4.2.3 Dvasia Danielio A. Helminiako modeliuose žmogaus dvasia laikoma įžvalgos, sąmoningumo, supratimo ir kitų samprotavimo galių psichine funkcija. Ji skiriasi nuo atskiro psichikos komponento, kuris apima mūsų emocijas, vaizdus, atmintį bei asmenybės esybes (Helminiak, 1996). Olafas Stapledonas apibrėžė žmogaus dvasią kaip susidedančią iš meilės, sumanumo ir kūrybinio veiksmo. ( Stapledon, 1944) Pasak istoriko Oswaldo Spenglerio, Vakarai ir ankstesnės civilizacijos padarė skirtumą tarp dvasios ir sielos, turėjusios įtaką jos raidai. Žmogaus dvasia gali būti vertinama kaip nematerialiosios, dangiškosios žmogaus sudėties dalis, kuri yra universali arba beasmenė. Tuo pačiu dvasia yra kiekvieno individo asmeninis elementas (Spengler, 1937) Žmogus trokšta patirti tikrus jausmus: meilę, džiaugsmą, laimę. Kiekvienas trokštame susikurti tobulus namus. Tobulus, ne tik iš fiziškos pusės. Tobulus savo pojūčiu – norime jaustis saugūs, norime jaustis jaukiai, patogiai. Dvasia šiuo atveju pasireiškia kaip materijos priešingybė. Siela taip pat laikoma Dievo principu mumyse ir mūsų tikrąja prigimtimi (žr. 3 pav.).
3 pav. Sąmoningumo klasteriai. Autorės schema
16