3 minute read
3 pav. Sąmoningumo klasteriai. Autorės schema
4.2.3 Dvasia
Danielio A. Helminiako modeliuose žmogaus dvasia laikoma įžvalgos, sąmoningumo, supratimo ir kitų samprotavimo galių psichine funkcija. Ji skiriasi nuo atskiro psichikos komponento, kuris apima mūsų emocijas, vaizdus, atmintį bei asmenybės esybes (Helminiak, 1996).
Olafas Stapledonas apibrėžė žmogaus dvasią kaip susidedančią iš meilės, sumanumo ir kūrybinio veiksmo. ( Stapledon, 1944)
Pasak istoriko Oswaldo Spenglerio, Vakarai ir ankstesnės civilizacijos padarė skirtumą tarp dvasios ir sielos, turėjusios įtaką jos raidai. Žmogaus dvasia gali būti vertinama kaip nematerialiosios, dangiškosios žmogaus sudėties dalis, kuri yra universali arba beasmenė. Tuo pačiu dvasia yra kiekvieno individo asmeninis elementas (Spengler, 1937)
Žmogus trokšta patirti tikrus jausmus: meilę, džiaugsmą, laimę. Kiekvienas trokštame susikurti tobulus namus. Tobulus, ne tik iš fiziškos pusės. Tobulus savo pojūčiu – norime jaustis saugūs, norime jaustis jaukiai, patogiai. Dvasia šiuo atveju pasireiškia kaip materijos priešingybė. Siela taip pat laikoma Dievo principu mumyse ir mūsų tikrąja prigimtimi (žr. 3 pav.).
3 pav. Sąmoningumo klasteriai. Autorės schema
5. SĄMONINGUMO KLASTERIAI
Išsigryniname svarbiausius funkcinius klasterius. Žmogaus sąmoningumo poreikius užtikrinančių veiklų funkcinę grandinę:
• Socializacija ir darbas • Sveikatingumas ir gerovė • Tobulėjimas ir edukacija • Kūryba ir dvasingumas
5.1 Socializacija ir darbas
Socializacija – socialinės patirties parėmimas ir aktyvus atgaminimas individo veiklos ir bendravimo procese. Tai individo tapimas visuomeniniu žmogumi, socialine būtybe. Visa tai yra sudėtingas, visą gyvenimą besitęsiantis procesas, tampant socialine būtybe, kuri gali prisitaikyti prie naujų situacijų įvairiais savo gyvenimo periodais.
5.1.1 Socialinis aspektas erdvėje
„Erdvė, nėra tuščias konteineris. Ji yra socialinis darinys, kuri yra formuojama socialinių santykių, juos išreiškianti ir atitinkamai struktūruojanti“ , teigė W. Benjaminas (Walter Benjamin, „Erdvės gamyba“, 1974).
Architektūrinė erdvė ir socialiniai santykiai yra produkuojami ir reprodukuojami vienas per kitą. Apie architektūrinę, socialinę erdvę galime kalbėti valstybės ar miesto lygmeniu, taip pat susiaurinti iki pastato lygio. Galime sakyti, kad erdvė materializuoja socialinius santykius. Ji yra kuriama pagal istoriniams laikotarpiams būdingas socialines galios hierarchijas, tvarkos vizijas ir pagal geros visuomenės įvaizdžius. Labai svarbus aspektas yra tas, kad erdvės ir jos vartotojų santykis yra nevienareikšmis. Jame susilieja erdvės fizinės savybės, erdvinės patirtys (apimančios tiek fizinius patyrimus, tiek estetinę patirtį, prasmę). Sukurta erdvė visada diktuoja ir struktūrizuoja santykius, tačiau tuo pačiu metu ji gali būti perkuriama, skirtingai įprasminama jos vartotojų. Pagrindinis keliamas klausimas socialinei erdvei matyt yra tai, kaip architektūra veikia ir kaip ji vienaip ar kitaip sukuria prasmę erdvėje.
Sveikata ir gerovė yra vienas iš aspektų, kuris dažniausiai skatino kritinius apmąstymus bei meninių eksperimentų atlikimus bei sprendimus ir pasiūlymus architektūroje ir jos disciplinoje.
Holistinis požiūris į gyvenimą bei holistinė sveikata yra požiūris, kuriame atsižvelgiama į įvairius sveikatingumo aspektus. Tai skatina padėti visam žmogui – fiziškai, psichologiškai, emociškai, socialiai ir dvasiškai. Visa tai yra pagrįsta suvokimu, kad visi šie požymiai daro įtaką bendrai žmogaus sveikatai, o vienas susvyravęs – daro blogą įtaką kitiems. Šiame aspekte taip pat labai svarbu paminėti žmogaus psichologinę gerovę. Rašydamas „Rytojaus mieste“ , Le Corbusieris yra pareiškęs: „Higiena ir moralinė sveikata priklauso nuo tų miestų išdėstymo. Be higienos ir moralinės sveikatos socialinė ląstelė atrofuojasi“ .
Nuo XIX a. vid. iki XX a. vid. buvo specializuotos institucijos, tokios, kaip sanatorijos ir prieglaudos. Tokiose vietose pacientai galėjo būti atskirti ir izoliuoti nuo bendruomenės, tokiu būdu šioms įstaigoms buvo suteikta stipri kontrolė ir specifinės sveikatos būklės valdymas, tokios kaip tuberkuliozė bei beprotybė. Šio laikotarpio pradžioje tuberkuliozė buvo smarkiai susijusi su itin sparčiu industrializacijos augimu, ir menkai tepragyvenančia darbininkų klase, kuri gyveno nesveikoje, perpildytoje aplinkoje. XX a. pradžioje, nepaisant visų pastangų reformuoti socialines organizacijas, tokias kaip „Life Reform“ judėjimą ar „Garden City“ judėjimą Anglijoje, arba pastangų Vokietijoje įvesti sveikesnį gyvenimo būstą, visos šios sąlygos labai mažai pasikeitė. Šiomis ligomis vis dažniau sirgo jauni, darbingo amžiaus vyrai ir moterys. Finansinis Europos kritimas buvo labai didelis. Iki šio laiko ligos tyrimai ir jos gydymas sutapo su modernizmo atėjimu. Tai buvo kultūrinis judėjimas, kai architektūroje ir konkrečiame objekte ar projekte atsirado tikslas socialinį aspektą integruoti į formą. Taip pat bandyta sukurti naujas, neturinčias klasių, higieniškas bei socialinį gyvenimo būdą puoselėjančias vertybes. Sanatorijose pritaikyti rėžimai gydyti tuberkuliozę reikalavo specifinių archtektūrinių bei dizaino sprendimų, kurie turėjo labai svarbių pasekmių modernizmo dizainui. Tuberkuliozės specialistai, tyrinėjantys šios ligos specifiką – pernešamus kosulio lašelius oru, pasisakė už gydymą saule, helioterapija. Taigi architektūra labai greit atspindėjo šiuos principus ir aplinkosaugos susirūpinimą (Campbell, 2005).
