DAUGIAU ŠVIESOS / MORE LIGHT by Povilas Ramanauskas

DAUGIAU ŠVIESOS

„Daugiau šviesos“ – tai grupinė tapytojų fotografijos paroda, apjungianti kelių kartų menininkus. Tiek fotografams, tiek ir tapytojams vaizdas yra neišvengiama kūrybos dalis, taip pat ir šviesa yra tapybos ir fotografijos bendras vardiklis. Kalbant apie kūrybos procesą – nuo kasdienių pastebėjimų, idėjos, motyvo atsiradimo iki galutinio rezultato fiksuoto vaizdo dalyvavimas visame tame laike yra neišvengiamas. Tapytojai labai dažnai naudoja fotografijos mediją savo pastebėjimams užfiksuoti, tačiau tai nebūtinai yra ar turi būti konkretus vaizdas, daiktas tai taip pat gali būti menininko fiksuojama nuotaika, spalva, šviesa, šešėlis, kuris bus atspirties tašku kūryboje – tapyboje. Nors šios fotografijos yra tapytojo darbinė medžiaga, kūrybos „dokumentai“, dažnu atveju tai gali būti laikoma ir baigtiniu kūriniu. Menininkai pasitelkdami fotografiją savo kūryboje atveria temporalią perspektyvą, išreikšdami nenumaldomą žmogiškosios tikrybės troškulį, kylantį reginių ir paviršutiniško vizualumo kultūroje. Integruota į tapybą, fotografija padeda plėsti konceptualią raišką ir išryškinti laiko slinktis, praeities ir dabarties sankirtas, individualios ir kolektyvinės atminties tematiką ir žmogaus egzistavimo laikiškumą. Povilas Ramanauskas

„More light“ – a painters‘ group photography exhibition, joining the artists of several generations. As a view is an inevitable part of the creative work for both photographers and painters, so light is a common denominator for painting and photography. Speaking of the creative process – starting from casual daily observations, an idea, originating of a motive to final result – the involvement of a fixed image is inescapable throughout this time flow. Painters very often use the photography media to capture their observations, but it does not mean that it is or it has to be a particular specific image, a thing – it may as well be an emotion that the artist is aiming to capture, a colour, light, a shadow, which will be a starting point in the creative process – painting. Although these pictures are the working material, „documents“ of the creative process for the painter, often they might be considered a finished work of art. Through photography, the artists open a temporary perspective in their works, expressing relentless thirst of human certainty, coming in the culture of scenery and shallow visuality. Integrated into painting, photography helps us expand the conceptual expression and expose the time slip, the intersections of the past and the present, subjects of the individual and collective memory and temporality of human existence. Povilas Ramanauskas

Arūnas Vaitkūnas

(1956 2005)

Arūnas Vaitkūnas domėjosi naujomis technologijomis bei kitomis medijomis. Fotografavimas buvo viena iš jų. Šeimos archyve yra nemažai sukaupta unikalių foto kadrų iš Lietuvos ir užsienio šalių. Fotografijos jam nebuvo medžiaga būsimiems tapybos darbams, tam daugiau tarnaudavo piešiniai ar etiudai. Tačiau fotografija turėdama sąsajų su tapyba A. Vaitkūnui buvo momentinis šviesos, autentiškos situacijos įamžinimas. Tapytojas, 2005 m. prieš išvykdamas į tarptautinį simpoziumą Gruzijoje, įsigijo mobilųjį telefoną su skaitmenine foto kamera. Motyvai nuotraukose, iki šiol niekur neeksponuoti, fiksuoti mobiliuoju telefonu: 2005 04 30 Lietuvoje ir 2005 05 08 Gruzijoje. Aušra BarzdukaitėVaitkūnienė

Laima Drazdauskaitė

(1947)

Kurti judesį, laiko iliuziją ar struktūrines paveikslo įtampas yra nuolatinės ir gan sudėtingos tapybos užduotys. Todėl man įdomu, kai galiu „sujudinti" fotografiją ir pasinaudoti visai kitokiomis išraiškos galimybėmis.

Eimutis Markūnas

(1959)

Fotografiją naudoju tik tais atvejais, jeigu įdėjai išreikšti nerandu alternatyvų ar papildinių.

Aušra BarzdukaitėVaitkūnienė

(1962)

Realybė man kaip nuolatos prieš akis mirguliuojanti, besikeičianti, nepertraukiamai judanti juosta ar skraistė. Fotoaparato mygtuko spragtelėjimas tos realybės įkalinimas kadre, efemeriškos šviesos ar kintančių dūmų, rūko formų sustabdymas, vėliau, galbūt, įgysiančiose tapybinius pavidalus. Fotografija jausmo, patirto tam tikrame laike, prisiminimas.

Jūratė Jarulytė

(1973)

Fotografiniai užrašai, pasižymėjimai, eskizai mano tapyboje praranda vizualų aktualios tikrovės atpažįstamumą. Jie taip pat tampa savarankiškais vaizdo bei garso darbais ir taip praplečia tapybos darbą.

Židrija Janušaitė

(1973)

Fotografija savos tikrovės atspindžiai, sluoksniai, perėjimai, susitikimai, prisilietimai.

Agnė Jonkutė

(1974)

Fotografija prisiviliojo mane seniai, gal nuo paslaptingo tėtės užsidarymo vonioj su raudona šviesa, o gal pamačius prosenelio sumeistrautą medinį fotoaparatą, kurį ir šiandien kartais „užtaisau“ kaip ypač subtilią šviesos gaudyklę. Fotografija man yra būdas užsirašyti momentus, kurie kai kada „persirašo“ į aliejinės tapybos vaizdus.

Jovita AukštikalnytėVarkulevičienė

(1977)

„Paribio portretai“. Manau, kad kiekvieno žmogaus veide galima perskaityti jo būseną, nuotaiką, dalelę gyvenimo ir pan. Tačiau yra situacijų, kada tradiciškai suvokiamo portreto išraiškingumas, realistinis veido bruožų vaizdavimas gali būti skausmingas ar tiesiog etiškai neįmanomas. Ar galiu tapyti ir eksponuoti žmogaus portretą, jei jo gyvenimas yra už „realaus“ pasaulio ribų ir jis sunkiai supranta viešus atvaizdo demonstravimo kontekstus?

Milda Gailiūtė

(1984)

Fotografuodama dokumentuoju. Nuotraukas naudoju savo kūryboje. Tapydama remiuosi nuotraukomis, taip sugrįždama prie man tapybos metu svarbių dalykų.

Giedrius Zaura

(1985)

Fotografuoju daiktus, reiškinius, kurie vizualiai ir dažniausiai netikėtai išlenda iš kasdienybės. Objektai ir situacija gali nieko nereikšti. Fotografija man yra lengviausia medija greitai užfiksuoti vizualiai kilusią idėją.

Aistė Dabkevičiūtė

(1986)

Kelionė. Yra kelionė ir krovinys. Keliaujant visada su savimi turiu kuprinę. Mano krovinys senas, naudotas senelio Zenit fotoaparatas. Manau, jog kelionė tave formuoja. Tu esi vienas su savo neaiškumo kompasu. Kūryba tampa neatsiejama nuo kasdienybės proceso. Nuotrauka vienas iš mano saviraiškos būdų, neatsiejama asmeninio, kūrybinio proceso dalis, kurioje vis atrandu save. Vienas kadras vienas momentas, niekada tiksliai nežinai, kokią nuotrauką turėsi. Šie momentai man labai svarbūs jie mano dokumentai.

Karolis Vaivada

(1987)

Mano kūryba tiesiogiai su fotografija nesusijusi. Fotografijos nevirsta į konkrečius kūrinius, tačiau jos prisideda prie vizualios kūrybinės raiškos vystymosi. Kūrybos pagrindinė išraiškos priemonė yra šviesa tiek dirbtinė, tiek natūrali. Fotografijose fiksuoju šviesą įvairiausiose jos formose, tai lyg nuolatinis šviesos ieškojimas aplinkoje.

Povilas Ramanauskas

(1987)

Esu dėkingas fotografijai už galimybę fiksuoti reikšmingus momentus, kurie dažnai būna atspirties tašku kūryboje.

Rosanda Sorakaitė

(1988)

Fotografija man ne tik tiksli realybės fiksavimo priemonė, tikrovės pėdsakas, bet ir būdas apmąstyti temporalumą ir laikiškumo tėkmę.

DAUGIAU ŠVIESOS / MORE LIGHT Kauno fotografijos galerija / Kaunas Photography Gallery Menininkai / Artists Arūnas Vaitkūnas Laima Drazdauskaitė Eimutis Markūnas Aušra BarzdukaitėVaitkūnienė Jūratė Jarulytė Židrija Janušaitė Agnė Jonkutė Jovita AukštikalnytėVarkulevičienė Milda Gailiūtė Giedrius Zaura Aistė Dabkevičiūtė Karolis Vaivada Povilas Ramanauskas Rosanda Sorakaitė Idėja / Kuratorius

Idea / Curator

Povilas Ramanauskas Katalogo sudarymas / Dizainas / Design Giedrius Zaura Povilas Ramanauskas

Kūrinių nuotraukos ir tekstai autorių nuosavybė

Kauno fotografijos galerija, 2015

Projektą „Daugiau šviesos“ iš dalies finansuoja: Kauno miesto savivaldybė ir Lietuvos kultūros taryba

ISBN 9786098099133