NOTARIATAS
Vytautas Gaivenis
Pasitraukimą lėmusios priežastys „Gulago archipelago“ autorius, Nobelio premijos laureatas Aleksandras Solženicynas rašo, kad viso Antrojo pasaulinio karo metu sovietai per radiją skleidė grasinimus Baltijos tautoms negailestingu susidorojimu ir kerštu. Buvo žadama susidoroti su visais, absoliučiai su visais, kas padeda priešui.1 Tuo tikslu buvo organizuotos ir radijo laidos nacionalinėmis kalbomis. Propagandinėse Maskvos radijo laidose lietuvių kalba iš Lietuvos nuo nacių puolimo pasitraukę sovietų kolaborantai negailėjo karčių žodžių ir prakeiksmų „lietuviškai vokiškiems buržuaziniams nacionalistams – okupantų pakalikams“. Tik nė vienu žodžiu nebuvo užsiminta apie su pirmąja deportacijų banga į laukinę Sibiro taigą ar Šiaurės tundrą išvežtus tūkstančius Lietuvos gyventojų. 1944 metais iš Rytų į Lietuvą artėjant frontui, iškilo realus žūties pavojus daliai Lietuvos gyventojų. Sklido žinios apie sovietų invazijos Karelijoje pasekmes ir sovietų atliktą etninį valymą.2 1943–1944 m. į Sibirą, Kazachstaną ir Vidurinę Aziją buvo ištremtos visu šimtu procentų šešios tautos: Krymo totoriai, kalmukai, karačajai, balkarai, čečėnai ir ingušai. Deportuoti vokiečiai iš Pavolgio autonominės respublikos, tiek iš kitų SSRS vietovių (ištremta 1,2 mln. žmonių). Laikraštis „Naujoji Lietuva“ paskelbė Pabaltijo egzarcho 1 A . Solženicynas Gulago archipelagas, t. 2 , Vilnius, 2009, p . 339 2 Pravda,1989 08 27.
metropolito Sergijaus pareiškimą: „Jei nugalėtų bolševizmas, tai šių kraštų gyventojai būtų pasmerkti neapsakomoms kančioms ir išnaikinimui“.3 Gyventojų iš Lietuvos pradėjo trauktis 1944 m. vasarą. Bėgimas nuo realaus pavojaus rezistentų vertintas nevienareikšmiškai. Lietuvos laisvės armijos direktyvose buvo net suformuluotas teiginys, jog kiekvienas paliekantis tėvynę sunkiu metu yra dezertyras.4 Vengdami sovietinių represijų, 1944 m. į Vakarus pasitraukė apie 60 tūkstančių Lietuvos gyventojų, tarp jų – 400 inžinierių, 300 gydytojų, 350 teisininkų, 2000 studentų ir vyresniųjų klasių moksleivių, daugiau kaip 1000 mokytojų, maždaug 400 aukštųjų mokyklų dėstytojų. Tarp pasitraukusiųjų buvo ir pusė Lietuvių rašytojų draugijos narių.5 Savanoriškai tremtį pasirinko 30 operos solistų, du trečdaliai baleto trupės, puikūs dirigentai, chorvedžiai, scenografai, kompozitoriai. Vis dėlto žmonės tikėjosi, kad Vokietijai kapituliavus, Taikos konferencijoje Vakarų šalys pareikalaus, jog Sovietų Sąjunga pasitrauktų iš užimtų teritorijų, pabėgėliams atsiras galimybė grįžti į Lietuvą. Tai buvo masinis išėjimas iš gimtosios žemės – egzodas. Didžiulė netektis mažai šaliai netekus inteligentijos ir akademinio jaunimo. Nuo raudonojo maro bėgo net tie, kuriems re3 R. Laukaitytė Lietuvos bažnyčios vokiečių okupacijos metais (1941–1944) Vilnius, 2010, p. 220. 4 N. Gaškaitė Pasipriešinimo istorija Vilnius, 2002, p. 113. 5 Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Lietuva 1940– 1990 , Okupuotos Lietuvos istorija, Vilnius, 2003, p. 364.
37
Istorija
PrieÐkario notarai anapus geleÞinËs uÞdangos
