Žvalgo mokinys. Makindo apgultis by Nieko rimto

John Flanagan

UDK 821.111(94)-93 Fl-36

Versta iš: John Flanagan RANGER’S APPRENTICE. THE SIEGE OF MACINDAW Random House Australia, 2010

© Tekstas, John Flanagan, 2007 Pirmą kartą pavadinimu Ranger’s Apprentice 6: The Siege of Macindaw išleido Random House Australia Pty Ltd, Sidnėjus, Australija. Viršelio iliustracija, Jeremy Reston Viršelio dizainas, www.blacksheep-uk.com © Vertimas į lietuvių kalbą, Viktorija Uzėlaitė, 2015 © Leidykla „Nieko rimto“, 2015 ISBN 978-609-441-314-8

Iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė

Vilnius 2015

Skiriu savo seseriai Džoanai: žurnalistei, publicistei, rašytojai. Visų mūsų vedlei.

MAKIN O PILIS .

MAKINDO PILIS

Kelias į Piktą

I R APYLINKES

Juodoji pelkė

ŠR

ŠV

Kauburys

Pagrindinis bokštas

Vandens griovys

Norgeito kelias

Į Žiniuonio proskyną

GRIMS ELO GI RIA

Pietinis kelias (į Pagriuvės kaimą)

undaras Kietasis Kumštis, skandų laivo „Vilkų debesis“ kapitonas ir vairininkas, nepatenkintas kramtė kietą, gyslotą rūkytos jautienos bryzą. Jo įgulos vyrai tūnojo grubiai suręstose stoginėse po medžiais, tyliai šnekučiavosi, valgė ir mėgino sušilti prie smarkiai rūkstančių lauželių – tokiu oru nieko geresnio nepavyko susikurti. Taip arti jūros vidurdienį sniegas dažniausiai virsdavo bjauria šlapdriba, o pavakare vėl pašaldavo. Kapitonas žinojo, kad įgula iš jo tikisi sprendimo, kaip iš čia išsikapstyti. Taip pat žinojo netrukus turėsiąs pranešti, kad atsakymo nežino. Jie įstrigo Aralueno pakrantėje, be jokios vilties ištrūkti. Už penkiasdešimties metrų ant upės kranto stovėjo pakrypęs „Vilkų debesis“. Net ir iš tokio nuotolio jūreivio akis įžiūrėjo nedidelį įlinkį korpuse, maždaug per trečdalį laivo ilgio, ir nuo to vaizdo kapitonui plyšo širdis. Skandui jo laivas yra tarsi gyvas padaras, jo paties tąsa, jo būties išraiška. Gundaro laivas buvo sudužęs, kilis nepataisomai sugadintas, korpusas įlinkęs. Dabar jis niekam tikęs, nebent sukūrenti,

kai žiema dar tvirčiau apglėbs juos ledinėmis savo rankomis. Kol kas jam pavyko išsaugoti laivą, bet jis žinojo ilgai nebegalėsiąs laukti. Reikės medienos pasistatyti tvirtesnėms trobelėms ir malkoms. Tačiau, kol „Vilkų debesis“ dar buvo panašus į laivą, nors ir pakiužusį, Gundaras tebegalėjo didžiuotis esąs skirlas – skandų laivo kapitonas. Kelionė nuo pat pradžių iki galo buvo viena nesėkmių virtinė. Jie išvyko plėšti Galikos ir Iberijos pakrančių kaimų, laikydamiesi atokiai nuo Aralueno. Nuo tada, kai skandų oberjarlas su Aralueno karaliumi pasirašė taikos sutartį, žygiai į Aralueną tapo reti. Ne, jiems nebuvo uždrausta plėšikauti, bet tam nepritarė oberjarlas Erakas. Tik itin kvailas arba užsispyręs skirlas darytų tai, kas nepatinka Erakui. Tačiau Gundaras su savo vyrais paskutiniai iš plėšikų pasiekė Siaurosios jūros pakrantes, tad kaimus rado arba tuščius – išvogtus anksčiau atplaukusių laivų, – arba pasirengusius atkeršyti vienišiems vėlyviems plėšikams. Įvyko keli smarkūs susirėmimai, jis neteko kelių vyrų ir liko tuščiomis rankomis. Galiausiai griebėsi paskutinės išeities – išsilaipino saloje prie pietrytinės Aralueno pakrantės, – nes turėjo žūtbūt apsirūpinti atsargomis, kad ištvertų žiemą ir ilgą kelionę atgal į šiaurę. Tai prisiminęs Gundaras liūdnai šyptelėjo. Viešnagė saloje buvo linksmiausias nuotykis per visą kelionę. Pasirengusius kautis ir prarasti daugiau draugų skandus pasitiko jaunas žvalgas – tas pats, kuris prieš kelerius metus petys į petį su Eraku kovėsi prieš temudžajus. Nuostabiausia buvo tai, kad žvalgas pasisiūlė juos pamaitinti. Netgi pakvietė į puotą pilyje kartu su vietiniais didžiūnais ir jų žmonomis. Mintyse grįžęs į tą vakarą Gundaras dar plačiau išsišiepė. Šiurkštūs ir nerangūs jo jūreiviai

kaip įmanydami stengėsi elgtis gražiai, nuolankiai prašydavo stalo kaimynų paduoti mėsos arba įpilti dar šlakelį alaus. Tai buvo vyrai, pripratę iš širdies keiktis, plikomis rankomis atsiplėšti keptos lokienos kulšį ir maukti alų tiesiai iš statinės. Apie jų mėginimus įsilieti į kultūringą draugiją Skandijoje buvo pasakojami linksmi anekdotai. Skandijoje. Šypsena išblėso. Gundaras nenutuokė, kada grįš į gimtinę. Ir ar išvis parsigaus namo. Iš Uolynės salos jie išvyko sočiai prisikirtę ir apsirūpinę maistu ilgai kelionei. Žvalgas jiems netgi įteikė vertingą dovaną, iš kurios jie būtų galėję pasipelnyti – vergą. Vyras buvo vardu Batlis. Džonas Batlis. Nusikaltėlis – vagis ir žudikas – Araluene kėlė vien rūpesčius. Jaunasis žvalgas paprašė Gundaro išsigabenti jį į Skandiją ir parduoti į vergiją. Skirlas, žinoma, sutiko. Vyras buvo stiprus, sveikas, už tokį namie jam būtų buvę gerai sumokėta. Namie. Tik ar jie kada nors dar išvys Halasholmą? Ties Sargybinio ragu laivas netikėtai pateko į klaikią audrą ir buvo nublokštas į pietvakarius. Artėjant prie Aralueno pakrantės, Gundaras liepė nukirsti Batlio grandines. Vėjas juos ginė į uolas – to bijo kiekvienas jūreivis, – ir buvo didelė tikimybė, kad laivas suduš. Gundaras nusprendė suteikti vyrui galimybę išsigelbėti. Jam ausyse ir dabar tebeskambėjo šleikštus triokštelėjimas, „Vilkų debesiui“ įsirėžus į povandeninę uolą. Pasidingojo, lyg jam pačiam būtų lūžęs stuburas; kapitonas galėjo prisiekti girdėjęs laivą vaitojant iš skausmo. Iš to, kad vairas staiga ėmė nebeklausyti, kad bangos ėmė blaškyti laivą, Gundaras suprato, kad padaryta didžiulė žala. Kiekviena banga tik gilino žaizdą, ir laivas anksčiau ar vėliau turėjo perlūžti ir nugrimzti. Tačiau „Vilkų debesis“ buvo tvirtas ir dar nepasirengęs pasiduoti žūčiai.

Ir tada – tarsi atlygis už sudužusio laivo narsą ir audros išvargintos įgulos pastangas – uolėtoje pakrantėje pasimatė spraga ir Gundarui prieš akis atsivėrė upės žiotys. Jis pasuko nuo vėjo pakrypusį laivą ir vargais negalais pasiekė ramius upės vandenis. Vėjui ir bangoms nurimus, išsekę vyrai išgriuvo ant irkluotojų suolų. Tada Batlis ir pasinaudojo proga. Iš už vieno vyro diržo išsitraukė peilį ir perrėžė jam gerklę. Kitas irkluotojas mėgino jį sulaikyti, bet prarado pusiausvyrą, Batlis jį irgi nužudė. Paskui stryktelėjo per turėklus ir plaukte nuplaukė į krantą. Niekas jo nesivijo. Keista, bet retas skandas moka plaukti, o laivas jau buvo begrimztąs. Priverstas palikti kalinį Gundaras nusikeikė ir ėmė ieškoti vietos, kur galėtų prisišvartuoti. Už kito posūkio jie pamatė tam tinkamą siaurą akmenėliais nubertą kranto juostą, ir kapitonas smailiu kampu užplaukė ant jos. Ir tada pajuto, kad laivas galų gale pasidavė, – atrodė, kad „Vilkų debesis“ iki paskutinės akimirkos stengėsi saugiai nugabenti įgulą į krantą, ir galiausiai tyliai mirė jiems po kojomis. Vyrai svirduliuodami išbrido į krantą ir tarp medžių įsikūrė stovyklą. Gundaras suprato, kad be laivo jiems niekur nepasprukti, tad bus geriausia laikytis kuo tyliau. Juk nežinia, ką juos išvydę sumanytų vietiniai ir kiek ginkluotų vyrų jie sugebėtų surinkti. Skandai nevengia kovos, bet kvaila erzinti gyventojus, neturint kur trauktis. Žvalgo dėka maisto jie turėjo užtektinai, Gundarui tereikėjo laiko sugalvoti kokią nors išeitį iš šios kebeknės. Galbūt pasitaisius orams iš „Vilkų debesies“ lūženų pavyktų pasistatyti nedidelį laivelį. Jis atsiduso. Nežinojo, ar išeis. Gundaras buvo kapitonas, ne laivų statytojas. Apžvelgė stovyklėlę. Už proskynos, kur jis sėdėjo, ant kalvelės jie palaidojo du Batlio

nužudytus vyrus. Net negalėjo užkurti jiems deramo laidotuvių laužo pagal skandų tradiciją. Dėl jų mirčių Gundaras kaltino save. Juk tai jis įsakė paleisti kalinį. Skirlas papurtė galvą ir sau po nosimi sumurmėjo: – Būk prakeiktas, Džonai Batli. Reikėjo išmesti tave už borto. Su visomis grandinėmis. – Žinai, ko gero, sutinku su tavim, – ištarė balsas už nugaros. Gundaras pašoko ant kojų ir apsigręžė, ranka nusileido prie kardo. – Turako ragai! – sušuko jis. – Iš kur, po galais, išdygai? Už poros metrų ant rąsto sėdėjo neregėta žmogysta, įsisupusi į keistą juodomis ir baltomis dėmėmis apsiaustą. Tardamas „po galais“, Gundaras sudvejojo, ranka, jau pusiau ištraukusi kardą, sustojo, jis atidžiau įsižiūrėjo į atėjūną. Miškas čia buvo senas, tamsus ir grėsmingas. Galbūt tai girią sauganti dvasia ar vaiduoklis. Apsiausto raštai jo akyse mirgėjo ir keitė pavidalą, ir Gundaras sumirksėjo, kad išryškėtų vaizdas. Galvoje šmėstelėjo kažin koks prisiminimas. Jis suprato kažkur tai jau matęs. Išgirdę bruzdesį ėmė rinktis vyrai. Tačiau ateivis su apsiaustu ir jiems kėlė nerimą. Gundaras pastebėjo, kad įgulos nariai stengiasi atsistoti jam už nugaros, iniciatyvą perleisdami skirlui. Žmogysta atsistojo, ir Gundaras nejučia atsitraukė pusę žingsnio. Paskui, įniršęs ant savęs, žengė visą žingsnį į priekį ir tvirtu balsu prabilo: – Jei tu dvasia, – kreipėsi jis, – nenorėjome tavęs įžeisti. O jei ne, prisistatyk, antraip tuoj virsi dvasia. Atėjūnas tyliai nusijuokė. – Gražiai pasakei, Gundarai Kietasis Kumšti, išties gražiai.

Gundaras pajuto, kaip pasišiaušė sprando plaukeliai. Balso tonas buvo draugiškas, bet iš kurgi šitas... padaras... žino jo vardą? Tai gali reikšti tik viena: čia veikia antgamtinė galia. Žmogysta pakėlė rankas ir nusiėmė apsiausto gobtuvą. – Ei, Gundarai, negi nepažįsti manęs? – linksmai ištarė. Gundaras laužė galvą. Tai tikrai nebuvo papilkęs, išskydęs vaiduoklis. Jis regėjo jauną, plačiai besišypsantį veidą tamsiai rudomis akimis ir susitaršiusių kaštoninių plaukų kupetą virš jo. Ūmiai Gundaras prisiminė, kur buvo matęs tokį pat keistą apsiaustą besimainančiais raštais. – Vili Taika! – nustebęs šūktelėjo jis. – Ar čia tikrai tu? – Ne kas kitas, – atsakė Vilis ir žengė į priekį ištiesęs ranką – visiems žinomas draugiškas gestas. Gundaras ją sugriebė ir tvirtai paspaudė, apimtas palengvėjimo, kad turi reikalą ne su antgamtiniu girios gyventoju. Jam už nugaros įgulos nariai puolė garsiai džiūgauti. Gundaras suprato, kad ir jie lengviau atsikvėpė. Vilis visus apžvelgė ir nusišypsojo. – Matau pažįstamų veidų, – tarė. Pora skandų pasisveikino su juo. Visus apžiūrėjęs Vilis suraukė kaktą. – Nematau Ulfo Ąžuolų Laužytojo? – tarė jis Gundarui. Ulfas buvo kovęsis mūšyje prieš rytų raitelius ir pirmasis atpažino Vilį Uolynės saloje. Jiedu kartu sėdėjo per tą garsiąją puotą ir dalijosi prisiminimais apie mūšį. Vilis išvydo, kaip Gundaro veide šmėkštelėjo sielvartas. – Jį nužudė tas velnio išpera Batlis, – atsakė kapitonas. Nuo Vilio veido dingo šypsena. – Kaip gaila. Buvo šaunus vyras. Visi trumpam nutyko, prisiminė žuvusį draugą. Paskui Gundaras mostelėjo į stovyklos pusę.

– Prisidėsi prie mūsų? – paklausė. – Turime gyslotos sūdytos jautienos ir beskonio alaus – tai itin dosnios salos pietuose dovanos. Vilis nusijuokė iš pokšto ir paskui Gundarą patraukė į stovyklavietę. Einant pro šalį, keli įgulos nariai paspaudė Viliui ranką. Pažįstamas veidas, ir dar žvalgo veidas, jiems suteikė viltį, kad net ir iš tokios padėties gali būti išeitis. Vilis atsisėdo ant rąsto prie vieno iš laužų. Virš galvos buvo stogas iš didelės pagrindinės skandų laivo burės. Gavęs bokalą alaus pakėlė tostą už skandus ir gurkštelėjo. – Taigi, Vili Taika, – tarė Gundaras, – kokie vėjai tave čia atpūtė? Vilis apžvelgė jį supančius barzdotus, aštrių bruožų veidus. Nusišypsojo. – Ieškau karių, – atsakė. – Ketinu užgrobti pilį ir girdėjau, kad jūs tai puikiai gebate.

aro žirgas buvo dailaus stoto bėris. Raiteliui atsargiai jojant siauru takeliu palei upelį, kanopų kaukšėjimą slopino storas sniego kilimas. Negalėjai matyti po sniegu pasislėpusio ledo, ant kurio paslydęs būtum nučiuožęs nuo stataus kranto ir atsidūręs vandenyje. Minkštų, patižusių ledo lyčių užgrūstas upelis tekėjo vangiai, kovojo beviltišką kovą prieš speigą, kuris jį tuoj visai užšaldys. Raitelis dirstelėjo į vandenį ir sudrebėjo. Jei panirtų į jį su sunkiais šarviniais marškiniais ir ginklais, vargu ar liktų gyvas. Net jei nepaskęstų, spiginantis šaltis tikrai pribaigtų. Iš žirgo ir ginkluotės buvo matyti, kad tai karys. Rankoje jis laikė trijų metrų uosinę ietį, jos galas buvo įremtas į įdubą dešinėje balnakilpėje. Prie kairio šono kabojo ilgas kardas, o ant balno gugos buvo uždėtas kūgio pavidalo šalmas. Šarvinių marškinių gobtuvas buvo nusmauktas. Jau prieš kelias dienas raitelis suprato, kad šioje sniego užklotoje šalyje nėra nemalonesnio dalyko nei prie odos prigludę šarvai. Kaklą po šarviniais marškiniais jis buvo apsimuturiavęs vilnoniu

SEPTINTA KNYGA

Dar nepapasakotas nuotykis iš Vilio mokinystės laikų... Kai puldinėdamas nuošalias Aridos žemes skandų oberjarlas paimamas įkaitu, jo padėjėjas Svengalas paprašo aralueniečių pagalbos. Holtas su Viliu turi kartu su juo keliauti išpirkti iš nelaisvės Erako, tačiau žygyje privalo dalyvauti ir karališkasis asmuo. Princesė Kasandra – Viliui geriau pažįstama Evanlinos vardu – išprašo iš tėvo, kad leistų keliauti kartu. O kad Evanlinai būtų visiškai saugu, būrelį papildo Horacijus ir žvalgas Gilanas. Bet ar smarkios smėlio audros, karingos gentys ir už kiekvieno posūkio tykantys pavojai nesutrukdys laiku pasiekti Erako? Septintoji knyga mus nukelia atgal į paskutinius Vilio mokinystės metus ir parodo ankstesnius įvykius nei tie, apie kuriuos skaitome penktoje ir šeštoje knygoje.

Flanagan, John

Fl-36 Žvalgo mokinys. Makindo apgultis / Flanagan, John; iš anglų kalbos

vertė Viktorija Uzėlaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2015. – 304 p.: iliustr. Žvalgas Vilis ne veltui garsėja narsa ir sumanumu. Tačiau šįkart teks veikti itin greitai. Aršieji skotai laukia sąmokslininkų ženklo, kada galės pulti Aralueną. Vienintelis būdas apsisaugoti nuo įsiveržimo – laiku rasti užtektinai karių ir išvyti išdavikus iš Makindo pilies. Pavojus ir iššūkius įveikti padės tik aštrus protas ir ištikimi bendražygiai. Tai šeštoji australų rašytojo Johno Flanagano (g. 1944) nuotykių serijos paaugliams knyga. Istorija apie žvalgo mokinį ne tik mėgiama skaitytojų visame pasaulyje, bet ir susilaukė nemažai literatūrinių apdovanojimų.

Šioje serijoje jau išleista: Žvalgo mokinys. Gorlano Griuvėsiai Žvalgo mokinys. Degantis tiltas Žvalgo mokinys. Ledo šalis Žvalgo mokinys. Ąžuolo lapas Žvalgo mokinys. Šiaurės burtininkas Žvalgo mokinys. Makindo apgultis

Redaktorė Mimoza Kligienė Korektorė Olga Važnevičienė Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė Tiražas 3000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius

www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

„Jei bijai, kad pralaimėsi, veikiausiai pralaimėsi.“ Žvalgui galvoje iškilo šie Holto žodžiai, ir jis su siaubu suprato pasiduodąs. Laikas pereiti į puolimą. Laikas surizikuoti. Vilio nuotykiai šiaurėje nesibaigia. Atskleidus Makindo pilį užgrobusio Kereno išdavystę, laukia nauji pavojai. Kaip apsaugoti Aralueną nuo skotų įsiveržimo? Kaip atsikovoti Makindą, neįveikiamumu garsėjančią tvirtovę, teturint mažiau nei trisdešimt karių? Kaip išvaduoti Aralueno pasiuntinę ir vaikystės draugę Alisą, kalinčią pilies bokšte? Žvalgo Vilio laukia neeilinis uždavinys.

Tarptautinis bestseleris Įvertintas skaitytojų visame pasaulyje

Kitos serijos knygos:

ISBN 978-609-441-314-8

Akcijos ir ypatingi pasiūlymai