Pievos dar kvepėjo medumi

Šiame kūrinyje minimi asmenys gali turėti panašumų su realybėje sutinkamais asmenimis. Tokio poveikio specialiai nesiekta, bet koks panašumas yra atsitiktinis ir nenumatytas.

Kūrinys yra kūrimo stadijoje, todėl galimi įvairūs pakeitimai. *Vy production* *2011*

Pievos dar kvepėjo medumi, o saulė svilino mūsų veidus. Godžiai rijome jos šilumą ir ji vertė mus šypsotis.

Tos šypsenos nebuvo dirbtinės, nes viduje širdys taip pat džiaugėsi. Laimės, atrodė, dabar niekas nebegali atimti. Ji priklauso tik mums. Savo laimę sugavome tarsi vėją laukuose.

Tavo delnas lėtai prisiglaudė prie mano veido. Savo žydromis akimis dar kartą mane pakerėjai. Atsispirti ir vėl nebuvo galimybės.

Tavo akys privertė mane susimąstyti, kiek visko teko patirti, kol atėjo laikas mėgautis šia akimirka.

Mielasis, aš tavęs taip laukiau, man tavęs taip reikėjo. Tu suteikei man progą džiaugtis tuo, ką turiu. Daugiau man nieko nebereikia.

Mano vidus tarsi šaukė iš laimės. Jam taip pat buvo gera, jis džiaugėsi dėl manęs. Aš nieko neprašiau, bet gavau viską. Tokia meilės esmė – ji suteikia viską, ko žmogui gali reikėti. O kai jos nėra, atrodo, jog neturi nieko.

Tavo akys laukė manojo žvilgsnio. Kilstelėjau akis ir mūsų žvilgsniai susitiko. Viskas truko tik sekundes, bet man tai buvo kone amžinybė. Tos akimirkos – jos tik mūsų. Niekas negali jų atimti.

Aš girdėjau, kaip šnabždi mano vardą, kaip vis kartoji jį tarsi kokį magišką užkeikimą. Tu užkeikei mane amžinai priklausyti tau, bet aš nepykstu. Man patinka būti tavo kaline. Nors ir amžinai.

Pajutau, kaip laisvąją savo ranka priglaudi mane arčiau. Jutau, kaip daužosi tavo širdis, galėjau suskaičiuoti kiekvieną jos dūžį. Žinojau, ji kaskart suplaka dėl manęs.

Buvome tarsi palaimintieji idiotai. O jie juk turėtų būti laimingiausi žemėje, ar ne? O mes tokie ir esame – laimingiausi, nes priklausome vienas kitam.

Mielasis, bučiuok mane ir niekada nesustok. Aš noriu skęsti tavyje. Noriu amžinai būti Rojuje. Tik nenustok manęs mylėjęs. Aš neištverčiau. Tu būk šalia manęs. Ir nepalik manęs. Dabar tu mano oras, kuriuo kvėpuoju. Aš myliu tave, kaip slieką myli alkana žuvis. Kaip gėlė myli ilgai lauktą lietų. Aš myliu tave, kaip batonas myli sūrų sviestą. Tu nusijuoksi, bet, taip, aš kvailė ir myliu tave šitaip.

Nagi, nebijok. Priglausk savo lūpas prie manųjų. Leisk man kvėpuoti ir nepamiršk kvėpuoti pats. Mes žaisim karą ir abu laimėsim. Ir vėl būsim laimingi. Ar tu nematai, kaip aš maldauju? Aš jau priklausoma nuo tavęs, man reikia tavo deguonies.

Taip. Bučiuok mane ir nesustok. Leisk man kvėpuoti.

2

I. Blankios žibintų šviesos apšvietė mano siluetą. Tik žibintai dabar regėjo mane, o lietaus lašai plovė mano veidą. Buvau kiaurai pernirkusi, tačiau tas man neberūpėjo. Ėjau niekam, net man pačiai, nežinomu keliu.

Kojos pačios rinkosi kryptį, o aš buvau tik jų vergė. Gatvėje žmonių beveik nebuvo, o tie, kuria ja ėjo, slėpdamiesi po margaspalviais skėčiais, skubėjo į šiltus namus.

Manęs namuose niekas nebelaukė. Jų šiluma dingo. Niekas nebebuvo miela ir gražu. Dingau iš ten kaip įmanoma greičiau. Niekas negalėjo matyti manęs tokios sugniuždytos ir silpnos. Pasidaviau vakaro tamsai ir ėjau pirmyn. Kojos pynėsi viena už kitos ir mano žingsniai nebebuvo tvirti. Viena klaida ir būčiau parklupusi.

Bet vis vien ėjau tolyn.

Nežinau, kiek laiko jau praleidau gatvėje, bet net ir nenorėjau to laiko skaičiuoti. Buvo per sunku suvokti laiko prasmę. Jis prabėgo taip greitai, paliko tik prisiminimus, o su jais ir skaudžias žaizdas.

Laidau nakčiai priglausti mane ir guosti. Mano skausmas šiąnakt buvo ir jos skausmas. Dangus verkė mano ašaromis, o naktis savo vėsa glostė mane ir bandė nuraminti. Tačiau mano širdis tam priešinosi. Ji nieko nebenorėjo. Ji tikėjo pažadais, kuriems nebuvo lemta išsipildyti. Tikėjo svajonėmis, kurios taip ir neišvydo dienos šviesos. Atidavė save visą, o kaip atlygį gavo tik skausmą.

Prisiminimai ėmė kilti į paviršių. Akyse pasidarė tamsu nuo susikaupusių ašarų. Kelio jau nebemačiau.

Kojos už kažko užkliuvo ir aš griuvau ant šaltos žolės. Apkabinau save. Viduje rėkiau, man skaudėjo.

Skausmas ėmė veržtis į išorę. Šaukiau kaip laukinė, bet tai man neberūpėjo. Niekas neberūpėjo. Norėjau tik pradingti, kažkaip numalšinti šitą širdgėlą. Bet neberadau tam jėgų.

Pasauliui mano skausmas neberūpėjo. Aš pati dėl to buvau kalta. Turėjau susiprasti, bet buvau akla ir nepastebėjau ženklų anščiau. Aš buvau verta šio skausmo.

Noriu grįžti į tas dienas, kai buvau laiminga. Kai mokėjau mylėti ir nebijojau suklysti. Norėjau tik mylėti.

Nesvarbu ką: kad ir žydrą dangų, kad ir šaltą lietų. Aš mylėjau žemę, jos kuriamą grožį. Jos sukurtą tave.

Bet tu parodei savo tamsiąją pusę. Tu nebuvai sukurtas žemės. Ji tave tik nešiojo. Tave sukūrė pragaras.

Paleido, kad rodytum savo juodąją pusę. Bet aš mylėjau tave. Taip, aš idiotė, nes mylėjau patį šetoną. Esu pasmerkta būti amžina tokia, nes mylėsiu tave dar ilgai. Aš taip pat noriu į tavo pragarą, jeigu ten rasiu ir tave. Žolė kvapni ir drėgna. Glosto mano veidą. Žolės gaiva mane ramina. O tu ateini ir užmerki mano akis... *** Ne, mielasis, dar nežadink manęs. Nuimk savo šiltą delną nuo mano veido, man karšta. Aš noriu vėsos.

Nenoriu, kad mane liestum. Aš ištrinsiu tave iš savo gyvenimo, nors ir myliu tave. Nebenoriu daugiau kentėti.

Aš pamiršiu tave, o tu mane...

- Ana, - išgirstu šnabždant.

Nenoriu pramerkti akių. Balsas per daug pažįstamas. Manęs čia nėra. Tu manęs nematai. Išnyk, išnyk, tarsi prakeikimą kartosiu...

- Ana, prašau, prabusk..- kartoja šėtonas.

Bet aš ir toliau rami. Tu manęs nematyk, išnyk, išnyk...

Pajutau šiltas rankas ant savo pečių. Krūpteliu. Rankos lėtai mane kislteli. Bandau priešintis, bet nerandu jėgų. Paleisk mane ir išeik dabar, kol dar nevėlu. Kol vėl nepradėjau tavęs mylėti. Kol vis dar nekenčiu tavęs.

Dabar pats laikas.

Jaučiau, kaip šėtonas mane neša. Atsargiai pramerkiu akis. Taip, aš teisi. Tai jis. Ir jis mane neša. O kur, nežinia. Tik šėtonas tai žino, bet jis nepastebi, jog aš pramerkiau akis. Gerai, vadinasi spėsiu jas laiku užmerkti.

Viduje meldžiausi, kad jis greičiau mane paleistų. Nenorėjau jo regėti. Grįžk į savo pragarą, šėtone. Grįžt ten, iš kur atėjai.

Jaučiau, jog baigiu išprotėti. Viskas turėjo baigtis ne taip. Turėjau pabusti viena ir grįžti namo. Pradėti naują gyvenimą. Bet jis viską sugriovė. Kaip visada. Jis visada griovė mano gyvenimą.

- Ana, atleisk man, prašau, - sumurmėjo jis. – Tai turėjo būti tik tavo pačios labui. Tu dar jauna, tau viskas priešaky. Atleisk man.

Jis ėjo toliau. Staiga stabtelėjo ir aš pajaučiau, kaip jis pravėrė sunkias duris. Tada ėmė lipti laiptais. Jais lipo ilgai. Vadinasi, jis neša mane namo. Į mano namus. Bent tiek laimės. Jis paliks mane ir išeis. O tada įsivyraus ramybė. Taip ilgai laukta ramybė.

Jis turėjo raktus nuo mano buto. Lėtai pasuko raktą spynoje ir pravėrė buto duris. Pajaučiau savo namų šilumą. Širdį užliejo menka palaima – dabar aš savo teritorijoje.

3

Tačiau mano ramybę drumstė pašalietis. Jis buvo čia, laikė mane, lietė mane. Ankščiau viską būčiau dėl to atidavusi, bet dabar jis man buvo svetimas.

- Viskas ne taip paprasta, Ana, - tada tarė jis. – Negi norėtum, kad tave apgaudinėčiau ir tik po ilgo laiko būčiau pasakęs, jog viskas baigta? Juk tau būtų dar sunkiau.

Jaučiau, kaip akyse kaupėsi ašaros. Gerklėje jutau užstrigusį didžiulį gumulą. Žmogus, kuris man buvo viskas, mane palieka. Manęs nebemyli. O gal ir niekada nemylėjo.

- Ana, neverk. Prašau, man skaudu tave tokią matyti.

- Aš tave myliu... – tyliai sumurmėjau. – O tau manęs nebereikia.

Kūkčiojau. Priešais regėjau mylimąjį, kuriam aš jau niekas.

Paskutinį kartą pažvelgiau į jo gilias akis. Jo ryškius lūpų linkius. Jo apgamą ant kaklo. Mielasis, tu man viskas. Suprask tai. Nepalik manęs. Tačiau ištarti tai garsiai neišdrįsau.

Trumpam užmerkiau akis. Ašaros ėmė riedėti veidu. Vėl atmerkiau akis ir dar kartą jį nužvelgiau. Aš myliu tave. Ir dar ilgai mylėsiu. Deja.

Aš pabėgau. Aš nemoku kovoti. Aš per silpna. Dabar taip pat. Nemoku tau priešintis. Tu šalia, aš jaučiu tavo šilumą ir man daugiau nieko nereikia. Nes aš nebenoriu. Žinau, dar šiek tiek laiko ir bus per vėlu. Aš vėl pamiršiu, kaip tavęs nekenčiu. Per savo silpnumą kentėsiu. Mano meilė be atsako. Išeik, kol dar nevėlu. Kol dar galiu tavęs išsižadėti.

- Išeik, - išsprūdo.

- Ana.. – sušnabždėjo jis.

- Erikai, palik mane ramybėje. Nebeskaudink manęs.

Jis atsargiai paguldė mane į lovą.

- Ana, aš negaliu... Pasikalbėkime. Prašau.

- Nenoriu. – griežtai pratariau. – Išeik.

- Ne, - paprieštaravo jis. – Tu mane išklausysi.

Užsimerkiau. Bandžiau jį ignoruoti. Tavo vardas dabar tapo nuodu. Bijau jį minėti, nenoriu mirti. Noriu gyventi, bet be tavęs. Palik mane. Visam.

Erikas uždėjo savo ranką man ant peties. Lėtai lėtai akmenį paliesk. Aš tau dabar tik nereikšminga statula.

- Išeik, - pakartojau.

Erikas patraukė ranką ir atsisėdo ant sofos.

- Tik tada, kai išklausysi.

Atsidusau. Taip, aš ir vėl pralaimėjau.

- Trumpai.

Jis kelias akimirkas tylėjo.

- Nežinau, net nuo ko pradėti. Maniau, kad tikrai tave myliu. Tu buvai kitokia mergina negu aplinkinės.

Sužavėjai mane. Buvai tarsi neištirta vietovė, kuriai trūko žmogiško prisilietimo. Ta nežinomybė patraukė.

Prisiminiau mūsų vakarus. Mūsų pokalbius prie arbatos puodelio. Tą juoką, tą rimtumą. Ir galop tą artumą.

- Ana, pažvelk į mane. – pratarė Erikas. – Ar nieko nepastebėjai?

Tada rimtu žvilgsniu jį apžiūrėjau. Jis atrodė visai nepasikeitęs, toks pats savotiškai mielas.

- O ką aš turėčiau pamatyti? – nustebau.

- Ar nepastebėjai, kaip aš į tave žiūriu?

- Na gal... – tada gerai pagalvojau. – Pastebėjau, - galop pripažinau. – Bet ką tu turi omeny?

- Ana, ar tu dar nesupratai?

- Ko? – dar labiau nusistebėjau.

- Kvailute, - nusijuokė Erikas, - tu man patinki.

Tai buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Taip netikėta. Tačiau malonu. Tai paglostė mano širdį.

Džiaugiausi, jog ta simpatija abipusė.

Bet ta laimė baigėsi. Dabar viename kambaryje sėdėjo du svetimi žmonės. Juos siejo tik trumpa bendra praeitis.

- Kai tu ėmei atsiskleisti, pajutau, jog manyje kažkas keičiasi. – toliau kalbėjo Erikas. – Tada maniau, kad tai meilė. Su tavimi pasijaučiau laimingas. Tą akimirką aš tikrai maniau mylįs tave!

Tie žodžiai varstė mane kiaurai. Jie priminė, kokia tada laiminga aš buvau.

- Ar galiu belstis į tavo širdį?

- Erikai, apie ką tu?

Jis švelniai suėmė mano rankas ir pažvelgė į akis.

4

- Ana, aš myliu tave.

Suklusau. Tie žodžiai privertė mane atsimerkti. Tokius žodžius girdėjau pirmą kartą. Ir jie glostė man širdį, privertė nusišypsoti plačia idiotiška šypsena. Tačiau ji buvo tyra, nuoširdi šypsena.

Paleidau Eriko rankas ir stipriai jį apkabinau.

- Aš jau seniai laukiau tokių žodžių. Erikai, aš tave taip pat myliu. Labai labai.

Jutau švelnų Eriko kvėpavimą, jo širdies dūžius. Buvo taip gera laikyti jį apkabinus. Taip, buvo.

Tačiau dabar labiausiai bijojau, kad Erikas neprieitų arčiau. Kad vėl nepajausčiau jo saldaus kvapo. Kad vėl nenorėčiau jo apkabinti. Nes ta meilė dar gyva. Taip greitai aš jos negaliu išplėšti. Bet iš jos jau jokios naudos. Ta meilė jau niekam nebereikalinga. Tu ją sutrypei, tu ją sunaikinai. Atėmei iš mažos mergaitės paskutinę viltį būti laiminga. Sugriovei jos svajonių pasaulį. Jame tavęs jau nebėra, dabar jame aš viena.

Palik mane vieną ir čia – realybėje. Aš nebenoriu tavęs. Man nebereikia tavęs. Aš nebenoriu mylėti tavęs, šėtone!

Akyse ėmė kauptis ašaros. Erikas tuoj pat tai pastebėjo. Ir, mano nelaimei, atsidūrė per arti manęs.

- Išeik. Prašau. Maldauju. – per ašaras iškošiau.

Erikas mane apkabino ir stipriai priglaudė prie savęs. Taip, kaip ankščiau.

- Ana, aš nenorėjau, kad tu kentėtum. Atleisk man, aš kvailys, bet taip geriau tau pačiai. Viskas tik tavo pačios labui.

- Išeik, - pakartojau, - kol dar galiu tavęs nekęsti.

Tačiau Erikas manęs nepaleido. Laikė tvirtai priglaudęs prie savęs, taip dar labiau mane žlugdydamas.

- Kodėl tu šitaip elgiesi? – tyliai paklausiau.

- Kaip?

- Kodėl nepalieki manęs ramybėje? Jeigu tau nebereikia manęs, tai galutinai palik mane. Leisk man tyliai kentėti vienai. O gal jauti malonumą mane šitaip kankindamas?

- Ana, - sušnabždėjo Erikas. – Aš bandau rasti būdą, kad tu mažiau kentėtum. Man skaudu matyti, kad tave padariau nelaiminga.

- Būdamas šalia tik dar labiau viską apsunkini. Išeik. Aš nenoriu tavęs matyti.

Erikas atsitraukė. Jo šiluma apleido mane. Ir vėl pasijaučiau viena. Tačiau šis jausmas leido man apsiraminti – tuoj viskas bus baigta. Jis išeis ir gyvenimas prasidės iš naujo.

Aš pamiršiu viską, kas mus siejo, kas tarp mūsų įvyko. Pamiršiu tą naktį, kai tapau jo. Kai mūsų kūnai liejosi į vieną, kai maniau, kad jis išties mane myli.

Tačiau viskas buvo tik iliuzija. Jis suklydo, aš taip pat. Jis nemylėjo manęs, o aš tikėjausi, jog viskas gražu ir tarp mūsų liepsnoja meilė. Bet ji greitai užgeso. Viskas tebuvo graži apgaulė. Aš bent akimirką buvau laiminga.

Savo mielais žodžiais jis statė mano gyvenimą nuo pagrindų. Jis saugojo jį savo delnuose, o tada stipriai juos suglaudė ir mano gyvenimas subyrėjo į šipulius. Jis viską užbaigė taip staiga, kaip pradėjo.

Dabar Erikas stovėjo priešais mane ir nežinojo, kaip elgtis. Mintyse maldavau, kad jis greičiau išeitų, kad galėčiau kentėti viena, bet jis delsė. Erikas vis dar stovėjo ir net neketino trauktis.

- Erikai, prašau, išeik.

Erikas nuosaikiai linktelėjo ir žengė žingsnį link durų.

- Atleisk man už viską. Tikiuosi, galėsim likti draugais kaip ir ankščiau, - tyliai pratarė ir išėjo.

Dar akimirką sėdėjau nieko nesuvokdama. Tačiau staiga atsitokėjau – galop viskas baigta. Jis galutinai išėjo. Aš viena. Viskas baigta. Taip, baigta. Šis vienintelis žodis mane galutinai mane palaužė. Mano gyvenimas baigtas.

Pasijaučiau dar silpnesnė negu Erikui būnant šalia. Kritau ant lovos, o veidą įsikniaubiau į pagalvę. Ašaros nevaldomai riedėjo iš mano akių.

Aš jau nebegaliu.Širdį be galo skauda.Nebenoriu nieko,nebenoriu meilės. Noriu tik užmigti ir niekada nepabusti. Taip būtų teisingiausia. Akys užsimerkit. *** Skausmas kartais tampa išganingu dalyku. Kai jis praeina, pasijauti tarsi naujai gimęs. Tada tampa daug geriau.

Pramerkusi akis galop suvokiau laiko prasmę. Išaušo rytas. Pirmas tikras rytas mano naujame gyvenime.

Kambaryje buvo tvanku, todėl pirmiausia nuėjau atidaryti langą. Mano bruzgesį kažkas išgirdo.

- Ana, mieloji, jau pabudai? – iš kito kambario paklausė mama.

- Taip, - atsakiau.

5

Po keleto sekundžių mama jau buvo mano kambaryje.

- Tau viskas gerai? – pasiteiravo ji.

Atsidusau: - Taip, žinoma.

Tačiau mama įtariai į mane pažvelgė. Jos taip lengvai neapgausi.

- Man taip neatrodo. – pratarė ir priėjo arčiau manęs. – Mieloji, kas nutiko?

Tylėjau. Bijojau prasižiot ir viską vėl iš naujo prisimint. Žinojau, kad bet koks prisiminimas apie tai, kas įvyko, mane vėl smogs žemyn. Negalėjau leisti sau apie tai galvoti, kol visiškai nenustosiu jo mylėjusi.

- Ana, kalbėk su manimi.

- Atleisk mama, negaliu. – pratariau ir išėjau iš kambario.

Tačiau mama nepasidavė. Ji sekė paskui ir tikėjosi viską iš manęs išpešti. Tačiau aš nieko nenorėjau jai pasakoti.

- Mama, nėra ką pasakoti, - sušukau. – Viskas baigta! Ar dabar tu laiminga? Juk tu seniai to norėjai...

- Tu su juo išsiskyrei? – nustebo mama. Linktelėjau. Pajutau, kaip akyse ėmė kauptis ašaros. Mama tai pastebėjo ir tuoj pat mane apkabino. – Ach, mieloji, atleisk. Laikykis. Viskas bus gerai. Tik tu laikykis. – šnabždėjo mama ir bučiavo mano plaukus.

Buvo gera, kad kažkas laiko mane apkabinęs. To artumo man reikėjo labiau negu bet ko. Ypač šią akimirką. Tačiau tuo pačiu ir bijojau. Toks artumas man priminė tai, ko nenorėjau prisiminti.

Atsitraukiau.

- Aš šiandien eisiu prasiblaškyti, gerai? – atsargiai paklausiau mamos.

- Gerai, tik neik viena. Pasikviesk kokią nors draugę kartu.

Linktelėjau. Padarysiu bet ką, kad tik galėčiau ištrūkti ir užsimiršti. *** Pasirinkau vietą, kurioje buvo daugybė žmonių. Tarp jų ieškojau vietos savo užsimiršimui. Naiviai tikėjausi tarp jų atrasti žvilgsnį, kuris mane išgelbėtų. Tačiau tai nebuvo tas vakaras, kurio man reikėjo. To žmogaus aš neradau.

- Migle, aš jau eisiu. – pratariau draugei. – Man per daug nuobodu.

Miglė kurį laiką tylėjo.

- Aš eisiu kartu. Važiuojam pas mane. Išgersim vyno, ramiai pasėdėsim, pakalbėsim. Ryte galėsi keliauti namo, gerai?

Atsidusau. Tai reiškė mano sutikimą.

Prieš grįžtant į Miglės namus, dar užsukome į parduotuvę. Nusipirkome keletą butelių vyno. Laukė ilga naktis. Šyptelėjau: galbūt to man ir reikia?

Miglės namuose buvome dviese. Jos tėvai kaip tik buvo išvykę, todėl mudvi be jokių problemų galėjome daryti ką norėjome. Štai, pirmasis vyno butelis jau atkimštas, vynas ramia srovele teka į mūsų taures. Glaudžiu taurę sau prie lūpų ir godžiai jį nuryju.

6