KELIAS Į LYDERYSTĘ. ADAKRO VINCENTO ŠEŠTAKAUSKO ISTORIJA

Kelias į lyderystę

ADAKRO VINCENTO ŠEŠTAKAUSKO

istorija

„Adakras Šeštakauskas man – valstybės aristokratas. Visuomenėje, kurioje statybos sektorius nepanašus į aristokratišką užsiėmimą, tokie žmonės į aukštesnį lygį pakelia visą statybininkų bendruomenę. Su juo bendraujantys žmonės greitai supranta, kad tai giliai mąstantis, inteligentiškas žmogus, kuris statybos aktualijas, problemas vertina valstybės kontekste.“

Robertas Dargis

„Adakras Šeštakauskas yra asmenybė, statybos sektoriaus, statybininkų bendruomenės lyderis, pelnęs pagarbą už savo veiklą, už sektoriaus sutelkimą siekti bendrų tikslų. Todėl jis visada liks Lietuvos statybininkų asociacijos Prezidentu.“

Dalius Gedvilas

Daugelis žmonių, kalbintų rašant šią knygą, buvo tvirtai įsitikinę, kad Adakras Vincentas Šeštakauskas buvo geriausia, kas galėjo nutikti Lietuvos

statybininkų asociacijai. Jis darė įtaką žmonėms, mokė nemokydamas, nes aplinkiniai matė, kad tai yra gerai ir jo principus taikė savo veikloje.

Kelias į lyderystę. Adakro Vincento Šeštakausko istorija

KELIAS Į LYDERYSTĘ.

ADAKRO

Redaktorė ir sudarytoja Genė Drungilienė

Redakcinė kolegija:

Daina Ferguson, Aidas Šeštakauskas, Dalius Gedvilas, Julius Laiconas, Juozas Stražnickas

Projekto vadovė Lida Lapkienė, MB „Redakcija plius“

Knygoje naudotos Šeštakauskų šeimos, Lietuvos statybininkų asociacijos ir portalo Statybunaujienos.lt nuotraukos

Dizaineris Kęstutis Jonaitis

Tiražas 300 egz.

Užsakymo Nr. 20240312-2224

Leidėjas MB NAUJIENOS LAIKU

Vilnius, 2024 metai

Spausdino „Standart Impressa“, Vilnius

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt

ISBN 978-609-96447-1-4

© Adakras Vincentas Šeštakauskas

VINCENTO ŠEŠTAKAUSKO ISTORIJA

Kelias į lyderystę. Adakro Vincento Šeštakausko istorija

Esu ne sykį girdėjęs statybų sektoriaus dalyvius pasakojant apie Adakrą Vincentą Šeštakauską ir po kiekvieno atgarsio apie jį susimąstydavau: likimas šią asmenybę dosniai apdovanojo energija, išmintimi, intuicija, mokėjimu bendrauti su žmonėmis, o galbūt jis pats nuo vaikystės išsiugdė visas šias geriausias savybes. Juk stiprus žmogus pats kuria savo likimą, o silpnas priima tai, kas jam yra duota.

Gavęs knygos apie Adakrą Vincentą Šeštakauską rankraštį, jį perskaičiau per kelis vakarus. Nors įžangoje rašoma, kad tai yra knyga apie karjerą jau baigusį žmogų, tačiau esu įsitikinęs, kad jo karjera tęsis visą gyvenimą: jis ir išėjęs į užtarnautą poilsį neliko nuošalėje nuo statybos sektoriaus naujienų, yra Lietuvos statybininkų asociacijos Garbės prezidentas.

Apie Adakrą Vincentą Šeštakauską galima drąsiai pasakyti: „Gimęs būti statybininku“. Nors jaunystėje ir svajojo apie sodininkystės studijas, tačiau pažįstamų buvo įkalbėtas rinktis statybininko profesiją, kuri ir tapo jo gyvenimo didžiuoju pašaukimu.

Jo gebėjimus, požiūrį į darbą atskleidžia kad ir nedidelės detalės: juk vos pradėjęs dirbti vienos tuomečio Kauno statybos tresto valdybos gamybos skyriaus viršininku, jau po pusmečio tapo vyriausiuoju inžinieriumi.

Sunku suskaičiuoti visas statybos organizacijas, kuriose teko dirbti Adakrui Vincentui Šeštakauskui. Dar sunkiau išvardinti visus tuos svarbius pastatus, prie kurių statybų jis prisidėjo. Tai buvo Jonavos azoto trąšų gamyklos statyba, didžiuliai „Mažeikių naftos“ korpusai, Kauno, Kaišiadorių, Jurbarko ir kitų miestų ligoninių pastatai; kaip patyręs vadovas, Armėnijoje jis kartu su kitais Lietuvos statybininkais padėjo likviduojant žemės drebėjimo padarinius.

Negalime pamiršti ir dar vieno didžiulio Adakro Vincento Šeštakausko nuopelno – Lietuvos statybininkų asociacijos sukūrimo ir sėkmingo du dešimtmečius trukusio vadovavimo šiai organizacijai, suvienijusiai apie 15 tūkstančių šiame sektoriuje dirbusių specialistų.

Dalijimasis patirtimi, naujų rinkų paieška, statybos procesų skaitmeninimas, renovacijos pradžia – tai buvo Adakro Vincento Šeštakausko vadovaujamos Lietuvos statybininkų asociacijos pirminės mintys ir darbai.

Jam vadovaujant, buvo sukurtos Statybos taisyklės, kurias drąsiai galima laikyti šiandieninių statybos techninių reglamentų pradininkėmis. Dar prieš kelis dešimtmečius sąvokos „tvarumas“ ar „žiedinė ekonomika“ ne kiekvienam buvo girdėtos, tačiau apie tai jau diskutavo Adakro Vincento Šeštakausko vadovaujama Lietuvos statybininkų asociacija.

Ši knyga – ne tik pasakojimas apie gerbiamo Adakro nuveiktus darbus. Joje rasite kolegų ir bendraminčių pasakojimus, artimųjų pasidalintas gražiausias akimirkas, sužinosite, kokį jį mato šeima ir buvę bendražygiai.

Statybininkas iki gyvos galvos. Taip galima pavadinti Adakrą, kai užverti paskutinį knygos puslapį. Šiais keliais žodžiais viskas ir pasakyta.

Gero skaitymo.

Simonas Gentvilas, LR aplinkos ministras

Apie ką ši knyga

Knyga, kurią laikote rankose, yra ne apie karjerą baigusį žmogų. Ir ne apie veiklą planinės ekonomikos ar laisvos rinkos sąlygomis. Ji apie kur kas svarbesnius dalykus – nesenstančius principus, kaip pasiekti tikslų, tapti sėkmingu vadovu ir tuščioje vietoje sukurti įstabių dalykų.

Tai knyga apie statybos sektoriaus lyderį.

Adakras Vincentas Šeštakauskas įkūrė Lietuvos statybininkų asociaciją, kuri vienija daugiau kaip 15 tūkst. statybos sektoriaus dirbančiųjų, ir jai vadovavo 20 metų. Ši knyga – bandymas suprasti, kaip formuojasi lyderio savybės, kas įpareigoja imtis atsakomybės už platų veikimo lauką, už visą sektorių, ir padeda sulaukti sėkmės.

Ši knyga – veikiau tyrimas, apklausiant arti 40 žmonių, kurie mokėsi, dirbo kartu su Adakru Šeštakausku, kurie jį pažįsta artimai arba stebėjo iš šalies.

Kas yra Adakras Vincentas Šeštakauskas

Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) Garbės prezidento Adakro Vincento Šeštakausko darbo stažas – 58 metai 4 mėnesiai ir 11 dienų. Tai yra laikas, per kurį jis pelnė statybos sektoriaus lyderio vardą. Ir pagarbą. Net ir baigus karjerą, kolegos į jį kreipiasi vadindami Prezidentu. Tik patys artimiausi jį vadina vardu.

„Adakras Šeštakauskas yra asmenybė, statybos sektoriaus, statybininkų bendruomenės lyderis, pelnęs pagarbą už savo veiklą, už sektoriaus sutelkimą siekti bendrų tikslų. Todėl jis visada liks

Prezidentu“, – tvirtina Dalius Gedvilas, nuo 2018 m., kuomet karjerą užbaigė A. Šeštakauskas, vadovaujantis Asociacijai.

Pareigų perdavimui ruošėsi iš anksto

Visi sėkmės pasiekę žmonės veikė vadovaudamiesi savais principais. Todėl vienas iš populiariausių klausimų, užduodamų sėkmingiems žmonėms, yra prašymas atskleisti sėkmės formulę.

A. Šeštakauskas yra sėkmingas žmogus, kurio darbo, veiklos rezultatai svarbūs visam statybos sektoriui. Jis nesiekė būti nuomonės formuotoju, jis buvo statybos sektoriaus lyderis – kuklus, vengiantis garbstymo, bet demonstruojantis tvirtą ryžtą sukurti tvarius rezultatus.

Tokio tipo vadovai atsakingai ieško žmogaus, kuriam galėtų perduoti pareigas, nes įpėdiniu gali būti tik toks žmogus, kuris organizacijai sudarys sąlygas siekti dar didesnių laimėjimų. Naujo Asociacijos vadovo

A. Šeštakauskas ieškojo metus, tardamasis su Asociacijos prezidiumo nariais. Sustojo prie Daliaus Gedvilo kandidatūros. Gerokai prieš naujo LSA vadovo rinkimus kartu apvažinėjo Dzūkiją, Žemaitiją, kitas krašto įmones, kad žmonės susipažintų, žinotų, už ką balsuoja.

Užaugo statybos sektoriuje

Dešimties iš vienuolikos organizacijų, kurios tapo iškilios, vadovai išaugo pačiose organizacijose. Tokia yra bestseleriu tapusio tyrimo (James C. Collins „Nuo gero prie puikaus“) išvada.

A. Šeštakauskas, pirmasis Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) prezidentas, dabar – Garbės prezidentas – yra statybininkas, statybos objektų, statybos organizacijų vadovas, anuometinio statybos ministro pavaduotojas ir de facto – statybos ministras. Jis užaugo statybos sektoriuje, ir tai buvo viena iš esminių priežasčių, kaip jam pavyko sukurti Lietuvos statybininkų asociaciją ir ją paversti įtakinga organizacija, kuri sėkmingai veikia nuo 1993 m., t. y. jau 30 metų.

Kas yra Lietuvos statybininkų asociacija

Dabar Lietuvos statybininkų asociacija – tai aktyviai veikianti, viena iš gausiausių, įtakingiausių organizacijų šalyje. Šiuo metu LSA jungia ir pagrindines rangovines organizacijas, šalyje atliekančias du trečdalius visų statybos darbų, ir mokymo įstaigas, rengiančias statybos darbuotojus, ir kelias susijusias asociacijas. LSA taip pat yra Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) partnerė, bendradarbiauja su Lietuvos pramonės profesinių Sąjungų federacija (LPPSF), su Valstybine darbo inspekcija (VDI), yra Lietuvos statybos sektoriaus atstovė Europos statybos pramonės federacijoje (FIEC).

I DALIS

KARJERA. LAIKAS IKI LIETUVOS

STATYBININKŲ ASOCIACIJOS

A. Šeštakauskas „Mažeikių naftos“ statybvietėje. Apie 1982 m.

Lyderystė –nuolatinio tobulėjimo ir mokymosi rezultatas

Asmens vystymasis vyksta nuolatos, per visą gyvenimą ir neretai lyderystės savybių tobulinimas, jų plėtojimas reikalauja pastangų ir mokymosi.

Kai kurie žmonės gali savaime turėti tam tikrų savybių ar požymių, ateityje padėsiančių jiems tapti lyderiais, tačiau dauguma lyderystės gebėjimus augina per gyvenimą, per visą karjerą.

Komunikacijos gebėjimai, gebėjimas įkvėpti kitus, konfliktų sprendimo įgūdžiai ir kitos savybės, kurios būtinos lyderiui, dažnai formuojasi patiriant ir mokantis iš gyvenimo situacijų. Tai nėra kažkas, kas gimsta sykiu su žmogumi. Asmens aplinka ir patirtis taip pat gali labai lemti tai, ar jis taps lyderiu. Žmonės, kurie nuo mažens buvo skatinami vadovauti grupėms arba turėjo tokią galimybę kuo anksčiau, dar paauglystėje, gali lengviau išsiugdyti lyderio savybes.

Asmenybė formuojasi nuolatos, per visą gyvenimą, ir neretai lyderystės savybių tobulinimas, jų plėtojimas reikalauja pastangų ir mokymosi. Be abejo, reikia, kad susidėliotų tam tikros aplinkybės, kurios suteiktų galimybių. Kartais reikalingas tam tikras kontekstas ar projektas, kad asmuo atrastų savo lyderystės potencialą.

A. Šeštakauskas prie Kauno politechnikumo. Apie 1953 m.

A. Šeštakausko bendramoksliai tvirtina, kad studijų metais jis buvo ramaus būdo, smalsus jaunuolis, neblogai mokėsi, bet nebuvo pats geriausias, iš bendramokslių nelabai skyrėsi. Nebuvo ir organizatorius.

A. Šeštakauskas, kaip ir daugelis lyderių, šiuos gebėjimus ugdė palaipsniui, per visą karjerą, įgydamas vis daugiau darbo ir vadovavimo patirties statybos objektuose – nuo mažiausių grupių, nedidelių įmonių iki reikšmingiausių Lietuvoje statybos objektų ir viso statybos sektoriaus.

Taip užauga dauguma lyderių, ir tai yra nuolatinio tobulėjimo ir mokymosi proceso rezultatas. Ištakos.

Kas nulėmė pasirinkimą

A. Šeštakauskas nebuvo iš tų žmonių, kurie nuo mažens žinojo, kokią profesiją pasirinks. Tėvas Boleslovas Šeštakauskas buvo kaimo mokytojas, o sūnus galvojo stoti į Mičiurino sodininkystės ir daržininkystės technikumą, nes taip siūlė artimieji. Atsitiktinė pažintis su būsimuoju statybos inžinieriumi – studentu Jonu Šalaševičiumi, perspėjusiu, kad, rinkdamasis sodininkystę, jis darąs klaidą, lėmė, kad jaunuolis apsisprendė studijuoti statybą. Prašymą stoti į tuometinį Kauno politechnikumą (dabar Kauno technikos kolegija) nunešė sesuo. Tai buvo 1953-ieji. Jis tapo statybininku, o vaismedžiai liko didžiąja aistra ir pareiga anūkams: kiekvienas jų sode turėjo pasodinti medį ir nė vienas nebuvo atleistas nuo šios pareigos.

A. Šeštakauskas, kaip ir daugelis lyderių, šiuos gebėjimus ugdė palaipsniui, per visą

karjerą, įgydamas vis daugiau darbo ir vadovavimo patirties statybos objektuose –nuo mažiausių grupių, nedidelių įmonių iki reikšmingiausių Lietuvoje statybos objektų ir viso statybos sektoriaus.

Su Kauno politechnikumo kurso draugais. A. Šeštakauskas –antras iš kairės. Apie 1954 m.

A. Šeštakauskas – Kauno politechnikumo moksleivis

Prie Kauno politechnikumo su bendramoksliais

1953–1957 A. Šeštakauskas mokėsi Kauno politechnikume. 1957 m. birželio 29 d. išduotas Kauno politechnikumo pramoninės civilinės statybos specialybės diplomas, suteikta techniko statybininko kvalifikacija.

Iš mokslų politechnikume A. Šeštakauskas pirmiausia akcentuoja ne nepriteklių, pamokas, pirmąsias praktikas, bet išvyką į Kauno dramos teatrą: „Su šiluma prisimenu auklėtoją Igną Burneiką. Į pirmąjį savo gyvenime spektaklį ėjau būtent jo vedamas. Šis mokytojas – vienas didžiausių mano autoritetų“. Teatras jam liks svarbus visam gyvenimui.

Pirmųjų studijų laikas buvo sunkus. Kaip prisimena A. Šeštakausko bendramokslis Arimantas Račkauskas, vienas iš mokinių, neturėdamas ko valgyti, nelankė paskaitų – kad neišeikvotų energijos. Gediminas Kristanaitis su A. Šeštakausku buvo suolo draugai, o ketvirtame kurse kartu apsigyveno. Tačiau jie nieko nežinojo apie vienas kito šeimas. Ir ne tik todėl, kad abu buvo santūrūs – toks tuomet buvo laikas, kai niekas apie artimuosius per daug neatviravo.

Jaunuoliai buvo rengiami būti statybos technikais – žemesniuoju vadovaujančiu personalu, svarbia grandimi tarp statybos inžinierių ir darbininkų. Jie įgijo ne tik specialybės žinių – buvo mokomi ir vadovavimo. Jaunuolius mokė inteligentiški, aukštos kvalifikacijos prieškario laikų dėstytojai, kurių ne vienas dėstė ir universitete.

A. Šeštakauskas. 1954 m.

A. Šeštakauskas (kairėje) su draugu prie Kauno politechnikumo. 1954 m.

Su draugu prie Kauno politechnikumo

1960–1966 m. A. Šeštakauskas neakivaizdiniu būdu studijavo Kauno politechnikume.

A. Šeštakauskas su bendramoksliu Kauno politechnikume atlieka praktikos užduotį.

Paaugliams tai padarė didelį įspūdį, jie buvo ne tik mokomi, bet ir auklėjami, dėstytojai stengėsi įžvelgti kiekvieno ugdytinio gerąsias savybes ir skatino mokytis. Tačiau visa buvo sukoncentruota į specialybę, todėl mažiau laiko ir dėmesio buvo skiriama bendrosioms disciplinoms: jiems trūko rašymo įgūdžių, vienintelė užsienio kalba buvo rusų.

A. Šeštakauskas labai daug skaitė, lavinosi savarankiškai –mokydamasis ir vėliau, – reikėjo užpildyti spragas.

1957 m. birželį A. Šeštakauskas gavo Kauno politechnikumo pramoninės civilinės statybos specialybės diplomą, jam buvo suteikta techniko statybininko kvalifikacija. Nepatekęs tarp tų laimingųjų, kuriems buvo suteikta teisė stoti į institutą, 18-metis statybos technikas gavo paskyrimą arčiau namų (tėviškė – Lazdijų rajono Krosnos kaime),

Kariuomenėje 1958 m. gegužės 10 d.

Kariuomenėje Baltarusijos Lapičiuose. Jam buvo pavesti inžineriniai darbai – braižymas, skaičiavimai. 1957–1960 m.

tapo Marijampolės betono dirbinių įmonės cecho meistru, po kelių mėnesių jam buvo patikėta vadovauti nedidelei žmonių grupei.

„Patirties jokios, darbo su žmonėmis – jokio. Užtat cecho vyrai buvo su patirtimi. Gaminome betono vamzdelius melioracijai. Keraminių trūko. Dienos produkciją kraudavome į atskirą rietuvę. Suskaičiuodavau. Gudručiai sumanė vakarykščius pernešti į naują krūsnį (krūvą), o sutaupytą cementą nugvelbti. Supratau, kad ne kiekvienu reikia pasitikėti. Galima sakyti, kad šaukimas į kariuomenę tada išgelbėjo nuo didesnių nemalonumų. Nors treji metai joje –„skylė“ profesinėje biografijoje“, – pasakojo apie pirmąją darbo patirtį A. Šeštakauskas.

A. Šeštakauskas –politechnikumo studentas

Karjeros pradžia.

Sėkmingas tandemas pasiekė įspūdingų rezultatų

Po tarnybos 1960 m. A. Šeštakauskas grįžo į Marijampolę. Tais pat metais įstojo į Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas) Statybos fakulteto vakarinį skyrių ir dirbo Marijampolės statybos valdyboje. Juozas Silickas priėmė į vyr. meistro pareigas. Guminiai batai prieškambaryje, šlapias lietpaltis ant gembės. Tokia buvo kasdienybė.

„Vienąsyk jau vakarop gaunu žinią – statybos ministras šaukia prisistatyti į valdybą. Ministras. Mane! Tada iš arčiau pamačiau Romualdą Sakalauską. Sako, Vilkaviškyje, nesant apimčių, statybos valdyba naikinama ir steigiamas ūkiskaitinis baras, siūlome į viršininkus“, – pasakojo jis. Tačiau nuvyko ir grįžo atgal, nes vietos valdžia jaunam specialistui žadėtą butą atidavė futbolininkui. Pasiprašė perkeliamas į Kauną, motyvuodamas noru mokytis Kauno politechnikos instituto (KPI) vakariniame skyriuje.

Taip A. Šeštakauskas pateko į Kauno pirmojo statybos tresto 43-ąją statybos ir montavimo valdybą, kurios viršininkas buvo Algis Gudavičius. Tai buvo nauja valdyba, kuriai pirmiausia reikėjo susirinkti darbuotojus. Pasak A. Gudavičiaus, pusė darbuotojų ne dirbo, bet girtavo ir dainavo – per dvejus metus teko atleisti apie 50 žmonių.

A. Šeštakauskas į valdybą buvo priimtas gamybos skyriaus viršininku, o po pusmečio tapo vyriausiuoju inžinieriumi. Pagal rodiklius naujai įsteigta valdyba užėmė paskutinę vietą Lietuvoje – per ketverius metus vadovų tandemas ją pakėlė į pirmąją. Kaip tai pavyko?

Statybininkai žinojo – objektą pastatysi laiku, pinigai ateis be jokių problemų.

A. Šeštakauskas tvarkė mokos fondą, organizavo ir kontroliavo darbą, todėl gerai žinojo, kas kiek dirbo, kam mokėti daugiau.

Algis Gudavičius

A. Gudavičius buvo inžinierius statybininkas, o A. Šeštakauskas tuo metu jau studijavo Kauno politechnikos institute statybos ekonomiką ir organizavimą (institutą baigė 1966 m., įgijęs šios specialybės inžinieriaus ekonomisto kvalifikaciją). Jauni vadovai – tuomet abiem buvo apie 30 – pasiskirstė darbais. A. Gudavičius greitai pamatė, kad naujasis jo darbuotojas yra gabus organizatorius: efektyviai paskirsto darbus, skrupulingai kontroliuoja užduočių vykdymą, geba išreikalauti, kad sutarti darbai būtų atlikti. Atleisti iš darbo ar dar suteikti galimybę, sprendė A. Šeštakauskas. Jis gerai suprato, kad atleidus netinkamus ir palikus tinkamus žmones, atkris problema juos per daug griežtai kontroliuoti, jie bus motyvuoti pasiekti kuo geresnių rezultatų ir gerai uždirbti. Statybininkai žinojo – objektą pastatysi laiku, pinigai ateis be jokių problemų. A. Šeštakauskas tvarkė mokos fondą, organizavo ir kontroliavo darbą, todėl gerai žinojo, kas kiek dirbo, kam mokėti daugiau. Kai oficialus atlyginimas buvo 120 rublių, 150–200 ar net 250 rublių premija buvo labai geras paskatinimas.

„Studijų metais darbų organizavimui nebuvo skiriama pakankamai dėmesio, laimei, buvo dėstytojų, kurie apie tai kalbėjo, mokė pradmenų, – pasakoja A. Gudavičius. – Adakras tų dalykų mokėsi dirbdamas ir jam labai sekėsi, jau tuomet jis buvo gabus organizatorius.“

Organizacijose, versle yra daug žmonių, kurie neturi kompetencijos: vieni imasi daryti tai, ko nesugeba, o kiti ieško kompetentingų komandos narių. A. Gudavičius nuo instituto laikų dalyvavo muzikos kolektyvuose, turėjo daug pažįstamų įvairiose organizacijose, tad gebėjo gauti tuomet deficitinių statybinių medžiagų. Vadovai pasiskirstė darbus pagal gebėjimus, darė tai, ką kiekvienas mokėjo geriausiai: vienas organizavo darbus, kitas rūpinosi tiekimu. A. Gudavičiaus ir A. Šeštakausko tandemas veikė efektyviai. Nors statyboje įtampų netrūko, bet vyrai dirbo nesipykdami: jie tardavosi, diskutuodavo, svarstydavo įvairius variantus ir nugalėdavo ne tas, kuris viršesnis, o geriausia idėja.

Tai buvo laikas, kai inžinierius turėjo tik vieną išmanią priemonę –aritmometrą: reikia padauginti iš 5, nustatai ir suki rankenėlę 5 kartus.

Organizacijose, versle yra daug žmonių, kurie neturi kompetencijos: vieni imasi daryti tai, ko nesugeba, o kiti ieško kompetentingų komandos narių.

Tuometinis „Lietmedis“. Kaunas. Apie 1963 m.

Visi dokumentai buvo rašomi ranka. O darbų apimtys buvo didžiulės, vienu metu tekdavo statyti po 30–40 objektų, suplanuoti statybinių medžiagų, mechanizmų tiekimą, organizuoti keliomis pamainomis žmonių darbą. Kad būtų galima operatyviai vadovauti, vadovams buvo nupirkti motociklai, šaltajam metų laikui iš karinio dalinio įsigijo anuomet populiarų „gaziką“. Pavakarieniauji, prisimena A. Gudavičius, ir važiuoji vakare pažiūrėti, kaip statybininkai dirba.

Darbo laiko tuomet niekas neskaičiuodavo: pasitarimai vykdavo iki vėlumos. Tuo laiku buvo statomi Garliavos remonto mechaninės gamyklos, „Inkaro“, „Aido“, medicinos preparatų, Lietuvos žemės ūkio akademijos ir kiti objektai.

Sėkmingai dirbantį tandemą netruko pastebėti valdžia. A. Gudavičiui buvo patikėtas tiekimas stambesniu mastu – jis buvo paskirtas į Valstybinio materialinio techninio aprūpinimo komiteto valdybos viršininko pareigas, vėliau tapo to paties komiteto Statybinių medžiagų aprūpinimo valdybos viršininku. Tiekimu jis rūpinosi ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

A. Šeštakauskas 1969 m. buvo paskirtas Jonavos statybos tresto vyriausiuoju inžinieriumi.

Inžinieriaus savybės nepavaldžios nei laikui, nei santvarkai

Statybos inžinieriui, kaip ir kitiems specialistams, reikia turėti tam tikrų specifinių ir universalių savybių bei kompetencijų, kad jis galėtų sėkmingai dirbti savo srityje. Be techninių, specialiųjų žinių, svarbūs komunikaciniai, problemų sprendimo įgūdžiai. Statybos projektai gali būti ilgalaikiai, todėl reikia kantrumo, gebėjimo planuoti, organizuoti ir valdyti darbą. Šios savybės padeda statybos inžinieriui sėkmingai vadovauti ir vykdyti statybos projektus, užtikrinti kokybišką darbą ir išlaikyti darbo vietas. Tačiau visų svarbiausia, akcentuoja A. Gudavičius, atsidavimas darbui. Ir neturi reikšmės, pieštuku ar kompiuteriu jis naudojasi, planinėje ekonomikoje ar laisvos rinkos sąlygomis dirba inžinierius, svarbiausia – tikslo siekimas ir atsakingumas.

„Kai savo darbą mėgsti, tada neskaičiuoji darbo laiko, nes svarbiausia – pasiekti tikslą“, – sakė A. Gudavičius.

Neretai žmonės, kai pasiekia kokių nors tikslų, sustoja. A. Šeštakauskas siekė daugiau, ėjo toliau, nuolat tobulindamas savo įgūdžius. A. Gudavičius mano, kad sėkmę A. Šeštakauskui lėmė jo gebėjimas organizuoti darbus, atsirinkti tinkamus ir nebijoti atleisti netinkamus darbuotojus. Karjerai einant į pabaigą ir pradėjus ruoštis perduoti pareigas, A. Šeštakauskas kolegas mokė saugoti darbuotojus, nes tik su tinkamais žmonėmis galima pasiekti tikslų, ir prašė jų įsiklausyti į šias mintis.

Statybos projektai gali būti ilgalaikiai, todėl reikia kantrumo, gebėjimo planuoti, organizuoti ir valdyti darbą. Šios savybės padeda statybos inžinieriui sėkmingai

vadovauti ir vykdyti statybos projektus.

1967 m. įkurtas Jonavos chemijos statybos trestas, kuriame 1969–1970 m.

A. Šeštakauskas dirbo vyr. inžinieriumi, statė azoto trąšų gamyklą.

Jonavos azoto trąšų gamyklos statyba –mokėsi ir mezgė pažintis

Jonavos azoto trąšų gamykla, dabar žinoma kaip „Achema“, buvo statoma etapais, pradedant nuo 1962 m. Dabar ši gamykla yra stambiausia chemijos pramonės įmonė Lietuvoje. 1965 m. vasario 9-oji – oficiali azoto trąšų gamyklos įkūrimo data. Ši gamykla svarbi ne tik iš ekonominės perspektyvos, bet ir kaip svarbus pramonės įmonės, įkurtos Sovietų Sąjungos laikais, pavyzdys.

Šalia Jonavos, buvusiame kariniame poligone, kai čia atvažiavo

A. Šeštakauskas, jau penkerius metus vyko azoto trąšų gamyklos statyba.

Jonavos statybos treste, kuris statė gamyklą, tuomet dirbo per 1300 žmonių.

Trečiasis Jonavos azoto trąšų gamyklos blokas. Apie 1989–1990 m.

„Paskirtas tresto vyriausiuoju inžinieriumi, patekau į „didžiąją“ statybą. Sąjunginės reikšmės. Tinklinis planavimas, dešimtys subrangos organizacijų, ministrų pavaduotojai ir kiti aukšto rango vadovai iš Maskvos. Gaudavome ne tik pylos, bet ir gerų pamokų ateičiai, mezgėsi pažintys“, – pasakojo A. Šeštakauskas.

Be bendrųjų tresto vyriausiojo inžinieriaus pareigų, Jonavoje A. Šeštakauskui teko tiesiogiai vadovauti karbamido gamybos komplekso statybai. Vadovauti tiesiogiai arba būti atsakingam tada reiškė, kad dėl nesėkmės galėsi kaltinti tik save, kad geriausiu atveju rizikuoji karjera ar ministerijos nemalone.

Čia A. Šeštakauskas susitiko su tuomet Jonavos „Azoto“ gamybos

viršininku Bronislovu Lubiu, užsakovo atstovu, taip pat atsakingu

R. Sakalausko (dešinėje) knygos „Statybininko prisiminimai“ pristatymas. 2004 m. sausio 21 d.

už karbamido kompleksą. Tai buvo reiklus, ypač darbų kokybei dėmesingas, dalykiškas žmogus. Vėliau jis buvo LR ministras pirmininkas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas ir koncerno „Achemos grupė“ valdybos pirmininkas. Įkuriant Lietuvos statybininkų asociaciją, B. Lubys prisiėmė svarbų vaidmenį.

„Greitai perpratom vienas kitą ir supratom tai, kad priekaištai – tas nepadarė to, tas ano, – niekur nenuves, kad reikia pūsti į vieną dūdą. Taip ir pūtėme dvejus metus. Paskui su humoro gaidele B. Lubys juokaudavo, kad „Adakras – vienintelis statybininkas, kuris nemeluoja“, – pasakojo A. Šeštakauskas.

Sugalvoti ir pastatyti gyvenamųjų namų kvartalą buvo beveik neįmanoma, nes viskas buvo ribojama, trūko metalo, cemento, vamzdžių, net baltų dažų. Bet kai kurie objektai buvo kuruojami sąjunginių žinybų, tai – lengvosios pramonės, staklių pramonės, radioelektronikos gamyklos. Tada iš Maskvos planuodavo, kada, pavyzdžiui, Jonavoje pastatyti „Azotą“ ar kokį kitą objektą. Nebūtinai tokios statybos buvo priimtinos Lietuvai, bet sąjunginei žinybai gamyklos buvo reikšmingos ir reikalingos. Tačiau, kad ir ką reikėjo

Jonavos azoto trąšų gamykla

pastatyti – ligoninę ar fabriką, – deficitas visur buvo įsišaknijęs, tad medžiagas reikėjo „kombinuoti“.

Darbas stambiuose, reikšminguose statybos objektuose vadovams suteikia daugybę vertingos patirties. Ši patirtis yra neįkainojama ir padeda vadovui tobulėti bei tapti sėkmingesniam, siekti didesnių karjeros tikslų. Apie tai yra sakęs ir ilgametis šalies statybos sektoriaus vadovas a. a. Romualdas Sakalauskas, kuris pastebėjo, kad darbas Jonavos statybos treste, ypač organizuojant azoto trąšų gamyklos karbamido komplekso statybą, buvo tarsi tramplinas tolesniam A. Šeštakausko augimui.

Netrukus Adakrui Šeštakauskui buvo patikėtos aukštesnės pareigos.

Darbas stambiuose, reikšminguose statybos objektuose vadovams suteikia daugybę vertingos patirties. Ši patirtis yra neįkainojama ir padeda vadovui tobulėti bei tapti sėkmingesniam, siekti didesnių karjeros tikslų.

Statybos montavimo tresto „Kauno statyba“ įmonių vadovai.

A. Šeštakauskas – pirmoje eilėje viduryje. 1978 m.

Karjera įgyja pagreitį: vyriausiasis inžinierius tapo trestų valdytoju

„Kaunas ir Jonava šalia. Šeima gyveno Kaune. 1971 m. vasarį

Statybos ministerija sugrąžino ir mane. Buvau paskirtas Kauno pirmojo statybos tresto, stačiusio vadinamuosius civilinius objektus –gyvenamuosius namus, mokyklas, ligonines ir panašiai, – valdytoju, –pasakojo A. Šeštakauskas. – Vieną rytą suskamba kabinete vadinamoji „trijulė“ – buvo toks telefonas, – ir ragelyje girdžiu Valstybinio plano komiteto pirmininko Aleksandro Drobnio balsą, klausiantį, kodėl aš skriaudžiu vyriausiąjį gydytoją Petrą Jašinską. Aš, žinoma, po to „trijule“ skambinu Jašinskui ir klausiu, kodėl jis skundžiasi Vilniuje, užuot, jei kas ne taip, sakęs man. „Mielas valdytojau, aš nesiskundžiu, aš tik referuoju...“, – atsakė jis. Supratau, kad atsakomybę už Klinikų naująsias statybas ir šefo misiją teks prisiimti man pačiam. Rytais pirmas skambutis dažniausiai būdavo P. Jašinsko. Rodos, ir dabar

„Kauno tiesos“ redakcijos archyvas, J. Janulio nuotr.

Gebėjimas kalbėti ir kompetencija kuria

sinergiją, kuri suteikia pranašumą komunikuojant ir įtvirtina lyderystę.

girdžiu jo balsą: mielas valdytojau. Susidraugavome. Pasirodė, kad ir daktarui statyba buvo įdomi, miela sritis, netgi daugiau – jo būties neatskiriama dalis. Kartais pajuokaudavome – pastatysime kiekvienam profesoriui po kliniką. Praktiškai taip ir buvo“.

A. Šeštakauskui asmeniškai koordinuojant, buvo užbaigtas Kauno klinikų akušerinis-ginekologinis korpusas, pastatytos akių ligų ir kardiologinės ligoninės, Kaišiadorių rajoninė ligoninė, nauji korpusai keliose miesto ligoninėse, Romainių, Žiegždrių, Jurbarko ligoninių atskiri kompleksai bei kiti svarbūs objektai. Kai A. Šeštakauskas vadovavo Kauno pirmajam statybos trestui, buvo pastatyti pagrindiniai projektavimo institutai, kasmet 3–4 mokyklos, per 60 tūkst. kv. metrų bendrojo ploto gyvenamųjų namų, kelios ligoninės, kultūros, sporto objektai.

Statybos trestų valdytojai Vilniaus namų statybos kombinate. 1988 m.

A. Šeštakauskas (trečias iš kairės) – Statybos ir montavimo tresto „Kauno statyba“ valdytojas. Kaunas, A. Mickevičiaus g. 18). 1975–1978 m.

Iš kairės: M. Dulmanas, A. Šeštakauskas ir P. Jašinskas. 1978 m.

1975 m. pradžioje sujungus iki tol savarankiškai veikusius civilinius, pramoninius bei požeminių darbų trestus, buvo įkurtas statybos ir montavimo darbų trestas „Kauno statyba“, kurio valdytoju buvo paskirtas A. Šeštakauskas. Be Kauno miesto, naujojo tresto pajėgomis buvo vykdomi darbai dar šešiuose rajonuose. A. Šeštakausko vadovaujamas trestas dirbo efektyviai ir kokybiškai, o visi suplanuoti objektai buvo baigti numatytu laiku.

Antanas Butkus, ilgametis dabar „YIT Lietuva“ vadovas, LSA Garbės viceprezidentas, tuomet pirmą kartą sutiko A. Šeštakauską, veikiau – išgirdo. Tai buvo tuometiniame Kauno vykdomajame komitete organizuotas pasitarimas apie miesto statybas ir perspektyvą. „Adakro, kuris tuomet buvo „Kauno statybos“ valdytojas, pranešimas padarė įspūdį: iki tol niekada nebuvo tekę girdėti tokio išsamaus, į perspektyvą nukreipto pranešimo“, – prisimena A. Butkus. Tačiau bendrauti su juo pradėjo tik po kelerių metų. A. Šeštakauskas tuomet jau dirbo statybos ministro pavaduotoju, o „Kauno statybai“ vadovavo Kęstutis Grigaitis, kurio kvietimu A. Butkus tapo jo pavaduotoju civilinių objektų statybai.

Kadangi A. Šeštakauskas kuravo Kauno statybas, jiems tekdavo dažnai susitikti, dažnai sykiu lankydavo didesnius objektus.

„Kauno tiesos“ redakcijos archyvas, J. Janulio nuotr.

„Kai statėme Kauno onkologinį dispanserį, jis atvažiavo kartu su Algirdu Brazausku. Iš to, kaip jis kalbėjo apie statybą, vardino objektus, aiškino apie trestą, buvo aišku, kad puikiai valdo situaciją statyboje“, –dalinosi prisiminimais A. Butkus.

Vadovui gebėjimas viešai kalbėti ir analizuoti situaciją yra nepaprastai svarbus, nes tai lemia jo gebėjimą vadovauti, įtikinti ir efektyviai komunikuoti tiek su savo komanda, tiek ir su kitais proceso dalyviais. Tai taip pat yra ir galimybė stiprinti organizacijos reputaciją. Gebėjimas kalbėti ir kompetencija kuria sinergiją, kuri suteikia pranašumą komunikuojant ir įtvirtina lyderystę.

Tad logiškas buvo ir kitas A. Šeštakausko karjeros laiptelis – jis buvo pakviestas užimti aukštas pareigas Statybos ministerijoje.

1963–1968 m. A. Šeštakauskas (dešinėje) dirbo Kauno statybos tresto vyriausiuoju darbų vykdytoju, valdybos vyr. inžinieriumi, valdybos viršininku. Tuo metu gavo butą naujos statybos name Pramonės pr.

Vadovui gebėjimas viešai kalbėti ir analizuoti situaciją yra nepaprastai svarbus, nes tai lemia jo gebėjimą vadovauti, įtikinti ir efektyviai komunikuoti tiek su savo komanda, tiek ir su kitais proceso dalyviais. Tai taip pat yra ir galimybė stiprinti organizacijos reputaciją.

Kolegos iš „Kauno statybos“ išlydi A. Šeštakauską (pirmoje eilėje penktas iš kairės)

į Vilnių, kur laukė aukštos pareigos.

Darbą ministerijoje lydėjo didėjančios atsakomybės

Dabartinė Aplinkos ministerija įvairiais periodais buvo vadinama skirtingai: 1946 m. įkurta Statybos ministerija, 1987 m. įsteigtas Valstybinis statybos komitetas, 1990–1998 m. veikė jau Statybos ir urbanistikos ministerija, kuri nuo 1998 m. vadinama Aplinkos ministerija.

Keturiolika metų A. Šeštakauskas šioje ministerijoje dirbo įvairiose pareigose: 1978–1988 m. – LTSR statybos ministro pavaduotojas, pirmasis ministro pavaduotojas; 1988–1990 m. – Statybos komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas, ministras; 1990–1992 m. – LR Statybos ir urbanistikos ministerijos vyr. statybininkas, kolegijos narys.

1978 m. gegužės pradžioje Lietuvos statybos ministras Romualdas Sakalauskas pradėjo, anot jo paties, naują savo gyvenimo tarpsnį, –

Vadovai Mažeikių naftos gamyklos statyboje. Iš kairės: A. Brazauskas, A. Šeštakauskas, A. Nekrašius. A. Šeštakauskas tuomet buvo LTSR valstybinio statybos komiteto pirmasis pirmininko pavaduotojas, LTSR statybos ministras.

tapo sąjunginės Statybos ministerijos ministro Georgijaus Karavajevo pirmuoju pavaduotoju. Lietuvoje ministru tapo Bronislovas Šešplaukis.

„Mane tuo metu kvietė į dėstytojus-antraeilininkus Kauno politechnikos institute. Tam reikėjo ministro leidimo. „Tu neskubėk, man reikės pavaduotojo“, – patarė B. Šešplaukis. Labai nesispyriojau. Rugsėjį sutikau dirbdamas naujose pareigose. Šeima dar pasiliko Kaune, aš gavau pastogę Vilniuje. Praktiškai gyvenau ant ratų. Be tiesioginių gamybos planavimo, ekonomikos klausimų, teko koordinuoti Kauno, Jonavos, Kėdainių, Alytaus, Utenos statybos organizacijų veiklą“, –pasakojo A. Šeštakauskas.

Dirbant Statybos ministerijoje, be plytų ir žvyro daugiau nieko nebuvo, bet ir jų nuolat trūkdavo. Tekdavo važiuoti į Maskvą, Tiekimo komitetą, bet lietuviai ten nebuvo itin mėgstami, nes neturėjo,

LR Statybos ir urbanistikos ministerijos vyr. statybininkas, kolegijos narys, UAB „Rustas“ direktorius. A. Šeštakauskas – pirmas iš dešinės. 1990–1992 m.

ko nuvežti. O deficitas buvo tarsi savaime suprantamas: visą laiką planuodavo daugiau nei pajėgdavo padaryti, ir to priežastis buvo ano meto logika: kuo daugiau suplanuosi, tuo daugiau padarysi.

Lietuviai buvo disciplinuoti ir Lietuvoje praktiškai visi svarbiausi objektai buvo pastatyti, pradėdavo veiklą laiku. Apie Lietuvą sakydavo: jei gavo pinigus, vadinasi, bus padaryta. Bet kartais būdavo ir taip, kad Lietuvos statybininkai matydavo, jog nėra pajėgūs laiku panaudoti skirtų pinigų, nes nebus medžiagų, todėl darydavo žygius vienų ar kitų objektų nepradėti statyti – viskas buvo susieta su planiniu ūkiu. Jei gausi pinigus ir nepastatysi, būsi smerkiamas. Net tuomet, kai medžiagos buvo gaminamos Lietuvoje, dar nereiškė, kad nebus jų deficito.

„Kai Lietuvoje pastatė „Akmenės cementą“, mes negalėjome cemento naudoti tiek, kiek norėjome, kiek reikėjo, nes buvo suplanuota: pusė jo likdavo Lietuvoje, kita pusė išvažiuodavo ir, jei reikėjo nors vieno papildomo vagono, ne taip paprasta būdavo išprašyti. Man tiekėjai pasakodavo, kaip važiuodavo medžiagų „išmušinėti“: atvažiuoja koks pavaduotojas tiekimui ar tiekimo skyriaus viršininkas į didžiulę metalurgijos gamyklą. Ten jam svarbu susipažinti su brigadininku, kuris krauna ir išsiunčia vagonus. Jeigu jis parašys, kad šitas armatūros vagonas turi važiuoti į Vilnių, tiekėjui dar nespėjus grįžti, metalas jau būdavo vietoje“, – apie tuometinių pažinčių svarbą sakė A. Šeštakauskas.

Armėnija, Artikas. 1989 m.

Kuravo atstatymo darbus Armėnijoje

1988 m. gruodžio 7 d. Armėnijos šiaurės vakaruose, Spitako miesto apylinkėse, įvyko 7,2 balo stiprumo žemės drebėjimas. Buvo visiškai sugriautas Spitako miestas ir 58 kaimai, iš dalies sugriauti Stepanavano, Giumri (buvęs Leninakano), Vanadzoro (Kirovakano) miestai ir dar apie 400 gyvenviečių. Žuvo 25 tūkst. žmonių, 19 tūkst. sužeista, daugiau nei pusė milijono neteko pastogės.

Didelį sugriovimų mastą lėmė žemės drebėjimo zonai nepritaikyti pastatai. Gelbėjimo operaciją apsunkino šaltis, sniegas, gelbėjimo technikos trūkumas. Nelaimė buvo tokia didelė, kad net tuometinis Sovietų Sąjungos prezidentas M. Gorbačiovas nutraukė vizitą Amerikoje ir grįžo aplankyti katastrofos ištikto regiono.

Iš Lietuvos į Leninakaną, Artiką išvyko statybininkų ekspedicija, kurią sudarė žmonės iš 54-ių statybinių susivienijimų.

Padėka už Armėnijos atstatymo po žemės drebėjimo darbus

Tuometinė sąjunga jau gyveno paskutinįjį dešimtmetį. Dirbtinai sulipdyta imperija buvo pasmerkta žlugti. Vis tik skurstantys, užguiti, beteisiai, imperijos pakraščių žmonės stengėsi vienas kitam padėti.

Daug be pastogės likusių armėnų buvo priglausti Lietuvoje, oficialiai į Lietuvą laikinai prieglaudai atvyko 1,5 tūkst. žmonių, dauguma jų vėliau grįžo į Armėniją.

Beveik visos pasaulio šalys siuntė techniką, medikamentus, savanorius padėti nukentėjusiai Armėnijai. Iš Lietuvos į Leninakaną, Artiką išvyko statybininkų ekspedicija, kurią sudarė žmonės iš 54-ių

Artiko mieste lietuviams teko organizuoti gyvenamųjų namų, mokyklų, vaikų darželių bei inžinerinės infrastruktūros objektų projektavimo ir statybos darbus. Buvo pastatyta apie 20 gyvenamųjų namų.

Padėka už Armėnijos atstatymo po žemės drebėjimo darbus

statybinių susivienijimų. Į Armėniją reikėjo vežti viską – statybines medžiagas, techniką. Vietoje nieko negalima buvo gauti.

Giumri – buvęs Leninakanas – vienas tų miestų, kuriame dirbo daug gelbėtojų iš Lietuvos. Pagalbą organizavęs tuometis Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas Vilius Kazanavičius sakė, kad vaizdas, kurį išvydo atvykęs, buvo baisesnis nei Černobylyje, kur jam teko būti iškart po avarijos.

Mūsų žmonės į Armėniją siuntė šiltų drabužių, maisto, antklodžių. Pamainomis apie pusė tūkstančio gelbėtojų, statybininkų Armėnijoje padėjo valyti griuvėsius, statyti naujus namus.

Iš Lietuvos ne vieną mėnesį į Armėniją vyko traukiniai su mediena, šiferiu, stiklu, ir lietuviai buvo paskutinieji, kurie, pasibaigus atstatymo darbams (jau 1990 m. pradžioje), paliko tą šalį, pastatę daugybę lietuviško stiliaus kotedžų, vadinamųjų alytnamių, fermų ir vaikų darželių.

Armėnija, Artikas. 1989 m.

Armėnija. Iš dešinės: A. Nekrašius, A. Šeštakauskas. Apie 1989 m.

A. Šeštakauskas, tuomet Statybos komiteto pirmininko pavaduotojas, su didele grupe gelbėtojų į Armėniją išvyko 1988 m. gruodį. Šiai komandai paskirtas labiausiai sugriautas Spitako miestas, kur buvo vykdomi gelbėjimo, konstrukcijų ardymo bei valymo darbai.

Artiko mieste lietuviams teko organizuoti gyvenamųjų namų, mokyklų, vaikų darželių bei inžinerinės infrastruktūros objektų projektavimo ir statybos darbus. Buvo pastatyta apie 20 gyvenamųjų namų.

Mūsų žmonės į Armėniją siuntė šiltų drabužių, maisto, antklodžių. Pamainomis apie pusė tūkstančio gelbėtojų, statybininkų Armėnijoje padėjo valyti griuvėsius, statyti naujus namus.

„Skrydis į Armėniją buvo šuolis nežinion. Ką tik buvo sudužęs lėktuvas su gelbėtojais. Mums labai pravertė generolo Stepono Nekrošiaus, kuris vadovavo civilinei gynybai, patarimai – ką pasiimti, nusivežti“, – pasakojo A. Šeštakauskas.

Atstatymo darbuose dalyvavo ir 23 statybininkų grupė, kuriai vadovavo Julius Žukas, vėliau – ilgametis įmonės „Dzūkijos statyba“ vadovas. Objektuose, kuriuos kuravo A. Šeštakauskas, alytiškiai darbavosi pusmetį.

Už parodytą humanizmą, sėkmingą užduočių vykdymą kartu su didele statybininkų grupe A. Šeštakauskas buvo apdovanotas vyriausybiniais apdovanojimais, Armėnijos ir Lietuvos vyriausybių padėkos dokumentais.

Armėnija

Mažeikių naftos gamyklos statyba.

Pirmas iš kairės – A. Šeštakauskas, viduryje – A. Brazauskas

Paskyrė atsakingu už Mažeikių naftos gamyklos statybą

Kai buvo paskirtas statybos ministro pavaduotoju, vėliau – pirmuoju pavaduotoju, A. Šeštakausko pareiga tapo ne tik tiesioginiai gamybos planavimo, ekonomikos klausimai, jam buvo skirta koordinuoti bei kontroliuoti Kauno, Jonavos, Kėdainių, Alytaus, Utenos, Mažeikių statybos organizacijų veiklą, jam teko prisiimti atsakomybę už „Mažeikių naftos“ perdirbimo įmonės gamybinių kompleksų statybą ir paleidimą. A. Šeštakauskui buvo suteikti įgaliojimai, bet jam pačiam reikėjo sukurti sistemą, kuri padėtų pasiekti rezultatų.

„Mažeikiai verti atskirõs kalbõs. Ši gigantiška statyba šlubavo, nors artėjo momentas, kurį mes vadindavome „davaj, davaj“. Vienu metu kilo net mintis įsteigti ministro pavaduotojo Mažeikių statybos trestui valdyti pareigybę. Pasakiau: baikite, aš surasiu valdytoją. Išvažiavo

Mažeikių naftos gamyklos statyba

Feliksas Andriūnas, vėliau – Algimantas Nekrašius. Aš buvau paskirtas atsakingu už visų naftos perdirbimo įmonės kompleksų statybą ir paleidimą. Iš Maskvos su palydomis lankėsi ministrai, jų pavaduotojai.

Skirtingi žmonės, skirtingi charakteriai. Romualdas Sakalauskas – be galo kruopštus, viską užsirašo, fiksuoja. „Pusantro metro ilgio kojomis“ milžinas V. Jarmušas, sąjunginio Specialiųjų montavimo darbų ministro pirmasis pavaduotojas, nieko nerašo, lyg ir nesiklauso, bet, pasirodo, ką reikia, įsimena, – pasakojo A. Šeštakauskas. – Įdomi tų laikų mano darbo savaitė. Pirmadieniais – antradieniais būdavau Vilniuje, vakare –Kaune, tarpinėje stotyje. Namuose pernakvodavau ir prieš švintant – į

Objekte dirbantys vadinamieji sąjunginiai subrangovai į lietuvius žiūrėjo iš aukšto, ministrus vadino „mažiukais lietuviais“, „dvuchsotrubliovyje ministry“ arba ministrais, kurių alga – 200 rublių.

Mažeikių naftos gamyklos statyba

Mažeikius. Penktadieniais vėl Vilniuje. Mažeikiuose tekdavo praleisti ir po dvi savaites, ypač finišo tiesiojoje, kai santykiai tapdavo įtempti lyg styga. Vis tiek vienas iš subrangovų pasiskundė Maskvai – Šeštakauskas per retai būna „Mažeikių naftoje“. Tada sulaukiau sąjunginio ministro G. Karavajevo telegramos su įpareigojimu važiuoti ir nepalikti statybos be jo leidimo iki jos sėkmingo atidavimo. Šiandien kelia šypsnį, o tada...“.

„Mažeikių naftos“, kuri buvo sąjunginės reikšmės, statybvietėje lankėsi net trys tuometiniai Sovietų Sąjungos ministrai. Popieriuje, kaip buvo įprasta tuomet, statyba atrodė gerai, o iš tiesų buvo problemų ir dėl nuolat konfliktuojančių bei vieni kitus skundžiančių Maskvos subrangovų, ir dėl resursų trūkumo, ir dėl terminų. A. Šeštakauskui teko atlaikyti spaudimą ir iš Lietuvos, ir iš Maskvos. Kaip prisimena kolegos, jam tekdavo ir raminamųjų vaistų ieškoti. Ypač sudėtingomis aplinkybėmis vyko pirmõsios eilės paleidimo darbai, teko sutelkti didžiulius materialinius išteklius, daugiau kaip 30 subrangovinių organizacijų ir 5 tūkst. dirbančiųjų.

Mažeikių naftos gamykloje

Mažeikių naftos gamyklos statyba

Mažeikių naftos gamyklos statyba

Nors „Mažeikių nafta“ buvo pradėta statyti 1971 m., pirmieji įrenginiai (pajėgumas – 6 mln. t naftos per metus) paleisti tik 1980 m., kiti – 1984-aisiais. Kaip sakė trejus metus objekto statybai vadovavęs

A. Nekrašius, kurį laiką statyba buvo tik imituojama, darbai vyko vangiai. Reikalai pajudėjo, kai buvo sukurtas štabas, kuriam vadovavo Algirdas Brazauskas, o jo pavaduotoju buvo A. Šeštakauskas, kuriam ir teko pagrindinis krūvis. Objekte dirbantys vadinamieji sąjunginiai subrangovai į lietuvius žiūrėjo iš aukšto, ministrus vadino „mažiukais lietuviais“, „dvuchsotrubliovyje ministry“ arba ministrais, kurių alga – 200 rublių. Objekte visi turėjo tuos sąjunginius aptarnauti. A. Nekrašius sakė tik tuomet ir supratęs, ką reiškė A. Šeštakausko žodžiai, kalbinant jį dėl vadovavimo šio objekto statybai, kad pamatys kitokius subrangovus.

A. Šeštakausko tarnybinės mašinos bagažinėje visada buvo tvarkingai padėtas šalmas, auliniai batai, kuriuos išsitraukdavo statybvietėje ir vaikščiodavo sykiu su statybininkais – jis nebuvo stebėtojas, jis padėdavo spręsti, organizuoti darbus.

Pelnė statybininkų pagarbą –kolegos pripažino autoritetą

Vadovauti objektui, kuriame dirba 30 subrangovinių organizacijų ir 5 tūkst. dirbančiųjų, A. Šeštakauskui buvo didelis iššūkis. Tam reikėjo gerų valdymo įgūdžių, gebėti planuoti, koordinuoti ir stebėti darbą. Tokių didelių objektų statyba visada yra susijusi su nenumatytais iššūkiais, problemomis, todėl reikėjo gebėjimo spręsti greitai ir efektyviai. Vadovavimas yra neišvengiamai susijęs ir su žmogiškuoju faktoriumi, kai tenka organizuoti žmonių darbą, spręsti konfliktines situacijas. Vadovas turi sugebėti valdyti savo emocijas, kad nenukentėtų komandinis darbas.

Kaip pasakojo Steponas Gedminas, „Mažeikių naftos“ direktoriaus pavaduotojas statybai, A. Šeštakauskas mokėjo išvengti konfliktų –jei kas neaišku, aiškindavosi, kalbėdavosi. Todėl jo atvažiuojant visi laukė, nes žinojo, kad klausimai bus išspręsti. Jis buvo autoritetas. Statybininkai jį gerbė ne tik kaip vadovą, viršininką, bet ir kaip žmogų.

A. Šeštakauskas nuolat žvelgdavo į laikrodį – jis gebėjo valdyti laiką. Ne vienoje to ir vėlesnio laikmečio nuotraukoje jis taip ir užfiksuotas – žvelgiantis į laikrodį, o vienas iš jo mėgstamų posakių ir yra „mažiau kalbų, daugiau darbų“.

A. Šeštakauskas buvo reiklus, konkretumą mėgstantis vadovas. „Mažeikių naftos“ statyboje dirbę žmonės prisimena anuometinius pasitarimus. Jie paprastai vykdavo pagal praėjusių pasitarimų protokolus. Tačiau A. Šeštakauskas juos patraukdavo į šoną. Jis turėjo savo storus užrašus, kuriuos atsiversdavo ir eidavo per sąrašą tikrindamas, ar padaryta tai, kas buvo sutarta.

A. Šeštakauskas visada ruošdavosi susitikimams. Sprendimus priimdavo tik įsigilinęs į daugybę dokumentų. Statybininkai už tai jį gerbė, žinojo, kad išsisukti, pameluoti nepavyks. Savo kompetencija, dalyko išmanymu, vadovavimo stiliumi jis įgijo autoritetą ir tarp gamybininkų, ir tarp subrangovų. Ginčytis su juo buvo sunku, nes jis turėjo būtinų žinių, svarių argumentų.

A. Šeštakauskas gerai pažino žmones, jautė, kaip su kiekvienu kalbėtis, kad gautų reikalingą atsakymą ar įsipareigojimą. Visi žinojo, kad važiuojant į ministeriją pas

A. Šeštakauską, reikia gerai pasiruošti.

A. Šeštakausko tarnybinės mašinos bagažinėje visada buvo tvarkingai padėtas šalmas, auliniai batai, kuriuos išsitraukdavo

statybvietėje ir vaikščiodavo sykiu su statybininkais – jis nebuvo stebėtojas, jis padėdavo spręsti, organizuoti darbus.

„A. Šeštakauskas buvo reiklus, mes taip pat turėjome tapti reiklūs. Jis buvo diplomatas. Pakeltu tonu kalbėdavo itin retai, nedažnai jo vadovavimo stiliuje tekdavo girdėti ir ultimatyvų reikalavimą „arba – arba“. Jis buvo tolerantiškas ir supratingas: kai situacija tapdavo neįveikiama, sudėtinga, o tokių buvo labai daug, A. Šeštakauskas ne reikalaudavo besąlygiškai, o klausdavo – kada. Arba ieškojo pagalbos, kitokių sprendimų, jei galima – atidėdavo. Įdomu buvo stebėti jo derybas su užsakovais, subrangovais: iki tam tikro lygio spaudžia, o tada įjungia diplomatiją, ieško pagalbos. Jis vengė situacijų, kad reikėtų „nuleisti garą“, – prisiminimais dalinosi Alvydas Kvedaravičius, tuomet Mažeikių statybos tresto komplektavimo valdybos viršininkas, vėliau –Mažeikių statybos tresto valdytojo pavaduotojas.

Siekis išvengti darbinių konfliktų visada yra iššūkis, bet A. Šeštakausko vadovavimo stilius mažino konfrontacijos galimybę. Statybos dalyviai žinojo savo tikslus, atsakomybes, žinojo, kad jis nepamirš to, kas buvo sutarta. Ir jis buvo pavyzdžiu, elgėsi konstruktyviai, mokėjo efektyviai spręsti konfliktines situacijas, neretai – iki įsiplieskiant pačiam konfliktui.

A. Šeštakauskas ir objekto statybos štabui vadovavęs A. Brazauskas buvo puiki komanda. A. Brazauskas, prasidėjus pasitarimui, nusisegdavo laikrodį, kaip laiko valdymo įrankį, ir padėdavo jį ant stalo – turime valandą. A. Šeštakauskas irgi nuolat žvelgdavo į laikrodį – jis gebėjo valdyti laiką. Ne vienoje to ir vėlesnio laikmečio nuotraukoje jis taip ir užfiksuotas – žvelgiantis į laikrodį, o vienas iš jo mėgstamų posakių ir yra „mažiau kalbų, daugiau darbų“. Efektyvus laiko valdymas per pasitarimus padėjo užtikrinti, kad darbo posėdžiai būtų efektyvūs, naudingi ir kad per juos būtų detaliai aptartos svarbios užduotys.

Vadovavimas yra neišvengiamai susijęs ir su žmogiškuoju faktoriumi, kai tenka organizuoti žmonių darbą, spręsti konfliktines situacijas. Vadovas turi sugebėti valdyti savo emocijas, kad nenukentėtų komandinis darbas.

A. Šeštakauskas buvo ramus, korektiškas, inteligentiškas vadovas, kuris visad padėjo ieškoti informacijos, ieškoti sprendimų. Objekte tuo metu dirbę žmonės prisimena vieną iš tokių atvejų, kai pritrūko medžiagų šiluminei izoliacijai. Vėl atvykęs į objektą, A. Šeštakauskas jau buvo susirinkęs informaciją, kur reikalingą medžiagą gamina, ir komandiravo žmogų, kuris parvežė tai, ko trūko. Statybininkai skaitė tarp eilučių

Kartu su „Mažeikių naftos“ gamykla mieste buvo pastatyti ir kiti statiniai. Svarbiausias objektas – ligoninė, bet, kaip kukliai brūkštelėta anuometinėse ataskaitose, „buvo įvykdytos ir kitos didelės gyvenamosios ir komunalinės statybos objektų apimtys“. Tai padaryti nebuvo paprasta. Visi ištekliai buvo skirti gamyklai statyti, o Mažeikių valdžia reikalavo savo dalies: kino teatro, kultūros rūmų, mokyklų, gyvenamųjų namų, ligoninių. A. Šeštakausko diplomatija padėjo rasti bendrą kalbą su Mažeikių valdžia, padėjo rasti resursų miesto plėtrai, infrastruktūrai.

„Mažeikių nafta“ buvo sąjunginis objektas, ir niekas Lietuvos ministerijoje negalėjo atvirai pasakyti: „nestatyk tos naftos – pabaik ligoninę“. Tačiau statybininkai mokėjo skaityti tarp eilučių: geriau pristabdyti naftą, bet pastatyti ligoninę.

A. Šeštakausko sūnus Aidas prisipažįsta tik sykį girdėjęs tėvą keikiantis. Jis stovėjo su telefonu rankoje ir piktai gestikuliavo – tai buvo žinia apie gaisrą „Mažeikių naftoje“. Šeštakauskų namuose niekas nei iki tol, ne po to negirdėjo keiksmų. Aidas sako tik studijuodamas išgirdęs, kaip žmonės keikiasi. Ir jam tai buvo šokas.

A. Šeštakauskas visada ruošdavosi susitikimams. Sprendimus priimdavo tik įsigilinęs į daugybę dokumentų. Statybininkai už tai jį gerbė, žinojo, kad išsisukti, pameluoti nepavyks. Savo kompetencija, dalyko išmanymu, vadovavimo stiliumi jis įgijo autoritetą ir tarp gamybininkų, ir tarp subrangovų.

Adakras Šeštakauskas

Statybos sektoriaus pertvarka.

Be ministro portfelio, o de facto – ministras

1985 m. į valdžią atėjus Michailui Gorbačiovui, prasidėjo „perestroika“, persitvarkymas. 1988 m. Lietuvoje prasidėjo Sąjūdis. Pokyčiai atėjo ir į statybą. Buvo įsteigtas Valstybinis statybos komitetas, o A. Šeštakauskas paskirtas pirmininko pirmuoju pavaduotoju –ministru, atsakingu už visos Lietuvos statybas.

Sudarant pirmąją nepriklausomos Lietuvos vyriausybę, jis, dirbdamas Armėnijoje, sulaukė skambučio ir pasiūlymo tapti statybos ir urbanistikos ministru.

„Grįžęs pradėjau vaikščioti po Atkuriamojo Seimo komitetus. Tądien turėjo būti priimtas sprendimas. Ekonomikos komitetui vadovavęs profesorius Kazimieras Antanavičius, pasivedėjęs į šalį, šnibžtelėjo –„tave nurašė Sąjūdžio klubas“. Paskui ir kviečiamas, raginamas nesutikau, suprasdamas, jog šis postas laikinas kaip metų laikai. Pasukau į verslą, tada irgi nežinion. Įkūriau įmonę „Rustas“, kurios pagrindinis tikslas buvo atstovauti mūsų statybininkams, kurie tebedirbo Rusijoje“, – pasakojo A. Šeštakauskas.

Julius Laiconas, buvęs ministro pavaduotojas, vėliau dar porą metų ėjęs statybos ir urbanistikos ministro pareigas, sako, kad statybos sektoriaus darbuotojai į ministro pareigas A. Šeštakauską siūlė kaip geriausią kandidatą. Tačiau Sąjūdžio vadovybė pasinaudojo, kaip tvirtina J. Laiconas, valstybės kontrolieriaus sukurptu skundu ir A. Šeštakausko kandidatūrai nepritarė. Jo nuomone, tokiu būdu inteligentiškam, sąžiningam ir principingam žmogui buvo padaryta didelė moralinė žala. Paskyrus ministru architektą Algimantą Nasvytį, A. Šeštakauskui buvo patikėtos vyriausiojo statybininko pareigos: profesionalumas ir patirtis padėjo rengiant statybos teisėkūros dokumentus, būtinus darbui rinkos sąlygomis. 1992 m. pasikeitus vyriausybei, A. Šeštakauskui buvo pasiūlyta užimti ministro pareigas, tačiau jis atsisakė.

„Statybininko tokia profesija – vaikščioti ant skustuvo ašmenų. Papeikimas buvo įprastas dalykas. Esu gavęs ir aš griežtą nuobaudą – iš Maskvos – „za liberalizm i popustitelstvo“ – už liberalizmą ir nepriimtinus veiksmus. Sunku tiksliai išversti, bet taip įrašė. Tai buvo nepagrįsto skundo iš Kauno aidas, sulaužęs mano kolegos Kęstučio Grigaičio likimą“, – pasakojo A. Šeštakauskas.

II DALIS

KAIP BUVO

SUKURTA LIETUVOS STATYBININKŲ ASOCIACIJA.

IŠ CHAOSO PRIE STRUKTŪROS

Adakras Šeštakauskas. 1998 m.

„Buvo minučių, kai manydavau, jog ne tuo keliu einu. Dabar žinau, kad, grąžinus laiką atgal, pagrindinių orientyrų nekeisčiau.“

Adakras Šeštakauskas

Mainai neįvyko –visi sukosi, kaip išmanė

Tuometinio Sovietų Sąjungos vadovo Michailo Gorbačiovo „perestroikos“ pasekmė – 1988 m. panaikinta Lietuvos TSR statybos ministerija ir Valstybinis statybos reikalų komitetas, bet Lietuvos statybos ir toliau buvo reguliuojamos, vykdoma statybos valstybinė kontrolė. Tam 1988 m. viduryje buvo įsteigtas Valstybinis statybos komitetas, kurio pirmininko pirmuoju pavaduotoju – ministru buvo paskirtas A. Šeštakauskas. Tuo metu ore jau tvyrojo laisvės ir nepriklausomybės nuotaikos.

„Ir visi pamiršo, kad yra tam tikri dalykai, kuriuos reikia išspręsti, – pasakojo jis. – Kai sumažėdavo darbų apimtys, džiaugsmo būdavo tik anoje santvarkoje. O dabar reikėjo pradėti ieškoti darbo, nes reikėjo užsidirbti atlyginimą.“

Itin svarbūs tapo materialiniai ištekliai. Anais laikais užteko nuvažiuoti į sąjunginę ministeriją („gosplaną“), ir į Lietuvą būdavo siunčiama cemento, metalo, vamzdžių, kurie buvo ypač deficitiniai. Net baltus dažus, vadinamąją „cinko belila“, taip pat skirdavo sąjunginiai „gossnabo“ viršininkai iš tuometinės valstybės aprūpinimo institucijos. Daugiabučių namų laiptinės, kitos patalpos, kaip prisimena A. Šeštakauskas, tamsiais dažais būdavo dažomos iš skurdo, iš neturėjimo.

Kokiais kiekiais ir kokiu greičiu Lietuvą pasieks reikalingi materialiniai ištekliai, lemdavo Lietuvos pasiuntinių gebėjimas, diplomatija ir dovanos.

1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, visos iki tol veikusios struktūros pradėjo byrėti. „Visi norėjo savarankiškumo, – prisimena permainų laiką A. Šeštakauskas. – Statybos valdybos norėjo būti savarankiškos, nepriklausomos trestams, trestai – nepriklausomi nuo ministerijų.“

Vietoj statybas reguliuojančio ir kontroliuojančio Valstybinio statybos komiteto buvo įsteigta Statybos ir urbanistikos ministerija, ir A. Šeštakauskas dvejiems metams tapo ministerijos vyriausiuoju statybininku, kolegijos nariu, atsakingu už tuometinių valstybinių užsakymų vykdymą.

Įsteigta Statybos ir urbanistikos ministerija kūrė norminę bazę, vadovavo privatizavimo procesui, rengė dokumentus, tačiau į gamybos planavimą ir valdymą nesikišo, nebuvo atsakinga už statybos sektoriaus darbo rezultatus – apimtis, darbo našumą ir pan. Visi suprato, kad yra klausimų, kuriuos reikia spręsti. Vienas iš tokių – materialiniai ištekliai, kaip juos gauti. „Buvo galvojama: jeigu Rusijai pasiūlysime pieno ir mėsos produktų, už tai galėsime gauti vamzdžių, metalo. Statybos paslaugos buvo siūlomas kaip produktas, – prisimena A. Šeštakauskas. – Tačiau iš Rusijos pusės buvo nutarta, kad statyba jiems – ne ta paslauga, kurią mainys į strateginius išteklius. Visi sukosi, kaip kas išmanė.“

Lietuvos statybininkų asociacijos renginys Trakuose.

A. Šeštakauskas – pirmoje eilėje penktas iš dešinės. 2005 m. rugsėjis

Kodėl reikėjo steigti

Lietuvos statybininkų asociaciją (LSA)

Oficialūs mainai tarp valstybių neįvyko, reikėjo ieškoti kitų kelių.

Daugiausiai problemų turėjo užsienyje, paprastai Rusijoje, dirbančios

Lietuvos įmonės, ir tai reikėjo spręsti valstybės mastu. Tačiau valstybinės institucijos sukosi per lėtai. Reikėjo ieškoti varianto, kaip tai daryti greičiau, kaip susisteminti visas problemas, ieškoti sprendimų ir mobilizuotis dirbti naujomis sąlygomis. Statybininkai, dirbę užsienyje, už darbą gaudavo statybinėmis medžiagomis, naftos produktais – reikėjo mechanizmo, kaip tai paversti pinigais. Atsirado poreikis vienyti jėgas, sprendžiant sektoriaus klausimus.

1992 m. rudenį, paskatinus tuometiniam ministrui pirmininkui

B. Lubiui, buvo sudaryta iniciatyvinė grupė, parengti įstatai ir 1993 m. pavasarį įsteigta Lietuvos statybininkų asociacija, jungusi 24 stambias įmones, visus 4 tuomet dar egzistavusius kombinatus, valdybas, vienos ar dviejų bendrovių kelininkus. Asociacijos prezidentu tapo

A. Šeštakauskas.

Nuo chaoso pereiti prie koncepcijos, o nuo sugriuvusios planinės ekonomikos ir reguliuojamos rinkos pereiti prie veikimo laisvojoje rinkoje – tai buvo inspiracijos, paskatinusios A. Šeštakauską imtis

Sizifo, kaip tuomet atrodė, darbo: užridenęs akmenį iki viršukalnės, negalėjai būti tikras, kad nereikės vėl visko pradėti nuo pradžios. Nes niekas nežinojo, kaip naujomis sąlygomis turi ir gali veikti statybos ir susijusios įmonės, bet buvo aišku, kad reikia kurti taisykles, imtis atsakomybės atstovauti sektoriaus įmonėms. „Tam reikėjo matyti perspektyvą, – pastebi A. Šeštakauską LSA vadovo pareigose po 20 metų pakeitęs Dalius Gedvilas, – reikėjo nuovokos, kad tik susibūręs sektorius gali daryti rimtą įtaką kuriant tvarią statybos verslo aplinką.“

Tokia buvo LSA pradžia – įmonių telkimas po Lietuvos statybininkų asociacijos vėliava. Tos įmonės, kurios atėjo iš pat pradžių, – buvo Statybos ministerijos pavaldumo įmonės, žmonės pažinojo vieni kitus, pasitikėjo prezidentu. Tai buvo pagrindas, ant kurio gimė ir išaugo Lietuvos statybininkų asociacija, kurios vardas visada bus siejamas su Adakro Šeštakausko vardu.

LSA narių skaičius didėjo, bet dėl ekonominių krizių ir tvarumo statybos versle stokos organizacijos narių skaičius nuolat svyravo.

Tačiau Asociacijos bendruomenė visada vienijo daugiau kaip 15 tūkst. statybos sektoriuje dirbančių žmonių.

Statybininkų dienos renginys Prienų rajone

Slavutyčiuje. A. Šeštakauskas – ketvirtas iš kairės. 1989 m.

Dėl statybininkų buvo pasirengęs „pakelti visą ministeriją“

A. Šeštakauskas nuo pat 1980 m. dešimt ar dvylika metų važinėjo

į Vakarų Sibirą, kur Lietuvos statybininkai, apsigyvenę laikinose būdelėse, vykdė darbus. Jie statė gyvenamuosius namus, jų kvartalus, mokyklas. Kad Lietuvos statybininkai gautų darbo, būtinų resursų, prisimena A. Butkus, reikėjo diplomatijos, reikėjo išlaviruoti tarp to, kur nori statyti rusai, o kur lietuviai, kuriems buvo svarbu užsidirbti. Lietuvos statybininkai tuo metu statė Tiumenėje, Karelijoje, Urale, Pamaskvėje, Ukrainos Slavutyčiuje. Vienas iš didžiausių projektų, kuriuos Rusijoje, Vakarų Sibire, įgyvendino tuometinė „Kausta“ (dabar „YIT Lietuva“), buvo plyno lauko projektas Kogalymo mieste, kur įmonė koncerno „Lukoil“ užsakymu pastatė nemažai gyvenamųjų namų, mokyklų, daugybę kitų įvairios paskirties statinių.

Anuometinio Kauno namų statybos kombinato generalinio direktoriaus pavaduotoju, atsakingu už statybą už Lietuvos ribų, dirbo

Kijeve. A. Šeštakauskas – trečias iš dešinės. 1989 m.

Slavutyčiuje. A. Šeštakauskas – antras iš kairės.

Padėka už darbą statant BAM, Baikalo-Amūro geležinkelio magistralę. 1984 m.

Josifas Puišo. Apie 10 metų jis bendradarbiavo su A. Šeštakausku, kuris buvo atsakingas už šias statybas. Lietuvos statybininkams po avarijos Černobylio atominėje elektrinėje teko statyti Slavutyčių, naują miestą buvusiems Černobylio atominės elektrinės darbuotojams ir jų šeimų nariams. Miestas kūrėsi už 50 kilometrų nuo Černobylio.

Kaip prisimena tos pačios įmonės brigadininkas Pranas Paškevičius, po teritoriją vaikštinėdavo specialistai su dozimetrais, bet niekada garsiai nekalbėdavo apie radiacijos kiekius. Statybininkai žinojo, kad dirba pavojingoje teritorijoje, bet apie tai nekalbėdavo. Prie pavojaus, kaip tvirtino abu vyrai, priprantama. Net per daug. P. Paškevičius prisimena vieną iš tokių atvejų, kai sugedo krano variklis. Kranininkui buvo liepta važiuoti į Lietuvą ir atlikti remontą, tačiau jis atsakė, kad suremontuos pats vietoje. Netrukus kranas vėl pradėjo dirbti. Tik vieną dieną statybininkai pamatė aplink jį neramiai vaikštinėjančius žmonės su dozimetrais. Pasirodė, kad kranininkas nuvažiavo į vadinamąjį technikos, atidirbusios pavojingoje zonoje, kapinyną, iš kur parsivežė radioaktyvų variklį.

„Kai pirmą sykį atvažiavome į Slavutyčių, buvo visko, bet apie pavojingą zoną nebuvo kada galvoti ar kalbėti – turėjome labai daug

Kogalymas. 1994 m. balandis

Kogalymas. 1995 m.

darbo, svarbiausia buvo gauti statybinių medžiagų, kuriomis ir rūpinosi A. Šeštakauskas“, – pasakojo J. Puišo ir akcentavo, kad A. Šeštakauskas

buvo itin atsakingas žmogus – ko imdavosi, išspręsdavo iki galo.

Nors tai buvo pavojinga zona, A. Šeštakauskas pats lankydavosi Slavutyčiuje, su darbininkais, J. Puišo žodžiais, kalbėjo ne kaip ministras, o kaip žmogus. Jeigu ko reikėjo už Lietuvos ribų dirbantiems statybininkams, ministerijoje jis „pakeldavo visus“, kad tik žmonės turėtų visa, ko reikėjo – nuo technikos iki maisto.

Jam buvo galima skambinti ir po darbo valandų, prisimena J. Puišo, išskirdamas A. Šeštakausko gebėjimą organizuoti darbus, tvarkingai spręsti klausimus. Lygindamas aukštus to meto Lietuvos pareigūnus, jis sako, kad buvo nemažai šaltokų, atšiaurių žmonių, bet teko sutikti ir tokių, kaip A. Šeštakauskas, kuriems buvo svarbu, kurie rūpinosi, kaip Lietuvos statybininkams sekasi svetur – tai buvo šilti ir malonūs, pagarbiai bendraujantys žmonės.

„Dabar aš buvau kitose pareigose, bet tęsiau tą patį darbą“, –pasakojo A. Šeštakauskas apie pirmuosius LSA metus. Darbiniai ir asmeniniai ryšiai davė dividendų. Tai nereiškia, kad Asociacija visiems surado darbo. Veiklos pradžioje LSA pareiga buvo žinoti įstatymus, kontraktus, jų formas, prasidėjo vizų klausimai – LSA kaupė kompetencijas, kurios buvo būtinos šalies statybos sektoriui pradėjus veikti naujomis – laisvos rinkos – sąlygomis. Žmonės, kurie kreipėsi į

Asociaciją, galėjo gauti informacijos apie rinkas, kuriose dairėsi darbų, sužinoti, kaip gauti leidimus dirbti. Statybinė bazė, ypač Rusijos, Asociacijai buvo pakankamai gerai žinoma. LSA palengva pradėjo įgyti svorio, pradėjo stiprėti. Nemaža dalimi tai lėmė ir užsienyje dirbančios Lietuvos įmonės.

Ko siekė naujai įsteigtos LSA narės

Pirmuosiuose Asociacijos įstatuose buvo nustatytas tikslas –„sujungti Asociacijos narių pastangas, vykdant statybos, projektavimo ir statybinių medžiagų rinkų paieškas, siekti, kad uždirbtos lėšos būtų naudojamos materialiniams ištekliams įsigyti“. Tai visiškai atspindėjo to meto pagrindines statybos šakos aktualijas – trūko metalo, vamzdžių, elektrotechninių medžiagų, šaliai trūko naftos ir dujų. Piniginiai santykiai beveik neegzistavo.

Šiuos sumanymus pavyko įgyvendinti tik iš dalies, dažniausiai įmonių lygyje.

LSA veiklos pradžioje vietos rinkoje statybos įmonėms trūko darbo, vyko arši konkurencija dėl užsakymų. Kaip prisikviesti įmoneskonkurentes tapti vienos asociacijos narėmis, kokius argumentus ir kaip pateikti, kad varžovai dėl rangos sutarčių norėtų sėsti už vieno stalo kaip kolegos? Tai atrodė sunkiai realizuojama. Bet A. Šeštakauskui tai pavyko. Žmonės, tuomet buvę šalia, sako, kad tai lėmė jo diplomatija, gebėjimas derėtis, įtikinti. Tai buvo jo stiprybė, jo gebėjimai, kuriuos ne vienas statybos sektoriaus žmogus buvo patyręs dar iki Asociacijos.

LSA pradžioje ne viena įmonė, svarstydama dėl narystės Asociacijoje, neslėpė savo interesų: klausdavo, kaip daryti įtaką užsakovams, kaip paveikti savo naudai, kad gautų užsakymą, laukė, kad Asociacija dirbs su užsakovais, kad įmonėms padės gauti užsakymų. Todėl buvo nusivylusių ir pasitraukusių, buvo tokių, kurie liejo apmaudą dėl nepateisintų lūkesčių, jautėsi atstumti, nes „LSA atstovavo visoms įmonėms, o konkrečiai įmonei naudos nebuvo“.

Bet vadovai keitėsi, palaipsniui atėjo suvokimas, kad civilizuotoje visuomenėje nepriimtini principai, kurie veikė sovietmečiu, statyboje palengva buvo diegiami nauji etikos standartai, kurie siekė užtikrinti, kad statybos įmonės veiktų sąžiningai. Transformacijos vyko ne tik statyboje, bet ir politikoje, kultūroje, visuomenėje.

Tai buvo svarbus laikas, lūžio taškas, todėl Asociacija turėjo įmonėms pasiūlyti kažką, kas kurtų didesnę, tvaresnę pridėtinę vertę, vertę ne

„čia ir dabar“, bet vertę ir stabilumą ilguoju laikotarpiu. Ne visi pritapo, ne visi priėmė naujas žaidimo taisykles. Į LSA atėjo ir liko tie, kurie suvokė, kad didžioji buvimo Asociacijos nariu vertė – tikslinė ir aktuali informacija, kuri leidžia priimti efektyvesnius sprendimus, aiškiau suvokti rinkos tendencijas ir taip įgyti konkurencinį pranašumą. Tam reikėjo bendros vertybinės politikos, kuri buvo diegiama palaipsniui, nuosekliai, ugdant naują požiūrį, naują skaidrumo standartą viešuosiuose konkursuose.

Statybai reikėjo naujos teisinės bazės, orientuotos į laisvąją rinką. A. Šeštakauskas, daug metų dirbęs ministerijoje, vadovavęs stambių objektų statybai, gerai žinojo, kaip veikia sistema, o sektoriui reikėjo žmogaus, kuris pasakytų, kaip valdyti situaciją, ir imtųsi šios misijos, nes reikėjo ginti statybininkų interesus. „LSA ne rūpinosi, kad įmonės laimėtų konkursus, o ėmė veikti per Viešųjų pirkimų įstatymą, kad jis būtų aiškus, gintų rangovų teises, kad, kuriant norminius dokumentus, dalyvautų ir suinteresuotos pusės, o ne vien politikai. Pavyko pasiekti, kad šiuose procesuose dalyvautų ir Lietuvos statybininkų asociacija. Antra svarbi sritis santykiuose su užsakovais buvo statybos kainodara, dėl kurios teko nemažai padirbėti Vyriausybėje. Kad tai pavyko –didelis A. Šeštakausko indėlis“, – pasakojo A. Nekrašius.

Palaipsniui atėjo suvokimas, kad civilizuotoje visuomenėje nepriimtini principai, kurie veikė sovietmečiu, statyboje palengva buvo diegiami nauji etikos standartai, kurie siekė užtikrinti, kad statybos įmonės veiktų sąžiningai.

Transformacijos vyko ne tik statyboje, bet ir politikoje, kultūroje, visuomenėje.

A. Šeštakauskas (dešinėje), LSA prezidentas, lankosi Kėdainių „Lifosoje“.

Iš kairės: A. Katinas ir A. Jaras („Montuotojas“), „Lifosos“ vadovas J. Dastikas.

Baiminosi dar vieno antstato

Tuometinė akcinė bendrovė „Montuotojas“ pagal paslaugų apimtis buvo stambiausia šalyje specialiųjų statybos montavimo darbų įmonė. Kaip sakė buvęs įmonės valdybos pirmininkas ir vadovas Alfonsas Jaras, 2001 m. jų atėjimas į LSA buvo svarbus, suteikiantis svorio Asociacijai. Įmonė ilgai dvejojo, nes manė tai būsiant tik dar vieną nelabai reikalingą organizaciją. Tačiau apsispręsti padėjo A. Šeštakausko profesinės ir asmeninės savybės. A. Jaras jį pažinojo dar iš to laiko, kai A. Šeštakauskas dirbo ministerijoje: pažinojo kaip kompetentingą, išmanantį žmogų, kuris „nebandė įrodyti esantis pats protingiausias“, nors ministerijoje tokių būta ne vieno. Prezidentas gebėjo įtikinti, gebėjo rasti kelią į žmogaus širdį, buvo atviras ir nuoširdus. LSA siekė stiprinti statybos sektorių, o „Montuotojas“ buvo įmonė, kurios atėjimas pridėjo Asociacijai svorio.

Patys didžiausi iššūkiai ir patyrimai ištiko „Montuotojui“ pradėjus dirbti su užsienio partneriais, pačioje nepriklausomybės pradžioje.

„Kiek vadybinio patyrimo įgijome per pirmuosius kontaktus su bendra

Amerikos ir Kolumbijos įmone, su kuria kartu statėme Klaipėdos naftos objektus, kiek daug ko nežinome, kiek daug turėjome išmokti iš partnerių, su kuriais dirbome“, – prisimena A. Jaras. Todėl jis itin vertina

A. Šeštakausko dėmesį įmonėms, jų statomiems objektams, kuriuose prezidentas lankydavosi. Jis gerai žinojo ir ne kartą lankėsi „Lifosoje“, kur „Montuotojas“ dirbo daugiau kaip 40 metų, Būtingės ir Mažeikių naftos įmonėse bei kt. Prezidentas gerai išmanė statybos specifiką, didžiavosi įmonių pasiekimais ir garsiai apie tai kalbėjo, rūpinosi, kad statybininkams už darbą būtų deramai padėkota, kad jų darbas būtų įvertintas Asociacijos, Lietuvos pramonininkų konfederacijos, valstybės apdovanojimais.

A. Šeštakauską „Montuotojo“ vadovai vadino Kauno inteligentu, kuris buvo „didelis turtas statybos sektoriui“. A. Jaras, kaip ir daugelis LSA įmonių vadovų, pastebi, kad A. Šeštakauskas buvo ne tik LSA vadovas – jis gebėjo užmegzti artimus, bičiuliškus santykius ir juos palaikyti net ir baigus karjerą. Tiems santykiams susiformuoti padėjo kelionės į užsienio šalis, Asociacijos renginiai, prezidento dėmesys asmeninių švenčių proga, pokalbiai užsukus į LSA, juos išlaikyti padeda ir Statybos vadovų veteranų klubas.

„Kaip gali neateiti, kai kviečia A. Šeštakauskas? Tai buvo garbė“, –sako „Alvoros“ įkūrėjas Nikolajus Kolesnikas ir pastebi, kad prezidentas užsitarnavo autoritetą savo darbu, elgesiu, kompetencijomis. N. Kolesnikas buvo Prezidiumo narys, todėl iš arti matė, kaip veikia šis Asociacijos organas, koks buvo prezidento vaidmuo, jo vadovavimo stilius. Pasakei žodį – jo reikia laikytis, taip dirbo senosios kartos vadovai.

Pasakei žodį – jo reikia laikytis, taip dirbo senosios kartos vadovai.

Kaupiamoji LSA patirtis –gebėjimas prisitaikyti prie nuolat kintančios rinkos

Viena iš svarbių A. Šeštakausko savybių – gebėjimas telkti patirtį, ekspertus, sprendžiant sektoriui svarbius klausimus, iš kurių vienas svarbiausių buvo klasifikatorius.

Per daugelį metų statybos kainų nustatymo tvarka kito liberalizuojant centralizuotai sprendžiamus kainodaros klausimus. Įsigaliojus Viešųjų pirkimų įstatymui, nuo 1997 m. atsisakyta atskirų statybos rangos konkursų nuostatų, statybos kainos nustatymo tvarka pakeista statinių statybos skaičiuojamosios kainos nustatymo rekomendacijomis be privalomo jų taikymo rangos darbų sutartyse.

Rekomenduojami statinių statybos skaičiuojamųjų kainų nustatymo principai, patvirtinti Statybos ir urbanistikos ministerijos 1998 m., ilgą laiką buvo plačiausiai taikoma statybos kainos apskaičiavimo tvarka šalyje. Kainodaros principams įgyvendinti buvo reikalinga nuolat atnaujinama aktuali informacija apie rinkos kainas, apie naujus produktus, apie darbų technologijas. Tokių detalizuotų rekomendacijų rengimo ir platinimo funkcijos buvo paliktos juridinių, Susitikimas su Vietnamo statybos ministro pavaduotoju Tju Do. 1981 m. liepa

Pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Estijos statybos asociacija. 2001 m. balandis

fizinių asmenų ir mokslo įstaigų žiniai. Didžiausią įdirbį šioje srityje buvo sutelkusi įmonė „Sistela“, kuri rengė statybos darbų sąnaudų normatyvus, sudarinėjo kainynus ir projektuotojams bei rangovams skelbė informacinius duomenis apie kainų pokyčius rinkoje.

Po nepriklausomybės atkūrimo nemažai statybos rangovų pradėjo bendradarbiauti su užsienio įmonėmis ir stengėsi perimti jų gerąją praktiką. Viena iš tokių pirmaujančių, diegiant užsienio patirtį, įmonių buvo tuometinė „Kausta“. Statydama Kauno vandens valymo įrenginius, įmonė pradėjo bendradarbiauti su Suomijos kompanija „YIT Corporation“, kuri į Lietuvą atvežė naują technologiją. Lietuviai ne tik mokėsi ją naudoti, bet ir susidūrė su problema: nebuvo normatyvinės bazės, tad nebuvo ir kaip įkainoti. Kaip pasakojo Algimantas Jarašiūnas, tuomet – įmonės technikos direktorius, suomiai pasidalino savo dokumentais, kurie davė pradžią lietuviškam klasifikatoriui, sudarančiam sąlygas greičiau nustatyti objekto kainą.

Tokiu būdu, „Kaustai“ bendradarbiaujant su suomiais, pradėjo formuotis ir nauji poreikiai dėl statybos kainodaros suderinamumo su verslo apskaitos standartais, buvo privalu sukurti klasifikavimo principų taikymo projektavimo ir statybos procese naujas gaires. Tačiau tai reikėjo įteisinti, o tai reiškė, kad buvo būtina rasti valstybinėse

institucijose žmonių, kurie suprastų klasifikatoriaus svarbą statybai ir turėtų galios tai padaryti. „Kausta“ buvo LSA narė, tad ėmė veikti per Asociaciją. Į procesą buvo įjungta ir dabartinė „Sistela“, kuri tuomet buvo ministerijos padalinys.

2005–2006 m. tarp statybos rangovų, projektuotojų ir tuometinės Statybos ir urbanistikos ministerijos vyko ilgos diskusijos, kaip galima būtų sumažinti valstybinį reguliavimą ir perduoti daugiau savarankiškų funkcijų rinkos dalyviams, vykdant projektavimą, statybą ir sprendžiant ekonominius klausimus.

„Šiose diskusijose labai svarbus vaidmuo teko A. Šeštakauskui, kurio iniciatyvos dėka pavyko pasiekti kompromisą tarp privačių interesų ir valstybinių poreikių, buvo padėti pagrindai dėl statybos kainodaros tobulinimo, informacinio pobūdžio rekomendacijų teikimo rinkos dalyviams bei vieningo statybos klasifikatoriaus kūrimo perspektyvų. LSA prezidentas sugebėjo sutelkti suinteresuotas puses ir daug prisidėjo, kad Asociacijoje būtų nuolat dalijamasi įmonių patirtimi diegiant pažangius metodus statybos informaciniams srautams valdyti, skaitmenizuojant statybos procesą. Taip Asociacijoje atsirado ir skaitmeninės statybos užuomazga, kuri vėliau išaugo iki BIM taikymo poreikių visose statinio gyvavimo stadijose“, – pasakojo „Sistelos“ vadovas Albinas Vaitkevičius.

Dar viena svarbi visam sektoriui LSA iniciatyva – Statybos taisyklės. Nustojus galioti sovietmečio dokumentams, buvo nuspręsta šias taisykles kurti pagal Europos pavyzdžius. Tačiau tai reiškė, kad kiekviena įmonė turi susikurti savo ir jas užregistruoti ministerijoje. Asociacijos iniciatyva, pasinaudojus narių – tuometinės „Kaustos“, Panevėžio statybos tresto (PST) – taisyklėmis, buvo sukurtos ir patvirtintos LSA Statybos taisyklės STATAI. Tai buvo naudingas sprendimas Asociacijos narėms, kurios gali naudotis dabar jau ir elektroninių statybos taisyklių sistemos ir gerosios statybų praktikos portalu STATAI.

Lietuvos statybininkų asociacija nuo pat pradžių buvo besimokanti organizacija, kuri savo kompetencijas kūrė ir stiprino, naudodamasi pažangiausių statybos įmonių patirtimi, kurią jos kaupė bendradarbiaudamos su užsienio kompanijomis arba darbus vykdydamos užsienyje, kaupė naudodama mokslo įstaigų žinias.

Kaupiamoji LSA patirtis yra svarbus išteklius, leidžiantis efektyviau veikti, tobulėti ir prisitaikyti prie nuolat kintančių sąlygų rinkoje. Ji padeda išvengti klaidų, pagrįsti sprendimus ankstesnėmis patirtimis ir optimizuoti procesus bei veiklą.

LSA bendradarbiavimo sutartis buvo pasirašyta su Statybos rūmais Katovicuose (Lenkija). A. Šeštakauskas – dešinėje. 2000 m. birželis

Kaip daryti įtaką valdžios institucijoms

Tačiau veikiant sektoriaus vardu, Asociacijai buvo gyvybiškai svarbu daryti įtaką valdžios institucijoms, politikams, kurių valioje buvo įstatymų priėmimas. Pirmieji keleri Asociacijos gyvavimo metai buvo rezultatyvūs siekiant statybos verslui palankių sprendimų valstybės institucijose. Pavyko pasiekti reikšmingų pokyčių mokesčių ir kitose srityse. Klausimus, susijusius su teisės aktų keitimu ir tobulinimu, pavyko išspręsti bendradarbiaujant su Statybos ir urbanistikos, vėliau – Aplinkos ministerija, kai kuriais atvejais – su Ūkio ir Finansų ministerijomis, Viešųjų pirkimų tarnyba. Spręsdama verslo aplinkos kūrimo, statybos sektoriui gyvybiškai svarbius klausimus, LSA glaudžiai bendradarbiavo ir su Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK), kurios nare yra 25 metus.

A. Šeštakauskas autoritetą pelnė kaip žmogus, kuris gerai suvokė statybos ekonomiką, gerai žinojo situaciją sektoriuje. Jį pažinojo įvairiose valdžios institucijose ir gerbė jo nuomonę.

„Adakras Šeštakauskas – telkiantis statybos sektorių lyderis, kuris gebėjo politikams perteikti problemas, spręstinus klausimus ne įprastu būdu – trankydamas stalą, o teikdamas argumentus, – sakė buvęs LPK prezidentas Robertas Dargis. – Adakras man – aristokratas. Visuomenėje, kurioje statybos sektorius nepanašus į aristokratišką užsiėmimą, tokie žmonės į aukštesnį lygį pakelia visą statybininkų bendruomenę. Su juo bendraujantys žmonės greitai supranta, kad tai giliai mąstantis, inteligentiškas žmogus, kuris statybos aktualijas, problemas vertina valstybės kontekste ir geba jas pateikti politikams suprantamu būdu.“

Tačiau neretai po vizitų į valstybines institucijas A. Šeštakauskas būdavo nusivylęs, dažniausiai grįžęs iš Aplinkos ministerijos, kurios priederme turėjo būti rūpestis statybos komplekso plėtros politika. Ministrai, kurie buvo postą gavę politikai, keitėsi, ne vienam statybos reikalai buvo per sudėtingi.

„Ne kartą kilo mintis steigti Departamentą, tiesiogiai pavaldų Vyriausybei. Sako, reikia keisti Konstituciją. Gal ir taip, o gal ir ne, be to, ir Konstitucija – ne Dievo žodis, jeigu yra toks reikalas valstybės labui“, – yra sakęs A. Šeštakauskas. LSA atstovas spaudai Juozas Stražnickas dalijasi dažnai pagalvodavęs: „Ne čia jo vieta, bet ten, kur neša tuos raštus, skambina telefonu. Daug ko neteko Lietuva, ypač pirmąjį dešimtmetį, palikusi didžiojo kelio nuošalėje tokius žmones“.

RESTA 2002 atidarymas. Prie mikrofono – A. Šeštakauskas. Zigmanto Sabaliausko nuotr.

LSA ir LNTPA sinergija buvo naudinga

abiem sektoriams

Artimesnė dviejų ryškių asmenybių – R. Dargio ir A. Šeštakausko – bendrystė ir darbas prasidėjo apie 2002 m., kai „Eika“, kurią įkūrė jos vadovas R. Dargis, tapo LSA nare. Dar po poros metų R. Dargio iniciatyva buvo įsteigta Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija (LNTPA), jungusi 26 įmones, dirbusias nekilnojamojo turto srityje. Šios asociacijos atsiradimas A. Šeštakauskui nebuvo itin malonus. Ir ne tik dėl to, kad buvo įmonių, kurios priklausė abiem asociacijoms. A. Šeštakauskas tuomet buvo 66-erių ir neslėpė lūkesčio kada nors

LSA vadovu matyti R. Dargį.

LSA ir LNTPA veikla turėjo panašumų, bendrų sričių, interesų, todėl abu vadovai aptarinėjo jungimosi galimybę. Bet buvo nutarta veikti atskirai: vieniems – kaip statybininkams, kitiems – kaip nekilnojamojo turto vystytojams. Tokia schema atrodė naudingiausia, nes atvėrė kelią bendrus interesus ginti dviem organizacijoms, dviem asocijuotoms struktūroms, veikiančioms dviejų sektorių vardu.

2007–2008 m. R. Dargiui dirbant neetatiniu premjero Gedimino Kirkilo patarėju darnios plėtros klausimais, urbanistikos problemoms spręsti prie vyriausybės buvo sudaryta darbo grupė, kurios veikloje dalyvavo apie 20 profesionalų iš LNTPA, LSA, buvo įtraukta projektuotojų, architektų ir kitų susijusių sričių profesionalų. Tai buvo platforma, kurioje specialistai ir valdžios atstovai, ieškodami sprendinių darniai miestų plėtrai, diskutavo apie statybą ir urbanistiką.

Statybos ir nekilnojamojo turto plėtros sektoriuose reikia įvertinti daugelį dedamųjų, ir ne visada, net ir veikiant kelioms asocijuotoms institucijoms, pavykdavo politikams įrodyti pokyčių būtinumą, konteksto, modernios infrastruktūros svarbą.

Iš kairės: LSA prezidentas A. Šeštakauskas ir LPK prezidentas R. Dargis

„Kartu su A. Šeštakausku valdžios kabinetuose ieškojome galimybių išjudinti renovaciją, nes atrodė nesuprantama, kai renovacijos viešinimui skiriama 10 kartų daugiau lėšų, negu pačiai renovacijai. O tuo tarpu statybininkams, nukraujavusiems per 2008 m. krizę, trūko darbų, sektorius nuo 130 tūkst. dirbančiųjų susitraukė iki 70 tūkst., tai buvo dideli praradimai. Renovacija galėjo padėti atsigauti. Su Adakru įtikinėjome Vyriausybę, kad renovacija gyventojams padės sumažinti sąskaitas už šilumą, o valstybei reikės kur kas mažiau dujų iš Rusijos“, –prisimena anuometinius įvykius R. Dargis.

Renovacija pajudėjo, sukūrus finansavimo schemą ir pasikeitus Aplinkos ministerijos vadovams bei kartu veikiant kelioms asociacijoms: LSA, LNTPA, daugiabučius administruojančioms, šilumą tiekiančioms įmonėms, LPK bei kt. Kvartalinės renovacijos idėją taip pat pasiūlė darbo grupė, tačiau ji taip ir neįgijo pagreičio.

Statybos ir nekilnojamojo turto plėtros sektoriuose veikia daug subjektų, reikia įvertinti ir išspręsti daugelį dedamųjų, ir ne visada, net ir veikiant kelioms asocijuotoms institucijoms, pavykdavo politikams, ministerijoms įrodyti pokyčių būtinumą, konteksto, modernios infrastruktūros svarbą. Todėl A. Šeštakausko autoritetas, patirtis buvo svarbūs, ginant bendrą poziciją – LSA, kuri taip pat jungė ir šakines asociacijas, ir LNTPA sąveika buvo svarbi abiem organizacijoms.

LSA susirinkimas.

Iš kairės: A. Vapšys, A. Brazauskas ir A. Šeštakauskas. 2002 m. birželis

Viešasis administravimas kėlė problemų.

Santykiai su verslu

Viešasis administravimas yra svarbi visuomenės gyvenimo ir valdymo dali. Ji padeda sukurti aplinką, kurioje įmonės gali veikti, investuoti ir kurti darbo vietas. Tai gali turėti teigiamą poveikį ekonomikai. Tačiau pareigūnai, vykdantys šias funkcijas, turi būti kompetentingi, kad galėtų užtikrinti valstybės veiklos efektyvumą ir gerovę. Viešasis sektorius ėmė sparčiai prarasti profesionalumą, kai ministerijoms ėmė vadovauti ne profesionalai, o politikai, kurie komandą formavo ne pagal profesionalumą, o pagal partinę liniją. Todėl politikus įtikinėti nebuvo lengva, nes tai buvo žmonės be gamybinės patirties, neretai akademinės bendruomenės atstovai, kitokių sričių specialistai. O statyba, kaip sako R. Dargis, yra dalykas, „kurį reikia pačiupinėti, reikia žinoti procesus ir nutuokti, ką daryti, kad tie procesai vyktų sklandžiai“. Verslas susidūrė su situacija, kai institucijose, nuo kurių priklausė verslo aplinka, statybos ir nekilnojamojo turto vystymo sektorių veikla, nebuvo profesionalų, kurie suvoktų problemos esmę ir gebėtų priimti tinkamus sprendimus.

„Tada įsijungia valdininko savisauga: geriau nieko nedaryti ir niekas neapkaltins. Juk nėra nė vieno nuteisto už tai, kad ko nors nepadarė, o už iniciatyvą gali prarasti darbą, sulaukti nuobaudos arba klausimo, kiek tau už tai sumokėjo. Tad nebuvo galimybių pasiekti daugiau, negu pavyko asociacijoms. Nors mūsų pasiekimas buvo ir tai, kad kai kurių įstatymų nepriėmė, – apie to meto verslo ir valdžios institucijų bei politikų santykius pasakojo R. Dargis. – Kad ir nedidelės pergalės, bet jos buvo svarbios.“

Prezidento A. Brazausko susitikimas su LSA vadovais. 1998 m. vasario 24 d. Vladimiro Gulevičiaus nuotr.

A. Šeštakauskas su ambasadoriumi R. Kozyrovičiumi (kairėje). 1995 m. balandis

Paroda „Statyba ir remontas“. Priekyje iš dešinės: prezidentas V. Adamkus, A. Šeštakauskas ir jo sūnus Aidas Šeštakauskas. 1998 m. kovas. R. Adžgausko nuotr.

Interesų mastelis – valstybė

A. Šeštakauskas turėjo unikalų gebėjimą statybos sektorių vertinti per įmonių, darbuotojų prizmę ir tuo pat metu aiškiai suvokti sektoriaus situaciją valstybės mastu.

2000–2001 m. R. Dargiui dirbant Rolando Pakso vyriausybės kancleriu, o A. Šeštakauskui jau vadovaujant LSA, jie dažnai diskutuodavo apie valstybės investicijų programą, svarbių valstybei projektų finansavimo užtikrinimą. Kai premjeru tapo Algirdas Brazauskas, A. Šeštakauskas ėmėsi žygių, kad R. Dargis liktų dirbti su naująja vyriausybe, tačiau premjeras atėjo su savo komanda. A. Šeštakauskui buvo svarbu, kad vyriausybėje būtų žmogus, išmanantis rinkos situaciją, gerai žinantis statybos sektorių – R. Dargis yra statybos inžinierius, 1993 m. sukūręs savo verslą, iki šiol sėkmingai veikiančią įmonių grupę „Eika“.

„Su juo visada jauteisi pakylėtas – statybos sektorių jis visada pristatydavo kaip vieną iš svarbiausių ekonomikos dedamųjų. Statybos indėlis į BVP įvairiose šalyse buvo 7–12 proc. ir jis dėjo daug pastangų, kad Lietuva artėtų prie Europos vidurkio. Dalyvaudamas vyriausybės pasitarimuose, Adakras kovodavo ne tik dėl valstybės užsakymų statybos sektoriui, bet ir

Priėmimas viešbutyje „Draugystė“. Iš kairės: prof. V. Landsbergis su žmona, A. Brazauskas su dukra ir A. Šeštakauskas su dukra Daina Ferguson (pirmame plane). 1997 m. birželis. Vladimiro Gulevičiaus nuotr.

Statybininkų dienos šventė Alytuje. Iš kairės: A. Šeštakauskas, A. Brazauskas ir A. Vapšys. 2008 m. rugsėjis

Priėmimas Prezidentūroje Rumunijos princo garbei. Dešinėje – A. Šeštakauskas. D. Barysaitės nuotr.

dėl infrastruktūros projektų, dėl palankios verslo aplinkos investicijoms į Lietuvą pritraukti. Jis gerai atstovavo sektoriui,“ – pasakojo R. Dargis.

2012 m. R. Dargis tapo Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentu. Šias pareigas jis ėjo iki 2020 m. Tai buvo skaitmeninimo, procesų automatizavimo arba robotizavimo laikas, ir LPK intensyviai veikė siekdama ES fondų finansavimo, kurdama projektus, dalyvaudama susijusiose tarptautinėse iniciatyvose. Pirmiausia proveržis įvyko inžinerinėje pramonėje, bet statyba sekė įkandin. Kaip pastebi R. Dargis, politikams buvo sudėtinga paaiškinti 3D modelio svarbą ir galimybes ne tik sektoriui, bet ir valstybei.

„Per 8 metus, kol vadovavau LPK, jungiančiai industrinio ūkio šakas, regionines asociacijas, neasocijuotus narius, konfederacija išaugo trigubai. Mums rūpėjo ne tik pramonės aktualijos ir klausimai, verslo aplinka, švietimas, bet ir pilietinės visuomenės kūrimas, valstybės ateities scenarijai. Mano nuostata, demokratinė valstybė yra visuomenės grupių, elito, aristokratų susitarimas. Aristokratų ne pagal turtus, o pagal išpažįstamas vertybes, pagal tai, ar turi valios kurti savo valstybę – auginti pasitikėjimą ir pasididžiavimą savo šalimi, naikinti korupciją, visuotinį įtarumą. Šiuo požiūriu Adakras yra aristokratas, peržengęs statybos sektoriaus ribas“, – sako R. Dargis.

Tačiau nuolat grėsdavo Sizifo akmens efektas. R. Dargis prisimena, kaip sykiu su LSA prezidentu aktyviai veikė dėl Viešųjų pirkimų įstatymo, diskutavo vyriausybėje su politikais, nes buvo svarbu išskaidrinti sistemą. Vieno susitikimo Viešųjų pirkimų tarnyboje metu tuometinė vadovė Diana Vilytė parodė statybos viešųjų pirkimų analizę: apie 60–70 valstybės užsakymų dalijosi penkios įmonės. A. Šeštakauskui tai buvo sudėtinga situacija, nes įmonės, kurių rankose buvo valstybės užsakymai, buvo LSA narės, o jam reikėjo atstovauti visoms Asociacijos įmonėms. Tai buvo sudėtinga, skausminga situacija, kurią išspręsti reikėjo gebėjimo, drąsos, autoriteto, neatsisakant vertybių, skaidrumo standartų.

Iš kairės: A. Šeštakauskas, R. Dargis, D. Gedvilas

„Absoliutus praktikas“

Lietuvos statybininkų asociacija yra lyderis, TOP organizacija, kuri darė ir daro įtaką visam statybos sektoriui, kuri geba bendrai, sinergiškai veiklai suburti verslo, mokslo atstovus, susijusius sektorius, identifikuoti spręstinus klausimus ir keisti situaciją.

A. Šeštakauskas gebėjo rasti tinkamus žmones, kurie pasiūlytų sprendimus, ir tie sprendimai nebuvo vienkartinis veiksmas. Tai buvo priemonė nepaliaujamai eiti toliau, siekti daugiau, o pasiekus persilaužimo tašką, vėl judėti į priekį.

„Prezidentas mokėjo išklausyti – visas puses. To mokė ir mane, – pasakojo A. Šeštakausko komandoje dirbęs Vaidotas Šarka. – Į Asociaciją patekdavo daug ir įvairios informacijos iš įmonių, Lietuvos pramonininkų konfederacijos, ministerijų – tai būdavo begalė temų, daugybė dokumentų. Prezidentas turėjo sugebėjimą tą chaosą paversti tvarka: viskam rasti vietą, susisteminti ir pradėti judėti reikalinga kryptimi. Surinktą informaciją jis paversdavo išvadomis ir veiksmais: kiekvienai temai ieškojo kompetentingų tos srities žmonių, kviesdavo, klausdavo, išklausydavo ir tik susirinkęs būtiną informaciją, įsigilinęs pats, priimdavo sprendimus, ką daryti, deleguodavo darbus“, – pasakojo 8-erius metus su A. Šeštakausku dirbęs V. Šarka.

Tuo metu prasidėjo energinio efektyvumo didinimo procesai, rinka ėmė kalbėti apie tvarumą. LSA neliko nuošalėje – besikeičiančius reikalavimus aptarinėjo su specialistais, Asociacijoje buvo sukurta

A. Šeštakauskas, V. Šarkos žodžiais, buvo „absoliutus praktikas“: kad ir kas ką siūlytų, jis visada vertindavo, kokia iš to bus nauda įmonėms, kad ir kokie viliojantys dalykai būtų rodomi, jam svarbiausia buvo – kaip tai praktiškai padės įmonėms. Nauda įmonėms visada jam buvo svarbiausias orientyras.

Energinio efektyvumo darbo grupė, startavo statybos taisyklių projektas STATAI.

Naujovės, pastebi V. Šarka, nelengvas iššūkis netgi universitetams.

1993 m. baigdamas Vilniaus Gedimino technikos universitetą, baigiamąjį darbą jis parengė naudodamasis kompiuteriniu braižytuvu, vadinamuoju ploteriu. Laikais, kai dar ne visi turėjo kompiuterius, už inovaciją – baigiamasis darbas pirmą kartą universitete padarytas kompiuteriu – jis gavo žemesnį įvertinimą.

A. Šeštakauskas – senosios kartos atstovas, tačiau gebėjo mąstyti strategiškai, suprato, kokių verčių inovacijos gali suteikti statybai. Skaitmeninė statyba jam buvo visiškai naujas reiškinys, bet naujovės neatmetė: kaip buvo jam įprasta, pirmiausia aiškinosi pats, tada pristatydavo Prezidiumui, testuodamas temą ir galimas kryptis. Į skaitmeninimo detales jis nesigilino, bet greitai suvokė esmę, kad tai – efektyvumo didinimo priemonė. Jis turėjo savybę greitai pamatyti galimas transformacijų vertes verslui, sektoriui: jo patirtis, unikali atmintis ir gebėjimas suprasti, įžvelgti perspektyvą, veikė sinergiškai.

Kai LSA Prezidiumas nutarė, kad skaitmeninei statybai dar per anksti, prezidentas ramino V. Šarką, kuris bandė atnešti šią idėją į Asociaciją, kad ateina naujas LSA vadovas, su kuriuo bus galima realizuoti idėją. Tai ir įvyko, kai Asociacijos vadovu tapo D. Gedvilas.

A. Šeštakauskas, V. Šarkos žodžiais, buvo „absoliutus praktikas“: kad ir kas ką siūlytų, jis visada vertindavo, kokia iš to bus nauda įmonėms, kad ir kokie viliojantys dalykai būtų rodomi, jam svarbiausia buvo –kaip tai praktiškai padės įmonėms. Nauda įmonėms visada jam buvo svarbiausias orientyras. Jis buvo įsitikinęs, kad įmonės visada teisios. A. Šeštakauskas pats laikėsi šių nuostatų, to mokė ir savo jauną kolegą, kalbėdamas, kad verslas kuria pridėtinę vertę, verslas yra tai, kas kuria šalies infrastruktūrą, o LSA darbas – palengvinti šį procesą.

Lietuvoje prasidėjus ekonominei krizei, LSA buvo ieškoma būdų konkurencingumui didinti, kad įmonės galėtų savo paslaugas eksportuoti. Asociacija tapo Europos statybos pramonės federacijos (FIEC) nare.

„Ne viskas pavykdavo iš karto. Prezidentas mane mokė, kad kartais yra svarbu tam tikrus dalykus pateikti taip, kad vadovas priimtų ją kaip savo paties mintį ir norėtų ją įgyvendinti, – pasakojo V. Šarka. –Jis nebuvo autokratas. Paprastai pristatydavo idėją bendruomenei,

leisdavo visiems pasakyti savo nuomonę, o sulaukęs klausimų, į kuriuos tuo metu atsakymo nebuvo, dirbdavo prie tos temos toliau. Jis žinojo, jog įmonėms reikia laiko, kad priimtų naujoves ir suvoktų jų naudą.“

Laiko ir politinės valios reikėjo ir Aplinkos ministerijai, ir politikams. Asociacija rašė raštus, kreipėsi į Aplinkos ministeriją, prašydama finansavimo inovacijoms sektoriuje diegti. Tačiau ministerija skyrė lėšų tik dviem universitetams. Nesulaukusi būtinos paramos, Asociacija nuo 2012 m. pradėjo organizuoti kasmetinėmis tapusias konferencijas skaitmeninimo tema.

A. Šeštakauskas aktyviai dalyvavo diskusijose dėl statybos ateities, tačiau ar jis bus išgirstas, labai dažnai priklausė nuo to, kokia politinė partija tuo metu buvo vyriausybėje, turėjo Seimo daugumą. Pirmasis LSA prezidentas palaikė gerus santykius su socialdemokratų vadovais, todėl šiems turint daugumą, jis turėjo daugiau galimybių būti išklausytas, bandyti daryti įtaką teisiniam reglamentavimui, susijusiam su statyba. Tačiau dešinieji jo, o tuo pat metu ir Asociacijos pasiūlymų, nebuvo linkę išklausyti. LSA kasmet rengdavo ir siųsdavo įvairius raštus Seimui, vyriausybei. Naujasis LSA vadovas archyve rado daug dokumentų, kurie buvo siunčiami valdžios institucijoms, siūlant sprendimus, nurodant klaidas, galimas rizikas. Dalis tų raštų gelbėjo statybos sektorių.

Statybininkų dienos šventė. Vilnius. 2011 m.

Pelnė statybos įmonių vadovų pagarbą

Lietuvoje prasidėjusios transformacijos iškėlė asmenybes, lyderius, kurie ėmėsi atsakomybių. Nebuvo apeitas ir statybos, statybos pramonės sektorius. A. Šeštakauskas buvo vienas iš šių lyderių. Į politiką tuo metu atėjo daug žmonių, neturinčių profesionalių žinių apie šalies ūkį, ekonomiką, infrastruktūrą. A. Šeštakauskas ėmėsi atsakomybių ir veiksmų, kad nebūtų beatodairiško ardymo, kad sektorius būtų reformuojamas ir kuriamas pagal laisvos rinkos dėsnius, kad būtų peržiūrimi ir transformuojami teisės aktai. Jis ėmėsi lyderystės, kad statybos sektorius būtų nukreiptas tinkama linkme, galėtų efektyviai veikti laisvos rinkos sąlygomis.

„Tuo pat metu A. Šeštakauskas išlaikė pagarbą statybininko profesijai, šiame sektoriuje dirbančiam žmogui. Jis sekė technologijų pokyčius, dažnai lankydavosi statybvietėse, viskuo domėjosi, išsakydavo savo poziciją. Atstovaudamas statybininkų bendruomenei A. Šeštakauskas pelnė statybos įmonių vadovų pagarbą dėl nuoseklios pozicijos, atsakingumo. Jį gerbė ir viešojo sektoriaus atstovai, nes tai buvo principingas, kompetentingas savo srities žmogus, kuris kalbėjo argumentų, faktų kalba, turėjo daug būtinų žinių, kurių dabar pasigendama valstybei kuriant statybos teisinį reguliavimą, – tvirtino

D. Gedvilas. – Dėmesingumas, noras būti įvykių sūkuryje, jausti sektoriaus, kuriam vadovavo, pulsą, jį skyrė iš kitų. Tai buvo didelis žmogus, savo srities lyderis. Tai darė įspūdį.“

Kiekvienas laikotarpis formavo aktualius uždavinius. Asociacija aktyviai dirbo siekdama tarptautinių standartų diegimo įmonėse, dalyvavo Europos Sąjungos finansuojamuose mokymų projektuose, užmezgė stiprią partnerystę su mokymo įstaigomis.

Ryški A. Šeštakausko asmenybė prisidėjo prie procesų, kurie padėjo statybos sektoriui vystytis ir tapti konkurencingam.

Kaip būti lyderiu organizacijoje, kur nesi aukščiausiu vadovu

Bestseleriais tapusiose vadovavimo knygose paprastai akcentuojama, kaip įmonei svarbu susirinkti gerus darbuotojus, nes tik tokiu atveju galima pasiekti puikių rezultatų. Asociacijos veiklos principas kitoks. Asociacijos, jos Prezidiumo veikloje dalyvavo ne darbuotojai, o įmonių savininkai, vadovai, kurie tuo pat metu buvo ir jo, LSA vadovo, darbdaviai. Todėl LSA prezidentas turėjo įveikti didžiulį iššūkį – jis turėjo būti jiems autoritetu ir pelnyti pasitikėjimą.

Tam neužteko vien kompetencijų, didelės patirties, tam reikėjo asmeninių savybių, vertybių sistemos, kurias pripažintų įmonių vadovai, nes Asociacijos veikloje nėra hierarchijos, kurios viršuje yra aukščiausias vadovas, o žemyn einantys vadovai turi vis mažiau galių ir atsakomybių.

Asociacija yra horizontalaus veikimo struktūra, kurioje nariai turi lygias teises ir atsakomybes, o sprendimai priimami kolektyviai. Lyderiui reikia užsidirbti narių pasitikėjimą ir pagarbą, nes jis neturi tradicinės aukščiausios valdžios. Tai reiškia, kad jis turi būti sąžiningas, atviras ir patikimas. Ir būti pasirengęs klausyti narių nuomonių ir atsiliepimų.

Asociacija yra horizontalaus veikimo struktūra, kurioje sprendimai priimami kolektyviai. Lyderiui reikia užsidirbti narių pasitikėjimą ir pagarbą, nes jis neturi tradicinės aukščiausios valdžios. Tai reiškia, kad jis turi būti sąžiningas, atviras ir patikimas. Ir būti pasirengęs klausyti narių nuomonių ir atsiliepimų.

Išplėstinis LSA prezidiumo posėdis. Centre – A. Šeštakauskas. 2008 m. sausis

Prezidiumas veikė kaip tikslus mechanizmas

Vieno žmogaus vadovavimas bet kokiai organizacijai sukelia grėsmę, nes niekas negali būti kompetentingas visose srityse, nebelieka kontrolės ir atsvaros. Tai ypač svarbu, kai organizacija veikia kaip horizontali struktūra. Todėl įkūrus Asociaciją, buvo sudarytas Prezidiumas (dabar Taryba), kolegialus valdymo organas, kuriame dalyvavo kompetentingi įvairių sričių specialistai, gerai išmanantys verslą vadovai, bendrovių lyderiai. Prezidiume buvo suburta kompetencija, kuri gebėjo identifikuoti problemas, priimti sprendimus. Kad Asociacija efektyviai nagrinėtų statyboje kylančius klausimus bei parengtų sprendimus, buvo suformuoti Lietuvos statybininkų asociacijos komitetai. Tokia LSA valdymo struktūra veikia iki šiol.

Prezidiumas veikė kaip tikslus mechanizmas. A. Šeštakauskui visada buvo svarbu, kad Prezidiumo posėdžiai būtų suplanuoti, iš anksto aptartos darbotvarkės, padaryti namų darbai. Tad klausimai Prezidiumui jau būdavo iš anksto parengti, išnagrinėti, likdavo sutarti dėl bendro sprendimo. Tai būdavo taip pat ir klausimai, susiję su

Lietuvos pramonininkų konfederacijos svarstomomis aktualijomis, vyriausybės politikos kryptimis, LSA vizija, veiklos kryptimis.

Tačiau buvo ir sudėtingų vidinių klausimų, kurių sunku išvengti, kai

LSA veikloje dalyvauja konkuruojančios, todėl neretai ir į tarpusavio konfliktus įsiveliančios įmonės. Pasak buvusių Prezidiumo narių, A. Šeštakauskas niekada nekeldavo balso, veikė diplomatiškai, ieškodavo kompromiso, optimalaus sprendimo.

LSA, kaip pastebi buvęs ilgametis įmonės „Grinduva“ vadovas Antanas Minkevičius, „ant savo pečių išnešė sektorių per sunkmečius –ne veikdama pavieniui, o pasitardama“.

„A. Šeštakauskas savo laiku buvo tai, kas geriausia galėjo nutikti Asociacijai“, – tvirtino įmonės „Akmenės cementas“ vadovas Artūras Zaremba.

LSA veikloje dalyvavo stambios, vidutinės ir mažos įmonės, kurių interesai buvo ir panašūs, ir skirtingi. Kaip pasakojo A. Minkevičius, viename iš susirinkimų kažkas prabilo apie tai, kad apie 60 proc. darbų atlieka mažosios įmonės, o Prezidiume nėra nė vieno šių įmonių vadovo, kuris atstovautų jų interesams. „Įvyko ginčas. Mačiau, kad prezidentas jaučiasi priremtas prie sienos, nes nebuvo tam pasirengęs, didžiosios įmonės ėmė nepatenkintos bruzdėti. Tuomet kažkurio iš universitetų atstovas pasiūlė mane. Į prezidento klausimą, ar esu pasirengęs dalyvauti Prezidiumo veikloje, atsakiau neigiamai – ne dėl savęs, o dėl prezidento, nes mačiau jo sutrikimą. Kitos grindų įrengimo įmonės man siūlė kurti atskirą asociaciją – irgi nesutikau, maniau, kad geriau dalyvauti stambioje organizacijoje, o ne kurti mažas. Dabar galvoju, kad gal buvau neteisus“, – pasakojo A. Minkevičius. Daugiau apie mažųjų įmonių atstovavimą Prezidiume nebuvo kalbama.

Vieno žmogaus vadovavimas bet kokiai organizacijai sukelia grėsmę, nes niekas negali būti kompetentingas visose srityse, nebelieka kontrolės ir atsvaros. Todėl įkūrus LSA, buvo sudarytas

Prezidiumas, kolegialus valdymo organas, kuriame dalyvavo įvairių sričių specialistai, gerai išmanantys verslą vadovai, bendrovių lyderiai.

Profesorius Romualdas Ginevičius, tuometinio Prezidiumo narys, prisimena to laikmečio situaciją: posėdžiuose paprastai dominuodavo ir toną užduodavo stambusis verslas, nors daugelyje Europos valstybių dėmesys buvo skiriamas smulkiajam ir vidutiniam verslui. Bet tada, kaip sakė profesorius, didžiausią vertę kūrė stambusis verslas. Todėl situacija nebuvo palanki mažajam verslui, tad prezidentui teko laviruoti.

Statybos pramonė: „be cemento kaip be duonos“

„Akmenės cementas“ yra viena iš didžiausių Baltijos šalyse ir vienintelė Lietuvoje bendrovė, gaminanti cementą. Kai prieš porą dešimtmečių į Lietuvą plūstelėjo baltarusiškas cementas, įmonė atsidūrė sudėtingoje situacijoje – 2000 m. įmonė patyrė 11,5 mln. litų nuostolį. Ilguoju laikotarpiu Lietuvos gamintojams tapus nekonkurencingais, tai būtų grėsę didėsiančiomis cemento kainoms, o apie tūkstantis darbuotojų netekų darbo. „Akmenės cemento“, kuris nuo 1999 m. buvo LSA narys, vadovas Artūras Zaremba kreipėsi į Asociacijos prezidentą pagalbos, prašydamas užtarti Lietuvos gamintojus. A. Šeštakauskas ieškojo paramos ministerijose, vyriausybėje, ir situacija buvo suvaldyta: buvo įvesti laikinieji antidempingo muitai cementui, importuojamam iš Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos.

Antrą kartą grėsmė cemento gamintojams kilo apie 2007–2008 m., prasidėjus kalboms apie taršos leidimus, kuriais valstybė suteikia organizacijai teisę tam tikram taršos kiekiui į aplinką išleisti. Taršos leidimai pirmiausia buvo aktualūs keturiems sektoriams: cemento, trąšų bei elektros gamybai ir naftos pramonei. Visi sektoriai veikė per savo asociacijas – „Akmenės cementas“ vėl kreipėsi į A. Šeštakauską, vėl prasidėjo vaikščiojimai po valdančiųjų kabinetus. Situacija buvo išspręsta – jam pavyko įtikinti atsakingas institucijas, ir įmonė gavo pakankamai taršos leidimų. Prezidentas gerai suvokė ir dažnai kartodavo, kad „be cemento kaip be duonos“.

„Prezidentas visada pabrėždavo statybos industrijos reikšmę: jei reikia stabilaus statybos sektoriaus, tai reikia ir žaliavų, o cementas yra statybų duona, būtinybė, tad sėkmė, kad tokia gamykla yra Lietuvoje. Kiekviena krizė turi neigiamos įtakos gamybai, ir prezidentas gerai suprato, kad Lietuvoje gali būti daug ir stiprių statybos įmonių, bet esant priklausomybei nuo įvežtinio cemento, rinka gali tapti nestabili. Todėl

jis visada palaikė „Akmenės cementą“. Kita vertus, statant aukštybinius arba specialios paskirties objektus, reikia kokybiško betono“, – sakė daugiau kaip 20 metų įmonei vadovaujantis A. Zaremba.

Net ir išsprendus problemas, prezidentas nepamiršdavo įmonės: sykį per mėnesį ar du jis paskambindavo ir pasidomėdavo, kaip sekasi, klausdavo apie gamybą, darbuotojus.

Kaip sako A. Zaremba, prezidentui nereikėjo mokėti chemijos formulių, nes jis greitai suvokdavo reikalo esmę, galimas pokyčių pasekmes tiek gamintojams, tiek ir statybos įmonėms: gamybos sąnaudų didėjimas – brangesnis cementas – brangesnė statyba ir visa susijusi grandinė. A. Šeštakauskas turėjo statybininko patirties, greitai suvokdavo esmę, todėl gamybininkams buvo lengva su juo bendrauti. Prezidentas greitai perimdavo iniciatyvą ir suteikdavo palaikymą, nes jo balsas, kaip ir dabartinio LSA vadovo D. Gedvilo, buvo svarbus, įtakingas. A. Šeštakauskas kalbėdavo aiškiai ir suprantamai, pateikdamas faktus, įrodymus, pavyzdžius, paaiškindamas svarbą valstybei ir sektoriui. Ir jis gebėjo būti kantrus: leisdavo pašnekovui apmąstyti mintį, nespausdavo priimti sprendimo iškart. Jo kantrybė, pagarba pašnekovo nuomonei padėdavo pasiekti tikslų.

„Bendraujant su žmonėmis, turinčiais galios spręsti, reikėjo gebėti trumpai, bet argumentuotai ir jiems suprantamai pristatyti problemą ir galimas pasekmes. Tai buvo prezidento stiprybė. Jo balsas buvo gerai girdimas ir viešose diskusijose, nes jis kalbėdavo skaičių kalba, o argumentai buvo stiprūs. Ir tai buvo lemiantys faktoriai – jį išgirsdavo“, – dalijosi bendravimo įspūdžiais A. Zaremba.

Akmenės cementas

Adakro Šeštakausko reikšmės statybos sektoriui

neįmanoma pervertinti

Asociacijos ir pirmojo jos vadovo A. Šeštakausko reikšmės statybos sektoriui neįmanoma pervertinti. Ne kiekvienas statybininkas yra gyvai matęs, sutikęs jį, bet retas kuris nėra girdėjęs jo pavardės ar nežinotų apie jį.

Ilgainiui LSA narėmis tapo stambios įmonės, kurios atėjo su didele veiklos ir verslo valdymo patirtimi, taip pat ir įgijusios naujos patirties užsienio rinkose. A. Šeštakauskas gebėjo matyti procesų esmę ir surasti kelius įteisinti tai, kas buvo naudinga, efektyvu sektoriui. Tai jis darė diplomatiškai, pasitelkdamas gerai veikiančią LSA komandą, Prezidiumą. Kaip sakė įmonės „Staticus“ vadovas Vytautas Vankevičius, komanda turėjo būtinų kompetencijų, bet trūko kitokios verslo aplinkos, kitaip organizuojamų procesų patirties.

„Staticus“ Asociacijos nare tapo 2008 m., o netrukus ėmė savo paslaugas eksportuoti į užsienį, į Skandinaviją, kur atsidūrė naujoje verslo aplinkoje. V. Vankevičiui buvo svarbu į Lietuvą parvežti gerąją patirtį, pasidalinti ja su kolegomis iš Asociacijos. A. Šeštakauskas tai vertino ir skatino. Todėl V. Vankevičius pakvietė prezidentą į Švediją, Norvegiją, kur jau dirbo „Staticus“. Vienas iš objektų buvo stadionas Stokholme.

„Lietuvoje tokiame objekte būtų sumaišties, daug veiksmo, nes svarbu spėti pastatyti laiku. O Stokholmo objekte vyko ramus, bet spartus darbas. Man buvo svarbu parodyti, kad galima dirbti efektyviai, bet ramiai, ir paskatinti domėtis, kaip Lietuvoje organizuoti procesus, kad vyktų toks pat ramus, spartus, kokybiškas darbas, – pasakojo V. Vankevičius. – Vienas iš svarbių skirtumų buvo valstybės patvirtintos, o ne užsakovų primetamos rangos sutartys, kuriose aptarti visi, taip pat ir apmokėjimo už darbą klausimai; didelis dėmesys saugiam darbui; kontroliuojamas patekimas į statybvietę ir kiti svarbūs procesai.“

Daugelis pažangių naujovių buvo įteisintos kur kas vėliau, jau veikiant naujam Asociacijos vadovui, bet pradžią daugeliui pokyčių davė

A. Šeštakauskas. Atlikęs savo misiją, 2013 m. jis pasitraukė iš LSA vadovo

pareigų. Jis buvo tas žmogus, kurio 1993–2013 m. reikėjo Asociacijai, ypač jai kuriantis ir įgyjant pagreitį. Į Asociaciją jis atėjo iš valdžios institucijų, tad gerai suprato, kaip veikia biurokratinis mechanizmas.

Kai jis kalbėjo, jį girdėjo, nors niekada nekėlė balso. Jo ramus elgesys, kalbėjimo maniera palenkdavo, traukdavo žmones, įpareigodavo elgtis ir kalbėti jo akivaizdoje pagarbiai. Prezidentas buvo kantrus ir nuoseklus: išsiųsti paklausimai, raštai, reikia sulaukti atsakymo, daryti iš eilės, bet stebėti, kaip eina, kur užkliūva ir imtis priemonių.

„Prezidentas buvo garbingas žmogus“, – sakė V. Vankevičius.

Kūrė verslo ir mokslo sinergiją

LSA jungia ne tik statybos ir susijusių sektorių įmones, Asociacijos nariais yra ir specialistus rengiantys technikos profilio universitetų Statybos fakultetai, statybos krypties kolegijos, profesinio rengimo centrai. LSA buvo ir yra lyderis, TOP organizacija, kuri buria verslą ir mokslą, kad galima būtų identifikuoti problemas, aktualijas, kartu ieškoti tinkamų sprendimų, kurie daro įtaką visoms pusėms.

Europos universitetai visada siekė bendrystės su sektoriais, kuriems jie rengė specialistus. Ta kryptimi žengė ir Lietuvos universitetai: Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VILNIUS TECH), kurio Statybos fakultetas LSA nariu tapo 1994 m., tai yra vos po metų, kai susikūrė LSA; Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybos ir architektūros fakultetas į LSA įsiliejo 2001 m.

Profesorius Romualdas Ginevičius, buvęs Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektorius (2002–2011), ir A. Šeštakauskas buvo pažįstami dar pastarajam dirbant ministerijoje. A. Šeštakauskas mokėjo megzti ir išlaikyti ryšius su žmonėmis. Ir tai buvo įdirbis, tiltas, anot profesoriaus, dėl ko ir universitetai tapo Lietuvos statybininkų

Kai jis kalbėjo, jį girdėjo, nors niekada nekėlė balso. Jo ramus elgesys, kalbėjimo maniera papirkdavo, traukdavo žmones, įpareigodavo elgtis ir kalbėti jo akivaizdoje pagarbiai.

Iš kairės: prof. Alfonsas Daniūnas, Adakras Šeštakauskas, Julius Laiconas, Aidas Šeštakauskas

asociacijos nariais. Kita vertus, universitetai rengė statybos specialistus, turėjo laboratorijas, kuriose mokslininkai vykdė bandymus, ekspertizes, tad universitetų atėjimas į Asociaciją buvo natūralus procesas, abipusiai naudingi santykiai.

Viena iš strateginių inžinierių rengimo krypčių yra nuostata, kad jauni žmonės studijuodami turi įgyti praktinės patirties. Tai paskatino ir LSA. Universitetai, dalyvaudami Asociacijos veikloje, išgirdo pastabas, kad inžinieriams trūksta statybos technologijos žinių, kurių reikia statybos aikštelėje. Tuomet Vilniaus Gedimino technikos universitetui vadovavęs profesorius R. Ginevičius sudarė komisiją, nagrinėjusią statybos darbų technologijos dėstymo turinį, kuris buvo koreguotas, stiprinant praktinę pusę. A. Šeštakauskas skaitydavo paskaitas studentams, skatindamas lektoriais tapti ir verslo įmonių specialistus. Sertifikuotos universiteto laboratorijos gaudavo užsakymų išbandyti naujas statybines medžiagas, technologijas. A. Šeštakauskas gerai suvokė sektoriaus kontekstą, matė priežastinius ryšius, skatino įmones aktyviai dalyvauti procese, kad universitetai parengtų kuo geresnius specialistus. Tokiu būdu kūrėsi sinergija tarp teorijos ir praktikos, mokslo ir verslo.

Universitetams dalyvaujant LSA veikloje, atsiranda galimybė susitarti dėl studentų praktikos, surasti abiem pusėms naudingą bendradarbiavimą. A. Šeštakauskas visada ieškojo sąveikos su

Iš kairės: prof. K. Zavadskas, A. Šeštakauskas

universitetais, todėl iš karto, pastebi profesorius R. Ginevičius, buvo sprendžiama daug problemų, pildėsi studijų turinys. Tai buvo ir A. Šeštakausko indėlis, nes jis, kaip sako universiteto atstovai, gebėjo paskatinti, o ne priekaištauti.

LSA administracijoje dirbo ir Vilniaus Gedimino technikos universitetą baigęs Vaidotas Šarka, į statybą atnešęs skaitmeninimo idėją. A. Šeštakauskas sukūrė organizaciją, kurios principai, nuostatos, vizija, sudarė sąlygas jau naujai komandai, vadovaujamai D. Gedvilo, žengti toliau ir žvelgti giliau. Tai LSA iniciatyva buvo sukurta VšĮ Skaitmeninė statyba, o universitetai pradėjo rengti naujos kartos specialistus, kuriems skaitmeninimas tapo savaime suprantamu dalyku. VILNIUS TECH įkūrė Statinių skaitmeninio ir informacinio modeliavimo technologijų centrą (SSIMTC). Sinerginis universitetų ir LSA veikimas statybai suteikė kokybinį šuolį.

Apie 2007–2008 m. įsigalint vis aukštesniems pastatų energinio naudingumo reikalavimams, LSA valstybės institucijoms teikė savo pasiūlymus, atsižvelgdama taip pat ir į universitetų rekomendacijas, rengė mokymus, kuriuose universitetų atstovai skaitydavo pranešimus.

„Svarbu, kad iš mokslo ateinančios inovacijos ne nugultų stalčiuose, o būtų diegiamos versle. A. Šeštakauskui visada buvo svarbi verslo ir

Kairėje – dr. P. Vainiūnas

mokslo partnerystė, kurią jis laikė būtina – LSA buvo ta jungiamąja grandimi“, – sako profesorius Žygimantas Rudžionis, kuris, būdamas Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybos ir architektūros fakulteto dekanu, dalyvavo LSA veikloje.

LSA nuošalėje nepalikdavo Švietimo ir mokslo ministerijos pasiūlymų dėl universitetų reformų, teikdavo pasiūlymus dėl studijų programų.

Tačiau universitetai vis dar pasigenda aktyvesnio verslo dalyvavimo studentams rengiant baigiamuosius darbus – tokia sąveika Europoje ypač populiari: įmonės sprendžia savo klausimus, į procesą įjungdamos studentus, kurie tokiu būdu ruošia savo baigiamuosius darbus. Lietuvoje, pastebi profesorius Alfonsas Daniūnas, buvęs Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektorius (2011–2021), įmonės nori, kad studentas surastų ir pasiūlytų jiems sprendimą. Profesorius viliasi, kad A. Šeštakausko inicijuota universitetų ir verslo sąveika ilgainiui įgis aiškesnę kryptį, kokia ji yra Europoje, kai verslas, bendradarbiaudamas su universitetais, pasitikrina tam tikras temas, o ne laukia, kad studentai išspręstų jų problemas.

A. Šeštakauskas studijavo praėjusiame amžiuje, vadovaudamas

LSA jau buvo garbaus amžiaus, tačiau jis gebėjo mąstyti plačiai, turėjo gerą nuovoką ir nuojautą, buvo sukaupęs didelę patirtį, todėl aiškiai matė Lietuvos, besimokančios veikti laisvoje rinkoje, klaidas,

„Pramontažo“ sąskrydis

suvokė inovacijų svarbą. Jis visada mielai dalyvaudavo universitetų renginiuose, padrąsindamas jaunus žmones. Vyresniems žmonėms sudėtinga rasti žodžius, kuriais jaunieji patikėtų, kurių klausytųsi. O jis turėjo šią dovaną, jis gebėjo kalbėti įtikinamai. Jaunąją specialistų kartą jis skatino mokytis, dirbti ir atlikti savo pareigas taip, tarsi nuo kiekvieno iš mūsų priklausytų valstybės gerovė ir ateitis. Kaip pastebi universitetų atstovai, ir pats A. Šeštakauskas buvo kaip tik toks žmogus.

Nors statyba paprastai laikoma „kieta“ sritimi, A. Šeštakauskas buvo tolerantiškas, sugebėjo problemas spręsti taikiai, įsiklausydamas į kitus, bet savo tikslus pasiekdavo.

„Lietuvoje inžinieriaus profesija nėra tinkamai vertinama, nors iš tiesų tai prestižinė profesija. Apie tai reikia kalbėti, reikia rodyti sėkmės istorijas, nes mūsų specialistai vertinami ir pageidaujami užsienio įmonėse, taip pat ir jauni specialistai, kuriems nebereikia įrodinėti, kad gavo tinkamą išsilavinimą. Reikia rodyti gerus pavyzdžius. Vienas iš jų – LSA Garbės prezidentas A. Šeštakauskas, kuris daug pasiekė ir daug nuveikė statybos sektoriuje, kuris yra išskirtinė asmenybė. Didelę karjerą jis padarė praėjusiame šimtmetyje, bet tokie žmonės, jų pasiekimai, yra impulsas veikti ir dabar“, – sakė profesorius A. Daniūnas.

Prof. Ž. Rudžionis

Statybos sektorius –kaip nuolat besikeičiantis organizmas

A. Šeštakauskas, stiprių lyderio savybių ir aiškių vadovavimo principų žmogus, įsitvirtino Lietuvos statybos sektoriuje kaip svarbi asmenybė, jo vaidmuo šioje srityje neabejotinai reikšmingas. Jis sugebėjo suburti bendraminčius į Lietuvos statybininkų asociaciją, sėkmingai vadovo jai 20 metų.

A. Šeštakauskas gerai suprato statybos iššūkius ir galimybes, organizaciją pavertė pagrindine platforma, kurioje statybos įmonės gali bendradarbiauti, keistis žiniomis, diskutuoti apie sektoriaus iššūkius ir siekti bendrų tikslų. Jis skatino narių profesinį tobulėjimą ir kvalifikacijos kėlimą, siekdamas užtikrinti aukštą statybos srities kompetenciją, aktyviai skatino įmonių, vyriausybės ir kitų suinteresuotų šalių dialogą ir bendradarbiavimą. Tai padėjo rasti bendrus sprendimus ir įveikti sektoriaus iššūkius.

Per 20 metų jo vadovaujama LSA išaugo į įtakingą organizaciją, kuri ne tik atstovavo statybos sektoriui, bet ir skatino aukštus etikos, tvarumo ir kokybės standartus. Jo vadovavimas paliko neįkainojamą įnašą Lietuvos statybos sektoriaus istorijoje.

Nebuvo jokio stebuklingo įvykio, sprendimo, atsitiktinumo, kuris LSA pavertė įtakinga organizacija. Tai buvo nuolatinis atkaklus darbas – pagarbiai tariantis, sprendžiant, pasitikrinant, užfiksuojant kaip pasiekimą. Ir vėl judant pirmyn pagal tą pačią schemą. Keitėsi tik

Nebuvo jokio stebuklingo įvykio, sprendimo, atsitiktinumo, kuris LSA pavertė įtakinga organizacija. Tai buvo nuolatinis atkaklus darbas – pagarbiai tariantis, sprendžiant, pasitikrinant, užfiksuojant kaip pasiekimą. Ir vėl judant pirmyn pagal tą pačią schemą.

klausimai, temos, spręstinos situacijos. O kelias buvo toks pat. Tam reikėjo nuolat jausti statybos pulsą, girdėti įmones, suvokti sprendimų pasekmes. Ir reikėjo atkaklumo, kruopštaus darbo, planavimo.

A. Šeštakauskas buvo kaip tik toks vadovas, todėl jo kolegos įsitikinę, kad jis buvo tas žmogus, kurio reikėjo imantis lyderystės ir 20 metų nepaliaujamai kuriant Asociaciją.

A. Šeštakauskas yra senosios kartos, išsilavinimą įgijusios ir karjerą dariusios anuometinės santvarkos sąlygomis, atstovas. LSA buvo sukurta jau laisvos rinkos sąlygomis. A. Šeštakauskas, vadovaudamas rinkos sąlygomis veikiančiai Asociacijai, taikė tuos pačius principus, kurie jį suformavo kaip sėkmingą vadovą anoje santvarkoje, jam vadovaujant valdyboms, trestams, dirbant ministerijoje. Vadinasi, yra nesenstantys principai, kurių svarba, kuriama vertė nepriklauso nuo to, kaip keičiasi pasaulis, technologijos, teorijos, nepriklauso nuo besikeičiančio turinio.

Statyba yra svarbi visuomenės ekonomikos ir infrastruktūros dalis: įvairiapusė, apimanti ekonomiką, užimtumą, gyvenimo kokybę, miestų vystymąsi. Statybos sektorius prisideda prie šalies ekonomikos augimo ir BVP (bendrojo vidaus produkto) didėjimo. Statybos projektai sukuria darbo vietų tiek tiesiogiai statybose, tiek per susijusias veiklas, tad statyba skatina daugelį susijusių pramonės šakų. Sektorius yra susijęs ir su miestų plėtra, urbanizacija, prisideda prie kultūros paveldo išsaugojimo ir atkūrimo, nes restauruoja ir tvarko paveldo pastatus. Ir pagaliau – tai naujo būsto statyba bei esamų būstų renovacija.

Nors statybos sektorius turi daug teigiamų poveikių, jis taip pat susijęs su iššūkiais: aplinkosauga, statybinių atliekų tvarkymu, ekologija. Todėl svarbu, kad statybos plėtra vyktų darniai ir atsakingai, kurdama teigiamą poveikį visuomenei ir aplinkai, formuodama kokybišką verslo aplinką.

Tai ir buvo svarbiausi uždaviniai, kuriuos 20 metų sprendė LSA, vadovaujama A. Šeštakausko, jau 10 metų sprendžia vadovaujama D. Gedvilo, ir spręs ateityje, nes statybos sektorius yra gyvas organizmas, veikiamas vidaus ir išorės veiksnių. Pirmasis LSA 20-metis buvo svarbus

Asociacijai ir statybos sektoriui, kurio vardu veikė LSA, laikas.

LSA vadovo asmeninės savybės ir vadovavimo principai daugeliu atvejų lėmė viso sektoriaus situaciją, verslo aplinką.

III DALIS

KAIP DARYTI POVEIKĮ KITIEMS

Adakras Šeštakauskas

PGebėjo įtikinti

aprastai žmonės eina dirbti ten, kur gauna didesnį atlyginimą, savo valia paprastai nepalieka darbo vietos sostinėje, kad pradėtų

dirbti regione. Vaidotas Šarka paliko gerai apmokamą darbą ir atėjo į LSA, kur dirbo aštuonerius metus. Algimantas Nekrašius paliko darbą Vilniuje ir aukštas pareigas – trejus metus gyveno ir dirbo Mažeikiuose. Dalius Gedvilas yra LSA prezidentas.

Nes šių trijų vyrų gyvenime buvo A. Šeštakauskas.

Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos statyboje. 1983 m. Pirmas iš dešinės – Mažeikių statybos tresto vyr. inžinierius Liudas Norkevičius, trečias iš dešinės – Algimantas Nekrašius, ketvirtas iš dešinės – pirmasis tuomečio statybos ministro pavaduotojas Adakras Šeštakauskas, 2-oje eilėje šviesiais drabužiais – Statybos ministerijos skyriaus viršininkas Vygandas Rapševičius, pirmas iš kairės – statybos ministras Bronius Šešplaukis.

Algimantas Nekrašius

A. Nekrašius buvo Vilniaus statybos tresto valdybos viršininkas, kai 1981 m. balandį sulaukė ministro pavaduotojo A. Šeštakausko skambučio. Ministro pavaduotojai paprastai skambindavo į trestą, o ne į valdybas, todėl A. Nekrašius sunerimo, ypač sulaukęs kvietimo užeiti. Ir sunerimti buvo dėl ko – sostinėje dirbančiam valdybos viršininkui buvo pasiūlyta važiuoti į Mažeikius dirbti tresto valdytoju.

A. Nekrašius sakė pasijutęs, tarsi jam ant galvos būtų kas porą kibirų šalto vandens užpylęs – ko jam važiuoti iš Vilniaus, ko Mažeikiuose nematęs. Tačiau A. Šeštakauskas paprašė iš karto nieko neatsakyti, ramiai kurį laiką pagalvoti. Ir pakvietė po poros dienų sykiu važiuoti į Mažeikius, būsianti lyg ir ekskursija: sutiks ar ne, bet nors pažiūrės, kaip atrodo „Mažeikių nafta“.

A. Nekrašius sakė didelėje teritorijoje pamatęs vien metalinius vamzdžius, kurie jam, statybininkui, buvo svetimi. Kelionė iki Mažeikių ir atgal buvo netrumpa, 4 valandos pirmyn, 4 valandos atgal. A. Šeštakauskas ramiai kalbėjo, pasakojo apie save, bet nespaudė priimti sprendimo. Po kurio laiko jis vėl pasikvietė užeiti, kalbėjo, aiškino, rodė perspektyvą: esi jaunas, pabandyk, bus įdomu padirbėti kitoje aplinkoje, susipažinti su kitokia sistema, kitais subrangovais.

„Įkalbėjo, sutikau, nes jis buvo puikus psichologas, puikiai suprato, kad svarbaus žingsnio negalima žengti staigiai. Užtruko gal 10 dienų, per kurias jis mane palengva pratino prie minties apie naują darbą, parodė perspektyvą. Ir jokio spaudimo. Jis gebėjo bendrauti paprastai, bet ne prastai, padarė šilto, mandagaus žmogaus įspūdį. Jeigu tai būtų buvęs kitoks žmogus, manęs niekas nebūtų įtikinęs važiuoti į Mažeikius“, –pasakojo A. Nekrašius.

A. Šeštakausko pirmtakas, kuris kuravo „Mažeikių naftos“ gamyklos statybą, buvo stiprus gamybininkas, bet vadovavo kumščiais – lūždavo stalo kampai, duždavo visa, kas būdavo ant stalo. Iki vieno sykio, kai atvažiavęs buvo pasodintas prie stalo su apskardintu kampu.

Vadovauti ėmus A. Šeštakauskui, kaip ministro pavaduotojui, gamyklą statę žmonės atsigavo. A. Nekrašiui jie pasakojo, kad vadovavimas pasikeitė kardinaliai: buvo aišku, suprantama, o rezultatai geresni. Įvyko tai, apie ką sakoma: pakeiskite žmones ir pakeisite visų procesų eigą. Vaidotas Šarka

Vaidotas Šarka dirbo verslo įmonėje. Jam buvo 35-eri, jis gerai uždirbo ir ką tik buvo gavęs naują darbo pasiūlymą. Kai paskambino LSA prezidentas A. Šeštakauskas ir pakvietė užeiti, jis nelabai žinojo, kas ta Lietuvos statybininkų asociacija.

Tai buvo šiltas pokalbis: nors A. Šeštakauskas buvo garbaus amžiaus, jaunas vyras jautėsi laisvai. Prezidentas papasakojo apie Asociaciją,

Įvyko tai, apie ką sakoma: pakeiskite žmones ir pakeisite visų procesų eigą.

jos veiklą, kalbėjo apie tai, kad LSA reikia inovacijų, reikia formuoti ateities viziją.

„Prezidentas kalbėjo įtikinamai, racionaliai, efektingai pristatė statybą, įvardino galimybes: tai bus bendravimas su susijusiais rinkos lyderiais – statybininkais, projektuotojais, mokslo įstaigomis, valstybinėmis institucijomis, tai bus galimybė prisidėti prie statybos sektoriaus vystymo. Ir tai skambėjo patraukliai, nes buvo akivaizdu, kad statybai reikia eiti pirmyn, nuolat ieškoti naujovių. Prezidentas gerai žinojo esamą situaciją, bet Asociacijai reikėjo diegti inovacijas, ieškoti būdų konkurencingumui didinti, ieškoti ryšių su Europos statybininkų bendruomene. Ir viena iš pirmųjų mano užduočių buvo LSA integracija į Europos Sąjungos statybos sektorių“, – pasakoja V. Šarka. Vos pradėjęs dirbti, jau po mėnesio jis buvo komandiruotas į Europos statybos pramonės federacijos (FIEC) organizuotą susitikimą su Baltijos šalių statybininkais.

Asociacijoje V. Šarkai buvo pasiūlytas kur kas mažesnis atlyginimas, nei jis buvo įpratęs, nei gaudavo dirbdamas informacinių technologijų sektoriuje. Tačiau prezidento gebėjimas parodyti perspektyvą, jo kompetencija padarė įspūdį, sudomino jauną vyrą. V. Šarka LSA dirbo 8-erius metus.

Dr. Vaidotas Šarka

Dalius Gedvilas

Neverta reikalauti atsakomybės iš žmonių, kurie neturi sėkmingam darbui būtinų savybių, nes tai gresia pabloginti organizacijos atmosferą, veiklą. Todėl A. Šeštakauskas ilgai ieškojo žmogaus, kuris galėtų perimti vadovavimą Asociacijai. Tai turėjo būti žmogus, kuriuo jis pasitikėtų, kurį priimtų statybininkų bendruomenė. Prezidento pasirinkimas buvo Dalius Gedvilas. Tačiau kandidatas pasirodė sunkiai įkalbamas. Tik po metų D. Gedvilas sutiko, kaip pats sako – įsitikino, kad posakis „niekada nesakyk niekada“ veikia.

Pirmasis pokalbis, davęs pradžią artimesniam jų bendravimui, buvo griuvus Berlyno sienai, kai Asociacija suorganizavo grupės statybos sektoriaus atstovų išvyką į parodą Berlyne. Lietuvius domino naujos galimybės, inovacijos, vakarietiškos technologijos, kurių alko mūsų verslas. Grįžtant atgal, buvo atidėtas lėktuvo skrydis. Ilgas laukimas oro uoste tapo jau antrą dešimtmetį besitęsiančios artimos A. Šeštakausko ir D. Gedvilo bendrystės pradžia.

Dalius Gedvilas

Per kelias pašnekesio valandas Berlyno oro uoste laukiant skrydžio, jie turėjo progos artimiau pažinti vienas kitą. Nuo tada A. Šeštakauskas

dažnai jam paskambindavo ir kviesdavo užsukti, pasikalbėti. Bet pokalbį apie vadovavimo perdavimą su D. Gedvilu prezidentas pradėjo iš tolo, klausdamas jo nuomonės, kas galėtų perimti šias pareigas. Klausė jo kaip žmogaus, kuris buvo Lietuvos statybos inžinierių sąjungos (LSIS) prezidiumo narys, dalyvavo LSA ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos veikloje. D. Gedvilas buvo įsitikinęs, kad niekada, jokiomis aplinkybėmis nesutiktų dirbti LSA, todėl klausiamas patarimo siūlė ieškoti žmogaus viduje – dirbančio Asociacijoje, gal –tuometinio LSA Prezidiumo nario. Diskusijų LSA viduje buvo nemažai – prezidentu turėjo tapti žmogus, kurio kandidatūra būtų priimtina bendruomenei.

„Iš pradžių prezidentas tik klausė mano nuomonės, aš dalinausi savo mintimis, siūliau variantus, kaip atsirinkti tinkamus žmones. Vieną dieną jis paskambino, pakvietė atvažiuoti ir paklausė, ar galėčiau perimti vadovavimą Asociacijai. Mano atsakymas buvo – „ne, turiu verslo reikalų“. Bet prezidentas buvo atkaklus, prašė „nedėti taško“. Pokalbių ir diskusijų buvo daug ir įvairių, apie metus užtruko, kol sutikau“, – pasakojo D. Gedvilas.

A. Šeštakauskas būsimą vadovą bendruomenei pristatinėjo palengva, jam buvo svarbu, kad perėmimas vyktų sklandžiai, nekeltų destrukcijos: jiedu sykiu apsilankė daugelyje LSA įmonių. Tačiau ir pasitraukęs iš LSA vadovo pareigų, A. Šeštakauskas dar keletą metų buvo Tarybos (buvusiojo Prezidiumo) nariu, stebėdamas naująjį prezidentą, naujos sudėties Tarybą ir pasitraukė tik įsitikinęs, kad LSA veikia teisinga kryptimi. Nors nauji vadovai paprastai vengia būti stebimi savo pirmtakų, D. Gedvilas tai vadina pagalba, kurios jis ir pats neretai kreipdavosi į A. Šeštakauską. „Prezidentas mokėjo derėtis, jis ir pasitraukęs iš aktyvios veiklos padėjo ir man, ir Asociacijai“, – sakė D. Gedvilas.

Perduodamas vadovavimą, naująjį prezidentą A. Šeštakauskas prašė branginti Asociacijos administracijoje dirbančius žmones ir jų atsidavimą. Buvę kolegos prisimena, kad A. Šeštakauskas visada taip elgėsi su darbuotojais, taip pat ir dirbdamas ministerijoje. Jis niekad nemėtė darbuotojų ir jų nekaitaliojo, nebent kuris išeidavo į aukštesnes pareigas.

Vadovas, kurį laiko Mokytoju

Iš mokslų politechnikume A. Šeštakauskas pirmiausia prisimena ne nepriteklių, pamokas, pirmąsias praktikas, bet mokytoją, kuris juos nusivedė į Kauno dramos teatrą.

A. Šeštakausko tėvas Boleslovas Šeštakauskas taip pat buvo mokytojas – Mockavoje (Kalvarijos savivaldybė) mokė pradinių klasių mokinius. Albertas Sinevičius, kartu su A. Šeštakausku dirbęs ministerijoje, sako, kad jis taip pat galėjo būti geras mokytojas. Arba gydytojas. Tačiau tokių žmonių, nuo kurių spinduliuoja erudicija, reikia ir statyboje.

A. Sinevičius dirbo penkiose vyriausybėse, žinojo, kokia buvo rangovų ir užsakovų bendravimo tradicinė praktika. Tačiau

A. Šeštakauską jis matė besielgiantį kitaip, nei įprasta: tai buvo dalykiški pasitarimai, kuriuose buvo kalbama nekeliant balso, o ištikus nelaimei – buvo svarbu išsiaiškinti priežastis, bet ne kaltinti vieniems kitus, dideliems viršininkams verčiant kaltę žemesniems. Jis mokėjo spręsti problemas. Ir imtis atsakomybės. Tuometinį (1990–1992 m.) statybos ir urbanistikos ministrą Algimantą Nasvytį ir jo pavaduotoją

A. Šeštakauską jis vadina Lietuvos žiedu, žmonėmis, kurie buvo puiki komanda, kurie žinojo, ką ir kaip daryti. Nors A. Šeštakauskas buvo savo laikmečio žmogus, bet matė toli į priekį.

Jis buvo statybininkas. Ir ne vienas iš jo aplinkos žmonių

A. Šeštakauską laikė savo Mokytoju.

„A. Šeštakauskas buvo mokytojas ir vadovas. Jo įtaigumas, gebėjimas valdyti krizes, burti komandą, tartis su ja ir padaryti teisingas išvadas buvo dalykai, kurių buvo galima pasimokyti. Jis buvo sąžiningas, nekalbėjo netiesos, ką žada – tą padaro, pripažįsta, jei neteisus. Ir jis buvo empatiškas. Visa tai jį darė patikimu žmogumi, kurio pavyzdžiu norėjosi sekti“, – pasakojo A. Nekrašius. Jis skrupulingai planavo veiklą ir laiką. Tuščiai su juo kalbėti nepavykdavo, reikėjo pasiruošti ir esmę išdėstyti konkrečiai, aiškiai, tiesiai.

Kai susipažino su A. Šeštakausku, Algimantas Jarašiūnas dirbo vyriausiuoju inžinieriumi Jonavoje, kur buvo statomi „Azoto“ trąšų

gamyklos cechai. Tai buvo ministerijos posėdis opiais statybos klausimais – kaip gauti lėšų objektams pastatyti. Pirmasis tuomet

kalbėjo Kauno statybos tresto valdytojas A. Šeštakauskas. Po jo turėjo

kalbėti A. Jarašiūnas. Nors buvo pasiruošęs kalbą iš anksto, ją padėjo į šoną. „Įdėmiai klausiausi, ką ir kaip kalbėjo A. Šeštakauskas, nes mes

nebuvome pratę prie tokių kalbų. Tuomet per susirinkimus visi kaltino vieni kitus – buvo tradicija ieškoti kaltų – kas ko nepadarė. Adakro kalba buvo aukšto lygio diplomato kalba. Pasiklausiau jo ir savo kalbą perkonstravau Adakro kalbos pavyzdžiu“, – pasakojo A. Jarašiūnas.

Aukšto lygio vadovai patys prisiima atsakomybę už sprendimus ir veiklos pasekmes.

Artimiau jiedu susipažino, kai A. Šeštakauskas jau buvo statybos ministro pavaduotojas. Jonavos statybos trestui, kur dirbo A. Jarašiūnas, tuomet buvo sunkūs laikai: po valdytojo Remigijaus Toleikio žūties trestui vadovavo laikini vadovai. Buvo nuspręsta sujungti du trestus, kurie statė chemijos pramonės objektus – Jonavos ir Kėdainių gamyklas. „Į mano kabinetą atėjo A. Šeštakauskas – buvęs kolega, dabar – ministro pavaduotojas. Paprašęs, kad persėsčiau į kitą kėdę, jis atsisėdo į manąją. Sako – čia sėdėjau kone dvejus metus“, – apie susitikimą, po kurio užsimezgė bičiuliškas ryšys, pasakojo A. Jarašiūnas.

A. Šeštakauską ir A. Butkų sieja apie 40 metų bendrystės, kuri prasidėjo „Kauno statybos“ laikais ir sutvirtėjo A. Šeštakauskui tapus

LSA prezidentu, o A. Butkui – viceprezidentu. A. Butkus jį vadina savo mokytoju, iš kurio mokėsi, kurio pavyzdžiu sekė.

Iš A. Šeštakausko mokėsi ir Rimantas Taraškevičius, ilgametis Klaipėdos miesto meras ir įmonės „Klaipėdos monolitas“ bendrasavininkis, LSA Prezidiumo narys: „Vadovui reikia suburti stiprią komandą, matyti ją ir girdėti, nes vienas nieko nepadarysi. Nors jis vadovavo Asociacijai, o aš savivaldybei, bet abiem atvejais svarbu turėti tikslą, žinoti, ką daryti ir kodėl to reikia. Tai buvo dalykai, kurių mokiausi iš prezidento.“

Aukšto lygio vadovai patys prisiima atsakomybę už sprendimus ir veiklos pasekmes.

Du LSA prezidentai – A. Šeštakauskas ir D. Gedvilas

Dalius Gedvilas į A. Šeštakauską paprastai kreipiasi vadindamas

Prezidentu, nes gerbia jį kaip asmenybę, kaip žmogų, kuris daug nuveikė, kad stiprėtų statybų sektorius, kuris jam yra ir mokytojas.

Vaidotas Šarka savo mokytojais – be mamos – laiko profesorių Edmundą Kazimierą Zavadską ir A. Šeštakauską, kuris jį pakvietė dirbti į LSA, suteikė galimybę imtis naujų dalykų, mokėjo išklausyti. Ir leido klysti.

„Prezidentas visada buvo dėmesingas žmonėms, jam buvo svarbios įmonės ir bendravimas su jomis. Jam visada buvo svarbu išklausyti visų pusių ir tik tuomet ieškoti sprendimo, jam buvo svarbi partnerystė, buvo svarbu visus sodinti prie stalo ir tartis. Ir jam pavyko suburti bendruomenę“, – vardija V. Šarka prezidento darbo principus, kurių buvo mokomas, kuriuos stengiasi naudoti ir savo veikloje.

Vadovui reikia suburti stiprią komandą, matyti ją ir girdėti, nes vienas nieko nepadarysi.

LSA prezidiumo posėdis. Dešinėje – A. Šeštakauskas

„Gera ir lengva buvo dirbti kartu“

„Pirmasis susitikimas su Adakru Šeštakausku buvo pokalbis dėl darbo Asociacijoje – ieškojo administratorės. Šiame susitikime jis pasitiko draugiškai nusiteikęs, kalbėjo labai atvirai ir tiesiai, be jokių suktybių, koks tai būtų darbas, kas yra Asociacija, kad jo vadovavimo kadencija yra 4 metų ir jau įpusėjusi, kad negali garantuoti ilgalaikio darbo, bet tuo pačiu pasakė, kad tiki Asociacijos veikla, tiki, kad ir jam baigus vadovauti, LSA ir toliau gyvuos, vystys veiklą. Man pasisekė – dirbau su Adakru Šeštakausku 6 metus – 2007–2013-aisiais“, –pasakojo buvusi LSA administratorė Asta Gurkšnytė.

Dienų ir laikotarpių buvo įvairių. 2008 m. prasidėjo sunkmetis, stipriai paveikęs statybą, bet prezidentas niekada neperkėlė darbuotojams įtampos, blogos savo nuotaikos. Jis visada ieškojo sprendimų, planavo, skaičiavo, kalbėjo, derino su darbuotojais ir vertino juos, sumaniai motyvuodamas jauną kolegą, dar studentą, siekti toliau, drąsino padirbėti gamyboje. Esant reikalui, „paauklėdavo“

darbuotojus, bet dalykiškai, su humoru – turėjo puikų humoro jausmą. Visuomet su kolektyvu sėsdavo prie kavos puodelio Kalėdų, Velykų, Naujųjų metų proga, dalindavosi prisiminimais iš ilgametės ir turtingos darbinės patirties. Jis pažinojo gausybę vadovų, mokėjo bendrauti su įvairiais žmonėmis.

Darbuotojai prezidentą mini kaip be galo atsakingą žmogų, kuris kruopščiai ruošdavosi susitikimams, posėdžiams, visuotiniams Asociacijos narių susirinkimams ir Statybininkų dienos šventės renginiams. Ne visada, atvirai pripažįsta A. Gurkšnytė, buvo lengva dalyvauti pirmadienį 8 valandą ryto darbuotojų susitikime – savaitės darbų aptarime, o prezidentas visada būdavo pasiruošęs, išnagrinėjęs ir susirašęs klausimus, paruošęs užduotis – kada ir spėjo pastebėti ir susirašyti, pagalvodavo ne vienas.

„Taip šalia dirbdama ir stebėdama išmokau planuotis darbus, užduočių atlikimą, organizuoti renginius. Šiandien, kai kituose kolektyvuose ar ilgamečių statybininkų susitikimuose sulaukiu pagiriamųjų žodžių, žinau, kad vienas iš žmonių, kuriems esu dėkinga už tai, kad išmokė dirbti, turėti vertybes ir jas išlaikyti, yra Adakras, –prisipažįsta A. Gurkšnytė. – Jis žodžio ir pareigos žmogus, ką sutaręs, būtinai turėdavo ištesėti arba visuomet atsiprašydavo, paaiškindavo, jei dėl svarbių aplinkybių negalėdavo atlikti. Tai vadovas, kuriam vadovauti reiškė didelę atsakomybę, o ne garbę. Gera ir lengva buvo dirbti kartu.“

Darbuotojai matė, kaip labai prezidentas vertino šeimą, šeimos vertybes, kaip didžiavosi vaikais ir anūkais.

Dienų ir laikotarpių buvo įvairių. 2008 m. prasidėjo sunkmetis, stipriai paveikęs statybą, bet prezidentas niekada neperkėlė darbuotojams įtampos, blogos savo nuotaikos.

Darė įtaką Lietuvos banko valdybos sprendimams

Autoritetu A. Šeštakauskas buvo ne tik statybininkams. Jį gerbė, jo nuomonės klausė ir kitų sričių atstovai, kuriems buvo svarbu žinoti statybos sektoriaus situaciją, poziciją, pasekmes.

Nuo 1993 m. gruodžio iki 1998 m. pabaigos A. Šeštakauskas buvo Lietuvos banko valdybos nariu. Kaip pasakojo tuomet Lietuvos banko valdybos nariu, vėliau – valdybos pirmininku buvęs Reinoldijus Šarkinas, valdybos posėdžiuose, priimant sprendimus, dalyvaudavo įvairių institucijų, organizacijų atstovų. A. Šeštakauskas atstovavo statybos sektoriui. „Jo dalyvavimas valdyboje buvo labai naudingas, svarbi jo patirtis ir autoritetas, įgyti statybos sektoriuje. Valdybai buvo svarbu išgirsti, kaip vienoks ar kitoks sprendimas paveiks verslą, kiek naudingas arba nenaudingas bus, nenukrypstant nuo Lietuvos banko tikslų, – pasakojo R. Šarkinas. – Tai buvo autoritetingas, draugiškas žmogus, su kuriuo buvo malonu dirbti, su kuriuo galima buvo kalbėti bet kokiomis temomis. Lietuvos banko valdyboje jis buvo gerbiamas ir naudingas žmogus.“

Valdybai tekdavo priimti ir nepopuliarių sprendimų, ne visada buvo galima rasti tokių, kurie tenkintų visas suinteresuotas puses. Tačiau A. Šeštakauskas gebėjo išlikti diplomatiškas visose situacijose. Jo įžvalgos, pastebėjimai, informacija visada būdavo naudingi, nes tai buvo apgalvoti, argumentuoti pasiūlymai, nuodugniai išanalizuoti klausimai – jis buvo patyręs ir kompetentingas statybos sektoriaus atstovas.

Kaip sakė R. Šarkinas, užteko trumpai pabendrauti, kad suvoktum, jog A. Šeštakauskas yra lyderis, todėl nesistebėjo, kad Lietuvos statybininkų asociacijai vadovauja būtent A. Šeštakauskas.

IV DALIS

BENDRUOMENĖS TELKIMAS

Adakras Šeštakauskas

Statybininkų dienos šventė tapo reikšminga visam sektoriui

LSA sukūrimas buvo labai svarbus faktorius statybos sektoriui, kuriant verslo aplinką, atstovaujant sektoriui įvairiais lygiais. Tačiau nė kiek ne mažiau tapo svarbus bendruomeniškumas.

A. Šeštakauskas dėjo daug pastangų, kad būtų įteisinta Statybininkų diena: teko metų metus varstyti Seimo narių kabinetų duris, kol 2000-iais metais Statybininkų diena buvo įtraukta į valstybės atmintinų dienų sąrašą. Ši šventė tapo svarbiausiu metiniu LSA bendruomenės renginiu, kurio dalyvių skaičius nuolat auga. Tai yra proga geriausiems sektoriaus darbuotojams – nuo paprasto darbininko iki aukščiausio lygmens vadovo – padėkoti už darbą, įteikti apdovanojimus. Statyboje dirbantiems žmonėms apdovanojimus skiria ne tik Asociacija, bet ir LR

Žmonėms svarbūs socialiniai ryšiai, galimybė pasibūti su savais, pagaliau – turėti, kur išeiti. Ir žmonėms visada svarbus asmeninis dėmesys.

Statybininkų dienos šventė Rumšiškėse. 2006 m. rugsėjis

Statybininkų dienos šventė Vilniuje. 2000 m. rugsėjis

Statybininkų dienos šventė Rumšiškėse. 2006 m. rugsėjis

Statybininkų dienos šventė

Statybininkų dienos šventė Prienų rajone

Statybininkų dienos šventė Klaipėdoje

Iš kairės: A. Šeštakauskas, A. Vapšys, A. Pavalkis, J. Laiconas, A. Butkus, J. Stražnickas

Statybininkų dienos šventė Prienų rajone

Iš dešinės: premjeras A. Kubilius, A. Šeštakauskas

Seimas, LR Vyriausybė, įvairios ministerijos, Lietuvos pramonininkų konfederacija ir kt. Geras darbininkas, brigadininkas – A. Šeštakauskui visada buvo pavyzdys, sumanus darbų vadovas, įmonės specialistas ar šeimininkas – autoritetas. Jiems prezidentas teikė padėkos raštus, segė Garbės statybininko ženklus, Profesijos riterio ir kitus apdovanojimus.

Statybininkų dienos šventėje nuolat dalyvaudavo ir karjerą baigę įmonių vadovai, A. Šeštakauskui pabaigus aktyvią veiklą, susibūrę į Statybos vadovų veteranų klubą.

Statybos sektoriaus atstovai šią šventę vertina kaip galimybę pabūti kartu, pajusti bendruomeniškumo dvasią, pasikalbėti, pabendrauti su kolegomis. Kaip sako įmonės „Darbasta“ valdybos pirmininkė Violeta Laurinavičienė, žmonėms svarbūs socialiniai ryšiai, galimybė pasibūti su savais, pagaliau – turėti, kur išeiti. Ir žmonėms visada svarbus asmeninis dėmesys. Vadovų jubiliejų proga ar įmonėms minint veiklos sukaktis, prezidentas visada rasdavo laiko pasveikinti kolegas. Už tą dėmesingumą jį gerbė ir mylėjo, nes žmonės žinojo, kad apie juos galvoja, kad jie yra svarbūs, kad jie yra bendruomenės dalis.

Laikas dirbti ir laikas švęsti.

Iš kairės: A. Nekrašius, A. Šeštakauskas, R. Sakalauskas, A. Butkus

Statybos vadovų veteranų klubas. Statybininkai iki gyvos galvos

A. Šeštakauskui baigus karjerą, Asociacijos bendruomenė jam suteikė Garbės prezidento vardą, o po metų įkūrus Statybos vadovų veteranų klubą, jis tapo šio klubo vadovu.

Statybos vadovų veteranų klubas jungia karjerą baigusius LSA įmonių, mokslo įstaigų vadovus. „Prie stalo sėdasi patirtis“, – taip apie Statybos vadovų veteranų klubo susitikimus sako Algis Gudavičius. Tai yra žmonės, kurie nori pasidalinti savo sukaupta patirtimi, aptarti savo darbus, aktualijas ir siūlyti sprendimus. Ką jaunystėje į galvas įkalė, juokauja patys, to nepavyksta išmesti, nes statybai atiduotas visas gyvenimas.

Veteranai kartu susirenka kelis sykius per metus, rengia ekskursijas. Asociacijos bendruomenė savo veteranus kviečia į visus renginius, nes tai yra „statybininkai iki gyvos galvos“.

Statybos vadovų veteranų klubas Statybininkų dienos šventėje Birštone. 2021 m.

A. Šeštakauskas subūrė bendruomenę, kuri ne tik sprendžia sektoriaus problemas, aktyviai dalyvauja kuriant teisinę ir verslo aplinką. Tai yra bendruomenė, kuri brangina galimybę būti kartu ne tik aktyviai veikiant, bet ir baigus karjerą. Veteranai su pagarba ir meile kalba apie dabar Garbės prezidentą A. Šeštakauską ir dabartinį LSA vadovą D. Gedvilą, kuriam šias pareigas patikėjo jų prezidentas.

Du dešimtmečius jo veiklos ir įtakos laukas buvo statybų žmonės, kurių daugelį pažįsta kaip penkis savo pirštus nuo jaunystės. Tik paminėk pavardę: „Su juo eičiau į žvalgybą, o su juo ne“, – mėgdavo sakyti.

Ką jaunystėje į galvas įkalė, juokauja statybos veteranai, to nepavyksta išmesti, nes statybai atiduotas visas gyvenimas.

Iš kairės: J. Laiconas, A. Šeštakauskas, A. Ziminskienė, A. Jaras. 2018 m. rugsėjis

Iš kairės: A. Butkus, V. Kavaliauskas, A. Jarašiūnas, A. Nekrašius.

Kolegos dalijasi prisiminimais apie A. Šeštakauską. 2023 m.

Jis jautrus, nors ir stengėsi to neparodyti. Išgirdęs apie buvusio kolegos, bendradarbio mirtį, jautė pareigą pareikšti užuojautą, atsisveikinti. Skaudžiai išgyvendavo, kai artimas, rodos, pačiame jėgų žydėjime palūžta ir pasirenka pasitraukti iš gyvenimo. Būta tokių netekčių. Tada klausdavo savęs ir kitų – kodėl? Nors žinojo, kad atsakymo nebus.

„Porą kartų teko regėti jo reakciją ypač sunkią valandą, kai suskambus telefonui, išgirdo trumpą „nebėra“. Tokiomis akimirkomis klausė pats savęs ir kitų – kodėl palūžta žmogus? Regis, nieko netrūko, visas gyvenimas prieš akis. Po to tyla už durų“, – prisimena J. Stražnickas.

Statybos vadovų veteranų klubo kalėdinis susitikimas. Kairėje – LSA prezidentas D. Gedvilas

V DALIS

ASMENYBĖS BRUOŽAI

Adakras Šeštakauskas

2014 m. LSA garbės prezidentui Adakrui Šeštakauskui buvo suteiktas „Lietuvos šviesuolio“ vardas

Iškilių organizacijų vadovai paprastai yra ramūs, santūrūs, jiems būdingas asmeninio kuklumo ir profesinio valingumo derinys.

James C. Collins

VLyderystė ir vertybės

eikti čia ir dabar yra svarbu dėl daugelio priežasčių: efektyvaus rezultato, įtakos, susitelkus į veiksmus čia ir dabar, galima lengviau pasiekti savo tikslus ir įgyvendinti projektus. Tačiau lyderiui reikia kur kas daugiau – jis turi žiūrėti į ateitį, matyti toli už horizonto. Profesorius Žygimantas Rudžionis, prisimindamas telefoninius pokalbius su A. Šeštakausku, sako, kad tai buvo ne šiaip sau skambučiai. Tai būdavo ramus aptarimas, kai suvoki, kad pašnekovas galvoja apie ateitį, apie šalies gerovę.

Kaip sako R. Dargis, ateities tarsi Vanga, aiškiaregė iš Bulgarijos, nenumatysi. Tam reikia gilaus žinojimo, kurį suteikia praktika, nuolatinis domėjimasis, analizavimas, bendravimas su srities ekspertais, atvirumas naujovėms. Lyderis turi būti profesionalas, gerai žinantis, ką ir kodėl daro.

„Lyderystė primena medį: matai šakas, bet nematai giliai ir plačiai išsikerojusių šaknų, kurios syvus, gaivinamąją jėgą ima iš gelmių, –sakė R. Dargis. – Kai nori ko nors pasiekti, gauti reikšmingų rezultatų, turi būti pats geriausias savo srityje. Adakras buvo statybos sektoriaus profesionalas, kuris suvokė ne tik procesus, statybos ekonomiką, valdymą, bet ir sektoriaus reikšmę valstybėje.“

Svarbi lyderio bruožų dalis – jo vertybių sistema, nes ji nulemia, kaip lyderis elgiasi, kokius sprendimus priima ir kaip vadovauja.

„Jo vertybių skalėje žmogiškumo matas užėmė svarbią vietą. Pamenu – Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Bronislovas Lubys atvažiavo pasveikinti jubiliejaus proga vieną kolegą, pats už vairo, mažute „Smart“ mašinėle. Po to klausė – ar tu, Juozai, matei?

Ne kartą buvo galima justi, kaip didžiuojasi ne tik savo vyrais, bet ir moterimis, kurių paprastai nebuvo daug, kai šie suvažiuodavę į metinius susirinkimus – pasipuošę, jaučiantys savo vertę, kai pats vykdavo juos pasveikinti ar kitomis progomis – ar matei? – prisimena J. Stražnickas. – Ir priešingai. Palydėdavo sarkastiška šypsenėle, kai vienas kitas pernelyg įsismaginęs nevengdavo pasipuikuoti savo sėkme. Tokiais atvejais atlaidžiai tarstelėdavęs – „jis tikriausiai turėjo sunkią vaikystę“. Priimdavęs kaip asmeninį įžeidimą sau pačiam, kai išgirsdavo negražiai kalbant apie profesijos kolegą, nebūtinai Asociacijos narį, o ypač, kai jie patys „paliedavo pieną“, netesėdami žodžio, nuvildami savus žmones ar užsakovus. „O rodėsi, toks patikimas, nors eik į žvalgybą“. Tų, su kuriais pats eitų į žvalgybą, buvo ir išliko tik keletas. Atrankos sietas savai aplinkai buvo ypač tankus, nors atsakydamas į „Verslo žinių“ klausimus apie asmenybę ir asmenybes, tokių didelių reikalavimų nekėlė: „Aš asmenybe laikyčiau kiekvieną aukštos kvalifikacijos, padorų, tvarkingą ir darbštų žmogų“, sakė. „Nėra žmogaus be šešėlio, lydi jis ir mane, gal net didesnis nei ūgis“, – palydėjo pasvarstymą šypsena.“

Svarbi lyderio bruožų dalis – jo vertybių sistema, nes ji nulemia, kaip lyderis elgiasi, kokius sprendimus priima ir kaip vadovauja.

Santykiai su akademine bendruomene

A. Šeštakauskas buvo aukštas pareigas užimantis, įtakingas ir žinomas žmogus. Ir tuo pat metu, profesoriaus R. Ginevičiaus žodžiais, geras, maloniai bendraujantis, doras ir kuklus. Jeigu žmogus yra išbandomas valdžia, tai A. Šeštakauskas šį išbandymą išlaikė. Asociacijos veikla, pasiekimai buvo tai, kuo jis didžiavosi, bet savo indėlio nedemonstravo, pateikdavo tai tarsi savaime suprantamą, būtiną dalyką.

„Tai buvo lyderis, kuris ne šaukė, bet ramiai, apgalvotai kvietė visus darbui. Akademinė bendruomenė jį gerbė už racionalų bendravimą, pagalbą sprendžiant klausimus, įdėmiai išklausant pasiūlymus. A. Šeštakauskas buvo Kauno technologijos universiteto, tuomet Kauno politechnikos instituto, absolventas“, – sakė profesorius Ž. Rudžionis.

A. Šeštakauskas buvo dėmesingas akademinei bendruomenei, paprašytas, visada pareigingai atsiųsdavo atsiliepimą, išreikšdavo nuomonę, dalyvaudavo universitetų renginiuose. Akademinės bendruomenės atstovai vertino jo išprusimą, jis buvo plataus akiračio, su juo buvo galima diskutuoti įvairiomis temomis. Kaip yra pastebėjęs prezidento kolega iš ministerijos laikų A. Sinevičius, jis buvo iš tos kartos, kuri užaugo ant knygų. Nuo A. Šeštakausko spinduliavo erudicija.

Matyti rezultatą ir gebėti formuluoti tikslus

A. Šeštakauską šalia jo buvę žmonės pažino kaip vadovą, kuris geba matyti rezultatą, todėl geba formuluoti tikslus ir įtraukti į veiklą jų siekiant. Toks jis buvo vadovaudamas didelės apimties statybų projektams, toks buvo ir būdamas LSA prezidentu.

„Algirdas Vapšys, Algirdas Brazauskas, Adakras Šeštakauskas buvo talentingų vadovų karta, – sakė Vytautas Elenbergas, 1978–1996 metais dirbęs Statybos ministerijoje. – Adakras buvo lyg orkestro dirigentas, jam reikėjo diriguoti stambiems objektams, jis nelindo į smulkias detales.“

Pasitarimuose ministerijoje, neišlaikius įtampos, būdavo ant grindų tėškiami ir laikrodžiai. A. Šeštakauskas buvo kitoks vadovas – ramus, santūrus. Išsireikalauti tinkamai, laiku atliekamo darbo jis gebėjo nekeldamas balso, rasdavo būdą, kaip prieiti prie žmogaus. Būdavo, pagiria už tvarkingumą, ir lyg tarp kita ko pastebi, kad „šįkart dar kažką gal reikia pataisyti“. Rasdavo kaip susikalbėti ir su tokiais, kurie atkakliai priešgyniaudavo. Vienas tokių atvejų, kurio liudininku tapo

V. Elenbergas, buvo pasitarimas pas A. Šeštakauską. Žmogus jį įtikinėjo, kad pavedimo atlikti aptariamą darbą neturėjęs. A. Šeštakauskas atverčia aplanką ir klausia, ar čia jo „žemaitiškas parašas“. Vėliau vyriškis sakė, kad taip mandagiai jo dar niekas nebuvo sukritikavęs. A. Šeštakauskas gebėjo surasti taiklius žodžius. Aplinka gerbė jo aštrų protą, gebėjimą matyti perspektyvą, inžinerinę nuovoką, jam prabilus tapdavo aišku, kad tai yra kompetentingas žmogus.

Sovietmečio statybose svarbiausi buvo skaičiai, objektų atidavimai vertinti iki metų pabaigos, surinkti visi atsakingų asmenų parašai. Tuomet atrodė, kad kitaip negali ir būti. Žvelgdamas atgal, A. Nekrašius sakė, kad vis tik buvo žmonių, kurie aiškiai suvokė, kokia iškreipta sistema, orientuota į skaičius, demonstravimą, o ne į realų rezultatą. Ir vienas jų buvo A. Šeštakauskas, tiesiog reikėjo gerai jo klausytis, kad tai suvoktum.

Vienas iš A. Šeštakausko vadovavimo principų – darbų, veiklos planas, kuris leido vadovauti ir darbus atlikti nesiblaškant. Iš visų jis reikalavo atsakingumo: kas sutarta, tas turi būti padaryta. Tačiau nebuvo beatodairiškai užsispyręs: jei matė, kad procesai dėl kokių nors priežasčių nevyksta, ėmėsi kito plano, nes paprastai turėdavo kelis variantus, atrinkdavo racionaliausią konkrečios aplinkybės variantą. Paprastai vadovams gresia paskęsti informacijos, detalių gausoje ir priimti neteisingus sprendimus. A. Šeštakauskas to išvengė, nes gebėjo matyti ne tik tiesiogines, bet ir netiesiogines pasekmes, sprendimą priimdavo atsižvelgdamas į perspektyvą, į ilgalaikius rezultatus, todėl rasdavo kelius, kaip jų pasiekti.

Vadovavimo principais besidomintys žmonės yra girdėję frazę „geras – puikaus priešas“. Tačiau A. Šeštakauskas laikėsi priešingos pozicijos, sakydamas, kad kaip tik puikus yra gero priešas. To jis mokė ir V. Šarką, argumentuodamas, kad darant puikiai, todėl ir ilgiau, gali nespėti – „tada nebereikės ir to puikiai“. Jam buvo būdingas itin praktinis požiūris, o esmę nusakydavo keliais žodžiais.

Taiklūs pastebėjimai ir humoro jausmas

Humoras dažnai reikalauja protinio lankstumo, žinių ir gebėjimo analizuoti situacijas iš neįprastų perspektyvų. Tad gali prireikti išmanaus žinių pritaikymo, paralelinių asociacijų ir kritinio mąstymo.

Humoras gali būti efektyvi priemonė problemoms spręsti ar stresui mažinti. Žmonės su aukštu intelektu gali kurti humoristines situacijas, kad lengviau išspręstų sudėtingas problemas ar įveiktų stresą. A. Šeštakauskas puikiai gebėjo naudotis šiais įrankiais. Jo subtilūs pajuokavimai, kaip liudijo daugelis jo kolegų, artimų žmonių, leisdavo atsipalaiduoti ir jaustis ramiau, laisviau.

Buvo momentų, kai humoras, taiklūs pastebėjimai leisdavo jam išsisukti iš keblios padėties. „Vyko pasitarimas, dalyvaujant lietuvių bendruomenių užsienio šalyse atstovams. Buvo tariamasi, ką daryti, kad daugiau specialistų, darbininkų, tarp jų ir statybininkų, grįžtų į Lietuvą, o ne išvyktų iš jos. Bekalbant Vilijai Blinkevičiūtei, tuomet socialinės apsaugos ir darbo ministrei, kažkas metė repliką klausdamas, kiek ji uždirba. Mažumėlę sutrikusi, ji atsakė, kad ne daugiau už statybininkus, kurie, kaip ji esą girdėjusi, ir 5 tūkst. litų gauna. Ir pasisukusi į A. Šeštakauską, lyg ir prašė patvirtinimo klausdama, ar ne taip? Šis nesutriko ir atsakė vienu sakiniu: „Matote, ministre, statybininkui reikia turėti profesiją“, suprask, ministras – ne profesija. Salėje nuošė juoko banga“, – pasakojo J. Stražnickas.

Žmonės su aukštu intelektu gali kurti humoristines situacijas, kad lengviau išspręstų sudėtingas problemas ar įveiktų stresą.

Iš kairės: A. Minkevičius, P. Kuisys ir A. Šeštakauskas

„Unaravas“ žmogus

Vienas iš pirmųjų Antano Minkevičiaus, ilgamečio įmonės „Grinduva“ vadovo, ir A. Šeštakausko pokalbių buvo ne pats maloniausias. Tai buvo apie 1979 m. A. Minkevičius tuomet buvo Alytaus statybos tresto vyriausiasis inžinierius ir pavadavo sergantį tresto valdytoją. Šeštadienį jam į namus paskambino A. Šeštakauskas, tuomet – statybos ministro pavaduotojas ir išsakė nepasitenkinimą, kad jo, atvykusio pasidomėti statomais objektais, nepasitinka vadovai. A. Minkevičius apie ministro pavaduotojo vizitą nežinojo, nes išvakarėse nebuvo darbe, tad nerado sekretorės raštelio apie būsimą vizitą. Vėliau jiedu susidraugavo, kartu medžiojo, žvejojo, bendravo šeimomis, ir, kaip sako A. Minkevičius, atitiko kirvis kotą. Tačiau nė vienas niekada neužsiminė apie įvykusį telefoninį pokalbį.

1990 m. balandį prasidėjus Rusijos blokadai, kuri truko 75 dienas, šalies statybos sektorius ir Statybos ir urbanistikos ministerija ieškojo būdų, kaip Lietuvai gauti būtinų žaliavų. A. Šeštakauskas tuomet dirbo ministerijos vyriausiuoju statybininku. Susitikimo ministerijoje metu jis ragino nenuleisti rankų ir ieškoti būdų, kaip apeiti blokadą ir žaliavas vežti privačiai, įmonėms. Jis pasiūlė A. Minkevičiui pasinaudoti

savo ryšiais su Čerepoveco (Rusijos Vologdos sritis) metalurgijos kombinatu ir mainais į statybos paslaugas gauti šaliai metalo.

A. Minkevičius į Lietuvą metalą vežė vagonais, kas dvi savaites

sukardamas 1,3 tūkst. km pirmyn ir atgal. Tačiau juo ėmė domėtis vadinamieji Kauno berniukai, reikalaudami savo dalies: jiems teko atiduoti vieną vagoną metalo. Važiavo lietuviai ir į Baltarusiją, kur iš tuometinių tarybinių ūkių parsiveždavo kuro.

Kai buvo įkurta „Grinduva“, netrukus ji taip pat tapo LSA nare, o jų santykiai tapo bičiuliški, artimi. Tragiškomis aplinkybėmis mirus vienam iš LSA įmonių vadovų, prezidentas prašė A. Minkevičių prižiūrėti įmonę, patarti jaunam vadovui. Prezidentui rūpėjo įmonės, jų vadovai, jų likimai. Ištikus ekonominei krizei, jis taip pat skambino savo bičiuliui, klausdamas, kaip jų mažai įmonei pavyko ištverti krizę, kai daugelis kur kas didesnių, stipresnių įmonių neatlaikė išbandymo. Jis dažnai skambindavo į Alytų A. Minkevičiui – draugiškai pasišnekučiuoti, pasitarti.

Prezidentas, A. Minkevičiaus žodžiais, buvo ir „unaravas“ –jei su juo kalbėsi kategoriškai, jis atsakys tuo pačiu. Ir stengėsi nepasiduoti problemoms, kylančioms dėl amžiaus. Statybos vadovų veteranų klubas, kuriam pabaigęs karjerą vadovavo A. Šeštakauskas, nuvyko pasidairyti po Gdanską. Kolegos matė, kad prezidentas turi sveikatos problemų, tačiau nesileido įkalbamas apžvalgos ratą palikti sveikesniems, jaunesniems. Pramoga baigėsi nelinksmai – kolegos jį parvedė paėmę už parankių, sunkiai paeinantį.

„Adakras buvo geras LSA vadovas, ambicingas žmogus. Jį visada palaikė Asociacijos senbuviai, jis gebėdavo rasti bendrą kalbą“, – sakė A. Minkevičius.

Kaip nebūti senam ir sustabarėjusiam

„Anuomet buvo geriau, mūsų laikais jaunimas buvo geresnis“ –tai yra klišės arba testas, kuris leidžia greitai nustatyti, kiek žmogus pasenęs – ne kiek jam metų, o kiek žmogus senas viduje.

Su A. Šeštakausku darbo reikalais bendravę žmonės sako niekada nepajutę jo nostalgijos praeičiai. Nors ryškią karjerą jis padarė anoje santvarkoje, planinės ekonomikos sąlygomis, laisvąją rinką, R. Dargio

Pirmoje eilėje iš kairės: Adakras Šeštakauskas, Viktoras Lukoševičius, auklėtojas Ignas Burneika, Slučka; antroje eilėje: Juozas Jarašiūnas, Saulius Gudžiūnas, Alvydas Slučka, Arimantas Račkauskas, Gediminas Kristanaitis, Kriščiūnas; trečioje eilėje: Raimundas Janušauskas, Benas Čikotas, Pranas Sutkus, Edvardas Rinkevičius. 1987 m. gegužė

pastebėjimu, jis priėmė kaip išlaisvintą žmogaus energiją, iniciatyvą, aktyvumą, verslo savininkų lyderystę. Jis buvo atviras naujovėms, domėjosi inovacijų nauda įmonėms, nes siekė didžiausio ekonominio efekto. Taip istoriškai susiklostė, kad Lietuvos statybininkams buvo gerai pažįstamos Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos rinkos, kuriose jie ieškojo galimybių užsidirbti, tačiau kilo realių grėsmių negauti mokėjimų už atliktą darbą, neveikė draudimas ir nebuvo jokių garantijų. Todėl lietuviai ėmė dairytis į civilizuotas, patikimas rinkas. A. Šeštakauskas palaikė iniciatyvas įmonių, kurios ėmė statybos paslaugas eksportuoti į Europą, Skandinaviją.

Skandinavijos minimalus atlyginimas tuomet buvo lietuvių statybininkų išsvajotas maksimumas. Kaip sakė „Staticus“ vadovas Vytautas Vankevičius, įmonė tikėjosi sėkmės ir nutarė eiti į nežinomą rinką. Bet tuo pat metu buvo ir abejonių, todėl jis tarėsi ir kalbėjosi su Asociacijos prezidentu, kuris drąsino žengti naują žingsnį.

V. Vankevičius mielai užsukdavo į Asociaciją pas A. Šeštakauską, nes bendravimas su juo visada suteikdavo pozityvumo, leisdavo pasijusti savu. V. Vankevičius, dabar LSA viceprezidentas, džiaugiasi, kad šią, kaip ir daugelį kitų, A. Šeštakausko savybę perėmė D. Gedvilas.

Mielai su A. Šeštakausku bendravo ir jauni kolegos, ir studentai, nes jis gebėjo sukurti atmosferą, kurioje jauni žmonės nejautė įtampos, ant jų negulė prezidento autoriteto našta. „Kai pradėjau bendrauti su prezidentu, man buvo vos per 30, o jis buvo vyresnio amžiaus, bet niekada nejaučiau įtampos dėl amžiaus skirtumo, priešingai – greitai atsirado tarpusavio supratimas. Jis gebėjo jauno žmogaus nepatyrimą paversti mokėjimu, žinojimu, patirtimi. To pasimokiau iš prezidento: bendraudamas su jaunesniais žmonėmis, stengiuosi bendrauti taip, kaip su manimi bendravo jis“, – sako „Akmenės cemento“ vadovas Artūras Zaremba.

Ir užmegzti ryšius, ir juos palaikyti

A. Šeštakauskas vertino žmones, su kuriais bendravo. Jis mokėjo užmegzti ir palaikyti ilgalaikius santykius.

Kauno politechnikumą baigę studijų draugai ryšius palaiko iki šiol –nuo pat 1953-ųjų. Kaip sakė vienas iš bendramokslių, Kauno meras (1992–1995) A. Račkauskas, jie visada palaikė broliškus santykius,

Kurso draugų susitikimas, praėjus 45 metams po politechnikumo baigimo. 2002 m.

Iš kairės: D. Gedvilas, A. Šeštakauskas, K. Vanagas, A. Butkus. 2014 m. spalis

A. Šeštakausko 75-erių metų gimtadienio šventė su politechnikumo laikų draugais. 2013 m.

Statybininkų dienos šventė. Kairėje – A. Šeštakauskas. 2000 m. rugsėjis

Kauno politechnikumo bendramokslių grupės susitikimas, praėjus 50 metų po baigimo. 2007 m. birželis

skubėdavo į pagalbą, kam jos reikėjo. Kai A. Šeštakauskas, grįžęs iš armijos, nutarė studijuoti KPI, kreipėsi į draugus prašydamas padėti su studijų darbais. Tokie buvo jų santykiai visą gyvenimą.

Ne vienas A. Šeštakausko kolegų tapo jo šeimos draugais.

A. Šeštakauskas ir J. Laiconas priklausė viceministrų klubui „Šešupė“, kartu medžiojo, tad susiėjimuose prisimindavo, kaip išlenkę vieną kitą taurelę, dalyvaudavo šerno šermenyse. Tačiau A. Šeštakauskui labiau patiko ne medžioti, o pabūti gamtoje. Tad ne vienerius metus jis buvo tituluojamas humaniškiausiu medžiotoju. Jųdviejų žmonos buvo baigusios ekonomikos studijas ir abi dirbo maisto prekybos srityje, tad taip pat turėjo bendrų temų pokalbiams.

A. Šeštakauskas vertino žmones, su kuriais bendravo. Jis mokėjo užmegzti ir palaikyti ilgalaikius santykius.

LSA susirinkimas. Iš kairės: J. Laiconas, A. Šeštakauskas ir Jonas Jakimavičius. 2002 m. birželis. Zigmanto Sabaliausko nuotr.

A. Šeštakauskas buvo autoritetas, visuomenėje žinomas aristokratiškų manierų žmogus. Todėl neretai su juo formalioje aplinkoje bendravusiems žmonėms reikėjo laiko priimti jį kaip draugą. Kaip prisimena Alvydas Kvedaravičius, „YIT Lietuva“ NT plėtros vadovas, pirmieji susitikimai neoficialioje aplinkoje, bendraujant šeimomis, vertė patirti įtampą, vien sėdėti ir klausyti. Ilgainiui įtampa išnyko, jie dažnai lankydavosi vieni kitų namuose, tačiau, A. Kvedaravičiaus žodžiais, bendraujant su aukštos kultūros, išsilavinusiu žmogumi, tinkamas elgesys buvo savaime suprantamas, privalomas.

Vaikai – investicija, o anūkai – dividendai

Su A. Šeštakausku artimiau bendravę žmonės žavėjosi juo, kaip šeimos žmogumi, jo rūpesčiu ir meile šeimos nariams.

R. Dargiui teko pabuvoti ne vienoje užsienio kelionėje sykiu su A. Šeštakausku. Nors paprastai tai buvo dalykinės kelionės, jos leido vieniems kitus pažinti iš kitos, nedarbinės pusės. Vienoje iš tokių kelionių vaikštinėjant po miestą, A. Šeštakauskas vis įeidavo tai į vieną,

A. Šeštakauskas su anūkais Akvile Nicole ir Adakru Jonu savo namuose Vilniuje. 2013 m. gruodžio 2 d.

tai į kitą parduotuvę, iš kurių išeidavo nešinas dovanomis anūkams: kam kepurė, kam pirštinės ar šalikas. Kai R. Dargis pasidžiaugė jo dėmesiu anūkams, A. Šeštakauskas paėmė jį už rankos ir ištarė, kad vaikai yra investicija, o anūkai – dividendai. Tai buvo maži dalykai, padarę milžinišką įspūdį ir atskleidę dar vieną jo pusę, kupiną meilės šeimai. „Jis ir man parodė, kad tai yra labai svarbu. Ir aš tuo taip pat dalinuosi su kitais“, – pasakojo apie netikėtas pamokas R. Dargis.

Panašiose situacijose prezidentą matė ir kiti. Violeta Laurinavičienė, „Darbasta“ valdybos pirmininkė, prisiminė kelionę į Prahą, kai jiedu irgi sykiu vaikštinėjo po parduotuves: viena pirko dovanas vaikams, kitas – anūkams. Tai buvo paprasti žmogiški dalykai, kurie aplinkiniams leido pažinti kitokį prezidentą – rūpestingą ir dėmesingą dieduką, kaip jį vadina anūkai, šiltą, lengvai bendraujantį žmogų.

VI DALIS

Jauna Adakro ir Aldonos Šeštakauskų šeima su pirmagime Daina

A. Šeštakausko tėvai – Boleslovas Šeštakauskas, kilęs iš 10 vaikų šeimos, ir Marijona (Grinkevičiūtė) Šeštakauskienė, kilusi iš 8 vaikų šeimos. Abu tėvai buvo kilę iš stambių ūkininkų.

Žmogaus santykiai su artimaisiais paprastai atliepia ir jo elgesį profesiniame gyvenime, atskleidžia jo vertybių, prioritetų sistemą.

Dukra Daina Ferguson: darbas buvo gyvenimo ašis ir pašaukimas

Nemaniau, kad bus taip sunku susikaupti ir parašyti apie sau artimą brangų žmogų Tėvuką, taip pas mus buvo įprasta vadinti, ypatingą ir pavadintą tikrai neįprastu vardu – Adakras.

Šiltas vaikiškas prisiminimas, kuris pirmas šovė į galvą: jis vedasi mane už rankos pasivaikščioti, garsiai švilpaudamas melodijas. Tuomet man atrodė, kad jis mane erzina, nes niekas aplinkui gatvėje nešvilpaudavo ar nedainuodavo. Dabar suprantu, koks jis buvo jaunas, laimingas ir atsipalaidavęs. Vėliau ir savo vaikus mėgdavau taip paerzinti.

Adakras su seserimi Aldona. 1939 m.

Laimingas tėvas su pirmagime dukra Daina. 1965 m.

1972 m. gegužę gimė sūnus Aidas.

Vytautiškės. Adakras stovi trečioje eilėje šeštas iš kairės (su petnešomis). 1949 m. gegužės 17 d.

O ko čia nešvilpauti, kai ne taip seniai po vestuvių į naują butą Kaune parsivežta mylima gražuolė žmona Aldona ir gyvenimas tik įgauna pagreitį. Iššūkiai darbe, neakivaizdinės studijos Kauno technologijų institute, šeimos padidėjimas – tik kelio pradžia.

Tradicinis giminių lankymas

Patys nuostabiausi vaikystės atsiminimai, kai kiekvieną vasarą per atostogas porą dienų skirdavo giminėms aplankyti. Pirmiausiai į Kauną, pas brolį Algimantą ir brolienę Marijoną, toliau – į Marijampolę pas seserį Aldoną su vyru Stasiu ir trimis vaikais: Algiu, Vilija ir Kęstu, o nuo ten – jau į Skersabalius pas Basevičius, į Kasauskus pas Salatkus, Daubarus, Guobius, pas Antanaičius į Babtus. Čia vis Tėvuko giminės, ne visus ir pamenu. Tai patys vasariškiausi atsiminimai, kvepiantys obuoliais, medumi su sūriu, vėsa ir švara užėjus į trobą. Iš namų išvažiuodavome su lauktuvėmis ir grįždavome su derliaus lauktuvėmis.

Bendrystė ir draugystė tėvui visada buvo svarbi ne tik darbe, bet ir šeimoje.

1962 m. spalio 6 d. A. Šeštakauskas vedė Aldoną Salomėją Kunickaitę ir pasiprašė perkeliamas į Kauną.

Pakeliui būtinai užveždavo į Krosną. Namo, kuriame gimė, vietoje, greta bažnyčios, dabar stovi benzino kolonėlė. Gyvenant Kaune, o vėliau ir Vilniuje, pas mus trumpesniam ar ilgesniam laikui apsistodavo ir mokslo siekiančios giminaičių atžalos.

Kaune, Panemunėje, lankydavome tėvo mamos seserį Juliją Silickienę, įspūdingą literatūros mokytoją mediniame name su rožėmis apsodintu kiemu. Pas ją susitikdavome ir su vienmečiu tėvo pusbroliu Vidu Siliūnu, jo žmona ir dukra. Vido pirmi atsiminimai apie Adakrą – kai jų šeima 1944 m. slėpėsi nuo fronto Šeštakauskų namuose.

Vido tėvo Jurgio lemtis tragiška, jis nužudytas Stalino lageryje Komos respublikoje. Vėliau šie giminiški ryšiai išaugo ir į tikrą dviejų intelektualių žmonių draugystę. Skirtingų sričių profesionalai: vienas – statybos inžinerijos, kitas – teatro ir meno. Ilgi pokalbiai apie teatrą ir apie statybą. Vidas žavėjosi Tėvuko gebėjimu vadovauti dideliam žmonių kolektyvui, Adakrui buvo įdomi meniškoji Vido pusė – teatras, literatūra, kinas, kelionių patirtis.

Tėvas atsimena, kad didžiausią įspūdį jam, politechnikumo studentui, paliko pirmas apsilankymas Kauno dramos teatre. Meile teatrui užsikrėtė amžinai. Tėvai lankėsi kone visuose Kauno operetės, Kauno dramos teatro pastatymuose, važiuodavo į Miltinio spektaklius

A. Šeštakauskas su pusbroliu Alfredu Basevičiumi (kairėje). Vilnius, 2009 m. birželis

Panevėžyje, vėliau eidavo į Vilniaus dramos bei Operos ir baleto teatrus, nepraleisdavo progos pamatyti gastroliuojančių teatrų.

Kitas, jaunesnis, labai mylimas tėvo pusbrolis yra Alfredas Basevičius. Be jo ir jo žmonos Laimos, neapsieidavo nė viena šeimos šventė. Dabar jis – vyrų choro „Varpas“ vadovas. Mano tėvai – jų jaunesniosios dukros Evelinos krikštatėviai. Labai artimas tėvui buvo brolis Algimantas, o ypač mylėjo seserį Aldoną, rūpinosi ja.

Mama Aldona Salomėja

Žinoma, žmona Aldona Salomėja buvo pagrindinis ramstis – visada paskatindavo judėti pirmyn, labai daug skaitė, buvo įdomi pašnekovė, o ir namuose visada švaru, gražu, skanu. Tėvas daug dirbo, daug statė svetur, grįždavo su „kiškio pyragu“, dažniausiai tai būdavo mamos prieš kelionę suteptas sumuštinis, bet visada labai laukiamas, pats skaniausias.

Vienos kelionės metu, lankant gimines, bandžiau išklausti, kaip jiedu su mama susipažino. Mama po studijų pradėjo dirbti Marijampolėje, kur po tarnybos kariuomenėje sugrįžo ir Tėvukas.

Tėvukas pasakojo, kad Aldoną pirmą kartą pastebėjo, kai skaitė darbų saugos paskaitą Lietkoopsąjungoje, kur ji po paskaitos įteikė

Būsima A. Šeštakausko žmona Aldona studijų metais. 1959 m. gruodis

Matematika su dukra Daina. Kaunas. 1973 m.

jam, pranešėjui, gėlių, ant scenos užlipusi basa, nes bateliais dalijosi su bendradarbe. Nenuostabu, nes po tremties Sibire (Irkutsko sritis, Čeremchovo r.) grįžus į gimtąją Marijampolę (tuomet Kapsuką), jos tėvui, palaidojusiam žmoną Angarsko kapinėse ir likusiam su trimis vaikais, reikėjo laiko atsitiesti.

Mamos versija romantiškesnė: Tėvukas foto studijos vitrinoje pamatęs jos nuotrauką, išprašęs iš fotografo ir susiradęs patikusią merginą. Kad ir kaip ten buvę, pora susituokė 1962 m. spalio 6-ąją Marijampolėje. Mama visą gyvenimą Tėvą vadino Adeliu, Adu.

Tėvas gavo naują paskyrimą, ir 1963 m. šeima persikraustė į Kauną. Kai 1965 m. Kauno P. Mažylio gimdymo namuose gimiau aš, Tėvukui buvo 26 metai. Dienomis dirbo Kauno statybos tresto vyriausiuoju darbų vykdytoju, o naktimis rašė baigiamąjį studijų darbą ir prižiūrėjo pirmagimę dukrą. Mergaitės gimimas gal ir nepalengvino baigiamojo studijų darbo rengimo, bet tėviškos meilės šiluma sujungė mus visam gyvenimui.

Su šeima namuose Vilniuje. Iš kairės sėdi: žmona Aldona, anūkai Vincentas ir Danielius, Adakras Šeštakauskas, sesuo Aldona Budzilienė, Marijona Šeštakauskienė (brolio žmona), Vilija Užukauskiene (sesers dukra); stovi: Aurelija Šeštakauskienė su Aidu Šeštakausku, ypatinga šeimos draugė Taisa Isiūnienė, Daina ir James Norman Ferguson, anūkai Goda, Adakras, Akvilė. 2013 m. lapkričio 30 d.

Bendrystė buvo svarbi ne tik darbe, bet ir šeimoje

Pirmais jaunos šeimos namais tapo trijų kambarių butas pirmame aukšte, naujos statybos daugiabutyje, Pramonės pr. 3, taip vadinamame statybininkų name. Ten augau iki kokių 5–6 metų, lankiau kieme buvusį lopšelį-darželį. Tame pačiame kieme gyveno bent trys artimų draugų šeimos. Artimiausi kaimynai – Kazimieras ir Delija Rutkūnai, gretimoje laiptinėje – Taisa ir Algirdas Isiūnai, priešais esančiame name – Rimantė ir Antanas Kenzgailos. Prie kompanijos prisijungė ir Kazimieras bei Gražina Purtokai. Su visais jais draugystė tęsėsi visą likusį gyvenimą. Jaunos šeimos augino vaikus, vieni kitiems padėjo, kartu leido laisvalaikį. Ar vaiko gimimas, ar šventės, ar laidotuvės, visada šalia. Deja, labai geras tėvo draugas ir kolega Kazimieras Rutkūnas 1971 m., grįždamas iš statomos Jonavos azoto trąšų gamyklos, jaunas

A. Šeštakausko 60-mečio šventė „Literatų“ kavinėje Vilniaus Gedimino pr. Kairėje – su dukra Daina, dešinėje – su seserimi Aldona.

1946–1953 m. Adakras (penktas iš kairės) mokėsi Krosnos septynmetėje mokykloje.

A. Šeštakausko dienoraštis iš Krosnos septynmetės mokyklos laikų. 1950–1951 mokslo metai

žuvo autokatastrofoje. Jo sūnų Tautvydą užaugino trys puikios moterys – mama Delija, močiutė ir tetulė.

Prisimenu bendras šventes. Tupėdama po stalu klausiausi nenutrūkstamų, nepaprastai įdomių, kaip tuomet atrodė, suaugusiųjų šnekų. Ir lietuviškų dainų. Dar atsimenu, kad Tėvukas įrašinėdavo deklamuojančius ir dainuojančius vaikus į juostinį magnetofoną. Jis mane mokė ir skaityti eiles atmintinai, dažniausiai tai buvo Salomėjos Nėries eilėraščiai, Justino Marcinkevičiaus poezija. Galima sakyti, kad meilė poezijai atėjo iš jo. Vėliau pirkau ir skaičiau bene visą išleidžiamą lietuvių poetų kūrybą. Jau Vilniuje, būdamas vyresnis, Tėvukas susidomėjo lietuvių autorių tapyba, grafika.

Niekada

nejaučiau, kad esu auklėjama. Nepamenu, kad būtų šaukęs ar baudęs. Stiprus žvilgsnis ir griežtesnis tonas buvo labai aiški žinia, kad elgesys netinkamas

Kita mylimų draugų kompanija – Kauno politechnikumo 1957 m. laidos absolventai. Kone kasmet susitikdavo pabendrauti, dažniausiai vasarą gamtoje, su žmonomis susidarydavo nemažas būrelis. Labai laukdavo ir ruošdavosi šitiems šiltiems jaunystės draugų susitikimams.

Bendrystė ir draugystė tėvui visada buvo svarbi ne tik darbe, bet ir šeimoje. Mama labai skaniai gamino ir rengdavo įspūdingas šventes draugams ir giminei. Prie stalo, be artimiausios šeimos, susėsdavo daugiau kaip 20 draugų ir tėvo giminių: brolis Algimantas su žmona Maryte, sesuo Aldona su dukra Vilija, pusbrolis Alfredas Basevičius su žmona Laima, pusseserė Danutė Šalaševičienė ir kiti. Šventės nepraeidavo be dainų, ypač, jeigu Alfas atsiveždavo akordeoną, o ir modernių šokių pamokydavo. Pasiilgstu tų dainų – gaila, kad neįrašinėjau, o ir žodžių neišmokau, tik trupiniai. Dalis svečių, atvykusių iš kitų miestų, likdavo nakvoti. Taip ir tęsėsi ryšys tarp Kauno, Marijampolės ir Vilniaus.

Meilė Lietuvai, pagarba kiekvienam žmogui, mokėjimas klausytis, gebėjimas priimti sprendimus – tik keletas bruožų, be kurių

negalėčiau įsivaizduoti savo Tėvuko.

Su močiute Kataryna Grinkevičiene. Dešinėje – A. Šeštakauskas

Diedukai Šeštakauskai ir tėvo aistra

Vidurinę mokyklą (šiuo metu sugrąžintas „Aušros“ gimnazijos vardas) su menine pakraipa (piešimo, tapybos, skulptūros pamokomis)

pradėjau lankyti jau persikrausčius į erdvų butą Kęstučio gatvėje, tais pačiais metais gimė brolis Aidas. Bute gyveno ir iš kaimo parsivežti diedukai Balys (Boleslovas) ir Marytė (Marijona Grinkevičiūtė)

Šeštakauskai. Diedukas Balys buvo labai ramus, šiltas, kantrus žmogus, dar prieš mokyklą išmokė mane skaityti, rašyti raides. Močiutė guvi, linksma ir „pabažna“ moteris, visuomet sūnų Adą laikė arti savęs. Jiedu abu kilę iš ūkininkų šeimų, diedukas iš Buniškių, močiutė iš Raudeniškių. Susituokę gyveno Krosnoje, greta bažnyčios, gražiame mediniame name su „salkomis“, kuriame ir gimė 3 broliai ir viena sesuo – Algimantas, Sigitas, Aldona ir pagrandukas Adakras. Boleslovas mokytojavo Mockavoje, vienu metu turėjo parduotuvę, arkliais kinkytu vežimu važiuodavo į Marijampolę prekių parsivežti. Vėliau, pardavę namą, netoliese nusipirko žemės ir ūkininkavo.

Gal tie ūkininkų genai traukė prie sodo darbų. Tėvo vyresnioji sesuo

Aldona pasakojo, kad Adas norėjo studijuoti agronomiją, bet, draugo paprotintas, dokumentus nunešė į statybos technikumą. Vėliau šeima įsigijo sklypelį sodų bendrijoje, pušyne, link Zapyškio karjero. Pamenu

Trys Šeštakauskų kartos: Adakras su tėvu Baliu ir sūnumi Aidu. 1973 m. vasaris

A. Šeštakauskas su žentu James Norman Ferguson prie namų Žvėryne. 2003 m. vasara

netoli Neries nediduką sodo namelį su lopinėliu žemės, kur augino vaismedžius – kita tėvuko aistra. Atsimenu, kad kasmet vis kažką skiepydavo, sodindavo pusbrolio agronomo Sergijaus Šeštakausko, kurį labai gerbė ir vertino, rekomenduotas rūšis, iš jo parsivežtas naujoves. Žavėjosi ir rožėmis, vėliau jas augino prie namų Vilniuje.

Žiemą Tėvukas eidavo slidinėti nuo Neries šlaitų. Atsimenu nesėkmingus savo bandymus su gerokai per dideliais tėvo slidžių batais, taip ir neperėmiau šio jo pomėgio. Jaunystėje mėgo čiuožti pačiūžomis ir mane nuo ketverių metų ant jų pastatė, tampė įsikibusią į rogučių atlošą. Netrukus tapau kiemo čiuožimo „žvaigžde“, iki šiol labai mėgstu čiuožti, važinėti riedučiais.

Darbas neabejotinai buvo gyvenimo ašis ir pašaukimas, o pareiga – visada pirmoje vietoje. Sakydavo, kad „mano darbas yra mano hobis“, bet ir namuose niekada netrūko jo dėmesio ir rūpesčio.

Domėjosi istorija, ypač – Lietuvos

1980 m., dar prieš išsikraustant iš Kauno, man tuomet buvo 14 metų, pasisodino ir ilgai pasakojo Lietuvos istoriją, sovietų okupaciją, tremtis, partizaninę kovą. Pasijutau visiškai suaugusi, išdidi – manimi pasitikėjo. Namuose turėjo tarpukario populiarių periodinių leidinių rinkinius „Karys“, „Mūsų Vilnius“, „Naujoji sodyba“, Šapokos istoriją ir į keturias dalis sulankstytą ant popieriaus atspausdintą Vytį. Močiutė, tėvo mama, buvo stipriai tikinti, tad po to, kai tėvas parsivežė juos į Kauną, neretai sekmadieniais nuveždavo ją į Karmelitų bažnyčią. Močiutė mane uoliai mokė kalbėti vaikiškus poterius.

Lietuvos nepriklausomybės atgavimą Adakras vadino svarbiausiu įvykiu savo gyvenime. Dar yra pajuokavęs, kad „raudoniems aš per baltas, o baltiems per raudonas“, matyt, iš savo gyvenimo patirties.

Žvilgsnis ir tonas – aiški žinia, kad elgesys netinkamas

Turėjo gerą ranką – tvarkingas raštas, tiesios linijos, jokių „kudlų“ ar braukymų. Gerai piešė, galėjo nupiešti bet kokį gyvūnėlį, nekalbant apie namus.

Žvelgiant atgal, akivaizdu, kad mane lavino menine kryptimi. Po pamokų vidurinėje – Juozo Gruodžio muzikos mokykla, pianino klasė pas puikiąją mokytoją Samsonienę, vėliau Vilniuje – dailės mokykla Konarskio gatvėje. Visa tai galiausiai atvedė mane į architektūros studijas Vilniaus dailės institute.

Matematiką aiškindavo tol, kol suprasdavau, niekada nespręsdavo už mane. Vėliau, jau studijuojant, padėdavo klijuoti maketus, tiesą sakant, daug padėdavo, beveik visada.

Niekada nejaučiau, kad esu auklėjama. Nepamenu, kad būtų šaukęs ar baudęs. Stiprus žvilgsnis ir griežtesnis tonas buvo labai aiški žinia, kad elgesys netinkamas. Buvau labai mylima ir lepinama.

Skiepijo pagarbos žmogui jausmą

Vėliau rūpestis anūkais – Godele, Adakrėliu, Akvilyte, išvežioti į mokyklas ir būrelius, kiekvienais metais nuvežti prie jūros ar kur toliau. Visuomet kiekvienu pasidomėdavo, kiekvieno pasiteiraudavo, kaip sekasi, kas ne taip, niekada nepasakė, kad užimtas ir neturi

Su anūkais Mykoliuku ir Vincentu. 2017 m. birželis

laiko. Klausėsi ir girdėjo. Pirma uoga, skaniausias kąsnelis – vaikams, neįsivaizdavau, kad gali būti kitaip.

Savo meilę dalijo visiems po lygiai, kaip tą pirmą sodo obuolį, kurį mažomis skiltelėmis išdalindavo, kad pajustume dar vieno rudens skonį. Tai ir yra tikroji dovana mano gyvenime, kurią vertinu ir norėčiau perduoti savo vaikams.

Mano supratimu, Tėvukas nemėgo konfliktų, ieškojo optimalaus sprendimo iš susiklosčiusios situacijos. Yra išsakęs nusistebėjimą, kad statybininkų darbui skirtas apdovanojimas vadinamas „Statybų generolas“, t. y. su kariniu laipsniu, sakė, kad statybininko ir kariškio profesijos yra kardinaliai skirtingos. Buvo taikus žmogus.

Kasdieniu bendravimu skiepijo pagarbos žmogui jausmą. Kiek galėjo, stengėsi padėti visiems neretai į jį besikreipiantiems žmonėms. Jam buvo svarbu, kad jauni žmonės būtų pastebėti, įtraukti į veiklą.

Jo buvimas, jo stipri asmenybė, subtilus humoro jausmas, šeimos modelis darė labai didelę įtaką mano gyvenimui. Meilė Lietuvai, pagarba kiekvienam žmogui, mokėjimas klausytis, gebėjimas priimti sprendimus – tik keletas bruožų, be kurių negalėčiau įsivaizduoti savo Tėvuko.

Žinoma, darbas neabejotinai buvo gyvenimo ašis ir pašaukimas, o pareiga – visada pirmoje vietoje. Sakydavo: „Mano darbas yra mano hobis“, bet ir namuose niekada netrūko jo dėmesio ir rūpesčio.

Pavargo, pirmas insultas 2016 m., su kiekvienu paskesniu darėsi vis sunkiau vaikščioti, kol kojos visai nustojo klausyti.

Dabar mūsų susitikimai ramūs, šnekos nedaug, tiesiog buvimas kartu ir didelis dėkingumas už gyvenimą, meilę ir begalinį rūpestį. Už labai daug ką esu dėkinga mylimam Tėvukui.

Savo meilę dalijo visiems po lygiai, kaip tą pirmą sodo obuolį, kurį mažomis skiltelėmis

išdalindavo, kad pajustume dar vieno rudens skonį. Tai ir yra tikroji dovana mano gyvenime, kurią vertinu ir norėčiau perduoti savo vaikams.

Šeštakauskai – Adakras, sūnus Aidas, anūkai Vincentas ir Danielius. 2013 m.

Sūnus Aidas Šeštakauskas: negalėjai prieštarauti – iš pagarbos, o ne iš baimės

A. Šeštakauskas – nedidelio ūgio. Tačiau, kaip sako sūnus Aidas, nekildavo net minties jam prieštarauti – iš pagarbos, o ne iš baimės. Ir elgesys būdavo matuojamas aiškiu matu: ką apie tai pasakytų tėtis, taip sūnui vis sakydavo mama. Jis visada buvo vadovas, o vadovo postas neleido ir vaikams elgtis neatsakingai.

„Man net nekildavo minties ginčytis su tėvu. Kai prisieidavo, kai reikėdavo, kad būtų padaryta teisingai, jis gebėjo būti valdingas. Jis turėjo itin stiprų teisingumo jausmą: nepamenu, kad namuose būtų nusprendžiama kitaip, kaip tik išklausant ir įvertinant pagal padorumą, teisingumą. Tėvas nekritikuodavo, nespausdavo, bet priversdavo patikėti savo autoritetu. Jis – diplomatas. Nors buvo kaimo berniokas, tad inteligencija jam nebuvo privaloma, o vis tik jis buvo inteligentiškas: kilmė kaimiška, o pasekmės – nekaimiškos“, – su subtiliu humoru pasakoja Aidas.

Savaitgaliais, kai nebūdavo komandiruotėse, tėvas vesdavosi slidinėti: Aidui tai iki šiol baisiausias dalykas, bet vaikystėje vis tiek sekdavo iš paskos. Ir visai kas kita medžioklė: laužas, vyrai su šautuvais.

Tėvo dažnai ilgai nebūdavo namuose: Armėnija, Slavutyčius (Černobylis), Sibiras. Net ir dirbdamas Lietuvoje, kai buvo statoma Mažeikių naftos gamykla, namuose paprastai būdavo tik savaitgaliais, ir tai ne visada.

Tėvas nekritikuodavo, nespausdavo, bet priversdavo patikėti savo autoritetu. Jis – diplomatas.

Aidas, kaip ir sesuo Daina, gimė Kaune, tačiau jis save laiko vilniečiu – buvo vos pirmokas, kai šeima apsigyveno sostinėje, M. K. Čiurlionio gatvėje. Į Kauną grįžo studijuodamas – tėvo stumtelėtas, įstojo į Kauno politechnikos institutą.

1991-aisiais Aidas dalyvavo sausio įvykiuose. Tuomet 18-metis buvo tarp Seimo gynėjų, kurie pastatą nuo sovietų tankų ir desantininkų puolimo juosė statybinės armatūros vielomis, statė užkardas iš pamatų blokų, gelžbetoninių perdengimo plokščių. Šaudymas, kraujas, šauksmai jauno žmogaus gyvenime pakeitė viską, nebuvo jėgų mokytis – pasitraukė iš Kauno politechnikos instituto.

Mokyklą Aidas baigė labai gerais pažymiais. Galėjo stoti, kur panorėjęs. Praėjus pusantrų metų po sausio įvykių, jis bandė mokytis užsienio kalbų, bet netrukus metė ir ėmėsi nereikšmingų darbų, prasidėjo triukšmingi vėlyvi grįžimai į namus. Tėvas kantriai laukė. Netrukus Aidą išprašė iš darbovietės. Jis įtaria, kad tėčio prašymu. Kadangi laikas buvo prieš pat stojamuosius, jis pasuko į Vilniaus Gedimino technikos universitetą, kur statybos mokėsi 6 metus, įgijo bakalauro ir magistro laipsnius. Įdomu studijuoti tapo tik trečiame kurse, nes ko buvo išmokęs anksčiau, universitete užteko dvejiems metams.

Aidas, kaip ir jo tėvas, – statybos inžinierius, Daina – architektė, vyriausias Aido sūnus taip pat galvoja studijuoti architektūrą, o kiti pasuko savo keliais. Bet du anūkai paveldėjo dieduko vardus: vienas gavo Adakro, kitas – Vincento vardus.

Aidas įkūrė medinių langų ir durų gamybos įmonę „Meranti“. Kai ji pradėjo veiklą, tėvas ir sūnus sutarė, kad nesinaudos tėvo, kaip Lietuvos statybininkų asociacijos vadovo, įtaka – Aidas nenorėjo būti už tėvo pečių. Bet visada tardavosi, diskutuodavo apie gamyklą, jos plėtrą,

Jis turėjo itin stiprų teisingumo

jausmą: nepamenu, kad namuose būtų nusprendžiama kitaip, kaip tik išklausant ir įvertinant pagal padorumą, teisingumą.

strategiją. Su tėvu tardavosi ir atėjus į darbą neblaiviam darbuotojui – atleisti ar ne. Ne tiek patarimo reikėjo, kiek išsikalbėjimo, nes sprendimą priimdavo pats. „Su tėvu matydavomės ir kalbėdavomės kas savaitę. Bet atėjo laikas, kai nėra su kuo pasitarti“, – sako Aidas. Mokė neskirstyti žmonių pagal pareigas

Daina ir Aidas pirmiausia matė savo tėvą, bet suvokė jį esant ir vadovą – kad ir iš to, jog tėvas visada pirmas tardavo žodį, jis puikiai gebėjo kalbėti viešai, ir tai buvo lyg savaime suprantama.

Galima važiuoti į prestižines mokyklas ir išmokti būti aukšto lygio vadovu. A. Šeštakauskui to nereikėjo. Kaip pastebi sūnus Aidas, jis mokėsi vis naujų dalykų sykiu su augančiu pavaldinių skaičiumi, jis užaugino pats save, augino tai, ką visada turėjo viduje – buvo gimęs šviesioje ūkininkų šeimoje. Tėvas nesistengė elgtis kaip nors specialiai, kaip priderėjo vadovui, – jam tai buvo taip pat natūralu, kaip nusiblizginti batus prieš išeinant, nors tuoj įlips į balą. Vadovu jį darė derinys įgimtų ir įgytų dalykų. Močiutė, pamena Aidas, sakydavo, kad Adakras gimė „su marškinėliais“. Jis gerai mokėsi ir tai jam sekėsi lengvai, kaip ir sūnui Aidui.

Augdami vaikai matė, kaip apie tėvą buriasi žmonės, girdėjo juos dėkojant, nes jis daugeliui padėdavo. Tėvas mylėjo žmones, o jie gerbė jį. A. Šeštakauskas mokė vaikus, kad visi žmonės yra vertingi, nepriklausomai nuo jų pareigų, su žmonėmis reikia bendrauti, draugauti.

A. Šeštakauskas buvo tvarkingas. Ant jo darbo stalo visada būdavo tvarka, jam buvo svarbi estetika, dermė. Tai vertė pasitempti ir kitus. Toks jis buvo ir namuose, net garaže kiekvienas daiktas turėjo savo vietą. Žmonės, kurie siekia tvarkos savo aplinkoje, paprastai darbe yra geri organizatoriai ir moka planuoti savo veiksmus, yra atsakingi, dėmesingi smulkmenoms.

Jis mėgavosi skaitymu, prioritetą teikė istorinėms, karo tematikos knygoms, rečiau skaitydavo grožinę literatūrą. A. Šeštakauskas turėjo gerą atmintį, tad vaikai dažnai eidavo jo pasiklausti. Jis turėjo monetų kolekciją, bet nebuvo itin uolus numizmatas, kolekciją atidavė sūnui Aidui.

Dalykus reikia atiduoti iš šiltų rankų, sakydavo A. Šeštakausko žmona.

Pabaigęs karjerą, jis nesėdėjo nieko neveikdamas: vežiojo anūkus

į mokyklėles, buvo kviečiamas į Asociaciją. Juokdamasis save vadino karališko korgių veislės šuns vedžiotoju. Kol leido sveikata, kol turėjo jėgų, lankydavo draugus, o paskui laukė ateinant žmonių. Jam tai teikė malonumą. Anūkė Goda pasirinkimus matuoja ir dieduko matu

Daugiausiai laiko mudu su Dieduku drauge praleisdavom, kai dar buvau vaikas, o nuo paauglystės dėmesį jau suvalgydavo draugai ir kiti interesai už namų ribų. Prisimenu, kaip mokė mane važiuoti dviračiu ir kaip nerimavo, kai tas pirmas važiavimas pasibaigė dilgėlyne, kaip įdegdavo vasaromis sode, kai vienais šortais visą pusdienį pjaudavo žolę, kaip kantriai leisdavo man pinti jo plaukus į kasytes, kaip valgydavom vakarais močiutės sutrintas braškes su pienu ir žiūrėdavom kartu „Panoramą“. Žinias žiūrėdavom kartu bent kelis kartus per dieną, o ir laikraščius prenumeruodavo kokius tris – mėgdavo būti susipažinęs su visomis naujienomis, jausti šalies pulsą.

Mane, pirmą anūkę, tikrai labai stipriai mylėjo ir visad tą primindavo, net jau suaugus, kai atvažiuodavau lankyti. Visus anūkus labai mylėjo – gyvenom greta, per kiemą, tad beveik kasdien ateidavo pas mus, pasėdėdavo, pakalbindavo. Kiekvieną sekmadienį ateidavo takeliu su gėrybėmis iš parduotuvės – labai stengdavosi prisiminti, ką mėgstam; broliui – stiklainį „Nutelos“, man – džiovintų sūrelių. Mamai iš sodo priskindavo ir parveždavo gėlių pasimerkti. Sodą ir gėles apskritai labai mėgo.

Dieduką pažinau tik iš namų perspektyvos, jis buvo mūsų šeimos galva. Jo niekad nereikėdavo ko nors prašyti dukart, niekad nepamiršdavo, ką prižadėjęs, visad rūpindavosi namais, kad viskas veiktų, kad visi būtų laimingi, niekam nieko netrūktų. Nieko neatidėliodavo, viską kruopščiai suplanuodavo, buvo labai punktualus. Jis man, kaip jaunai merginai, suformavo stiprų vyro įvaizdį.

A. Šeštakauskas su pirmąja anūke Goda namuose. Vilnius, Žvėrynas. 2013 m. lapkričio 30 d.

Diedukas, stipriai tikėjęs išsilavinimu ir ugdymusi, visuomet palaikydavo ir finansiškai remdavo mano keliones ir studijas – esu nepaprastai dėkinga jam už turtingą įspūdžių vaikystę. Darbas jam gyvenime buvo labai svarbus, tad ir iki šiol su vaikais ir anūkais kalbėdamasis kaskart pirmiausiai paklausia kiekvieno, kaip mums sekasi, ar netrūksta darbų.

Man nepaprastai malonus jo balsas – minkštas, ramus. Labai gražiai dainuodavo, ir šnekėdavo įtaigiai. Iki šiol, jau suaugusi, darydama pasirinkimus, labai dažnai matuoju juo – ar didžiuotųsi manimi, o gal patartų kitaip. Ir aš juo didžiuojuosi – koks stiprus buvo vaikystėje, kai reikėjo vienam išvažiuoti mokslams į didelį miestą, koks atkaklus buvo karjeroje, kaip traukė žmones bendrauti, kaip atstovavo savo profesinei bendruomenei ir kaip rūpinosi artimaisiais. Liūdžiu, kad dabar retai turiu galimybę su juo pasimatyti. Galvoju apie jį, iš visos širdies linkiu jam sveikatos.

PABAIGA

Kelionė į lyderystę niekada nesibaigia, o lyderystės principai nuolat kinta ir tobulėja. Pasakojimas apie Adakro Vincento Šeštakausko lyderystės istoriją yra priminimas, kad lyderystė yra kelionė be pabaigos.

A. Šeštakauskas nedidelio ūgio. Tačiau jo buvimas visada buvo gerai matomas – visada buvo aišku, kas yra svarbiausias žmogus. Kolegos jį vadino statybų maestro, sektoriaus ir valstybės aristokratu, statybos džentelmenu. Daugelis žmonių, kalbintų rašant šią knygą, buvo tvirtai įsitikinę, kad A. Šeštakauskas buvo geriausia, kas galėjo nutikti Lietuvos statybininkų asociacijai. Žmonės, dirbę su juo planinės ekonomikos sąlygomis, prisimena kitokią, nei buvo įprasta tuo metu, jo lyderystę – inteligentišką, profesionalią, sektiną, pagarbią aplinkiniams. Jis darė įtaką žmonėms, mokė nemokydamas, nes aplinkiniai matė, kad tai yra gerai ir jo principus taikė savo veikloje.

A. Šeštakauskas yra gimęs 1938-aisiais. Jis sėkmingai dirbo sovietmečiu ir efektyviai veikė laisvosios rinkos sąlygomis – lyderiai turi sugebėjimą prisitaikyti prie kintančių aplinkybių.

O principai, kuriais jie vadovaujasi, yra universalūs, galiojantys visais laikais, visose santvarkose.

PADĖKA

Šios knygos bendraautoriai yra arti 40 žmonių, kurie pasakojo, dalinosi prisiminimais apie A. Šeštakauską. Nuoširdžiai dėkoju visiems, kurie prisidėjo prie šios knygos gimimo. Jūsų parama ir indėlis neįkainojami.

Dėkoju pašnekovams, kurie kone visi yra statybos žmonės –inžinieriai, aukščiausio lygio įmonių vadovai, savininkai, savo srities profesionalai, Lietuvoje gerai žinomi vardai. Jūsų pasakojimai, istorijos leido pažvelgti į lyderystę nauju rakursu. Jūsų patirtis ir išmintis praturtino šią knygą.

Dėkoju žmonėms, dirbusiems su A. Šeštakausku ir pasidalinusiems savo pasakojimais, kurie padėjo išryškinti vadovavimo principus, asmenines savybes, santykius su kolegomis ir draugais, sekti jo lyderystės kelią.

Dėkoju A. Šeštakausko studijų draugams. Jūsų istorijos leido suprasti bičiulystės visą gyvenimą svarbą, pedagogų, sutiktų dar paauglystėje, įtaką asmenybėms formuotis.

Dėkoju A. Šeštakausko šeimai – dukrai Dainai, sūnui Aidui, anūkei Godai. Jūsų geranoriškumas ir supratimas, Jūsų pasakojimai tapo jungiančiąja grandimi tarp vadovo ir žmogaus.

Knygos gimimą inicijavo Statybos vadovų veteranų klubas (nuo 2023 m. pabaigos – Lietuvos statybininkų asociacijos vadovų klubas), kuriam vadovauja Julius Laiconas. Idėjai pritarė Lietuvos statybininkų asociacija ir jos vadovas Dalius Gedvilas. Dėkoju redakcinei knygos komandai – Daliui Gedvilui, Juliui Laiconui, buvusiam ilgamečiui Lietuvos statybininkų asociacijos atstovui spaudai Juozui Stražnickui.

Dėkoju buvusiam Lietuvos Respublikos ministro pirmininko patarėjui

Viliui Kavaliauskui už pasidalintus tekstus, Romualdui Sakalauskui –už paliktus liudijimus apie Adakrą Šeštakauską.

Dėkoju už galimybę sukurti šią knygą, už galimybę atskleisti lyderio savybes. Tai buvo iššūkių kupina kelionė.

Leidėjų vardu dėkoju visiems, kurių įnašai padėjo išleisti knygą apie Adakrą Vincentą Šeštakauską, pirmąjį Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentą.

Pagarbiai Genė Drungilienė

ADAKRO VINCENTO ŠEŠTAKAUSKO VADOVAVIMO PRINCIPAI

• Veiklos mastelis – valstybė

• Darbų svarbos matavimas ilguoju laikotarpiu

• Gebėjimas kaupti ir sisteminti ekspertines žinias

• Optimalus ir efektyvus veiklos ir darbų organizavimas

• Komandinio darbo etalonas – kiekvienas narys dirba tai, ką geriausiai moka

• Įmonių interesų gynimas – „Įmonės visada teisios“

• Absoliutus praktikas

• Svarbi nuostata – „Nugali ne viršesnis, o geriausia idėja“

• Pasiruošimas kiekvienam susitikimui

• Tikslus laiko valdymas

• Pirma – išsami analizė, paskui – sprendimai

• Kalbėti trumpai, bet aiškiai ir tiksliai formuluojant siekius

• Sinerginis veikimas – telkti kompetentingus žmones uždaviniams spręsti

• Atrasti tinkamus žmones ir atskleisti jų potencialą

• Nebijoti keisti darbuotojų: atleisti netinkamus, branginti likusius

• Gebėjimas įtikinti ne spaudžiant, o argumentuojant, parodant perspektyvą

• Formuluoti tikslus, žinoti, ką daryti ir kodėl to reikia

• Gebėjimas matyti ne tik tiesiogines, bet ir netiesiogines pasekmes

• Gebėjimas sudominti, kompetencija perteikti

• Mokymas pavyzdžiu

• Kompetencija, erudicija ir enciklopedinės žinios

• Besąlygiška pagarba dirbančiam žmogui

• Žmogaus vertinimas, draugystės branginimas ir bendrystė visam gyvenimui

• Knygos

• Sodas

• Kelionės

• Poilsis gamtoje

POMĖGIAI

ADAKRO VINCENTO ŠEŠTAKAUSKO POSAKIAI

• Mažiau kalbų, daugiau darbų

• Puikus – gero priešas

• Vaikai – investicija, o anūkai – dividendai

• Vaikinai, išsitraukime medinius kardus ir pirmyn

• Daugiau švento pykčio ir išlaikysime iniciatyvą, neprarasime tempo ir idėjos

• Mintis ne tuščia – mintį iššaukia gyvenimas

APDOVANOJIMAI

LSA 30-mečio ženklas, pažymėtas pirmuoju numeriu, skirtas Lietuvos statybininkų asociacijos steigėjui ir pirmajam Asociacijos prezidentui Adakrui Šeštakauskui. Apdovanojimą pristato LSA prezidentas D. Gedvilas. Alekso Jauniaus nuotr.

• Armėnijos atstatymas po žemės drebėjimo 1988 m. Už parodytą humanizmą, sėkmingą užduočių vykdymą kartu su didele statybininkų grupe apdovanotas tuometiniais vyriausybiniais apdovanojimais, Armėnijos ir Lietuvos vyriausybių padėkomis

• Už Jonavos, Mažeikių statybas apdovanotas vyriausybiniais apdovanojimais. Už efektyvios naftos perdirbimo sistemos sukūrimą ir įdiegimą grupei projektuotojų, naftos specialistų, kartu su A. Šeštakausku buvo paskirta Sovietų Sąjungos Ministrų tarybos premija ir diplomas

• 1995 m. Mindaugo karūnavimo – Valstybės dienos proga – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius (4-ojo laipsnio)

• 1998 m. suteiktas Vilniaus Gedimino technikos universiteto garbės nario vardas

• Kauno technikos kolegijos 90-ties metų jubiliejaus proga apdovanotas Kauno technikos kolegijos Garbės ženklu

• 2006 m. įteikta Lietuvos pramonininkų konfederacijos Petro Vileišio nominacija

• Lietuvos pramonininkų konfederacijos Garbės aukso ženklas

• Aplinkos ministerijos garbės ženklas

• Lietuvos statybininko garbės ženklas

• Lietuvos statybos inžinierių sąjungos (LSIS) Garbės ženklas

• Lietuvos nusipelniusio inžinieriaus garbės vardas

• 2014 m. įteikta M. K. Čiurlionio taurė „REX“ ir suteiktas „Lietuvos šviesuolio“ vardas (M. K. Čiurlionio fondo projektas „Lietuvos šviesuoliai“)

• LSA 30-mečio ženklas, pažymėtas pirmuoju numeriu, skirtas Lietuvos statybininkų asociacijos steigėjui ir pirmajam Asociacijos prezidentui Adakrui Vincentui Šeštakauskui. „Už atsidavimą savo profesijai ir reikšmingą indėlį stiprinant Lietuvos statybos verslą“ LSA 30-mečio ženklą, skirtą LSA steigėjui ir pirmajam Asociacijos prezidentui Adakrui Šeštakauskui, atsiėmė jo vaikai: Aidas Šeštakauskas ir Daina Ferguson (viduryje). Kairėje – LSA prezidentas D. Gedvilas, dešinėje – Statybos vadovų veteranų klubo prezidentas J. Laiconas

SVEIKINIMAI

Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus sveikinimas Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentui, 1998 m. gruodžio 1 d.

Gerbiamasis Adakrai Vincentai Šeštakauskai,

Nuoširdžiai sveikinu Jus gražios 60 metų sukakties proga.

Savo biografija, kupinu gražios veiklos ir prasmingų darbų gyvenimu parodėte, kaip svarbu tobulinti savo gyvenamąją aplinką, negailėti jėgų Lietuvos grožiui ir gerovei kurti. Valstybės kūrimas Jums buvo ne graži metafora, o kasdieniai rūpesčiai bei darbai. Iš tų darbų apie Jus žino

šiandieniniai mūsų piliečiai, pagal juos būsite vertinamas ir ateityje.

Jubiliejaus proga linkiu, kad Jus visada lydėtų žmonių padėka, pagarba ir supratimas. Linkiu laimės, sveikatos ir pačios geriausios kloties.

Ministro Pirmininko Algirdo Brazausko sveikinimas Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentui, 2003 m. gruodžio 1 d.

Gerbiamasis Adakrai Šeštakauskai,

Savo ilgamete ir kūrybinga veikla Jūs plačiai žinomas visai Lietuvai. Statyba tapo Jums ne tik profesiniu gyvenimo siekiu, bet ir pačio gyvenimo dalimi. Jūs subūrėte gausų būrį statybininkų, kurie šiandien, aktyviai kurdami šalies statybinę aplinką, tęsia ir puoselėja Jūsų idėjas. Lietuvos kraštovaizdis puošiasi naujais gražiais pastatais, kurie tarnauja žmonėms. Pagyvėjusi statybos rinka suteikia darbą tūkstančiams žmonių. Daug pastangų naujoviškai organizuojant ir gerinant statybininkų veiklą padėjo Jūsų vadovaujama Asociacija. Vadovaudamas Lietuvos statybininkų asociacijai, stengiatės, kad ji taptų rimta profesine autoritetinga organizacija, kuri pakeltų statybininkų kvalifikaciją ir prestižą.

Nuoširdžiai sveikinu Jus 65–ojo gimtadienio proga. Kartu su Jumis džiaugiuosi rezultatais, kurių pasiekėte. Esu įsitikinęs, jog sėkmingai tęsite pradėtus darbus. Linkiu stiprios sveikatos ir laimės Jūsų namams.

Ministro Pirmininko Gedimino Kirkilo sveikinimas, 2008 m. gruodžio 1 d.

Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentui Adakrui Šeštakauskui

Tik iš pažiūros paprasta ant plytos padėti plytą. Gyvenime yra viskas

sudėtingiau: suręstas pastatas ne tik neturi nugriūti – jis privalo būti patogus žmogui, mielas akiai, turi puošti aplinką. O ne tik statybininkas, bet dar ir vadovas privalo galvoti apie dirbančius statybose, rūpintis darbų kokybe, profesijos garbe bei ateitimi. Toks esate Jūs, gerbiamasis

Asociacijos prezidente, pats praėjęs darbo kelią nuo baro vadovo iki visos šalies statybų lyderio. Atstovauti sričiai, kur darbų apimtys skaičiuojamos keliolika milijardų litų, kuri tempia į priekį visą šalies ūkį – reiškia būti valstybės žmogumi. Kabinete mes neturime atskiro Statybos ministro. Tačiau turime „statybos ministrą de facto“ – Jus. Kaip gera, kad valdžiai nereikia Jūsų skirti ir juo labiau – nereikia atleisti pasibaigus Seimo kadencijai. Tačiau Jumis galima remtis, nes Jumis pasitiki ištisa Lietuvos ūkio šaka. Savo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės vardu sveikinu Jus, mielasis Adakrai, su asmenine gražia sukaktimi – 70-mečiu.

Ministro Pirmininko Algirdo Butkevičiaus sveikinimas, 2013 m. gruodžio 1 d.

Gerb. Adakrui Šeštakauskui

Statybininkai yra tokia profesija, kur tiesa sakoma į akis. Kitaip nepastatysi net elementaraus namo. Dirbtinų didvyrių ten nepriima. Net ir praėjus dešimtmečiams, kai Jūs tiesiogiai vadovavote objektų statybai, apie Jus pasakojamos tiesiog legendos. Tai pasakojimai ir iš prestižinių Lietuvos statybų, ir iš žemės drebėjimo sugriautos Armėnijos, kur vadovavote Lietuvos statybininkų desantui. Buvo kalbama apie neįtikėtiną tresto valdytoją, net Ministrą, kuris nekeldamas balso, nenaudodamas aštraus žodžio, sugebėdavo išjudinti tiekėjus, o objektus priduoti laiku. Tas neįtikėtinas statybų vadovas buvote Jūs. Jums profesijos garbė buvo aukščiau visko. Todėl nenuostabu, kad kolegų išrinktas, net du dešimtmečius vadovavote

Lietuvos statybininkų asociacijai, tuo įtakodamas ištisai šalies ūkio sričiai. Tai buvo gera įtaka, nes statybos tapo neatskiriama Jūsų gyvenimo dalimi.

Vyriausybės vardu sveikinu su 75-uoju gimtadieniu, linkėdamas

Jums ir Jūsų artimiesiems laimės bei sveikatos.

VISUOMENINĖ IR KITA VEIKLA

• 1990–1992 m. Statybos ir urbanistikos ministerijos kolegijos narys

• 1993 m. gruodis – 1998 m. pabaiga, Lietuvos banko valdybos narys

• 1996–2008 m. Statybos ir urbanistikos ministerijos, vėliau Aplinkos ministerijos kolegijų narys

• 2002 m. Vilniaus Gedimino technikos universiteto tarybos narys

• Eidamas LSA vadovo pareigas, buvo Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidiumo bei valdybos nariu, vadovavo Statybos reikalų komitetui

PUBLIKACIJOS

• Knygos „Statybos komplekso vystymo strategija“ bendraautoris

• „Bendroji statyba Lietuvoje“ bendraautoris (Antanas Kudzys, Romualdas Sakalauskas, Adakras Vincentas Šeštakauskas)

• Daugelio publikacijų statybos sektoriaus plėtros klausimais autorius

ADAKRO VINCENTO ŠEŠTAKAUSKO BIOGRAFIJOS FAKTAI

• Gimė 1938 m. gruodžio 1 d. Lazdijų r., Krosnoje, tėvas Boleslovas Šeštakauskas, mama Marijona (Grinkevičiūtė) Šeštakauskienė, abu kilę iš stambių ūkininkų.

• 1953–1957 m. mokėsi Kauno politechnikume. 1957 m. birželio 29 d. išduotas Kauno politechnikumo pramoninės civilinės statybos specialybės diplomas, techniko statybininko kvalifikacija B No 159529.

• Po baigimo buvo paskirtas į Marijampolę, tais pačiais 1957 m. buvo pašauktas į kariuomenę, tarnavo Baltarusijoje, darė skaičiavimus, braižė.

• Po kariuomenės grįžo į Marijampolę, 1960–1963 m. dirbo Statybos valdybos pamainos meistru, darbų vykdytoju.

• 1960–1966 m. studijavo KPI. 1966 m. birželio 29 d. išduotas Kauno politechnikos instituto statybos ekonomikos ir organizavimo specialybės inžinieriaus ekonomisto kvalifikacija, Y No 083200.

• Po vestuvių su Aldona Salomėja Kunickaite 1962 m. spalio 6 d., pasiprašė perkeliamas į Kauną, kur 1963–1968 m. dirbo Kauno Statybos tresto vyr. darbų vykdytoju, valdybos vyr. inžinieriumi, viršininku. Gavo butą naujos statybos name Pramonės prospekte.

• 1965 m. balandžio 12 d. gimė dukra Daina. Dainos vaikai: Goda Rukšėnienė (Knyvaitė), (1988.05.16), Adakras Jonas Knyva (1994.06.24), Akvilė Nicole Ferguson (2000.06.05)

• 1969–1970 m. dirbo Jonavos statybos tresto vyr. inžinieriumi. Statė Jonavos azoto trąšų gamyklą.

• 1971–1974 m. paskirtas Kauno pirmojo statybos tresto valdytoju.

• 1972 m. gegužės 4 d. gimė sūnus Aidas. Aido vaikai: Danielius (2006.11.20 ), Vincentas (2008.11.20), Mykolas (2017.01.10), Marija (2019.01.11).

• 1975–1978 m. SMT „Kauno statyba“ valdytojas (A. Mickevičiaus g. 18).

• 1978–1988 m. LTSR statybos ministro pavaduotojas, I ministro pavaduotojas.

• 1988–1990 m. Statybos komiteto pirmininko I pavaduotojas, LTSR ministras.

• 1990–1992 m. LR Statybos ir urbanistikos ministerijos vyr. statybininkas, kolegijos narys.

• 1993–2013 m. Lietuvos Statybininkų asociacijos prezidentas bei statybos įmonės vadovas.

• Nuo 2018 m. pensininkas, darbo stažas 58 metai 4 mėnesiai ir 11 dienų

KNYGOJE PANAUDOTŲ TEKSTŲ AUTORIAI

Juozas Stražnickas

Vilius Kavaliauskas

Romualdas Sakalauskas

APIE ADAKRĄ ŠEŠTAKAUSKĄ PASAKOJO

Daina Ferguson, dukra

Aidas Šeštakauskas, sūnus

Goda Rukšėnienė (Knyvaitė), anūkė

Alfredas Basevičius, pusbrolis

Antanas Butkus

Prof. dr. Alfonsas Daniūnas

Robertas Dargis

Vytautas Elenbergas

Steponas Gedminas

Dalius Gedvilas

Prof. Romualdas Ginevičius

Algis Gudavičius

Asta Gurkšnytė

Alfonsas Jaras

Algimantas Jarašiūnas

Vytautas Kavaliauskas

Nikolajus Kolesnikas

Gediminas Kristanaitis

Alvydas Kvedaravičius

Julius Laiconas

Violeta Laurinavičienė

Antanas Minkevičius

Algimantas Nekrašius (†2023 m. spalio 22 d.)

Pranas Paškevičius

Josifas Puišo

Arimantas Račkauskas

Prof. Žymantas Rudžionis

Albertas Sinevičius

Juozas Stražnickas

Vaidotas Šarka

Reinoldijus Šarkinas

Rimantas Taraškevičius

Albinas Vaitkevičius

Vytautas Vankevičius

Juozas Vaščėga

Artūras Zaremba

Julius Žukas

A

PAVARDŽIŲ RODYKLĖ

Valdas Adamkus ................ 85, 178

Feliksas Andriūnas ..................... 50

Irena Antanaitienė, pusseserė 153

Kazimieras Antanavičius .......... 59

B

Alfredas Basevičius, pusbrolis ................. 153, 155, 160

Algirdas Brazauskas ..... 38, 41, 49, 53, 56, 83–86, 137, 178

Aldona Budzilienė, sesuo, ir jos vaikai Algirdas, Vilija, Kęstutis ..........152, 153, 155, 157, 158, 160, 161

Ignas Burneika ................... 19, 142

Algirdas Butkevičius ............... 179

Antanas Butkus .... 37, 38, 67, 115, 126, 128, 130, 144 Č

Benas Čikotas........................... 142

D

Alfonsas Daniūnas 100, 102–103

Robertas Dargis ..... 80, 81–83, 85, 87–88, 136, 141, 146, 147

Jonas Dastikas ............................. 74

Daubarienė ............................... 153

Aleksandras Drobnys ................ 34

Michailas Dulmanas .................. 37

E

Vytautas Elenbergas....... 137–138

F

Akvilė Nicole Ferguson, anūkė................147, 157, 163, 181

Daina Ferguson, dukra .... 86, 147, 150–165, 168, 169, 173, 177, 181

James Norman Ferguson . 157, 162

G

Steponas Gedminas ................... 54

Dalius Gedvilas ....................10, 11, 66, 88, 90, 92, 97, 101, 105, 108, 112–113, 116, 129, 131, 142, 144, 173, 176, 177

Simonas Gentvilas .................. 8–9

Romualdas Ginevičius ............. 96, 99–101, 137

Kataryna Grinkevičienė, močiutė ..................................... 160

Michailas Gorbačiovas 43, 59, 63

Kęstutis Grigaitis ................. 37, 59

Algis Gudavičius ......... 25–29, 128

Saulius Gudžiūnas ................... 142

Teofilė Guobienė, teta ............ 153

Asta Gurkšnytė ............... 117–118

I

Taisa ir Algirdas Isiūnai .......... 157

J

Jonas Jakimavičius ................... 146

Raimundas Janušauskas ......... 142

Alfonsas Jaras .............. 74–75, 130

Algimantas Jarašiūnas .... 114, 115, 130

Pranas Sutkus ........................... 142 Š

Danutė Šalaševičienė, pusseserė ................................... 160

Jonas Šalaševičius ....................... 17

Vaidotas Šarka .......... 89–101, 108, 110–111, 116, 138

Reinoldijus Šarkinas ............... 119

Bronislovas Šešplaukis .... 41, 109

Marija Šeštakauskaitė, anūkė.......................................... 181

Aidas Šeštakauskas, sūnus .. 57, 85, 100, 152, 157, 161, 166, 167–169, 173, 177, 181

Algimantas Eduardas Šeštakauskas, brolis ................... 153, 155, 160, 161

Boleslovas Šeštakauskas, tėvas .......... 17, 114, 151, 161, 181

Danielius Šeštakauskas, anūkas ...................... 157, 166, 181

Mykolas Šeštakauskas, anūkas ............................... 164, 181

Sergijus Šeštakauskas, pusbrolis .................................... 162

Vincentas Šeštakauskas, anūkas ..... 157, 164, 166, 168, 181

Aldona Salomėja (Kunickaitė) Šeštakauskienė, žmona . 150, 153, 154, 155–156, 157, 158, 170, 181

Aurelija Šeštakauskienė, marti........................................... 157

Marijona Šeštakauskienė, brolienė ................... 153, 157, 160

Marijona (Grinkevičiūtė) Šeštakauskienė, motina ..................... 151, 161, 181

Generalinis rėmėjas

Rėmėjai

Robertas Dargis

Uzdaroji akcine bendrove

Kelias į lyderystę. Adakro Vincento Šeštakausko istorija

Adakras Vincentas Šeštakauskas įkūrė Lietuvos statybininkų asociaciją (LSA), kuri vienija per 15 tūkst. statybos sektoriaus dirbančiųjų, ir jai vadovavo 20 metų. Ši knyga – bandymas suprasti, kaip formuojasi lyderio savybės, kas įpareigoja imtis atsakomybės už platų veikimo lauką, už ištisą sektorių, ir padeda sulaukti sėkmės.

Ši knyga – veikiau tyrimas, apklausiant arti 40 žmonių, kurie mokėsi, dirbo kartu su Adakru Šeštakausku, kurie jį

pažįsta artimai arba stebėjo iš šalies.