Angela Nanetti
Iliustravo Dovydas Bou
UDK 821.131.1-93 Na-134
ISBN 978-609-441-171-7
Versta iš: Angela Nanetti L’UOMO CHE COLTIVAVA LE COMETE Edizioni EL, Trieste, 2003
© Adriano Salani Editore S.r.l., 2003 © Iliustracijos, Dovydas Bou, 2013 Italų kalba išleista pavadinimu L’uomo che coltivava le comete. Išleista susitarus su Grandi & Associati. © Vertimas į lietuvių kalbą, Laura Vilkaitė, 2013 © Leidykla „Nieko rimto“, 2013
Angela Nanetti
Iliustravo Dovydas Bou Iš italų kalbos vertė Laura Vilkaitė
Vilnius 2013
Pirmas skyrius
Tą naktį dangus buvo sėte nusėtas žvaigždėm. Jų buvo tiek daug, kad spinduliai išvaikė tamsą ir atrodė, lyg šviestų mėnulis. – Žvaigždės mane mato, − veidą priglaudęs prie lango stiklo galvojo Arnas. Jis visad taip guosdavosi naktimis, kai jausdavosi vienišas. „Žvaigždės – tai dangaus akys, − sakydavo Mirjam. − Mėnulis – jo burna, o saulė – dangaus karūna.“ 9
O kometos? Kas tada yra kometos? Gal plaukai ar blakstienos? Mokytojas irgi manė, kad kometos gyvos, nes vadindavo jas dangaus kūnais. „Motina seka tau per daug pasakų“, – sakydavo. Arnas atsiduso. Pamėgino įsivaizduoti kometą, kuri turi atskrieti... Ilga uodega, visa švytinti lyg karalienė. Pasirodys tolumoj, netikėtai išnirs iš už miško kaip Mirjam. Ir bus tokia pat graži kaip ji. Arnas pažvelgė į apledėjusį stiklą ir papurtė galvą: mintis apie kometą nedavė jam ramybės. „Tai bus pati didžiausia kometa, kokia tik yra pasirodžiusi per tūkstantį metų, nepaprastas įvykis“, − sakė mokytojas. Toji kometa, tik ji, gali išpildyti Arno svajonę. „Kai danguje sužimba pirmoji žvaigždė, žiūrėk į ją nenuleisdamas akių. Pasakyk jai savo norą, ir jis būtinai išsipildys“, – mokydavo Mirjam. Ji pati visada taip elgdavosi. Brunas kostelėjo per miegus ir sudejavo. Arnas atsitraukė nuo lango ir basakojis nušlepsėjo prie brolio. Plati lova, vis dar šilta nuo jo kūno, viliote viliojo. Palįstų sau po antklode, užsimerktų ir vėl pamėgintų užmigti. Bet kad jau pabudo, turi sulaukti Mirjam. Ši šventė – paskutinė metuose. Per šventąjį Martyną – paskutiniai šokiai prie laužų, o tada ateis žiema. Ir Mirjam daugiau niekur nebeis iki pat vasario. „Vieną dieną ji pasiims ir mane, − 10
grįždamas prie lango, galvojo Arnas. − Tada jai nebereikės vienai vaikščioti tamsoje.“ Jis pažvelgė laukan. Pievos lopinėlis, tamsi miško juosta tolumoje, o virš jos – rausva pašvaistė. Tai kaimo šviesos – tenai, žemai, vyksta šventė. Kiek anksčiau buvo girdėti muzika, bet dabar viešpatavo tyla. Gal šventė jau pasibaigė? Arnui lipo akys, jis vis markstėsi. Tačiau nevalia užmigti, gal Mirjam jo prireiks? „Būnant su Mirjam, reikia apsišarvuoti kantrybe“, – sakydavo ponas Lorencas. Arnas buvo labai kantrus. Mirjam – jo motina, ir berniukas ją labai myli. Arną pažadino atšaunamo skląsčio garsas, paskui išgirdo tamsoje krebždant Mirjam. Ji judėjo kaip katė, pamažu ir tyliai, neužkliūdama už jokio daiktelio. − Laukiau tavęs, − neryžtingai sumurmėjo Arnas. Po teisybei, jis buvo prisnūdęs. Motina priėjusi apkabino sūnų. − Tu visas suledėjęs, − šyptelėjo, − šaltesnis už šaltį lauke! − O tu – ne, tu šilta! − Labai skubėjau. − Pasilinksminai? Ji nusišypsojo dar plačiau. − O taip. − Daug šokai? Parodyk kaip! 11
Motina paleido sūnų iš glėbio, ir Arnas išgirdo ją judant tamsoje: lėtai braukė kojomis per grindis, paskui kaukštelėdavo kulnais ir vėl braukė kojomis, Arnas girdėjo šlamant jos suknelę ir spragsint pirštais. Nematė jos, bet jautė kiekvieną Mirjam krustelėjimą. Staiga ji nustojo šokusi. − Dar truputį... − Ne, laikas miegoti. − Kada pasiimsi mane kartu? − Tu dar mažas. − Tada pasūpuok mane. Mirjam vėl šyptelėjo, apglėbė Arną ir pakėlė kaip pūką. Jo motina buvo stipri. Arnas padėjo galvą jai ant peties, prisiglaudė prie kaklo; pajuto lapkričio šaltuko kvapą ant jos odos ir pulsuojančią veną. Užsimerkė. Dabar jau galės miegoti, nebegalvos apie kometą. Kada ji atskries? Po savaitės, po mėnesio... Gal apie kometą papasakoti motinai, gal jiedu abu pasakytų kometai tą norą? − Mama, papasakok man apie žvaigždes ir mėnulį. Abu gulėjo lovoje. Buvo girdėti tik Bruno kvėpavimas. Arnas gulėjo šalia motinos. − Nutaręs sukurti dangų, Dievas nudažė jį taip, kad dieną būtų žydras, o naktį – juodas, kad žvėrys ir žmonės, nieko nematydami, greičiau užmigtų. Tačiau gyvūnai, kurie medžiodavo naktimis, tamsoje nieko negalėjo įžiūrėti ir 12
todėl ėmė piktintis. Dievas pasakė: „Duosiu dangui akis, kurios prižiūrės jus, kai pateksite į pavojų, ir švies jums, tada galėsite nieko nebijoti.“ Bet mėnulis, kuris buvo dar visai mažas vaikas, pravirko... Arnai, miegi? Mirjam pasikėlė ant alkūnių, įjungė šviesą ir pažvelgė į du miegančius savo vaikus – į šviesią svajotojo galvelę ir kitą, tamsiaplaukio laukinuko, − ir nusišypsojo. Auksiniai plaukai bangomis krito jai ant nuogų pečių ir rankų. Mirjam buvo dvidešimt penkeri, bet ir pati atrodė kaip vaikas.
Antras skyrius
Kai gimė Arnas, Mirjam buvo penkiolika. O kai jai buvo keturiolika su puse, vieną kovo rytą − prasidėjus atlydžiui, tarp sniego lopinių boluojant krokams − Nenelė iškeliavo amžiams. Iškeliavo tyliai – gal kad neišgąsdintų dviejų sužvarbusių žvirblių, kasryt atskrendančių pas ją vieno kito trupinio, o gal buvo pavargusi kalbėti. Kosėjo visą naktį, o rytą pagaliau nurimo. − Nenele... Nenelė atsikvėpė, atsiduso, paskui nusišypsojo, spustelėjo Mirjam ranką ir išskrido į gerojo karaliaus Urijano 14
šalį, kur nei karšta, nei šalta, kur tokių žmonių kaip ji laukia pūkinė antklodė ir lėkštė sriubos. Apie tą šalį Nenelė buvo pasakojusi daugybę kartų, sakydavo, kad Mirjam motina jau seniai laukianti Nenelės, mat norinti sužinoti, kaip sekasi jos dukteriai. − Kai tik ją pamatysiu, pirmiausia pasakysiu, kad užaugai didelė, graži ir dabar jau gali pati savimi pasirūpinti. Dar pasakysiu jai, kad gali būti rami, nes tu jau nutuoki apie visus gyvenimo pavojus ir paslaptis. Be to, esi smalsi ir nuoširdi, mėgsti muziką it koks paukštelis, o šokdama esi lengvesnė už obels žiedlapį. Ir tada ji nurims, − būtinai pridurdavo Nenelė. − Kai viską papasakosiu, ji mane apkabins ir nusives parodyti Urijano rūmų. Jie tokie dideli ir klaidūs, kad be palydovo tuoj pasiklystum. Mirjam klausydavosi šitų kalbų ir galvodavo, kad mirtis nėra tokia jau bloga. − Pamatysi ir mano tėvą? – kartą paklausė ji. Nenelė patraukė pečiais ir atsiduso. − Dzoltaną? Kažin ar jis jau tenai? Bet kol kas nesijaudink, man dar ne laikas mirti, nesu tam pasiruošusi. Pirma turiu palaikyti ant kelių tavo vaikus. Nenelė visad taip sakydavo, bet susirgo baisiu plaučių uždegimu ir po kelių dienų iškeliavo, taip ir nepapasakojusi nei apie pasaulį, nei apie gyvenimą. Nebent vieną istoriją apie tai, kaip Mirjam atkeliavo į kaimą. 15
O ji atkeliavo savo tėvo Dzoltano, kuris buvo lėlininkas, skudurų ryšulyje. Vieną vakarą tėvas palikęs ją išėjo ir daugiau negrįžo. „Tu nepanaši į tėvą. Jis tamsiaplaukis, tamsaus gymio it demonas. Turėtum būti panaši į savo mamą. Dzoltanas man pasakojo, kad jai juokiantis atrodydavo, jog čiurlena upelis, o jos oda nubučiuota mėnulio. Buvo trapi kaip pelkių nendrelė. Tau gimus ėmė ir sulūžo. Dzoltanas nenutuokė, kaip elgtis su tavim, jis buvo ne iš tų vyrų, kurie moka rūpintis vaikais. Kai atvyko čionai ieškoti pieno, tu verkei taip garsiai, kad būtum sugraudinusi net avis. Žinoma, pieno aš turėjau, taip jam ir pasakiau ir pridūriau: vaiką jis galįs palikti man kelioms valandoms, užmigdysiu, nuprausiu. Supratęs, kad tu man patinki, jis išėjo. Taip visai to nenorėdamas padovanojo mums laimę. Tai buvo tiesa. Tačiau dabar Nenelė numirė. Mirjam žinojo: norėdama su ja pasikalbėti, turi tik užkurti židinį ir stebėti šokčiojančias liepsnas. Vis dėlto pirmomis dienomis kamavo keistas nerimas – Mirjam troško apkabinti medžius ir avis, kad tik nesijaustų vieniša. Be to, pirmą kartą susimąstė apie savo tėvą, vylėsi, kad jis gyvas, kad keliauja per pasaulį ir vieną dieną sugrįš. Gal kurią dieną pamatys jį išlendantį iš miško, visą juodą, kaip pasakojo Nenelė, ir išsigąs jo? Bet jis pašauks ją: Mirjam! Ji išsyk atpažins tėvą ir bėgs jo pasitikti... 16
Taip ji svajodavo stengdamasi neliūdėti ir nenuvilti Nenelės ir dieną naktį kūrendavo ugnį. Laimė, pavasaris buvo čia pat ir kaimuose prasidėjo šventės. Keliose jų Mirjam jau buvo buvusi lydima Nenelės, kuri pasipuošdavo gražiai sušukuotu pilku šinjonu, o ant pečių užsimesdavo šiltą šalį. Ji atsisėsdavo nuošaliau, sėdėdavo iki vėlumos ir žiūrėdavo į šokančią Mirjam. Nenelė buvo gera Mirjam, nieko nedraudė, o šiai nuo pat pirmųjų gyvenimo metų labai patiko muzika ir šokiai. Nenelė dainuodavo ir plodavo katučių, o Mirjam šokdavo. Ji negalėjo gyventi be muzikos ir judesio – matyt, potraukį jiems gavo su motinos pienu. Taigi vieną popietę, praėjus trims savaitėms po Nenelės mirties, Mirjam išėjo į kaimą, kur pykšėjimas ir varpai skelbė šventės pradžią. Nuo tada šitaip leido visą vasarą. Ir buvo laiminga. Rugsėjį Mirjam pilvas ėmė pūstis kaip nokstantis vaisius. Mirjam nelabai nutuokė apie gyvenimą, bet išmanė apie avis, tad suprato, jog laukiasi. Jai ką tik suėjo penkiolika. Visas jos turtas buvo dvi pieningos avys, namas, beveik byrantis gabalais, ir pilvas, kuris kasdien augo. Norėdama nepargriūti, ji turėdavo pasilenkti ir prilaikyti jį ranka. Tačiau Mirjam džiaugėsi po širdim nešiodama kūdikį. 17
Galbūt tai Nenelės dovana, kad Mirjam nebūtų viena? Ji nesijaudino, gyveno kaip paukštis, kuris suka lizdelį ir visą dieną čiulba atokaitoje. Vaikelis gimė vieną vasario rytą, kai saulė niro iš už maumedžių viršūnių ir jos spinduliai skverbėsi į kambarį. Tokios gražios dienos jau ilgus mėnesius nebuvo buvę. Ji prispaudė vaikelį prie krūtinės ir tetulei Florikai, kuri jai pagelbėjo, pasakė: ne. Vaiko ji niekam neatiduosianti, čia jos sūnus. − Tu juk nenutuoki apie tuos dalykus, − niurzgėjo pribuvėja. − Pati esi dar vaikas, turėtum lankyti mokyklą, o ne vaikus gimdyti. Be to, kaip jį išmaitinsi pati viena? Kaime yra gerų šeimų, pavyzdžiui, Lorencai net persiplėštų, kad tik turėtų vaikelį. Mirjam ir vėl pasakė: ne. Vaikas gimė su saule, o tai geras ženklas, ji niekam jo neatiduosianti, užauginsianti pati. − O iš ko gyvensi? Kaip dirbsi su vaiku ant rankų? Mirjam nieko neatsakė, tik priglaudė prie krūtinės ryšulėlį, kurį laikė rankose, ir ėmė sūpuoti. „Tarytum kurčia, – piktinosi tetulė. – Laukinė kaip žvėrelis. Jau tas tėvas... O dar senoji Nenelė... Gera buvo moteris, bet keista...“ Ji atsiduso. Dirbdama savo darbą, tokių dalykų prisižiūrėdavo daug... Bet šis kūdikis toks gražus, apmaudu, kad augs čia. − Jau sugalvojai vardą? 18
− Arnas. − Arnas?! − Taip, tai riteris, kuris nusileido į pragarą, kad pavogtų degantį akmenį ir nuo mirties išgelbėtų savo damą. – O kodėl būtent jis? Mirjam gūžtelėjo pečiais ir nusišypsojo. Ji pati nežinojo atsakymo, tiesiog tą istoriją daug kartų pasakojo Nenelė, ir Mirjam ji patiko. „Penkiolika metų, o protelis kaip vaiko, − piktinosi tetulė Florika. – Gyvena pasakomis, o nori pati auginti kūdikį.“ – Na, ne mano reikalas... – save ramindama, pasakė galų gale. − Dabar tau reikėtų galvoti apie vaiką, o ne apie riterius, supranti? Mirjam vėl nusišypsojo, o pribuvėja išėjo, vilkdama kojas, kažką burbėdama po nosim. Po savaitės Mirjam nusileido į kaimą, jos skruostai buvo įraudę nuo šalčio, o prie krūtinės prispaustas krūpčiojo į skraistę suvyniotas vaikutis. Išsitaršiusiais plaukais, sunkiai alsuodama, ji nuėjo tiesiai pas kepėją Lorencą, kuris buvo ką tik ištraukęs iš krosnies duoną, ir paklausė, gal jam reikia žmogaus, galinčio valyti kepyklą. Kepėjas pažvelgė į ją ir nieko neatsakė, tik padavė dar karštą bandelę, pasodino ant kėdės. Mirjam suvalgė bandelę, gurkštelėjo vandens ir su vaiku prie krūtinės ėmėsi darbo. 19
Iš pradžių kepėjo žmonai tai nepatiko – gal kad Mirjam buvo labai jauna ir graži, o gal kad neatidavė jiems vaiko, bet ilgainiui apsiprato ir ji, nes Mirjam, nors gležna, darbavosi puikiai, o jos vaikutis buvo mielas ir visad besišypsantis. Kepėjo žmona, vardu Ana, pamilo Arną ir ėmė kurti planus, kokius tėvai kuria, galvodami apie savo vaikus. Bet kai Arnui suėjo penkeri, Ana netikėtai mirė, ir ponas Lorencas visam mėnesiui uždarė kepyklą. Kai vėl ją atidarė, Mirjam grįžo čionai ir dirbo toliau, bet kartais blogai pasijusdavo ir likdavo namie. Vieną rytą Arnas išgirdo poną Lorencą šaukiant ant Mirjam. Nuo tada į kepyklą jie nebevaikščiojo. Arnas iki šiol prisiminė tas dienas – jos buvo gražios. Mirjam mikliai apsikuopdavo namie, o jis keliaudavo į kaimą apsipirkti ir parduoti sūrių. Grįžęs rasdavo Mirjam tūpčiojančią apie avis arba dirbančią kitus darbus, dar eidamas mišku girdėdavo ją dainuojant. Paskui, kai ji pavargdavo, atsiguldavo ant lovos šalia sūnaus ir pasakodavo apie Nenelę, apie Dzoltaną, apie Arno tėvą ir kitokias istorijas. Kartais Arnas užmigdavo, jai tebekalbant, kitąsyk užsnūsdavo ji pati, o Arnas akylai sergėdavo ją. Ir taip tris mėnesius, iki pat gegužės pabaigos, kai gimė brolis Brunas. 20
Po savaitės Mirjam su nauju ryšulėliu prie krūtinės ir Arnu prie šono atėjo į kepyklą pas poną Lorencą ir vėl pasiprašė darbo. Jis tylėdamas pažvelgė į Mirjam. Toji buvo graži kaip visada, žydinti dvidešimtmetė, tik po akimis juodavo ratilai ir oda atrodė papilkėjusi. Lorencas atsiduso, įbruko Arnui gabalėlį pyrago, Mirjam – riekę dar šiltos duonos, ir viskas prasidėjo iš naujo. Daug kas kaime stebėjosi tokiu pono Lorenco elgesiu, kai kas netgi piktinosi, bet visi pripažino: kepėjas Lorencas – tikrai geras žmogus, gal net per daug.
Nanetti, Angela Na-134 Žmogus, kuris augino kometas / Nanetti, Angela; iš italų kalbos vertė Laura Vilkaitė; iliustravo Dovydas Bou. – Vilnius: Nieko rimto, 2013. – 128 p.: iliustr.
Lietuvos vaikų jau pamėgta italų autorė Angela Nanetti pasakoja istoriją apie berniuką, kuris labiau už viską trokšta turėti tėtį. Fantastiškų jaunutės motinos pasakojimų įkvėptas Arnas tiki, kad tėtį namo grąžinti gali paslaptinga kometa. Istorijoje, skirtoje jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams, sudėtingos problemos pateikiamos šviesiai, jautriai ir su meile.
Redaktorė Loreta Paškevičienė Korektorė Audronė Daugnorienė Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė Tiražas 1500 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
„Kam kometoms uodegos?“ – klausdavau aš mamos. Ji man atsakydavo, kad uodega padeda kometai išlaikyti kryptį, kaip katinams – pusiausvyrą. O Arnui jo mama Mirjam pasakojo, jog kometos išpildo slapčiausias svajones. Prieš kiekvienas Kalėdas iš tėčio, kurio niekada nėra matęs, Arnas gauna laišką, kaskart tokį patį, bet labai mielą širdžiai. Ir, nors Arnas jaučiasi laimingas su Mirjam ir mažuoju broliuku Brunu, vienintelis jo troškimas – kad tėtis pagaliau grįžtų namo. Jam visai ne prie širdies, jog mamai meilinasi pasiturintis miestelio kepėjas. Ne, Arnas nepaperkamas bandelėmis kaip jaunėlis brolis, nieku gyvu! Žinodamas, kad danguje netrukus pasirodys kometa, jis nutaria paprašyti jos neįkainojamos dovanos. Sykiu su kometa miestelyje pasirodo nepažįstamas vyras, ir Arno gyvenimas pasikeičia. O gal ne tik Arno? Tai istorija, truputį primenanti „Mažąjį princą“, truputį pasaką. O iš tiesų – apie tai, kad svajonės kartais išsipildo visai kitaip, nei tikiesi.
ISBN 978-609-441-171-7
El. knygynėlyje – geresnės kainos!
9 786094 411717