NOTARIATAS
notarë Ramutë Siliûnienë:
Vieną vakarą, bevartydama savo bibliotekoje senus žurnalus, suradau aplanką. Atsivertusi ir pradėjusi sklaidyti senus jame saugotus laikraščius prisiminiau, kad notare dirbti pradėjau baigusi Vilniaus universitetą, 1973 m. spalio mėnesį. Aplanke saugojau savo rašytus ir spaudoje publikuotus straipsnius. Mintimis perbėgau visus tuos metus. Dirbti notare buvo mano didžioji svajonė. Dar mokyklos suole, kai skaitydavau įvairias knygas ir rasdavau ką nors parašyta apie notarus ir jų darbą – visada pasibraukdavau tą vietą. Vėliau vis atsiversdavau tą knygos puslapį ir dar sykį įdėmiai perskaitydavau, studijuodavau, aiškindavausi, kas tai per profesija, koks tai darbas. Dabar šypsausi, nes tada truputį „prifantazuodavau“.
Pirmoji LNR prezidentė, Kauno notarė Ramutė Siliūnienė
Pradėjusi dirbti tą išsvajotąjį darbą supratau, kad gyvenime viskas kitaip. Kasdienis notaro darbas – tai susitikimai su įvairiais žmonėmis: gerais, nuoširdžiais, taktiškais, o kartais piktais, įžūliais, nedorais. O su jais visais turi būti objektyvus. Supratau, kad reikia daug žinoti, nuolat mokytis, kelti kvalifikaciją, sekti įstatymų kaitą, mokytis bendravimo, psichologijos, elgesio taisyklių ir nepasiduoti emocijoms. Tarybinis universitetas to nemokė. Pradėjau pati studijuoti gyvenimo universitete, kurį lankau iki šios dienos. Mano, kaip notarės, darbas tęsiasi jau 39 metus. Kauno valstybinėje notarinėje kontoroje mane globojo ir perdavė savo žinias kolegės Aleksandra Jackevičienė, Janina Striogienė, Stanislava Maksvytytė. Tai notarės, kurios savo pavyzdžiu ir patarimais išliko mano atmintyje ir širdyje kaip savo profesijos šviesuliai. Tarybinio notariato laikotarpis buvo gana stagnacinis. Kaip žinoma, privataus nekilnojamojo turto žmonės turėjo labai nedaug. Kaunas nuo kitų didžiųjų miestų skyrėsi tuo, kad čia buvo daug privatine nuosavybės teise valdomų gyvenamųjų namų. Prisimenu, gal apie 1975 metus Kauno miesto vykdomasis komitetas priėmė sprendimą, kad pastatų savininkai gali eilės tvarka nusipirkti malkų ar anglių kūrenimui. Tada paaiškėjo, kad net kelios kartos naudojosi privačiais pastatais, bet paveldėjimo teisių nesitvarkė. Ir pradėjo masiškai žmonės eiti į notarinę kontorą, kad paveldėtų senelių, prosenelių turėtus pastatus, statinius. Iškilo palikimui priimti praleistų terminų atkūrimo problema. 1975 metais Lietuvos SSR teisingumo ministro priimtas įsakymas, kuriuo patvirtinta notarinių veiksmų atlikimo Lietuvos SSR valstybinėse notarinėse kontorose instrukcija. Šioje instrukcijoje notarui buvo suteikta teisė priimti atatinkamus įrodymus, kad patvirtintų faktišką paveldimo turto valdymą. Į teismą dėl juridinio fakto – turto valdymo – nustatymo beveik neteko siųsti įpėdinių. Keista, tačiau dėl to tarp įpėdinių ginčų nekildavo. Man labai patiko tvarkyti tokias senas bylas, įdomu buvo rinkti giminystę įrodančius dokumentus. Ir kas buvo keista – bažnytiniai santuokos ar gimimo liudijimai negaliojo. Tiko tik civilinės metrikacijos skyriuo15
Memuarai
„Apgynëme notariatà“
