Šis kūrinys nėra baigtas ir tai tėra ištraukos iš prologo
Mergina sunėrė rankas ant krūtinės ir pažvelgė į kaitrią saulę. - Ši vasara bus mūsų, - pakartojo jau ne kartą girdėtus žodžius. Šalia jos stovintis vaikinas, apkabino ją. Jo lūpos švelniai nuslydo merginos skruostu. - Jie negali mūsų išskirti. Jie neturi teisės, - pratarė jis. Mergina tik linktelėjo ir užmerkė akis. Ji žinojo, jog jo žodžiai taip ir gali likti tik neištesėtu pažadu. Bet tai įvyktų ne dėl jo kaltės. Vaikinas ją nuoširdžiai mylėjo, dar labiau negu mergina jį. Staiga pievelė, kurioje buvo pora, dingo. Mergina pramerkė akis ir jos skruostu nuriedėjo gaili ašara. - Kodėl jie taip padarė? – klausė ji. Jos atmintyje ėmė skrieti vaizdiniai. Malonūs ir glostantys širdį. Vaikinas jai buvo visas gyvenimas, dėl jo ji galėjo paaukoti gyvenimą. Bet viskas žuvo. Jie uždraudė jiems matytis. Brangiausi žmonės atėmė iš merginos laimę. <•••> Lilė atsargiai pramerkė akis. Ji visai nejautė savo kūno. Šiek tiek pasistengusi, ji pasuko galvą į kairę ir šalia savęs išvydo kraujais plūstančią tarnaitę. - Siuzana, - virpančiu balsu pratarė, tačiau Siuzana nieko neatsakė. Lilė pabandė pajudinti tarnaitę, tačiau, vos tik ją prilietė, jos ranka kiaurai perskriejo Siuzanos kūną. Staiga Lilė pajautė, kaip jos kūnas ėmė kilti aukštyn. Ji pažvelgė žemyn ir po savimi išvydo ne ką kitą, kaip save pačią. Lilė pabandė nusileisti žemyn, bet kūnas jos neklausė. Ji vis kilo ir kilo aukštyn. Lilė labai aiškiai girdėjo vienintelės širdies plakimą, bet ji buvo įsitikinusi, jog tai tikrai ne Siuzanos širdis. Skriedama, Lilė matė tik dangų. Po kelių minučių ji išvydo miestą, kuriame gyveno prieš tai. - O dieve, - pratarė Lilė. – Aš turbūt miriau. Tačiau išties ji manė klaidingai. Lilė vis dar buvo gyva. Jos širdis plakė, kraujas tekėjo venomis. Ji vis dar buvo be sąmonės, pakeliui į ligoninę. Sunkvežimio vairuotojas iškart pranešė apie įvykusią avariją. Staiga Lilė pajuto, kaip kažkas traukia ją atgal. Lilė nesipriešino ir pasidavė ją nešančiai srovei. Tada dar kartą pajuto dūžius į krutinę ir jos akys, nenoriai prasimerkusios, išvydo ryškią šviesą. <•••> Iki pievelės Lilė užtruko vos pusvalandį. Ji puikiai žinojo, jog pievelė Toriui yra prie pat namų, todėl jis jau turėtų čia būti. Ir ji neklydo. Nugara į ją ant pievelės sėdėjo Toris. Tas pats šviesiaplaukis vaikinas, kurį taip mylėjo Lilė. Tyliais žingsniais ji nutipeno link jo ir atsargiai uždėjo savo delnus jam ant akių. Vaikinas kiek krūptelėjo, tačiau nepasimetė. Jis savo delnais suėmė Lilės delnus. - Pasiilgau tavęs, – pratarė Lilė ir priklaupusi greta atitraukė savo delnus. - Aš tavęs taip pat, – atsakė Toris ir atsisuko. Tuomet sustingo. Jo akys paklaikusios žiūrėjo į Lilę. - Kas tu? – garsesniu negu įprasta tonu paklausė. <•••> Mergina akimirkai sustojo ir įsižiūrėjo į namą. Jai tai buvo viena mieliausių vietų. Viskas aplink jai buvo miela. Ir ji negalėjo to pakeisti. - Raktai, – staiga dingtelėjo merginai. Ji prisiminė, jog prieš pat išvažiuojant, raktus ji paslėpė po savo kambario langu. Tebuvo viena galimybė įsitikinti, ar jie tebėra ten, kaip tik nueiti ten ir patikrinti. Lengvais žingsniais ji apėjo vakarinę namo dalį ir atsidūrė prie savo kambario lango. Po juo kiurksojo jau seniai neprižiūrėta erškėtrožė. Įkišusi ranką, Lilė ėmė ieškoti raktų. Po ilgų paieškų, jai pavyko juos rasti. Mergina grįžo prie paradinės namo dalies ir nuėjo link jų durų. Galop atradusi tinkamą raktą, ji jį pasuko ir spyna atsirakino. Giliai kvėpuodama, mergina paspaudė durų rankeną žemyn ir pravėrė duris. Ją iškart pasitiko duslus namų
oras. Ignoruodama visą tai, ji įžengė į vidų ir uždarė duris. Ji atsidūrė siaurame ir ilgame koridoriuje. Tarsi pamiršusi, kaip atrodo jos namai, Lilė žvalgėsi aplinkui. Pažvelgusi į veidrodį, ji ėmė klykti. <•••> - Čia niekas taip ir nepasikeitė, – žvalgydamasis po Lilės kambarį, pratarė Toris. - Dar nebuvo laiko ką nors keisti, – šyptelėjo. – Prisėsk. Mūsų laukia ilgas pokalbis. Vaikinas linktelėjo ir prisėdo ant kėdės. Jis atidžiai žiūrėjo į Lilę, vis dar netikėdamas, jog tai ištiesų ji. - Kaip viskas įvyko? – paklausė jis. – Kaip tu atsidūrei šiame … kūne? Lilė trumpam sutriko. - Kokia šiandien diena? – tyliai paklausė. - Birželio šešiolikta, – atsakė Toris. Mergina trumpam susimąstė. - Būtent šią dieną aš išvykau, – Toris lintelėjo. – O vakar ryte dar buvo rugsėjo pirmoji. Toris nustebo, tačiau nieko nepratarė. - Vakar turėjo būti pirmoji diena naujojoje mokykloje. Siuzana mane vežė į ją, kai mes patekome į avariją. Prabudusi ligoninėje, iš ten pabėgau, ir tada, pamačiusi, jog esu Akelyje, susiradau tave. Tik po to sužinojau, jog esu ne savo kūne. Tuo labiau nežinojau, jog dabar ir vėl vasara. Kažkokiu būdu staiga praleidau devynis mėnesius. - Tai skamba taip neįtikėtinai. – pareiškė Toris. - Tu vis dar netiki, jog aš išties esu aš? Toris atsargiai linktelėjo. - Tuo patikėti sunkiausia. Kurį laiką įsivyravo tyla. Tiek Lilės, tiek Torio galvoje įsivyravo sumaištis. Toriui buvo labai sunku patikėti, jog prieš jo akis stovi toji Lilė, kurią jis paskutinį kartą matė. Mergina priešais jį buvo visiška priešingybė ir vertė daryti klaidingas išvadas. - Manai, tai reinkarnacija? – staiga paklausė Toris. - Tai bene vienintelis logiškas paaiškinimas. Toris dar kartą įdėmiai nužvelgė Lilę. - Dabar tu kitokia. Kaip tau pavyko atsidurti mano namuose nepastebėtai? Kurį laiką Lilė tylėjo. Jai nepavyko rasti tinkamų žodžių, kuriais galėtų viską paaiškinti. Ji pati neką daugiau žinojo. Viskas buvo tik naujai atrasti potyriai. - Ir aš norėčiau tai žinoti. Viskas, kas man žinoma, tik tai, jog galiu palikti savo kūną, o sielą nukelti kitur. Daugiau nieko.