Žurnalas „Mano sodyba“ 2014 Nr. 10

9 772345 045008

ŽURNALAS

PRAKTIŠKIEMS

IR

smalsiems

specialusis projektas

KAIP STUDENTAI NAMĄ STATO XIV dalis Apie laiptus ir nuotekas

SODYBŲ

ŠEIMININKAMS

Kaina 4,99 Lt (1,45 € )

ISSN 2345-0452

2014 spalis Nr. 10 (14)

Senelių sodybos atkūrimo koncepcija: etnografija, ekonomija, ekologija

Vėjo malūnas, kadaise žavėjęs Joną Biliūną

Interjeras.

Sienų puošybos idėjos Veidrodžio vieta pagal fengšui

Svečiuose pas retų paukščių kolekcininką Savadarbiai saulės kolektoriai

Kiek kainuoja pirtis?

Ateina

Petriukas į parduotuvę ir tiesia pardavėjai rankutę su 5 Lt – jis nori nusipirkti dvi žaislines mašinėles po 2,50 Lt. Pardavėja: „Petriuk, juk šitie pinigai netikri.“ Petriukas: „Bet mašinėlės irgi netikros!“ Kokia tikroji pinigų vertė? Ką galime už juos nusipirkti? Kur yra riba tarp to, kas būtina, tikra, kas teikia laimės, ir to, kas garantuoja komfortą, tačiau nebekuria reikšmingos duotybės?

Niekas nesiginčija: pinigai – išties svarbus įrankis, dovanojantis erdvę išraiškai. Juk tik įsigiję sklypą, galime imtis namo šeimai statybų, vėjyje šlamančių lapuočių kompozicijos formavimo ar gausiu derliumi viliojančio daržo kūrybos. Nebus lėšų – nebus sklypo, nebus sklypo – nebus progos po darbų sielą atgaivinti savo žaliojoje visatoje.

Vis dėlto neretas pinigų reikšmei mūsų kasdienybėje paskiria pernelyg didelį vaidmenį: štai mums jau nebetinka paprastas automobilis, reikia užsidirbti naujesniam, įmantresniam, leisiančiam pasipuikuoti; nebeužtenka paprastos pirtelės – norisi viso gerokai piniginę paploninančio „pramogų centro“. Tačiau verta suvokti: laimė – ne formoje, laimė – turinyje. Laimė kelionėje, į kurią išvykti galime nuosavu automobiliu, laimė bičiuliuose, kurie mielai palaikys kompaniją kad ir pačioje kukliausioje pirtelėje.

Kaip tik apie pastarojo malonumo kainą šįkart kalbame rubrikoje „Laiškai iš pirties“: čia aptariamos gudrybės, padėsiančios ženkliai sumažinti šio statinuko statybų sąmatą. Energetikos specialistai dalijasi žiniomis apie sparčiai pingančią saulės energiją, o savadarbių kolektorių meistras aptaria pigias galimybes patiems sugauti saulės dovanas. Apie džiaugsmą atkurti vietas, kurios išlikusios vien prisiminimuose, pasakojame rubrikoje „Gyvenimas Sodyboje“: „Štai tokie esame milijonieriai – su didžiule skola, tačiau laimingi“, – atvirauja sodybos Gegužinės kaime šeimininkai. Pastangas atstatyti senolį malūną ir atgaivinti jo pašonėje ilgus metus tylėjusį Akmenos dvarą atskleidžia „Seno Dvaro“ herojai: dėl lėšų trūkumo lėtai, pamažėle besidarbuojanti pora taip praleidusi jau 22 metus. Tačiau, regis, šitie metai – tai pats gyvenimas, pati prasmė.

Akivaizdu: pinigai – tik slenkstis, nuo kurio atsispyrę pateksime į geresnį rytojų. Tačiau pinigai – ne pats rytojus: jį turime sukurti savo rankomis. Juk mūsų tikslas – ne parodyti, o būti, būti sau ir kitiems.

Žurnalas praktiškiems ir smalsiems sodybų šeimininkams 2014 m.

Spalis Nr. 10 (13) ISSN 2345-0452

Leidėjas UAB „Katikauga“ A. s. LT30 7300 0101 0643 5385 „Swedbank” www.sodospalvos.lt Redakcijos adresas Ateities g. 2A-1, LT-08333 Vilnius Tel. (8 5) 275 2082 El. p. redakcija@manosodyba.lt Leidybos projektų vadovė Birutė Stanislauskienė Tel. (8 5) 275 2082 El. p. birute@sodospalvos.lt Redakcijos kūrybinė grupė Birutė Stanislauskienė Česlava Deinarovič Dovilė Statkevičienė Gediminas Bakutis Jonas Birutis Jurga Dirkstytė Rimas Kavaliauskas Angelė Kiliuvienė Dovilė Ryla Renata Poccia Marija Prebergė Kristina Kuosaitė Dizainerė Indrė Kupstienė Numerio fotografai Robertas Riabovas Reklamos skyrius Tel. (8 5) 271 5435 El. p. reklama@manosodyba.lt Viršelyje – Roberto Riabovo nuotrauka Spausdino UAB „Spaudos praktika“ spaustuvė Kaina – 4,99 Lt/ 1,45 €

Užsakymo Nr. R-101534/1

Tiražas – 6 900 egz.

Už reklamos turinį ir kalbą redakcija neatsako.

Be raštiško redakcijos sutikimo draudžiama skelbti žurnale pateiktą medžiagą.

Leidinį galima užsisakyti visuose Lietuvos pašto skyriuose, „Lietuvos ryto“, „Respublikos“ ir „Šiaulių krašto“ platinimo tarnybose, per interneto svetainę www.sodospalvos.lt.

Turinys 6 45

6

16 48

32 Spalis 2014, Nr. 10 (14) 5

Naudingas margumynas

50 Pasaulio margumynas

6

Gyvenimas sodyboje Nepaprasta Gegužinės istorija

Konkursas 14 „Jei turėčiau milijoną...”

Nuotraukų konkursas 40 „Mano sodybos varteliai“

Senas dvaras 16 Po seno malūno sparnais 4

MANO SODYBA s pa l i s

Sodybos interjeras 25 Sienų dekoravimo idėjos

Klausimai-atsakymai 22 Klausimai architektui

Specialusis projektas 28 Kaip studentai namą stato.

Apie laiptus ir nuotekas

Namas sodyboje 32 Saulė tampa pigiausiu

energijos šaltiniu

Pirtis sodyboje 36 Kiek kainuoja pirtis?

Sodo spalvos 42 Nepageidaujama kiškių

ir pelių viešnagė

Sodybos augintiniai 45 Paukščių klegesy

Sodybos virtuvė 48 Rudenėjant įsikurkime virtuvėje

Naudingas margumynas

Metas gražiems radiatoriams!

Pasaulis pro medinius akinius Kompanijos WOOED (San Franciskas, Kalifornija, JAV) neseniai pristatyti akiniai nuo saulės – ne tik stilingi, bet ir draugiški aplinkai. Rėmeliai gaminami tik iš sparčiai ataugančios medienos ar medienos atliekų, pavyzdžiui, baldų gamybai naudojamos žaliavos likučių. Kiekvienas gaminys – tarytum sukurtas gamtos, turįs tik jam vienam būdingą raštą. Be to, rėmeliai gaminami iš skirtingų medienos rūšių, todėl atskiroms linijoms būdingas savitas kvapas ir tekstūra. WOOED akiniai – komfortiški ir ilgaamžiai: jie nedaug sveria, yra atsparūs vandeniui. Akiniai bambukiniais rėmeliais netgi plūduriuoja vandens paviršiuje, todėl yra itin tinkami buriuotojams. Įdomu tai, jog kompanija WOOED yra įsipareigojusi pasodinti po vieną medelį už kiekvienus kampanijos „Plant it 2020“ metu įsigytus akinius. www.go-green.ae

Knygų lentyna

„Aktėja“ leidykla pristato „Vertingiausi maisto produktai“ Kai kurie maisto produktai laikomi itin vertingais. Šiuose produktuose labai daug svarbių maistinių medžiagų, reikalingų mūsų sveikatai ir gerai savijautai.

Jeigu norite keisti savo mitybą arba tiesiog daugiau sužinoti apie sveikus produktus, ši knyga – patogus vertingo maisto vadovas. Tai – išsamus žinių šaltinis puoselėjantiems savo sveikatą.

Italų kompanija „Tubes Radiatori“ skelbia naują namų radiatorių erą! Nuo šiol tai – ne tik namų šildymo elementas, bet ir visavertė interjero dalis. Įvairiausių formų, dydžių ir spalvų radiatoriai – tarytum funkcionalūs meno kūriniai, galintys tapti kambario puošmena ar net traukos centru.

Pasirinkimo galimybės – nuo prie sienos tvirtinamų iki mobilių radiatorių, kuriuos taip pat galima sujungti su lentynomis. Šis sprendimas tiks bet kokio stiliaus namams – atrasite variantų tiek šiuolaikiniam, tiek Viktorijos laikų stilistikos interjerui. Gana slapstyti radiatorius baldais ar užuolaidomis – tegul namų šilumos šaltiniai būna dekoratyvūs! www.tubesradiatori.com

Vandeniui atsparus popierinis apavas „PaperFlops“ – Yogyakarta mieste, Indonezijoje, gimusios šlepetės, pagamintos iš perdirbtų laikraščių. Tai absoliučiai ekologiškas rankų darbo gaminys, kurio gamybai naudojami seni laikraščiai, palmės medžio šaknys, kokoso lukštas, 100 % natūrali kaučiuko guma bei darbas su meile. Šlepečių yra įvairių modelių ir dydžių. Vienai porai pagaminti prireikia maždaug 1 kg senų laikraščių. Įdomiausia tai, jog šios šlepetės – atsparios vandeniui, nes yra apdorotos natūraliu kaučiuko impregnantu.

Todėl jos toli gražu ne vienkartinės – šį tvirtą apavą dėvėsite tikrai pakankamai ilgai. www.go-green.ae

„Salotos“

Šviežios, traškios ir sveikatingos – salotose rasite visko!

Lengvos lapinės, maistingos makaronų ir bulvių salotos arba netikėtos salotos su žuvimi ir mėsa, siūlomos apetitui sužadinti arba sočiam pavalgymui, iškylai į gamtą ar vakarėliui – šioje knygelėje kiekvienas susiras mėgstamiausią receptą.

s pa l i s MANO SODYBA

5

6

MANO SODYBA s pa l i s

Gyvenimas SODYBoje

Nepaprasta Gegužinės istorija

Mus supa begalės istorijų, atėjusių iš tėvų, senelių, protėvių likimų, patirčių, pasakojimų. Kartais tas istorijas labai norisi susigrąžinti, materializuoti, pajusti jų buvimą čia ir dabar, tarytum pritraukiant į gyvenamąjį laikmetį dalelę praeities. Troškimas atkurti laiką, kuris atrodė negrįžtamai praėjęs, tapo ir Rolando Bortkūno šeimos tikslu. Taip Gegužinės kaime atgimė senelių gyventos vietos, namai, kuriuose šiandien verda gyvenimas.

Tekstas – JURGOS DIRKSTYTĖS. Nuotraukos – ROBERTO RIABOVO. s pa l i s MANO SODYBA

7

Gyvenimas SODYBoje

Prabėgusiam laikmečiui nepavyko nusinešti prisiminimų: šiandien atkurtame svirno pastate gyvena Rolandas ir Neringa.

Šiandien

Rolando Bortkūno ir jo brolio Benjamino šeimos valdo 67 ha teritoriją, prieškario laikais priklausiusią jųdviejų seneliui Jurgiui Bortkūnui. Šalia Kaišiadorių įsikūrusios Palomenės seniūnijoje esančiame Gegužinės kaime teka poetų apdainuota Neries upė, būriais glaudžiasi miškai ir driekiasi Aukštaitijos laukai. Buvusioje Gegužinės dvarvietėje etnografija jau keliolika metų besidomintys architektai Rolandas ir Neringa Bortkūnai pastatė dvaro pastatą, dabar tapusį svečių namais, ir keletą ūkinių statinių. Sodyboje stūkso ir atskirai įrengtas gyvenamasis šeimininkų namas.

Sodybos priežiūra ir nauji jos projektai jau tapę Bortkūnų gyvenimo būdu – iš Kauno persikėlę Rolandas ir Neringa

čia dienas leidžia aštuntus metus. Be verslo ir idėjų paieškų jiems tenka rūpintis ir kitais sodybos gyvybės skleidėjais bei džiugintojais – keliolika avių, dekoratyvinėmis kiaulaitėmis, Kalėdoms dovanų gauta, bet kalėdiniu patiekalu taip ir netapusia žąsimi bei dviem arkliais, iš kurių vienas šiuo metu, kaip juokauja šeimininkai, dabar išėjęs į žirgininkystės mokslus.

Senos kaimo sakmės Gegužinės kaimo istorija – labai sena, jau žilut žilutėlė... Čia pulsuojanti šimtametė jos aura negalėjo neįkvėpti Bortkūnų stengtis kiek įmanoma labiau išsaugoti etnografinius pėdsakus. Kaimas rašytiniuose šaltiniuose žinomas jau nuo XV a., o daugiau apie jį būtų galima papasakoti menant XVI a., kai Gegužinės dvarą su kitu, už Neries įkurdintu

2. Jauki kaimo kasdienybė 3. Senąjį kaimą primenančios detalės – savos ir paprastos, be perdėto įmantrumo.

2.

8

MANO SODYBA s pa l i s

3.

4.

4 . Kaip statybinė medžiaga daugiausia naudota mediena įkūnija etnografijos, ekologijos ir ekonomijos principus.

5.

5. Ramios dvaro pastato spalvos ir nepretenzinga architektūra.

6. Kilnojama pirtelė 7. Mielai papozuoti fotografui sutikęs sodybos sergėtojas

6.

7.

Perelozų dvareliu kartu su visais juose gyvenusiais žmonėmis Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras padovanojo vienam iš LDK didikų Astikų giminės palikuonių, Grigaliui Stanislovaičiui Astikui.

Tuometės Gegužinės nė iš tolo negalėtum pavadinti žmogaus vos paliestu gamtos kampeliu – čia buvo ryškūs didikiško ir valstietiško gyvenimo įspaudai: žemės turėjęs ne vienas turtingesnis valstietis, gyventa ne tik lietuvių, bet ir žydų, čigonų, virte viręs socialinis gyvenimas. Dangun stiebėsi pastatytos medinės bažnyčios bokštai, šalimais stūksojo dvaras, o vėliau netoliese atsirado ir kitas. Buvo įkurta daug ūkių, aktyviai veikė vandens malūnas ir net 6 smuklės. Apie šią vietą lig šiol gali išgirsti įdomių istorijų: pasakojama, kad XVII a. vienas Gegužinės gyventojų po žeme užkasęs s pa l i s MANO SODYBA

9

Gyvenimas SODYBoje

Į dvaro pastatą priimami įdomesnių pažiūrų žmonės, čia organizuojantys seminarus, stovyklas, susibūrimus, skleidžiantys kultūros, sveikos gyvensenos ar kokias nors kitas žmonėms naudingas idėjas.

10

MANO SODYBA s pa l i s

varinį puodą su monetomis, kurį 1980 m. 20 cm gylyje atrado rusų kareiviai. Kartu buvo aptiktas ir kitas kelių šimtmečių senumo pinigų kupinas puodas...

Niekas Bortkūnų sodyboje nevyksta atsitiktinai – visi darbai grindžiami

„trijų E“ principu: tai – etnografija,

ekonomija bei ekologija.

Istorijos rato sukimasis XIX a. antroje pusėje buvo žinomos keturios Gegužinės vardą turinčios vietovės, įsikūrusios viena šalia kitos: tai – miestelis, kaimas, dvaras ir užusienis. Senasis Gegužinės dvaras, užusienis bei aplink esančios vietovės metams bėgant priklausė įvairioms giminėms. Rolando senelis, stambus ūkininkas ir girininkas Mykolas Bortkūnas XX a. pr. valdė 67 ha šios žemės ir 36 ha miško, čia atsikėlė 1931 metais. Deja, jo, kaip ir daugelio mūsų senelių bei prosenelių, neaplenkė skaudūs likimo lūžiai – turtingas didžiulės teritorijos savininkas buvo ištremtas į Archangelską, kur nepakėlęs nežmoniškų gyvenimo sąlygų greitai mirė. Jo žmona su keturiais vaikais buvo išvežta į Altajų, kuriame irgi netrukus pasitraukė iš gyvenimo, vaikus palikusi našlaičiais. Vis dėlto vaikų laukė stebuklas – visas ketvertas laimingai sugrįžo į Lietuvą: keturi Bortkūnai buvo dalyviai legenda tapusios istorijos apie šimtą iš Sibiro pargabentų našlaičių, kuriuos represijų nepabūgę šviesūs drąsuoliai slapta pargabeno į tėvynę. Deja, grįžę Bortkūnai nebegalėjo prisiglausti gimtuosiuose namuose – jų toli gražu nelaukė čia įsikūrę svetimi žmonės. Teko kraustytis pas gimines. Vis

Įžengusiuosius į menę pasitinka menininkų darbai.

Svečių kambario erdvė

dėlto savo atmintyje iš tėvų pasakojimų jie buvo išsaugoję istoriją apie nepaprastą Gegužinę, jos gamtos platybes, prarasto rojaus ilgesį. Rolando tėvas Jurgis Bortkūnas prieš mirtį dar spėjo sutvarkyti Gegužinės teritorijų nuosavybės dokumentus – matyt, pats likimas norėjo, kad namai grįžtų į tikrųjų šeimininkų rankas.

Permainos susigrąžintose valdose Rolandas su Benjaminu iš giminių perpirko visą senelių valdytą plotą, jiems priklauso ir dalis miško. Dabar brolių Bortkūnų valdoma teritorija tapusi puikia vieta pasireikšti Rolando ir Neringos idėjoms. Benjaminas taip pat prisideda prie bendrų darbų – į sodybą važinėja iš miesto. Sodyba Bortkūnams yra ne tik namai, verslas, bet ir saviraiškos erdvė, naujų planų arena, galiausiai – tėvo Jurgio ilgai puoselėtos svajonės apie Gegužinės susigrąžinimą išpildymas.

Niekas Bortkūnų sodyboje nevyksta atsitiktinai, vien tam, kad vyktų, – Rolandas ir Neringa turi aiškią koncepciją, kuria vadovaujasi plėtodami sodybos projektus. Vyriškis ją apibūdina taip: „Tai – trys E: Etnografija, Ekonomija, Ekologija.“ Anot šeimininko, šių „trijų E“, kuriais vadovautasi statant ir įrengiant sodybą, tikslas – parodyti, kad senieji lietuvių gyvenamieji namai, kitaip skirtinguose Lietuvos regionuose dar vadinti pirkiomis, trobomis, gryčiomis, stubomis, yra visiškai tinkami šiuolaikiniam gyvenimui. Etnografija reiškia, kad projektuojant namą buvo siekta kiek įmanoma kruopščiau atkurti anų laikų autentiką, tačiau kartu neatsisakyti modernių technologijų, suteikiančių didesnį saugumą, patvarumą ir komfortą. Ekonomija nurodo, kad statant Gegužinės sodybos pastatus buvo laikomasi taupumo: sodybos pastatai projektuoti ne taip, kad būtų gražu pasižiūrėti, bet kad paprastam žmogui būtų galimybė įsikurti ekonomiškai: „Tai – tikrai ne Valdovų rūmų variantas“, – juokauja Rolandas. Taikant

Kokia gi lietuvio sodyba be duonkepės? s pa l i s MANO SODYBA

11

Gyvenimas SODYBoje

Raštų įvairove mirgantis audėjos kambarys

paskutinį, ekologijos principą, sodybos pastatai sukonstruoti taip, kad būtų sveiki, kvėpuojantys, pastatyti iš vietinių medžiagų, kokie buvo ir mūsų senolių namai.

Autentikos ir modernumo lygybė Senosios Gegužinės ūkio centras – dvaro didysis namas, menantis XVIII–XIX a. lietuvių būstų statybų principus.

Pa­stato estetiką dar labiau pabrėžia dvi prie įėjimo stūksančios kolonos – svarbi buvusių dvarų eksterjero dalis. Laikantis moderniai interpretuotų etnografijos, ekonomijos ir ekologijos principų, statinys suręstas iš rąstų, o jo stogas – iš tamsių betoninių čerpių. Pats namas neapkaltas, palikti rąstai – senovinė medžiaga, turinti tikros grožio klasikos prieskonį.

Dviejų aukštų dvaro pastatas pritaikytas ir renginiams, ir gyvenimui. Pirmą namo aukštą sudaro priemenė, menė, virtuvė ir kitos patalpos, antrą – aštuoni svečių kambariai.

Menę galima pavadinti namo centru. Jos sienos padarytos iš paprastų rąstų, lubos apkaltos vožtinėmis lentomis – kad būtų ne tik natūralu, kuklu, bet ir nebrangu. Sienos ir lubos specialiai nelakuotos, nedažytos ir kaip nors kitaip nedailintos – kol kas siekiama kuo daugiau natūralumo. Šalia menės yra valgomasis / virtuvės kambarys, žavintis subtiliomis, „prigesintomis“ spalvomis ir didžiuliu, žemę siekiančiu langu. Čia gali pasijusti tarytum terasoje – žvelgiant pro langą atsiveria sodybos ir jos pakrantės, kurią skalauja Neris, vaizdas. Virtuvėje įtaisytas duonkepis.

Pastate galime pamatyti baltų sijų. Antro namo aukšto sienos išklijuotos tapetais. Čia sudėtos itin dailiai atrodančios ąžuolinės parketlentės, impregnuotos sėmenų aliejumi.

Tikrąja etnografija dvelkia specialiai įrengti audėjos ir verpėjos kambariai, kuriuose be audimo staklių ir verpimo ratelio aptinkame unikalių lietuvių dailės kūrinių – kukliais ir kartu nepaprastais lietuviškais raštais išaustų juostų, staltiesių, antklodžių ir kitų senųjų namų puošmenų. 600 kv. m 12

MANO SODYBA s pa l i s

ploto namas šildomas geoterminiu būdu. Jame įtaisyti du šilumos siurbliai. Didžiulio namo apšildymas žiemą atsieina iki 1000 Lt. Tokiu šildymosi būdu šeimininkai labai patenkinti: nors investicija buvusi nemaža, komfortas – nepalyginamai didesnis.

Juntama veiklos prasmė Rolando su Neringa verslas paremtas idėjomis – dažniausiai į atstatytą dvaro pastatą priimami įdomesnių pažiūrų žmonės, čia organizuojantys seminarus, stovyklas, susibūrimus, skleidžiantys kultūros, sveikos gyvensenos ar kokias nors kitas žmonėms naudingas idėjas. „Vestuvių čia niekas nekelia“, – pabrėžia Rolandas ir tęsia, jog atkurtame dvaro pastate eksponuojami tik profesionalių menininkų sukurti darbai ar etnografinio paveldo ekspozicijos, rengiant nuolatines parodas.

Tikrąja etnografija dvelkia name specialiai įrengti audėjos ir verpėjos kambariai.

Gyvenamasis Rolando ir Neringos 100 kv. m ploto namas turi netradicinę istoriją. Jis įkurtas sovietinės, dabartinės sodybos žemėje likusios siurblinės vietoje, kuriai šiandien suteiktas svirno pavidalas. Ši siurblinė labai paleng­vino daugelį kūrimosi aplinkybių. O ar ne ji buvusi ženklas, kad čia būtina rimtai apsigyventi? Suprantama, lėšų sodybai reikėjo tikrai daug, todėl Bortkūnai pasinaudojo Europos Sąjungos teikiama 600 tūkst. Lt „didžiąja“ parama kaimo turizmo kūrimui ir plėtrai. Visa projekto vertė siekė apie 1,6 mln. Lt. Paskolą dar ir šiandien mokanti šeima nepamiršta pridurti: „Štai tokie esame milijonieriai – su didžiule skola, tačiau laimingi: džiaugiamės, kad kažką darome, neplaukdami pasroviui.“

„Štai tokie esame milijonieriai – su didžiule skola, tačiau laimingi.“

Dvaro pastate esančioje virtuvėje kontrastingos spalvos suderintos su atpalaiduojančia atmosfera.

s pa l i s MANO SODYBA

13

Konkurse „Jei turėčiau milijoną...“ gali dalyvauti kiekvienas! Drąsiai dalykitės mintimis, kokią sodybą kurtumėte už tokią sumą, kokias seniai puoselėtas svajones įgyvendintumėte, kaip savo širdį išlietumėte...

Jūsų rašinių laukiame adresu redakcija@manosodyba.lt.

Kūrybingiausių ir įdomiausių minčių autorius apdovanosime puikiais prizais!

Skelbiame

Konkursą!

Jei turėčiau

1 000 000!

Šiame numeryje – marčios atsiųstas nuoširdus ponios Vidos rašinys: apie tikruosius sielos milijonus, kurių niekur kitur nesurasi, nelaimėsi, – vien tik savo širdy, nudžiugintoj supančios šeimos bei jaukių namų.

Autorei skiriame metinę

K

prenumeratą.

as būtų, jeigu būtų, – vargu ar tokie svarstymai gyvenime kada atneša kokios naudos. Bet tegul tai būna žydra svajonė. Taigi – jei turėčiau...

Tada, žinoma, daug platesni užmojai būtų. Bet sau namo už milijoną nestatyčiau. Nestatyčiau todėl, kad aš jau gyvenu namuose, kurie verti milijono. Ne, tai ne pats namas, kuriame gyvena mūsų šeima, vertas milijono, o jame gyvenantys žmonės. Čia susiduria platūs metų upeliai, upės, jūros ir vandenynai. Čia gyvena 100 metų sulaukusi močiutė, o šalia krykštauja 4 mėnesių anūkė Aistė. Regis, protu nesuvokiama, kad šalia yra žmonės, kuriuos skiria ištisas amžius.

O tą mintyse turimą milijoną paskirčiau savo vaikams.

Prie jo pridėčiau milijoną patarimų ir minčių. Gal nors mažą dalelę jie pasirinktų ir daug savo idėjų pridėtų. Žentas Valdas sodybą suprojektuotų, sūnus Vygantas ir vyras Remigijus padėtų statybos darbuose, o dukra Jurgita ir marti Justina išpuoštų aplinką žiedų gausa.

Pasiūlyčiau statyti didelį medinį namą, sienas apšildyti geromis izoliacinėmis medžiagomis, o išorę apkalti dailylentėmis. Medinis namas – daug jaukesnis negu mūro. Būstas būtų vieno aukšto, nes gigantomanija praėjo jau seniai. Aplink namą puslankiu siūlyčiau iškasti didelį

tvenkinį, kad būtų galima paplaukioti valtele, o vidury tvenkinio – sukasti mažą salelę, kur reikėtų pasodinti laukinę obelį. Ši pavasarį griūte griūtų žiedais, o rudenį viliotų rojaus obuoliukais. Į tą salą galėtų gražiu liepteliu nueiti tik įsimylėjusios ir nesusipykusios poros. Tokia būtų taisyklė.

Dar turėtų būti didelis sodas, kuriame augtų įvairiausi vaismedžiai, vaiskrūmiai, braškių ir žemuogių būreliai.

Ir būtinai – daug žaliuojančios pievos, juk kurgi bėgios anūkas Adomas? Ten vaikučiai, kaip drugeliai, galės skraidyti ir parkritę neužsigaus. Už alyvų krūmų būtinai reikėtų pastatyti žaidimų namelį mažiesiems: tai būtų jų privati valda.

Už sodo sodintume vardinį-proginį parką. Kiekvienas medelis būtų sodinamas kokio nors šeimos įvykio pažymėjimui. O tų įvykių būtų begalės, todėl parkas užaugtų didžiulis. Taip atsirastų proga dažniau visiems kartu pabūti, ko šiandien ypač trūksta.

Aš savo gyvenimo milijoną jau turiu. Į jį sutelpa meilė savo šeimai, savo darbui, savo tėviškei, meilė savo Lietuvai. Labai norėčiau, kad tokį milijoną užgyventų ir mano vaikai... To jiems ir linkiu.

Vida Bajorūnienė, Vilkagirio kaimas

Naujausias „Sodybos idėjų“ numeris – Jau prekybos vietose! Žurnalo puslapiuose – akies krašteliu į 11 privačių sodybų erdvių. išskirtiniai projektai netikėtos istorijos sodybų šeimininkų patirtys Prenumerata priimama Lietuvos pašto skyriuose, „Lietuvos ryto“, „Respublikos“, „Šiaulių krašto“ platinimo tarnybose bei interneto svetainėje www.sodospalvos.lt

Senas dvaras

Po seno malūno

sparnais

Tekstas – angelės kiliuvienės. Nuotraukos – iš asmeninio archyvo.

Akmenos dvaro šeimininkai Regina ir Rimgaudas Žirgulevičiai svetingai atveria namų duris. Susėdus verandoje, iš kurios regėti tykiai šalimais tyvuliuojantis tvenkinys, ponia Regina maloniai pasiūlo paskanauti ką tik iškepto pyrago. O pyragas – ne bet koks: jo receptas – iš anų laikų, dar menantis tikrųjų dvarininkų popietes: „Dvare buvo tokia tradicija: sekmadieniais pyragą kepdavo pati Ponia. Vaišintis juo, tuomet babka vadintu, rinkdavosi visos tarnaitės su savo vaikais.“

„M

ano tetos gerai mokėjo kepti šį pyragą. Autentiškas kepinio receptas pasiekė ir mus“, – džiaugiasi šeimininkė, tuoj pat žadanti šio skanėsto receptu, išspausdintu dar 1854 metais išleistoje Wincentos Zawadskos knygoje „Kucharka Litewska“, pasidalyti ir su žurnalo skaitytojais.

Tačiau pirmiausia smalsu sužinoti, kuo ypatingas gyvenimas senajame dvare šiandienos dvarininkams.

KUKLIOS ŽINIOS IŠ PRAEITIES Regina ir Rimgaudas, vos atgavę dvarą, pradėjo ne tik gilintis į restauracijos, architektūros, statybų meno subti16

MANO SODYBA s pa l i s

lybes, kurios padėtų sustabdyti laiką, išsaugoti bei atkurti sodybos autentiškumą, bet ir ėmė ieškoti gilesnių praeities pėdsakų. Oficialių rašytinių šaltinių taip ir neaptiko. Tiesa, archyve rado nacionalizacijos aktą, kuriame teparašyta tiek, kad tai – gyvenamasis namas. Kai šeimą išvežė į Sibirą, iš pradžių sodyboje apsigyveno kolūkio vadovai, o šiems išsikėlus į nuosavus namus dvaras tapo daugiabučiu – jame įsikūrė keturios eilinių kolūkio darbuotojų šeimos.

Bene daugiausiai žinių apie dvaro gyvavimo laikus sukaupta vietinių, kurie iš lūpų į lūpas perdavė, kas ir kaip buvę. Iš šių kuklių pasakojimų, it mozaikos gabalėlių, Regina su vyru dėlioja dvaro istoriją. Pasirodo, pats centras buvęs ant netoliese esančios kalvelės – čia stovėję dvaro

rūmai, kurių šiandien jau nebelikę. „Buvo metas, kai rūmai masiškai griuvo – ar dėl statybų technologijų, ar dėl kitų priežasčių. Viliuosi, kad kada nors istorikai parengs dvarų istoriją ne horizontaliai, o vertikaliai“, – atvirauja Rimgaudas. Šių dienų nesulaukė nei ledainė, nei žirgynas, nei tarnų namas. Kartą, ariant, vienoj vietoj plūgas už kažko užkliuvo ir sulūžo. Kiek pakasė, žiūri – namo būta, sprendžiant iš pamatų, gana nemažo. Ar tik ne tarnų? „Nuosavybę grąžino apie 1992-uosius. Čia dar šeimininkavo kiti. Regina atvažiuodavo kas savaitę, o aš gyvenau su jais. Namas atrodė pasigailėtinai: kokliai išdaužyti, originalios apdailos detalės išmėtytos, po langais, aplink namą – vien akmenys, šiukšlės. Pasakojo, kad name laikė ir paršiukus, ir vištas. Tuo metu čia nelabai ką ir galėjome pakeisti“, – ciniško aplaidumo padarinius prisimena Rimgaudas. Vis dėlto nykstantis dvaras neišgąsdino Žirgulevičių: nusiteikę, kad iššūkių bus nemažai ir nemenkų, abu kibo į tvarkymo darbus.

Akmenos malūnas –

dvaro simbolis, dar anuomet grožiu pritraukęs iškilųjį anykštėną rašytoją Joną Biliūną.

Akmenos malūnas prieš kelis dešimtmečius. Šiandien 150-ties sulaukusio malūno restauruotos sienos, įrengtas perdangų sijynas, pagaminti langai, durys ir vartai.

Senasis dvaras pradėtas tvarkyti 2000-aisiais: meilę jam šeimininkai sakosi pajutę iš karto.

MALŪNAS KYLA NAUJAM GYVENIMUI Nedaug prošal eina kelių, todėl gal ir sodybą sunkoka būtų rasti, jei ne sparnais mojantis Akmenos malūnas. Jis – it dvaro vizitinė kortelė, simbolis, dar anuomet grožiu pritraukęs ir iškilųjį anykštėną rašytoją Joną Biliūną, kuris 1901 m. apsakyme „Vėjo malūnas“ spalvingai perteikė savo pirmuosius įspūdžius: „... su nusistebėjimu gražiavausi malūnu, kokio dar niekur niekad nebuvau matęs. Pastatytas jis buvo iš akmenų, ir taip puikus ir aukštas, kad, rodėsi, lyg koks prajovas šitame krašte neturtingų artojų, kur kitas džiaugiasi juodos duonos rudeniop sulaukęs.“ Senolių pasakojimai liudija, esą malūnas čia iškilęs 1864-aisiais. Reginos senelis Juozas Jankauskas 1914 metais Akmenos dvarą nupirko iš grafo Hoppeno, kuris, kaip teigiama, ir pastatęs šį akmens sienų kepurinį vėjo malūną, anuomet miltais aprūpindavusį visą apylinkę.

Rimgaudas prisimena, jog, kai jų vaikai buvo maži, malūnas stovėjęs dar su visais įrenginiais. Tačiau prasidėjus pertvarkai, viską išgriovė: buvo likusios vien sienos su skylėmis, jokių perdangų – dangus matėsi. Gailestį keliančios senatvės sulaukęs statinys pradėtas restauruoti 1994-aisiais. Malūno remontui iš Kultūros paveldo departamento gauta 90 tūkst.

Lt. Tvarkė brigada, atstačiusi Biržų pilį, tad patirties jau turėjo: „Bet sąžiningumas – tai, atleiskit... – nepasitenkinimą reiškia Rimgaudas. – Durų apdailai parinko tokias plytas, kurios nuo lietaus ir šalčio pradėjo irti. Rodos, padarė, bet

Akmenos dvaro savininkas, Reginos Žirgulevičienės senelis Juozas Jankauskas.

paskui reikėjo viską daryti iš naujo. Vėl – betonu aplipdė, ir tiek. Meistrą turi prižiūrėti, nurodyti jam, ką ir kaip daryti.

Ne veltui sako, kad rasti gerą meistrą – didelė laimė.“ Žirgulevičiai buvo tvirtai pasiryžę malūną sutvarkyti taip, kad sparnai suktųsi, kad viskas veiktų. Pasikvietę talkininkų, sumontavo posparnius, sparnų kryžių, ašį. Malūno kepurė buvo gaminama ant žemės ir tik paruošus užkelta ant statinio liemens. Darbas – sudėtingas: viršutinis žiedas sukasi ant apatinio per dantračius, o ant viršutinio žiedo s pa l i s MANO SODYBA

17

Mano SenasSODYBA dvaras

Fotografijos – dvaro atgimimo liudininkės: 1992-aisiais, kada dvaras grįžo į Žirgulevičių rankas, viskas atrodė pasigailėtinai. Ir štai jau 22 metus pora kruopščiai tvarko, puoselėja, gražina rūmo erdves ir aplinką.

dedama platforma. Milimetrine liniuote reikėjo tikrinti, ar viskas lygiai. Mažiausia paklaida – ir jau nesisuka... „Buvo projekto pabaiga. Davė mums 10 tūkst. Lt. Tai – krano KATO vienos darbo dienos įkainis, o tokią kepurę užkelti galima tik juo. Kepurės skersmuo – apie 6–7 m, per dieną tikrai nespėsi...“ – patirtais rūpesčiais dalijasi dvaro šeimininkas. Tikėtasi, kad departamentas skirs dar pinigų ir leis malūno restauravimą pabaigti iki galo.

Deja, finansavimą nutraukė...

Vis dėlto Regina ir Rimgaudas nusprendė pradėto darbo nepalikti pusiaukelėje ir prisidėti savo lėšomis.

Per 2000-ųjų Kalėdas Akmenos vėjo malūnas, įtrauktas į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, jau puikavosi nauja kepure!

Dabar 150-ties sulaukusio malūno restauruotos sienos, įrengtas perdangų sijynas, pagaminti langai, durys ir vartai, beliko sutvarkyti visą vidaus įrangą ir paleisti malūno mechanizmus. Tačiau šie darbai nukelti vėlesniam laikui... Juk ką reiškia vienas malūnas, kai namas skendi griuvėsiuose?

KĄ GALI, STENGIASI DARYTI PATYS Atgavę nuosavybę, Akmenos dvaro savininkai iš pradžių mažai ką tegalėjo keisti. Galimybės atsivėrė 2000-aisiais – tuomet nieko nelaukiant buvo kibta tvarkyti stoiškai istorinių peripetijų naštą atlaikiusį gyvenamąjį namą, atkurti tai, kas buvo tikra, vertinga, regėta šimtmetį kitą atgalios.

Regina ir Rimgaudas sakosi meilę dvarui pajutę iš karto. Gal todėl, kad labai gražiai pasirinkta vieta, 18

MANO SODYBA s pa l i s

namas natūraliai įsilieja į gamtinę aplinką, o gal dėl to, kad dar tebetvyro geroji buvusių šeimininkų aura. Ir pats dvaras tarytum padeda statybose: „Esu fizikas, baigiau Leningrade aspirantūrą. Mano sritis – branduolinė fizika. Deja, statybininko patirtis nedidelė – tik sodo namelį esu pasistatęs.

Tad nenuostabu, kad šiuose didžiuliuose darbuose kartais nežinai, ką ir kaip daryti... Bet imiesi intuityviai ir jauti, tarsi kažkas nematomas tau sufleruoja, pataria.“ Dvaro gyventojai visuomet su aplinkiniais palaikė šiltus ryšius. Akmenos dvaro savininkas Juozas Jankauskas buvo 40-ties vaikų krikšto tėvas. Reginai aplinkiniai dažnai sakydavo: tavo tėvelis buvo mano krikšto tėvas, tai jeigu reikia – padėsiu. Tačiau Žirgulevičiai nusprendė: ką gali, stengsis daryti patys.

Pradėjus tvarkyti namą, paaiškėjo, kad pamatai pairę.

Sutvirtino juos, beveik po visu namu atstatė rūsį, jį pagilino.

Tiesino ir kreivokas sienas: nemažai tam išleido pinigų ir išeik­vojo laiko, tačiau galiausiai suprato, kad tėra viena išeitis – nugriauti viršų ir perstatyti jį iš naujo. „Arka pirmame aukšte buvo užmūryta. Kartą atvažiavo studentė, įėjo – stovi ir žiūri. Sako, ieškokit čia kitos arkos. Ji buvo užmūryta labai seniai. Dar tėvelis sakė: „Žiūrėkite pagal karnizą, pagal jį suprasite, koks buvo planas“, – prisimena Regina.

Durys ir langai išliko tie patys. Tarybiniais metais dažyti, vėl perdažyti, atrodė vargani. „Įsivaizduokite, kai nušlifavo langus, dar medžio kvapas buvo likęs!“ – džiugiai tikina pašnekovė. Duonkepę pastatė iš plytų, ten, kur ir stovėjusi.

Virtuvės krosnis taip pat buvo plytinė – ir ją atstatė tokią pat.

Restauravo kaminą, kuris antrame aukšte jau buvo nugriautas, o visos plytos sumestos žemyn, į kamino vidų. Beje,

Štai liepa, kurią išaugino Akmenos parkas: net žaibui atlaužus dalį medžio, apglėbti jį įmanu tik trise. Į keliamus pokylius sugužėdavo daugybė svečių.

Senieji šeimininkai su aplinkiniais visuomet palaikė šiltus ryšius: savininkas Juozas Jankauskas buvęs 40-ties vaikų krikšto tėvas.

kaminas ypatingas, mat eina per visą namą. Jo dydis – 2x2 m. Jame net jaučius rūkydavo – per angą nuleisdavo visą gyvulį! O kiek šiukšlių teko iškuopti! Vien iš trečdalio rūsio 15 kubų atliekų išvežta.

Nuo dvaro tik neseniai nunešti pastoliai. Dirbta daug, bet darbų dar likę iki soties: reikia namo vidų bei rūsį baigti, aplinką sutvarkyti. „Betvarkant čia prabėgo 22-eji metai – rodos, visas mūsų gyvenimas. Tik malūno restauravimo darbus rėmė valstybė, kitkam leidome savo lėšas.

Per tuos metus jau investavome apie 200 000 litų – buvo galima 3–4 namus pastatyti. Ši suma mums didelė, nors puikiai žinome, kad dabar už tokius pinigus vien kepurę malūnui padarytume. Kai uždarbis menkas, ir darbų tempai lėtesni: kiek lieka laisvų pinigų, tiek ir judame į priekį.

Jeigu nori greitai atstatyti, turi būti milijonierius“, – ramiai dėsto Rimgaudas.

DVARO TURTAS PAMAŽU SUGRĮŽTA Užsukus į galinį namo kambarį, žvilgsnis pirmiausia užkliūva už įspūdingo seno fortepijono: „Šios firmos fortepijonų buvę ne tiek jau daug“, – įspūdį dar labiau sustip­rina tarpdury pasirodęs Rimgaudas. Į savo tikruosius namus šis muzikos instrumentas sugrįžo visai netikėtai, daug matęs ir patyręs... Kartą į dvarą užsuko šviesaus atminimo kraštotyrininkas, Viešintų krašto senienų rinkėjas Povilas Jurkštas. Įsišnekėjus vyriškis prasitarė trąšų krūvoje radęs fortepijoną, kuris dar sovietmečio pradžioje buvo nuvežtas į Viešintų mokyklą salei papuošti. Išvalęs, aptvarkęs, kurį laiką laikęs pas save, o dabar norįs grąžinti tikriesiems šeimininkams, mat žino jį priklausius Akmenos dvarui (ir kaip nepatikėsi Rimgaudo žodžiais, kad pats dvaras padeda naujai kurtis?..). Maloni ir netikėta ši žinia

Senovinis išplaukusios tešlos pyragas „Skenduolis“ Reikės: • 0,5 kg miltų • 200 g sviesto • 2 kiaušinių

• 50 g mielių • 3 valg. š. grietinės • 2 valg. š. cukraus • cinamono, uogienės

Gaminame: Mieles ištirpiname su cukrumi ir išleidžiame šiltame vandenyje. Truputį pabuvusios jos pradeda gyventi. Į dubenį su sijotais miltais įmušame kiaušinius, supilame grietinę ir pradėjusias gyventi mieles. Viską maišydami, pamažu pilame ištirpintą ir pravėsusį sviestą. Viską ilgai ir kruopščiai minkome – tai suteiks pyragui purumo. Iš tešlos padarytą kamuolį dedame į indą su šaltu vandeniu.

Tešla brinksta, pučiasi, iš jos išeina oras. Neilgai trukus ji įspūdingai iškyla.

Išėmę tešlą padalijame į dvi dalis. Didesnę dalį dedame į kepimo skardą, išklotą sviestiniu popieriumi ir lengvai ištampome, užlenkiame kraštus, pertepame uogiene, pabarstome cinamonu. Ant viršaus iš likusios tešlos juostelių darome tinklelį ar paprasčiausiai sugnaibome gabaliukais ir išmėtome. Skanaus!

s pa l i s MANO SODYBA

19

Senas dvaras Senienų rinkėjo Povilo Jurkšto dėka fortepijonas vėl grįžo į savo namus.

Į dvarą – savo tikruosius namus – visai netikėtai sugrįžo ir daug matęs, daug patyręs senutėlis

fortepijonas.

buvo gražiai besitvarkantiems Žirgulevičiams, iki šiol bandantiems sužinoti, iš kur ir kaip anuomet fortepijonas atsiradęs dvare. Gal atvežė arkliais iš Kupiškio? Šiandien fortepijonas – jau atnaujintomis kojomis, tačiau kol kas dar tyli, leidžia juo vien grožėtis iš šalies.

Kas žino, gal tiek sunkių metų atlaikęs muzikos instrumentas sulauks gero meistro, kuris sugebės vėl prakalbinti senolį? Šalia fortepijono – lentynos, priglaudusios kelių kartų skaitytas knygas. Anksčiau dvare buvusi nemaža biblioteka, kurioje saugoti patys įvairiausi leidiniai, net karinės enciklopedijos. Visą kolekciją sudegino sykį čia apsistojęs rusų karininkas. „Galvojau, kaip atstatyti šią biblioteką.

Nusprendžiau – simboliškai surinksiu bent 10 senovinių knygų, ir to pakaks. Pirmąsias įsigijau iš sendaikčių pardavėjų. Bet kai pradėjau šį darbą, po truputį ėmė nešti ir vaikai, ir draugai, ir pažįstami. Dabar yra bent kelios jau antrą šimtmetį skaičiuojančios knygos“, – nuoširdžiai džiaugiasi Regina.

Ant originalių, prabangiai įrištų knygų jau matyti laiko žymės. Ne dažnai pasitaiko galimybė pavartyti senus lapus, patyrinėti šriftą, pažiūrėti, kokiais ornamentais anuomet puošti, kaip iliustruoti leidiniai. To paties turinio rankų darbo knygos išleistos visiškai skirtingai, kai kurių tiražas – tik vienas vienetas. „Kai kurias net į Latviją vežė skaityti. Beje, daugiau prašo istorinių knygų, – trumputę tylą nutraukia Regina. – Tačiau apskritai biblioteką kuriame kaimo bendruomenei.“

ANŲ DIENŲ LIUDININKAS – SENAS PARKAS Į dvarą veda platus medžiais apsodintas takas: seniau čia aplink tvenkinį karieta važinėdavosi pats ponas Hoppenas. Iš vienos pusės – 30-ties metrų aukščio klevai, iš kitos – liepos, uosiai. „Reginos senelio klausiau, kiek 20

MANO SODYBA s pa l i s

Pirmosios senovinės knygos kuriamai bibliotekai surinktos sendaikčių prekyvietėse.

liepoms metų. Jis atsakė: „Kiek prisimenu, visada tokios buvo“, – medžių amžių bando įminti Rimgaudas. Bevaikščiodami taku, prieiname seną liepą: pasirodo, į ją trenkęs žaibas, belikusi viso labo tik viena šaka, kurios... net trise niekaip neapkabinsi!

Baisiausia šiems medžiams – viesulas, tikina šeimininkai.

Regina prisimena: „Kartą šventėme gimtadienį, ruošėmės kepti šašlykus. Sakau draugei: „Eik, po tuo medžiu daug šakų prikritę.“ Su glėbiu šakų grįžtanti draugė klausia: „O kur medis?“ Vos per 10–15 minučių, kol mes sėdėjome rūsy, praūžė viesulas ir nulaužė net 11 medžių. O namui, stovėjusiam jo epicentre, – nieko.“ Anuomet dvarų statybai būdavo parenkamos skrupulingai apgalvotos vietos. Gal todėl čia taip sava, malonu ir ramu. Aplink – sava žemė, civilizacijos dar nepaliesta gamta, arti nėra kitų namų. Tik dvaro parkas pilnas gyvasties.

Medžiuose klega paukščių būriai, kaimynystėje gyvena šikšnosparniai, žalčiai. Kas žino, gal kur įsikūrusios ir gerosios namų dvaselės, saugančios dvarą ir padedančios visuose darbuose?

SAU IR KITIEMS Pasak Reginos, kartkartėmis įvykstantys malonūs netikėtumai, nejučia atsiskleidžiančios paslaptys – tai ženklai, kuriais pati dvaro sodyba tarytum diktuoja, kaip turi būti, kad susijungtų tradiciškumas ir modernumas, sena ir nauja.

Be abejo, labai svarbu tai pajusti, suprasti ir tinkamai įgyvendinti.

Buvo metas, kai aplinkiniai dvarininkų nemėgdavo, beje, dar ir šiandien ši nuostata nėra retenybė. Tačiau pašnekovai tvirtai pasiryžę tokią nuomonę pakeisti – dvaras turįs veikti bei telkti bendruomenę ir šiame laikmetyje. Šeimininkai tikisi toliau plėsti biblioteką, priiminėti svečius, rengti bendruomenės seminarus (keli seminarai vyko jau šią vasarą).

Kas žino, galbūt pavyks įgyvendinti ir dar vieną svajonę – malūną paversti muziejiniu eksponatu, supažindinančiu su senoviška miltų gamybos technologija, o malūno kepurėje įrengti apžvalgos aikštelę, kur kiekvienas užkopęs išvystų nepakartojamas Akmenos apylinkes...

Klausimai architektui

A

Pagal galiojančius teisės aktus, privačiame namų valdos žemės sklype galima statyti vieno ar dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatus su pagalbinio ūkio paskirties pastatais. Daržinė – pastatas pašarui, javams ir kt. laikyti – priskiriama prie pagalbinio ūkio paskirties pastatų. Vis dėlto galimybę statyti gali lemti ir kiti veiksniai, todėl rekomenduojame konsultuotis su architektais.

K

Mūsų sodybos sklypas ribojasi su vandens telkiniu, todėl dalis sklypo patenka į pakrantės apsaugos teritoriją. Kokie apribojimai galioja šioje zonoje, ar ten galima kokių nors pastatų statyba?

A

Kiekvienu atveju situacija bus individuali, todėl reikia detalesnio nagrinėjimo. Bendrai kalbant, paminėti galima tai, kad pakrantės apsaugos juostose ir zonose draudžiama statyti pastatus, išskyrus hidrotechninės paskirties

22

MANO SODYBA s pa l i s

statinius. Tikslus apibrėžimas nurodomas teisės aktuose.

Leidžiama statyti paplūdimių įrangą, kas galbūt atitinka jūsų, kaip sodybos savininko, poreikius. Bet vėl norėčiau akcentuoti, kad tokioms ypatingoms teritorijoms reikalinga individuali analizė, nes galimus sprendimus nulems daug skirtingų veiksnių, pavyzdžiui, jūsų planuojama veikla, galiojantys teritorijų planavimo dokumentai ir kita.

Kad išvengtumėte nesusipratimų, pasikonsultuokite su specialistais.

K

Tėvų sodybos name esanti palėpė naudojama kaip sandėliukas ir nėra pritaikyta gyventi.

Norime joje įrengti kambarius, galbūt ir vonios patalpą. Gal patartumėte, kokių pagrindinių principų laikytis?

A

Įrengiant palėpę, yra daug galimų sprendimų. Architektai jums padės rasti optimalų variantą. Be abejonės, didžiausią įtaką darys stogo konstrukcija. Beje, eksponuojami šios konstrukcijos fragmentai suteiks savitos estetikos. Įvertinkite stogo nuolydžio kampą ir išsiaiškinkite, kiek naudingo ploto jums lieka. Kitas labai svarbus palėpės pertvarkymo eta-

pas – langų parinkimas, jeigu jų iki šiol nebuvo ar esami nesuteikia pakankamai šviesos. Priklausomai nuo stogo konstrukcijos ir plano, reikės parinkti vietą stoglangiams ar įprastiems langams. Apmąstykite, kokios paskirties bus planuojamos patalpos, kaip į jas galėtų patekti šviesa, kiek jos reikia. Vonios kambarį patogu planuoti taip, kad būtų kuo paprasčiau atvesti reikalingus vamzdynus; geriausia – virš pirmame aukšte esančio vonios kambario. Kadangi rekonstruojant palėpę sprendimai dažniausiai būna unikalūs, įvertinti teisinę projekto rengimo pusę jums padės architektai.

K

Įsigijome seną, apleistą sodybą.

Namą jau suremontavome. Dabar laukia sklypo tvarkymo etapas.

Ketiname sukurti įvairių paskirčių zonas poilsiui, daržui ir pan. Kokiomis priemonėmis, būdais patartumėte tai padaryti?

A

Pirmiausia jums reikėtų apsvarstyti mažosios architektūros elementus. Tarkime, poilsio zonai tiktų pavėsinė ir lauko židinys. Priklausomai nuo poreikių, sodybos stiliaus, pasirinkite medžiagas ir elementų išdėstymą. Galbūt planuojate rengti didesnius

pasisėdėjimus su draugais, kuriems prireiks didesnės pavėsinės bei židinio, pritaikyto maisto ruošimui, o gal tai bus jaukesnė ir intymesnė erdvė, kuriai užteks nedidelio židinio ir kuklios pavėsinės.

Atsižvelgdami į tai, parinkite ir vietą sklype: pirmuoju atveju bus patrauklesnė atviresnė erdvė, antrajam labiau tiks nuošalesnis kampelis tarp augalų. Daug jaukumo suteikia suoliukai. Juos išdėstyti galite šalia gėlynų, prie takelio ar šalia namo sienos, žvelgiančios į sodą. Dar viena svarbi grupė – tai vaikų žaidimo aikštelės. Jas verta įrengti taip, kad būtų patogu matyti iš namo patalpos, kurioje dažniausiai būnate. Taip vaikai neliks be priežiūros. Medžiagos ir stilius turėtų atitikti bendrą sodybos stilių, žaidimų įrangą parinksite pagal poreikius. Galutiniai akcentai galėtų būti šviestuvai, skulptūros. Specialistai jums padės suderinti skirtingus poreikius, idėjas ir sukurti harmoningą sodybos aplinką.

Klausimus architektui galite siųsti el. paštu redakcija@manosodyba.lt arba adresu „Mano sodyba“, Ateities g. 2A–1, LT–08333 Vilnius.

Užsakymo Nr. R-101543/1

K

Viename kaimelyje turime nemažą namų valdos sklypą. Norėtume pasistatyti daržinę. Ar, esant tokiai žemės paskirčiai, tokia statyba galima?

Architektas Rokas Mazuronis UAB „Architektų gildija“ www.architektugildija.lt S. Moniuškos g. 10-7, Vilnius Mob. tel. + 370 601 95 589

Rudeninė akcija!

Iki 2014 11 15 perkant Buderus Logamax plus GB0162 25,

35, 45 kW ir Logamax plus GB072 14, 24 kW katilus UAB „Rimgauda“

taikoma papildoma 10 % nuolaida.

UAB „Rimgauda“ specializuojasi dujinių katilų įrengime, vidaus ir lauko dujotiekių tiesimo darbuose, šilumos, vandentiekio ir nuotekų tinklų klojime.

Taip pat atliekame inžinerinių sistemų projektavimo, montavimo darbus.

UAB „Rimgauda“ Dūmų g. 3, LT-11119 Vilnius, el. p. info@rimgauda.lt, mob. tel. +370 686 52613, tel. (8 5) 205 2813, faks. (8 5) 205 2815

www.rimgauda.lt

24

MANO SODYBA s pa l i s

Sodybos interjeras

SIENŲ DEKORAVIMO

idėjos

Interjero dizainerė Kristina Kuosaitė Tel. +370 648 10 810

Namų sienos – erdvė sekti originalias interjero sakmes: užuot buvusios tuščios, negyvos, jos gali prašnekti ne prasčiau už įmantriausius baldus. Išnaudodami sienų paviršių, sukursime išskirtinį kambario rūbą: juk čia galime eksponuoti ne tik šeimos nuotraukas ar su interjero stilistika derančius paveikslus, bet ir originalias, rankų darbo lėkšteles, vaizdingus sienų piešinius ar erdvę didinančius įvairių formų veidrodžius.

Lėkščių kabinimas Proziška, bet kūrybinga ir originalu namų sienas papuošti lėkštėmis. Porcelianinė, fajansinė, molinė, suvenyrinė ar antikvarinė lėkštė – visa tai galima eksponuoti, derinti ir komponuoti ant namų sienų. Lėkštes galima dėlioti ir kabinti lygiagrečiai, simetriškai arba chaotiškai, prie minimalaus dydžio lėkštutės derinant masyvesnę lėkštę.

Rėmelių kompozicija

Paveikslas negali būti platesnis negu baldas ar baldų grupė, virš kurių jis kabo.

Vienas populiariausių namų sienų dekoravimo būdų – paveikslai, įsprausti į atitinkamus rėmus. Kambaryje, ant sienų, galima kabinti vieną didelį ar keletą mažų paveikslėlių lygiagrečiai – taip sukursite harmoningą kompoziciją. Svarbu ir aktualu, kad kabinami rėmai derėtų prie bendros kambario nuotaikos savo tematika ar spalvine gama. Populiaru eksponuoti, rėminti ir kabinti ant sienos senovinius, sentimentus keliančius rakandus ir atributus.

Modernaus ir minimalistinio interjero fone stilingai atrodys meninės fotogra-

fijos ar grafikos darbai, eksponuojami lakoniškuose siauruose rėmuose.

Puikiai namų interjere dera ir stiklo paveikslai – vitražai.

Mažesnės įrėmintos nuotraukos tinka puošti siauroms sienoms, o paveikslai, nuotraukos ar jų reprodukcijos su gamtos vaizdais yra vienas iš sėkmingų būdų vizualiai padidinti kambario erdvę. Fiktyvus horizonto vaizdas patalpoje tampa tarytum papildomu langu. Puošiant sieną ir kabinant paveikslą virš baldų, patartina vadovautis šia taisykle: paveikslas negali būti platesnis negu baldas ar baldų grupė, virš kurių jis kabo. s pa l i s MANO SODYBA

25

Sodybos interjeras

Sienų lipdukai, piešiniai, trafaretai Sienų lipdukai – tai lipnūs vinilo paveikslėliai, pagaminti specialiai klijuoti ant įvairių lygių paviršių, t. y. ant sienų. Sienų lipdukai ir trafaretai yra vienas paprasčiausių, greičiausių bei ekonomiškiausių būdų papuošti ir atnaujinti savo namų paviršius. Sienų lipdukai yra puiki alternatyva tapetams bei dažams; jie suteikia nemaža pasirinkimo galimybių. Lipdukai, trafaretai itin populiarūs ir madingi vaikų ar paauglių kambariuose. Priklijuoti lipdukus nesudėtinga, o, nusprendus atsisakyti šios sienos puošmenos, juos galima lengvai pašalinti.

Sienų lipdukai ir trafaretai – vienas paprasčiausių, greičiausių bei ekonomiškiausių būdų atnaujinti sienas.

Veidrodžiai

3D dekoratyvinės plokštės

Dekoratyviniai veidrodžiai gali papuošti bet kurią namų sieną. Veidrodžiai būna įvairių formų, spalvų, raštų, stiklų, rėminimo tipų.

Jie įdomiai ir patraukliai paryškina tam tikrus interjero segmentus, drauge yra funkcionalūs.

Kabinami žmogaus dydžio veidrodžiai naudojami ne vien tam, kad padėtų apsirengti: tokiu būdu dažnai svetainėse tvirtinami veidrodžiai atspindi interjerą ir praplečia erdvę. Patrauk­ liausia namų grožį akcentuoti veidrodžius kabinant ant sienos, esančios už stalo, ar prieškambaryje, prie lauko durų.

Sienos – dažytos, tapetuotos, lygios, – chrestomatinis sprendinys. Įdomus ir naujas variantas – dekoruoti ir pagyvinti interjerą dekoratyvinėmis 3D (trimatėmis) plokštėmis. Dekoratyvinės plokštės yra modernus ir unikalus būdas papuošti sienas, sukurti iškilų paviršiaus reljefą. Tokį puošybos elementą patartina rinktis asmenims, kurie ieško neįprastų sprendimų, nebijo eksperimentuoti. Plokštės gali padengti visą sienos plokštumą ar tik jos dalį, o savo forma, struktūra ir tekstūra – paversti interjerą žaismingu ir originaliu. Šios plokštės gaminamos iš natūralių sudėtinių dalių ir komponentų, todėl jos nežalingos aplinkai ir žmonėms.

Kabinami žmogaus dydžio veidrodžiai naudojami ne vien tam, kad „padėtų apsirengti“, – jie atspindi interjerą ir praplečia erdvę.

Kaip pakabinti paveikslą?

Tekstas – DOVILĖS RYLOS.

Apgalvota, darni įrėmintų nuotraukų kompozicija ar paveikslų grupė suteikia interjerui profesionalaus dizaino pojūtį. Nors tai – vienas paprasčiausių būdų apipavidalinti tuščią kambario sieną, drauge tai ir dažniausiai pasitaikančių grubių vidaus dekoro klaidų šaltinis. Pavyzdžiui, per aukštai pakabintas meno kūrinys neigiamai paveiks kambario proporcijas ir sukurs nepatogumo jausmą erdvėje. Tad kaip teisingai pakabinti įrėmintą vizualų elementą?

26

MANO SODYBA s pa l i s

Paplitusi rekomendacija meno kūrinius kabinti akių lygyje. Tačiau ką tai reiškia? Idealus aukštis, ku­riame turi būti meno kūrinio ar jų grupės centras, – 145 cm (įdomu tai, jog namuose žmonės paprastai linkę rėmus kabinti aukščiau). Tokiame aukštyje darbai eksponuojami muziejuose ir galerijose. Kita vertus, jei planuojama į kūrinį žiūrėti sėdint arba eksponuoti didelę grupę kūrinių, tuomet žiūros taškas kinta. Taip pat tokios griežtos taisyklės negalioja vaikų kambario dekorui. Taigi, kiekvienu atveju būtina atsižvelgti į konkrečią situaciją.

Jei norite ant sienos pakabinti ne vieną kūrinį, o sukurti darnią kompoziciją, teks padirbėti. Nepersistenkite: svarbu ne sutalpinti visa, kas gražu, bet sukurti vizualiai harmoningą, tarpusavy susisiejančių objektų grupę. Rekomenduojama vaizdus derinti taip, kad jie turėtų nors vieną „bendrą vardiklį“ – būtų arba juodai balti, arba spalvoti (panašaus

kolorito), būtų įrėminti panašios stilistikos ar spalvos rėmeliuose, atspindėtų tam tikrą nuotaiką / laikmetį / temą / besikartojantį objektą. Skoninga vienoje kompozicijoje derinti to paties pobūdžio darbus – arba nuotraukas, arba paveikslus, arba plakatus ir pan. Kitaip tariant, visa kompozicija turi būti tarsi vienas išbaigtas meno kūrinys.

Kompozicijos kūrimas: Pirmiausia ant stalo ar grindų sudėliokite visą būsimą įrėmintų nuotraukų / paveikslų koliažą.

Tuomet ant kiekvieno rėmelio dėkite po popieriaus lapą ir apkirpkite jį taip, kad atitiktų nuotraukos / paveikslo su rėmeliu plotą. Ant iškarpos užrašykite komentarą apie konkretų vaizdą, kad vėliau nepasimestumėte. Lape pradurkite skylutę toje vietoje, kur rėmelis bus tvirtinamas prie sienos. Šias popierines iškarpas suklijuokite ant sienos, pritvirtindami lipnia juostele. Tarp lapų išlaikykite pakankamus, bent kelių centimetrų atstumus.

Rekomenduojama šį popieriaus koliažą palikti per naktį ir viską įvertinti kitą dieną – kol skylės dar neišgręžtos, galite pakeisti rėmelių vietas. Kai jau įsitikinsite, kad išdėstymas – tinkamas, išgręžkite skyles ir įsukite medvaržčius tose vietose, kurias pasižymėjote popieriaus iškarpose. Galiausiai nukabinkite popieriaus lapus ir sukabinkite rėmelius.

Patarimas: norėdami reikiamame aukštyje sukabinti įrėmintų paveikslų / nuotraukų kompoziciją, turite visą grupę traktuoti kaip vieną kūrinį: aukštį derinkite pagal šio kūrinio centre esantį rėmelį. Jį kabinkite pirmiausia, o kitus dėliokite aplink.

Paveikslo kabinimo formulė: Išmatuokite paveikslo (su rėmu) aukštį (pvz., 30 cm) ir padalykite jį iš dviejų (30 / 2 = 15) cm.

Tuomet išmatuokite atstumą nuo rėmo vietos, ties kuria jis bus tvirtinamas ant varžto (turint rėmą su nugarėlėje ištempta viela, atstumą matuokite nuo aukščiausio įtemptos vielos taško) iki rėmo viršaus (pvz., 4 cm).

Atimkite antrąjį skaičių iš pirmojo (15 – 4 = 11 cm).

Gautą rezultatą pridėkite prie standartinio kabinimo aukščio (145 + 11 = 156 cm). Gausite aukštį, kuriame reikėtų pasižymėti būsimą tvirtinimo vietą. Čia įsukę medvaržtį, kabinkite paveikslą.

Veidrodžio vieta pagal fengšui Veidrodis fengšui mokyme simbolizuoja vandenį. Kodėl? Todėl, kad būtent ramiame vandenyje žmogus pamatė pirmąjį savo atvaizdą. Ne veltui veidrodis fengšui doktrinoje turi ypatingą reikšmę: jis gali reikšmingai pagerinti arba iš esmės sujaukti namų energijų cirkuliaciją. Taigi, ką turime žinoti apie veidrodžio vietą namuose, kad nepadarytume klaidų?

Jokiame veidrodyje negali atsispindėti durys, langai, lova, klozetas, kitas veidrodis, smailūs baldų kampai.

Visa, kas atsispindi veidrodyje, turi polinkį dvigubėti, todėl žiūrėkite, kad prieš veidrodžius nebūtų netvarkos, nešvarių indų ar drabužių, šiukšlių kibiro ar purvinų batų.

Geriausia vieta veidrodžiams – svetainė ir valgomasis.

Veidrodis, kuriame atsispindi valgiais nukrautas stalas, padvigubins šią energiją, simbolizuojančią gerovę.

Netinkama vieta veidrodžiams – jūsų miegamasis.

Fengšui mokymo šalininkai teigia, jog, jei prastai miegate, kankina nemiga, visų pirma išneškite iš miegamojo visus veidrodžius: jie atspindi ir vėl sugrąžina visą neigiamą energiją, kurios bandote atsikratyti ilsėdamiesi. Šioje erdvėje veidrodžius geriausia įtaisyti vidinėje drabužių spintos durelių pusėje.

Jei kabinate veidrodį prieškambaryje, jokiu būdu neatsukite jo į duris – taip „išsiųsite“ pro duris visą gerąją energiją.

Atkreipkite dėmesį, kad jokiuose veidrodžiuose, esančiuose virtuvėje, neatsispindėtų ugnies liepsna: veidrodis simbolizuoja vandenį, o ugnies ir vandens susidūrimo reikėtų saugotis.

Fengšui specialistai nepataria kabinti veidrodžių tualeto kambaryje. Jei jūsų tualetas įrengtas vonios kambaryje, kurio be veidrodžio neįsivaizduojate, stenkitės bent jau išvengti klozeto atspindžio veidrodyje, antraip visa geroji energija „nuplauks“ kanalizacijos vamzdžiais. Kur kas palankesnė vieta veidrodžiui – išorinė vonios kambario ar tualeto durų pusė, užtikrinanti gerosios energijos cirkuliaciją po visus namus.

Drąsiai kabinkite veidrodžius ant rytinių, šiaurinių ir pietvakarinių sienų. O štai į pietus orientuota siena veidrodžiams visiškai netinkama – jai priskiriama vandeniui priešinga ugnies energija.

s pa l i s MANO SODYBA

27

Specialusis PROJEKTAS

Apie laiptus ir nuotekas

„Laikinus laiptus susikalėme iš likusių stogo gegnių.“ Nuotraukose laiptams dar trūksta atramėlių po pakopomis ir turėklų.

Ne visuomet pavyksta laikytis plano: kai ką koreguoja gamta, kai ką – statytojų galimybės bei savijauta. Tačiau statybų metu privalu išsiugdyti gebėjimą lanksčiai reaguoti į kintančias aplinkybes ir priimti netikėtą dinamiką ramiai, be streso. Regis, Eglei ir Gediminui tai puikiai pavyksta: į priekį jie juda pamažu, tačiau užtikrintai.

R

ugpjūčio mėnuo nebuvo pats darbingiausias. Tikėjomės nuveikti daug daugiau, bet tai dėl oro, tai dėl sveikatos darbai vis kėlėsi į rudenį. Lyg ir nieko naujo, bet visuomet smagiau, kai viskas vyksta laiku. Šį kartą pasakojame apie tai,

28

MANO SODYBA s pa l i s

kaip mums sekėsi rinktis nuotekų valymo įrenginius bei gaminti laiptus.

verta paminėti, kad toje pačioje parodoje kito iš pažiūros rimto gamintojo atstovai nuteikė mus nelabai maloniai. Taigi, prieš Nuotekų valymo įrenginiai skambindami visiems iš eilės, ne tik išstudijaPradėti galima nuo daugiausiai išlaidų vome visą internete rastą medžiagą, bet jau pareikalavusio statybų etapo – nuotekų turėjome šiokį tokį išankstinį nusistatymą. sistemos. Tai – dar viena sritis, kur iš pirmo Įrenginių kainos internete dažniausiai žvilgsnio pačiam nereikia daryti nieko, tik pateikiamos gana atvirai: už valymo įrenužsakyti paslaugą. Tačiau bent kiek prieginį šeimai iki 4 žmonių teks pakloti apie kabesniam statančiajam, neno4–5 tūkst. Lt, dar apie 2 tūkst. Lt – rinčiam patikėti savo pinigų ir už montavimo darbus. Beje, Daugiausiai būsimų darbų bet kam, išties šis aspektas – bene įdomiauteks paplušėti. Nežinau, kokia sias: kadangi savomis ranišlaidų padėtis užsienyje, tačiau komis pasidarėme beveik pareikalavo Lietuvoje yra vos keli rimti nuotekų sistemos viską, norėjome būti tikri, ar valymo įrenginių gamintojai. verta mokėti už montavimo įrengimas.

Tai iš dalies palengvina darbą paslaugą. Nė vienas iš telefonu ieškančiajam. Daugiau yra monkalbintų vadybininkų nesugebėjo tuotojų, tačiau apie tai – kiek vėliau. paaiškinti, kaip konkrečiai susidaro Kai nusprendėme, kad jau laikas pasitokia iš pažiūros didelė suma. Be abejo, rūpinti nuotekomis, atsiminėme statybų visi paminėjo žemės darbus (valanda darbo parodą, kurioje lankėmės atostogaudami ekskavatoriumi kainuoja apie 80–120 litų), Klaipėdoje šį pavasarį. Ten labai maloniai smėlį (maždaug 300 litų), reikalingus vamzpabendravome su vienų didžiausių nuotekų džius (iki 100 litų), kitas reikalingas medžiavalymo įrenginių gamintojų atstovais. Tiesa, gas (daugų daugiausiai – dar keli šimtai

litų). Iki 2 tūkstančių niekaip neužkopsime, net priskaičiavę užmokestį darbininkams ar atvažiavimo išlaidas. Nepaisant to, tokios yra kainos, ir jos panašios visose įmonėse.

Nuolaidų dalyti niekas neskuba, vadinasi, tokia kaina žmonėms tinka. Jeigu ne aukšti gruntiniai vandenys, būtume patys užsisakę žemės darbus ir įleidę įrenginį savo jėgomis. Bet nežinia, kokį pokštą gali iškrėsti gamta, be to, ir laiko iki žiemos ne tiek jau daug. Taigi, nors ir nenoromis, užsakėme montavimo darbus.

Norint turėti viena, tenka aukoti kažką kita Verta paminėti dar vieną dalyką, paploninusį mūsų piniginę: jis slepiasi už žodžio „savitaka“. Paprastai kalbant, savitaka vadinama galimybė išvalytą vandenį iš nuotekų valymo įrenginio pašalinti lauk tiesioginiu vamzdžiu. Tokia galimybė yra, kai pats įrenginys sumontuotas gana aukštai ir / ar erdvė, kur bus išleidžiamas išvalytas vanduo, yra ženkliai žemiau už tą įrenginį. Mūsų sklype tokios galimybės, deja, nėra. Tiesa, šalia sklypo turime drenažinį griovį, tačiau jis nėra pakankamai gilus, todėl teks įrengti vadinamąją siurblinę.

Siurblinė – tai papildomas rezervuaras, į kurį įteka vanduo iš valymo įrenginio. Iš šio rezervuaro viską pašalina siurblys. Štai ir visa siurblinės magija, kainuojanti kiek

mažiau nei 2000 Lt (su įrengimo darbais).

Verta paminėti, kad kai kurie žmonės specialiai įsirengia siurblines tam, kad jose susikaupiantį vandenį galėtų panaudoti vejos ar gėlių laistymui, automobilių plovimui bei kitiems panašiems darbams.

Kaip visuomet, negaliu praleisti progos aptarti žmogiškąjį faktorių, kuris galų gale nulėmė konkretaus gamintojo ir montuotojų pasirinkimą. Po kelių skambučių skirtingiems atstovams, pasirinkome du, suteikusius daugiausiai informacijos. Abu pasisiūlė atvažiuoti ir objektą apžiūrėti gyvai, pašnekėti apie galimus variantus ir, žinoma, kainas. Objekto apžiūros procesas nėra labai įdomus – tereikia įvertinti atstumus bei aukščius, kurie kone viską nulemia. Įdomiau yra tartis dėl kainos. Gavę pirmą pasiūlymą, tarėmės su antraisiais. Jie kainą nustatė tokią pačią. Nelabai noriai, jų žodžiais, „pritaikius visas nuolaidas“, pora šimtų litų nuo preliminaraus pasiūlymo nukrito.

Paradoksalu, tačiau apsispręsti labiausiai padėjo „telefoninis teroras“, kurį vykdė vienas iš vadybininkų. Ilgiau nei savaitę kas dieną sulaukdavome bent 2–3 jo skambučių, nors buvome aiškiai sutarę – kai apsispręsime, tikrai pranešime. Galbūt tokia taktika veiksminga kitiems klientams, bet mus tai išties atbaidė ir nuteikė itin neigiamai. Paskutinis lašas buvo gauta trumpoji žinutė: „Na, tai kada montuosime įrenginius?“ Tą pačią dieną sulaukėme žinios ir iš kito atstovo,

Specialusis projektas Kaip studentai namą stato XiV Dalis

Ką mes statome Studijuojantys ir dirbantys vilniečiai Eglė (24) ir Gediminas (24) stato 110 kv. m namą, kurio projekto autorius – architektas Gediminas Petrauskas.

Bendros charakteristikos Pamatai: poliniai gręžtiniai su monolitiniu rostverku.

Mūras: 24 cm pločio akyto betono blokeliai.

Apdaila: sienos dengiamos tinku. Šiltinimas sienoms: 15 cm akmens vata. Šiltinimas stogui: 25 cm akmens vata.

Stogas: beasbestis šiferis.

Langai: plastikiniai.

Perdanga: surenkama perdanga.

Pertvaros: 88 mm keramzitbetonis. Šildymas: „žvakės“ tipo kietojo kuro katilas.

Vanduo: šulinys su elektriniu vandens siurbliu.

Patyrimai – tinklaraštyje

Artimiausi statybų darbai – fasado šiltinimas ir elektros instaliacijos įrengimas.

Eglė ir Gediminas savo patirtimi dalijasi ir tinklaraštyje http://1000pievu.popo.lt: „Mintis rašyti tinklaraštį kilo kitose svetainėse paskaičius panašių individualių namų statybos istorijų. Jos mums suteikė labai daug vertingos informacijos, todėl nutarėme prisijungti prie patirties dalybų.“

s pa l i s MANO SODYBA

29

Specialusis PROJEKTAS

Specialusis projektas Kaip studentai namą stato

2013 m. rugsėjis

2014 m. balandis

nutarusio sumažinti kainą dar 100 Lt. Galvoti nebebuvo ko. Turbūt nesunku atspėti, ką pasirinkome.

2013 m. birželis

2013 m. liepa

2013 m. spalis

2014 m. sausis

2014 m. birželis

MANO SODYBA s pa l i s

2014 m. kovas

2014 m. liepa

telei, medienos dažų bei varžtų ir vinių – štai ir visos išlaidos.

Nemanau, kad tokie laiptai yra prasčiausias sprendimas statybų metu ir galbūt net Laiptai už mažiau nei 100 litų kelerius metus po jų: svarbu, kad būtų saugu Kopėčiomis į antrą aukštą visą laiką ir nebadytų akių. Juk ne visi statosi namus, nelaipiosi. Tačiau mūsų biudžete pasiėmę iš banko pusę milijono litų. Norint „iki įsikraustymo“ nebuvo turėti viena, tenka aukoti kažką kita. numatyta grafa laiptams.

Svarbiausia buvo pasidaryti tinMažiausia, už kiek kamus brėžinius. Brėžiniai popieProjektuojant galima įsirengti tvirriuje – ne tokie tikslūs, taigi viską laiptus, svarbu tus, ilgaamžius laipperkėlėme į kompiuterį. Čia laikytis formulės: tus, – apie 7000 Lt. galima matyti erdvinį vaizdą, P + 2H = 63 cm (+/– Ir tai – pats kukliautaigi daug lengviau gaudy3 cm). P – pakopos sias variantas, kokį tis situacijoje ir viską tinkamai gylis, H – pakopos sudėlioti.

Projektuojant laiptus, radome. Taigi buvo aukštis. galioja viena itin svarbi taisyklė, priimtas sprendimas pasidaryti laikinus laiptus kurios matematinis pavidalas yra štai savo rankomis. Taip, jie nebus itin toks: P + 2H = 63 cm (+/– 3 cm). P – pakopos gražūs bei elegantiški, bet už sutaupytus gylis, H – pakopos aukštis. Galbūt būna ir 7000 litų galėsime greičiau įsirengti kitas daugiau jos variacijų, bet būtent tokia vadobūtinas namo erdves. vavomės mes. Tai formulė, skirta nustatyti Mums labai pasisekė, kad po stogo tinkamam pakopų gyliui ir aukščiui. Natūramedienos iškėlimo liko idealaus ilgio gegnių. lus žmogaus žingsnis – apie 63 cm pločio, į Būtent iš šios medienos mes ir susikalėme tai atsižvelgiant reikia projektuoti ir laiptus. laiptus. Patikėsite ar ne, bet laiptams priVis dėlto tai, kad parinkti pakopos gylis bei reikė būtent tiek medienos, kiek buvo likę aukštis „telpa“ į formulę, dar nereiškia, kad jie po stogo darbų. Taigi gamindami laiptus bus patogūs. Laimei, laiptininkai internete teturėjome įsigyti OSB plokštę laiptų aikšdalijasi savo žiniomis, taigi, jei domėsitės, 30

XiV Dalis

nesunkiai rasite patarimų, kaip laiptus padaryti patogius. Mes saviškiais tikrai patenkinti.

Beje, gamindami laiptus, neapsiėjome be kuriozų: nušlifavę ir nudažę laiptų šonus bei pakopas, palikome juos lauke džiūti.

Sinoptikai neprognozavo nė mažiausio lietaus nei naktį, nei ateinančią dieną. Deja, gamta nusprendė kitaip ir be gailesčio sulijo mūsų ką tik nudažytą medieną. Rezultatas, sakyčiau, išėjo gana įdomus... Be abejo, vėliau teks dažyti iš naujo. Bet dabar turime tai, ką turime.

Planai Nors ir žadėjau parodyti pabaigtą sandėliuką, to padaryti nepavyks. Kiti rūpesčiai užgožė sandėliuko statybas, taigi vietoj tikro sandėliuko jo vietoje kol kas tėra medinis sienų karkasas. Darbo likę vienam savaitgaliui, bet, kaip visuomet, iš pradžių visas dėmesys – namui. Taigi sandėliukui teks sulaukti savo eilės.

Artimiausi darbai – fasado šiltinimas bei elektros instaliacijos įrengimas. Visos medžiagos nupirktos, darbams pasiruošta.

Apie tai – kitame numeryje.

Projekto tęsinys – kituose numeriuose!

Užsakymo Nr. R-101552/3

2013 m. gegužė

Energija sodyboje

Saulė tampa pigiausiu energijos šaltiniu

V. Adomavičiaus nuotr.

Saulės energetikai šiandienos mokslininkai prognozuoja ypač optimistinę ateitį: anot jų, tai itin sparčiai tobulėjanti ir greitai visame pasaulyje pinganti technologija, kuri netrukus taps pigiausiu ir konkurencingiausiu energijos gavimo būdu, lyginant su kitomis energijos gamybos rūšimis.

Tekstas – JURGOS DIRKSTYTĖS.

iškrovimo akumuliatoriai, angliškai vadinami „solar“, – saulės ir kitoms atsinaujinančių energijos išteklių elektrinėms skirti akumuliatoriai. Tai labai geri, ilgalaikio eksploatavimo ir efektyvaus veikimo energijos kaupikliai, kuriems geriausi gamintojai suteikia net iki 18 metų garantiją: „Tokių akumuliatorių gamintojai paprastai įrengia monitoringo Saulės elektrinės sparčiai sistemą, kuria seka, kaip jie eksploatuojami. tobulėja ir pinga Jeigu juos teisingai eksploatuojant jie vis Kaip pastebi šiandienos mokslininkai, tiek sugenda, gamintojas visada atskuba į saulės energetika – sparčiai visame pasau- pagalbą ar prietaisą pakeičia nauju“, – pasalyje tobulėjantis energetikos sektorius, kuris koja technikos mokslų daktaras. Be to, šie netrukus taps vienu svarbiausių: „Jau šiemet akumuliatoriai gali būti naudojami ir vėjo Kanados kompanija Morgan Solar pradės energijai kaupti. V. Adomavičius pabrėžia, gaminti dvigubai pigesnius ir dvigubai efek- kad akumuliatoriai sparčiai tobulėja: prog­ tyvesnius saulės modulius. Panašių rezul- nozuojama, kad šiame dešimtmetyje bus tatų su kiek kitokia technologija pasiekė ir sukurti tokie elektromobiliams reikalingi JAV kompanija Solar Bankers. Gana akumuliatoriai, kurie bus žymiai greitai saulės elektrinėse pagapigesni, kur kas ilgiau veikianLietuvos minta elektros energija bus, ko tys bei turintys didelę įkrogero, pati pigiausia. Jau dabar vos talpą, o pasibaigus jų sąlygomis saulės ji gali sėkmingai konkuruoti eksploatavimo elektromoelektrines galima su elektros tinklų parduoįrengti bet kurioje bilyje laikui, juos dar bus galimi naudoti kaip elekdama energija, gaminama vietovėje. naudojant iškastinius energitros kaupiklius autonomijos išteklius (ji yra lygiavertė arba nėse saulės ir vėjo elektrinėse, pigesnė 79 pasaulio šalyse)“, – sako elektros tinkluose.

V. Adomavičius.

O štai kalbėdamas apie akumuliatoŠiandien naudojamos saulės elektrinės rius, mūsų naudojamus dyzeliniu kuru ir būna dviejų tipų: autonominės, kuriose benzinu varomuose automobiliuose, pašneenergija kaupiama akumuliatoriuose, ir kovas perspėja, jog reikia būti atsargiems: integ­ruotos į elektros tinklą. Įsirengti auto- atsinaujinančių išteklių energijos elektrinomines saulės elektrines (su elektros ener- nėms jie netinka, mat jiems leidžiamas tik gijos kaupikliais) individualiuose gyvena- 20 proc. iškrovimo gylis, tad, jei iškraunami muosiuose namuose šiandien ekonomiškai daugiau, jie susidėvi labai greitai. jau apsimoka – per visą savo darbo laiką jos Nesvarbu, kad elektromobiliai mums tikrai atsipirktų. Vidutinė lyginamoji auto- vis dar siejasi su fantastikos sritimi ir atrodo nominių saulės elektrinių įrengimo kaina menkai prieinami ribotus finansinius resurEuropos šalyse šiuo metu yra apie 2 €/W, o sus turintiems žmonėms, – V. Adomavičius nuramina: „Praeis keleri metai, ir elektromoateityje jos dar labiau pigs.

Autonominėms saulės elektrinėms, anot biliai bus plačiai naudojami visame pasauV. Adomavičiaus, naudojami specialūs gilaus lyje, taip pat ir Lietuvoje. Taigi tai – tik laiko

32

MANO SODYBA s pa l i s

klausimas. Elektromobiliuose naudojami akumuliatoriai per keletą metų jau atpigo keturis kartus. Prognozuojama, kad per ateinančius kelerius metus jie dar atpigs maždaug tiek pat. JAV jau statomas elektromobilių akumuliatorių „megafabrikas“ Tesla Motors, kuriame, kaip planuojama, per metus bus pagaminama 500 000 tūkst. akumuliatorių. JAV praėjusiais metais elektromobiliai sudarė 1 proc. visų parduotų automobilių, o Norvegijoje – net 12 proc.“

Į elektros tinklą integruotos saulės elektrinės – populiariausios Vietovėse, kuriose yra skirstomojo elektros tinklo linijos, vietoj autonominių saulės elektrinių geriau įsirengti į elektros tinklą integruotas mažąsias saulės elektrines.

V. Adomavičiaus duomenimis, dauguma saulės elektrinių visame pasaulyje (daugiau kaip 90 proc.) yra į elektros tinklą integruotos saulės elektrinės. Šiuo metu į elektros tinklą integruotų elektrinių įrengimo kaina – apie du kartus mažesnė nei autonominių saulės elektrinių. 10 kW galios saulės elektrinė gali patenkinti ir visus bendruosius individualaus gyvenamojo namo elektros energijos poreikius, ir įkrauti 1–2 elektromobilių baterijas. Į elektros tinklą integruotos saulės elektrinės patogios tuo, kad energijos perteklių galima tiekti į skirstomąjį elektros tinklą ir atvirkščiai – kai energijos trūksta, galima naudoti energiją iš elektros tinklo.

V. Adomavičiaus nuomone, Lietuvos sąlygomis saulės elektrines galima įrengti bet kurioje vietovėje, nes mūsų šalyje saulės energijos pasiskirstymo netolygumai nedideli: nuo 1050 kWh/m2 horizontalioje plokštumoje per metus šalies pietvakariuose iki 950 kWh/m2 šiaurės rytuose. Šie netolygumai sudaro ne daugiau kaip 5–6 proc. vidutinių saulės energijos išteklių. To

Užsakymo Nr. R-101462/5

P

asidalyti savo žiniomis šia tema sutiko Kauno technologijos universiteto Elektros ir elektronikos fakulteto Atsinaujinančiosios energetikos centro vyr. inžinierius dr. Vytautas Adomavičius, o praktine patirtimi – žurnalistas, savadarbių saulės kolektorių autorius Petras Dargis.

nepasakysi apie vėjo energiją: vėjo elektrinių efektyvumas pajūrio rajonuose žymiai didesnis nei Rytų Lietuvoje.

Kad saulės kolektoriai dirbtų efektyviai Mokslininkų požiūriu, saulės kolektoriai vandeniui šildyti yra pakankamai brandi, gerai ištobulinta, ekologiška, švari ir ekonomiškai efektyvi technologija, kuri, brangstant iškastiniam kurui ir elektrai, turi vis geresnes plėtros perspektyvas.

Saulės kolektoriai veikia ne mažiau kaip 10 metų, o kai kurie gamintojai deklaruoja, kad kokybiškais saulės kolektoriais galima naudotis iki 30 metų. Šiuo metu mūsų klimato juostoje dažniausiai eksploatuojami dviejų tipų saulės kolektoriai: plokštieji ir vamzdiniai vakuuminiai. Pastarieji – brangesni, bet kai kuriais atvejais (esant žemai aplinkos oro temperatūrai ir šviečiant saulei) jie efektyvesni. Lietuvoje tinkamai sumontuotos ir eksploatuojamos saulės kolektorių sistemos per metus gali pagaminti apie 350–700 kWh/m² šiluminės energijos. Saulės kolektorių efektyvumas šiuo metu siekia iki 85 proc.

Naudojami ir saulės kolektoriai orui pašildyti (pastato šildymui). Šio tipo saulės kolektorių pagamintą energiją galima naudoti ir įvairiems kitiems poreikiams, pavyzdžiui, maisto produktų, grūdų, grybų, vaistažolių, vaisių džiovinimui. Deja, mūsų klimato juostoje neįmanoma namo apšildyti vien saulės kolektoriais. Tačiau tą padaryti galite derindami su papildomomis priemonėmis – gerai apšiltinę namą ir naudodami energiją taupančią įrangą (automatiškai reguliuojamą namo šildymo sistemą arba energijos taupymui skirtus įtaisus, pavyzdžiui, ant radiatorių įrengiamus termostatinius ventilius, kuriais galima reguliuoti oro temperatūrą).

Ne kiekvienas saulės kolektorius pritaikomas ir prie pastatų architektūros. Jei namą dar tik ketinate statytis ir norite jo apšvietimui ar apšildymui naudoti atsinaujinančius energijos išteklius, reikėtų stogo šlaitą orientuoti į pietus, kad ant jo įrengti saulės kolektoriai vandeniui šildyti ar saulės moduliai elektrai gaminti dirbtų kuo efektyviau.

Taip iš saulės gausime daugiausiai naudos, ir

instaliavimo išlaidos bus mažiausios. Galima pakloti kanalus vamzdynų ar laidų nuvedimui nuo stogo. Užsienio šalių patirtis rodo, kad tokie sprendimai puikiausiai suderinami su estetika.

svarbu

Saulės kolektoriai už 200 Lt Kol vieni skaičiuoja saulės ir vėjo elektrinių galingumą, populiarumą ir sąnaudas, kiti imasi darbų. Lietuvoje atsiranda vis daugiau savadarbių elektrinių meistrų.

Kaltinėnuose gyvenantis žurnalistas Petras Dargis, ko gero, pirmasis Lietuvoje pats pasigaminęs saulės kolektorius, šildančius būstą ir kaitinančius vandenį. Vyriškis teigia, kad saulės kolektorių gamyba buvo lengva ir pareikalavo itin nedaug investicijų: „Nėra ko lyginti su prekyboje siūlomais kolektoriais, kurių kainos didžiulės, o garantija – trumpa. Ir atsiperka jie tik po dešimt ar keturiolikos metų“, – įsitikinęs išradingas konstruotojas.

P. Dargio kolektoriai padaryti daugiau nei prieš dešimt metų, dar tada, kai atsinaujinantys energijos šaltiniai nebuvo tokie

Kambario orą šildantis saulės kolektorius.

Išpjautos dvi skylės sienoje. Vėsus kambario oras pro apatinę skylę patenka į saulės kolektorių, čia sušyla, palengvėja, kyla aukštyn ir pro viršutinę skylę šiltas grįžta į kambarį. Srovę galima pastiprinti ventiliatoriumi. Būtinai reikia dėti bent vieną sklendę, kad ji, pasislėpus saulei, neleistų orui cirkuliuoti atvirkščia tvarka ir vėsinti kambario. Tokie saulės kolektoriai nevėdina kambario, bet teikia dvigubai daugiau šilumos nei atvirieji.

Petrasdargis.lt nuotr.

Kaip apskaičiuoti reikalingą akumuliatoriaus talpą?

Saulės elektrinei reikalingos akumuliatoriaus talpos apskaičiavimas kiekvienu atveju individualus. Akumuliatorių talpa yra matuojama ampervalandėmis (Ah).

Norint išsiaiškinti, kiek ampervalandžių prireiks norint įkrauti pageidaujamą elektros energijos kiekį, reikia mums būtinos elektros energijos kiekį (Wh) padalyti iš sistemos įtampos. Kai sistemos generuojama galia yra iki 500 W, patartina rinktis 12 V įtampą. 24 V įtampa tinka iki 2 kW galios elektrinėms, o kai elektrinės galia viršija 2 kW, rekomenduojama pasirinkti 48 V sistemos įtampą. Tarkime, jog pasirenkame 24 V įtampą. Tuomet, jeigu mūsų elektros energijos poreikiai dviem-trims dienoms nedideli, lygūs 1779 Wh, tai reikalinga akumuliatoriaus talpa apskaičiuojama taip: 1779 Wh / 24 V = 74 Ah. Reikėtų pasirinkti šiek tiek didesnės talpos akumuliatorių (bent 100 Ah), nes jo visiškai iškrauti nerekomenduojama.

Toks 74 Ah akumuliatorius kainuotų apie 650 Lt, atitinkamai 100 Ah – 755 Lt. Šiuo metu plačiausiai Lietuvoje parduodami Kinijoje ir Lenkijoje gaminami akumuliatoriai. Prekybininkai vieningai liudija, kad lenkiški akumuliatoriai – geresnės kokybės.

Energijos kiekis turi būti atskirai skaičiuojamas prietaisams, naudojantiems nuolatinę įtampą, ir prietaisams, veikiantiems nuo kintamos įtampos.

Skaičiuojant buitinių elektros prietaisų sunaudojamą energiją, galima pasinaudoti populiariausių elektrinių prietaisų galios lentele, kurią galima rasti internete. Svarbiausia nebandyti taupyti arba mažinti reikiamą galią, nes akumuliatorius gali užvirti.

s pa l i s MANO SODYBA

33

Energija sodyboje

Saulės kolektoriaus, kuris ir šildo, ir vėdina, schema. Šis kolektorius padarytas sienoje išpjovus vieną skylę. Toks kolektorius duoda mažiau šilumos nei vien šildantis orą, tačiau įsirengę jį kambariuose nuolat turėsite šviežią orą. Petrasdargis.lt nuotr.

34

MANO SODYBA s pa l i s

Kolektoriui reikalinga skylė sienoje.

Taip ant namo sienos atrodo Petro Dargio savadarbis kolektorius.

Petro Dargio savadarbio kolektoriaus detalė: stiklas gali sukurti estetiškesnį namo vaizdą.

Kalant tašelius, galima suformuoti raitytą oro taką.

Tegu oras po skarda ne iškart kyla aukštyn, bet nueina ilgesnį kelią ir labiau sušyla.

Petrasdargis.lt nuotr.

madingi. Į savadarbę šildymosi saule sistemą P. Dargis sako iš pradžių žiūrėjęs skeptiškai – tai, ką darė, buvęs tik „pažaidimas“, įdomus laisvo laiko praleidimas, tačiau vėliau paaiškėjo, kad naujasis gaminys yra perspektyvus energetinių poreikių tenkinimo šaltinis. Įvairiausios technikos kūryba laisvalaikiu mėgstantis užsiimti žurnalistas iš pradžių pasidarė patalpų apšildymui skirtą kolektorių. Toks kolektorius patalpas apšildo į jų vidų varydamas šiltą orą. Jo gamybos procesas buvęs labai nesudėtingas: pirmiausia P. Dargis pietinę ir vakarinę namo sienas nudažė juodai ir 5 cm atstumu nuo jų pritaisė juodai nudažytą skardą, o dviejų centimetrų atstumu nuo skardos – lango stiklo paketą. Po to sienoje padarė ventiliacijos skyles, pro kurias į namo vidų ėmė judėti iš lauko patekęs ir kolektoriuje sušilęs oras.

Naujajam šildymo įrenginiui jis sumontavo elektroninius valdiklius. Šis įrenginys tekainavo vos 200 Lt: tai – tiesiog juokai, žinant, kad už rinkoje siūlomus tokio pat galingumo kolektorius tektų pakloti apie 20 tūkst. Lt. Beje, šis kolektorius turi dvigubą veikimo funkciją – kambarius tiek šildo, tiek vėdina.

Tiesa, savadarbis kolektorius pirmiausia išbandytas buvusioje kamaroje: „Ta kamara neturėjo langų, buvo visiškai tamsi. Joje įsirengėme vonios ir tualeto kambarį. Žiemą jį prišildydavo gyvatukas, tačiau vasarą ten būdavo vėsu. Nutarėme, kad reikia sugalvoti kokį nors šildymosi šaltinį. Ėmėmės kolektoriaus gamybos. Iš pradžių žiūrėjome kiek skeptiškai, bet mėginome. Apkalėme vieną kamaros sieną stiklu, apšiltinome, sutvar-

kėme, padarėme ventiliacijos skyles orui sienos, prie kurių pritaisyti kolektoriai, dieną įeiti – puikiausiai šyla. Tada pagalvojome, būna bent 10 laipsnių šiltesnės nei kitos. kad gal ir visam namui vertėtų pritaikyti tokį Dar vienas, jau kiek sudėtingesnis pat šildymo principą?“ Pasak P. Dargio, prieš P. Dargio kūrinys – vandenį šildantys saulės daugiau nei dešimt metų kamaroje įtaisytas kolektoriai, kurie šiltą vandenį užtikrina net pašildytą orą varinėjantis ventiliatoriukas šešiems mėnesiams per metus. Jie įrengti tebeveikia ir šiandien – taip sakant, dirba iš juodai nudažius plokščiuosius skardinius radiatorius, padėjus juos ant juodos skardos peties, o eksperimentiniam saulės kolektoir uždėjus stiklo paketą – po stiklu esanriui neprireikė net remonto.

Patalpas šildančiais savadartis radiatorius įkaista nuo saulės. „Tik Pasigaminti čia jau reikia kiek išmanymo, kad biais saulės kolektoriais P. Darkolektorių gis labai patenkintas – šildyti tinkamai sujungtum vamzdypačiam – ir 100 kv. m namą jie pradeda nus“, – aiškina pašnekovas. Prie jau nuo rugsėjo ir „darbuojasi“ tokio kolektoriaus prijungtas lengva, iki lapkričio, po to vėl „atgyja“ vandenį varinėjantis siurblys dirba ir pigu. vasarį ir visu pajėgumu „įsivataip tyliai, kad nė norėdamas jokio žiuoja“ kovą, tada jau net nebereikia garselio neišgirstum. Jo sąnaudos – irgi kurti krosnies. Naudos jie teikia ir žiemą: nors stebėtinai mažos: galingumas – tik 12 w, nešildo, bet veikia kaip pastato apšiltinimo taigi per mėnesį – apie 1,5 Lt. P. Dargis pasasistema, mat skarda atspindi šilumą, taigi koja, kad patiems pasigaminti visą vandenį šildančią sistemą išeitų pigiai – už 2000 Lt, nors norint galima išsiversti ir dar pigiau: ĮDOMU „Jeigu saulės kolektorių įtaisysi žemai, o Europos Sąjungos atsinaujinančiosios vandens šildytuvą – aukštai, šiltas vanduo energijos taryba (EREC) planuoja, kad cirkuliuos savaime.“ 2040 m. 82 % visos sunaudojamos elekP. Dargis sako, kad dabar savadarbiais tros energijos bus gaminama atsinaukolektoriais žmonės ypač susidomėję: jinančių išteklių elektrinėse. Jau dabar kadangi šia tema jis konsultuoja visus, kas pasaulyje yra apie 50 valstybių, kurios tik nori, vasarą sulaukia 2–3 skambučių per nuo 100 % iki 50 % elektros energijos dieną. Paklaustas, kodėl pats taip aktyviai gamina atsinaujinančių išteklių elektrileidžiasi į savadarbių technikos išradimų nėse. Tarp valstybių-vidutiniokių yra ir paieškas, atsako paprastai: „Viskas labai Papua Naujoji Gvinėja, iš atsinaujinančių išteklių 2012 m. pagaminusi 39 % elektros brangu, vargiai atsiperka, tad belieka iešenergijos (Lietuva 2013 m. – tik 14 %). koti alternatyvų.“

stilinga rudens naujiena!

Morsø 6643 tik

per Pristatymas

al.

48 v Lietuvoje visoje

J. Jasinskio g. 4, Vilnius

+370 698 30009 UAB „Marbenas“ info@marbenas.lt

Tel. 8 642 00 004

www.universus.lt Prekyboje nuo lapkričio 10 d.

PARDUODAME: • Pristatomuosius kaminus; • Kaminų įdėklus ir detales.

TEIKIAME PASLAUGAS:

• Parduodame įvairių modifikacijų

kaminus pagal individualius užsakymus; • Montuojame kaminus; • Konsultuojame įvairiais klausimais; • Pristatome prekes į namus.

GARANTUOJAME:

• Nepriekaištingą bei greitą

aptarnavimą;

• Kokybišką darbą; • Išduodame gaminių sertifikatą;

Išrašome darbų atlikimo aktą.

Mob. tel. 8 600 02520, el. paštas info@arturokaminai.lt

www.arturokaminai.lt

Laiškai iš pirties.

Kiek kainuoja pirtis?

Dažniausias lietuvių šeimų užduodamas klausimas apie pirtį skamba taip: „Kiek kainuoja gera maža pirtis?“ Kiti dar priduria – „tradicinė“. Į šį klausimą atsakyti gana keblu. Visų pirma todėl, kad pirtis, kaip ir mūsų buitis, apaugo įvairiais patogumais, „šiuolaikiniais sprendimais“.

Norėdami turėti geriamojo vandens, mes jau nebeįsivaizduojame upelio ir kibiro, – vaizduotėje tik gręžiniai, hidroforai, neužšąlantys vamzdynai... Į paprastus klausimus mes sugalvojome labai sudėtingus atsakymus.

N

orėčiau, kad pirtį visi turėtų be didesnių pastangų – kaip gryną orą virš galvos, kaip švarų vandenį upėje. Deja, Maža dūminė šiais laikais už šią teisę vis vasarinė dažniau reikia pakovoti. pirtis gali būti Lietuvos įstatymai, kaip jau pastatyta vos kalbėjome, pirčių statybai už 12000– yra palankūs. Kiekvienas 15000 Lt. kaimo gyventojas gali ją turėti.

O kaip gyvenantieji mieste, priemiestyje? Manyčiau, taip pat daug kas gali būti padaryta. Aptarkime kai kurias pirties statybos gudrybes, kurios pirties kainą Projektas iš Europinės rinkos padebesių gali nuleisti iki realaus gyvenimo velėnos.

Nors mažai pirčiai statyti projektas nėra reikalingas, tačiau sau pačiam jį turėti Talka ar savarankiškos būtina. Be detalaus projekto, jums nepavyks statybos? parinkti gerų pirties ir garinės proporcijų, Vadovaudamiesi mano patarimais, jūs pirties mazgai nebus tarpusavyje suderinti, galėsite viską padaryti pats. Tačiau labai tikėeinamųjų klausimų sprendimui sugaišite tina, kad jums prireiks pagalbos šiuose etadaug laiko, ir pirtis galų gale taps brangesnė puose – rengiant projektą, statant pamatą, bei... prastesnė. Projekte turi būti atsakyta į sienas, krosnį. Esu giliai įsitikinęs, kad pirčiai šiuos klausimus: koks bus pamatas, iš ko bus statyti labiausiai tinka talka. Kaip ją organidaromos sienos, kokia ir kur stovės krosnis, kaip ji bus kūrenama, kaip pirtis bus vėdizuoti – atskiras klausimas.

36

MANO SODYBA s pa l i s

nama, koks bus stogas ir lubos, kaip pirtyje bus prausiamasi, kur bus nusirengiama, kaip pirtis išdžius po maudymosi, ir į daugelį kitų. Į visus klausimus turi būti duoti kuo paprastesni, kuo mažiau techniškai komplikuoti atsakymai. Bet kokia techninė problema pirtyje turi būti išspręsta kuo paprasčiau, naudojant kuo mažiau pramoninių, sintetinių bei metalinių gaminių. Tai – raktas į kokybišką ir nebrangią pirtį. Projektui verta ir apsimoka skirti nuo 5 iki 10 % visos pirties kainos. Realybėje tai – 1000–3000 Lt.

Sienos

Pamatas Maža šeimos pirtis yra nesudėtingas ir lengvas statinys. Tokį visais gyvenimo atvejais įmanoma pastatyti be įgilintų pamatų.

Būtinas vienas dalykas – apatinio atraminio vainiko vaidmenį atliekantis storas medinis tašas. Optimalus šio tašo skersmuo – 15– 18 cm, ir visai nebūtina, kad jis būtų kvadratinis. Puikiai tiktų kur reikia aptašyti apvalūs rąstai. Tokį apatinį mūrtašį reikia pagaminti tiksliai pagal projektą ir paguldyti ant akmenų (betono blokelių, impregnuotų medinių trinkų). Akmenys turi gulėti tiesiai ant mineralinio, vandeniui pralaidaus, sutankinto grunto sluoksnio. Jei po pirtimi – žvyras ar smėlis, nieko papildomai daryti nereikia. Jei molis – kaskite duobes, pilkite žvyrą ir sutrombuokite. Jei vieta pelkėta – klokite tvirtą medinį pagrindą tiesiai ant šlapios žemės arba kalkite (gręžkite) polius. Tai – vienintelis atvejis, kai aš pateisinu žemės gręžimą poliams. Visais kitais atvejais tai – bereikalingas laiko ir jėgų švaistymas. Tokie akmeniniai pamatai jums kainuos apie 2000 Lt (su darbu). Ir nepamirškite – pamatas turi būti tikslus.

Sienų, arba „dėžutės“, konstrukcija privalo būti numatyta projekte, įtraukiant visas būsimas angas ir sujungimus. Visi jie daromi renčiant sienas. Būtent – renčiant, nes, esu įsitikinęs, statyti karkasines sienas nėra gera idėja. Karkasinė siena susideda iš karkaso, užpildo, 2 sluoksnių sintetinės plėvelės bei vidaus ir išorės apdailos. Karkasui prireiks kalibruotų, brangių medinių ruošinių, taip pat metalinių kampų, apdailai – gana daug rankų darbo. Visa tai atims nemažai laiko bei gerokai patuštins kišenę. Vienintelis šio kelio privalumas – viską galite pasidaryti pats.

Užtat ręsti sienas yra greita ir malonu, nereikia papildomos apdailos. Patogu, kai sienojai yra frezuoti vienoje iš įmonių, atliekančių šiuos darbus.

Pasirinkite 6–14 cm storio sienas: tai – pakankamas ir protingas minimumas. Pagal projektą paruoštas sienas atveš mašina, o jūs su keliais pagalbininkais sumontuosite jas

Pirtis sodyboje

per 2–3 dienas. Gurmaniškai pirtelei sienos kainuos apie 10000 Lt. Jei turite pakankamai įgūdžių arba sumanų meistrą, galite nesunkiai tašo sienas susiręsti pats. Šiuo atveju galima statyti iš neseniai pjautos medienos, kuri yra nebrangi. Vis dėlto sudėtingą projektą šiuo būdu realizuoti nelengva. Gurmaniškai pirtelei sienos kainuos apie 6000 Lt, įskaitant jų rentimą vietoje.

Karkasinės sienos pirčiai – ne itin gera idėja, pareikalausianti nemažai laiko ir lėšų. Verčiau sienas ręsti – taip greičiau, maloniau, be to, nereikia papildomos apdailos.

Stogas Optimali stogo konstrukcija – dvišlaitis stogas su frontonais. Tokiu atveju gegnės paguldomos ant ilginių (išilginių tašų, sujun-

giančių frontonus), todėl jų dėjimas labai supaprastėja.

Stogas gali būti sutapdintas arba ne.

Vienareikšmiškai negalima pasakyti, kaip yra geriau, nes kiekvienas variantas turi savų privalumų. Vis dėlto praktiškiausia būtų priepirtyje įrengti sutapdintas lubas (jos aukštesnės), o garinėje – paprastas. Tokios garinės lubos yra paprasčiau sandarinamos, nes galima dirbti iš viršaus, iš palėpės.

Stogo dangą rinkitės pačią pigiausią – tiks skarda, beasbestis šiferis arba paprastos lentos, sudėtos virš dvigubo ruberoido sluoksnio. Pirties stogas nedidelis – galite drąsiai improvizuoti ir jį užsidengti patys.

s pa l i s MANO SODYBA

37

Pirtis sodyboje

Laiškai iš pirties. Kiek kainuoja pirtis?

Grindys Visose sausose patalpose įrengiamos „kabančios“ grindys ant sijų. Kadangi maža šeimos pirtis iš tiesų yra maža, tarpinių atramų dažniausiai galima išvengti. Jas galima apšiltinti akmens vata, sukaišant ją tarp sijų. O štai garinėje geriausia įrengti „pratekančias“ grindis: pro tarpus vanduo nutekės ant žemės ir susigers į ją. Kad pro grindis nepūstų vėjas – pamato perimetrą reikia apkalti lentutėmis.

į sieną. Žinoma, tam reikalingi pradiniai staliaus ar dailidės įgūdžiai, kurių čia išdėstyti neturiu galimybės. Taip dedami langai kainuos ne daugiau kaip 1000 Lt vienai mažai pirčiai.

Durys pirtyje geriau tegul būna medinės. Deja, užsisakyti paprastas, pigias medines duris yra problematiška. Gali tekti jas darytis patiems.

Langai ir durys Didelė klaida būtų pirtyje įrengti šiuolaikinius langus. Čia jie netinka, nes nėra pritaikyti tokiems drėgmės ir šilumos svyravimams. Reikalingi patys paprasčiausi „kaimiški“ langai, tik į juos vietoje stiklo dedamas stiklo paketas. Garinėje montuojamas nevarstomas langas, priepirtyje gali būti ir varstomas. Nevarstomus langus galima įrengti visai be rėmo, statant paketą tiesiai

Didelė klaida būtų pirtyje įrengti šiuolaikinius langus: čia reikalingi patys paprasčiausi „kaimiški“ langai.

38

MANO SODYBA s pa l i s

Krosnis Pirties krosnis nusako visos pirties stilių. Ji turi būti iš anksto numatyta projekte. Kadangi kalbame apie kokybišką, sveiką ir gurmanišką pirtį, pasirinkimo neturime – krosnis turi būti periodinio kūrenimo, ugniai einant per akmenis. Tokios krosnies akmenų masė mažai pirčiai turi būti 200–300 kg – tai garantuos kokybišką garą bei pirties išdžiūvimą po visų procedūrų, kas yra išties labai svarbu.

Krosnis bus pats brangiausias pirties elementas. Pirktinė suomių AITO krosnelė kainuoja apie 8000–9000 Lt. Autoriaus konstrukcijos krosnis – pigesnė. Galima krosnį pasidaryti ir patiems, ypač jei pirtis – dūminė.

Beje, apie dūmus. Dūmai dūminėje pirtyje sklaidosi tik kūrenimo metu – maudantis lieka vien malonus jų

kvapas. Statydami dūminę pirtį, jūs sutaupote ir kamino atžvilgiu, be to, dūminė krosnis yra paprastesnė.

Krosniai reikės atskiro pamato – tai storoka betono plyta, liejama ant žemės. Ant jos statoma krosnis. Tradicinė periodinio kūrenimo krosnis yra sudėtingas gaminys, reikalaujantis puikaus ugniai atsparių medžiagų išmanymo. Dažnai jos mūrijamos labai masyvios ir reikalauja ilgo kūrenimo laiko. Vis dėlto įvertinus didelę asmeninę tokių krosnių statybos ir eksploatacijos patirtį, turiu pasakyti, kad gera krosnis privalo įšilti per 3 val. ir garantuoti kokybišką garą bent 6 maudymosi valandoms. Tokios krosnies kaina svyruos tarp 5000–7000 Lt. Jei krosnis nebus dūminė, pridėkite bent 1500 Lt paprastam skardiniam izoliuotam kaminui.

Vanduo pirtyje

Priepirtis

Iš karto kategoriškai pasisakau prieš dušą, tualetą ir vandentiekį pirtyje. Šie patogumai yra brangūs, užima vietos, o žiemą užšąla arba nebūna naudojami. Nebent kalbame apie pirtį, įrengtą dalyje gyvenamojo namo: tuomet – kitas reikalas. Tačiau dabar – ne apie tai.

Vanduo pirtyje šildomas bake ant krosnies, o šaltas – atnešamas iš lauko. Tualetas gali būti lauke arba name. Prausiamasi iš kubiliuko ar pirties dubens – tai yra malonu, taupo jūsų laiką ir pinigus. Kaip praustis be muilo, papasakosime kituose laiškuose. Taigi vienintelis vandens įrenginys yra suvirintas vandens bakas, kainuosiantis ne daugiau nei 1000 Lt.

Paprastai pirčiai pakanka nedidelio priepirčio, kuris gali būti apšildomas ta pačia krosnimi. Jei priepirtis yra kiek didesnis, verta statyti atskirą krosnelę, nes didelė pirties krosnis kainuos daugiau. Gurmaniškai šeimos pirtelei užtenka 1,3x2,5 m dydžio priepirčio.

Jeigu pirtis yra šalia jūsų vasarnamio, priepirčio gali ir nebūti, tačiau toks variantas patogus tik vasarą. Užtat taip – gerokai pigiau: maža dūminė vasarinė pirtis gali būti pastatyta vos už 12000–15000 Lt.

Apšvietimas Žibalinė lempa, pakabinta lauke, už lango, arba 2 lempos: romantiška, paprasta ir pigu. Pirtyje paprastai visi žiburiai pritemdomi iki žvakės šviesos įspūdžio, tad kokia prasmė tampyti laidus ir sukti jungiklius?

Tiesa, nuolat pinganti saulės energija įkraunamos mažutės apšvietimo sistemos verčia pagalvoti apie jas.

Kaip matome, pirtį galima pasistatyti už vidutinio naudoto automobilio kainą, t. y. už 12000–24000 Lt. Visa, kas brangiau – nėra būtinybė, o tik papildoma prabanga, kurią gali arba negali sau leisti. Kaip dažnai esti, didžiausios problemos yra mūsų galvose. Spręsti jums.

Gero garo ir iki! Rimas Kavaliauskas Lietuviškos pirties akademijos vadovas, pirties ekspertas s pa l i s MANO SODYBA

39

KONKURSAS

KONKURSAS

KONKURSAS

KONKURSAS

KONKURSAS

KONKURSAS

Dėkojame visiems, dalyvavusiems interneto svetainėje www.sodospalvos.lt ir žurnalo tame nuotraukų konkurse. Kviečiame žurnalo skaitytojus pasigrožėti skaitytojų vartelių nuotraukomis!

Sveikiname vartelių autorius ir dovanojame vertingas dovanas!

1

2

Vaidui Kirtautui dovanojame daugiafunkcį šlifuoklį BOSCH PRR 250 ES.

Mildai Zarembaitei dovanojame metinę žurnalo „Sodybos idėjos“ prenumeratą.

KONKURSAS

KONKURS

paskyroje skelb-

3

Žilvinui Sadauskui dovanojame metinę žurnalo „Sodybos idėjos“ prenumeratą.

Vartelių autorius kviečiame su mumis susisiekti el. paštu redakcija@manosodyba.lt. Laiške prašome nurodyti tikslų namų adresą ir pašto kodą – nurodytu adresu bus pristatomi žurnalai.

Daugiafunkcį šlifuoklį BOSCH PRR 250 ES kviečiame atsiimti redakcijoje, adresu Ateities 2A-1, Vilnius, iki š. m. lapkričio 15 dienos.

Lauksime dalyvaujant kituose konkursuose!

KONKURSAS

KONKURSAS

KONKURSAS

KONKURSAS

KONKURSAS

KONKURSAS

KONKURSAS

KONKURS

40

MANO SODYBA s pa l i s

Žilvinas Sadauskas

Pranas Urbaitis

Vaidas Kirtautas

Milda Zarembaitė

Nuotraukų konkursas „Mano sodybos varteliai“

Tegul senas virsta nauju vienu ypu!

Užuot nuolat mainę įrankius, viską šlifuokite vienu BOSCH daugiafunkciu šlifuokliu PRR 250 ES. Lengvai keičiami šlifavimo ritinėliai tiks įvairiems, net ir nelygiems paviršiams.

Daugybė inovacijų viename įrankyje: Lankstumas: galimybė pasirinkti skirtingą greitį, garantuojanti optimalų įvairių medžiagų apdirbimą.

Lengvumas: patogios apimties, minkšto, kiek grublėto paviršiaus rankena užtikrintam valdymui ir kontrolei.

Švara: apsauga nuo dulkių, atplaišų.

Komfortas: SDS sistema leng­ vam, paprastam ritinėlių keitimui.

Galia: 250 W variklio galingumas.

Galingas poveikis mažiausiems paviršiams

Susidūrėte su siaurais grioveliais? Ne problema!

BOSCH PRR 250 ES šlifuoklis turi 10 mm ir 5 mm pločio ritinėlius, kurie puikiai tiks komplikuotoms paviršiaus vietoms nušlifuoti.

Sunkiai prieinamiems vidinių kraštinių paviršiams sukurtas 30 mm pločio ritinėlis dėl specialios formos puikiai tiks net siau­ riausioms, sudėtingiausiai pasiekiamoms šlifuojamo objekto dalims.

Užsakymo Nr. R-101559/1

Metalas vėl spindi 10 mm pločio metalui šlifuoti skirtas šepetukas suteikia galimybę sugrąžinti spindesį netgi seniems metaliniams paviršiams. Švelniai pašalinkite laką, įsisenėjusias rūdis, nušlifuokite virinimo siūles – rezultatas jus nustebins.

Idealus apvaliems paviršiams Ranktūriams, stalo kojoms ar tvorelės atra­ moms šlifuoti bei daugybei kitų paviršių, kurių negalite nušlifuoti įprastais šlifuokliais. s pa l i s MANO SODYBA

41

Sodo spalvos

Nepageidaujama kiškių ir pelių viešnagė Tekstas – ČESLAVOS DEINAROVIČ, KAZIO ANTANAIČIO.

Daugeliui mūsų toli gražu nemiela namuose ir sode sulaukti besisvečiuojančių, o dažniausiai – ir ilgesniam laikui mielai įsikuriančių graužikų. Šaltą žiemą į sodą užsuka ir gardesnio kąsnelio ieškantys kiškiai. O tada jau prasideda puota: kiškučiai įsitaiso prie vaismedžių ir vaiskrūmių, ypač – jaunų sodinukų, o pelės ir kiti graužikai, pasilinksminę sode, pasuka namų link: jiems itin patinka užmiesčio sodų namelių rūsiai, sandėliukai, šiukšlių, šiaudų, įvairių atliekų krūvos.

G

raužikai be paliovos graužia ne dėl to, kad mes jiems nepatinkame: taip jie elgiasi iš alkio, dėl nepaliaujamų maisto paieškų, o drauge ir tam, kad nusidėvėtų visą gyvenimą augantys dantys. Kiškių pasirinkimas žaloti jaunus vaismedžius – logiškas: jų žievė, jauni ūgliai ir šakelės minkštos, sultingos, malonaus skonio, o

42

MANO SODYBA s pa l i s

mediena – gana tvirta. Taigi ilgaausiai ir pasisotina, ir dantis nudilina.

Kova su graužikais Kai rudenį ištuštėja laukai, arčiau žmonių gyvenamųjų vietų patraukia pelės ir pelėnai. Jei ruduo nelabai sausas, šiltas ir ilgas, žiema snieguota, be ilgesnių ato-

drėkių, o pavasaris – šiltas, jų antplūdžio neišvengsime. Šių svetelių ypač padaugėja, jei vėliau nuimamas daržovių derlius, per anksti mulčiuojami šalčiui jautrūs dekoratyviniai augalai, sode paliekama nenušienautų, nesuartų plotų, kur jie susisuka lizdus ir slepiasi nuo priešų.

Atpažinti graužikų pėdsakus sode –

paprasta: apie jų viešnagę dirvoje byloja 3–5 cm skersmens skylės ir kelių centimetrų aukščio žemių kauburėliai virš „koridorių“. Akylesni sodininkai pastebės ir smulkučių dantukų žymes ant šakų, augančių prie krūmų pagrindų, o žemę užklojus sniego patalui aplink sodo augalus atsiras daug smulkių pėdelių zigzagų.

Abejonių neliks, kai darže rasime apgraužtas daržoves, o rūsyje – po gausių vaišių paliktas išmatas.

Tvarka sode Įveiskime sau patrauklų, bet graužikams neįdomų ir jiems gyventi netinkamą sodą. Nepalikime apleistų, neprižiūrimų užkampių. Lopykime graužikų pastatuose padarytas skyles.

Pjaukime, skinkime, rinkime sudžiūvusių augalų likučius, grėbkime nukritusius lapus. Šienaukime plotus už tvoros, aplink vaismedžius ir vaiskrūmius, rinkime nupjautą žolę. Pelės lengviau pasiekia vaiskrūmius ir vaismedžius tada, kai aplink juos palikta nenupjauta veja, nesurinkti rudenį nukritę lapai. Žiemą aplink krūmų ir vaismedžių kamienus reguliariai ir stropiai sumindykime sniegą.

Kai žemė būna plika, ji geriau įšąla. Tuomet nukritęs sniegas

prišąla, ir graužikai nebegali pasiekti šaknų kaklelio žievės.

Jei žievė jau pažeista, žaizdas skubiai patepkime sodo tepalu ir apsupkime ruberoidu, eglišakėmis. Nepatartina rišti plėvele, senais poliesterio maišais bei kitokiomis orui nelaidžiomis medžiagomis – iššus žievė. Nerekomenduojama naudoti šiaudų, kurie vaismedžių nuo pelių neapsaugos, o taps joms išsvajotais namais.

Galima imtis ir kiek sudėtingesnių apsaugos nuo pelių būdų, pavyzdžiui, vaismedžių kamienus apgaubti perpjautais plastmasiniais buteliais arba 30–40 cm aukščio skardiniais cilindrais, kurių vieną galą reikia įkišti į žemę iki 5–10 cm. Tarp metalinio cilindro ir medelio kamieno turi likti 3–5 cm tarpas.

Augalams apsaugoti galima naudoti ir kitokias apsaugos priemones, pavyzdžiui, specialius tepalus. Šie skleidžia nemalonų kvapą ir yra bjauraus skonio, todėl žvėreliai ir graužikai nesikėsina į jais apteptus vaismedžius.

Kenkėjais laikomi šie graužikai: Paprastasis pelėnas, ėdantis žolynus, grūdines kultūras, daržoves (skaniausios – morkos ir burokėliai), apgraužiantis svogūninių augalų svogūnėlius. Rudenį ir žiemą jis minta javų grūdais, piktžolių sėklomis, augalų stiebais, lapais ir šaknimis.

Kaupia maisto atsargas, kurių gali prisirinkti iki 3 kg. Žiemą po sniegu apgraužia vaismedžių žievę, todėl šie suserga, jų šakas lengviau nulaužo vėjas.

Dirvinė pelė, pavasarį mintanti jauna žole, daržovių, grūdinių ir dekoratyvinių augalų daigais, vasarą – vaisiais. Rudenį ir žiemą ji ėda sėklas, vaismedžių žievę, kasa vaismedžių ir daugiamečių augalų

šaknis, gumbasvogūnius, svogūnėlius, jų randa ir apgraužia rūsiuose.

Miškinė pelė, pavasarį ir vasarą ieškanti jaunų ūglių ir šaknų. Rudenį ji minta sėklomis, šakniastiebiais, gumbasvogūniais (tiek augančių dirvoje, tiek rūsyje saugomų augalų).

Gyvūnėlis neatsisako ir vabzdžių.

Vandeninis pelėnas, mintantis šaknimis, šakniastiebiais, svogūnėliais. Kasdamas požeminius takus tarp augalų, jis iškelia šaknis ir taip pakenkia. Žiemą graužia vaismedžių šaknų žievę, pažeidžia šaknų kaklelius. Labai mėgsta bulves: mažas nešasi į slėptuvę, dideles suėda vietoje.

Ilgaamžė medžių kamienų apsauga

„Šarvas“

Sumanios gudrybės Gudrūs ir draugiškai nusiteikę sodininkai graužikams pasiūlo jų mėgstamų vaišių, kad nuviliotų nuo sau brangių augalų. Jie

nuo zuikių, briedžių, elnių, stirnų bei bebrų graužimo

Įveiskime sau patrauklų, bet graužikams neįdomų ir jiems gyventi netinkamą sodą.

Užsakymo Nr. R-101558/1

Įmaišę kreidos išgausite baltinimo efektą daugeliui metų!

Firminė parduotuvė SODININKAMS Piliakalnio g. 68, Nemenčinė, LT-15175 Vilniaus r. sav., tel. (8 5) 272 6727 Šią prekę galite įsigyti sodininkams skirtose parduotuvėse ir per interneto svetainę www.mkds.lt.

s pa l i s MANO SODYBA

43

Sodo spalvos augina graužikams patinkančias vaistines taukes, topinambus, lubinus, gelsves, trūkažoles, saldymedžius ir kitus šakniagumbinius, sustorėjusius šakniastiebius turinčius augalus. Tokiame sode graužikai aplenks vaismedžius – juos kur kas labiau patrauks maistingos šių augalų šaknys.

Atbaidyti graužikus galima auginant jiems nepatinkančius augalus – česnakus, margutes, narcizus, karpažoles, grikius, bazilikus, mėtas. Šių augalų galima prikišti į urvelius. Graužikams taip pat nepatiks, jei savo urveliuose ras ilgai pūvančių juoduogio šeivamedžio ūglių arba žibale pamirkytų skudurėlių, pripilto vandens. Juos atbaidys ir karčiojo kiečio, kitaip – pelyno, milteliai.

Paskutinis žingsnis – nuodai Kai niekaip nepavyksta atsikratyti kenkėjų, tenka griebtis sunkiausio ginklo – gaudymo spąstais arba cheminių preparatų.

Radikalių kovos būdų imkimės tik tada, kai nėra kitos išeities, nes cheminės medžiagos kenksmingos ir naudingiems gyviams. Be to, visiškas vieno kenkėjo išnaikinimas gali sukelti kito invaziją.

Masalo (grūdų su nuodais) graužikų dažnai lankomose vietose, į urvelius, berkime vėlyvą rudenį, besniegę žiemą ir artėjant pavasariui. Įsitikinkime, kad jo nesules paukščiai, kad jis nesušlaps. Šis būdas turi trūkumą – apsinuodijusi pelė gali įlįsti po grindimis, už baldų ar į kitokias sunkiai prieinamas vietas, ir ten nudvėsusi skleisti nemalonų kvapą. Be to, nuodų paragavęs graužikas pasidaro vangus, todėl jį lengvai gali sugauti katė ir taip pat nukentėti. Dėmesio: būtina atsižvelgti į rekomendacijas, pateiktas ant nuodų pakuotės.

Apsauga nuo kiškių Šaltą žiemą soduose, ypač esančiuose ramesnėse vietose, mėgsta lankytis išbadėję kiškiai. Tiesa, nemažai niekadėjų krenta nuo taiklių medžiotojų šūvių, tačiau per metus spėja užaugti kelios naujos kartos. Pirmiausia kiškiai kėsinasi į jaunas obelaites ir abrikosus, paskui – į slyvas ir persikus. Rečiausiai nuo jų nukenčia vyšnios ir trešnės.

Gyvūnų aštrių lyg skustuvai dantų padarytos žaizdos silpnina augalus. Per jas šaltis lengviau pasieka ir pažeidžia vidinius audinius. Stipriai apgraužti vaismedžiai ir vaiskrūmiai gali netgi žūti.

Apgaubkime kamienus Norint sodą apsaugoti nuo kiškučių, vėlyvą rudenį augalus rekomenduojama 44

MANO SODYBA s pa l i s

Sakoma, jog kiškius atbaido kiaulių lašiniai. Jais paprasčiausiai reikia ištepti 1/3–1/4 augalo šakelių.

rūpestingai apgaubti plastikiniais tink­ leliais. Nuo alkanų žvėrelių taip pat gali apsaugoti storas impregnuotas popierius, nendrės, eglišakės, skydeliai ir pan. Jei nutarsite naudoti tolį ar ruberoidą, kamienus pirmiausia rūpestingai, nepalikdami tuščių tarpų, apriškite maišine medžiaga ar skudurais. Apatinę dengiamosios medžiagos dalį vertėtų įkasti į žemę. Po to tolio ar ruberoido paviršių reikia nubalinti kalkėmis arba emulsiniais dažais, kad atspindėtų saulės spindulius.

Apsaugai nerekomenduojama naudoti folijos, maišelių nuo trąšų, medžių žievės ar durpių, agroplėvelės. Po tokiomis uždangomis saulėtomis dienomis augalų žievė įkaista. Naktimis temperatūra nukrinta žemiau 0 ºC, ir paviršinis sluoksnis staiga atšąla. Žievė pradeda trūkinėti, susidaro žaizdos. Be to, ankstyvą pavasarį gali greičiau prasidėti vegetacija.

Nemalonūs aromatai Jaunų medelių kamienus galima aptepti karvių mėšlo ir vandenyje ištirpintų šviežiai gesintų kalkių mišiniu (1 kibirui mėšlo jų imamas 1 kg). Tinka ir kitoks mišinys: karvių

ĮDOMU Jei sode gyvena kurmių, pelės ir pelėnai mielai naudojasi jų takų tinklu ir labai greitai migruoja po visą teritoriją. O štai katės ir šunys, ypač terjerai, taksai, veiksmingai mažina graužikų populiaciją. Jie ne tik medžioja, bet ir atbaido.

mėšlas sumaišomas su moliu ir šaukšteliu fenolio (karbolio rūgšties). Užuodę nemalonų kvapą, ilgaausiai tuoj pat patrauks ieškoti naujos vietos. Kiškiai taip pat negali pakęsti naftalino, mėtų ar deguto kvapo: jų galima prikišti į konservų dėžutes su skylutėmis, o šias pakabinti ant šakelių ar išmėtyti ant žemės. Sakoma, jog padeda ir kiaulių lašiniai. Jais paprasčiausiai reikia ištepti 1/3–1/4 augalo šakelių.

Aplink sodą – tvora Vis dėlto patyrę sodininkai teigia, kad aukščiau išvardytos priemonės padeda tik iš dalies. Patikimiausiai sodą nuo kiškių saugo 1,5 m ar aukštesnė, tanki metalinio tinklo tvora. Jos apačią reikia įkasti iki 25 cm arba užpilti žemėmis. Deja, gausiai pasnigus žvėreliai tokią tvorą nesunkiai peršoka – bado jausmas nugali baimę. Be to, ją tenka kasmet atnaujinti, užtaisyti atsiradusius plyšius. Ne visiems sodininkams metalinio tinklo tvora kelia ir estetinį pasigėrėjimą.

Per aukštą akliną medinę arba akmeninę tvorą kiškiai gal ir neperšoks, tačiau dėl tokios apsaugos kils kitų pavojų. Uždaroje lyg užrištas maišas teritorijoje augalai lengviau iššąla nei perpučiamoje vėjų. Be to, šios tvoros gerai sulaiko sniegą, todėl susidaro aukštos pusnys, ir kiškiai nesunkiai prasmunka į sodą. Todėl po stiprių pūgų reikia apžiūrėti patvores ir nukasti dideles pusnis. O kad šalia tvoros nepriverstų sniego, išorinėje jos pusėje rekomenduojama 2–3 m atstumu pasodinti aukštų krūmų gyvatvorę.

Sodybos augintiniai

Paukščių klegesy Ne tiek jau daug Lietuvoje atrasime šeimų, kuriose augtų 12 vaikų. O jei pridurtume, kad šio būrio tėvai – dar tik neseniai peržengę trisdešimties slenkstį, atrodytų, jog paistomi niekai. Simona ir Nerijus Tubiai – jauni tėvai, auginantys ir savus, ir priglaustus, tėvų globos netekusius vaikus, visus vienodai mylintys, kiekvieną meiliu rūpesčiu apdovanojantys. Šiai gausiai šeimynai, įsikūrusiai Ažuožerių kaime, Anykščių rajone, draugiją palaiko ir visoje apylinkėje garsi retų paukščių kolekcija.

Tekstas – Angelės Kiliuvienės. Nuotraukos – iš asmeninio archyvo.

Kelių dešimčių paukščių priežiūra – Nerijaus Tubio rūpestis.

„P

rieš penkerius metus tėvas paprašė nupirkti amerikoniškų vištyčių. Iki tol buvau tikras, kad visos vištos – vienodos, vadinamosios „kaimiškos“. Nuvažiavau į turgų, o ten moteriškė keletą veislių paukščių pardavinėjo. Kokia įvairovė, koks spalvingumas, koks grožis!..“ – pradžią prisimena Nerijus. Grįžęs namo, jaunuolis tarsi tarp kitko ėmė dairytis informacijos internetinėse svetainėse ir net nepastebėjo, kaip aktyviai įsitraukė į paukščių augintojų forumą, kur žmonės dalijosi savo patirtimi, patarimais. Čia atsirado nemažai įdomių bendraminčių. Anot Nerijaus, mintis imtis paukštininkystės užkabino akimirksniu: susigundęs pats auginti retus sparnuočius, vienu kartu jų įsigijo... net 14 veislių! Tik vėliau supratęs, kad tokiam pulkui auginti reikia sukaupti ne tik daug žinių, bet ir turėti daug erdvės: paukščiams kuo daugiau vietos – tuo geriau, vienoj krūvoj juk nelaikysi.

Dabar gausios Tubių šeimynos valdose karaliauja vos kelios vištų veislės: araukanai, malajų peštukinės, būrelis šamo viščiukų. Iš narvų akylai praeivius stebi ausytieji ir auksiniai fazanai, himalajiniai manalai, sodybos teritorijoje laisvai vaikštinėja išdidūs povai...

SPARNUOČIŲ PRIEŽIŪRA – NESUDĖTINGA

Kiemo „ūkvedys“ – povas. Be jo patikrinimo nei vienas kregždžiukas nepalieka lizdo, nors mažylių tėvai ant povo už tai pyksta.

Kelių dešimčių paukščių priežiūra – Nerijaus rūpestis. Įmesti į narvą velėnos, įpilti gerti, nunešti lesalo – nedideli darbai, bet visuomet malonu žinoti, kad yra padėjėjų: „Padeda ir jaunimas. Džiaugiasi, jiems įdomu žiūrėti į sparnuočius. Net pasidalija, kas kurį prižiūrės: čia bus vieno, o čia – jau kito.

Mažesniuosius visuomet traukia viščiukai, vyresnėliai renkasi skirtingai. Nori – gali s pa l i s MANO SODYBA

45

Sodybos augintiniai

Ausytieji fazanai. Tai – turbūt vieninteliai fazanai, galintys gyventi taip drąsiai šalia žmogaus.

Araukanai – vištos, kurios iš daugelio laikytų „prikibo“ labiausiai.

globoti vieną ar kelis paukščius, nenori – kiek­vieno valia. Nespaudžiame vaikų ir neverčiame, leidžiame pasirinkti patiems.

Tačiau jeigu reikia, visuomet sulaukiame pagalbos“, – pasakoja Nerijus. Vyrui pritaria Simona: „Tai ugdo vaikų atsakomybę, gerumą, švelnumą, supratimą, kad ne viskas vien tik parduodama ir perkama. Tikime, kad patyrę šiuos taurius jausmus, užaugę jie netaps piktais ar blogais žmonėmis.“ Šeimininkas paukščių įsigyja ne tik Lietuvoje: su būriu bendraminčių jis traukia Europon – Vengrijoje rengiamos didžiulės gyvūnų mugės. Tiesa, pasitaiko, kad namus pasiekia ne visi mugėje pirkti sparnuočiai.

Kartais jiems kelionė būna per sunki, kartais pakerta kitos bėdos, todėl, pasak Nerijaus, bene geriausia atsivežti kiaušinių ir juos išperinti jau Lietuvoje. Juolab kad už vištą tenka pakloti 100 ir daugiau litų, o kiaušinis – kur kas pigesnis. Į muges besiruošiančius pirmąkart vyras perspėja: reikia būti atsargiems – pasitaiko ir nesąžiningų pardavėjų.

46

MANO SODYBA s pa l i s

Himalajinis monalas – Nepalo nacionalinis paukštis.

Po žolę kapstosi guvus kiemo „jaunimas“.

Kad neįbruktų sergančio, neatitinkančio tam tikrai veislei būdingo standarto paukščio ar netinkamo perinimui kiaušinio, geriausia pirkti iš „patikrinto“ žmogaus. Jei tokio dar neturite, tuomet į muges ar paukščių turgus keliaukite su patyrusiais paukštininkais.

VIŠTŲ BŪRYJE Užsukus į aptvarą ir žvilgtelėjus į pulkelį karkiančių raibių, išties gali nepastebėti nieko ypatinga. Regis, vištos ir tiek. Tačiau kai Nerijus pradeda pasakoti, nuomonė sparčiai kinta: „Tos, be uodegų, – araukanai. Nieko nežinantieji atėję sako: „Kas tavo vištoms atsitiko, kur jų uodegos?“ Araukanų būna ir su ilgomis žandenomis. Šie paukščiai – pusiau laukiniai, po kojomis nesimaišo, todėl ir patinka. Per vasarą jų beveik nešeriu, papilu per savaitę kokį kibiriuką lesalo, bet ir to joms per daug. Pačios prisirankioja sliekų, vabaliukų, akmenukų, pasižoliauja.“ Araukanai per metus gali padėti iki 180-ties žalsvų kiaušinių. Užsiminęs apie

Aplinką tyrinėja ausytieji fazanai.

neįprastą spalvą, vyras tuoj pat prisimena smagų nutikimą. Kartą vaikams technologijų pamokai, maisto ruošimui reikėjo atsinešti kiaušinių. Tubiai įdėjo araukanų, pagalvoję, kad žalios spalvos kiaušiniai būsią daugeliui naujiena. Tačiau išėjo atvirkščiai: mokytoja, matyt, pagalvojusi, iš kur globojami vaikai gali turėti vištų, gal kokių iš varnų lizdų prisirinkę, paliepė parsinešti atgal. Taip tie patys kiaušiniai vakare vėl pasiekė namus. Štai pro šalį prabėga malajų višta.

Nerijus anksčiau turėjęs jų porelę: gaidys oi koks piktas buvęs! Joks vaikas į aptvarą negalėdavęs įeiti – tuoj į muštynes puola.

Deja, jau galą gavo... O koviniai šamo viščiukai – dar ne ką didesni už žolę, linksmi vaikštinėja obelų pavėsy ir nuolatos kažką rankioja. Ir šamo, ir malajukai – labai draugiški, monogaminiai plunksnuočiai: vienas gaidys „asistuoja“ vienai vištai. Beje, įleista nauja višta sunkiai būtų priimta draugėn.

Paklaustas, kaip šios vištos dresuojamos, Nerijus tik gūžteli pečiais: teigia girdėjęs,

Užsakymo Nr. R-101553/1

Šeimininkas paukščių įsigyja ne tik Lietuvoje: su būriu bendraminčių jis traukia Europon – Vengrijoje rengiamos didžiulės gyvūnų mugės.

Sodybos augintiniai kad rengiantieji paukščių kovas tinkamą gaidį iš akių gali atpažinti.

KARALIŠKŲ SODŲ GYVENTOJAI

povų keistenybė – nuolatinė kuo aukštesnės vietos nakvynei paieška: „Kad ant kamino užsiropščia – mums jau įprastas vaizdas.

Kartą aptikome jį aukščiausios eglės viršūnėje snūduriuojantį“, – prisimena Nerijus.

Nežinantis net įsivaizduoti negali, kad šis galingas sparnuotis gali pats pasiekti tokias aukštumas.

Porelę povų, beje, priklausančią fazanų giminei, šeimyna gavo dovanų. Tubiai džiaugiasi, kad šįmet pagaliau pavyko sulaukti ir šių gražuolių pali„Paukščiai – kuonių. Keturi poviukai mano didžioji FAZANŲ GIMINĖS pasaulį išvydo kiek toliau PALIKUONYS aistra.

Jei užeinu nuo namų, mat patelė į kokį kiemą, nelinkusi perėti bet kur: „Pilkas ausytasis fazanas ji gerai pasislepianti, kad man – pats mieliausias“, – visų pirma ramiau būtų, kad mažylius priėjus prie šalia namo įrengto jame pamatau nuo plėšrūnų galėtų apsaunemažo voljero, prisipažįsta paukščius.“ goti. Pasibaigus poravimosi Nerijus. Šiuos paukščius Tubiai metui, patinai pradeda mesti savo atsivežė iš Vengrijos. Sako, jie buvę žavingąsias plunksnas. Simona rado būdą, nepigūs: už porelę sumokėjo apie 600 litų. kur panaudoti tokias grožybes, – iš jų moteLabai svarbu fazanus gerai apsaugoti nuo ris gamina sau papuošalus. plėšrūnų, atidžiai patikrinti, ar sandarūs Nors povai traukia akį grožiu, tačiau voljerai: „Kartą į voljerą įsibrovė kiaunė. rėžia ausį balsu. Išgirdęs nors kiek įtartiną Ji patelei nukando galvą... Po kurio laiko garsą patinas tuoj pat suskumba plyšauti, aptikau negyvą ir patiną. Gal iš sielvarto?“ – tarsi perspėdamas: pavojus, slėpkitės! Pasak svarsto Nerijus.

Nerijaus, apie šią povų „silpnybę“ turėtų Fazanai – mūsų platumoms tinkami pagalvoti kiekvienas, besiruošiantis laikyti sparnuočiai: jie nebijo šalčio, svarbu, kad šį karališką paukštį. Ar ištvers? Paukščiui būtų užuovėja ir netrūktų drėgmės. Tiesa, neuždrausi ir nepaaiškinsi... Minėtina ir kita vien grūdais jų neprišersi: reikia ir skruzdžių,

karkvabalių lervų parinkti, sliekų prikasti, kukurūzų, saulėgrąžų duoti. Ausytiesiems fazanams ir monalams būtina parūpinti ir velėnos: jei joje nesikapsto, pradeda sparčiai augti jų snapai. Beje, monalai – vieni iš rečiau Lietuvoje auginamų paukščių. Žinomi tik penki mūsų krašte jų turintys paukštininkai. Gal ir kaina kai kuriuos atbaidanti: už vieną paukštį gali tekti pakloti 1000 Lt, o už vyresnį – ir 1500 Lt.

ATEITIES VIZIJA „Paukščiai – mano didžioji aistra. Jei užeinu į kokį kiemą, visų pirma jame pamatau paukščius. Gal ne aš vienas toks?“ – šypsodamasis svarsto jaunasis sodybos šeimininkas ir čia pat papasakoja, kaip neseniai iš Seimo atvykusi delegacija, turėjusi patikrinti, kaip auga globotiniai, pirmiausia patraukė ne prie vaikų, o prie paukščių, ėmė juos apžiūrinėti, fotografuoti...

Atsisveikindami dar pasmalsaujame apie Nerijaus, kiemo paukščių augintojų svetainės administratoriaus, ateities troškimus: „Planuose – didelis pulkas araukanų ir fazanų, gyvenančių erdviame naujame voljere. Gal kada įstengsime tokį turėti.“ Tebūnie lemta šiai svajonei išsipildyti!

Protingi ir patikimi sprendimai paukščių ir triušių auginimui! s pa l i s MANO SODYBA

47

Rudenėjant: įsikurkime virtuvėje Receptai ir nuotraukos – RENATOS POCCIA.

K

ulinarinio tinklaraščio „Išbandyti receptai“ autorė Renata Poccia atvėsus orams kviečia įsikurti virtuvėse ir čia išmėginti naujas idėjas. Sezoninį maistą mėgstanti, tačiau rutina virtuvėje nesižavinti moteris teigia: „Gyvenimas – tarsi pyragas, kurį sudaro trupiniai. Jei daugumos trupinių trūksta – negalime justi tikrojo skonio.“ Todėl nepatingėkite pasigaminti visų trijų siūlomų gardėsių – pradėję nuo užkandžio, kiek pailsėję ragaukite sriubos, o tuomet – visiems po dubenėlį išskirtinio troškinio!

Žalių pomidorų džemas sūriui pagardinti

Esu tikra, jog šis žalių (ne visai prinokusių) pomidorų džemas, tinkantis įvairiems sūriams pagardinti, jums, kaip ir man, taps tikru atradimu!

Porcijos: maždaug 0,5 l indelis Trukmė: apie 20 min.

Reikės: • 500 g žalių (dar neprinokusių) pomidorų • 250 g cukraus • 1 nedidelės citrinos sulčių Gaminame: Pomidorus sutrinkite maisto smulkintuvu (arba labai smulkiai supjaustykite), sumaišykite su cukrumi ir citrinos sultimis ir išvirkite kaip uogienę (apie 15 min.).

Tada supilstykite į sterilizuotus stiklainius ir laikykite kaip konservus rūsyje arba šaldytuve (jei laikote šaldytuve, stiklainių sterilizuoti nebūtina). Šis džemas Italijoje patiekiamas kaip pagardas prie įvairiausių sūrių. Mano nuomone, jis puikiai dera tiek prie šviežio pieno, tiek prie brandintų sūrių. Rekomenduoju!

48

MANO SODYBA s pa l i s

Sodybos VIRTUVĖ

Prancūziškas jautienos troškinys su raudonuoju vynu ir česnakine bulvių koše Šis troškinys – idealus lėtų ir tingių savaitgalių palydovas. Netinka tiems, kurie nori skubių ir greitų pietų. Taip, pagrindinius ingredientus supjaustysite vos per keletą minučių, bet tuomet troškinį turėsite pamiršti maždaug iki kitos dienos pietų. Parą šiam troškiniui skirtus produktus reikia marinuoti, o pamarinavus dar maždaug tris valandas troškinti.

Bet rezultatas – nuostabus. Idealios skonių natos. Mėsa minkšta ir sultinga. O jei patieksite kartu su česnakine bulvių koše (tik česnakų mėgėjams), gera savaitgalio nuotaika bus tiesiog garantuota!

Porcijos: maždaug 6 Trukmė: apie 15 min. paruošti, 24 val. marinuoti ir 3 val. troškinti Kalorijos: apie 375 kcal / porc. (troškinys) + apie 110 kcal / porc.(bulvių košė) Reikės:

Gaminame:

Troškiniui: • apie 1 kg jautienos kumpio • 500 ml raudonojo vyno • 1 vidutinio dydžio svogūno • 2 didelių morkų • 1 apelsino • 1 skardinės (apie 400 ml) konservuotų pomidorų (savo sultyse) • 2 česnako skiltelių • 2 šaukštų alyvuogių aliejaus • keleto čiobrelių šakelių (geriau šviežių, bet galite naudoti ir džiovintus) • 1 lauro lapo • žiupsnelio juodųjų pipirų • apie 70 g juodųjų alyvuogių be kauliukų (nebūtinai) • druskos

Troškinys Smulkiai sukapokite svogūną ir česnaką. Morkas supjaustykite riekelėmis. Sutarkuokite apelsino žievelę (tik geltoną dalį, nes balta yra karti) ir išspauskite jo sultis.

Mėsą įtrinkite druska ir juodaisiais pipirais, supjaustykite dideliais gabaliukais. Į gilų indą sudėkite mėsą, supilkite apelsino sultis, vyną, įmeskite lauro lapą, čiobrelius, suberkite apelsino žievelę, smulkintus česnakus ir svogūną, sudėkite morkas.

Indą uždenkite, padėkite į šaldytuvą ir marinuokite 12–24 val.

Mėsą išimkite iš marinato, lengvai nuspauskite. Giliame puode įkaitinkite alyvuogių aliejų ir jame ant stiprios ugnies apkepkite mėsą. Nedėkite visos mėsos vienu metu, – apkepkite po kelis gabaliukus, kad gražiai apskrustų iš visų pusių, bet nespėtų išsiskirti sultys.

Kai apkepsite visus mėsos gabaliukus, juos visus vėl sudėkite į puodą, supilkite marinatą kartu su visais prieskoniais ir daržovėmis. Taip pat supilkite konservuotus pomidorus, maždaug 3 stiklines vandens, uždenkite, sumažinkite liepsną ir troškinkite maždaug 3 valandas. Kartkartėmis pamaišykite. Likus maždaug 15 min. iki pabaigos, sudėkite alyvuoges.

Česnakinei bulvių košei: • maždaug 4 vidutinio dydžio bulvių, • 6 česnako skiltelių • 100 ml grietinėlės • druskos

Bulvių košė Bulves išvirkite pasūdytame vandenyje arba garuose ir sutrinkite. Česnakus šiek tiek pasmulkinkite ir virkite grietinėlėje maždaug 2 min., kol taps skaidrūs. Sutrinkite ir sumaišykite su bulvėmis. Troškinį patiekite su česnakine bulvių koše.

Skanaus!

Trinta moliūgų sriuba su kariu

Tai – išties nuostabi, šildanti ir aromatinga sriuba su moliūgais!

Porcijos: 4 Kalorijos: apie 180 kcal / porc.

Trukmė: apie 20 min. gaminti ir apie 35 min. virti Reikės: • 1/2 vidutinio dydžio moliūgo (apie 800 g) • 1 vidutinio dydžio bulvės (apie 200 g) • 1 nedidelio svogūno • 1 šaukšto sviesto • 1 šaukšto alyvuogių aliejaus • žiupsnelio pankolio sėklų • 2–3 šaukštelių kario prieskonių • apie 1 l daržovių sultinio • druskos Gaminame: Moliūgą nuvalykite ir supjaustykite kubeliais. Bulvę nulupkite ir taip pat supjaustykite kubeliais. Smulkiai sukapokite svogūną.

Puode įkaitinkite sviestą kartu su aliejumi. Sudėkite svogūnus, įberkite žiupsnelį pankolio sėklų ir šiek tiek apkepkite. Tada sudėkite bulves ir moliūgus, suberkite kario prieskonius ir apie 5 minutes pakepkite. Supilkite sultinį ir virkite apie 30–35 minutes, kol daržovės suminkštės. Paskaninkite druska. Sriubą sutrinkite ir patiekite. Skanaus! s pa l i s MANO SODYBA

49

Pasaulio MARGUMYNAS

Žaliuojantys baldai

Į

P

lastikinės šiukšliadėžės – pasenusi, šiuolaikinių ekologinio mąstymo tendencijų neatitinkanti koncepcija.

Plastikas, iš kurio jos gaminamos, kenksmingas aplinkai. Per gana trumpą laiką jos tampa nebetinkamos naudojimui ir turi būti keičiamos naujomis.

Indijoje garsaus dizainerio Yash Mevada sukurtos betoninės šiukšliadėžės – tai žingsnis į priekį: jos atsparios įvairioms klimato sąlygoms ir ilgaamžės. Drauge tai – galimybė suformuoti žmonių įprotį mesti šiukšles visuomet toje pačioje vietoje: nekintanti lokacija ilgainiui tampa visiems žinoma ir turima omenyje, ieškant vietos atsikratyti šiukšlėmis. Be to, tai – itin ilgalaikė investicija, nereikalaujanti nuolatinio atnaujinimo ar ypatingos priežiūros.

Dėl šių privalumų sutaupyti pinigai gali būti skiriami naujoms betoninėms šiukšliadėžėms įrengti. Plintant šiam gaminiui, gerokai sumažėtų aplinkai pavojingo plastiko naudojimo mastai.

Parodoje bus pristatytas miškas

560

kv. m miškas – taip atrodys Austrijos paviljonas parodoje „Expo Milano 2015“.

Išskirtinį būdą pristatyti šalį sukūrė kraštovaizdžio architektūros studija „Terrain“, padedama daugybės mokslininkų ir inžinierių. Šiame miške žaliuojantys augalai

Dinamiškas žaliuojantis interjeras

50

MANO SODYBA s pa l i s

kambario orą ir teikia poilsį akims pertraukėlių metu.

Kita mintis – žalias vonios kilimėlis („The Living Bath Moss Mat“): tai – drauge funkcionalus ir estetiškas vonios kambario akcentas. Iš samanų sukurtas kilimėlio ornamentas – malonus kojoms išlipus iš vonios, masažuojantis padus.

per valandą pagamins net 62,5 kg gryno deguonies, kurio užteks 1800 žmonių. Lankytojai bus kviečiami į kelionę kalvotu vešinčiu landšaftu, kur greta įvairaus, daugialypio augalų gyvenimo bus galima panirti į turiningą garsų ir kvapų pasaulį. „Garsų debesys“ ir „Kvapų stotelės“ žadins žmogaus pojūčius esant skirtingoms sąlygoms, supant skirtingiems augalams. Oro švara garsėjančios Austrijos paviljono idėjos sumanytojai siekia skatinti žaliųjų erdvių miestuose kūrimą ir priminti švaraus, gryno oro svarbą mūsų gyvenimui.

N

eseniai Pekine (Kinija) atidaryta kavinė, kurios interjero ašį sudaro galybė sumaniai susodintų augalų. Architektūros ir dizaino studija „Penda“ ėmėsi šios idėjos reaguodama į itin užterštą miesto orą: šios kavinės misija – švaresnė ir žalesnė aplinka bei ekologiškesnis mąstymas. Iš perdirbto plieno pagamintuose stelažuose įvairiai išdėliotos dėžės. Vienose jų, atliekančiose vazonų vaidmenį, žaliuoja daugybė nereik­ lių, orą valančių augalų; kitose, įtvirtintose tarytum lentynos, išdėstytos knygos.

Tokia struktūra – itin dinamiška, leidžianti įterpti naujus elementus ir nuolat keisti senųjų vietą bei funkciją. Taip užtik­ rinama kūrybiška galimybė reguliariai modifikuoti seną, užuot keitus jį nauju. Be to, suvešėjus augalams, šie uždengs stelažų kontūrus – tuomet kavinė tiesiog skęs žalumoje!

Užsakymo Nr. R-101577/1

Betoninės šiukšlių dėžės

namų interjerus veržiasi gamtai draugiškos baldų idėjos. Siekį sumažinti anglies dvideginio kiekį gyvenamosiose patalpose turintys baldų dizaineriai elementarius interjero sprendimus papildo gamtos pėdsakais.

Viena iš idėjų – žaliuojantis stalas („PicNYC Table“), kurio paviršius apsodintas žole. Pietaudami prie tokio stalo, akimirksniu pajusite pikniko nuotaiką, o valgomojo oras taps gerokai tyresnis.

Plinta mada žaliąjį plotą integruoti ir į darbo stalus („Living Desk“): pailgi vazonai įkomponuojami į stalą, po kompiuterio monitoriumi. Juose vešinti žaluma švarina darbo

U탑sakymo Nr. R-101552/1