NOTARIATAS
Marija Liutkevièienë: „Notariato reforma buvo naujas mano gyvenimo etapas“
1959 metų vasario 16-oji buvo mano darbo notariate pradžia. Staiga mirus Marijampolės (buvęs Kapsukas) notarinės kontoros notarui K. Čėplai, teisingumo ministro įsakymu, dar būdama penkto kurso studentė ir ką tik atlikusi vieno mėnesio praktiką Vilniaus valstybinėje notarinėje kontoroje (vadovas notaras A. Levinskas), buvau paskirta notarės pareigoms į Marijampolės valstybinę notarinę kontorą. Tuo metu Marijampolės valstybinė notarinė kontora aptarnavo, t. y. teikė notarines paslaugas, Marijampolės, Vilkaviškio ir Šakių rajonų gyventojus. Kartą per mėnesį reikėdavo vykti atlikti notarinių veiksmų į Vilkaviškio ir Šakių rajonus. Kontoroje buvo tik notaro ir sekretorės etatai. Palyginimui: 1943 me-
Marija Liutkevičienė. Tarnybos notariatui metai
12
tais Marijampolės apygardoje dirbo šeši notarai – Marijampolėje, Kalvarijoje, Kudirkos Naumiestyje, Šakiuose, Vilkaviškyje ir Lazdijuose. Atvykusi pirmiausia buvau pristatyta Marijampolės rajono partijos centro komiteto sekretoriui. Gavusi jo „palaiminimą“, nuvykau į notarinę kontorą, o ten radau tik seną, prieškarinę rašomąją mašinėlę ir dar senesnius išklerusius baldus: rašomąjį stalą, tris kėdes, spintą bei krūvą nesutvarkytų notarinių dokumentų. Tai buvo visas Marijampolės notaro kabineto turtas... Darbo apimtis laukė didžiulė, o notaro atlyginimas – 75 rubliai per mėnesį. Suvalkiečiai nuo seno buvo įpratę notarais matyti vyrus: K. Čėplą, prieš jį dirbusius J. Kučinską, A. Šlapakauską ir kitus. Todėl išvydę notaro kėdėje jauną merginą, labai nustebdavo. Dar prieš vykdama į Suvalkiją, nusikirpau kasas, kad atrodyčiau solidžiau. Bet vis tiek dažnai klientai palaikydavo mane ne notare, o notaro sekretore. Pamažu augo pasitikėjimas, kartu daugėjo klientų, didėjo ir notaro darbo apimtis. Dirbdavau ir pasibaigus darbo dienai, ir savaitgaliais. Visam laikui išliko atmintyje pirmasis iškvietimas į namus patvirtinti testamentą. Apie 11-ą valandą vakaro į namą, kuriame nuomojausi nedidelį kambarėlį, iš Kalvarijos atvyko žmogus ir paprašė jaunam kunigui skubiai patvirtinti testamentą. Minėtasis kunigas sirgo sunkia nepagydoma liga. Pasiėmiau iš notarinės kontoros registro knygą, antspaudą ir nuvykau. Prie ligonio buvo gydytojas ir dar keletas žmonių. Kunigas kalbėjo rišliai, nors atrodė silpnas. Testamentas buvo ilgas, rašyti reikėjo ranka du egzempliorius. Baigiau jau gerokai po vidurnakčio. Atsisveikindamas kunigas nuoširdžiai padėkojo, kad atvykau pas jį naktį, palinkėjo sėkmės darbe, gyvenime. Po kelių dienų sužinojau, kad jis mirė. Atsimenu ir kitą iškvietimą: į Kybartus, Vilkaviškio rajone, žiemą. Nuvykau po darbo. Čia paaiškėjo, kad ligonis, kuris norėjo rašyti testamentą, savo veiksmų jau nesupranta, silpnas ir nebekalba. Testamento nepatvirtinau, todėl atgal mane vežti į Marijampolę ligonio giminaičiai atsisakė: girdi, mašina sugedo... Vakaras buvo vėlyvas, autobusai jau nevažiavo. Stabdžiau pravažiuojančias
