NOTARIATAS
dr. Egidija Stauskienë
Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto civilinio proceso katedros profesorė
TEISMO VAIDMUO ŠEIMOS TEISINIŲ SANTYKIŲ BYLOSE Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija)1 38 straipsnyje įtvirtinta, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Konstitucijos 39 straipsnio 3 dalyje pažymima, kad nepilnamečius vaikus gina įstatymas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, kad šios nuostatos išreiškia valstybės įsipareigojimą įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos2. Pagrindinius šeimos santykių teisinio reglamentavimo principus įtvirtina ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso3 (toliau – LR CK) 3.3 straipsnis. Pagal jį šeimos santykių teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikoje grindžiamas monogamijos, santuokos savanoriškumo, sutuoktinių lygiateisiškumo, prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo, vaikų auklėjimo šeimoje, motinystės visokeriopos apsaugos principais bei kitais civilinių santykių teisinio reglamentavimo principais. Šeimos įstatymai ir jų taikymas turi užtikrinti šeimos ir jos reikšmės visuomenėje stiprinimą, šeimos narių tarpusavio atsakomybę už šeimos išsaugojimą ir vaikų auklėjimą, galimybę visiems šeimos nariams tinkamai įgyvendinti savo teises ir apsaugoti nepilnamečius vaikus nuo netinkamos kitų šeimos narių bei kitų asmenų ir kitokių veiksnių įtakos. Prioritetinė vaiko interesų apsauga pažymima ir Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos4 3 straips1 Lietuvos Respublikos Konstitucija // Lietuvos aidas, 1992, Nr. 220; Valstybės žinios, 1992, Nr. 33-1014. 2 Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo, Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios, 2012, Nr. 26-1200. 3 Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Valstybės žinios, 2000, Nr. 74-2262; Valstybės žinios, 2000, Nr. 82. 4 Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos ratifikavimo“ // Valstybės žinios, 1995, Nr. 60-1501; Valstybės žinios, 2001, Nr. 25.
24
nyje: imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai. Bendrosios vaiko teisių apsaugos nuostatos bei pagrindinės vaiko teisių apsaugos garantijos formuluojamos ir Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo5 4 ir 6 straipsniuose. Pagal LR CK 3.5 straipsnio 1 dalį asmenys savo nuožiūra įgyvendina šeimos teises ir nevaržomi jomis naudojasi, taip pat ir teise į šeimos teisių gynybą. Atsisakymas šeimos teisės ar jos įgyvendinimo nepanaikina šios teisės, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. To paties straipsnio 2–4 dalyje suformuluoti ir bendrieji šeimos teisių gynimo principai. Įgyvendindami šeimos teises ir vykdydami šeimos pareigas, asmenys privalo laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles, geros moralės principus ir veikti sąžiningai. Draudžiama piktnaudžiauti šeimos teisėmis, t. y. draudžiama jas įgyvendinti tokiu būdu ir priemonėmis, kurios pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims. Jeigu asmuo piktnaudžiauja šeimos teise, teismas gali atsisakyti ją ginti. Šeimos teises gina teismas, globos ir rūpybos bei kitos valstybės ar visuomeninės institucijos šio kodekso numatytais būdais. Teismas ir kitos institucijos turi siekti, kad šalys išspręstų ginčą taikiai – tarpusavio susitarimu, ir visokeriopai padėti šalims pasiekti tokį susitarimą. Bylos, kylančios iš šeimos teisinių santykių, nagrinėjamos civilinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgiant į šeimos teisinių santykių specifiką šių bylų nagrinėjimui yra taikomi tam tikri ypatumai. Pripažįstama, kad yra abipusis šeimos teisės ir civilinio proceso teisės ryšys. Šis ryšys pasireiškia dvejopai. Pirma, vienoks ar kitoks asmens teisinis statusas šeimos teisėje gali daryti įtaką jo teisiniam statusui civiliniame procese. Antra, civilinio proceso teisė atsižvelgia į šeimos teisinių santykių ypatumus ir nustato specialiąsias šeimos ginčų nagrinėjimo taisykles6. 5 Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas // Valstybės žinios, 1996, Nr. 33-807. 6 V. Mikelėnas Šeimos teisė. Vilnius, 2009, p. 71–72.
