NOTARIATAS
NotarË DalytË KrikÐtolaitytË: „Kelià áveikia tas, kas eina“ (Rytø iðmintis)
2009 m. liepos mėnesį Lietuva šventė savo Valstybės vardo paminėjimo tūkstantmetį. Bevaikštinėdama Vilniaus Gedimino prospektu, išgirdau mane aplenkusių amžininkų pašnekesį: „Esam laiminga karta, nes nematėme karo, buvome dainuojančios revoliucijos liudininkai ir dalyviai, matėme valstybinės santvarkos pasikeitimą, daug galėjome pasiekti savo profesinėje srityje, o dabar švenčiame Valstybės tūkstantmetį...“ Pritariu toms mintims, nes ir aš buvau tų įvykių liudininkė. 1985 m. balandžio mėnesį pradėjau dirbti notare Kauno m. valstybinėje notarinėje kontoroje. Tuo metu dirbo 7 valstybinės notarės, 2 konsultantės, 2
sekretorės mašininkės. Turėjome žibalinį dauginimo aparatą, kuriuo naudojosi viso Kauno miesto gyventojai. Buvo sunku. Atėjo Nepriklausomybė. Atsirado verslas. Prasidėjo privatizacija. Tuo metu Teisingumo ministerija nuolat didino notarų skaičių. Pačią pirmą dieną atėjęs naujas notaras jau turėjo dirbti tiesioginį savo darbą. Sunku buvo jam, sunku buvo su juo dirbantiems notarams, sunku klientams. Laikotarpis reikalavo ne tik didelio notarų skaičiaus, bet ir esminių notariato struktūros pokyčių. Pradėjome kalbėti apie privatų notariatą. 1991 m. pavasarį su notariato skyriaus viršininke
2012 m. vasara. V. Gaivenis, D. Krikštolaitytė ir M. Liutkevičienė perduoda Notarų rūmams (kairėje prezidentas M. Stračkaitis) knygų ir dokumentų kolekcijas
18
