MIESTŲ PLANAVIMO KLAIDOS: KAIP IŠ JŲ GALIME PASIMOKYTI

SA redakcijos turinys

Galima pasijuokti, kad Lietuvoje yra tiek krepšinio mėgėjų, kiek planavimo ekspertų. Kiekvienas mūsų šalies gyventojas atkreipia dėmesį į kasdien juntamas gyvenamosios vietos projektavimo klaidas: nepatogu važiuoti į darbą, per mažai žalumos, nejauki atmosfera ar tiesiog nenoras lankytis viešosiose erdvėse. Praeito žurnalo numeryje kartu su KTU dr. Evaldu Ramanausku aptarėme teritorijų planavimo dokumentų ir urbanistinės plėtros problematiką, šį kartą kalbiname specialistus apie tai, kokios iš tiesų vidinės problemos slypi planuojant miestus. Ekspertai pabrėžia, kad nekokybiško miesto audinio susiformavimo priežastys yra kompleksinės ir negalima kaltinti tik architektų, reikia žvelgti plačiau ir atrasti, kaip galima iš šių klaidų pasimokyti.

PARTNERIAI:

Donatas Baltrušaitis, architektūros ir urbanistikos inovatorius, įsitikinęs, kad miestų planavimo disciplina Lietuvoje beveik neišsivystė ir tik dabar jai skiriama dėmesio. Dėl to miestuose kylančias problemas koduoja dažnai ne miestų planavimo klaidos, o kokybiško urbanistinio planavimo trūkumas. „Viena iš galimų priežasčių – šalies politinio ir ekonominio nestabilumo istorija, kuri galėjo trukdyti sukurti visapusišką miestų planavimo sistemą. Kita priežastis galėtų būti išteklių ir kompetencijos planuojant miestus, taip pat politinės valios į tai investuoti stygius. Be to, dėl santykinai mažo šalies gyventojų skaičiaus ir geografinio dydžio miestų planavimas netapo prioritetine sritimi, palyginti su kitais klausimais“, – įsitikinęs pašnekovas.

Aplinkos ministerijos Architektūros ir inovacijų politikos grupės vadovė Asta Rokickienė tvirtina, kad miestų planavimo klaidos yra dažnos ir gali sukelti įvairių neigiamų pasekmių. Pavyzdžiui, eismo spūstys, socialinė segregacija, aplinkos ir gyvenimo kokybės suprastėjimas.

Miestai, praradę identitetą

D. Baltrušaitis nurodo, kad dažnu atveju Lietuvos miestų planavimo problemos yra kompleksinės. Viena jų – urbanistikos teisinės bazės nebuvimas, terminų trūkumas. „Urbanistika – architektūros šaka, kurios pagrindiniai objektai yra urbanizuotų (urbanizuojamų) teritorijų, urbanistinių kompleksų erdvinė aplinka, urbanistinė struktūra, urbanistinė erdvė ir ją formuojantys užstatymo sprendiniai“, – teigiama Architektūros įstatyme. Todėl Lietuvoje urbanistika teisiškai kaip atskira mokslo šaka net neegzistuoja, ji yra architektūros dalis. Dar viena priežastis – urbanistinių vizijų trūkumas.

„Neretai ištisi rajonai planuojami be urbanistinių vizijų, pasitelkiant tik būtinus atlikti teritorijų planavimo dokumentus (pavyzdžiui, bendruosius planus). Arba urbanistinė vizija kuriama jau atlikus architektūrinius projektus, taip tiesiogiai koduojamos su identitetu, socialine gyventojų sanglauda, viešųjų erdvių sistema ir kokybiška gyvenamąja aplinka susijusios problemos“, –sako ekspertas.

Kaip kitas priežastis D. Baltrušaitis įvardija dialogo trūkumą, strateginio ir teritorijų planavimo nesuderinamumą, miestų vyriausiųjų architektų vaidmenį ir jų politinio balanso paieškas, projektų neįsipaišymą į kontekstą, miestų drieką ir ne kartą aptartą sovietmečiu statytų mikrorajonų problematiką. D. Baltrušaičiui antrina Vilniaus vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis, kuris įsitikinęs, kad pačios didžiausios klaidos planuojant miestus padarytos modernizmo epochoje, po karo visoje Lietuvoje atkuriant sugriautus miestų centrus ir juos toliau plėtojant. „Nebuvo formuojamos miestietiškos erdvės, statyti pastatai erdvėje, be aiškių kiemų, gatvių, skverų. Modernizmo laikais atsirado monofunkciai gyvenamieji rajonai, jų prekybos centrai, neatkurtas gatvių gyvenimas su pirmais aukštais, tai pakeitė kai kurių miestų likimą. Jų pirmuose aukštuose nėra kavinių, bandelių parduotuvių ar kirpyklų, todėl norint gauti visas paslaugas reikia eiti prekybos centrą“, –pažymi pašnekovas.

Pasak M. Pakalnio, modernizmo laikais kai kurie miestai prarado identitetą, juose įrengtos per plačios gatvės, aikštės ir kvartalai – per dideli, o tai sugriovė miestiškumą. Kaip pavyzdį architektas pateikia Vilkaviškio pagrindinę aikštę, kuri anksčiau buvo du kartus mažesnė, o dabar ji per didelė, visuomet tuščia, išskyrus du kartus metuose vykstant renginiams. Panašią situaciją jis mato ir Biržuose. „Biržai buvo europinis miestas, o dabar centrinėje dalyje likusios gatvės ir namai, bet nesijaučia miesto struktūros. Tai, kad statant miestus nesukūrėme miestietiškų erdvių, yra skausmingiausia“, – teigia ekspertas.

Viskas priklauso nuo kelių valdininkų

Tiesa, ir šiais laikais pridaryta nemažai klaidų planuojant, kiekviename mieste jų galėtume atrasti ne vieną. Žymiausias Vilniaus pavyzdys – Perkūnkiemio kvartalas, kuris yra miesto driekos ir nesuderintų planavimo dokumentų išdava. „Tai, kad mūsų teisė iki šiol leidžia statyti miestą nekuriant miestietiško tipo erdvių, o tai priklauso tik nuo savivaldybėje dirbančių pareigūnų norų, yra besitęsianti klaida“, – pabrėžia architektas. A. Rokickienė pažymi ir kitas, kiek žemiškesnes, miesto planavimo klaidas, pavyzdžiui, pernelyg didelį dėmesį automobilių transportui alternatyvių transporto rūšių, tokių kaip ėjimas pėsčiomis, važiavimas dviračiu ir viešasis transportas, sąskaita. „Trūksta mišrios paskirties plėtros, dėl ko atskiriami gyvenamieji ir komerciniai rajonai, ilgėja kelionių atstumai, prastai suplanuotos viešosios erdvės, kurios neatitinka gyventojų ir lankytojų poreikių. Įperkamo būsto trūkumas, o tai gali prisidėti prie gentrifikacijos ir mažas pajamas gaunančių gyventojų perkėlimo. Šios klaidos dažnai kartojasi dėl politinės valios stokos teikti pirmenybę miestų planavimui, trumpalaikio mąstymo ir nesugebėjimo bendrauti su bendruomenės nariais ir kitomis suinteresuotomis šalimis“, – tvirtina pašnekovė.

Urbanistinio projektavimo nauda

Urbanistas D. Baltrušaitis įsitikinęs, kad reikėtų ne ieškoti kaltų, o rasti sprendimus, kaip kelti miestų planavimo kokybę, kurti atitinkamą teisinę bazę didinant miestų planavimo teisėtumą, pradėti vykdyti urbanistinę politiką, remtis Jungtinių Tautų darnaus vystymo tikslais. Jam pačiam yra tekę gyventi ir dirbti Belgijoje, Nyderlanduose, Vakarų Europos miestų planavimo

Nebuvo formuojamos miestietiškos erdvės, buvo statomi pastatai erdvėje, be aiškių kiemų, gatvių, skverų. Modernizmo laikais atsirado monofunkciniai gyvenamieji rajonai, jų prekybos centrai, neatkurtas gatvių gyvenimas su pirmaisiais aukštais, tai pakeitė kai kurių miestų likimą.

/ Urbanistas Donatas BALTRUŠAITIS /

Trūksta mišrios paskirties plėtros, dėl ko atskiriami gyvenamieji ir komerciniai rajonai, ilgėja kelionių atstumai, prastai suplanuotos viešosios erdvės, kurios neatitinka gyventojų ir lankytojų poreikių. Įperkamo būsto trūkumas, o tai gali prisidėti prie gentrifikacijos ir mažas pajamas gaunančių gyventojų perkėlimo.

/ Aplinkos ministerijos Architektūros ir inovacijų politikos grupės vadovė Asta ROKICKIENĖ / praktikoje stipriai išvystyta miestų, urbanistinio projektavimo (angl. Urban design praktika. Tai tarsi tarpinis variantas tarp dvimačio funkcinio zonavimo ir architektūrinių sprendinių. „Urbanistinis projektavimas yra miesto erdvių kūrimo ir tvarkymo procesas, kuris apima architektūros, urbanistikos, inžinerijos, socialinių mokslų ir kitų sričių elementus. Jo tikslas yra sukurti patrauklias, funkcionalias ir tvarias miesto erdves, kurios atitinka gyventojų poreikius ir gerina jų gyvenimo kokybę“, – pasakoja urbanistas.

Pagrindiniai urbanistinio projektavimo principai

1. Funkcionalumas miesto erdvės turi būti pritaikytos skirtingoms funkcijoms, pavyzdžiui, gyvenimui, darbui, pramonei, kultūrai ir kt.

2. Estetika: miesto erdvės turi būti patrauklios ir estetiškai pritaikytos aplinkai.

3. Tvarumas miesto erdvės turi būti tvarios ir atitikti ekologinius, socialinius ir ekonominius tvarumo principus.

4. Prieinamumas miesto erdvės turi būti lengvai pasiekiamos ir prieinamos visiems gyventojams, taip pat ir žmonėms su negalia.

Pasak D. Baltrušaičio, urbanistinis projektavimas yra svarbus, nes padeda sukurti patrauklias ir funkcionalias miesto erdves, kurios atitinka gyventojų poreikius ir gerina jų gyvenimo kokybę. Be to, urbanistinis projektavimas gali padėti spręsti miesto problemas, pavyzdžiui, transporto spūstis, oro taršą, socialinę atskirtį. „Urbanistinį projektavimą galima taikyti miestų planavimo kontekste, kai reikia kurti ar atnaujinti miesto erdves. Tai gali būti naujų gyvenamųjų rajonų, prekybos centrų, viešbučių ar parkų kūrimas. Urbanistinis projektavimas taip pat gali būti taikomas esamoms miesto erdvėms atnaujinti ir modernizuoti (pavyzdžiui, sovietinių mikrorajonų kompleksinėms vizijoms kurti), kad jos atitiktų šiuolaikinius poreikius ir standartus“, – pabrėžia ekspertas.

Be to, kaip dar vieną pavyzdį D. Baltrušaitis nurodo Lietuvoje neegzistuojančią šalies vyriausiojo architekto poziciją. Tokia pareigybė yra daugelyje kitų šalių, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Danijoje, Nyderlanduose, Švedijoje ir kitur. „Šalies vyriausiasis architektas yra valstybės pareigūnas, kurio užduotis – užtikrinti, kad visi valstybės projektai ir viešųjų erdvių kūrimas būtų paremti aukščiausio lygio architektūros ir urbanistikos standartais. Jis yra atsakingas už projektų kokybės kontrolę, projektų rengimą ir viešųjų erdvių kūrimo planavimą. Vyriausiasis architektas taip pat gali teikti rekomendacijas ir patarimus valdžios institucijoms ir viešųjų erdvių kūrimo projektų kūrėjams. Vyriausiojo architekto pozicija yra svarbi“, – pabrėžia pašnekovas.

A. Rokickienės manymu, siekdami išvengti klaidų, miestai gali teikti pirmenybę tvaraus susisiekimo galimybių, pavyzdžiui, dviračių takų ir pėsčiųjų zonų, kūrimui, skatinti mišrios paskirties plėtrą, teikti pirmenybę viešųjų erdvių projektavimui, atitinkančiam įvairių bendruomenių poreikius, ir investuoti prieinamą būstą. „Yra daug sėkmingų miestų planavimo strategijų pavyzdžių iš viso pasaulio. Tokie miestai kaip Kopenhaga ir Amsterdamas pirmenybę teikia tvaraus susisiekimo galimybėms, todėl važinėjama dviračiu ir viešuoju transportu. Barselona įgyvendino vadinamųjų superblokų programą, kurios tikslas – sumažinti automobilių srautą tam tikruose rajonuose ir teikti pirmenybę viešajai erdvei, pėstiesiems ir dviratininkams. Jungtinėse Amerikos Valstijose tokie miestai kaip Mineapolis ir Sietlas įgyvendino programas, skirtas didinti įperkamo būsto galimybėms mažas pajamas gaunantiems gyventojams“, – pavyzdžius vardija specialistė. M. Pakalnis tikina, kad atsakymas, ko galima pasimokyti iš šių klaidų, yra paprastas. Pirmiausia reikia daugiau atsakomybės, didesnio procesų vertinimo, numatant ne tik trumpalaikius tikslus, bet ir tolesnę ateitį. „Reikia numatyti, kas atsitiks padarius vieną ar kitą sprendimą“, – apibendrindamas sako architektas.

Prezidento parkas –gyvyb ės įnešanti viešoji erdvė

Viešųjų vietų architektūra gali reikšmingai prisidėti prie miesto charakterio ir gyvybingumo formavimo, tačiau ne visais atvejais pavyksta šį potencialą atskleisti. Dažnai net ir po nemažų investicijų girdime kalbų apie trinkelizaciją ir merdinčias viešąsias erdves. O tam, kad investicijos atsipirktų, verta pasimokyti iš gerųjų pavyzdžių. Vienas jų – bendruomeninį jausmą ir socialinį įtraukumą kuriantis Algirdo Mykolo Brazausko parkas Kaišiadoryse.

Urbanistinį projektavimą galima taikyti miestų

planavimo kontekste, kai reikia kurti ar atnaujinti miesto erdves. Viena iš itin svarbių viešųjų erdvių mieste – žaliosios erdvės ir parkai, kurie ne tik suteikia miestui daugiau gyvybės, pritraukia lankytojus, bet ir prisideda prie gyventojų emocinės sveikatos gerinimo.

Tam, kad viešoji erdvė formuotų miesto charakterį ir pritrauktų žmonių, būtina derinti jos funkcionalumą, dizainą ir netgi istorinę atmintį. Tokios galimybės plačiai atsiveria rekonstruojant ir įveiklinant parkus, kur įveiksminama daugybė įvairių veiklų. Tai gali pritraukti skirtingų grupių žmones, kurios įprastai būtų viena nuo kitos atsiribojusios. Gerai suprojektuota aikštė gali tapti miestui svarbiu kultūrinių renginių, mugių ir kitų bendruomenės susibūrimų centru bei suteiktų galimybę gamtos apsuptyje pasislėpti nuo varginančio miesto šurmulio. Parkai, sodai ir kiti gamtos plotai ne tik puoselėdami gyventojų sveikatą teikia laisvalaikio ir poilsio galimybių, bet ir įamžina istorinę to krašto atmintį – leidžia įprasminti ryškiausias asmenybes. Natūralu, kad kultūriškai brandžios šalys ir miestai savo viešosiose erdvėse siekia atsispindėti gyvenimo būdą, vertybes ir istoriją.

Viešosios erdvės transformacija nedideliame mieste

Kaišiadorys – viena tų Lietuvos vietų, kuri per pastaruosius aštuonerius metus sugebėjo pasinaudoti ne tik savo strategine padėtimi, bet ir narystės Europos Sąjungoje teikiamais pranašumais bei savivaldybės darbuotojų talentais. Patys kaišiadoriečiai neslepia, kad, atsiradus naujajai vėžei „Rail Baltica“, kraštas dar labiau priartės prie didžiųjų šalies miestų, todėl išaugs jo patrauklumas. Ypač gamtos apsuptų namų ramybę ir darbą didmiestyje norinčios derinti viduriniosios klasės akyse. Patys Kaišiadorys išgyvena tikrą transformacijų laikotarpį europinės vėžės geležinkelis, pirmojo per nepriklausomybės laikotarpį daugiabučių kvartalo statybos, didžiausia istorijoje privataus kapitalo investicija ir, žinoma, viešųjų erdvių suklestėjimas. Viena šių erdvių – miesto širdimi tapęs, 2017 metais atnaujintas, pirmojo nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos prezidento vardu pavadintas Algirdo Mykolo Brazausko parkas.

Parkas, įsikūręs šalia taip pat pavadintos gimnazijos, savo dabartinį vardą gavo dar 2010-aisiais, tačiau anuomet apleista erdvė negalėjo būti miestiečių ir turistų traukos centru. Tačiau dar 2016 m. buvo paruoštas parko rekonstrukcijos projektas, kuris 95 proc. finansuotas iš Europos Sąjungos ir Lietuvos Vyriausybės lėšų, visa parko ir gimnazijos prieigų rekonstrukcija kainavo 743 tūkst. Eur. Net 130 tūkst. eurų pigiau, negu numatyta pirminiame planavime. Pats parko rekonstrukcijos projektas 2020 m. laimėjo ir geriausio Vidaus reikalų ministerijos finansuoto projekto konkursą, publikos balso kategorijoje. Rekonstrukcijos metu parke atnaujinta baseinėlių koncepcija –įrengti trys fontanai, jis pritaikytas tiek pasyviam, tiek aktyviam laisvalaikiui. Nutiesti nauji takeliai ir pagal projekto sprendinius atlikti apželdinimo darbai leidžia kaišiadoriečiui ar miesto svečiui pasijusti gamtos apsuptyje. Daug dėmesio skirta erdvės funkcionalumui, todėl smulkiosios architektūros elementai pritaikyti įvairių grupių pomėgiams. Apie tai liudija įrengti šachmatų stalai su suolais bei jaukios šeimoms skirtos erdvės. O norintys aktyviau praleisti laiką ras ir teniso stalą bei tris diskgolfo taikinius.

Dėl pirmojo būsto paramos programos ir pastangų formuoti nekilnojamojo turto pasiūlą Kaišiadorys šiandien tampa kylančiu jaunų šeimų traukos centru, todėl rekonstruojant laiptus buvo svarbu pritaikyti juos mamoms su vežimėliais ir gyventojams, turintiems judėjimo negalią. Visame parke savivaldybės lėšomis veikia ir bevielis internetas, taip sujungiant gamtos ramybės oazę su bekraštėmis interneto platybėmis.

Pats parkas įsikūręs ne tik šalia palaimintojo Teofiliaus Matulionio freska išpuoštos Algirdo Mykolo Brazausko gimnazijos, bet ir yra sujungtas su kitais objektais. Pavyzdžiui, su greta Lomenos upės kranto įrengtais dviračių ir pėsčiųjų takais, taip susiejant net keletą įspūdingų miesto objektų į vientisą miesto ir gamtos sąveikos ritmą, sukuriant ramybės oazę miesto apsuptyje.

2022 m. Algirdo Mykolo Brazausko parkas gavo ir dar vieną traukos objektą –jo teritorijoje, Jaunimo metų proga, buvo pasodintas iš gilės išaugintas Stelmužės ąžuolo ąžuoliukas. Tai pavyzdys, kaip atnaujinti viešąsias erdves, padarant jas prieinamesnes, patrauklesnes, šiuolaikiškesnes, įprasminant istorinę atmintį ir kartu išlaikant vientisumą su šalia esančiais objektais, sukuriant bendrą ansamblį. Natūralus perėjimas nuo gimnazijos, gamtos apsuptyje keliaujant parko takeliais iki vieno gražiausių miesto pastatų – Kaišiadorių vyskupijos rūmų, o vėliau pasiekiant ir upės pakrantę su dviračių takais bei lauko treniruokliais. Už lango vis drąsiau ir šilčiau šviečiant pavasario saulei, Kaišiadorys ir jų Algirdo Mykolo Brazausko parkas turėtų tapti kiekvieno keliautojo dėmesio vertu objektu.