išvydo sraunų upelį, kuris smagiai sau čiurleno per ramunių pievą. – Kas šiandien pirmas bris per upelį? – paklausė Žąsinas. – Aš vienas brisiu. O jei brisiu tik aš, vadinasi, brisiu pirmas, – paaiškino Voveriukas. – Tai man vėl teks skristi? – suraukė snapą Žąsinas. – Taip. Jei nemoki naudotis protu, naudokis sparnais. Juk tu visas sušlaptum. O kaip tuomet atrodyčiau aš, jei pas Zuikį į svečius ateičiau su šlapiu Žąsinu? – Tada palaikyk kibirėlį, – tarė Žąsinas ir įsibėgėjęs pakilo. – Į ką aš dabar panašus? – Į Žąsiną, kuris įkris į upelį, jei nenustos pliaukšti. – Pažiūrėk į mane atidžiau, – nenusileido Žąsinas. – Ar aš nepanašus į popierinius lėktuvėlius, kuriuos Ilgaausis mėto nuo savo balkono? 10

– Ne. Nepanašus. Nors gal ir panašus. – Tai panašus ar ne? – neatlyžo Žąsinas. – Lėktuvėliai skrenda kur nori. Tu irgi sukiesi ratu, nors jau seniai galėjai perskristi upelį. Lėktuvėliai kartais atsitrenkia į medžius. Tu irgi ne kartą buvai atsitrenkęs. Skirtumas tik tas, kad lėktuvėliai tyli, – pasakė jis ir iš upelio kyšančiais akmenimis nušuoliavo į kitą krantą.

Žąsinas Voveriuko jau laukė tupėdamas žolėje. Snape jis laikė ramunę, todėl negalėjo pratarti nė žodžio. Draugai nusprendė paskubėti, nes Zuikis tikriausiai juos jau bus pamatęs ir dabar ruošia ką nors skanaus. – Ar skrisdamas nepastebėjai Meškučio? Žąsinas nieko neatsakė, tad Voveriukas paklausė dar kartą: – Ar nematei Meškučio kur netoliese? Žąsinas nė burbt. Voveriukas išpešė ramunę bičiuliui iš snapo. – Meškučio nemačiau! Kam ištraukei gėlę? Aš buvau panašus į ramunę. – Žąsine. Į ramunę gali būti panaši tik ramunė. Ir apskritai – aš skubu į svečius. – Dar turim pririnkti uogų, – priminė Žąsinas. – Nėra laiko, vėluojam pas Zuikį, – spėriai žingsniuodamas tarė Voveriukas. – Tai kam tada kibirėlis? – Gal Zuikis ką nors duos, – atsakė Voveriukas, mat kartą Ilgaausis nepagailėjo jam pilno kibirėlio šviežių žirnių. – Niekada nežinai, kas ką gali duoti, todėl visada turi būt pasirengęs. – O kodėl kibirėlį turiu nešti aš? – paklausė Žąsinas suraukęs kaktą. – Hm... Aš tiesiog įpratau matyti tave su kibirėliu. Tik dėl to, – paaiškino Voveriukas ir spragtelėjo pirštais. 12

Genio naujiena Staiga jie pamatė Genį, kuris jau keturiasdešimt dienų gyveno ant naujos šakos. – Palauk manęs truputėlį. – Ei, kurgi tu?! – šūktelėjo Žąsinas, bet Voveriukas jau buvo aukštai medyje. Genys kaip visada ramiai kiūtojo ant šakos ir vartė storą kalendorių. Pamatęs svečią išskleidė margus sparnus ir linktelėjęs galvą pasisveikino: – Labas, Voveriuk. – Labas, Geny. Mes čia su Žąsinu, jis laukia manęs apačioj. Einam pas Ilgaausį į svečius. Pamačiau tave tupintį ir nutariau užbėgti. Gal matei kur netoliese Meškutį? Jei ne, mudu trauksim toliau. – Ne. Meškutis šiandien čia nebuvo pasirodęs. Perduokite Zuikiui linkėjimų ir pasakykite, kad Genys prisideda prie gimtadienio sveikinimų. O kurgi jūsų dovana? – Kokia dovana? Kieno gimtadienis? – suglumo Voveriukas. – Va tai tau. Einate pas Zuikį į svečius ir nežinote, kad šiandien jo gimtadienis. Negerai, – papurtė galvą Genys. – Mes pamiršom. Ką gi mums dabar daryti? Zuikis tikriausiai jau bus pamatęs, kad ateinam. Tikrai negerai. 13

– Turite ką nors nunešti dovanų, – patarė Genys. – Tu teisus. Gerai, kad tave sutikau. Einu pasitarti su Žąsinu. Mudu ką nors sugalvosime. Sudie, bičiuli. – Iki pasimatymo, Voveriuk, – pamojo Genys ir atsivertė kitą kalendoriaus puslapį. Nusileidęs nuo medžio Voveriukas pamatė, kad Žąsinas snape laiko riešutą, ir jam iš karto kilo įtarimas. – Žąsine, kur tu buvai tarp devintos ir pusės dešimt? Žąsinas išspjovė riešutą. – Nesuprantu, ko klausi, bet aš visą laiką buvau čia, – atsakė nė kiek nesutrikęs. – O iš kur gavai tą riešutą? Tai gali būti svarbus įrodymas. – Koks įrodymas? Žiūrėk, jų čia daug ant žemės mėtosi. – Tą ir noriu pasakyti. Manau, kad riešutus pametė Meškutis. – Niekai. Bet kas galėjo pamesti... – Bet kas riešutų nesinešioja, – paaiškino Voveriukas ir susidėjo riešutus į kišenę, – kol paaiškės, aš juos pasaugosiu. – Gerai. Ar jau galime eiti? – Palauk. Genys man pasakė svarbų dalyką. – Ką pasakė? – susidomėjo Žąsinas. 14

– Šiandien Zuikio gimtadienis. Ir nekratyk čia galvos! Genys turi storą kalendorių, apsirikti jis tikrai negalėjo. – Po šimts kalakutų! Negali būti... – nustėro Žąsinas, net kibirėlis iškrito jam iš rankų. – Dar ir kaip gali. Todėl dabar turime didelį rūpestį. Reikia trūks plyš rasti Zuikiui dovaną. Gal turi ką nors gero? – paklausė Voveriukas. – Ką gero? – Ką nors dovanų Ilgaausiui? – Turiu kibirėlį, – pasakė Žąsinas ir prisėdo ant kelmo. – Ne. Kibirėlio dovanoti negalime, – apgailestaudamas tarė Voveriukas. – Dar įtars, kad tai tas pats kibirėlis, kurį jis dovanojo man. Perdovanoti dovaną būtų neišmintinga. Be to, man ir pačiam reikia to kibirėlio.

– Kodėl Zuikis tau kibirėlį dovanoti galėjo, o mes to paties jam dovanoti negalime? – paklausė Žąsinas išpūtęs akis. – Todėl, kad baigiasi „l“. Voveriukas bandė prisiminti, ką pats yra gavęs dovanų ir kas jį labiausiai pradžiugino: „Zuikio dovanotu kibirėliu džiaugiausi, Žąsino svarstyklėmis irgi, su Genio dovanotu veidrodžiu kalbuosi iki šiol, Gandro knyga labai patiko, nors ir nežinau, ką su ja daryti, Meškučio dovanoti riešutai man visada praskaidrina nuotaiką. Atrodo, kad viskas, ką gaunu, yra gerai. Vadinasi, galiu dovanoti bet ką? Ne. Ilgaausiui bet ko dovanoti negalima, nes jis gali pamanyti, kad neturiu fantazijos. Teks gerai pasukti galvą.“

Kakava kvepiantis Ežiukas Staiga iš už krūmo išniro keistas Ežiukas, kvepiantis kakava. – Labas, – tarė Ežiukas. – Labas, – atsakė Voveriukas ir nusisuko į kitą pusę, mat nenorėjo, kad jam kas trukdytų sukti galvą. – Neprisimeni manęs? – prislinkęs arčiau paklausė spygliuotasis. – Atleisk, bet tikrai neprisimenu. Kaip matai, turiu ir kitų rūpesčių, – vėl nusisuko Voveriukas. 17

– Aš Ežiukas, – tarė Ežiukas. – Pala... Ežiukas... Ežiukas... Ežiukas... Ežiukas... Aaa, Ežiukas! Lyg ir prisiminiau. Tu gyveni kaimynystėj, ar ne? – Taip, ir dažnai tave matau, – linksmai atsakė tas. – Vadinasi, mes kaimynai. Tai kaip tau sekasi? – mandagiai pasiteiravo Voveriukas. – Gerai. Vaikštinėju sau po mišką, dairausi. O ką tu čia veiki? – Aš įtemptai galvoju, – atsakė Voveriukas kaimynui, – nejau nesimato? – A... ir aš dažnai pagalvoju, – atsiduso Ežiukas, kvepiantis kakava, – man patinka galvoti. Ypač rytais. – Ir apie ką tu galvoji? – paklausė Voveriukas.

– Dabar galvoju apie medžius. Tik pažiūrėk, kokie jie aukšti ir mediniai... ar pušiniai? Na, nesvarbu. Bet labiausiai man patinka galvoti apie jūrą... – O kas yra jūra? – Voveriuk, tu nieko negirdėjai apie jūrą? – nuoširdžiai nusistebėjo Ežiukas. – Ne. Manau, kad negirdėjau. Ir Žąsinas negirdėjo. Papasakok mums apie ją! – paprašė pritūpęs. – Jūra... jūra tai... Iš tiesų aš ir pats nelabai daug apie ją žinau. Jūra – tai daug vandens, kurio paviršiumi vėjas gainioja bangas. Jos panašios į mūsų upelio bangeles, tik daug didesnės. – O kur ji yra? – Labai toli. Už mūsų miško. O gal dar toliau, – ilgesingai pažvelgęs į tolį atsiduso Ežiukas. – Žąsinas gali pakilti virš medžių ir jos paieškoti! – truputį pamąstęs riktelėjo Voveriukas. – Kur? Į dangų? – sunerimo Žąsinas. – Na jau ne... nė už ką! Rado kvailį. Patys skriskite... Jūra mat jiems parūpo. Nėra čia jokios jūros! – Ech tu, – numojo ranka Voveriukas, – tingi višta...

Kriauklelė ir jūra Staiga trijulės dėmesį patraukė uodas. Jis lėtai apsuko Žąsinui aplink kaklą, bet tas pasimuistė ir uodas piktai nuzvimbė į šalį. – Prisiminiau. Truputį jūros aš turiu namie, – apsidairęs tarė kakava kvepiantis Ežiukas. – Tavo namuose yra jūra? – nustėro Voveriukas. – Kaip ji ten sutilpo? – Tiesą sakant, turiu tik kriauklelę. Pridėjus ją prie ausies galima išgirsti, kaip ošia jūra, – Ežiukas prisimerkė ir giliai atsiduso. – Tai puiku! – staiga Voveriukas suprato radęs Zuikiui tinkamą dovaną. „Tik kaip apie tai pasakyti kakava kvepiančiam kaimynui?“ – susirūpino jis. – Kartais pasiklausau jos ošimo prieš miegą, – toliau pasakojo Ežiukas, – jūros ošimas labai ramina. – Gal galėtum parodyti tą kriauklelę mums? – paklausė Voveriukas. – Taip. Kviečiu į svečius. Pavaišinsiu jus kakava, – nudžiugo Ežiukas. – Gerai. Galim ir užsukti, – linktelėjo Voveriukas ir pamojo Žąsinui, kuris užrietęs snapą stypčiojo aplink pušį ir grybą, augantį šalia jos. Ežiukas iš tiesų gyveno netoli Voveriuko medžio. Persikėlę per upelį draugai greitai pasiekė jo dailų mažą namuką. Jis buvo visai nedidukas, 20

todėl juodu su Žąsinu nusprendė palaukti lauke. Neilgai trukus, Ežiukas pasirodė nešinas dailia jūros kriauklele. – Štai ji, – tarė ištiesdamas ją Voveriukui. – Oho, kokia graži, – nustebo draugai. – Prisidėk ją prie ausies ir paklausyk, kaip ošia jūra, – svajingai tarė Ežiukas ir atsisėdo šalia. – Taip. Paklausyk. Paskui duok ir man, – strykčiojo aplinkui Žąsinas. Ir iš tiesų – vos prisidėjęs kriauklelę prie ausies, Voveriukas išgirdo ramų bangų šniokštimą. O mintyse regėjo didelį platų upelį, kurio paviršiumi ridenosi milžiniškos bangos. Akimirką net užsimerkė ir leidosi nešamas į tą mažytį ir kartu tokį didelį pasaulį, kurį dabar laikė savo rankose. – Ei, duok ir man pažiūrėti! – neiškentęs prišoko Žąsinas. – Aš manau, kad ten ne jūra, o paprastas šaltinio vanduo. Nagi, leisk paklausyti... Voveriukas padavė jam kriauklelę ir susimąstė: „Ilgaausiui tikrai patiktų gimtadienio proga gauti dalelę jūros.“ – Ežiuk, – pasakė kaimynui, – šiandien Ilgaausio gimtadienis. – Kaip smagu, man patinka gimtadieniai, – nusišypsojo Ežiukas. – Tik bėda, kad mudu su Žąsinu neturime dovanos. – Suprantu, Voveriuk. Aš sutinku. 21

– Su kuo sutinki, Ežiuk? – suglumo Voveriukas. – Aš irgi manau, kad Ilgaausis apsidžiaugtų gavęs dovanų šią nuostabią kriauklelę. Ir perduokite jam nuo manęs linkėjimų, – nusišypsojo kaimynas ir dingo girios tankmėj. – Kitą kartą pririnksiu tau kibirėlį žemuogių ir mes būtinai išgersime kakavos! – sušuko Voveriukas į tą pusę, kur nutipeno spygliuotasis kaimynas.

Išgarsėjęs Žąsinas sutinka Pempę Draugai nieko nelaukdami patraukė nulinkusių pienių takeliu. Staiga ant medžio kamieno jie pamatė dygliais aplipusią iškabą, kurioje buvo parašyta: NORINTIEMS IŠGARSĖTI. – Ką reiškia išgarsėti? – paklausė Žąsinas. – Užeikim ir išsiaiškinkim, – pasiūlė Voveriukas ir pabeldė į iškabą. – O pro kur čia įeiti? – pasisukiojęs aplink medį pasiteiravo Žąsinas. – Nežinau, – atsakė draugas ir išmintingai pridūrė: – Matyt, kažkas pamiršo įstatyti duris. Keliaukime toliau. – Bet aš labai noriu išgarsėti! – nenurimo Žąsinas ir pasikrapštęs pakaušį paklausė: – Tik kaip tai padaryti? – Labai paprasta, – pasakė Voveriukas ir minutėlę pasvarstęs išrėžė: – Prisirišk prie kojos kibirėlį. Kai eisi, jis garsiai daužysis į akmenis ir kelmus. Taip ir išgarsėsi.

Jiedu patraukė toliau netardami nė žodžio, klausydamiesi, kaip barška kibirėlis. Voveriukas svarstė, kas daugiau: milijonas tūkstančių ar tūkstantis milijonų. O išgarsėjęs Žąsinas susilaukė dėmesio: aplink jį pradėjo sukiotis drugeliai, musės, bitės ir kiti smalsūs gyvūnėliai. Netrukus bičiuliai priėjo kalnelį, į kurį užkopus turėjo matytis Ilgaausio namelis. Nuokalnėje vienas šalia kito augo du medžiai, susiglaudę tankiomis lapų kepurėmis, kurios puikiai užstojo saulę. Nusprendę mažumėlę atsipūsti, draugai prisėdo jų pavėsyje. Voveriukas klestelėjo po vienu medžiu, o Žąsinas po kitu. Rudauodegis atsirėmė į storą kamieną ir patenkintas užsimerkė. Tą patį ketino padaryti ir Žąsinas, tačiau nespėjo. – Žąsine! – pašaukė kažkas išgarsėjusį paukštį. – Kas mane šaukia? – paklausė Žąsinas. – Čia aš, – nedrąsiai atsakė balsas iš tankaus šabakštyno. – Kas tu? – Aš Pempė. – Tai pasirodyk. – Negaliu. Noriu likti nematoma! – paaiškino Pempė. – Kaip sau nori, gali ir nesirodyti. Matęs aš tų pempių. Kokias aštuonias, o gal net daugiau... 24

UDK 821.172-93 Na-08 Nabus, Raimondas J. Žalios pėdos / Nabus, Raimondas J.; iliustravo Agnė Nananai. – Vilnius: Nieko rimto, 2013. – 136 p.: iliustr.

Raimondo J. Nabaus pirmoji knygutė vaikams nukelia į šiltą ir jaukų žvėrelių pasaulį, gausiai iliustruotą Agnės Nananai. Geriausi draugai Voveriukas ir Žąsinas tyrinėja miškus ir pievas, gelbsti draugus ir patiria galybę nuotykių. Tai linksma, džiugiai nuteikianti istorija apie smalsumą ir gerą širdį, skatinanti į viską žvelgti šviesiai ir optimistiškai.

© Tekstas, Raimondas J. Nabus, 2013 © Iliustracijos, Agnė Nananai, 2013 © Leidykla „Nieko rimto“, 2013 Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Justina Skunčikaitė Maketavo Vilija Kvieskaitė Tiražas 2000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, 08217 Vilnius ISBN 978-609-441-144-1

Kas geriausias Voveriuko draugas? Žąsinas! Gal ir sunku tuo patikėti, bet pasaka „Žalios pėdos“ kaip tik apie juos! Ši neįprasta porelė nusiteikusi kalnus nuversti ir patirti šimtą nuotykių. Smalsusis Voveriukas nesunkiai randa draugų, o geraširdis Žąsinas nuolat patenka į juokingas situacijas. Draugužiai kasdien išmoksta naujų dalykų ir noriai pagelbėja bičiuliams, patekusiems į bėdą. O kai išsiruošia į gretimą mišką vykdyti slaptos misijos, netenka net abejoti, kad tai bus nepaprasta ir įdomi kelionė! Jeigu su džiugesiu skaitei Mikės Pūkuotuko nuotykius arba knygą „Ežiukas rūke“, tuomet „Žalios pėdos“ kaip tik tau!

El. knygynėlyje – geresnės kainos!