John Flanagan
UDK 821.111(94)-93 Fl-36
Versta iš: John Flanagan RANGER’S APPRENTICE. THE EMPEROR OF NIHON-JA Random House Australia, 2010
© Tekstas, John Flanagan, 2010 Pirmą kartą pavadinimu Ranger’s Apprentice 10: The Emperor of Nihon-Ja išleido Random House Australia Pty Ltd, Sidnėjus, Australija. Išleista susitarus su Random House Australia Pty Ltd. Viršelio iliustracija, Jeremy Reston Viršelio dizainas, www.blacksheep-uk.com © Vertimas į lietuvių kalbą, Viktorija Uzėlaitė, 2016 © Leidykla „Nieko rimto“, 2017 ISBN 978-609-441-397-1
JOHN FLANAGAN
Iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė
Vilnius 2017
Skiriu Mijuki Sakai-Flanagan atminti, kad Konanas niekada neužmirštų, kokios narsios ir švelnios širdies buvo jo mama
1
-A
vanti! Virš saulės išdegintos pratybų aikštės nuskardėjo komanda ir triguba vyrų vora pradėjo žygiuoti. Geležimi kaustyti sandalai vienu metu kaukštelėdavo į žemę, šiame ritmingų žingsnių fone nedarniai žvangėjo vienas į kitą besidaužantys ir besitrinantys ginklai ir įranga. Iš po vyrų kojų kilo dulkių debesėlis. – Juos tikrai iš toli pamatysi, – sumurmėjo Holtas. Vilis pašnairavo į jį ir nusišypsojo: – Gal toks ir yra sumanymas. Generolas Sapristis, suorganizavęs jiems šį Toskano karių paradą, pritariamai linktelėjo. – Jaunasis džentelmenas teisus. Holtas kilstelėjo antakius. – Jis išties jaunas ir gal net teisus, bet jokiu būdu ne džentelmenas. Sapristis suglumo. Net ir praleidęs su jais dešimt dienų vis dar nepriprato prie šių dviejų keistuolių aralueniečių nuolatinių linksmų pasišaipymų. Buvo sunku suprasti, kada
9
jie kalba rimtai, o kada juokauja. Kai kurie jų žodžiai tarp toskaniečių galėjo pasėti nesantaiką, gal net iki kraujo praliejimo, nes visiems žinoma, kad jo tautiečių išdidumas viršija humoro jausmą. Jis dirstelėjo į jaunąjį žvalgą ir pastebėjo, kad tas, regis, nė kiek neįsižeidė. – A, sinjore Holtai, – nedrąsiai tarė jis, – jūs juokaujate, tiesa? – Ne, jis nejuokauja, – atkirto Vilis. – Bet jam patinka manyti, kad juokauja. Sapristis nusprendė dėl šventos ramybės verčiau grįžti prie dviejų žvalgų iškelto klausimo. – Mes dažnai pastebime, – ėmė aiškinti jis, – kad išvydę mūsų karių keliamas dulkes priešai pabėga. Mažai kas nori stoti į atvirą mūšį su mūsų legionais. – Jie iš tikrųjų gražiai žygiuoja, – pagyrė Holtas. Sapristis žvilgtelėjo į jį, jausdamas, kad paradas kol kas nepadarė didelio įspūdžio žilabarzdžiui aralueniečiui. Jis pamanė, kad po kelių minučių tai pasikeis, ir širdyje nusišypsojo. – Štai ir Seletenas, – tarė Vilis. Kiti du pažvelgė žemyn ir išvydo pas juos į apžvalgos aikštelę lipantį aukštąjį aridų vadą. Seletenas į Toskaną atvyko kaip aridų emrikiro atstovas pasirašyti prekybos ir taikos sutarties su Toskano senatu. Toskaną nuo Aridos skyrė tik gana siaura Pastovioji jūra, ir tarp jų dažnai įsiplieksdavo karai. Kiekviena iš šalių turėjo tai, ko geidė kita. Aridai dykumose kasė raudonąjį auksą ir geležį, kurių toskaniečiams reikėjo išlaikyti ir apginkluoti didžiulę savo kariuomenę. Svarbiausia, toskaniečiai įjunko į kafajų, stiprią aridų auginamą kavą. Dykumų klajokliams savo ruožtu reikėjo toskanietiškų audinių: plonos drobės ir medvilnės, be kurių dykumoje
10
iškeptum, taip pat itin kokybiško Toskane spaudžiamo alyvuogių aliejaus, kur kas geresnio už vietinį. Dar jiems reikėdavo nuolat pasipildyti ir atnaujinti avių ir ožkų bandas. Dykumose gyvuliai dažnai krisdavo. Anksčiau abi tautos kariavo dėl šių dalykų, bet dabar išmintingos galvos nusprendė, kad abiem šalims būtų naudinga sudaryti sąjungą. Tada jos jaustųsi saugios ir galėtų laisviau prekiauti. Pastoviojoje jūroje knibždėjo mažų, greitų irklinių piratų laivelių. Jie apsupdavo prekybinį laivą ir apiplėšę paskandindavo. Kai kurie šių šalių gyventojai netgi gailėjosi senų gerų laikų, kai į šiuos vandenis užsukdavo skandų laivų. Skandai irgi plėšikavo, bet daug mažiau, užtai atbaidydavo kitus piratus. Pastaruoju metu skandai ėmė labiau gerbti įstatymus. Jų oberjarlas Erakas suprato, kad kur kas pelningiau nuomoti laivus kitoms šalims, siekiančioms apsaugoti savus vandenis. Daugelyje pasaulio šalių skandai tapo lyg ir kokia jūrų policija. Savo laivyno beveik neturintys toskaniečiai ir aridai nusprendė samdyti skandų laivų eskadrą patruliuoti vandenyse tarp abiejų šalių pakrančių. Dėl visų šių priežasčių Holtas su Viliu jau dešimt dienų viešėjo Toskane. Kadangi abi šalys ilgą laiką gyveno nesantaikoje ir dabar įtariai žiūrėjo viena į kitą, buvo sumanyta pasirašant sutartį teisėju pasikviesti trečią šalį. Araluenu pasitikėjo ir Arida, ir Toskanas. Be to, aralueniečiai artimai bendravo su skandų oberjarlu, taigi visi tikėjosi, kad jie padės užmegzti santykius su laukiniais jūreiviais iš šiaurės. Savaime suprantama, Seletenas pasiūlė į aralueniečių delegaciją įtraukti Holtą ir Vilį. Į prašymą buvo įrašęs ir Horacijų, bet tas turėjo kitų reikalų.
11
Sutarties formuluotė ir sąlygos buvo ne žvalgų reikalas. Vilis su Holtu tik lydėjo svarbiausią Aralueno derybininkę Alisą Meinviering, Vilio vaikystės draugę ir vieną gabiausių jaunųjų Aralueno pasiuntinių tarnybos narių. Šiuo metu ji sėdėjo su aridų ir toskaniečių teisininkais ir nagrinėjo sutarties detales. Seletenas patenkintas klestelėjo prie Vilio. Trys Toskano legionierių būriai – kiekviename iš jų buvo po trisdešimt tris karius, taigi kartu su vadu šimtininku jie sudarė toskanietišką šimto vyrų centuriją – sklandžiai pasisuko į dešinę ir dabar jau buvo išsirikiavę ne į tris, o į vienuolika vorų. Nors rikiuotė išplatėjo, linijos tebebuvo geometriškai tobulos – tiesios kaip kardo ašmenys, pamanė Vilis. Jau ketino išsakyti šią mintį, bet šyptelėjo. Lenktam Seleteno durklui šis palyginimas visiškai netiktų. – Kaip vyksta derybos? – pasidomėjo Holtas. Seletenas sučiaupė lūpas. – Kaip visada. Mūsų rūmų valdytojas reikalauja trimis ketvirčiais procento sumažinti kafajaus mokesčius. Jūsų advokatai, – jis įtraukė į pokalbį Sapristį, – atkakliai laikosi penkių aštuntųjų procento. Žūtbūt turėjau ištrūkti. Kartais man atrodo, kad jie tai daro vien norėdami pasiginčyti. Sapristis linktelėjo. – Tai jau taip. Mes, kareiviai, rizikuojame gyvybe, o teisininkai derasi dėl procento dalelės. Ir vis dėlto į mus žiūrima kaip į žemesnius žmones. – Kaip su tuo tvarkosi Alisa? – paklausė Vilis. Seletenas pritariamai pažvelgė į jį. – Tavo ledi Alisa yra tikra ramybės ir sveiko proto sala ginčų jūroje. Ji be galo kantri, nors jaučiu, kad jai kartais
12
kyla pagunda popierių šūsnimi kepštelėti mano valdytojui per galvą. Jis pažiūrėjo į tris toskaniečių būrius, persirikiuojančius į tris voras. – A destra! Doppio di corsa! Komandą davė šimtininkas, stovįs pratybų aikštės viduryje. Būriai akimirksniu pasisuko į dešinę, sustojo trimis voromis, tada pasileido bėgte. Sandalų dundesys ir ginklų žvangesys tapo dar garsesni ir labiau gąsdinantys. Ir dulkės pakilo aukščiau. – Generole Sapristi, – rodydamas į glaudžias gretas kreipėsi Seletenas, – tokia tvarkinga rikiuotė išties atrodo įspūdingai, bet ar iš to yra kokios nors praktinės naudos? – Tikrai taip, vakire. Mūsų kovos metodai grįsti drausme ir susiklausymu. Centurijos vyrai kaunasi kaip vieningas dalinys. – Prasidėjus mūšiui mano vyrai daugiausia kovoja pavieniui, – tarė Seletenas. Iš balso buvo justi, kad jis ne itin vertina šiuos suderintus, tarsi mašinos, veiksmus. – Žinoma, vado užduotis yra sustatyti pajėgas į pačią palankiausią padėtį. Bet paskui, man regis, beveik neįmanoma suvaldyti karių. Geriausia leisti kiekvienam kovoti už save. – Tam ir reikalingos visos šios pratybos, – atsakė Sapristis: – Mūsų vyrai pripranta paklusti įsakymams. Tai įauga į kraują. Mes juos išmokome kelių svarbiausių komandų, paskui jas vis kalame į galvą. Išugdyti patyrusį karį reikia daugelio metų. Nuolat treniruodami mes mažiau nei per metus galime paruošti kovai visą legioną. – Bet per tokį trumpą laiką jie nieku gyvu neišmoks gerai kautis kardu, – paprieštaravo Vilis. Sapristis papurtė galvą.
13
– Jiems to nė nereikia. Žvalge Vili, žiūrėk ir mokykis. – Alt! – suskambėjo komanda, ir trys būriai sustojo kaip vienas. – Dulkių debesis ir statulų eilė, – sumurmėjo Vilis. Kitapus pratybų aikštės sugaudė trimitas, ir iš už ten stovinčių pastatų pasirodė kariai. Jie greitai išsirikiavo į ilgą kovinę gretą – ne tokią drausmingą ir tvarkingą kaip centurija. Kariai buvo ginkluoti mediniais pratybų kardais – ilgaašmeniais, kaip pastebėjo Vilis, – ir apvaliais skydais. Maždaug ketvirtadalis jų, be kardų, dar turėjo ir riestagalius lankus. Po komandos „priešai“ ėmė žygiuoti per pratybų aikštę. Gretos išsikraipė, nes vieni kariai žygiavo greičiau už kitus. – Tre rige! – sušuko šimtininkas. Holtas klausiamai pažvelgė į Sapristį. – Trys gretos, – išvertė generolas. – Karinės komandos duodamos ne bendrąja kalba. Jokios prasmės skelbti priešui, ką ketiname daryti. – Išties, – maloniai pritarė Holtas. Sklandžiai, be nereikalingos skubos centurijos kariai ristele subėgo į savo vietas ir sustojo į tris gretas po trisdešimt tris žmones. Tarp gretų susidarė maždaug pusantro metro tarpai. Priešo pajėgos sustojo maždaug už šešiasdešimties metrų nuo tiesios legionierių linijos. Tarsi įtūžę priešai ėmė mosikuoti ginklais; tie, kurie turėjo lankus, išgirdę šūktelėjimą išėjo į priekį ir įsidėjo strėles. Stebėtojai išgirdo tylų penkiasdešimties strėlių barkštelėjimą tempiant lankus. Tuo pat metu šimtininkas davė savus nurodymus. – Tartaruga! Pronto! Žmogaus aukščio gaubti devyniasdešimt devynių karių skydai subildėjo ir atsidūrė priekyje.
14
– „Tartaruga“ reiškia „vėžlys“, – paaiškino Sapristis. – „Pronto“ – „pasiruošti“. Priešų vadas davė įsakymą ir lankininkai paleido netvarkingą papliūpą. Išlėkus pirmajai strėlei, toskanietis šimtininkas užriaumojo: – Azione! – Vykdyti, – išvertė Sapristis. Kariai iškart pakluso. Priekinė greta pritūpė tiek, kad visiškai pasislėptų už skydų. Antra ir trečia žingtelėjo arčiau. Antra greta iškėlė skydus iki galvos aukščio ir sujungė su pirmos gretos skydais. Trečia greta padarė panašiai. Centurijos vyrai užsitvėrė aklina skydų siena ir užsidengė skydų stogu. Po kelių sekundžių į juos pažiro salvė, bet visos strėlės atsimušė nepadariusios žalos. – Kaip tikras vėžlys, – nusistebėjo Vilis. – Kas yra priešai? – Kareiviai iš gretimų šalių ir genčių, įstojusių į mūsų imperiją, – ramiai paaiškino Sapristis. Holtas pasižiūrėjo į jį. – Ar jie patys panoro prisidėti? – paklausė. – Ar kas nors kitas tai nusprendė? – Gal šiek tiek ir padėjome apsispręsti, – pripažino Toskano generolas. – Šiaip ar taip, jie yra patyrę ir įgudę kovotojai, ir mes juos samdome žvalgais arba kareiviais. Be to, jie labai praverčia štai tokioms parodomosioms kovoms. O dabar žiūrėkit. Puolančiosios pajėgos liko stovėti ten, iš kur buvo paleidusios strėlių debesį. Generolas parodė į padėjėjų būrelį, nešiojantį į mūšio lauką iš plono medžio išpjautus natūralaus dydžio žmonių maketus. Vilis sumetė, kad jie atitempė mažiausiai šimtą medinių karių. Jis susidomėjęs stebėjo,
15
kaip padėjėjai rikiuoja taikinius už trisdešimties metrų nuo pirmosios legionierių gretos. – Sakykime, – aiškino Sapristis, – kad priešas jau atėjo iki čia. Šią pratybų dalį atliekame ne su žmonėmis. Būtų per brangu, be to, samdiniai mums reikalingi. Sustatę į vietas medinukus, padėjėjai bėgte leidosi iš aikštės, kai kurie baugščiai grįžčiodami į sustingusias legionierių gretas. Vilis nekantraudamas pasilenkė. – Generole, kas dabar bus? Sapristis leido sau šyptelėti. – Pažiūrėsit, pamatysit.
2
Prieš kelis mėnesius Nihonijoje Raukydamas kaktą Horacijus atitraukė durų širmą. Jis pagaliau išmoko atsargiai elgtis su šiais lengvais dirbiniais iš medžio ir popieriaus. Per pirmąją savaitę Nihonijoje jis sulaužė kelias stumdomąsias širmas, mat buvo pripratęs prie storų lentinių sunkiai atsidarančių durų. Šeimininkai visada puldavo atsiprašinėti ir tikinti, kad širma veikiausiai buvo prastai padirbta, bet jis žinojo, kad tikroji priežastis yra jo paties nerangumas. Kartais pasijusdavo lyg aklas lokys porceliano fabrike. Imperatorius Šigeru pažvelgė į aukštą Aralueno karį, pastebėjo, kaip atsargiai jis daro duris, ir nuoširdžiai nusišypsojo. – Ak, Ors-san, – džiugiai šūktelėjo jis, – kaip malonu, kad stengiesi nesulaužyti trapių mūsų durų. Horacijus pakraipė galvą. – Jūsų ekscelencija, jūs per daug geras. Jis nusilenkė. Džordžas – senas Horacijaus pažįstamas iš Redmonto našlaičių prieglaudos, o šioje kelionėje jo patarėjas
17
VIENUOLIKTA KNYGA
Legendos apie Aralueno karius – apie jų nuotykius, mūšius ir pergales prieš blogį – šimtus metų sklandė po visą žinomą pasaulį. Garsiausi šių legendų veikėjai – mįslingieji, nesugaunamieji žvalgai. Kiekvieno pasakotojo lūpose būtinai skambėdavo du vardai: Holto ir jo mokinio Vilio. Jiedu su savo bičiuliais keliavę po visą karalystę ir už jos, padėdavę tiems, kuriems labiausiai reikėdavę pagalbos. Tik dabar, praėjus daug šimtmečių, gautas patvirtinimas, kad tie vyrai ir moterys iš tikrųjų vaikščiojo žeme. Taip ir atsirado vienuolikta „Žvalgo mokinio“ epo dalis. Vienos skaitomiausių „New York Times“ knygų „Žvalgo mokinys“ vien JAV parduota per 5 milijonus egzempliorių! Tikrai patiks J. R. R. Tolkieno „Žiedų valdovo“, T. H. White’o „Kardo akmenyje“, Christopherio Paolinio „Eragono“ ir George’o R. R. Martino „Ledo ir ugnies giesmės“ serijų gerbėjams.
Skandija – karinga šalis. Čia vertinama jėga, ištvermė ir gebėjimas bendradarbiauti. Būti geru kariu – didelė garbė. Kaip skandai tampa kariais? Šešiolikos sulaukę jaunuoliai suskirstomi į komandas, vadinamas brolijomis. Tris mėnesius jie turi kartu gyventi, sunkiai treniruotis ir mokytis laivybos, mūšio taktikos, kautis ginklais ir dirbti išvien. Brolijos turi ne tik atlaikyti sunkius išbandymus, bet ir rungtyniauti tarpusavyje. Laimėti gali tik viena. Halas – pusiau skandas, pusiau araluenietis. Dėl savo kilmės jis dažnai nuvertinamas ir pašiepiamas. Nesvarbu, kad turi įgimtą talentą laivybai ir yra puikus išradėjas. Kiti jo brolijos nariai – tokie patys atstumtieji, kurių niekas nenorėjo savo komandose. Tačiau jie drąsūs, protingi, išradingi ir žino, ko siekia. Vaikinams teks sutelkti jėgas ir sumanumą, kad įrodytų, ko iš tiesų verti. Šiandien jie – atstumtieji. Tačiau galbūt rytoj taps didvyriais. Tarptautinio bestselerio „Žvalgo mokinys“ autoriaus Johno Flanagano serijoje „Brolija“ – nuotykiai jūrose, negailestingi piratai ir nepamirštami mūšiai!
Flanagan, John
Fl-36 Žvalgo mokinys. Nihonijos imperatorius / Flanagan, John; iš anglų
kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2017. – 432 p.
Horacijus, nuvykęs į tolimąją Nihoniją, neišvengia nuotykių. Imperatorius Šigeru siekia, kad jo žmonės gyventų saugiau ir geriau, tačiau tai patinka ne visiems. Šaliai gresia sukilimas ir perversmas. Horacijus nė pats nepajunta, kaip įsitraukia į kovą – koks jis būtų riteris, jei nemėgintų padėti teisiesiems? O Vilis, Holtas, Alisa ir Evanlina, nesulaukdami grįžtančio draugo, taip pat ruošiasi į kelionę. Nuotykių ir pavojų tikrai netrūks. Tai dešimtoji australų rašytojo Johno Flanagano (g. 1944 m.) nuotykių serijos paaugliams knyga. Istorija apie žvalgo mokinį ne tik mėgiama skaitytojų visame pasaulyje, bet ir susilaukė nemažai literatūrinių apdovanojimų. Šioje serijoje jau išleista: Žvalgo mokinys. Gorlano Griuvėsiai Žvalgo mokinys. Degantis tiltas Žvalgo mokinys. Ledo šalis Žvalgo mokinys. Ąžuolo lapas Žvalgo mokinys. Šiaurės burtininkas Žvalgo mokinys. Makindo apgultis Žvalgo mokinys. Erako išpirka Žvalgo mokinys. Klonmelio karaliai Žvalgo mokinys. Holtas pavojuje Žvalgo mokinys. Nihonijos imperatorius
Redaktorė Mimoza Kligienė Korektorė Edita Birulienė Maketavo Miglė Dilytė Tiražas 2500 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius
www.niekorimto.lt
Spausdino UAB „Spindulio spaustuvė“ B. Brazdžionio g. 23, LT-48184 Kaunas
21
Džordžas pažvelgė Horacijui į akis. – Nemanai, kad liksi gyvas, tiesa? – tyliai tarė jis. – Nesitiki, kad Šigeru laimės. Horacijus papurtė galvą. – Džordžai, niekada nestoju į mūšį manydamas, kad pralaimėsiu. Kai esi drąsus, o garbė ir teisingumas tau – ypatingos sąvokos, nuotykių ieškoti nereikia. Jie susiranda tave patys, kad ir kur nukeliautum. Kaip geriausias žvalgo Vilio draugas Horacijus atsidūrė tolimoje Nihonijoje ir kodėl negrįžta? Tikriausiai todėl, kad taip teisinga. Lygiai taip teisinga ir tai, kad draugai nepaliks vieno Horacijaus bėdoje. Holto, Vilio, Alisos ir Evanlinos laukia išbandymų ir pavojų pilna kelionė. Galbūt kartu ir Nihonijos imperatoriui pavyks pagelbėti?
Tarptautinis bestseleris Įvertintas skaitytojų visame pasaulyje Kitos serijos knygos:
ISBN 978-609-441-397-1