John Flanagan
John Flanagan RANGER’S APPRENTICE. THE EARLY YEARS 2: THE BATTLE OF HACKHAM HEATH Random House Australia, Sydney, 2016
Skiriu Leonei – ir vėl
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). © Tekstas, John Flanagan, 2016 Pirmą kartą pavadinimu Ranger‘s Apprentice The Early Years 2: The Battle of Hackham Heath išleido Random House Australia Pty Ltd, Sidnėjus, Australija. Išleista susitarus su Random House Australia Pty Ltd. © Viršelio iliustracija, Jeremy Reston © Viršelio dizainas, www.blacksheep-uk.com © Vertimas į lietuvių kalbą, Viktorija Uzėlaitė, 2018 © Leidykla „Nieko rimto“, 2018 ISBN 978-609-441-537-1
JOHN FLANAGAN
Iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė
Vilnius 2018
araLUenas, PiKta i r KeLtiKa 643 bend rosios eros metai
Pikta
(skotų šalis)
Norgeitas
Sla n
ks
m
ėli
ou
pė
IBERNIJA
Karavėjus
Araluenas
Araluenas
Redmontas
Uolynė
Gorlanas
ė
so up Tarbu
Lašiš
Hekemo viržynas
žių amed Dygli ia gir
ų up
ė
Utalo lyguma
Vakarų miškai
Pelkynai Vienišoji lyguma Trijų Žingsnių perėja
Keltų pusiasalis
olo rin ės u
Tar p
Keltika
Lietaus ir Nakties kalnai
Vak a
ekl is
s
Morgarato plynaukštė
Pietinės uolos
1
T
unelyje buvo tamsu, šalta ir drėgna. Holtui, nors ir neaukštam, žingsniuoti teko pasilenkus, o pečius bruožė šiurkščios plikos sienos. Mirguliuojantis žibintas vedlio kalnakasio rankoje metė blankią gelsvą šviesą, aplink šmėsčiojo kraupūs šešėliai. – Kiek jau nusileidome? – už nugaros paklausė Kraulis. Slogus, troškus oras, regis, slopino jo balsą, bet Holtas išgirdo nerimo gaidelę. Kraulis, kaip ir Holtas, nemėgo ankštų uždarų erdvių, jiems labiau patiko atviri laukai ir miškai. Holtui atrodė nesuvokiama, kaip kalnakasiai gali dirbti tokiomis sąlygomis. Kalnakasys grįžtelėjo į juos. – Maždaug penkis metrus, – atsakė. – Leidžiamės nuo tada, kai įėjome į tunelį. Jau nedaug liko. Jam tai ištarus, Holtas pajuto, kaip iš viršaus jį slegia storas žemės ir uolienų sluoksnis. Ėmė spausti krūtinę, tapo sunku alsuoti, širdis daužėsi. Jis sustojo, lėtai ir giliai pakvėpavo, atpalaidavo galūnes ir visą kūną. Kuo greičiau jie iš
7
čia išsidangins, tuo geriau. Kraulis, nepastebėjęs, kad Holtas sustojo, atsitrenkė į jį ir pašnabždomis atsiprašė. – Atsargiai apeikit pasparas, – sumurmėjo kalnakasys, rodydamas medinius karkasus, laikančius tunelio šonus ir viršų. – Jei kurią nors išversit, gali sugriūti viskas. Žvalgai vėl pajudėjo iš vietos, labai stengdamiesi neatsitrenkti į kurį nors medinį stulpą. Tolumoje Holtas lyg ir girdėjo tylų dunksėjimą – metalo į akmenį. Iš pradžių pamanė, kad jam vaidenasi, bet kalnakasys patvirtino spėjimus. – Ten dirba vyrukai, – tarė jis. – Platina koridorių po sienomis. Jis patraukė tolyn, žvalgai nusekė iš paskos, baimindamiesi atsilikti nuo žibinto skleidžiamos šviesos rato. Dunksėjimas vis garsėjo, bet neatrodė, kad darbininkai triūstų pernelyg uoliai. Holtas išsakė šį pastebėjimą. Kalnakasys nelinksmai nusijuokė. – Po žeme negali trankytis kaip pašėlęs, – tarė jis, – antraip ji prispaus tave. Viską reikia daryti lėtai ir ramiai. Priekyje Holtas išvydo geltonos šviesos ratuką. Einant artyn, jis vis didėjo ir ryškėjo. Galiausiai jie išėjo į platesnį koridorių, sudarantį su tuneliu T raidės pavidalo sankirtą. Jis buvo kruopščiai sutvirtintas medinėmis pasparomis ir driekėsi po keturis penkis metrus į abi puses. Skliautas čia buvo aukščiau, mažiausiai per metrą Holtui virš galvos. Jis su palengvėjimu atsiduso ir atsitiesė, atpalaidavo sustingusius nugaros ir pečių raumenis. Išgirdo, kad Kraulis padarė tą patį. – Ar mes po siena? – paklausė žvalgų vadas. Kalnakasys linktelėjo ir parodė didelį granito luitą, kyšantį iš molinio tunelio skliauto koridoriaus krašte. Akmuo
8
buvo kampuotas, be abejo, apdorotas žmogaus. Jis pats ir skliautas aplink jį buvo paremti mediniais strypais. – Tai pamato dalis, – paaiškino kalnakasys. Iškėlė žibintą ir jie pamatė, kad nuo tos vietos, kur jie stovi, per skliautą eina tašytų akmenų eilė. Visur buvo pristatyta medinių pasparų. Įžengę į koridorių jie aiškiai išgirdo dunksėjimą, bet staiga jis nutilo, iš šešėlių jiems iš kairės išniro susirietęs vyriškis. Holtas pamanė, kad vaikščioti susirietus nėra jokio reikalo. Vietos išsitiesti čia buvo sočiai. Bet galbūt daug metų praleidus požeminėse kasyklose ir tuneliuose šis įprotis įauga į kraują. Vyriškis sustojo ir linktelėdamas pasisveikino su jų vedliu. Paskui kelias sekundes smalsiai apžiūrinėjo abu žvalgus. Žinojo, kas jie tokie – visi kalnakasiai žinojo, – bet po žeme jis buvo labiau pripratęs matyti kasėjus su odinėmis prijuostėmis ir gobtuvais, saugančiais drabužius nuo žemių ir purvo. Šie du vyrukai pilkais ir žaliais dėmėtais apsiaustais, su ginklais prie diržo, čia, apačioje, buvo naujiena. – Labą rytą, Alvinai, – tarė jis. – Labą rytą, žvalgai. Holtas su Krauliu pasisveikino, nors Holtas nenutuokė, kaip po žeme įmanoma sekti laiką. – Sveikas, Dafidai, ar jau baigiat? – paklausė vedlys. Vyriškis linktelėjo galva. – Nedaug trūksta. Dar šiek tiek pakasėsim, pristatysim ramsčių – užtruksim gal penkiolika minučių, – o tada jau galėsim nešti sprogmenis. Koridorius, kuriame jie stovėjo, buvo paramstytas kur kas tankiau nei tunelis. Holtui dingtelėjo, kad tunelis žemas, siauras ir daugmaž ovalo formos, todėl sienos beveik laikosi pačios. Čia, kur daug erdviau, skliautams ir akmeniniams
9
pamatams, po kuriais buvo pasikasta, paremti reikia daug daugiau karkasų ir strypų. Apie tai pagalvojęs jis vėl pajuto, kad krūtinę ima gniaužti nepaaiškinama baimė. Suprato, kad jei tuoj pat nesusiims, baimė virs aklu, kaustančiu siaubu. Jis vėl atpalaidavo įsitempusį kūną, pradėdamas nuo rankų ir kojų pirštų, leisdamas ramybei sklisti tolyn. Ėmė giliai, lėtai alsuoti ir galiausiai širdis paliovė daužytis. – Nenutuokiu, kaip jie prie šito pripranta, – suniurnėjo jis Krauliui. Alvinas prunkštelėjo. – Jei visą gyvenimą būtumėte praleidę kasykloje, ir jūs čia jaustumėtės kuo puikiausiai, – jis mostelėjo į tamsų koridorių, kuriame jie stovėjo. – Kasykloje darbuojuosi nuo dešimties, – tarė. – Man ji kaip plati pieva. – Nieko sau pieva, – pakraipė galvą Kraulis. Alvinas kilstelėjo antakius. Žinojo, kad dauguma žmonių atsidūrę tunelyje išsigąsta, bet jis ir jo vyrai buvo pripratę prie požemių. Jei tunelis gerai iškastas ir kruopščiai sutvirtintas, pavojaus nėra. Jis parodė į žemę po pamato akmeniu. – Štai čia prikrausime žabų, malkų ir sprogmenų, – tarė. – Paskui juos uždegsime. Liepsna persimes į pasparas, šios sugrius. Mums padės pati gamta ir galiausiai siena įvirs į tunelį. Kartu su siena sugrius ir dalis pastato. – Kas uždegs ugnį? – paklausė Kraulis. Gorlano pilį sugriauti buvo pavesta jam su Holtu, bet jis vylėsi, kad nereikės savo rankomis kurti laužo. Alvinas greitai išsklaidė jo nuogąstavimus. – Bus geriausia, jei tai padarysiu pats, – pasišovė jis. – Kai įsiliepsnos ugnis, ims rūkti dūmai, pasidarys tamsu. O tamsoje lengva paklysti. Aš čia kaip namie, todėl susitvarkysiu.
10
– Žinote, kaip mes sakome: „Paprastas lankininkas treniruojasi, kol pataiko. Žvalgas... – ...treniruojasi, kol niekada neprašauna“, – užbaigė keliolika balsų. Holtas mažumėlę susigėdęs šyptelėjo. – A, kaip matau, jau girdėjot, – tarė. Kas dėjosi Araluene, kai Holtas su Krauliu buvo dar jauni žvalgai, o apie Vilį niekas nė nežinojo? Maištaujantis baronas Morgaratas surinko didžiulę kariuomenę žvėriažmogių kalkarų ir kėsinasi užgrobti visą karalystę. O žvalgai, žinoma, ruošiasi lemiamam mūšiui – kai negali nugalėti priešo jėga ir karių skaičiumi, lieka pasikliauti sumanumu ir drąsa.
Tarptautinis bestseleris Įvertintas skaitytojų visame pasaulyje Kitos serijos knygos:
ISBN 978-609-441-537-1
9 786094 415371