John Flanagan
Versta iš: John Flanagan RANGER’S APPRENTICE. THE LOST STORIES Random House Australia, Sydney, 2011
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). © Tekstas, John Flanagan, 2011 Pirmą kartą pavadinimu Ranger’s Apprentice 11: The Lost Stories išleido Random House Australia Pty Ltd, Sidnėjus, Australija. Išleista susitarus su Random House Australia Pty Ltd. Viršelio iliustracija, Jeremy Reston Viršelio dizainas, www.blacksheep-uk.com © Vertimas į lietuvių kalbą, Viktorija Uzėlaitė, 2017 © Leidykla „Nieko rimto“, 2017 ISBN 978-609-441-426-8
JOHN FLANAGAN
Iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė
Vilnius 2017
Ši knyga skirta „Žvalgo mokinio“ gerbėjams visame pasaulyje, jų dėka pastarieji septyneri metai man buvo labai malonūs. Istorijos, kurias skaitysite – tai atsakymai į klausimus, kilusius jums per šiuos metus. Dėkoju jums visiems.
ARALUENAS, PIKTA IR KELTIKA 643 bend rosios eros metai
Pikta
(skotų šalis)
Norgeitas
Sla n
ks
m
ėli
ou
pė
IBERNIJA
Karavėjus
Araluenas
Araluenas
Redmontas
Uolynė
Gorlanas
pė
so u Tarbu
Lašiš
Hekemo viržynas
žių amed Dygli ia gir
ų up
ė
Utalo lyguma
Vakarų miškai
Pelkynai Vienišoji lyguma Trijų Žingsnių perėja
Keltika Keltų pusiasalis
ės u rin
Lietaus ir Nakties kalnai
Vak a
Tar p
ekl
is
olo
s
Morgarato plynaukštė
Pietinės uolos
Giria Pagrindinis bokštas Didieji rūmai
Pakeliamasis tiltas
REDMONTO PILIS
Giria
Arklidė Pieva Vilio trobelė
Žirgų mokykla
Karo mokykla
Tarbuso upė
Ganykla
Prieplauka
Dženės trobelė
Venslis Dženės restoranas
Sidabrakalio krautuvėlė Mėsininko krautuvėlė
Užeiga
Smuklė
Vieškelis
Dirbamos žemės
9
Turinys P ratarm ė
11
DIDVYRIO žūTIS
17
RAšALAS IR DURKLAS BASTūNAI
64
113
Rožin ė oracija
170
VA K A R I E N ė P E N K I E M S N U OTA KO s š O K I s HIBERNIETIS VILKAS
219 261
317
360
PA č I U L A I K U IšTRAUKėLė
394 403
. P ratarme
Aralano Valstijų Respublika (viduramžiais buvusi Aralueno karalystė), Redmano grafystė 1896 m. liepa
P
rofesorius Džilas Makfarlanas atsitiesė ir tyliai suvaitojo. Jis jau buvo per senas taip ilgai pasilenkęs šlavinėti dulkes ir ieškoti vis naujų radinių, amžių amžius pragulėjusių po žeme. Kartu su savo grupe prieš kelerius metus jis aptiko šios pilies griuvėsius. Nubraižė trikampiu einančias pagrindines sienas – neįprastos formos pilis. Vidury jų nuvalyto ploto stūksojo dantytos senutėlio pagrindinio bokšto liekanos. Dabar jos buvo vos keturių metrų aukščio, bet Makfarlanas matė, kad pastato būta galingo. Pirmą kasinėjimų sezoną jie nustatė pilies ribas. Kitąmet apibrėžtame plote iškasė kelis griovius, ieškodami, kas slypi po
13
žemėmis, akmenimis ir nuolaužomis, susikaupusiomis per daugiau nei tūkstantį du šimtus metų. Dabar, trečiais kasinėjimų metais, jie ėmėsi smulkesnių darbų, pradėjo ieškoti senovės lobių. Štai diržo sagtis. Strėlės antgalis. Peilis. Sulinkęs samtis. Papuošalai, sprendžiant pagal išvaizdą, pagaminti dešimtojo bendrosios eros amžiaus viduryje. Vieną įsimintiną dieną jie atkapstė granito plokštę, ant kurios buvo išraižytas šernas su iltimis. Ji patvirtino, kokia tai pilis. – Čia Redmonto pilis, – nutykusiems padėjėjams pranešė Makfarlanas. Redmonto pilis gyvavo tuo pat metu, kaip ir legendomis apipintoji Aralueno pilis. Joje gyveno baronas Araldas, žinomas kaip vienas ištikimiausių garsiojo karaliaus Dankano padėjėjų. Jei Redmontas tikras, tai ir pasakojimai apie jame gyvenusius žmones ne iš piršto laužti. Makfarlanui sužibo menkutė viltis surasti įrodymų, kad mįslingieji Aralueno žvalgai iš tikro egzistavo. Tai būtų išties pribloškiantis atradimas. Tačiau laikas bėgo, grioviai vis gilėjo, bet kito tokio reikšmingo atradimo nepavyko padaryti. Makfarlanui ir jo žmonėms beliko tenkintis įprastomis iškasenomis: neaiškios paskirties metaliniais įrankiais ir puošmenomis, molinių indų šukėmis ir puodų liekanomis. Jie rausė, valė, ieškojo, kasdien vildamiesi atrasti savąjį šventąjį Gralį. Tačiau vasara ir kasinėjimo sezonas ėjo į pabaigą, ir Makfarlanas beveik nebesitikėjo ką nors rasiąs – bent jau šiais metais. – Profesoriau! Profesoriau! Išgirdęs savo vardą jis atsitiesė ir vėl pasitrynė nugarą. Per išrausas mojuodama ranka prie jo bėgo viena iš jaunųjų
14
savanorių, papildančių samdomų universiteto darbuotojų gretas. Makfarlanas susiraukė. Archeologinių kasinėjimų vietoje nedera šitaip nutrūktgalviškai lakstyti. Vienas klaidingas žingsnis gali sugadinti uolų kelių savaičių triūsą. Tada jis atpažino Odrę, vieną mylimiausių savo darbuotojų, ir atlyžo. Ji dar jauna. Jaunuoliai dažnai elgiasi nutrūktgalviškai. Pribėgusi mergina sustojo, sunkiai gaudydama kvapą. – Na, Odre, kas nutiko? – luktelėjęs, kol ji atsigaus, paklausė profesorius. Vis dar pridususi ji parodė į slėnį prie Tarbo upės. – Už upės, – ištarė. – Tarp medžių ir krūmynų. Radome senos trobelės pamatus. Makfarlanas abejingai patraukė pečiais. – Ten buvo kaimas, – atsakė jis. – Nieko nuostabaus. Tačiau Odrė papurtė galvą, sugriebė jam už rankos ir ėmė vestis nuo kalvos. – Trobelė ne kaime, – paaiškino mergina. – Ji stovėjo atokiai. Turite pamatyti! Makfarlanas delsė. Iki slėnio ilgas kelias, o grįžti bus dar sunkiau. Paskui numojo ranka. Talkininkų įkarštį reikia palaikyti, o ne slopinti. Galiausiai jis paskui merginą ėmė leistis vingiuotu taku. Jie perėjo upę senu tiltu. Profesorius niekada nepraleisdavo progos pamokyti, tad ir dabar parodė merginai, kad atramos galuose yra senesnės už einamąją dalį. – Vidurinė dalis kur kas naujesnė, – dėstė jis. – Tiltai būdavo statomi taip, kad puolant priešui einamąją dalį būtų galima išardyti ar išgriauti. Įprastomis aplinkybėmis Odrė būtų gaudžiusi kiekvieną jo žodį. Profesorių ji laikė tikru didvyriu. Tačiau šiandien ji nekantravo parodyti savo radinį.
15
– Taip, taip, – išsiblaškiusi sumurmėjo, ragindama Makfarlaną paskubėti. Tampomas už rankovės jis atlaidžiai šyptelėjo ir leidosi išvedamas iš senovinio kaimo liekanų. Mišku eiti buvo sunkiau, reikėjo brautis siauru takeliu pro tankiai suaugusius didelius medžius ir surizgusius krūmus. Galiausiai Odrė išsuko iš takelio ir susirietusi dvilinka pralindo po vijokliais ir lianomis. Makfarlanas nerangiai nusekė iš paskos ir apstulbo atsidūręs nedidukėje proskynoje, apsuptoje šimtamečių ąžuolų ir jaunesnių sedulų. – Ir kaip tau pavyko tai rasti? – paklausė jis. Odrė išraudo. – Ooo... aš... ėėė... man prireikė pabūti vienai... suprantate, – sutrikusi išlemeno ji. Profesorius linktelėjo ir iškėlė ranką. – Gali daugiau nieko nesakyti. Mergina nusivedė jį tolyn, ir pažvelgęs, kur ji rodo, Makfarlanas įgudusia akimi iškart pamatė trobelės apybrėžas. Žinoma, pats pastatas buvo beveik supuvęs, likusios tik patrešusios kolonos. – Ąžuolas, – tarė jis. – Stovi amžių amžius. Vis dar buvo matyti, kur ėjo lauko ir vidinės sienos – per šimtus metų jos šiek tiek įspaudė žemę. Ten, kur būta kambarių, žemė buvo suplūkta. – Už trobelės turėjo būti arklidė, – iš pagarbos šiam senam būstui pritildžiusi balsą tarė Odrė. – Radau kelis metalinius daiktus: žąslus ir turbūt pakinktų sagtis. Taip pat ir pakinktų liekanų. Makfarlanas lėtai sukosi ratu, apžiūrinėdamas pastato kontūrus.
16
– Suprojektuota kitaip nei kaimo namai, – bemaž pats sau niurnėjo jis. – Visiškai kitaip. Jis žengė porą žingsnių, norėdamas išmatuoti trobelės dydį, bet staiga sustojo. – Girdėjai? Odrė linktelėjo išplėtusi akis. – Žengiant paskutinį žingsnį. Atrodė, lyg po žeme būtų ertmė. Abu kartu parpuolė ant kelių ir ėmė rausti žemes ir lapus. Odrė krumpliais pastukseno į žemę ir jie vėl išgirdo, kad apačioje tuštuma. Makfarlanas niekur neidavo neužsikišęs už diržo kastuvėlio. Išsitraukęs jį ėmė versti žemę. Ašmenys į kažką trinktelėjo – į kažkokį ne itin kietą daiktą. Sparčiai darbuodamasis, vis pabelsdamas į žemę, jis atkasė stačiakampę maždaug keturiasdešimties centimetrų pločio ir penkiasdešimties ilgio ertmę. Odrė pasilenkė ir nušlavė paskutines žemes. Jiedu išvydo seną džiovinto medžio plokštę su viename krašte įtvirtintu žalvariniu žiedu. Makfarlanas atsargiai įkišo į jį kastuvėlį ir kilstelėjo. Plokštė subraškėjo ir perskilo, bet pasidavė, pasimatė po ja esanti akmenimis grįsta duobė. Toje duobėje gulėjo sena skrynia iš medžio ir žalvario. Profesorius vėl pamėgino kastuvėliu atkelti jos dangtį. Odrė uždėjo ranką jam ant plaštakos ir sustabdė. – Ar turėtume tai daryti? – paklausė. Ji žinojo, kad Makfarlanas paprastai niekada neliečia radinių, neapsaugojęs jų nuo aplinkos poveikio. Profesorius pažvelgė jai į akis. – Ne, – atsakė, – bet ilgiau laukti negaliu. Dangtis atsidarė stebėtinai lengvai. Žalvariniai vyriai, sumojo jis. Jei jie būtų buvę geležiniai, kadai kadės būtų
17
surūdiję ir subyrėję. Vos tvardydamasis jis atsargiai nukėlė dangtį ir pažvelgė į vidų. Skrynia buvo prikrauta rankraščių, pergamentas sudūlėjęs ir trapus. Jis švelniai paėmė vieną lapą. Krašteliai nutrupėjo, bet vidurys liko sveikas. Profesorius pasilenkė, ištempė kaklą ir įsižiūrėjo į smulkų raštą. Įgudusiais pirštais pavartė ir kitus lapus, peržvelgė vardus, vietas ir įvykius. Paskui atsargiai sudėjo lapus ir klūpom prisėdo, akys spindėjo. – Odre, – kreipėsi jis, – ar numanai, ką radome? Ji papurtė galvą. Iš profesoriaus elgesio buvo matyti, kad radinys reikšmingas. Ne, mintyse pasitaisė ji, tai veikiau neregėtas atradimas. – Ką gi? – paklausė mergina. Makfarlanas atsilošė ir nusijuokė, vis dar netikėdamas savo akimis. – Iki šiol nežinojome, kaip jie gyveno toliau, – tarė jis. Odrė klausiamai pakreipė galvą, ir jis patikslino: – Žvalgai. Holtas, Vilis Taika ir kiti. Metraščiai baigiasi jų grįžimu iš Nihonijos. O dabar radome šitai. – Profesoriau, tai kas gi čia? Makfarlanas nusikvatojo. – Mergaite, tai tolesni pasakojimai! Mes radome dingusias Aralueno istorijas!
>
IDVYRIO ZUTIS 1
P
astarosios trys dienos buvo ilgos ir sunkios. Vilis lankė netoli Redmonto pilies esančius kaimus. Darydavo tai nuolat, palaikė ryšį su sodiečiais ir jų seniūnais, stebėjo, kas vyksta jų gyvenime. Jis žinojo, kad nugirdus net nekaltą gandą kartais pavyksta užbėgti už akių nemalonumams ir trinčiai feodo viduje. Toks ir buvo žvalgo darbas. Žinios, tegu iš pirmo žvilgsnio ir nereikšmingos, buvo žvalgo duona. Vieną vakarą pavargęs grįždamas į trobelę tarp medžių jis nustebo lange išvydęs šviesą ir nedidelėje verandoje sėdinčio žmogaus siluetą. Atpažino Holtą, ir nuostaba virto džiaugsmu. Šiomis dienomis Vilio mokytojas trobelėje apsilankydavo retai, daugiausia laiko praleisdavo jam ir ledi Polinai įrengtuose kambariuose pilyje. Vilis nusliuogė nuo žirgo ir laimingas patampė sustingusius raumenis. – Labas! – šūktelėjo. – Kokie vėjai? Tikiuosi, užkaitei kavą?
19
DVYLIKTA KNYGA
Po Vilį ištikusios siaubingos tragedijos jam terūpi viena – nubausti kaltuosius. Net jei tam tektų palikti žvalgų tarnybą. Sunerimę Vilio draugai ieško būdo jį atkalbėti nuo tokio žingsnio. Holtas randa sprendimą: Viliui reikia mokinio. Holto pasiūlytas kandidatas nustebina visus – tai užduotis, kurios Vilis tikrai negalės atsisakyti. Mokyti maištingą ir neklusnų mokinį – ir taip nelengvas darbas. Tačiau mokomosios misijos metu išaiškėjus neįtikėtinam nusikaltimų tinklui, Vilis turės nuspręsti, kas jam svarbiau: įgyvendinti keršto planus ar išgelbėti nekaltųjų gyvybes? Johnas Flanaganas įspūdingai tęsia „Žvalgo mokinio“ seriją – tačiau tai, kas nutiko nuo paskutinio susitikimo su Viliu ir jo draugais, šokiruos ne vieną!
Skandija – karinga šalis. Čia vertinama jėga, ištvermė ir gebėjimas veikti išvien. Būti geru kariu – didelė garbė. Kaip skandai tampa kariais? Šešiolikos sulaukę jaunuoliai suskirstomi į komandas, vadinamas brolijomis. Tris mėnesius jie turi kartu gyventi, sunkiai treniruotis ir mokytis laivybos, mūšio taktikos, kautis ginklais ir dirbti išvien. Brolijos turi ne tik atlaikyti sunkius išbandymus, bet ir rungtyniauti tarpusavyje. Laimėti gali tik viena. Helas – pusiau skandas, pusiau araluenietis. Dėl savo kilmės jis dažnai nuvertinamas ir pašiepiamas. Nesvarbu, kad turi įgimtą talentą laivybai ir yra puikus išradėjas. Kiti jo brolijos nariai – tokie patys atstumtieji, kurių niekas nenorėjo savo komandose. Tačiau jie drąsūs, protingi, išradingi ir žino, ko siekia. Vaikinams teks sutelkti visas jėgas ir sumanumą, kad įrodytų, ko iš tiesų verti. Šiandien jie – atstumtieji. Tačiau galbūt rytoj taps didvyriais. Tarptautinio bestselerio „Žvalgo mokinys“ autoriaus Johno Flanagano serijoje „Brolija“ – nuotykiai jūrose, negailestingi piratai ir nepamirštami mūšiai!
Vienuoliktoje australų rašytojo Johno Flanagano (g. 1944 m.) nuotykių serijos paaugliams knygoje – devynios trumpos istorijos iš žvalgų bei jų artimųjų gyvenimo. Perskaičius jas paaiškės, kaip Holtas tapo žvalgu, kas nutiko Vilio šeimai prieš jam apsigyvenant Redmonto našlaičių prieglaudoje, kas įvyko per Horacijaus ir Evanlinos vestuves, kaip Vilis su Alisa gelbėjo Juodmedę, kaip ruošiami žvalgų žirgai ir dar daugybė įdomių dalykų.
Šioje serijoje jau išleista: Žvalgo mokinys. Gorlano Griuvėsiai Žvalgo mokinys. Degantis tiltas Žvalgo mokinys. Ledo šalis Žvalgo mokinys. Ąžuolo lapas Žvalgo mokinys. Šiaurės burtininkas Žvalgo mokinys. Makindo apgultis Žvalgo mokinys. Erako išpirka Žvalgo mokinys. Klonmelio karaliai Žvalgo mokinys. Holtas pavojuje Žvalgo mokinys. Nihonijos imperatorius Žvalgo mokinys. Dingusios istorijos
Redaktorė Mimoza Kligienė Korektorė Edita Birulienė Maketavo Miglė Dilytė Tiražas 4000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius
www.niekorimto.lt
Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
Tačiau Holtas dažnai nepaisydavo įstatymų. Jam nerūpėjo, kas teisėta, o kas ne. Pernelyg dažnai įstatymai tik trukdydavo pasielgti teisingai. Nuo laikų, kai Aralueno karalystės saugumu rūpinosi neprilygstami žvalgai Holtas, Vilis ir Gilanas, prabėgo daugiau nei šimtas metų. Daugybė puikių istorijų taip ir būtų dingusios, jei ne netikėtas archeologų radinys – pluoštelis pasakojimų iš tų didingų dienų. Kaip Holtas tapo žvalgu? Kokia tikroji Vilio šeimos istorija? Ką nuveikė Gilanas, kol Holtas su Horacijumi keliavo per Galiką gelbėti Vilio? Ką dar sugeba Dženė be to, kad neįtikėtinai skaniai gamina? Atsakymai į šiuos ir dar daugiau klausimų – pilnose humoro ir nuotykių istorijose.
Tarptautinis bestseleris Įvertintas skaitytojų visame pasaulyje Kitos serijos knygos:
ISBN 978-609-441-426-8