Notarė Dalytė Krikštolaitytė: „Kelią įveikia tas, kas eina

NotarË Da ytË KrikÐto aitytË: „Kelià áveikia tas, kas eina“ (Rytø iðmintis)

2009 m. liepos mėnesį Lietuva šventė savo Valstybės vardo paminėjimo tūkstantmetį. Bevaikštinėdama Vilniaus Gedimino prospektu, išgirdau mane aplenkusių amžininkų pašnekesį: „Esam laiminga karta, nes nematėme karo, buvome dainuojančios revoliucijos liudininkai ir dalyviai, matėme valstybinės santvarkos pasikeitimą, daug galėjome pasiekti savo profesinėje srityje, o dabar švenčiame Valstybės tūkstantmetį...“ Pritariu toms mintims, nes ir aš buvau tų įvykių liudininkė.

1985 m. balandžio mėnesį pradėjau dirbti notare Kauno m. valstybinėje notarinėje kontoroje. Tuo metu dirbo 7 valstybinės notarės, 2 konsultantės, 2 sekretorės mašininkės. Turėjome žibalinį dauginimo aparatą, kuriuo naudojosi viso Kauno miesto gyventojai. Buvo sunku. Atėjo Nepriklausomybė. Atsirado verslas. Prasidėjo privatizacija.

Tuo metu Teisingumo ministerija nuolat didino notarų skaičių. Pačią pirmą dieną atėjęs naujas notaras jau turėjo dirbti tiesioginį savo darbą. Sunku buvo jam, sunku buvo su juo dirbantiems notarams, sunku klientams.

Laikotarpis reikalavo ne tik didelio notarų skaičiaus, bet ir esminių notariato struktūros pokyčių. Pradėjome kalbėti apie privatų notariatą.

1991 m. pavasarį su notariato skyriaus viršininke

M. Liutkevičiene vykome į Latvijos notarų susirinkimą. Čia jau buvo kalbama apie privatų notariatą.

1991 m. rudenį įvyko Respublikinis notarų susirinkimas. Jo metu kalbėjome apie privatų notariatą. Buvo sudaryta darbo grupė rengti naują Notariato įstatymą. Darbo grupę, kuriai vadovavo Notariato skyriaus viršininkė M. Liutkevičienė, sudarė Notariato skyriaus konsultantai V. Gaivenis ir D. Juknevičienė, Vilniaus 2-osios valstybinės notarinės kontoros vyr. notarė J. Girnienė, Kauno valstybinės notarinės kontoros vyr. notarė D. Krikštolaitytė.Parengėme įstatymą. Manau, kad jis visai neblogas. Gal net ir geras.

Tuo metu mums į pagalbą atėję Vokietijos tarptautinio teisinio bendradarbiavimo fondo specialistai išstudijavo mūsų įstatymą.

1992 m. sausio 13 d. pirmą kartą Vilniuje susitikome su kolegomis iš Vokietijos. Mūsų parengto įstatymo nekritikavo, įvertino neblogai ir pakvietė atvykti į Vokietiją rengti naują įstatymą, kuris atitiktų lotyniškajam notariatui keliamus reikalavimus.

Tai buvo be galo liūdna diena. Lietuva minėjo pirmąsias Sausio 13-osios metines. Su kolegomis iš Vokietijos nuvykome į Antakalnio kapines pagerbti žuvusiųjų.

1992 m. kovo mėnesį mūsų darbo grupės nariai kartu su Estijos ir Latvijos notarų delegacija nuvyko į Vokietiją. Čia ir buvo parengtas Notariato įstatymo projektas, atitinkantis lotyniškajam notariatui keliamus reikalavimus. Buvome pakviesti aplankyti keletą notarų biurų. Susipažinome su darbo sąlygomis, notarai papasakojo apie pasitaikančius darbo sunkumus (buvusios Rytų Vokietijos).

1992 m. birželio mėnesį darbo grupės nariai buvo pakviesti į tarptautinę konferenciją Rostoke. Apie naujo Lietuvos notariato įstatymo įgyvendinimą pranešimą skaitė ir Notariato skyriaus viršininkė M. Liutkevičienė.

1992 m. rugpjūčio mėnesį notarų delegacija iš Vokietijos ir Liuksemburgo buvo atvykusi į Lietuvą. Svečiai lankėsi Kaune, susitiko su Kauno miesto bei rajono notarais.

1992 m. rugsėjo 16 d. Aukščiausioji Taryba priėmė Lietuvos notariato įstatymą.

Tais pačiais metais spalio mėnesį sulaukėme kolegų iš Koblenco notarų rūmų. Jie išsamiai aiškino notarams apie pačią notariato reformą, su kokiais sunkumais teks susidurti. Į susitikimą Kaune pakviečiau korespondentą, kuris dienraštyje „Kauno diena“ išspausdino straipsnį „Ar iš tolo lenksimės notarui?“. Manau, kad žurnalistas nelabai suprato reformą.

Taigi atėjo laukta ir nerimą kelianti diena – 1992 m. gruodžio 1 d. Visi 193 valstybiniai notarai buvo atleisti iš valstybinio notaro pareigų ir priimti dirbti notarais pagal naująjį Lietuvos Respublikos notariato įstatymą.

Šią įsimintiną ir istorinę dieną Notariato skyriaus viršininkė M. Liutkevičienė, konsultantas V. Gaivenis ir notarės O. Adomavičienė, Ž. Palaimienė bei D. Krikštolaitytė vyko į Vokietiją, kur buvo pakviesti Koblenco notarų rūmų. Pagrindinis šios kelionės tikslas–- parengti Notarų rūmų statutą ir gerai išstudijuoti notarų civilinės atsakomybės draudimo taisykles. Tuo metu Lietuvoje nebuvo nė vienos draudimo bendrovės, kuri žinotų šios atsakomybės rūšį.

Aplankėme Koblenco notarų rūmus. Buvome supažindinti su šių rūmų darbo organizavimu. Lankėmės Vokietijos notarų biuruose. Tai buvo didžiulės patalpos, kuriose dirbo po 10 (o gal ir daugiau) darbuotojų. Pirmą kartą tuomet pamačiau kompiuterį. Jų buvo daug. Iškilo daugybė klausimų. Kiek laiko turi dirbti notaras, kad turėtų tokį biurą? Ar mes tokius biurus turėsime? Kada? Šiandien tai būtų juokingas ir naivus klausimas – ką ten tiek daug darbuotojų dirba pas vieną notarą? Kiek reikia notarui uždirbti, kad jiems būtų išmokėti atlyginimai? Šiandien į visus šiuos klausimus jau žinau atsakymus.

Nežinau, kokie šiandien yra Vokietijos notarų biurų, tačiau teigiu, kad didžiuosiuose Lietuvos miestuose dauguma tokių biurų yra.

Grižus iš Vokietijos prasidėjo darbas, teko konsultuoti Kauno draudimo kompaniją. Rengiant statutą iškilo daug klausimų: ar prezidiumo narius reikėtų rinkti apygardose ar visuotiniame notarų susirinkime, ar prezidentą reikėtų rinkti visuotinio notarų susirinkimo metu ar tai turėtų atlikti prezidiumo nariai, koks turėtų būti prezidiumo narių skaičius, koks jų kadencijos laikas, kaip turėtų būti organizuojamas darbas prezidiume, apygardose, notarų savivaldos organuose?

Šiandien įdomu prisiminti, kaip tuo metu diskutuodavome apie galimą žalos atsiradimą. Notariato skyriaus viršininkė M. Liutkevičienė, kalbėdama apie valstybinio notaro darbą, visada geru žodžiu minėdavo notarus, jų atliekamą darbą ir buvo tikra, kad žala neturėtų atsirasti. Nebuvome aiškiaregės, negalėjome numatyti Lietuvos valstybės plėtros, krizių, atsiradusio verslo ir jo žlugimo bei daugelio kitų dalykų. Tik po metų kitų pradėjome suprasti, kad ir puikiai dirbant gali atsirasti žalos atlyginimas.

1992 m. gruodžio mėnesį įvyko pirmasis Notarų rūmų susirinkimas. Patvirtinome Notarų rūmų statutą, išrinkome Notarų rūmų prezidentę, patvirtinome apygardose išrinktus prezidiumo narius, išrinkome savivaldos organus.

Manau, kad tai buvo nepaprastai sunkus laikotarpis, nes nebuvo jokios patirties organizuojant prezi-

diumo darbą, teikiant metodinę pagalbą notarams. Notarų rūmams Teisingumo ministerija suteikė porą kambarėlių šiai veiklai vykdyti. Į Notarų rūmus dirbti buvo priimti pirmieji darbuotojai. Notarai pradėjo kurti savo biurus. Lenkijos notarų rūmai padovanojo pirmąjį dauginimo aparatą. Prasidėjo Lietuvos notarų rūmų veikla.

Tuoj pat atsirado įvairių nuomonių dėl šios reformos: galbūt tikslinga nekilnojamojo turto perleidimo sandorius atiduoti tvirtinti advokatams, leisti norintiems teisininkams įsigyti licencijas dirbti notarais. Nepraėjus pusmečiui jau imta kalbėti apie Notariato įstatymo pataisas...

1994 m. vasario mėnesį Lietuvos notariatas buvo priimtas į Tarptautinę lotyniškojo notariato sąjungą (UINL).

1994 m. pavasarį vykusiame susirinkime buvo nutarta kai kuriose apygardose padidinti prezidiumo narių skaičių, o vasarą įvykusiame neeiliniame notarų susirinkime buvo išrinkta nauja prezidentė.

Prezidiumo narė buvau vienuolika metų. Daug padaryta ar ne – vertina notarai. Manau, kad galima buvo padaryti daugiau, jei ne daugybę kartų iškilęs klausimas – notariato išlikimo statusas, toks, koks jis yra šiuo metu.

Būnant Kauno apygardos prezidiumo nare teko organizuoti daug susirinkimų notarams, bendrauti su įvairiomis institucijomis, siekiant, kad tarp pačių notarų būtų suvienodinta praktika, kad mūsų klientas nepasiklystų tarp įvairiausių institucijų ir būtų kuo operatyviau aptarnautas.

Pranešimus susirinkimuose dažniausiai rengdavo apygardos notarės. Ačiū visiems, kurie dalijotės savo patirtimi, žiniomis, nors jau dirbote konkurencijos sąlygomis.

Džiaugiausi, kad išėjome iš valstybinio notariato, bet ir nerimavau dėl valstybės bei savo profesinės ateities. Viskas buvo neaišku, nežinoma. 1992 m. gruodžio mėnesį parašiau į „Kauno dieną“ straipsnį apie prasidėjusią notariato reformą.

O kaip šią reformą sutiko mūsų klientai? Maniau, kad jie sutiks su džiaugsmu. Didžiulei mano nuostabai – daugelis sutiko neigiamai. Priežastis – už atliktus notarinius veiksmus atlyginimas bus mokamas notarams, o ne valstybei. Ne, ne – to tai jau negali būti! Dalis žmonių pralobs! Netrukus spaudoje buvo

išspausdintas straipsnis apie notarų atlyginimą ir jų galimą pralobimą. Ginti notarų ėmėsi notarė Z. Kasperovičienė, ji „Kauno dienoje“ išspausdino straipsnį „Ar tikrai pralobs notarai?“.

Visuomenėje buvo formuojama nuomonė apie notarų uždirbamus didelius pinigus. Štai 1996 m. „Laikinojoje sostinėje“ išspausdintas straipsnis „Ar tikrai notarai sėdi ant pinigų maišų?“ ir mano nuotrauka darbo kabinete. Notarė, turinti humoro jausmą, paskaičiusi šį straipsnį paskambino ir sako: „Žiūrėjau net pro mikroskopą, ant kelių pinigų maišų tu ten sėdi, tačiau, kad ir kaip žiūrėjau, pastebėjau tik kad sėdi ant kėdės.“

Bet kas galėjo mesti įžeidžiantį žodį šia tema. Nors, tiesą sakant, tas atlyginimas buvo beveik toks pat, kokį klientai mokėjo ir valstybinėse notarinėse kontorose...

Supratau, kad žmonėms reikia daugiau aiškinti. Kreipiausi į tuometinę „Kauno dienos“ vadovybę, pra šydama suteikti mums, notarams, žodį. Kelerius metus organizavome akcijas „Notarai – „Kauno dienos“ skaitytojai“. Žurnalistai redakcijoje užleisdavo savo kabinetus keliems notarams, kurie iš anksto paskelbtais telefono numeriais atsakinėdavo į piliečių pateiktus klausimus. Įdomiausius, aktualiausius klausimus ir atsakymus spausdindavo „Kauno diena“. Kartą buvo suteikta galimybė visiems norintiesiems atvykti į re dakciją ir susitikti su tą dieną budėjusiais notarais.

Esu dėkinga „Kauno dienos“ buvusioms vyr. redaktorėms T. Mačiulienei, A. Lėkai, žurnalistams V. Vilkauskaitei, L. Jokšui, kurie visada rasdavo laiko mus priimti, suteikdavo galimybę išspausdinti straipsnius aktualiais notariato klausimais ir informuoti gyventojus apie notariato eigą. Manau, kad tai labai padėjo sumažinti priešiškumą tarp notarų ir klientų.

Visi esame dėkingi buvusiai Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotojai, buvusiai Seimo narei Z. Šličytei, kuri straipsnyje „Lietuvos aide“ aiškino apie notarų mokamus valstybei mokesčius, naujų darbo vietų sukūrimą, klientų aptarnavimą be didžiulių eilių ir pan. Nepadėjo. Buvo puolama pati straipsnio autorė.

Šis priešiškumas tęsėsi gana ilgai, o gal dar ir tebesitęsia...

Per visą šį laikotarpį keitėsi įstatymai, Vyriausybės nutarimai. Juos reikėjo pritaikyti praktikoje. Pirmasis įstatymas, kuris keitė mano mąstymą, kad reikės dirbti kitaip, buvo Hipotekos įstatymas, kurį pradėjome įgyvendinti 1998 m. balandžio 1 d. Tačiau labiausiai laukėme naujojo Civilinio kodekso, kuris įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d. Labai gerai prisimenu 2001 m. liepos 1 d. rytą. Mano darbuotojos palinkėjo sėkmės. Mano atsakymas buvo: „Jaučiuosi tragiškai. Man atrodo, kad šis Civilinis kodeksas atėmė mano brangiausią profesinį turtą – iki šiol turėtas žinias. Nežinau, ar aš išmoksiu dirbti pagal šį kodeksą, ar išmoksiu pritaikyti žinias praktikoje.“ Visiems buvo sunku. Keletas notarių susitarėme mokytis, ir kiekvieną vakarą po darbo susirinkdavome, aiškindavomės visus neaiškius klausimus.

Iki šio laikotarpio daugelis notarų jau buvo įkūrę savo biurus, atitinkančius to meto reikalavimus. O įsigaliojus naujam Civiliniam kodeksui, buvo įkurti Testamentų, Areštų registrai ir kt. 2004 m. Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, Lietuvos notariatas – į Europos Sąjungos notariatų tarybą (CNUE). Būtent šį laikotarpį laikau modernaus notariato pradžia.

Manau, kad notariato reformos sėkmę lėmė šios priežastys:

1. Teisingumo ministerijos vadovų supratimas, kad šios reformos reikia, ir teigiamas požiūris į ją.

2. Notariato įstatymą padėjo rengti kolegos iš Vokietijos tarptautinio teisinio bendradarbiavimo fondo, kurie jau turėjo praktikos ir patirties, reformuodami Rytų Vokietijos notariatą, o toliau visą metodinę pagalbą teikė Koblenco notarų rūmai. Tai padėjo mums išvengti kai kurių klaidų.

Nelengva buvo naujai įsikūrusiems Lietuvos notarų rūmams. Kas jie tokie? Kokia jų vieta teisinėje sistemoje? Koks jų santykis su Teisingumo ministerija, kas turi prižiūrėti notarų darbą? O ar ji apskritai reikalinga? Koks Hipotekos įstatymas, kaip kolegos iš Vokietijos tvirtina nekilnojamojo turto perleidimo sutartis? Tokių mums kilo klausimų. Į daugybę jų rasti atsakymus padėjo bendrai organizuojami koliokviumai, kuriuose buvo aptariamos paminėtos ir kitos temos. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, mokėmės bendrų temų. Pvz., apie Europos vykdomąjį įrašą (2005 m. kolokviumas).

Šiuo metu jau nesame Vokietijos notarų mokiniai. Kolokviumo metu nagrinėjamos temos bendros Europos notarams.

Ačiū visiems, kurie padėjo rengti įstatymą, teikė metodinę pagalbą, vyko pas mus į kolokviumus.

3. Valstybinėse notarinėse kontorose dirbo notarai, mėgę savo darbą, atėję dirbti iš pašaukimo.

Pateiksiu tokį pavyzdį. 3,5 metų dirbau Kauno valstybinės notarinės kontoros vyr. notare. Manau, kad šis laikotarpis (1989–1992 m.) buvo sunkiausias visame valstybinio notariato darbe. Pradėjo dirbti daug naujų notarų. Prasidėjo butų privatizacija, reikėjo tvirtinti daug fizinių asmenų steigimo sutarčių, susitarimų, pagausėjo paveldėjimo teisės liudijimų išdavimų ir pan.

Notaras per dieną patvirtindavo 20–100 butų privatizavimo sutarčių, įregistruodavo į registrą, o su-

grįžęs į kontorą registruodavo į abėcėlines knygas. Kartais šį darbą ateidavo atlikti šeštadieniais, sekmadieniais.

Jeigu šį straipsnį skaitys neseniai pradėję dirbti mano kolegos, pasakys: „Kokie geri laikai, duokite juos mums. Šitiek sutarčių! Dirbsime 28 val. per parą! Šitoks uždarbis!“ Deja, turiu nuliūdinti – už šį darbą nebuvo mokama nė vieno rublio daugiau. Visuomenė taip pat nepasakė apie mus nė vieno gero žodžio. Paveldėjimo skyriuje notaras per mėnesį išduodavo 20–60 paveldėjimo teisės liudijimų, patvirtindavo nemažai testamentų, užvesdavo 20–40 paveldėjimo bylų.Taip pat už tą patį menką atlyginimą. Visi notarai žinojo, kad šį darbą turi atlikti jie. Todėl, prasidėjus reformai, buvo aišku, kad tuos darbus reikės padaryti mums. Juk Rytų patarlė sako „Kelią įveikia tas, kas eina.“ Ačiū Jums, buvę valstybiniai notarai, už šį atliktą nepelningą, tačiau titanišką darbą.

Šiandien tik mūsų prisiminimuose liko įstatymų keitimas, jų nebuvimas ar jų pritaikymas. Ar gali šiandien pradėjęs dirbti notaras patikėti, kad nebuvo Gyventojų registro, iš kurio per labai trumpą laiką gauni informaciją apie asmenį, kuriam atlieki notarinius veiksmus. Pasitaikydavo, kad klientai „pamesdavo“ pasą, gaudavo laikinąjį pažymėjimą ir bėgdavo į notarų biurą parduoti savo buto. Notaras neturėjo jokių galimybių patikrinti jo šeiminės padėties. Pardavėjas rašė pareiškimą – neturiu sutuoktinės, neturiu vaikų. Notaras tvirtino sandorį... Žalos atlyginimo grėsmė dėl apsaugos nebuvimo tvyrojo kiekvieną dieną.

Ar gali šiandien pradėjęs dirbti notaras patikėti, kad Inventorizacijos biuras (šiuo metu Registrų centras) per dieną galėjo išduoti po keletą pažymų dėl nekilnojamojo turto perleidimo, pardavėjas per dieną galėjo tą patį turtą perleisti keliems pirkėjams, o kaltas likdavo notaras...

Pusketvirtų metų dirbau vyr. notare, vienuolika metų buvau prezidiumo narė. Manęs dažnai klausia, ar nebuvau įskaudinta, ar viskas buvo taip gerai? Taip, buvo visko. Praeitis nemiršta, ji visada yra su mumis. Neatsitiktinai šio straipsnio pradžioje papasakojau apie išgirstą pokalbį Vilniuje, minint Lietuvos vardo tūkstantmetį. Šį valstybei ir džiugų, ir sunkų laikotarpį išgyvenau kartu su savo kolegomis notarais. Pragyvenome kartu dainuojančią revoliuciją. Vykome į Vilnių palaikyti Lietuvos Respublikos prokuroro A. Paulausko. Daugelis kolektyvo narių dalyvavo Baltijos kelyje (buvau neseniai pradėjusi dirbti vyr. notare, todėl Notariato skyriaus viršininkė dėl galimų provokacijų mane įpareigojo likti darbe), sausio 13 d. vyko į Vilnių prie Seimo, naktimis budėjo Juragiuose, prie Televizijos bokšto. Džiaugėmės atkurta Lietuvos nepriklausomybe. Kartu išgyvenome asmeninio gy

22 venimo džiaugsmus ir artimų žmonių netektis. Kartu pradėjome kurti Laisvą notariatą ir pirmuosius notarų biurus.

Visi tie įvykiai mus suartino. Mes tapome vienas nuo kito neatsiejami. Visos nuoskaudos tampa menkos prisiminus, kokį įspūdingą Valstybės laikotarpį ir notariato kūrimosi etapą mes išgyvenome kartu.

Visas 20-ties metų laikotarpis notariate buvo be galo sunkus. Nuo žibalinio dauginimo aparato, rašomosios mašinėlės iki kompiuterio ir darbo „vieno langelio principu“, NETSVEP, HISREP programų, nuo valstybinio iki modernaus notariato. Kas man šiandien kelia nerimą? Neramu, kad Seime atsirado pasiūlymas keisti Notariato įstatymą, dalį notarinių veiksmų atiduoti advokatams. Šaltėjantys tarpusavio santykiai, kai kurių notarų supratimas, kad šis darbas – verslas. Neramu, kad išėjus į užtarnautą poilsį, negalėsi ramiai ilsėtis, nes galbūt reikės lankytis teismuose, gali atsirasti ir žalos atlyginimas.

Kaip vertinu notariato reformą: Džiaugiuosi, kad buvau įtraukta į darbo grupę, rengusią Notariato įstatymą.

Džiaugiuosi, kad, pasikeitus valstybinei santvarkai, nereikėjo keisti darbo ir kad šis darbas suteikia galimybę būti ekonomiškai savarankiškai.

Džiaugiuosi, kad šiuo metu Notarų rūmų atstovai vyksta į tarptautines konferencijas ir naujienas taiko Lietuvoje, vyksta į kitas valstybes pasidalinti darbo patirtimi apie mūsų nuveiktą darbą.

Džiaugiuosi, kad į mūsų gretas įsitraukė naujų kolegų, kurie tęsia mūsų darbą, dalyvauja naujuose projektuose.

Manau, apie šį laikotarpį ateityje bus parašytas ne vienas diplominis darbas, apginta ne viena disertacija. Nežinau, kokios naujos technologijos, Europos teisės ir Lietuvos įstatymai bus po 20 ar daugiau metų. Tik žinau, kad notarai dirbs daug, dirbs atsakingai.

Tačiau niekas nepakartos notariato kūrimosi pradžios, atradimo džiaugsmo, praradimo skausmo. Esame laiminga karta, pradėjusi dirbti pagal Lietuvos notariato įstatymą. Manau, kad visiems 193 notarams teko didelė profesinė laimė pradėti įgyvendinti šį įstatymą.

Baigdama šį straipsnį noriu padėkoti Notarų rūmų darbuotojams, visiems, dirbantiems notarų biuruose. Jie kartu su mumis kūrė šį notariatą.

Su gražia notarų profesine švente – Laisvojo notariato 20-mečiu!

Notarė Dalytė Krikštolaitytė