interviu

JULIJONO URBONO KOSMINĖ CHOREOGRAFIJA „PLANETA IŠ ŽMONIŲ“ Venecijos architektūros bienalėje

A. Valiūtės ir D. Plechavičiaus nuotr.

Elena PALECKYTĖ

Lietuvai Venecijos architektūros bienalėje atstovaujančios instaliacijos „Planeta iš žmonių“ autorius Julijonas Urbonas teigia, kad architektūra visada buvo persmelkta dviejų problemų – žmogaus ir gravitacijos. Projektu „Planeta iš žmonių“ jis ir Lietuvos erdvės agentūra (Lithuanian space agency) kviečia pasvarstyti, kas būtų, jei šių problemų neliktų.

Esate apsirengęs keistą blizgų rūbą. Kas tai?

Tai viena komunikacinio dizaino, „institualizacijos“ priemonių, kuriomis stipriname tikėjimą Lietuvos erdvės agentūros tikrumu. Identitetui kurti naudojame įvairias priemones: vizualinius rekvizitus ir logotipą, specialią dinamišką tipografiją, interneto svetainę, įvairias kitas skaitmenines priemones, specialiai suprogramuotą eilės bilieto-plakato-lankstinuko spausdintuvą, ir šią aprangą. Apranga – hibridiškas aksesuaras, kažkas tarp seilinuko ir kartais gatvėse dėvimos reklamlentės. Šis objektas universalus visomis prasmėmis, tolerantiškas skirtingiems žmonėms: skirtingos odos, ūgio, lyties, formų.

Visos mūsų grafinės ir komunikacinės priemonės naudoja žmogaus skeletu grįstą kalbą, sukelia daug refleksijų. Daugelis jų yra atspindinčios, tačiau ne todėl, kad mūsų socialinėje vaizduotėje kosmosas dažnai siejamas su kažkuo blizgančiu, o todėl, kad pats reflektyvumas reiškia apmąstymus, apsvarstymus. Aplinką atspindintis objektas ja ir tampa, tarytum joje dingsta, bet įgyja ir savą tapatybę.

Žodį space į lietuvių kalbą verčiate kaip erdvę, prancūzų, anglų kalbose reikšmės kitokios. Kaip suprantate šį žodį?

Trimatis skeneris. „Lietuvos erdvės agentūros“ instaliacija, įgyvendinta Julijono Urbono laboratorijoje, Venecijos architektūros bienalėje 2021.

Space terminas anglų kalboje susiformavo istoriškai. Vėliau, supratus susipainiojimą tarp erdvės čia ir erdvės virš galvos, buvo įtraukti terminai outer space ir extraterrestrial, viršžemiška erdvė. Lietuvių kalboje to neturime, erdvę atskiriame nuo kosminės erdvės. Erdvė yra labai plati sąvoka, tad gal pavadinimą ir būtų galima versti kaip Lietuvos kosmoso agentūra. Bet nenorime susitapatinti su jau egzistuojančiomis institucijomis, tokiomis kaip Lietuvos aerokosmoso asociacija. Be to, norėtume kalbėti ne tik apie kosmosą, kuris konvenciškai suprantamas kaip esantis virš galvos, bet ir apie kosmosą, esantį mumyse.

Ypač vertiname daugiaprasmę kosmoso sampratą lietuvių kalboje – ji reiškia ir kažką gluminančio, nesuvokiamo, ekstremalaus, labai brangaus. Kodėl taip yra? Daug skyriau dėmesio tyrinėti terminui kitose kalbose – neaptikau nieko panašaus į mūsų kalbos vartoseną. Todėl lietuviškai galime galvoti apie kosmosą nebūtinai kaip apie apibrėžtą lokaciją, kažką už žemės traukos lauko, bet kažką apibrėžto socialiai. Kosmosas gali būti kažkas, kas kelia iššūkius žemiškai prigimčiai, kas reikalauja iš mūsų savotiško atitolimo, susvetimėjimo patiems sau, pasižiūrėjimo į save iš ateivio perspektyvos, klausimo, kas iš tikrųjų esame?

Kodėl taip svarbu tikinti, kad Lietuvos erdvės agentūra yra tikra organizacija? Kaip ji persvarsto architektūrą?

Tai formuoja intymesnį empatinį ryšį tarp publikos ir projekto naratyvo, nugramzdina į „Planetą iš žmonių“ bei siejasi su vienu iš agentūros tikslų – priminti, kad viskas – nuo ekonomikos, politikos iki etikos, moralės – yra vaizduotės vaisius. Provokuojame susivokti, suprasti, kad viskas gali būti persvarstoma, nėra nekeičiama tiesa, kad viskas yra savotiška fikcija.

Lietuvos erdvės agentūra skatina persvarstyti architektūrą kaip vieną iš paveikiausių ir labiausiai persismelkusių vaizduotės priemonių, kuri šiandien išgyvena krizę. Daugelis, jei ne visos, didžiosios vizijos yra praeities šmėklos, prisotintos kolonializmo, rasizmo, elitizmo, homofobijos bei prilipusios prie Žemės, net jei ir mėginama discipliną katapultuoti į kosmosą. Agentūra visa tai redukuoja į dvi esmines architektūros problemas – žmogų ir gravitaciją – ir mėgina įsivaizduoti, kas būtų, jei jų nebebūtų. Ar išliktų architektūra?

Mano nuomone, pati tinkamiausia vieta tokiam minties eksperimentui yra niekis (angl. nothingness). O artimiausias ir lengviausiai pasiekiamas niekis yra atviras kosmosas ar, tiksliau, tam tikros vietos kosmose, kuriose nieko nėra. Žinoma, juodoji skylė – idealiausias pretendentas, bet ji yra pernelyg hipotetiška ir nepasiekiama fiziškai. Todėl „Planetai iš žmonių“ parinkau Lagranžo taškus, kuriuose atsiradę žmonių kūnai laisvai sklandytų ir pradėtų vienas kitą traukti savo silpnomis gravitacinėmis jėgomis, susitelktų į gumulą ir iš savęs formuotų naują kosminį kūną.

Ką mums sako tokia kosminės architektūros kompozicija iš žmogiškosios biomasės? Na, visų pirma, čia iškeliamas iššūkis architektūros prigimčiai. Juk nuo pat pradžių architektūros centre buvo žmogus, kuris „Planetoje iš žmonių“ tampa pačia architektūra. Vitruvijaus architektūros inversija!

Apsvarstomi ir kiti aktualūs šiuolaikinės architektūros sampratos klausimai, kaip kad teraformavimas ar planetinio mastelio architektūra, ekstremali architektūra, architektūrinė fikcija ir jos kūrybiniai metodai.

A. Valiūtės ir D. Plechavičiaus nuotr.

Lietuvos erdvės agentūros komanda, 2021.

Maurice Merleau-Ponty kalbėdamas apie erdvę, sakė, kad erdvės taškas tampa vieta tik tada, kai galime ten įsivaizduoti žmogaus kūną. Ar galima sakyti, kad savo projektu kosmosą paverčiate erdve? Kaip projektas siejasi su fenomenologinėmis problemomis?

Taip, fenomenologijoje iš esmės viskas apibrėžiama per žmogiškąjį kūniškumą. O šiuo projektu kalbame net ne apie pasaulį be žmonių, bet apie žmones be pasaulio. Kaip tai įsivaizduoti?

Pastaruoju metu tam tikrose filosofinėse „mokyklose“ žmogus netenka centro. Staiga kone viskas –nuo grindų, dulkių iki supermenų, picų, smėlio kopų ir asteroidų – tam tikra ontologine prasme sulyginama į vieną mąstymo plotmę. Atsiranda kryptis, kalbanti apie antiantropocentrinę filosofiją. Mėginama pasvarstyti, kas tas žmogus, kai viską, ką žinome apie žmogų, ką apibrėžiame kaip žmogų, stumtelime į šoną. Jis tampa tuo, kuo ir yra: kosmine dulke ar plyta, iš kurios statoma kažkas naujo. Tai viena iš perspektyvų, per kurias galima svarstyti architektūrinės vaizduotės ir mąstymo restartą.

Žmogus tampa plyta, objektu, tad gal čia nebėra fenomenologijos sritis?

Žmogaus „suplytinimas“ galėtų būti lyginamas su esminiu fenomenologiniu metodu – redukcija – įsitikinimų apie žmogų ir pasaulį suskliautinimu ar suspendavimu. Tiesa, paviljono instaliaciją „įskliautinančios“ sienos-burės tam tikra prasme būtent į tai ir referuoja. Kita vertus, fenomenologinis mąstymas projekte padeda sustiprinti empatinį tiltą tarp „Planetos iš žmonių“ pasakojimo ir publikos. Čia svarbus terminas vaizduotė, kuris pats savaime turi polinkį į okuliacentriškumą, vaizdinę vaizduotę. Projekte svarstoma apie visas jusles, ypač kūniškąjį būvį, kinestezę, choreografinę vaizduotę, klausiama, ką kūnas gali ten, kur nėra žemiškųjų aplinkybių ir gravitacijos.

Vienas iš projekto elementų yra trimatis skeneris, savotiška striptizo scena, kurioje publika kviečiama „nusirengti“ savo žemiškąjį kūną. Nuskenuotas kūnas perkeliamas į simuliuojamą specialią kosmose vietą, kurioje nėra gravitacijos, oro, yra super šalta ir tamsu. Stebėdamas savo sklandantį kūną, veikiamą unikalių astrofizinių aplinkybių, žmogus susivokia, kad esminės erdvės sąvokos –viršus ir apačia, vertikalu ir horizontalu – praranda prasmę. Kas tokiu atveju yra vertikali laikysena, kai kojos nebetenka ryšio su žeme? Šios žemiškos sąvokos pakimba ore, tampa mentaliniais ar vaizduotės konstruktais. Galva ir užpakalis tampa hierarchiškai lygūs. Kita vertus, pasirinkta poza monumentalizuojama amžiams, milijonams metų. Apie tai svarstant įtraukiama choreografinė vaizduotė, kelianti iššūkį tam monopolizuotam terminui – vizualioji vaizduotė. Kaip kūniškai, choreografiškai įsivaizduoti save ir, viena vertus, tapti kosminiu šokėju, choreografu, kita vertus, kosminiu architektu, matančiu save kaip choreografinę plytą, iš kurios konstruojama planetinio mastelio struktūra, monumentas, kosminė fosilija.

Kaip astrofizikas Karlas Saganas yra sakęs: esame iš kosminių dulkių, galiausiai vėl tampame dulkėmis, iš kurių formuojasi nauja planeta. Tam tikra prasme paviljone skatiname empatiją mikromasteliui, dulkei. Bet drauge kalbame ir apie didžiulį mastelį. Siekiame publikos suglumimo gretinant mikro ir makro skales, painiojant, kas yra žmogus, o kas planeta.

Mokslas tarsi tampa naująja religija, o Jūsų projektas eksponuojamas bažnyčioje. Koks yra projekto ir religijos santykis?

Bažnyčia yra savotiška referencija į terminą „tikėjimas“. Jokiu būdu nesiekiame projekto sureliginti, bet norisi jį išplėsti į kuo daugiau sluoksnių. Kaip būtų galima apibrėžti, kas yra tikra, kas ne, kas yra tikėjimas, o kas ne? Religija, kaip ir projektas, yra savotiškai pseudotikra, turi istoriją, veikia kaip žmones organizuojanti moralinė sistema, kas, aišku, turi ir pašalinių efektų. Viskas organizuojama naratyvais, pasakojimais, daugelis jų yra fikcija.

Kita vertus, bažnyčia atsirado, nes originalią vietą teko keisti dėl besikeičiančių pandemijos aplinkybių. Pradinė lokacija buvo karinėje teritorijoje, o ten epidemiologiniai reikalavimai buvo neįgyvendinami. Kaip variantą buvome radę ir bažnyčią, ji atsirado kaip naujas sluoksnis. Dėl to gan radikaliai pakeitėme visą paviljono instaliacijos schemą. Dėl to, pavyzdžiui, atsirado išskleidžiamos struktūros – deployable pop-up structure. Kartais karo metu bažnyčios būna tos vietos, kur laikinai atsiranda biuras, laboratorija, panašiai ir čia. Niekur bažnyčioje negalima naudoti paviršių tvirtinimui, klijavimui ir pan., todėl turėjome sukurti savarankišką, save palaikančią struktūrą. Bet tuo pačiu instaliacija tapo gan universali ir pritaikoma beveik bet kokiai erdvei.