išmanioji erdvė

EMOCIJŲ KARTOGRAFIJA:

KAI ŽMOGUS IR TECHNOLOGIJOS VEIKIA IŠVIEN

Aida ŠTELBIENĖ

Christianas Noldas nekuria meno dėl meno. Jam artimos socialiai įtraukios kūrybos formos. Būdamas interaktyvaus dizaino atstovu, Christianas prieš 10 metų sukūrė Bio Mapping (biožemėlapiavimo) prietaisą, kuriuo matuojamos žmonių emocinės reakcijos į miesto aplinką. Už šį darbą jam buvo suteiktas mokslo technologijų srities daktaro vardas. Savo paskaitoje „Emocijų kartografija“ (Emotional Cartography) Ch. Noldas pasakoja apie šią inovaciją ir dešimtmetį trunkančias jos taikymo iteracijas (modifikacijas).

Bėgant metams britų menininko ir mokslininko prietaisas ir sukurtas metodas, kaip subendrinti technologijas ir žmones, buvo testuojami ne viename tarptautiniame projekte: projektai Bio Mapping ir Emotion Mapping aprėpė 16 miestų ir maistelių įvairiose Europos šalyse ir JAV, į juos įsitraukė tūkstančiai žmonių.

Bio Mapping prietaisas: kairėje – GPS (globali padėties nustatymo sistema), dešinėje – jutikliai su duomenų kaupikliu. Tipinis Bio Mapping duomenų atvaizdavimas, pasitelkus Google Earth programą. Matomas dalyvio kelias ir jo emocijų pokyčiai. Dalyvė pati nurodė, kas sukėlė smarkesnę jos emocinę reakciją.

Ch. Noldas į Bio Mapping žiūri ne kaip į savitikslį technologijų taikymą, bet kaip į būdą prakalbinti žmones, įkūnyti jų patirtis mieste.

Praplėstos melo detektoriaus galimybės

Pats prietaisas yra sąlyginai nesudėtingas, savo veikimo principu primenantis melo detektorių: ant dalyvio pirštų uždedami jutikliai, matuojantys biometrinius žmogaus kūno duomenis (prakaito kiekį). Jie laidais sujungti su duomenų kaupikliu. Lygia greta montuojamas žmogaus buvimo vietą nustatantis prietaisas (GPS; angl. Global Positioning System), kuris padeda identifikuoti, kuriame geografiniame taške kilo konkreti dalyvio reakcija. Vėliau iš pasivaikščiojimo metu gautų duomenų sugeneruojamas žemėlapis su dalyvio maršrutu ir jo reakcijomis į vieną ar kitą objektą, įvykį.

Tačiau tai – tik proceso pradžia. Kaip pripažįsta pats Ch. Noldas, tyrėjui žiūrėti į prietaisų sugeneruotus duomenis yra gana nuobodu ir paviršutiniška, mat savaime jie rodo santykinai nedaug. Tad po pirmojo etapo laukia svarbiausia, o sykiu – sunkiausia užduotis: nustatyti, kas dalyviui sukėlė ryškesnes, nei įprastai, emocijas? Čia įžengiama į kokybinių tyrimų valdas: kalbinami patys dalyviai, kartu su tyrėjais aptariami gauti rezultatai. Iteracijų metu taikyti skirtingi interviu būdai: per išankstinį pokalbį dalyvio prašyta prisiminti, kas jam vaikštant įstrigo labiausiai, vėliau bandyta kartu su juo aptarti gautus duomenis, tačiau ilgainiui įsitikinta, kad efektyviausia duomenis

San Fransisko (Jungtinės Amerikos Valstijos) emocijų žemėlapio fragmentas. Penkias savaites trukusiame tyrime dalyvavo 98 žmonės. Priešingai įprastiems žemėlapiams, čia užfiksuota erdvė su žmonėmis, gyvenančiais čia ir kuriančiais vietą, tiksliau, su jų įžvalgomis ir patirtimis.

aptarti nedidelėmis dalyvių grupėmis, sykiu kuriant ir bendrą miesto naratyvą.

Bio Mapping – susipynusios emocijos,

technologijos ir aplinka

Ar siekis pasitelkti technologijas fiksuojant žmogaus kūno atsaką yra naujas? Tikrai ne. Ypač neuromoksle naujausios technologijos pritaikomos itin greitai. Dėl jų nemažai sužinojome apie žmogaus smegenų sandarą, atskirų zonų funkcijas, bet iki šiol nežinome, kas yra sąmonė ir kaip ji veikia. Ir tai įrodo pagrindinį nuo Dekarto laikų gyvuojančio pozityvistinio mąstymo trūkumą: nors technologijos kuria iliuziją, kad galima viską „objektyviai“ išmatuoti, suskaičiuoti ir pagrįsti, tačiau neretai esmė lieka už akiračio ribų. Net Peterio Zeile sukurtas „Miesto emocijų“ (Urban Emotion) metodas išlieka artimas pastarajai paradigmai: pernelyg akcentuojamos kiekybinė ir praktinė metodo taikymo pusės. Tai, kad jie orientuojasi į stambaus masto tyrimus (tiek teritoriniu aspektu, tiek dalyvių skaičiumi), ir tai, kad iš anksto yra suformuluojami galimi dalyvių atsakymai, nepalieka vietos patiems žmonėms interpretuoti duomenų ar daryti įtakos procesui.

Ch. Noldas, įkvėptas filosofo Bruno Latouro teiginio, kad tyrimas gali būti raiškus, tik jei pavyksta sužadinti aplinkinių susidomėjimą ir užčiuopti netikėtus ryšius, žengia žingsnį kokybės link ir siekia ne technologijomis pakeisti žmogų, tačiau sukurti platformą jų bendradarbiavimui. „Bio Mapping atskleidžia, kad emocijos, technologijos ir aplinka tarpusavyje yra glaudžiai susijusios“, – sako mokslininkas. Iš esmės Ch. Noldas į Bio Mapping žiūri ne kaip į savitikslį technologijų taikymą, bet kaip į būdą prakalbinti žmones, įkūnyti jų patirtis mieste.

Žmonių ir įrangos drauge kuriamas pasakojimas

Tik ieškojimų keliu buvo galima suprasti, kaip įranga talkina turtinant miesto naratyvą, pasakojamą gyventojų lūpomis. Mat per pirminį interviu, žmonėms dar nemačius rezultatų, jie prisimena toli gražu ne visus labiausiai emocijas sužadinusius dalykus. Ir tik matydami prieš akis savo kelionės diagramą, ima pasakoti, kas patraukė dėmesį: „Pasukus už kampo, prieš akis atsivėrė įspūdinga panorama.“ Kita da-

Tačiau turtingiausi pasakojimo sluoksniai sugula tais atvejais, kai kalbasi grupė, ir vienas prisimena kokius nors svarbius, istorinius miesto faktus, o kiti ima jam antrinti, pildyti jo istoriją: „Praeityje nė viena padori moteris, ypač jei ji ištekėjusi, nebūtų ėjusi į barą The White Lion“; arba: „Šiame viešajame tualete buvo užsilikęs grafitis nuo Antrojo pasaulinio karo; gaila, kad miesto taryba neseniai jį sunaikino.“ Tai patys sėkmingiausi atvejai, nes prieš akis iškyla labai autentiški, svetimai akiai nematomi dalykai, kurie ir suteikia miestui savitumo.

Neatsakyti klausimai

Stokporto (Jungtinė Karalystė) emocijų žemėlapio fragmentas. Jei įprasti žemėlapiai rodo statišką architektūrą be žmonių, šis projektas atskleidžia Stokporto viziją su vietos žmonių emocijomis, nuomonėmis, troškimais... ir piešiniais.

Pasak Ch. Noldo, jo sukurtas instrumentas ir plačiai įgyvendinti projektai sulaukė atgarsio: į jį kreipėsi muziejų ir prekybos centrų atstovai, rinkodaros specialistai, nekilnojamojo turto vystytojai ir kt. Dauguma jų norėjo kiekybiškai išmatuoti ir nustatyti populiariausius lankytojų kelius, mėgstamiausias gyventojų vietas. Tai, anot mokslininko, kelia dar neatsakytą klausimą apie etinę tokių tyrimų pusę: kas ir kaip gali rinkti duomenis bei juos taikyti? Ar turi būti kažkokie ribojimai? Anksčiau ar vėliau, jo manymu, ir šią veiklos sritį reikės reglamentuoti teisės aktais. Tačiau savo eksperimentais Ch. Noldas akcentuoja esminį Bio Mapping metodo pranašumą: juo ne šiaip galima „pasekti“ žmones, juos suskaičiuoti ir sužymėti jų kelius. Bio Mapping sutelkia vietos gyventojus, tyrėjus ir pačią vietą – iš šio bendradarbiavimo gimsta turtingas miesto pasakojimas, atskleidžiantis vietos dvasią.

Paryžiaus (Prancūzija) emocijų žemėlapio fragmentas.

lyvė prisiminė, kad būnant toje vietoje jai paskambino mama ir jiedvi susiginčijo.

Buvo ir tokių „nuokrypių“, kai emocijos sukilo, nes žmogus įlipo į šuns išmatas. Atrodytų, toks įvykis neturi nieko bendra su urbanistine aplinka, bet ir tokius nutikimus tyrėjai įtraukė į projekto metu kuriamą miesto naratyvą: „Tai ženklina problemas, į kurias savivaldybės valdžia turėtų atkreipti dėmesį.“

Straipsnis parengtas remiantis menininko, dizainerio ir tyrėjo, dr. Christiano Noldo paskaita „Emocijų kartografija“ (Emotional Cartography), skaityta Architektūros kokybės vystymo asociacijos kartu su partneriu „Statyba ir architektūra“ / SA.lt, finansuojant Lietuvos kultūros tarybai, surengtame šešių nuotolinių paskaitų cikle „Kaip žmogus suvokia architektūrinę aplinką?“ Paskaitą galima peržiūrėti čia: https://youtu.be/4X6O9bU9sIs