Knyga. Gerardas Brazauskas by Statybunaujienos.lt

GERARDAS BRAZAUSKAS

Sudarytojas VšĮ „Propagandos ministerija“ GERARDAS BRAZAUSKAS Redaktorė Genė Drungilienė Nuotraukos iš Gerardo Brazausko asmeninio archyvo Viršelio nuotrauka Kęstučio Jonaičio Maketuotojas Kęstutis Jonaitis 2015-02-25 Leidinio apimtis leidybiniais lankais – 9 leidyb. apsk. l. Tiražas 300 egz. Užsakymas 10. Išleido leidykla UAB „Spalvų slėnis“, Geležinio Vilko g. 2, Vilnius

ISBN 978-609-95729-0-1

GERARDAS BRAZAUSKAS

Visada galvojau ir galvoju iki šiol, kad gyvenime gerų žmonių yra daugiau negu blogų.

Vilnius 2015

Turinys

GIMINĖS ŠAKA SU BRAZAUSKŲ PAVARDE PRASIDĖJO PRIE PAŠUŠVIO .........8 p. • Senelis iš Rusijos grįžo vežinas vaikais ir bitėmis • Giminės vyrai statė namus savo šeimoms • Brazauskai pakeitė pavardes

KARAS. „TOS BAISYBĖS VYKO MŪSŲ, PAAUGLIŲ, AKYSE“....................16 p. • • • • • • •

Bendrauti su žydais buvo pavojinga Vaikus lydėjo mirties vaizdai Namo dalis tapo gyvenamuoju būstu ir notaro kontora Nuo bado gelbėjo senelių ūkis ir saulėgrąžos Brazauskai įsirengė slėptuvę „niekieno žemėje“ „Gott mit uns“ Už ką vokietaitė Brigita dėkojo Brazauskų mamai

POKARIS. KAI GULĖ NE TIK PRADALGĖS, BET IR ŽMONĖS........................ 28 p. • • • • • •

„1949 metais visi pasėjome atskirai, o 1950 metais ėmėme derlių bendrai“ Vaikai nesuprato, už ką nušovė jų bendraklasį ir jo motiną Pasirinkimas: arba komjaunuolis, arba – be aukštojo mokslo Politika. Kas prašė vandens ar duonos, tam ir duodavo Išgelbėjo mokinio pažymėjimas Gyvenimas kaime teikė ir mažų malonumų

SPORTUOJANT IR MOKANTIS STUDIJŲ METAI PRABĖGO LYG VIENA DIENA...................... 38 p. • • • • • • •

Svajojęs būti astronomu, pasirinko statybos mokslus Iš Juozo Zikaro našlės mokėsi patriotiškumo ir meno Sportas buvo svarbiausia veikla Treniruojantis keturiskart per savaitę, reikėjo išmokti planuoti laiką 47 dydžio sportbačiai, blakės ir boksas Į sporto salę – ir 80-mečio išvakarėse Brolis – Lietuvos Respublikos prezidentas

„GYVENU SU GELŽBETONIU“.....50 p. • • • • • • • • • • • • • • • • •

Paklausė patarimo „nestumdyti popierėlių“ Įdarbinti lietuvį – reikėjo pastangų Priešinosi dirbti įtampos ir baimės sąlygomis Būti vadovu – teko mokytis Alytaus namų idėja buvo gera, bet trūko praktikos ir statybinių medžiagų Stovėjo prie „Swetrak“ ištakų Kai sunku išvengti kaltės jausmo Vadovas negali būti varovas www.statybunaujienos.lt, 2014-06-26 Pabėgių gamyklos „Swetrak“ tempą diktuoja europinė vėžė Vadovaujasi taisykle 30:70 Kai žmogumi pasitiki, jis ir nori pateisinti tą pasitikėjimą Kodėl G. Brazauskas nevadovautų dramos teatrui Net šuniui duotą pažadą įvykdyti būtina Tiki ir pasitiki Lietuvos specialistais „Gelžbetonį ir statybas mes tikrai išmanome“ Reikia ne plėšytis, o planuoti

„GYVENIMO RUDUO, KURĮ GYVENU, IRGI TURI SAVO ŽAVESĮ“............ 78 p. • • • • • •

G. Brazausko sutuoktine domėjosi saugumas Namų nepastatė. Ir dėl to džiaugiasi Bites paveldėjo iš tėvo Vaikai ir vaikaičiai „Atsakomybė rasti tinkamus žodžius, kalbant apie savo gyvenimo moterį“ Laimingas žmogus

APIE GERARDĄ BRAZAUSKĄ KALBA JO KOLEGOS.................. 88 p. Rimgaudas BARDAUSKAS..........................88 p.

Kostas JANKAUSKAS.....................................92 p.

Vytautas ČAPLIKAS.......................................96 p.

Palmira LAZAUSKIENĖ..................................99 p.

Silvija BAGDONIENĖ.................................. 101 p.

Vilius PARULIS.............................................. 103 p.

dr. Gediminas MARČIUKAITIS................. 106 p.

Algimantas ALEKSYNAS........................... 112 p.

Julius LAICONAS......................................... 114 p.

Aleksandras BRUZGIS................................ 116 p.

GIMINĖS ŠAKA SU BRAZAUSKŲ PAVARDE PRASIDĖJO PRIE PAŠUŠVIO Šiauliuose gimęs, a. a. Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko brolis Gerardas užaugo Kaišiadoryse, vietoje, jo žodžiais, iš kurios lengvai pasiekiamas ir Vilnius, ir Kaunas. O giminės šaka, iš kurios atėjo Brazauskų pavardė, prasidėjo Radviliškio rajone, prie Pašušvio, Mikailiškių kaime.

„T

Į Lietuvą G. Brazausko senelis su šeima grįžo per Latviją ir apsistojo gimtajame ūkyje prie Pašušvio.

en, Mikailiškiuose, 1863 metais gimė mano senelis Kazimieras Brazauskas. Kadangi jie buvo keli broliai, senelis išėjo iš ūkio – jie buvo laisvi valstiečiai, – pasakojo G. Brazauskas. – Jis pasimokė, apsivedė ir apie 1897 metus išvažiavo dirbti į Šiaurės Kaukazą, prie geležinkelių.“ Karjeros atvykėlis iš Lietuvos ten nepadarė. Caro politika buvo tokia, kad geriausios vietos buvo skirtos rusams. Gerardo Brazausko senelis gyveno netoli Nalčiko. Tai miestas pietų Rusijoje, prie Nalčiko upės. Jis vedė Juzefą Giedraitytę iš Mintaujos, dabar – Jelgava, Latvija. Jos tėvai ir protėviai buvo bajorai, gyvenę ir dirbę Vilniaus, Gardino ir Lydos apskrityse. Visi Juzefos ir Kazimiero Brazauskų vaikai gimė Kaukaze: iš pirmagi-

Algirdas ir Gerardas apie 1939 m.

Broliai Brazauskai - Gerardas ir Algirdas apie 1938 m.

1939 m. Algirdas ir Gerardas su mama Pašiliuose, rugių lauke

mių dvynukų išgyveno tik Konradas, nors ir jis mirė jaunas. Dukra Genutė mirė trejų metukų. Išgyveno trys vaikai – Vytautas, Estera Marija ir Kazimieras. „Mano tėvas Kazimieras gimė 1906 metais. Įsivaizduokit anuos laikus, o kokius vardus vaikams davė: pirmas sūnus buvo Vytautas, o mano tėvą norėjo krikštyti Algirdu ir net vadindavo Algirdu, bet kunigas nesutiko pagonišku Algirdo vardu krikštyti, tad Tuo metu bolševikai jis tapo Kazimieru“, – pasakojo leido lenkams, G. Brazauskas savo tėvo vardo lietuviams išvykti iš istoriją. G. Brazausko tėvo brolis Vytautas (18991970) prie namo Pašiliuose apie 1930 m.

Rusijos, o Brazauskų šeimai davė net atskirą vagoną, ir Kazimieras su Juzefa bei vaikais išvyko į Lietuvą. Didžiąją dalį vagono užėmė bičių aviliai.

Senelis iš Rusijos grįžo vežinas vaikais ir bitėmis Rusijoje 1921-1929 metais buvo paskelbtas NEP-as arba naujoji ekonominė politika. Jos esmė buvo – maisto produktų nusa-

vinimą pakeisti maisto produktų mokesčiais, leisti nuomoti žemę, naudoti samdomąją jėgą, leista smulkių įmonių privatinė nuosavybė, nuoma, skatinta kooperacija. Tuo metu bolševikai leido lenkams, lietuviams išvykti iš Rusijos, o Brazauskų šeimai davė net atskirą vagoną, ir Kazimieras su Juzefa bei vaikais išvyko į Lietuvą. Didžiąją dalį vagono užėmė bičių aviliai. G. Brazausko senelis visą gyvenimą taip ir nesiskyrė su bitėmis. Šį pomėgį perėmė jo sūnus ir Gerardo tėvas Kazimieras. Meilę bitėms paveldėjo ir G. Brazauskas. Į Lietuvą G. Brazausko senelis su šeima grįžo per Latviją 1922 metais ir apsistojo gimtajame ūkyje prie Pašušvio. Ten gyveno giminės. G. Brazausko senelis ėmė

dirbti stoties viršininku, dirbo Pagėgiuose, prie Tauragės, o paskutinė darbo vieta buvo Kalnėnai – tarp Palemono ir Gaižiūnų. Senelis, kaip ilgus metus dirbęs Rusijoje, gavo paliudijimą, kuriame buvo rašoma, jog jis yra tremtinys ir jam buvo prašoma suteikti globą ir pagalbą. Tad sugrįžęs gavo žemės Pašilių kumetyne (tada tai buvo Podborkos dvaras), Kėdainių rajone – tarp Kėdainių ir Labūnavos. Gavo 8,9 ha žemės, iš kurios – 1,5 ha buvo pievų. Tai buvo labai gera žemė, užliejamos pievos prie Nevėžio. Tačiau tuo metu tai buvo plynas laukas, kuriame Brazauskai pamažu ėmė kurtis.

Giminės vyrai statė namus savo šeimoms Pirmiausia buvo iškastas šulinys, tada pastatytas tvartas iš plūkto molio ir suręsta tokia pat troba. Vasarą pastatė plytą ir galima buvo apsigyventi. Daug vėliau, jau būdamas 70 metų, G. Brazausko senelis, atidirbęs geležinkeliuose, turėjo pasitaupęs pinigų ir pasistatė gerą medinį namą, kluoną. „Žodžiu, juodu su bobute sukūrė labai gražų ūkį, užveisė gražų sodą, jam padėjo vaikai, o po poros metų atvažiavo Ona, netekėjusi bobutės sesuo, kuri padėjo šeimininkauti. Ji įdomus buvo žmogus: net penkias kalbas

Iš kairės: bobutė, senelis, tėvas, teta Ona ir senelio brolis Jonas Beržiūnas su žmona Mečeslava

Gerardo Brazausko senelis gyveno netoli Nalčiko. Tai miestas pietų Rusijoje, prie Nalčiko upės. Jis vedė Juzefą Giedraitytę iš Mintaujos, dabar – Jelgava, Latvija.

Algirdas ir Gerardas su seneliais Pašiliuose apie 1939 m.

Gerardas ir Algirdas , 1937 metų Kalėdos

Senelis su savo vaikais statė namus Pašiliuose, vėliau – G. Brazausko tėvas su savo sūnumis pasistatė savuosius – Kaišiadoryse. Į naujus namus Kaišiadoryse, Biliūno gatvėje, G. Brazausko tėvai persikėlė gyventi 1960 metais, per Kalėdas.

mokėjo – kalbėjo lenkų, rusų, lietuvių, latvių ir vokiečių kalbomis. Ji tapo tikru šeimos išsigelbėjimu, kai atėjo vokiečiai, nes šie rusiškai nekalbėjo, – prisimena G. Brazauskas. – Mūsų gyvenime tas ūkis turėjo labai didelę prasmę.“ Šiame ūkyje Gerardas su Algirdu praleisdavo visas savo vasaras, net ir jau būdami studentais. Senelis su savo vaikais statė namus Pašiliuose, vėliau – G. Brazausko tėvas su savo sūnumis pasistatė savuosius – Kaišiadoryse. Į naujus namus Kaišiadoryse, Biliūno gatvėje, G. Brazausko tėvai persikėlė gyventi 1960 metais, per Kalėdas. „Mes su broliu savaitgaliais ten irgi parvažiuodavome. Tėvas

norėjo statyti namą iš silikatinių plytų, bet jos tuo metu buvo labai brangios, mūsų šeimai – per brangios, – prisimena namo statybą G. Brazauskas. – Aš, kaip gelžbetonio specialistas, sukonstravau metalinę formelę, į kurią pildavome pagal mano receptą pagamintą mišinį iš cemento, kalkių, garvežiuose panaudoto šlako, kurio rasdavome išmesto prie stoties.“ Ant pamato vyrai darydavo blokelius: dėdavo formą, į ją pildavo skiedinio, jį išlygindavo ir formą nuimdavo. Mišinys laikėsi kuo geriausiai, bereikėjo palikti jį, kol tinkamai sukietės. Vienu metu vyrai pagamindavo blokelių per visą pamato perimetrą, po kelis šimtus per dieną. „Atvykdavome ir padarydavome per porą valandų tiek, kiek ant pamato vietos buvo, – pasakojo apie namo statybą G. Brazauskas. – Kitą dieną išdžiūvusius blokelius nuimdavome ir gamindavome naujus. Blokelius darėme mes su Algirdu, tėvas ir dar vienas samdytas žmogus.“

Namo planas taip pat buvo ne iš svetimų rankų. Projektą namui darė Algirdas. Tačiau ne visai savarankiškai, nes procesą reguliavo tėvas. „Tėvas buvo truputį užsispyręs. Jis pabraižė tokią schemą: kiek langų, durų, kur įeiti, pro kur išeiti, kur langai, kur durys, – pasakojo G. Brazauskas. – Pagal tą planą Algis ir pabraižė, argi tai sudėtinga. O įrodyti tėvui, kad reikėtų kitaip, negalima buvo – jis turėjo savo nuomonę. Tad kaip jis sakė, taip ir darėme.“ Nors G. Brazauskas ir nelabai nori sutikti, tačiau jo draugai sako, kad šiuo požiūriu Gerardas atsigimė į tėvą: gali sakyti taip arba kitaip, gali tartis ir su žmona, bet sprendimą priims pats. Sykį G.

Brazauskas sakė leidęs spręsti kolegoms, nors jo nuomonė buvo kitokia. Ir pasigailėjo – iki šiol sako esąs šventai įsitikinęs, kad daryti reikėjo taip, kaip sakė jis. G. Brazauskas pastaruoju metu sako labiau linkęs savo nuomonę pasilaikyti sau, nebesiginčyti. Brandaus amžiaus žmogus neslepia, jog baiminasi, kad jo nuomonė bus palaikyta „senio, kuris nebežino, ką kalba“, nuomone. Grįždamas prie šeimos namo statybos, sodybos kūrimo, G. Brazauskas pamena, kaip tėvas 15 arų sklype sodino sodą. Taip ir iškilo Kaišiadoryse Brazauskų šeimos namas. Mama mirė 1975 metais, tėvas – 1997 metais. Po tėvo mirties

Iš kairės: Algirdas, tėvas ir Gerardas apie 1985-1986 m.

Iš kairės: tėvas, Gerardas, bobutė, Algirdas, teta Ona ir senelis 1938 m.

vienas žinau, kas kurioje nuotraukoje tiksliai yra, nes tik aš vienas gyvas iš vyresniosios kartos likau“, – sako G. Brazauskas.

Broliai Pašiliuose apie 1937 m. Gerardas su tėvu. Tėvui 80 metų. 1986 m.

Brazauskai pakeitė pavardes G. Brazauskas ketino ten pats apsigyventi – būdamas pensijoje, – tačiau žmona nesutiko. O šlako betono sienos, sako G. Brazauskas, gerai dar laiko – ko joms nelaikyti? Namas tinkuotas, buvęs šiferio stogas uždengtas čerpių imitacijos danga. Jau ir prie kanalizacijos bei vandentiekio tinklų prijungtas. Tas namas liko vienai iš Algirdo dukterų – Laimai Mertinienei. Dabar ten įrengtas nedidelis Brazauskų šeimos muziejus. „Ten yra daug šeimos nuotraukų, bet jau tik aš

Brazauskai ne visada buvo Brazauskai. G. Brazausko senelio ir tėvo pavardės, kaip nurodyta dokumentuose, buvo Brzozowski, sulenkinta lietuviška Brazauskų pavardė. „Tėvas baigė Piatigorsko [Piatigorskas – miestas pietų Rusijoje, Stavropolio aukštumoje, red. past.] realinę mokyklą kaip Brzozowski, – pasakojo G. Brazauskas. – Brazausko pavardę jis tikriausiai gavo kartu su lietuvišku pasu, kai 1922 metais grįžo iš Rusijos. O senelio pusbroliai iš Brzozowski pasidarė Beržiūnai.“ G. Brazauskas spėja,

kad senelio pavardė iš Brazausko į Brzozowski galėjo būti pakeista tuomet, kai jis caro laikais nuėjo dirbti į geležinkelius. G. Brazausko tėvas Kazimieras išėjo iš ūkio, nes žemės visiems išmaitinti buvo per mažai. Jis baigė buhalterių kursus, atvyko į Kaišiadoris, kur 1931 metais susipažino su būsima žmona, Algirdo ir Gerardo motina, kuri jau buvo išsituokusi ir turėjo dukrą Reginą. Ji buvo notaro sekretorė, o jis – valsčiaus sekretorius Vievyje. Netrukus po vedybų jaunavedžiai persikėlė į Rokiškį, kur 1932 metų rugsėjį gimė Algirdas. 1933 metais tėvai išsikėlė į Šiaulius, kur 1935 m. balandžio 4 d. gimė Gerardas. Dar po kelerių metų, 1938 metais, tėvai persikėlė į Kaišiadoris. Tėvas įsidarbino Kaišiadorių hipotekos skyriuje, o mama – pas Kaišiadorių notarą.

Kalbėdamas apie savo tėvą, G. Brazauskas prisimena, kad šis domėjosi lietuvių kalbos klausimais, nors jo gimtoji kalba buvo rusų. Tėvas turėjęs puikią rašyseną. Pats G. Brazauskas sako irgi labiau mėgstantis ranka, o ne kompiuteriu rašyti. Ir pieštuku, naudodamas trintuką, kaip to išmokė tėvas, kuriam visa turėjo būti tikslu. „Tėvas jau gulėjo ligoninėje, buvo dvi dienos prieš jo mirtį, – prisimena G. Brazauskas. – Jis manęs paprašė padaryti avilio dugno brėžinį ir užsakyti, kad jį padarytų. Padariau brėžinį ir nuvežiau parodyti tėvui. Jis paėmė, pažiūrėjo ir sako, kad negerai padariau: turi būti ne 25 milimetrai, kaip aš padariau, o 18 milimetrų. Guli mirties patale, o milimetrus dar skaičiuoja, mato, kad brėžinys ne toks!“

Pas tėvą Kaišiadoryse, jam švenčiant 90 metų jubiliejų (1996 m.). Tėvas rodo sojos augalą. Iš kairės – Gerardo žmona Dalia.

Brazauskai ne visada buvo Brazauskai. G. Brazausko senelio ir tėvo pavardės, kaip nurodyta dokumentuose, buvo Brzozowski, sulenkinta lietuviška Brazauskų pavardė.

KARAS. „TOS BAISYBĖS VYKO MŪSŲ, PAAUGLIŲ, AKYSE“ Besimokydami mokykloje, broliai Algirdas ir Gerardas Brazauskai buvo režimų ir valdžios pasikeitimų liudininkais – tarpukario Lietuvos nepriklausomybė, pirmoji sovietinė okupacija, vokiečių okupacija, vėl grįžusi sovietinė. Visa tai paliko didelį įspūdį, anksti subrandino, išmokė vertinti tai, kas vyksta aplinkui.

939 metų rugsėjo 1 dieną prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Kai vokiečiai užėmė Lenkiją, Kaišiadoryse, kur gyveno Brazauskai, pasirodė karo pabėgėliai iš Lenkijos. G. Brazauskas atmena, kad tarp jų buvusi ir kažkokia žymi artistė [Jadvyga Smosarska, 1900-1971 m., kuri filmavosi pirmajame garsiniame lenkų filme, red. past.]. Tais pat metais Algirdas pradėjo lankyti Kaišiadorių pradinę mokyklą, o po poros metų – 1941 metais – į mokyklą išėjo ir Gerardas. Buvo vokiečių okupacijos metai.

Sargybinių šūviai vijosi ir G. Brazauską, laimei, nepavijo. Tuomet vaikai norėjo tik purienų prie Lomenos upelio pasiskinti.

Bendrauti su žydais buvo pavojinga G. Brazauskas atmena, kad dalis Kaišiadorių ir Žiežmarių žydų buvo sušaudyti miške, o dalis jų buvo uždaryti nedideliame lageryje, apie pusė

kilometro į pietus nuo dabartinių kapinių (dabar toje vietoje yra sodyba). „Mes, vaikai, nešdavome jiems maisto, į kažką mainydavome, – prisiminė G. Brazauskas. – Vieną kartą stovyklos sargybinis, – atrodo, lietuvis, – grasindamas ginklu, nuvijo mus ir šovė į bėgančius. Vietoje nušovė maždaug mano metų mergaitę. Tai, žinoma, mus sukrėtė, nes jokio reikalo šauti į bėgančius vaikus tikrai nebuvo. Mergaitės pavardė buvo Kazakevičiūtė, vardo neatsimenu.“ Sargybinių šūviai vijosi ir G. Brazauską, laimei, nepavijo. Tuomet vaikai norėjo tik purienų prie Lomenos upelio pasiskinti.

Vaikus lydėjo mirties vaizdai Karo metai neišvengiamai buvo susiję su mirtimi, su kuria susidurdavo ir vaikai. Tie įvykiai iki šiol gyvena to meto liudytojų atmintyje.

Gerardas studij킬 metais, 1955 m. Broliai, 1939 m.

Teta Ona, 80 metų

Tėvas su mama, 1940 m.

Karo metais vokiečiai vežė rusų šeimas darbams į Vokietiją, dalis jų pasilikdavo ir Lietuvoje. Kartą prie Kaišiadorių stoties įvyko geležinkelio avarija – susidūrė du traukiniai, vienas iš jų – su pervežamais rusais. Iš ryto, kaip įprastai, per geležinkelį eidami į mokyklą vaikai pamatė krūvą sudarkytų lavonų – daugiausia moterų ir vaikų. Kaišiadorių stotyje garvežiai buvo pripildomi vandens ir iš pakurų išmetama sudegusi akmens anglis. Ten dirbo žmogus, kuris dar karštą anglies šlaką ir pelenus karučiais vežė ir pylė šalia geležinkelio. Per tą dažniausiai karštą atliekų krūvą vaikai eidavo į mokyklą. Vieną šaltoką rudens rytą jie pamatė kelias rusų šeimas, kurios, nakvodamos ant šlako krūvos, mirtinai

apsinuodijo smalkėmis. Vėlgi – moterys ir vaikai. „Tos baisybės vyko mūsų, paauglių, akyse“, – atmena G. Brazauskas.

Namo dalis tapo gyvenamuoju būstu ir notaro kontora Gyvendami Kaišiadoryse, Brazauskai nuomojosi gerą namą, kuris stovi Gedimino ir Kęstučio gatvių sankryžoje. 1940 metais į Kaišiadoris atėję bolševikai pasakė, kad Brazauskai esantys buržujai ir juos išvarė iš namų. „Tada tėvas, mama ir aš su Algirdu bei Regina persikėlėme į dviejų galų mamos tetos namą, dabar – Algirdo gatvė 3, – pasakojo G. Brazauskas. – Ten mes

gyvenome nuo 1940 metų iki pat 1960 metų. Tame pat name viename gale gyveno teta, kurios tas namas ir buvo, o mes visi susikimšome į tą antrąjį galą.“ Tame pat name – arba viename iš jo galų – Brazauskai ir gyveno, ir dirbo: G. Brazausko motina buvo notarė. Notare ji tapo vietoj notaro Gapučio, pas kurį buvo dirbusi ir kurį bolševikai 1941 metais ištrėmė. Notare ji dirbo tiek vokiečių, tiek ir tarybiniais laikais – iki pat pensijos. G. Brazauskas pamena keturis kambarėlius, kuriuose apsigyveno ir dirbo jų šeima. Valgomajame buvo apskritas stalas su šešiomis kėdėmis aplink ir sofutė bei bufetukas. Visi šie baldai vos tilpo, ir praeiti buvo sunkiai įmanoma. „Iš šio kambario durys vedė į mamos kontorą, o kitos

durys – į dar vieną kambariuką, miegamąjį. Viskas girdėdavosi: ir kaip mes kalbėdavomės, ir kaip pamokas ruošdavome, o mama už sienos rašomąja mašinėle tauškino“, – prisimena G. Brazauskas.

Gerardas ir Algirdas 1939 m.

Nuo bado gelbėjo senelių ūkis ir saulėgrąžos „Jei nebūtume susiję su senelių ūkiu, kaip mes būtume išgyvenę Kaišiadoryse?! Kortelių sistema maistui... – prisimena karo metus G. Brazauskas. – Rinkdavome giles, šis tas užaugdavo savame darže. Mamos sesers vyras Stasys Junelis dirbo ryšininku geležinkelyje. Kai eidavo ešelonai su grūdais, jis pragręždavo vagono dugną ir prileisdavo grū-

Ekskursija į Trakus, 1952 m. Viduryje – B. Genzelis ir G. Brazauskas

Kaišiadorys, 1956 m.

Kaišiadorys, 1962 m. Brazauskai važiuoja sukti medaus. Iš kairės: tėvas, Linas, Gerardo sesuo Regina, mama ir žmona Dalia.

dų, kukurūzų, saulėgrąžų. Kaip jis rizikuodavo! Bet įsivaizduokit, kiek reikia suvalgyti saulėgrąžų, kad taptum sotus! Ant grindų susidarydavo kelios dešimtys centimetrų lukštų.“ Per karą Brazauskai gyveno Kaišiadoryse, o vaikų vasaros praėjo Pašiliuose, senelio ūkyje. Gerardas jau lankė Kaišiadorių pradinę mokyklą. „Prisimenu mokytoją Kalvelienę. Man šešeri metai buvo, o ji sako: „Tau, Geruti, nėra reikalo čia būti, eik į antrą klasę“. Nes ir taip vien penketais mokiausi, paskui ir antroje klasėje

– puikiai. O vidurinę baigiau net dviem metais anksčiau nei kiti“, – pasakojo G. Brazauskas. 1944 metais Gerardas vis sirguliavo tonzilitu. Liepos mėnesį mama nutarė, kad reikia važiuoti į Kauną daryti operacijos pas profesorių Zubkų. Atėjo abudu į Kaišiadorių stotį. Traukinys – prekiniai vagonai, kuriuose buvo įrengti suolai keleiviams. Tokį traukinį tuomet jie vadino „pendeliu“. Kauno geležinkelio stotyje, kurioje jiedu su motina išlipo, G. Brazauską pasitiko vaizdas, ilgam įstrigęs į atmintį. Jis iki šiol pamena apskurusius rusų kareivius, kurie traukė pilną vežimą malkų. Vokietis, ginkluotas automatu ir vedinas šunimi, juos nuvarė link Šančių. Ne vienas Lietuvos gyventojų, – nes buvo 1944-ieji ir buvo galima nuspėti, kas laukia, – rengėsi trauktis iš Lietuvos. Profesorius

Zubkus, pas kurį G. Brazauską vežė jo motina, taip pat jau „sėdėjo ant lagaminų“, tačiau operaciją vaikui dar padarė. Brazauskai taip pat turėjo galimybę pasitraukti iš Lietuvos. Vokiečiai paskelbė, kad duoda vagoną dviem šeimoms – trauktis į Vokietiją, tai yra bėgti nuo rusų. Bet Brazauskų šeima pasiliko.

Brazauskai įsirengė slėptuvę „niekieno žemėje“ Artėjant frontui, Brazauskų šeima apsigyveno skyrium: mama su dukra Regina iš pirmosios santuokos liko Kaišiadoryse, o tėvas su sūnumis Algirdu ir Gerardu nutarė važiuoti į kaimą, į Pašilius. G. Brazauskas pamena,

kaip jiedu su tėvu, nes Algirdas jau buvo Pašiliuose, traukėsi iš Kaišiadorių. Tai buvo metas, kai keleivinių traukinių nebuvo – tik kariški. Kai G. Brazauskas su tėvu atėjo į stotį, ten stovėjo traukinys su kareiviais rudomis uniformomis – ne rusiškomis, bet ir ne vokiškomis. Tėvas nuėjo pas mašinistą tartis, kad juodu su vaiku pavėžėtų. Pasirodė, kad tai buvo rusų kareiviai, vadinamieji vlasovcai, tarnavę vokiečių kariuomenėje. Jie sutiko pavėžėti pakeleivius. „Gerai pamenu, kai traukinys kažkurioje vietoje sustojo, kareiviai pašienavo žolės, pašėrė arklius ir juos pagirdė netoliese buvusiame upelyje“, – pasakojo G. Brazauskas.

Baigus 10 klasių, 1951 m. Gerardas – antroje eilėje, ketvirtas iš dešinės. Centre – mokytoja Pileckytė.

Per karą Brazauskai gyveno Kaišiadoryse, o vaikų vasaros praėjo Pašiliuose, senelio ūkyje. Gerardas jau lankė Kaišiadorių pradinę mokyklą.

Kai vaikas su tėvu išlipo Kėdainiuose, juos pasitiko tuščias miestas. Jiedu pėsti išėjo ant Labūnavos kelio ir netrukus pamatė vežimu atvažiuojantį jų pasiimti senelį. Gyvendami Pašiliuose, tėvas su sūnumis matė ir besitraukiantį frontą. „1944 metais vokiečiai ėmė trauktis, artėjo rusai – ėjo Atskrido su „kukurūzfrontas. Prisimenu, dirbau niku“ ruseliai, matėsi laukuose, šieną buvome jau žvaigždės penkiakamsuvežę. Su Algirdu ir keliomis pės. Pamojavo mums, moterimis ravime runkelius. mes pamojavom jiems, Rytuose, iš už miško, girdėjoir jie nuskrido link si bumbsėjimas, o už Nevėžio vokiečių pozicijų. Tik – vokiečiai. Eidavo jie arklių išgirdome, kaip „davė“ į ieškoti, teta „šprechendavo“ juos... Manėme, viskas jiems. Grįžo abu gyvi, vokiškai su jais... – prisiminė vėl pamojavo... G. Brazauskas. – Atskrido su Kiemelių ežeras prie Kaišiadorių

„kukurūzniku“ ruseliai, matėsi žvaigždės penkiakampės. Pamojavo mums, mes pamojavom jiems, ir jie nuskrido link vokiečių pozicijų. Tik išgirdome, kaip „davė“ į juos... Manėme, viskas jiems. Grįžo abu gyvi, vėl pamojavo...“ Brazauskai sodyboje išsikasė slėptuvę, kuri atsidūrė „niekieno“ žemėje: rusai įsitvirtino į rytus esančiame Pašilių miške, vokiečiai – vakaruose, už Nevėžio. Pašilių gyventojų sodybos liko „niekieno“ žemėje. „Virš mūsų galvų skraidė artilerijos ir minosvaidžių sviediniai, girdėjosi sprogimai. Prasidėjus itin smarkiam apšaudymui, sulindome į sode iškastą slėptuvę, palaukėme, kol nurims,

Prie meno mokyklos Kaune, prie Zikaro namo.

– pasakojo G. Brazauskas. – Išėję iš slėptuvės pamatėme purviną rusų kareivį su automatu – tai buvo žvalgas. Vėliau pasirodė karininkas, jis patarė visiems iš sodybų pasitraukti į mišką.“ Brazauskai išvažiavo drauge su kitų sodybų gyventojais, susikrovę į vežimus mantą, maistą, prisirišę prie vežimų karves. Apsistojo miške, rusų armijos pozicijose. G. Brazauskas pamena, kaip sykį, jiems gyvenant miške, rusai atėjo arklių mainyti. Žmonėms jie siūlė mažus gauruotus mongoliškus, už kuriuos norėjo gauti didelių lietuvių arklių. Suaugusieji atsipirko naminuke. Miške žmonės išbuvo savaitę, kol sykį auštant išgirdo artilerijos

ir tankų patrankų šūvius. Po to sekė skardus „ura“ – vokiečiai pasitraukė. Tada visi grįžo į namus. Aplinkui matėsi sprogimų duobės, ypatingai daug jų buvo pievoje prie Nevėžio. Laimei, nė viena sodyba Pašilių kaime nenukentėjo. Sodyboje buvo likę G. Brazausko seneliai, nes paršą pašerti reikėjo. Kaimyno namuose – gimdyvė, kuri niekur iš namų nesitraukė. Laimei, nieko jiems nenutiko, tik aplink sodybas visa pieva buvo duobėta. Ir žolė nušienauta minų skeveldrų. Brazauskai daržinėje rado praardytą stogą – iš ten stebėtos vokiečių pozicijos. Praėjus frontui, šeimai iš miško grįžus į namus, vieną

Praktika Vilniuje, 1956 m.

Tėvo namo statyboje (1960 m.) lygina žvyro sluoksnį. Iš kairės – Gerardas.

dieną Pašiliuose pasirodė ir G. Brazausko motina. Pas šeimą ji važiavo pakeleivingomis mašinomis, ėjo pėstute. Kaip šeima sugrįžo į Kaišiadoris, G. Brazauskas sako net nepamenantis, nes transporto tuo metu nebuvo – vien karinės mašinos ir kariniai ešelonai.

„Gott mit uns“ Po mūšių vaikai, Nevėžyje plaukiodami laiveliu, pamatė šautuvą. Pasinėrę ištraukė ne tik jį, bet ir vokišką kuprinę. O joje – margarinas, šaukštas, šakutė ir diržas su užrašu:

„Gott mit uns“ [Dievas su mumis, vok. k.]. Matyt, kareivis numetė kuprinę, kad būtų lengviau plaukti per Nevėžį. Paskui vaikai ėmė tyrinėti vietas, kur gulėta rusų karių. Rado daug neiššaudytų šovinių, granatų. „Mes, vaikai, prisirinkome šaudmenų ir sprogmenų. Mesdavome juos į laužą ir žiūrėdavome, kaip sprogsta, – prisiminė G. Brazauskas. – Kartą šovinys į plytą [krosnį, red. past.] kartu su malkomis pateko, tai kai užkūrė tas malkas – sprogimas puodą žemėn numetė. Dar prisimenu, kaip rusai važiuodavo į Nevėžį sprogdinti žuvies. Dabar suprantu, kiek galėjo tada būti aukų

vien dėl tokio neatsargumo. O likom gyvi. Juk kai šiais laikais suranda karo laikų šaudmenį – kaip atsargiai jį veža. Dirba išminuotojai. O mes, vaikai ir jaunimas, tada kaip niekur nieko žaisdavome. Prisimenu, buvo atvejis, kai mes vos nesusprogdinome vienos moters. Šaudmenyse esanti sprogstamoji medžiaga pati nesprogsta, į ją šaudmenyje būna įdėta kapsulytė, prie kurios prijungta bikfordo virvutė. Virvutę uždegus, liepsna pasiekia kapsulę, ji sprogsta ir detonuoja sprogmenį. O mes radome sprogstamosios medžiagos, kuri, išmirkusi vandenyje, atrodė kaip muilas. Ir prasidėjo išradinėjimas.“

Keturi vaikai, tarp kurių buvo Algirdas ir Gerardas, rado tuščią amerikoniškos „tušonkės“ dėžutę, į ją įdėjo sprogstamosios medžiagos ir detonatorių, o ant jo – vėl sprogstamosios medžiagos. Vaikai uždegė viršutinį sprogmens sluoksnį, jis degė kaip bitumas, pamažu. Apskaičiavo, kad kai sudegs iki detonatoriaus – sprogs. „Žiūrim, ateina kaimynė iš dvaro, iš naujakurių. Vedėsi ji arklį pririšti pievon. Šaukiau, kad vestų ji tą arklį šalin, o ji piktai: „Ką jūs čia man dar aiškinat, kur rišti, o kur ne“. Ir pririšo netoliese, o pati nuėjo prie karvės. Grįžo pamelžusi atgal, ir tada sprogo, – prisiminė nevaikiškus žaidimus su

Kaišiadorys

Frontas pasitraukė toliau į vakarus, palikdamas daugybę išmėtytų sprogmenų, granatų, šovinių. Vaikai greitai išmoko atskirti pavojingus sprogmenis, juos sprogdinti lauže.

Regina su vyru Antanu Jurkoniu 1956 m.

Trejų metų Gerardas su ožiuku Regina su mama 1956 m.

sprogmenimis G. Brazauskas. – O mes dar akmenimis apkrovę buvome tą olą su sprogmeniu. Tai akmenys net į Nevėžį nuskrido, o arklys, kuris buvo kariškas, kreivomis kojomis, bet darbams dar tiko, vertėsi keliais kūliais ir nuo šlaito nusirito. Grandinė – moteriai per kojas. Laimė, kad akmenys į ją nepataikė. O mes tai saugiai už Nevėžio vingio sprogimo laukėme. Tiesa, to laukti reikėjo ilgokai, nes mūsų išradimas sprogo tik tuomet, kai ji jau ir karvę pamelžti buvo suspėjusi. Mes, žinoma, lei-

domės į kojas. Oi, koks paskui triukšmas kilo, jos sugyventinis atėjo pas mūsų tėvus, nes visa apylinkė jau žinojo, kad „Brazauskiukai kalti“. Frontas pasitraukė toliau į vakarus, palikdamas daugybę išmėtytų sprogmenų, granatų, šovinių. Vaikai greitai išmoko atskirti pavojingus sprogmenis, juos sprogdinti lauže. Algirdas buvo vienas iš tų „specialistų“, jis, kaip pamena brolis, labai atsargiai elgėsi su nežinomais sprogmenimis. Kaime buvo 10 vaikų, laimei, nė vienas nenukentėjo.

Už ką vokietaitė Brigita dėkojo Brazauskų mamai 1944 metų spalį prasidėjo mokslo metai. Netrukus atėjo 1945ųjų pavasaris, visi džiaugėsi, kad baigėsi karas. Apie karo pabaigą paskelbė per tuometinius radijo „taškus“. Visur minios žmonių, mitingai, prisimena G. Brazauskas. O paskui atsirito elgetaujančių vokietukų srautas. „Baisus dalykas, kai matai šešerių, septynerių, dešimties metų vaikus, prašinėjančius maisto. Atrodė jie baisiai: visada alkani, išbalę, nežinau, kur nakvodavo. Iš Rytprūsių (Karaliaučiaus) vokiečiai pabėgo užė-

jus rusams, o kaip tie vaikai vieni liko, nežinojau. Duodavome jiems, ko tik išgalėjom. Nors visi ne kažką patys turėjome, – pasakojo G. Brazauskas. – Dalis tų vaikų „nusėdo“ kaime, ėmė dirbti, išmoko kalbą. Prisimenu tokią Brigitą, kuri puikiai lietuviškai kalbėjo. Atėjo ji kartą pas mano mamą, kurią pažinojo. Paklausė ji mano mamos, ar jai grįžti į Vokietiją. Motina patarė keliauti į tėvynę, ji iš pradžių pateko į Rytų Vokietiją, o vėliau pranešė džiugią žinią, kad ten jaučiasi daug geriau nei Lietuvoje, o galiausiai ir su tėvu, grįžusiu iš nelaisvės, susitiko. Dėkojo, kad mano mama jai gerą patarimą davė.“

Algirdas ir Gerardas 2002 m.

Netrukus atėjo 1945-ųjų pavasaris, visi džiaugėsi, kad baigėsi karas. Apie karo pabaigą paskelbė per tuometinius radijo „taškus“.

POKARIS. KAI GULĖ NE TIK PRADALGĖS, BET IR ŽMONĖS 1946-1950 metai Gerardo Brazausko gyvenime yra susiję su ūkiu, kurį jo tėvas buvo įkūręs Pašiliuose, Kėdainių rajone, penki kilometrai nuo Labūnavos ir septyni – iki Kėdainių.

G. Užtraukė dainą taip, kad tokio grožio negirdėjau nė iš vieno ansamblio. O gal taip stebuklingai gražiai skambėjo dėl tos pievos, miško ir upės artumo. Prisimenu gražiai sugulusias pradalges, besileidžiančią saulę – ta nuotaika taip pakylėjo.

Brazauskui teko ir sėti, ir kulti javus, ir paršus bei karves auginti. Dėdė Vytautas, kad ir neįgalus, buvo auksarankis, pats pagamino vadinamąjį „fuktelį“, kuriuo būdavo valomi grūdai. Juo visas kaimas naudodavosi. „Algis, prisimenu, kirsdavo rugius, o mes su tėvu rišdavom, – prisimena G. Brazauskas. – Ardavau ir vos neverkdavau, nes jei plūgas iššokdavo iš vagos, sunku būdavo susitvarkyti: tėvas buvo įsigijęs sunkų vokišką, o ne vietinių kalvių pagamintą. Štai tada ir pajunti žemės skonį, duonos skonį, duona pakvipdavo dar javus malant, o jau kai ją kepdavo... Pašilių kaime, beje, žmonės visi neblogai gyveno.“

„1949 metais visi pasėjome atskirai, o 1950 metais ėmėme derlių bendrai“ O paskui prasidėjo kolūkiai. G. Brazauskas pamena, kaip žmones į juos suvarė. Lyg ir savanoriškas stojimas būdavo, tačiau jei neini į kolūkį, tai tokią didelę pyliavą (duoklę grūdais) uždėdavo, kad nori nenori tekdavo eiti į kolūkį, kitaip neišsimaitinsi. „Tad išėjo taip, kad 1949 metais visi pasėjome atskirai, o 1950 metais ėmėme derlių bendrai. O kad gautume naudotis 60 arų, reikdavo atidirbti. Prisimenu, kai išėjau šienauti, pasiėmęs dalgį, man buvo penkiolika metų. Rytą atsikeliu – rankos sulinkusios, plaštakos nesilanksto“, – prisiminė G. Brazauskas. Kadangi šeimoje vienintelė darbinga buvo Ona Giedraitytė, jos vardu kolūkyje visa ir buvo užrašyta. O dirbo Gerardas ir Algirdas . Dirbo prie žemės G. Brazauskas ir devintoje klasėje mokydama-

Studijos 1954 m.

Pradalgėje Gerardas, 1955 m.

Iš kairės: Gerardas, senelis, tėvas ir Algirdas, 1948 m.

Žmona Dalia, 1959 m. Pašiliai

1957 m. 1951 m.

sis, ir vėliau – jau studentu tapęs: ir rugius kirto, ir šienavo, nes kombainų nebuvo. Pastaruosius, beje, jis pirmą kartą pamatė būdamas vienuoliktokas. Kombainas jam pasirodė labai didelis. Tik javų tuomet nenukirto, teko patiems pabaigti su dalgiais. „Dabar javai švarūs, be piktžolių – kaip užsienyje, o tada – pilna rugiagėlių. Nors gražu, bet juk tai – piktžolės, – grįžo į praeitį G. Brazauskas. – Žmonės tais laikais eidavo į darbą noriai: kas kilęs nuo žemės, tas negalėjo nedirbti, nes nebūtų galėję žiūrėti, kaip javai žūva, derlius prapuola. Toks buvo žmonių supratimas.“ G. Brazauskas mano, kad ir Algirdui, kaip politikui, didelės įtakos turėjo tai, kad jis buvo arti žemės. Ir ne šiaip žemės, o savo žemės. Bendras darbas, žemė suartindavo žmones. „Tai buvo svarbu, – mano G. Brazauskas. –

Prisimenu, kadaise šeši vyrai baigiam šienauti pievą netoli Nevėžio. Vienas sako: „Uždainuokim“. Užtraukė dainą taip, kad tokio grožio negirdėjau nė iš vieno ansamblio. O gal taip stebuklingai gražiai skambėjo dėl tos pievos, miško ir upės artumo. Prisimenu gražiai sugulusias pradalges, besileidžiančią saulę – ta nuotaika taip pakylėjo. Dainavom „Tu, eglele, tu žalioji“.

Vaikai nesuprato, už ką nušovė jų bendraklasį ir jo motiną Pokariu prasidėjo partizanų judėjimas. G. Brazausko atmintyje gyvi liko šiurpą keliantys vaizdai. Jis prisimena vienuolika partizanų, negyvų suguldytų už stoties, turgaus aikštėje, Kaišiadoryse. Buvo lapkričio pabaiga, gal ir gruodis, visur ruda, pažliugę, purvas. Vietiniai ėjo, žiūrėjo, o juos stebėjo pikta akis: gal kas pažins savus ir bus galima sučiupti „liaudies priešą“. „O mūsų Regina pažino savo bendraklasį. Parėjo verkdama namo, tik aikštėje neišsidavė. Nubėgome ir mes pažiūrėti... Kraupus vaizdas... Po dienos, kitos partizanų kūnus

išvežė“, – prisiminė G. BrazausGerardas, Dalia, kas. Tačiau netrukus juos vėl pama- 1956 m. tė. Sykį, jau pavasariop, jiedu su broliu slidinėjo savo įprasta trasa. Staiga žiūri, po aptirpusiu sniegu žvyrduobėje guli jie visi, tie partizanai, kūnai susikraipę... „Įsivaizduokit, koks siaubas vaikui! Jų tada net Ardavau ir vos nelaidojo, išmetė už miesto, neverkdavau, nes sniegas užklojo. Vėliau, be jei plūgas iššokdavo abejo, palaikai atgulė deramai iš vagos, sunku į žemelę, paminklas pastaty- būdavo susitvarkyti: tėvas buvo įsigijęs tas“, – pasakojo G. Brazauskas. sunkų vokišką, o ne Pokario auka tapo ir G. Bra- vietinių kalvių pazausko suolo draugas Vytu- gamintą. Štai tada ir kas Garmus, gyvenęs kaime pajunti žemės skonį, prie Kaišiadorių. Pašnekovas duonos skonį, duona gerai pamena 1948 metus. pakvipdavo dar Gruodžio 5-oji buvo Stalino javus malant, o jau konstitucijos diena. Tą dieną kai ją kepdavo...

Dalia 1956 m.

G. Brazauskas ir sužinojo, kad Vytukas ir jo motina yra nušauti. Bendraklasio tėvas buvo vadinamasis stribas, išgeriantis, namie jis nenakvodavo. Sesuo irgi kažkur slapstėsi. Nužudyti buvo tik Vytukas su savo motina. Visiems baisu buvo tai, kad aniedu buvo sušaudyti namuose. Vaikai negalėjo suprasti, už ką nušovė jų bendraklasį ir jo motiną. G. Brazauskas atmena, kad Vytukas ir miręs glauNaktį į namus Padė prie savęs geltoną aritšiliuose vidun suėjo šeši ar aštuoni metikos elementorių, kuris civiliais drabužiais buvo nudažytas jo krauju. Matyt, mirtis užklupo besivilkintys, tačiau mokantį. ginkluoti vyrai. O Vytuko sesuo, iki tol buvusi Kalbėjo lietuviškai. Pasiteiravo, ar pamaldi, vėliau tapo rajono nėra svetimų. komjaunimo sekretore.

Priekyje – Algirdas

Arba komjaunuolis, arba – be aukštojo mokslo Kas yra komjaunimas, pats G. Brazauskas sako sužinojęs gerokai vėliau, panašiai, kaip ir visi to meto kraštiečiai. Jiems tiesiog pasakė, kad jei nebus komjaunuoliais, tai neįstos į aukštąsias mokyklas. Mokyklos komjaunimo sekretorius, pamena G. Brazauskas, tuomet buvo Bronius Genzelis, mokęsis jo būsimos žmonos Dalios klasėje. Dalia Babonaitė gyventi į Kaišiadoris atvyko po karo. Tada B. Genzelį iš komjaunimo ir išmetė: už tai, kad ją į komjaunimą priėmė, mat jos tėvas buvo Smetonos ir vokiečių laikų policininkas. Dirbo jis Vievyje, Trakuose, vėliau

1957 m.

dingo be žinios, ir tik po daugelio metų G. Brazauskas sužinojo, kad jis buvo nušautas. Daug rašyta apie Lietuvos žmonių vežimą į Rusiją, jų gyvenimą ir kančias ten. Iki šiol lankomos jų tremties vietos, tvarkomi kapai. „Gerai prisimename pokario trėmimus 1948 ir 1951 metais. 1948 metais smarkiai sumažėjo moksleivių Kaišiadorių gimnazijoje. Pats mačiau per prekinio vagono langą žiūrinčią savo bendraamžę Onutę Sadonytę, gyvenusią pas mūsų tetą, tame pačiame name, kuriame gyvenome ir mes. Įsiminė ir 1951 metų spalio mėnesio

Dalia

vežimas – vėl vagonai stovėjo Kaišiadorių stoties keliuose“, – pasakojo G. Brazauskas.

Politika. Kas prašė vandens ar duonos, tam ir duodavo Dar vienas šiurpus atvejis nutiko kaime prie Kėdainių, kur bėgdavo Brazauskų vasaros. Už jų ir dar vieno kaimyninio namo, maždaug už kilometro, gyveno toks kalvis Puidokas. Kai jis mirė, į pakasy-

Tada kaime buvo daug jaunimo ir žymiai mažiau svaigalų. Buvo savas muzikantas su armonika, elektros nebuvo, bet jaunimas šokdavo iki aušros.

Pašiliai, Gerardas aria. 1948 m.

1958 m.

nas atėjo ir kaimynų vaikai. Artėjant atsisveikinimui su velioniu, jie išskubėjo namo pasakyti tėvams, kad jau laikas ateiti. Tačiau sugrįžę namo jie rado savo tėvus negyvus – jie buvo nušauti. Našlaičiais liko du vaikai, ir tik todėl, kad buvo atėję į kaimyno laidotuves. Bet tuo istorija nesibaigė. „Prieš 15 metų pas mane ir Algirdą, mums besilankant Labūnavos kapinėse, atėjo vienas iš Vytuko sesuo, tų vaikų. Sako, kad tėvus nušovė iki tol buvusi pamaldi, vėliau stribai. Tačiau maždaug po dešimties metų, kurie praėjo nuo tapo rajono tos šeimos tragedijos, sėdėdakomjaunimo sekretore. mas su kaimo vyrais ant pra-

dalgės girdėjau iš jų kitą versiją – kad Vytuko tėvus nušovė partizanai, – dalijosi prisiminimais G. Brazauskas. – Detektyvas kažkoks, kai niekas taip ir neišsiaiškino, kas išžudė šeimą. Gyveno žmonės prie miško, manau, kad, nesikišdami į politiką, paprasčiausiai mėgino būti padorūs ir su vienais, ir su kitais. Dažnas taip darydavo kaime, ypač pamiškėse, kur tekdavo susidurti su ginkluotais vyrais: kas paprašydavo vandens ar duonos, tam ir duodavo. Manydavo, kad nei vieni, nei kiti nelies. Bet kartais ir neutrali, o tiksliau atsargi pozicija neišgelbėdavo.“

Gimtosios žemės arimai

Išgelbėjo mokinio pažymėjimas Panašūs pavojai neaplenkė ir Brazauskų šeimos. Tą dieną tėvo namuose nebuvo, tik teta Ona, sergantis dėdė Vytautas, bobutė ir Gerardas. Naktį į namus Pašiliuose vidun suėjo šeši ar aštuoni civiliais drabužiais vilkintys, tačiau ginkluoti vyrai. Kalbėjo lietuviškai. Pasiteiravo, ar nėra svetimų. „Ir žinok dabar, kurie čia: stribai ar partizanai“, – prisimena savo tuometines dvejones G. Brazauskas. Tada jis jau buvo ne pagal metus ištįsęs, atrodė vyresnis, negu buvo iš tiesų, tai yra tik trylikos metų. Jį išgelbėjo mokinio pažymėjimas, kurį paauglys parodė atvykėliams. Jie įrėmė jam į nugarą ginklą ir paliepė lipti ant aukšto, norėdami tikriausiai įsitikinti, kad ten nieko nėra. G. Brazauskas mano, kad šūviui būtų užtekę ir kokio menko krepštelėjimo ar kito

juos išgąsdinti galėjusio garso. Įsitikinę, kad namuose tik šeima, vyrai nuėjo į kluoną ir pernakvojo ant šiaudų. Rytą paprašė valgyti. Ir buvo pavalgydinti, nes šeima kitos išeities neturėjo. Atvykėliai neturėjo jokių skiriamųjų ženklų, nebuvo nieko, iš ko galima būtų suprasti, kas jie tokie yra. Tik iš rusiškų automatų galima buvo įtarti, kad tai buvo vadinamieji stribai.

Su tėvu 1948 m.

Su tėvais 1950 m.

1955 m.

1949 m.

Gyvenimas kaime teikė ir mažų malonumų Brolių Brazauskų gyvenimas nuo pat vaikystės buvo padalintas į dvi dalis: mokslo metai Kaišiadoryse, vasara – senelių ūkyje Kėdainių rajone, Pašilių kaime. „Šiuo metu mūsų ir viso kaimo žemėse – Kėdainių kolektyviniai sodai. Ten pagal savo išgales dirbome žemės ūkio darbus nuo 1946 metų iki kolektyvizacijos 1950 metais. Ūkyje dirbo ir mūsų tėvas. Čia svarbiausias darbininkas

buvo Algirdas. Viskam reikėjo darbo rankų. Nuo šešiolikos metų Algirdas šienaudavo pievas, kirto javus – mes su tėvu rinkome jam kertant, arkliu traukiamais padargais dirbome žemę“, – dalijosi G. Brazauskas. Jis pamena, kaip būdamas trylikos metų bandė su neįgaliu tėvo broliu šienauti pievą. Sekėsi prastai, Gerardas vis laukė, kada atvažiuos Algirdas, kuris tuomet buvo kažkokiose varžybose. Jam atvažiavus, reikalai pasitaisė, pieva nušienauta, šienas buvo išdžiovintas ir suvežtas.

Tačiau gyvenimas kaime turėjo ir savo mažų malonumų – didelis sodas, gausybė vaisių, maudynės Nevėžyje, draugai, pasilinksminimai. Kiekvieną šeštadienį arba sekmadienį buvo organizuojami šokiai, – vadinami vakaruškomis – pas vieną ar kitą Pašilių arba gretimo Pelėdnagių kaimo gyventoją. Tada

kaime buvo daug jaunimo ir žymiai mažiau svaigalų. Buvo savas muzikantas su armonika, elektros nebuvo, bet jaunimas šokdavo iki aušros. Merginas, pamena G. Brazauskas, į šokius turėjo atvesti bernelis – paprastai, jaunesnis; užėjęs į sodybą, kur buvo merginų, privalėjo atsiklausti tėvo, ar leis į vakaruškas, kurios šiandien vyksta pas tokį ar tokį žmogų. Muštynių vakaruškų metu būdavo labai retai. G. Brazauskas sakė jų matęs gal tik keletą kartų, o ir jos būdavo be didesnių pasekmių. „Jaučiau didelę nuoskaudą, kad Algirdas yra vyresnis, jau eidavo į vakaruškas, aš dar buvau per mažas, – pasakojo savo vaikiškas nuoskaudas G. Brazauskas. – Nuo 1950 metų jau lankydavomės abu.“

Algirdas studentas, 1955 m. prie nusipirkto radijo aparato.

Būdamas trylikos metų bandė su neįgaliu tėvo broliu šienauti pievą. Sekėsi prastai, Gerardas vis laukė, kada atvažiuos Algirdas, kuris tuomet buvo kažkokiose varžybose. Jam atvažiavus, reikalai pasitaisė, pieva nušienauta, šienas buvo išdžiovintas ir suvežtas.

SPORTUOJANT IR MOKANTIS STUDIJŲ METAI PRABĖGO LYG VIENA DIENA Vienas po kito broliai Brazauskai baigė vidurinę mokyklą – abu sidabro medaliais. Abu studijavo Kaune, abu sportavo. Tai buvo laikas, kaip sako G. Brazauskas, kuris pralėkė nepastebimai.

A Dalyvaudami vienoje spartakiadoje Vilniuje, broliai apsigyveno Olandų gatvėje, politechnikume. Kartą Algirdas paklausęs, ar brolis yra buvęs šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. „Kai nuėjome, šie maldos namai man paliko tokį didžiulį įspūdį, kad negaliu ir dabar pamiršti. Juk galėjau palyginti tik su Kaišiadorių maldos namais, daugelį kartų kuklesniais.

tėjo 1951-ieji, Algirdas baigė vidurinę mokyklą. Baigė labai gerais pažymiais, sidabro medaliu. Iš rusų kalbos rašinio ketvertą gavo nepelnytai – taisydama mokytoja pati suklydo. Po metų, 1952-aisiais – taip pat sidabro medaliu – mokyklą baigė ir Gerardas. Prieš išvažiuodamas dirbti į kolūkį Pašilių kaime, jis atidavė dokumentus stoti į Kauno Politechnikos instituto Statybos fakultetą. „Laikiau tik piešimo ir braižybos egzaminus. Braižyti mus išmokė ją dėstęs statybos fakulteto studentas Juozas Sinkevičius iš Kaišiadorių, todėl egzaminas buvo lengvas“, – prisimena naujo gyvenimo etapo pradžią G. Brazauskas.

Svajojęs būti astronomu, pasirinko statybos mokslus Kodėl pasirinko būtent statybą, G. Brazauskas sako negalintis net pasakyti – nei šeimoje, nei

giminėje nebuvo statybos specialistų. O jaunas, labai gerai besimokantis vaikinas pasvajodavo ir apie kosmonautiką. „Visko buvo, net ir astronomu būti norėjau“, – pasakojo jis. G. Brazauskui patiko braižybos mokytojas kaišiadorietis Juozas Sinkevičius, kuris dirbo mokykloje ir tuo pat metu studijavo statybą. Tai buvo viena iš paskatų ir jam pasirinkti statybos studijas. Į Kauno politechnikos institutą, Statybos fakultetą, jis įstojo be jokio vargo, nes mokyklą buvo baigęs sidabro medaliu. Brolis Algirdas pasirinko tuomet madingą inžinieriaus hidrotechniko specialybę. Jis pirm brolio pradėjo studijuoti Kaune.

Iš Juozo Zikaro našlės mokėsi patriotiškumo ir meno Pirmaisiais mokslo metais Algirdas gyveno Laisvės alėjoje pas girtuoklius šeimininkus. Tačiau studijuoti į Kauną atvykus

Gerardas Brazauskas studentas, 1955 m.

KPI festivaliuose fakultetai varžydavosi traukdami virvę. Nuotraukoje – nugalėtojų – Statybos fakulteto – komanda. Gerardas – ketvirtas iš dešinės, šalia – dėstytojai.

1951 m. Kaišiadorių vidurinės mokyklos tautinių šokių būrelis. Pirmoje eilėje antras iš kairės – Algirdas, antroje eilėje trečias iš kairės – Gerardas ir būsima jo žmona Dalia. Gerardas vienuoliktokas, 1951 m.

Laikiau tik piešimo ir braižybos egzaminus. Braižyti mus išmokė ją dėstęs statybos fakulteto studentas Juozas Sinkevičius iš Kaišiadorių, todėl egzaminas buvo lengvas

ir Gerardui, broliai apsigyveno kartu, kitoje vietoje. Statybos fakultetas tuomet dar buvo įsikūręs Kauno Rotušėje, tad Gerardas su broliu penkeriems metams įsikūrė pas žymaus Lietuvos skulptoriaus Juozo Zikaro našlę, name Ąžuolų kalne. „Ir Algirdui, ir man eiti į fakultetą truko apie 15 minučių – jam į Centrinius rūmus Donelaičio gatvėje, man – į Rotušę ir dabartinius Arkivyskupo rūmus“, – prisimena studijų metus G. Brazauskas. Skulptoriaus našlę, pas kurią studijuodami gyveno broliai, G. Brazauskas mini kaip moterį, iš kurios sako gavęs ir patriotinį, ir meninį švietimą. Namo pusrūsyje buvo dailininko dirbtuvės, kur buvo saugo-

mi darbai, jų kopijos. Atmintin tuometiniam studentui įstrigo litų monetų piešiniai – J. Zikaras sukūrė visas tarpukario Lietuvos monetas, bei Laisvės skulptūros piešiniai. Pašnekovo nuomone, dailininko sukurta Laisvės skulptūra galėtų būti įkurdinta Vilniuje, Lukiškių aikštėje, nes iki šiol nesėkmingai sprendžiama, kaip ši aikštė turėtų atrodyti.

Sportas buvo svarbiausia veikla Kartu su pramoninės civilinės statybos mokslais į G. Brazausko kasdienybę atėjo ir sportas. „Brendome ir suaugome sunkiais pokario metais, turėjome labai mažą pasirinkimą kitokiai veiklai bei pramogoms: tai sportas, kinas, saviveikla, šokiai, – pri-

simena G. Brazauskas. – Sportas buvo svarbiausia veikla. Tuo metu būti sportininku, dalyvauti mokyklos ar miesto rinktinėje, dalyvauti įvairiose varžybose Kaišiadoryse, Vilniuje, Kaune ar kituose miestuose – buvo garbės ir prestižo reikalas.“ Dalyvaudami vienoje spartakiadoje Vilniuje, broliai apsigyveno Olandų gatvėje, politechnikume. Kartą Algirdas paklausęs, ar brolis yra buvęs šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. „Kai nuėjome, šie maldos namai man paliko tokį didžiulį įspūdį, kad negaliu ir dabar pamiršti. Juk galėjau palyginti tik su Kaišiadorių maldos namais, daugelį kartų kuklesniais. Vėliau ir į šv. Kazimiero bažnyčią nuėjome, – prisimena G. Brazauskas. – Vilnius, nors jame

daug sugriauta buvo, vis tiek atmintyje išliko žavingu mano jaunystės miestu.“ Tačiau sportas, kad ir kaip traukęs bei žavėjęs, nebuvo vienintelė veikla. Pirmaisiais studijų metais abu su broliu dalyvavo ir kitokioje veikloje. Algirdas buvo Politechnikos instituto liaudies dainų ir šokų ansamblio „Nemunas“ narys – dainavo ir pūtė skudučius, o Gerardas vaidino studentų teatro studijoje, kuriai vadovavo Petras Likša, Lietuvos teatro ir televizijos aktorius, režisierius. Vaidino G. Brazauskas ir besimokydamas mokykloje. Studijuodamas pirmajame Politechnikos instituto kurse, jis ir vaidino, ir sportavo – pavyko suderinti abu pomėgius. Tačiau vėliau tapo aišku, kad reikia rinktis. Ir jis pasirinko sportą.

1952 m. Kaišiadoryse gegužės pirmosios eisena. Mokyklos vėliavą neša Gerardas. Jam iš dešinės – klasiokė Vanda Šiškaitė.

Pirmaisiais mokslo metais Algirdas gyveno Laisvės alėjoje pas girtuoklius šeimininkus.

Gerardas pirmajame savo kambaryje Vilniaus GKG-3 krepšinio komanda. Antras iš dešinės – Gerardas.

Gerardas rinktinėje buvo šuolininkas į aukštį.

Treniruojantis keturiskart per savaitę, reikėjo išmokti planuoti laiką Tuo metu būti sportininku, dalyvauti mokyklos ar miesto rinktinėje, dalyvauti įvairiose varžybose Kaišiadoryse, Vilniuje, Kaune ar kituose miestuose – buvo garbės ir prestižo reikalas.

Algirdas pradėjo nuo lengvosios atletikos – stumdė rutulį, mėtė diską, žaidė krepšinį. Vienu metu, jei teisingai sako prisimenąs G. Brazauskas, tai1948 metais, brolis buvo rutulio stūmimo respublikos rekordininkas savo amžiaus grupėje. G. Brazauskui irgi teko dalyvauti moksleivių spartakiadose Vilniuje ir Kaune – jis šoko į aukštį, į tolį, dalyvavo trišuolio rungtyje. Sporto salės nebuvo, tad žiemą jie slidinėjo, čiuožė.

Institute nuo pirmųjų dienų broliai tapo lengvosios atletikos rinktinės nariais: Algirdas stumdė rutulį, mėtė diską, kūjį. Rezultatai, vertinant tų metų pasiekimus, buvo neblogi – broliai buvo ne tik instituto, bet ir respublikos lengvosios atletikos rinktinės nariais. Teko dalyvauti varžybose ir kituose miestuose, neskaičiuojant Vilniaus ir Kauno, – Maskvoje, tuometiniame Leningrade, Kijeve, Rygoje, Taline. Algirdas liovėsi aktyviai sportuoti pradėjęs dirbti – 1956 metų pavasarį; Gerardas dar metus buvo rinktinės nariu. „Tekdavo

eiti arba važiuoti iki dabartinio Dariaus ir Girėno stadiono, sporto halės; treniruodavomės po keturis kartus per savaitę, taigi reikėjo mokėti tvarkyti savo laiką – lankyti paskaitas, laikyti egzaminus, paruošti kursinius projektus“, – prisimena G. Brazauskas, pastebėdamas, kad penkeri studijų metai prabėgo kaip viena diena. Kalbėdamas apie sportą studijų metais, G. Brazauskas prisimena ir nedideles nuodėmes. Kaune vykstant aukštųjų mokyklų spartakiadai, kuri buvo, kiek pamena G. Brazauskas, bene 1955 metų pavasarį, mėtydamas diską, Algirdas pasitempė koją ir negalėjo dalyvauti vėliau vykusioje

kūjo mėtymo rungtyje. Tada komandos treneris sugalvojo išeitį. Kadangi pavardė ta pati, jis Gerardui liepė mėtyti kūjį vietoj Algirdo. Pramokęs iš Algirdo šios sporto šakos, Gerardas neprieštaravo – dalyvavo rungtyje vietoj brolio. Tik jo rezultatas, kaip pats pripažįsta, neprilygo galimam Algirdo rezultatui. „Instituto lengvaatlečiai buvo gana stiprūs, kartais vienoje rungtyje dalyvaudavo keletas sportininkų. Taip būdavo ir estafetiniame 4x100 m bėgime. Čia pirmaisiais komandoje bėgdavo geriausi sprinteriai, o mes su Algirdu buvome antri. Buvo įdomus jausmas atbėgti ir per-

Kaišiadorių vidurinės mokyklos vienuoliktokai. Be Gerardo, kuris buvo varžybose.

Gerardas Panerių miške 1958 m. Statybos fakulteto komanda – virvės traukimo nugalėtoja. Sėdi – Gerardas ir dėstytojas J. Rabauskas, kuris dėstė apie gelžbetonį. 1957 m.

duoti lazdelę Algirdui“, – sako G. Brazauskas, pabrėždamas, kad sportas juos abu lydėjo visą gyvenimą. Algirdas jau baigęs institutą daug metų buriavo, o Gerardas dalyvaudavo sunkumų kilnojimo ir tinklinio treniruotėse bei varžybose.

47 dydžio sportbačiai, blakės ir boksas Sportuojant G. Brazauskui teko susitikti, bendrauti su sportininkais, kurie buvo pasiekę aukštų rezultatų, buvo žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir visoje tuometinėje Sovietų sąjungoje. G. Brazauskui jie yra ne tik garsūs sportininkai, su kuriais kartu gynė sportinę respublikos garbę, bet ir žmonės, su kuriais susijusios įvairios sykiu patirtos istorijos.

Studijų metais, apie 1955-1956 metus, G. Brazauskui teko dalyvauti spartakiadoje Maskvoje. Lietuvos sportininkų komanda buvo apgyvendinta vienose patalpose. Tarp komandos narių buvo diskininkas Anatolijus Pocius bei Algirdas Šocikas, vienas garsiausių Lietuvos sportininkų – boksininkas, bokso treneris, daugkartinis Europos, SSRS ir Lietuvos sunkaus svorio bokso čempionas. Viename kambaryje su G. Brazausku gyveno rutulio stūmikas iš Kaišiadorių Adolfas Varanauskas, Lietuvos rekordininkas. „Prabundu vieną naktį nuo keisto garso, kažkas bumbsi. Įjungiu šviesą – sienos aplipusios blakėmis, o Varanauskas su savo

47 dydžio sportbačiais jas daužo – blakės po visą koridorių pasklido“, – linksmai prisimena G. Brazauskas. Kitą naktį blakes sportininkai naikino nebe batu, o dustu, kurio prisipirko vienoje iš Maskvos metro stočių. G. Brazauskui įstrigo viena iš A. Šociko kovų, matytų tos pat spartakiados metu. Gali būti, svarsto jis, kad tai buvo vienos iš paskutiniųjų garsiojo lietuvių boksininko kovų. Pirmasis raundas buvo įprastas, tačiau antrasis komandos draugams užminė mįslių. Kaip pamena G. Brazauskas, išėjo A. Šocikas į ringą – stambus, raumeningas sunkiasvoris boksininkas. „Supylė savo priešininką taip, tarsi šis būtų tiesiog stovėjęs, kaip pakabinta kriaušė. Priešininkas patyrė nokdauną po kokių 20

sekundžių. Mes pasiteiravome, kas nutiko, kodėl taip greitai Gerardas (su buvo pabaigta kova, – prisi- portfeliu) su savo mena G. Brazauskas. – Algirdas studijų grupe. Šocikas buvo ringo džentelmenas. Savo priešininkui jis buvo pasakęs prieš kovą – jeigu man neužduosi, tave išlaikysiu visus raundus, pralaimėsi garbingai. Bet priešininkas nepaklausė ir uždavė, pabandė nokautuoti A. Šociką. Šis pamokė sportininką, kuris jo nepaklausė, nors ir buvo sutarta.“ 1954-1955 metais Vilniuje buvo suorganizuota Lietuvos Dvipūde vadinarinktinės stovykla. Viename mas apvalus 32 kambaryje buvo apgyvendin- kilogramų svarstis tas G. Brazauskas ir du bėgikai su rankena. Šį – Jonas Pipynė ir Gediminas svarstį G. BrazausAstrauskas. J. Pipynė buvo ne kas kilnodavo su tik labai geras bėgikas, bet ir mažuoju rankos mėgo pasakoti, kaip jis bėga. piršteliu.

Gerardas 1958 m.

Grupės draugai Vilniuje, buvusiojoje Černiachovskio aikštėje. Gerardas – antras iš kairės.

G. Brazauskas pamena, kaip vėliau rašytoju tapęs G. Astrauskas jį vis skatindavo pasakoti. „Būdavo labai įdomu“, – mena G. Brazauskas. Kai G. Brazauskas pradėjo darbinę veiklą, būrė į komandą sportuoti mėgstančius darbuotojus, su kuriais daug metų – iki 1986 ar 1985 metų – užimdavo tik prizines vietas. Dirbdavo broliai ir kolūkyje, ir savo ūkyje. O ir mokslų neapleido – mokslas jiems turėjo ypatingą reikšmę.

Į sporto salę – ir 80-mečio išvakarėse Sportas, įsitikinęs G. Brazauskas, ir jį, ir brolį pripratino prie disciplinos, išmokė taupyti laiką. Net artėdamas prie 80-ties metų

Kaišiadorių vidurinės mokyklos tinklinio komanda. Gerardas – pirmas iš kairės

slenksčio, jis dukart per savaitę eina sportuoti. „Kilnoju geležis“, – ne be pasididžiavimo sako G. Brazauskas, sporto salėje kaskart praleidžiantis po valandą, ir apgailestauja, kad nebeturi tiek jėgų, kiek jaunystėje. Vien tinklinio aikštelėje jis suskaičiavo išbuvęs 35 metus, nes ši sporto šaka jam buvo pati maloniausia. Sportas G. Brazauską lydi nuo 14 metų – visą gyvenimą be didesnių pertraukų. Kolegos, draugai, kalbėdami apie G. Brazauską, visuomet jį sieja su sportu. Ir puikiai mena jo pasididžiavimą – triuką keliant dvipūdę. Dvipūde vadinamas apvalus 32 kilogra-

Vilniaus GKG-3 šventėje Gerardas kilnoja 32 kg svarstį. 1972 m.

mų svarstis su rankena. Šį svarstį G. Brazauskas kilnodavo su mažuoju rankos piršteliu. 1957 metais, kai G. Brazauskas pradėjo dirbti gamykloje, kuri vadinosi Vilniaus gelžbetoninių konstrukcijų gamykla Nr. 3 (GKG Nr. 3), ten dirbo ir Pranas Panavas, tituluojamas liaudies stipruoliu. Jis ir išmokė G. Brazauską su dvipūde įvairių triukų, kurių šis pamokė ir savo sūnų Liną, dabar gyvenantį Jungtinėse Amerikos valstijose. „Linas man pasakoja: sykį pas jį atvažiavo kaimynas. Žiūriu, sako, jo mašinos galas „nusėdęs“. Atidaro bagažinę, o ten – amerikonas girų prisikrovęs. Tai aš, sako, paėmiau ir parodžiau keletą triukų. O tas kaimynas, kuris buvo

Tinklinis, 1982 m.

sporto treneris, nustebęs puolė teirautis, iš kur Linas to išmokęs. Linas, žinoma, tiek nepadarė, kiek aš mokėjau“, – pasakojo G. Brazauskas.

Brolis – Lietuvos Respublikos prezidentas „Mano vyresniojo brolio Prezidento Algirdo Brazausko gyvenimas, jo visuomeninė politinė veikla, manau, aprašyta keliose knygose, daugelyje straipsnių. Nuomonių įvairovė – nuo tautos ir nepriklausomybės priešo įvaizdžio iki tikrai realių jo veiklos ir nuopelnų Lietuvai vertinimų“, – kalba apie savo brolį G. Brazauskas, dalindamasis prisiminimais

Supylė savo priešininką taip, tarsi šis būtų tiesiog stovėjęs, kaip pakabinta kriaušė. Priešininkas patyrė nokdauną po kokių 20 sekundžių.

Auditorijoje

Virvės traukimo varžybos

Paskutinis egzaminas – statybos darbų organizavimas. Dėstytojas Viliūnas. Prie dabartinių Arkivyskupijos rūmų Kaune 1955 m.

apie jų šeimą, vaikystės, paauglystės ir studijų metus, kartu ieškodamas atsakymo, kas lėmė Algirdo raidą jaunystėje, kodėl jis tapo žinomu ir tiek Lietuvai nusipelniusiu žmogumi. Prisimenu, kai 1941 G. Brazauskas sako nenorintis metų vasarą, dar minėti ir vertinti visos brolio veineprasidėjus karui, klos. Vis tik jis mano, kad brolio tėvas man ir Algirdui politinės veiklos viršūnė, drąsa ir aiškino, kad mus, ryžtas geriausiai atsiskleidė Liekaip ir kitus, gali tuvos komunistų partijos, kurios išvežti, kad mes sekretoriumi jis tada buvo, sužinotume savo ir važiavime, 1989 metų gruodžio savo tėvų vardus ir mėnesį atskiriant Lietuvos kopavardes, gyvenamunistų partiją nuo sąjunginės. mąją vietą. Gerai, „Čia derėtų prisiminti komunistų kad to neprireikė, mūsų šeimos išvežti partijos ir jos vadovaujančių ornespėjo. ganų vaidmenį imperialistinėje

valstybėje – Tarybų Sąjungoje. Nei parlamentai (Aukščiausiosios Tarybos), nei vyriausybė beveik neturėjo realios valdžios – ji buvo partijos Centro komitetų rankose. Partijos atskyrimas faktiškai reiškė mūsų respublikos išstojimą iš TSRS, – pasakojo G. Brazauskas. – Šiam žingsniui žengti reikėjo ypatingos drąsos, nebijoti rizikos – tai ir buvo Algirdo bruožai.“ Brolių Brazauskų vaikystė prabėgo karo metais. Jiedu yra trijų Lietuvos okupacijų amžininkai – 1940 metais užėjo bolševikai, taip tuomet jie vadino Sovietų Sąjungos kariuomenę ir tvarką. „Prisimenu, kai 1941 metų va-

Po abitūros egzaminų Kaišiadoryse, 1952 m. Gerardas – centre

Diplominio drabo gynimas, 1957 m.

sarą, dar neprasidėjus karui, tėvas man ir Algirdui aiškino, kad mus, kaip ir kitus, gali išvežti, kad mes žinotume savo ir savo tėvų vardus ir pavardes, gyvenamąją vietą. Gerai, kad to neprireikė, mūsų šeimos išvežti nespėjo“, – prisimena G. Brazauskas tėvo pamokymus. Mąstydamas apie tai, kas, kokios sąlygos suformavo Algirdą kaip ryškų lyderį, koks jis buvo visą savo gyvenimą, G. Brazauskas svarbiausia atrama mano buvus jų šeimą. „Mes augome normalioje šeimoje, ji liko tvirta ir neišardyta tais sunkiais karo ir pokario metais. Tėvai dirbo – mama buvo notarė, tėvas ketverius metus dirbo ūkyje, po kolektyvizacijos – smulkiu tarnautoju – buhalteriu. Į pensiją išėjo jau bū-

damas 80-ties metų, – pasakoja G. Brazauskas. – Toliau – darbas senelių ūkyje. Ten pajutome sunkiai uždirbtos duonos skonį, supratome, kad reikia mylėti žemę, kuri mus maitina.“ Dirbdavo broliai ir kolūkyje, ir savo ūkyje. O ir mokslų neapleido – mokslas jiems turėjo ypatingą reikšmę. Gal todėl, svarsto G. Brazauskas, kad jiedu stengėsi, gabūs buvo, – sekėsi: mokyklą abu baigė, apdovanoti medaliais.

Studentai Karo muziejaus sodelyje. Gerardas – po patrankos vamzdžiu, 1955 m.

„GYVENU SU GELŽBETONIU“ Baigęs aukštuosius mokslus, Gerardas Brazauskas nuėjo į gelžbetoninių konstrukcijų gamyklą. Dabar [2015 metų sausis, red. past.] jis – Lietuvos statybos industrijos asociacijos prezidentas. Nuo 1998 metų iki dabar – UAB „Swetrak“, gamyklos, gaminančios gelžbetoninius pabėgius, direktorius. Taigi visas jo gyvenimas susijęs su gelžbetoniu. Keisti gyvenimo vingiai G. Brazauską per gelžbetonį atvedė prie geležinkelių, kur visą gyvenimą tarnavo jo senelis.

957 metais G. Brazauskas baigė aukštuosius mokslus. Pagal tuomet galiojusią paskyrimų tvarką, jaunas diplomuotas statybos specialistas buvo paskirtas dirbti į Vilnių, į gamybinių įmonių trestą. Kaip mena G. Brazauskas, trestas tuomet buvo keli kambarėliai, kuriuose skambėjo tik rusų kalba.

Paklausė patarimo „nestumdyti popierėlių“ Nuvažiavau į Žemuosius Panerius, susiradau direktorių, gavau vietą „barake“ netoli nuo gamyklos. Gyvenau su darbininkaisю

Viena moteris jaunam specialistui patarė „ne popierėlius stumdyti“, o eiti dirbti į centrinę betono gamyklą. Dabar tai – Vilniaus gelžbetoninių konstrukcijų gamykla Nr. 3. „Nuvažiavau į Žemuosius Panerius, susiradau direktorių, gavau vietą „barake“ netoli nuo gamyklos. Gyvenau su darbininkais, – dalijasi savo pirmaisiais darbo metų įspū-

džiais G. Brazauskas. – Pradėjau dirbti meistru. Buvo nelengva, nes reikėjo dirbti tris pamainas.“ Tų pačių metų gruodžio mėnesį gamykla baigė statyti gyvenamąjį namą, kuriame kartu su įmonės meistru Vaclovu Ramanausku gavo vieną dviejų kambarių butą. Po metų jis buvo paskirtas techninės kontrolės skyriaus viršininku, vėliau – pagrindinio cecho viršininku. O kadangi jau buvo vedęs, gavo dviejų kambarių butą greta pastatytame name. Dar po kelerių metų, 1963 metų vasarį, G. Brazauskas tapo įmonės direktoriumi.

Įdarbinti lietuvį – reikėjo pastangų „Reikia prisiminti, koks buvo Vilnius tais tolimais 1957-1960 metais. Gatvėse, parduotuvėse,

Brazauskai su vienerių metų Linu, 1961 m.

Iš kairės: tuometinis GKG 3 direktorius Gerardas Brazauskas ir vyriausiasis inžinierius Aleksandras Bruzgis, apie 1970 m.

Šeimos piramidė: Gerardas Brazauskas, žmona Dalia ir sūnus LInas, Palanga, 1965 m.

Praktikos metu Vilniuje, Skaičiavimo mašinų gamyklos statyba, 1959 m.

Sijų, ypač 18 metrų ilgio, poreikis buvo didžiulis, kiekvieną dieną turėjome pagaminti po 10 vienetų.

įstaigose bei įmonėse girdėjosi tiktai rusų arba lenkų kalba, dokumentacija – tik rusiškai, – pasakojo G. Brazauskas. – Senasis įmonės direktorius Vladimiras Šmygovas, perleisdamas man vadovavimą, įkyriai siūlė rusą Jurijų Artemjevą vyriausiuoju inžinieriumi, bet šio pasiūlymo nepriėmiau dėl suprantamų priežasčių, ir jaunas specialistas Vladislovas Vitulis Šileika buvo paskirtas vyriausiuoju inžinieriumi. Su juo dirbau iki 1969 ar 1970 metų, po to jis perėjo dirbti į Statybos ministeriją, vėliau buvo paskirtas Kaimo statybos ministro pavaduotoju, šios ministerijos Vilniaus teritorinio statybos tresto valdytoju. Mirė jaunas, vos sulaukęs 50-ties, 1986-aisias. Tai buvo geras specialistas ir organizatorius.“ V. Šileiką pakeitė Aleksandras Bruzgis, G. Brazausko studijų

draugas, kuris jį vėliau pakeitė ir direktoriaus pareigose. Kalbėdamas apie kolegą, G. Brazauskas sako, kad tai buvo geras inžinierius, visus darbus nuosekliai ir rūpestingai planuodavo ir vykdydavo. Geru žodžiu G. Brazauskas prisimena ir darbo draugus inžinierius – Kazimierą Vaičių ir Josifą Firkovičių.

Priešinosi dirbti įtampos ir baimės sąlygomis Darbo Vilniaus GKG-3 laikotarpiu intensyviai vystėsi Lietuvos gelžbetonio pramonė, padėjusi

Algirdas veža vaikus – savo dukras ir sūnėną Liną. Kaišiadorys, prie tėvo namo, apie 1962 m.

Iš kairės: trys Brazauskai – Algirdas, Gerardas, Linas

pagrindus dabartinėms modernioms technologijoms. „Audringai vystėsi didžiosios Lietuvos statybos, smarkiai išaugo gelžbetoninių ir kitokių konstrukcijų poreikis. 1962 metais pradėjome šešių ir 12 metrų pokraninių ir 12-18 metrų dvišlaičių sijų gamybą. Joms gaminti buvo iš dalies pritaikyti įrengimai, naudoti ekstruzyvių tuštuminių plokščių gamybai. Sijų, ypač 18 metrų ilgio, poreikis buvo didžiulis, kiekvieną dieną turėjome pagaminti po 10 vienetų“, – prisimena G. Brazauskas. Prieš gaminant vientisas 18 metrų sijas, pamena pašnekovas, buvo bandoma gaminti tokio

Skaičiavimo mašinų gamyklos statyba

pat ilgio sijas, surenkant jas iš šešių elementų, kurių kiekvieno ilgis buvo po tris metrus: įtraukiant armatūrą į kanalus, kurie būdavo įrengiami iš anksto, ir injektuojant juos cemento skiediniu. Tai buvo labai sudėtinga technologija ir neužtikrino gaminių kokybės, nors Vilniaus pastatai, kuriuose sumontuotos tokios sijos, stovi iki šiol. Vieni tokių, pasakoja G. Brazauskas, – silikatinių plytų gamyklos Gatvėse, parduomineralinės vatos cechas ir tuvėse, įstaigose radijo bei televizijos komiteto bei įmonėse girstudija (LRT) Konarskio gatvė- dėjosi tiktai rusų je. arba lenkų kalba, Nuo 1965 metų prie Vilniaus dokumentacija – GKG-3 buvo prijungta akytojo tik rusiškai.

Statybos ministras R. Sakalauskas lankosi Vilniaus GKG 3. Iš kairės: V. Šileika (vyr. inžinierius), V. Markevičius ( Gelžbetonio tresto valdytojas), R. Sakalauskas. Vilniaus GKG 3 šventėje. Gerardas neturėjo konkurentų dvipūdės kilnojimo rungtyje. 1972 m. Gerardas 1957 m. Prma darbo diena Vilniaus GKG3.

Manau, kad tik suprasdamas bendrą tikslą ir jo sąmoningai siekdamas, darbuotojas gali duoti įmonei realios naudos.

betono gamykla, anksčiau priklausiusi Vilniaus namų statybos kombinatui. Buvo gaminamos ir armuotos iki šešių metrų ilgio sieninės ir perdangų plokštės bei sieniniai blokai. Akytojo betono gamybos technologijos buvo nuolat tobulinamos, talkinant anuometinio visasąjunginio betono ir gelžbetonio instituto specialistams. Gelžbetonio mokslas, G. Brazausko vertinimu, anuometinėje sąjungoje buvo geras, bet įdiegti praktiškai galima buvo ne bet kur. Lietuviai garsėjo kaip sąžiningi ir darbštūs specialistai, tad daugelis naujovių kelią pradėjo kaip tik Lietuvoje. Gamykla buvo tiesiogiai pavaldi Statybos ministerijai. Augant statybų apimčiai, jų aprūpinimas industriniais gaminiais

buvo sunkiai valdomas. Buvo nutarta sukurti specializuotus gelžbetonio, medienos ir metalo gaminių trestus (susivienijimus) viliantis, kad palengvės statybų objektų aprūpinimas. „Mano nuomonė buvo priešinga, ją pareiškiau net LKP CK atstovui, kuruojančiam statybas, dėl to man priekaištavo ministras R. Sakalauskas, – pasakoja apie bandymus ginti savo nuomonę G. Brazauskas.

Iš kairės stovi: Gerardas, sesuo Regina, Algirdas; sėdi mama ir tėvas prie namo Kaišiadoryse, apie 1962 m.

– Gelžbetonio treste, kurio valdytojas buvo V. Markevičius, vyriausiuoju inžinieriumi dirbo Edmundas Čižauskas, su kuriuo bendradarbiauti buvo nelengva. Manęs visiškai netenkino jo nuostata, kad darbuotojus reikia laikyti nuolatinėje įtampoje ir baimėje, nuolat dirbti viršvalandžius. Manau, kad tik suprasdamas bend-rą tikslą ir jo sąmoningai siekdamas, darbuotojas gali duoti įmonei realios naudos.“

Būti vadovu – teko mokytis Vilniaus GKG-3 G. Brazauskas atidirbo 17 metų, iš kurių 11 metų – direktoriumi. Jo žodžiais, tai

buvo didžiulė gyvenimo mokykla, nes jaunus žmones tuomet ruošė būti inžinieriais-statybininkais, konstruktoriais ar statybų vykdytojais, o būti vadovu – teko mokytis. „Man išeinant iš įmonės, joje dirbo 720 darbuotojų, iš jų inžinerinių-techninių ir tarnautojų – 120. Gal ir paskubėjau išeiti, tačiau mano ir gelžbetonio tresto vadovybės, E. Čižausko, požiūriai labai skyrėsi“, – neslepia pašnekovas. Darbo keliai nuvedė į Respublikinį tarpkolūkinį statybos organizacijų susivienijimą, kur jam teko vadovauti susivienijimo pramonei. Tuo

Su sūnumi Linu 1962 m. Žemuosiuose Paneriuose.

Ant ledo su Dalia, 1959 m.

Sunkumų kilnojimo varžybose. Rovimo rungtis, 1968 m.

Algirdas (kairėje) ir Gerardas Kaišiadoryse, 1958 m.

metu susivienijimui vadovavo Algirdas Baltušis, iki tol dirbęs žemės ūkio ministro pavaduotoju. „Pavaduotojai Rimgaudas Abrutis, Rimgaudas Vaičiulis, Rimgaudas Bardauskas, V. Damalakas, R. Kozyrovičius – visi jie buvo tikri statybos profesionalai, – prisimena G. Brazauskas. – Mes gerai sutarėme – santykiai buvo geri ir dalykiški.“ Šioje sistemoje, sujungus ją su Kaimo statybos ministerija, dirbo per 52 tūkstančiai žmonių – 120-yje organizacijų. Tai buvo, G. Brazausko tvirtinimu, stipus kaimo statybų junginys.

Alytaus namų idėja buvo gera, bet trūko praktikos ir statybinių medžiagų Kaip tik tuo metu buvo kuriamas Alytaus namų statybos kombinatas, kuriame buvo pradėta gaminti surenkamus medinius namus. Vėliau G. Brazauskui teko juos modernizuoti, vietoje medinių įvedant gelžbetoninius elementus – pamatus, pirmo aukšto perdangą, lauko ir vidaus kapitalinę sieną. Pagrindinis gelžbetonio gamintojas buvo Jurbarko statybinių medžiagų kombinatas – aukštos darbo kultūros ir gero techninio lygio įmonė.

Tinklinio varžybose Gerardui teko apsirišti kelius. Respublikinio statybos susivienijimo spartakiadose centrinio aparato komanda nuolat būdavo tarp nugalėtojų, nes joje žaidė Gerardas.

„Kelis žodžius noriu pasakyti apie Alytaus namų statybos kombinatą ir jame gamintus namus. Be abejo, idėja buvo gera. Tačiau projektuojant ir gaminant šiuos namus, trūko patyrimo ir gerų medžiagų, – prisimena tą laikmetį G. Brazauskas. – Namai buvo energiškai neefektyvūs, tačiau juose ir dabar gyvena žmonės.“ Vadinamųjų alytnamių buvo pastatyta apie 17 ar 18 tūkstančių. Iš jų – dalis Ukrainoje ir Baltarusijoje, po Černobylio katastrofos, prie Maskvos. Pirmuoju Alytaus namų statybos kombinato direktoriumi buvo Vladas Staponavičius, žmogus,

palikęs ryškų pėdsaką Lietuvos statybinių medžiagų pramo- Vilniaus GKG 3, nėje. Jis, turėdamas buhalterio apie 1970 m. specialybę, taip pat vadovavo „Akmenės cemento“, Tauragės keramikos ir daugeliui kitų įmonių. Tokių žmonių, G. Brazausko pastebėjimu, Lietuvoje yra mažai. Iš V. Staponavičiaus vadovavimą Alytaus namų statybos kombinatui perėmė EdmunVadinamųjų das Kalmaitis. alytnamių buvo „Man, kaip atsakingam už pastatyta apie 17 techninę politiką, techninę ar 18 tūkstančių. Iš pažangą bei pramonę, teko jų – dalis Ukrainoje dirbti su projektuotojais ir ir Baltarusijoje, gamybininkais, diegiant in- po Černobylio dustrinę gamybą. Be Alytaus katastrofos, prie kombinato namų gelžbeto- Maskvos.

Vėl tinklinis, mėgstamiausia Gerardo sporto šaka, 1983 m.

Algirdas su Gerardo žmona Dalia 1958 m.

Vilniaus GKG 3, apie 1968 m.

ninių elementų, buvo įsisavinta 21 metro angos gelžbetoninių pusrėmių, vandentiekio bokštų, taip pat elementų kaimo vaikų darželiams gamyba. Tai sudarė sąlygas paspartinti kaimo statybas“, – pasakoja G. Brazauskas. Vėliau, jau 1986 metais prie susivienijimo prijungus Kaimo statybos ministeriją bei pramonę, atsirado Ukmergės, Telšių ir Marijampolės gelžbetonio gamyklos.

Stovėjo prie „Swetrak“ ištakų Lietuvai atgavus nepriklausomybę, griuvo tai, kas dar prieš kelerius metus atrodė nepajudinama. Griuvo ir statybos organizacijų

susivienijimai. Į Lietuvą pradėjo važiuoti įvairių užsienio šalių verslo atstovai, kurie bandė Lietuvos įmones supirkti pusvelčiui. G. Brazauskas, kaip neblogai mokantis anglų kalbą, pradėjo bendrauti su Suomijos ir Švedijos statybinių medžiagų firmų, kurios stengėsi įeiti į statybos pramonę, darbuotojais, lankėsi kartu su jais įvairiuose objektuose, dalyvavo jų rengiamuose seminaruose. „1993 metų gruodį mane susirado Švedijos firmos „Abetong“ atstovas ir paprašė rekomenduoti įmonę, kurioje būtų galima organizuoti gelžbetoninių pabėgių gamybą. Vėliau, 1994 metais

Susisiekimo ministerija paskelbė konkursą tokių pabėgių gamintojui. Jį kažkodėl laimėjo JAV piliečio, kilusio iš Lietuvos, firma, kuri vėliau taip nieko ir nenuveikė. Gi švedai organizavo pabėgių gamybą Estijoje, Rakverės mieste. Gamyba buvo pradėta 1996 metais; ši įmonė veikia ir dabar“, – pasakoja G. Brazauskas. Lygiagrečiai švedai bandė organizuoti pabėgių gamybą ir Lietuvoje. G. Brazauskas, bendradarbiaudamas su jais, sudarė sąrašą potencialių įmonių, kurias aplankė kartu su švedų atstovu. Taip

gimė sprendimas kurti bendrą švedų firmos „Abetong“ ir Mari- Respublikinis jampolės UAB koncerno „Alga“ statybos susivienijimas įmonę. Bendrovė „Swetrak“ buvo pradėjo naudoti įsteigta 1998 metais. G. Brazaus- gelžbetoninius kas jai vadovauja iki šiol [2015 pusrėmius. Pastato plotis – 21 metų sausis, red. past.]. Gelžbetoninių pabėgių gamyba metras. Vadovai pradėta 2000-aisiais metais. Per apžiūri statybą. 14 metų UAB „Swetrak“ pagamino per 1 milijoną 900 gelžbetoninių geležinkelio pabėgių. G. Brazauskas, vertindamas savo 20 metų bendravimo su įvairių užsienio firmų šios srities specialistais patirtį, tvirtina, Gelžbetoninių kad mūsų inžinieriai savo ži- pabėgių gamyba niomis ir kvalifikacija nenusi- pradėta 2000-aileidžia užsieniečiams. „Papras- siais metais. Per 14 tai pastarųjų žinios siauros, metų UAB „Sweapsiriboja viena sritimi, be to, trak“ pagamino jie visiškai nepratę bandyti iš- per 1 milijoną 900 sisukti iš keblių situacijų: esant gelžbetoninių geleavarijoms, medžiagų trūku- žinkelio pabėgių.

Pirmieji gamyklos Marijampolėje metai, 2000.

Sūnaus Dano šeima: Lukas ir žmona Rasa.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, griuvo tai, kas dar prieš kelerius metus atrodė nepajudinama. Griuvo ir statybos organizacijų susivienijimai.

Gamykloje „Swetrak“ 2000 m.

mui ir panašiai. Pabėgių gamyklos Rakverėje (Estija) atidarymo iškilmių metu paklausiau švedų specialisto, koks betono stipris armatūros įtempimų atleidimo metu. Šis paprastas klausimas buvo sutiktas su dideliu nustebimu, kad aš kažką žinau apie tai“, – pasakoja G. Brazauskas.

Kai sunku išvengti kaltės jausmo „Darbas gamyboje – įdomus ir kūrybingas, tačiau turi ir savo nei-

Gerardas su kolega ir bičiuliu R. Bardausku 2010 m.

giamą pusę – tai įvykiai, susiję su sunkiomis kūno traumomis arba net mirtimi. Nedaug, bet tokių atvejų teko patirti – 1968 metais, dirbant Vilniaus GKG-3, valydama betono maišyklę žuvo darbininkė, 1972 metais du žmonės žuvo montuodami gaminius – suvirintojas ir praktiką atlikęs profesinės mokyklos moksleivis. Buvo labai skaudu“, – pasakoja G. Brazauskas. Pastatas, kurį montuojant žuvo žmonės, buvo statomas iš projektavimo instituto konstruktorių sumontuoto karkaso. Naudojant

šį karkasą buvo pastatytas ne vienas pastatas. Iš jų – Vilniaus centrinė universalinė parduotuvė, buvusysis telekomo pastatas, Marijampolėje – viešbutis. Po įvykio, pagal to meto tvarką, buvo sudaryta valstybinė komisija nelaimės priežastims nustatyti. Ši komisija patvirtino, kad nelaimė įvyko ne dėl gaminių kokybės, nors kai kurių neesminių paklaidų buvo rasta, o dėl įvairių priežasčių visumos. Buvo nuteistas objekto, kuriame žuvo žmonės, techninis prižiūrėtojas, nes pastato montavimo darbai buvo vykdyti nusižengiant taisyklėms: nevalia buvo montuoti viršutinio aukšto, kol po juo esančiame aukšte nebaigti monolitinimo ir kiti numatyti ir būtini darbai.

Iš kairės: Linas, Dalia, Gerardas ir Danas Šventojoje 1978 m., Linui baigus vidurinę mokyklą.

„Kai nustatomi nukrypimai nuo normos, visada pirmiausia įvertinu, ar jie yra pavojingi. Gali būti gaminys, kuris ne visai atitinka nustatytoms taisyklėms, bet reikia žiūrėti, ar jis yra pa- Pabėgių gamyklos tikimas, nes netinkamai atlie- Rakverėje (Estija) kant darbus galima nuversti atidarymo iškilmių metu paklausiau ir patikimą pastatą“, – dalijasi švedų specialisto, savo darbo patirtimi G. Bra- koks betono stipris zauskas. armatūros įtempimų Nors ne gamyklos gaminiai atleidimo metu. Šis tuomet lėmė nelaimės prie- paprastas klausimas žastis, tačiau, kaip sako G. Bra- buvo sutiktas su didezauskas, vadovas vis tiek jau- liu nustebimu, kad aš kažką žinau apie tai čia kaltę dėl tokių įvykių.

Gerardas 2015 m.

Broliai Brazauskai 1990 m.

Bandomas betono stipris

Vadovas negali būti varovas Tiek bendrovės, tiek vadovo sėkmę, anot pašnekovo, lemia kolektyvas, sutikti žmonės. Direktoriaus darbo produktu G. Brazauskas laiko darniai dirbantį kolektyvą – jį reikia sukurti, palaikyti ir nukreipti. Vadovas, jo žodžiais, negali būti varovu. „Nesuprantu, kaip galima vadovauti darbui ar sričiai, kurioje nenutuoki. Dirbu darbą, kurį žinau ir moku, visas gyvenimas

atiduotas gelžbetoniui“, – sako G. Brazauskas. Per pusšimtį darbo metų jam teko sutikti įvairių vadovų – gamybos, statybos, politinių veikėjų. Su pagarba pašnekovas mini buvusį statybos ministrą Romualdą Sakalauską, pavaduotojus Konstantiną Ufimcevą, Michailą Dulmaną ir daugelį kitų. www.statybunaujienos.lt, 2014-06-26

Pabėgių gamyklos „Swetrak“ tempą diktuoja europinė vėžė UAB „Swetrak“, įsikūrusi Marijampolėje, pastaruoju metu dirba septynias dienas per savaitę. Tokį tempą gamyklai diktuoja įsibėgėjantys tarptautinės vėžės „Rail Baltica“ darbai.

Gamyklos darbų apimtys išaugo triskart „Ant mūsų krito beveik visas europinės vėžės krūvis“, – sako UAB „Swetrak“ direktorius Gerardas Brazauskas. Gamykloje veikia šešios gelžbetoninių pabėgių gamybos linijos, iš kurių dvi linijos skirtos europinei vėžei. Dirbant ištisą savaitę, Marijampolėje kasdien pagaminama po 960 pabėgių. Be šių pabėgių, gaminami ir iešminiai pabėgiai. „Veiklos pradžioje per dieną užbetonuodavome vos dvi linijas“, – sakė G. Brazauskas, kalbėdamas apie keliskart išaugusius gamybinius pajėgumus ir darbų apimtis. Pastaruoju metu „Swetrak“ gamykla pradėjo gaminti ir pa-

bėgius su specialia austriška medžiaga triukšmui slopinti. Manoma, kad ši medžiaga, kurios kaina nedaug atsilieka nuo paties pabėgio kainos, efektyviai slopins vagonų keliamą triukšmą, traukiniams važiuojant 120160 km/val. greičiu. Ši medžiaga yra naujiena ir Europoje.

Su „Swetrak“ kolektyvu 2012 m.

Pabėgius gamina pagal švedišką technologiją „Swetrak“ vienoje linijoje vienu metu gamina 160 gelžbetoninių pabėgių. Gelžbetoniniai pabėgiai Marijampolėje įsikūrusioje gamykloje gaminami pagal Švedijos firmos „Abetong AB“ ilgo stendo technologiją. UAB „Swetrak“ yra viena iš 36 pasaulio įmonių, dirbančių pagal šios firmos technologiją.

Gelžbetoninio pabėgio gamyboje naudojamas didelio atsparumo šalčiui ir aukštos klasės betonas. Gaminys armuojamas 12 vnt. iš anksto įtemptomis plieninėmis vijomis.

Gerardo Brazausko šeima. Iš kairės: Gearadas, sūnus Linas, žmona Dalia, sūnus Danas, anūkės Lina ir Milda bei anūkas Lukas 1980 m.

Tokiais varžtais prie pabėgių tvirtinami bėgiai – „Vossloh“ sistema.

Dirbant ištisą savaitę, Marijampolėje kasdien pagaminama po 960 pabėgių.

Gelžbetoninio pabėgio gamyboje naudojamas didelio atsparumo šalčiui ir aukštos klasės betonas. Gaminys armuojamas 12 vnt. iš anksto įtemptomis plieninėmis vijomis. Gelžbetoniniai pabėgiai gaminami su bėgių tvirtinimo sistema „Vossloh W21“ (Vokietija) bėgiams R65 (60E1). Gelžbetoninis iešminis pabėgis armuojamas 18 vnt. iš anksto įtemptomis plieninėmis vijomis ir turi įbetonuotas plastmasines įlaidas bėgių tvirtinimui. Įmonės pajėgumas – iki 240 tūkst. vnt. pabėgių ir 120 komplektų iešminių pabėgių per metus.

Bendrovės specialistai patys tobulino gamybos įrangą Gamybos linijose subetonuoti pabėgiai pjaustomi vokišku deimantiniu 80 cm diametro disku. Vieno disko užtenka 12 tūkst. pabėgių supjauti. Kaip sakė G. Brazauskas, pjovimo greitis lemia visą gamybos tempą, todėl padidėjus užsakymų kiekiui, gamyklos specialistų laukė nemaži iššūkiai. Pirmiausia reikėjo sugalvoti, kaip padidinti pjovimo greitį ir kaip suderinti įrenginį, kad jis pjautų ne rusiško standarto, t. y. 2700 mm pabėgį, o europinei vėžei tinkantį ilgį – 2600 mm.

Šias užduotis įveikė patys gamyklos specialistai. „Swetrak“ direktorius G. Brazauskas sako, kad ir broko gamyboje yra mažiau, negu jo padaroma analogiškos gamybos procese kitose gamyklose. Lietuvoje yra 1700 km pagrindinių geležinkelio kelių ir dar antra tiek – šalutinių kelių. Per 14 metų UAB „Swetrak“ pagamino per 2,08 milijono gelžbetoninių geležinkelio pabėgių. Manoma, kad Lietuvoje iš viso jų yra apie penki milijonai. Dalis „Swetrak“ gamyklos pabėgių tiekiama į Latviją ir Estiją. Pagrindinė produkcijos dalis gaminama Lietuvos geležinkeliams. ***

Balandžio 4 dieną atšventęs 80metį, Gerardas Brazauskas ketina išeiti gyventi sau. Beveik sau, beveik laisvas nuo darbo „Swetrak“ gamykloje. Tačiau visai gali būti, kad G. Brazauskas nesitrauks iš aktyvios veiklos. Žada likti konsultantu. Pasitraukti ketina tik iš Statybos industrijos asociacijos prezidento pareigų. G. Brazausko bičiulio ir kolegos inžinieriaus Rimvydo Bardausko tvirtinimu, jis yra pats vyriausias iš Lietuvoje veikiančių uždarųjų akcinių bendrovių vadovų. Vyresnis amžiumi buvo tik valstybinės įmonės AB „Lietuvos elektrinė“ vadovas Pranas Noreika, kuris iš vadovo posto pasitraukė

„Swetrak“ gamykla Marijampolėje

G. Brazauskas „Swetrak“ gamykloje, 2015 m.

Pabėgiai sandėlyje

būdamas 83-ejų metų. Jis vadovavo elektrinės statybai, o vėliau – beveik 50 metų – ir pačiai elektrinei.

Vadovaujasi taisykle 30:70 „Nesu darboholikas, esu žmogus, kuris organizuoja savo veiklą“, – sako G. Brazauskas. Jam nepriimtina, kad žmonės dirbtų po 12 ar 14 valandų, tai, jo nuomone, nieko gero. Toks darbo ritmas – tik menininkui, kūrybinių profesijų žmonėms. O gamyboje tai rodo tik blogai organizuotą darbą. Žmogus turi dirbti normaliai arba tik šiek tiek ilgesnę darbo dieną. „Nereikia tuo

mėgautis. Kai skaitau apie tai, man neskaniai skamba, skamba, kad žmogus šiek tiek giriasi, – sako jis. – Reikia visa padaryti darbo laiku.“ Pirmiausia, G. Brazausko žodžiais, reikia atsirinkti savo darbą – kas yra tavo – ir tai išdėstyti pagal prioritetus: ką reikia padaryti šiandien, ką galima palikti rytojui. Kuo aukščiau esi pareigose, tuo mažiau tavo dėmesys turi būti sukoncentruotas į kasdienius reikalus. Tik 30 procentų tavo darbo laiko ir dėmesio turi būti skirta dabarčiai. O 70 procentų reikia skirti planuoti atei-

tį. Tokiu būdu tu pasirengi savo ateitį, kuri bus lengvesnė ir paprastesnė, nepateksi į nenumatytas situacijas. Žmogus patenka į kritinę situaciją, kai nepakanka dienų ir naktų, nepakanka septynių dienų per savaitę. Vadinasi, G. Brazausko nuomone, kažkada vadovas buvo prastai suplanavęs savo laiką. Reikia numatyti galimas kritines situacijas.

Kai žmogumi pasitiki, jis ir nori pateisinti tą pasitikėjimą „Turiu pasakyti, kad pirmiausia reikia pasitikėti darbuotojais, žmonėmis, su kuriais dirbi. Jų ne-

reikia varžyti. Jeigu žmonės parodo iniciatyvą, reikia džiaugtis ir „SwetraK“ gaskatinti, nes to už jokius pinigus myklos iešminių pabėgių gamybos negausite, jokiomis nuobaudo- linija mis nepasieksite. Jei žmogus ką nors daro savo iniciatyva, – jis nori tai daryti, supranta įmonės tikslus“, – sako G. Brazauskas. Be pasitikėjimo ir iniciatyvos „Swetrak“ nebūtų įvykdžiusi Kuo aukščiau užsakymo pirma laiko, kaip to esi pareigose, tuo mažiau tavo prašė užsakovai. Reikėjo dirbti dėmesys turi būti ir savaitgaliais, ir viršijant savo sukoncentruotas į technologines galimybes: kasdienius reikalus. vietoj vienos linijos per dieną Tik 30 procentų reikėjo paleisti dvi. Žmonės tai tavo darbo laiko ir sugebėjo padaryti, nereikėjo dėmesio turi būti „sėdėti jiems ant sprando“. Jie skirta dabarčiai.

G. Brazauskas, Respublikinio statybos susivienijimo pirmininko pavaduotojas, 1984 m.

Broliai Brazauskai, 2008 m.

2015 m. „Swetrak“ gamykloje

70 procentų reikia skirti planuoti ateitį. Tokiu būdu tu pasirengi savo ateitį, kuri bus lengvesnė ir paprastesnė, nepateksi į nenumatytas situacijas.

suprato ir padarė. G. Brazauskui tai yra aukštas jo darbuotojų sąmoningumas. „Kai žmogumi pasitiki, jis ir nori pateisinti tą pasitikėjimą“, – įsitikinęs jis. Iš darbovietės GKG-3 jis išėjo kaip tik dėl to, kad aukščiau stovintys pareigūnai bandė darbuotojus spausti, laikyti baimėje. „Gal ir galėjau nesitraukti, bet man buvo svarbu apginti savo nuostatas – todėl ir išėjau“, – prisimena tą laikmetį G. Brazauskas.

Jis prisimena neseniai įvykusį susitikimą su Aleksandru Bruzgiu, savo buvusiu kolega. Šis prisiminė, kaip gerai buvo dirbti – jis buvo inžinierius – už G. Brazausko nugaros: kai buvo suteikta laisvė inicijuoti, daryti, suteikta galimybė tobulėti. „Pirmiausia turi būti žmogaus iniciatyva“, – sako G. Brazauskas. Posakis „degančios akys“ jam atrodo tinkantis tik aktoriams, esantiems ant scenos. O gamyboje, jo žodžiais, žmogus turi dirbti.

Kodėl G. Brazauskas nevadovautų dramos teatrui G. Brazauskas sako net negalintis pasakyti, kaip jam pavyko susirinkti gerą komandą dirbti „Swetrak“ gamykloje. Pakalbi, sako jis, ir suvoki, ko yra vertas žmogus, ar jam rūpi darbas. „Daug kas mąsto – jeigu informaciją pasilaikai sau, žinai daugiau už kitus, – valdai juos. Tai labai neteisingas požiūris. Informacija reikia dalintis su visais, nes tik labai mažai yra konfidencialios informacijos, kuri skirta tik vadovui. Daugumą informacijos turi žinoti visi – tada visi žino tikslus, situaciją ir visi suvokia, į kurią pusę plaukiame. Ne taip, kai vieni irkluoja, o kiti – nežino, kur irkluojama“, – sako G. Brazauskas.

Kalbėdamas apie vadybos mokslus, jis sako visuomet daug skaitęs. Bet visų geriausi mokslai yra pats gyvenimas, paties asmeninė – kaip vadovo – patirtis. O svarbiausia – nuovoka. „Reikia ir profesinio pasirengimo, – sako G. Brazauskas. – Negalėčiau vadovauti ligoninei ar dramos teatrui. Esu inžinierius, dabar pramonininkas, nes mano specialybė – gelžbetonis. Kai nutuoki, žinai, – kalbėti lengva visiems su visais. Vadovui nereikia daug kalbėti ar įkalbinėti, nes tuomet jis supranta, kas ir kodėl yra, kodėl vienokia ar kitokia technologija. Reikia kalbėti viena kalba.“ Pats gyvenimas mokė būti vadovu, nors reikėjo sveikos nuovokos.

2015 m. „Swetrak“ gamykloje

„Swetrak“. Iš kairės: Vilius Parulis, gamybos vadovas, G. Brazauskas, Julius Tabulevičius, energetikas.

Kaip yra gebėjimas muzikuoti, sportuoti, taip yra gebėjimas vadovauti. G. Brazauskas primena, kad, pavyzdžiui, sprinteriai iš Jamaikos yra greičiausi, nes tai yra jų prigimtyje.

Net šuniui duotą pažadą įvykdyti būtina Negalėčiau vadovauti ligoninei ar dramos teatrui. Esu inžinierius, dabar pramonininkas, nes mano specialybė – gelžbetonis.

Kalbėdamas apie vadovavimo meną, G. Brazauskas akcentuoja du dalykus, kurie lemia sėkmę. Pirmiausia, jo nuomone, nevalia eiti ten, kur neturi profesinio pasirengimo, nes tik turėdamas tos srities išsilavinimą, su žmonėmis kalbėsi

ta pačia kalba. Antra, būtina pasitikėti žmonėmis, suteikti jiems iniciatyvos laisvę. „Tai yra pats tiesiausias kelias į sėkmę, į sėkmingą vadovavimą, sėkmingą įmonės veiklą“, – dėsto savo sėkmingo vadovavimo formulę G. Brazauskas. Vadovo būdas, asmeniniai gebėjimai taip pat yra svarbios dedamosios. Tiek G. Brazauskas, tiek jo brolis aktyviai sportavo – tai mokė teisingai paskirstyti laiką ir mokė siekti rezultatų. Sportas, – G. Brazauskas sportuoja iki šiol, – suteikia ilgaamžiškumo, įsitikinęs jis, – tiek proto, tiek kūno.

„Vossloh“ tipo pabėgių tvirtinimo detalė

Vadovavimo jis mokėsi ne tik skaitydamas knygas. G. Brazauskas sako per gyvenimą sutikęs ne vieną puikų vadovą ir Lietuvoje. Vienas toks – buvęs statybos ministras Romualdas Sakalauskas. Kitą vadybos mokytoją, nors anuomet tokių terminų niekas ir nevartojo, jis sako sutikęs, būdamas 27 ar 28 metų, kai dirbo cecho viršininku.

Konstantinas Ufimcevas, kaip ir ne vienas kitas rusas, buvo „Swetrak“ gaatsiųstas neva Lietuvos ekono- myklos pabėgių miką stiprinti, nors tokio porei- bandymo stendas (dešinėje), kio, G. Brazausko nuomone, gal 2015 m. net nebuvo. „Kai mane skyrė direktoriumi, jis mane pamokė tokių paprastų dalykų. Tu, sako, jaunas, bet atmink kelis dalykus – pasitikėk žmonėmis. Ir jeigu pasakei žodį, nesvarbu, kad gal tik šuniui, kad eisi pasivaikščioti, turi tai ir padaryti. Nevalia sulaužyti duoto žodžio – ministrui, premjerui, darbuotojui – jokiu būdu nesulaužyk savo žodžio. Nevalia sulaužyti Elementaru, bet jeigu paža- duoto žodžio dėjai, turi padaryti, – sako G. – ministrui, Brazauskas. – Ir dar vienas da- premjerui, darlykas. Punktualumas. Apie Pu- buotojui – jokiu tiną rašo, kad visi pasitarimai, būdu nesulaužyk į kuriuos jis sukviečia, prasi- savo žodžio.

Gerardas su žmona Dalia sveikina brolį 75-erių metų jubiliejaus proga.

G. Brazauskas 2005 m.

Brazauskai 2005 m. Palūšėje, alaus bare

deda beveik dviem valandomis vėliau – visi sėdi ir laukia. Toks jo požiūris. Nemanau, kad toks užsiėmęs, jog negali ateiti, jeigu jau sukvietė žmones.“

Jie ėmė ir padarė stebuklą. Dirbo pustrečios paros, bet surinko ir paleido kompiuterį. Joks vokietis ar švedas to nedarytų,

Tiki ir pasitiki Lietuvos specialistais Buvo laikas, kai „Swetrak“ gamyklai vadovavo švedai. Vienas jų, pamena G. Brazauskas, vis važinėjo su keturiais lagaminais ir labai daug kalbėjo. G. Brazauskui net ėmė atrodyti, kad jiems

daug kalbėti reiškė labai daug dirbti. Sykį jis pranešė atvykstąs su užsienio klientais, kuriems norįs parduoti technologiją – tad reikėjo parodyti, kaip gamyba vyksta Lietuvoje. Tačiau išvakarėse G. Brazauskui paskambino gamyklos darbuotojas ir pranešė, jog sudegė kompiuteris, kuris valdo svarbų įrenginį. Atvežti kompiuterį iš Švedijos – tiesiog nebebuvo laiko, nes jis sudegė penktadienio vakarą, o švedas su klientais

turėjo atvažiuoti pirmadienį. Paaiškinę, jog kompiuteris ne šiaip sau perdegė, o degė atvira liepsna, gamyklos specialistai prasitarė, jog jie yra pasirengę vis tik bandyti jį sutvarkyti. Jie ėmė ir padarė stebuklą. Dirbo pustrečios paros, bet surinko ir paleido kompiuterį. Joks vokietis ar švedas to nedarytų, įsitikinęs G. Brazauskas. Tokių pavyzdžių, jo tvirtinimu, yra labai daug, tai lemia požiūris į darbą, Lietuvos specialistų kompetencija. Išskirtinis G. Brazausko bruožas – pasididžiavimas savo specialistais, Lietuvoje išmokslintais ir dirbančiais profesionalais.

1998 metais buvo pasirašyti „Swetrak“ įmonės kūrimo doku- Apie 1997 m. ekskurmentai, o 2000 metais prasidėjo sija prezidentūroje. Iš gamyba. Gamykla, veikianti pa- dešinės: Gerardo sūnus LInas,viduryje – Ukmergal švedišką „Abetong AB“ ilgo gės GKG direktorius stendo technologiją, privalėjo a. a. Laimutis Survila ir medžiagas – smėlį, skaldą, ce- jo dukra Asta, tuomet mentą – siųsti į Švediją receptui dirbusi su G. Brazausku. parinkti. Nors tai lengvai galėjo padaryti ir patys lietuviai, švedai jais nepasitikėjo. Vėliau pasirodė, kad lietuvių pasiū- Vadovo būdas, asmeniniai gebėjimai taip pat lytas technologinis receptas yra svarbios dedamobuvo geresnis, negu siūlė šve- sios. Tiek G. Brazauskas, dai. Tokių pavyzdžių G. Bra- tiek jo brolis aktyviai zauskas sako galintis pateikti sportavo – tai mokė labai daug. teisingai paskirstyti Todėl jis tiki ir pasitiki Lietu- laiką ir mokė siekti rezultatų. vos specialistais.

Senoji statyba. 1956 m. G. Brazauskui atliekant praktiką Vilniuje. G. Brazauskas su gamybos vadovu V. Paruliu, 2015 m.

„Gelžbetonį ir statybas mes tikrai išmanome“ UAB „Swetrak“ yra viena iš 36 įmonių pasaulyje, dirbančių pagal šios firmos technologiją, ir pagal daugelį parametrų pirmauja. Gamykla „Swetrak“ gavo užsakymą gaminti pabėgius tarptautinei vėžei „Rail Baltica“. Specialistai suskaičiavo, kad užsakymas bus įvykdytas 2015 metų pavasarį – apie kovą ar balandį. Tačiau užsakovas – bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“ – pareikalavo, kad užsakymas būtų įvykdytas 2014 metais. Norėdama laiku įvykdyti užsakymą, gamykla pabėgius turėjo

gaminti dvigubai greičiau. Akademinės bendruomenės atstovams konsultuojant, „Swetrak“ specialistai sugebėjo paspartinti gamyklos darbą – užuot ciklui skyrę 24 valandas, jį sutrumpino perpus. Kaip dabar prisipažįsta G. Brazauskas, jis ir pats nelabai buvo tikras, kad pavyks, tačiau pavyko. 2013 metų birželį G. Brazauskas inicijavo gamyklos produkcijos – gelžbetoninių pabėgių – tyrimą, kuris buvo atliktas kartu su Vilniaus Gedimino technikos universitetu – „Įtemptojo gelžbetonio pabėgių irimo priežasčių naudojimo metu ir jų irimo mechanikos tyrimas“. Tyrimo, ku-

Pabėgiai

ris buvo pristatytas 2014 metų pabaigoje, vadovas – katedros vedėjas profesorius Juozas Valivonis ir profesorius Gediminas Marčiukaitis. G. Brazauskas sako, kad toks tyrimas dar kartą įrodo, jog Lietuvoje dirba profesionalai. „Gelžbetonį ir statybą mes tikrai išmanome, – didžiuojasi Lietuvos pramone ir mokslu G. Brazauskas. – 1955 metais buvo

išleistas anuometinės TSKP ir ministrų tarybos nutarimas dėl Brazauskų šeima. Dar jauni – viršuje surenkamojo gelžbetonio išvys- stovi Dalius Mertinas, tymo šalyje. Vykdant šį nutari- priekyje iš kairės: mą, buvo įsteigtos gamyklos ir Gerardas, tėvas ir Lietuvoje – šis nutarimas padarė Algirdas. 1963 m. proveržį. Atsirado pirmas Vilniaus namų statybos kombinatas, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių, atsirado stambiaplokščiai namai – Lietuvoje ir anuometinėje TSRS.“ Akademinės

Reikia ne plėšytis, o planuoti Sykį G. Brazauskas jau buvo pasirengęs eiti į pensiją – ne savo valia. Net daiktus buvo pradėjęs rinktis, tačiau teko grįžti.

bendruomenės atstovams konsultuojant, „Swetrak“ specialistai sugebėjo paspartinti gamyklos darbą – užuot ciklui skyrę 24 valandas, jį sutrumpino perpus.

„2004 metais man paskambino švedai ir prašė pavaduotoju įdarbinti jų pasirinktą žmogų. Darbo jam švedai taip pat norėjo duoti patys, o ne aš, kaip vadovas, – pasakojo G. Brazauskas. – Nuvažiuojam sykį į Stokholmą, į valdybos posėdį, ir man švedai pasako, kad turiu eiti į pensiją. Sutikau. Direktoriumi skiriamas tas pats jų parinktas žmogus.“ Tačiau atėjus metui, kai G. Brazauskas turėjo išeiti ir vietą palikti jaunam vadovui, sulaukė lietuvių akcininkų skambučio – G. Brazauskas turįs likti, nes Gamyklos akcinaujuoju vadovu jie nepaninkai lietuviai iki sitikį. Jaunam vadovui, kurį šiol G. Brazausko buvo numatę švedai vietoj G. vadovavimo stiliuBrazausko, teko trauktis ir dėl mi stebisi: nors tu to, kad jo nepriėmę darbuonesiplėšai, sako, tojai. o viskas eina, Skyrėsi ir jųdviejų požiūris į mes neturime specialistus. G. Brazauskas, jo jokių rūpesčių su įmone. paties žodžiais, buvo už tai, „Swetrak“ gamykloje Geradas Brazauskas, Julius Tabulevičius ir Vilius Parulis, 2015 m.

kad „Swetrak“ gamykloje Lietuvoje dirbtų ir darbinius klausimus spręstų patys lietuviai, o numatytasis vadovas žadėjo „prie savęs laikyti švedus“. „Jeigu turi ateiti švedas ir pasakyti, kaip mums dirbti, tai ko mes patys tuomet verti? – dėsto savo nuostatas G. Brazauskas. – Mes galime daugelį dalykų, reikia tik pasitikėti savo žmonėmis.“ Gamyklos akcininkai lietuviai iki

„Swetrak“. Iš kairės: Jonas Povilaitis, kokybės inžinierius, Palmira Lazauskienė, referentė, Julius Tabulevičius, betono gamybos padalinio vadovas, energetikas, Jurgita Žiugždienė, buhalterė, Gerardas Brazauskas, direktorius, Lilija Baltramonaitytė, vyr. finansininkė, Vilius Parulis, gamybos vadovas, Silvija Bagdonienė, referentė, Irena Briedienė, buhalterė, Vytas Mažėtis, technikos direktorius.

šiol G. Brazausko vadovavimo stiliumi stebisi: nors tu nesiplėšai, sako, o viskas eina, mes neturime jokių rūpesčių su įmone. „Jeigu planuoji į priekį, pasitiki žmonėmis, nereikės nei plėšytis, nei gaisrų gesinti“, – atskleidžia savo vadybos principus G. Brazauskas. Pasak jo, yra du vadybos stiliai. Vienas – nukreiptas į tikslą, antrasis – kai daug kalbama, kai vadovavimas tampa tiesiog mėgs-

tamu procesu, kuomet daug kalbama, bet pamirštama esmė. Geležinkelio statyba Latvijoje, 2005 m. Nemažai vadovo sėkmės lemia ir gebėjimas įvertinti kolektyvo santykius, kurie gali tiek ardyti, tiek stiprinti bendrystę. Vargas vadovui, kuris pradės Nemažai vadovo aiškintis kolektyvo tarpusa- sėkmės lemia ir gebėjimas įvervio santykius, kuris klausys, ką tinti kolektyvo savo vienas ar kitas apie savo santykius, kurie kolegas. Vadovas, G. Brazaus- gali tiek ardyti, ko nuostata, turi būti viso ko- tiek stiprinti lektyvo lyderis. bendrystę.

„GYVENIMO RUDUO, KURĮ GYVENU, IRGI TURI SAVO ŽAVESĮ“ „Gyvenimo ruduo, kurį gyvenu, irgi turi savo žavesį. Malonu prisiminti, sutikti senus draugus, suprasti, kad gyvenimas, tas vienintelis, nusisekė. Turiu gerą ir mėgstamą specialybę, darbą, šeimą, – sako G. Brazauskas. – Manau, jei visi tokiame amžiuje bandytume aprašyti savo gyvenimą, gal paliktume kažką naudingo ateinančioms kartoms.“

Tai, kas anksčiau – karo, pokario metais – šeimai padėjo išgyventi, dabar tapo pramoga, laiko praleidimo būdu. Gyvenimas pasikeitė.

asitraukęs iš aktyvios veiklos, G. Brazauskas vasaras, kaip ir iki šiol, ketina leisti savo sodyboje Švenčionių rajone, Purvėnų kaime. Sodybai reikia priežiūros: ir bitės, ir nedidelis darželis. Jis gal mielai ir norėtų didesnio – žmona neleidžia, nes tokio poreikio nebėra. Tai, kas anksčiau – karo, pokario metais – šeimai padėjo išgyventi, dabar tapo pramoga, laiko praleidimo būdu. Gyvenimas pasikeitė. Tad ir sodyba G. Brazauskui – tik pramoga, poilsis.

G. Brazausko sutuoktine domėjosi saugumas 2007 metų lapkričio 7 dieną Dalia ir Gerardas Brazauskai atšventė auksinį vestuvių jubiliejų. Pora susituokė, kai G. Brazauskas jau buvo pradėjęs dirbti, o jo

žmona Dalia buvo studentė, Vilniaus universitete studijavo rusų kalbą. Tačiau pažįstami jie buvo nuo vaikystės, nuo 10 metų, kai 1946 metais Dalia su motina atvažiavo į Kaišiadoris ir apsigyveno kaimyniniame name, pas savo tetą. Dalia Brazauskienė yra kilusi iš Vievio, kur gyveno jos senelis vokietis, ten turėjęs malūną. Jis buvo vedęs lenkę. G. Brazausko uošvė buvo ištekėjusi už Babono, kuris tarnavo pasienio policijoje. Atėjus vokiečiams, jis taip pat tarnavo policijoje, tad vėliau teko trauktis iš Lietuvos. Brazauskai iki šiol išlaikė jo nuotrauką su tarnybiniu „transportu“ – arkliu. D. Brazauskienė su motina liko Lietuvoje vienos. Tapo aišku, kad jos gali būti ištremtos, tad į

Brazauskų sodyboje Purvėnuose . Iš kairės: Dalia Bardauskienė su anūkėmis, Dalia Brazauskienė, Rasa ir Gerardas Brazauskas, 2013 m.

Iš kairės: Gerardas ir Dalia su sūnaus Dano šeima – Luku ir Rasa

Brazauskai 2005 m. Purvėnuose

Dalia

Kaišiadoris atvyko slėpdamosi. Žmonos šeimos istorija pasivijo ir G. Brazauską, jam ėmus eiti vadovaujančias pareigas. Jis buvo pakviestas į KGB, kur saugumiečiai jo teiravosi, ar jis žinantis, kas buvęs jo uošvis. Saugumiečiai G. Brazauskui papasakojo, kad Babonas Vokietijoje buvo apmokytas, atsiųstas į Lietuvą, kur buvo nušautas. „Tėvas man sakė, kad mano uošvė pasakojo jam buvusi pakviesta atpažinti

Gerardas šeimos name-muziejuje Kaišiadoryse. 2015 m.

vyro kūno. Babono, aišku, ji neatpažino – taip reikėjo“, – dalijosi G. Brazauskas. Liūdnai Lietuvoje pagarsėjęs bankininkas Genadijus Konopliovas, kuris 1997 metų vasarą nusišovė, anuomet buvo partinis veikėjas. Jis išsikvietė G. Brazauską ir pasakė, kad šio kolegą – tuometinį Alytaus namų statybos kombinato direktorių Edmundą Kalmaitį – reikią „nuimti nuo pareigų“, nes jis nepranešęs, kad

jo žmonos tėvas vokiečių laikais buvo seniūnas Kretingos rajone. „Kokia dėmė! Nė už ką nesutikau, bet kolegą vis tiek nuėmė“, – pasakojo apie anuos įvykius G. Brazauskas, prisimindamas, kad pats turėjo ne mažesnę „dėmę“ – uošvį, kuris buvo smetoninių ir vokiečių laikų policininkas. Tačiau G. Konopliovas tikriausiai apie tai nieko nežinojo. G. Brazauskas sako visuomet laikęsis ir tebesilaikantis sveiko proto – savo žmogų reikia ginti.

Namų nepastatė. Ir dėl to džiaugiasi Pirmieji jaunosios Brazauskų poros namai buvo Vilniuje, priešais GKG-3. Po metų, G. Brazauskui tapus profsąjungos vadovu, pora gavo butą naujai pasta-

tytame name. Čia Brazauskai gyveno iki 1960 metų, kol G. Dalios ir Gerardo Brazauskų auksiBrazauskas pradėjo eiti direkto- nės vestuvės riaus pareigas. Jis suskaičiavo, kad Žemuosiuose Paneriuose jie keitė gyvenamąją vietą dukart. Apsigyvenę Savanorių prospekte, netrukus vėl kraustėsi – šįkart į Žirmūnus. Iš Žirmūnų šeima kėlėsi dar kartą: didelis butas buvo iškeistas į atskirus butus vaikams ir jiedviem su žmona. Pora apsigyveno Žvėryne. Dabartinis butas, kuriame gyvena Brazauskai, jau šeštas jų būstas. G. Brazauskas nepasielgė taip, Laikais, kai skiriasi kaip pasielgtų ir elgiasi bet kone kas antra kuris tradiciškai mąstantis pora, bendras Bravyras. „Nepastačiau namo, – zauskų gyvenimas sako G. Brazauskas. – Kaip aš jau 57-erius dabar džiaugiuosi, kaip džiau- metus atrodo kone giamės abu su žmona. Ką aš stebuklas.

Paskutinė Gerardo nuotrauka su broliu Algirdu, 2009 m. gegužę.

Dukterėčios Laima ir Audra su sutuoktiniais – Algirdu Usoniu ir Daliumi Martinu, 2009 m.

gelį metų Brazauskai turėjo sodą prie Juodšilių ir jiems to užteko. dabar daryčiau su namu, kas Iš kairės: jį apeitų? Kaip lietuvis – aš paR. Bardauskas, G. stačiau labai daug kvadratinių Brazauskas, metrų ploto. Aš dabar turiu 97 a. a. R. Vaičiulis ir P. Lazauskienė, kvadratinių metrų ploto butą, 2013 m. balandį. kuriame gyvename dviese su žmona. Mano amžiaus žmonės, kurie turi savo namus, jau nebežino, ką su jais daryti.“ G. Brazauskas sako, kad ne sykį turėjo galimybių įsigyti sklypą, gauti paskolą ir pastatyti šeimai namą. Tačiau jam su žmona to nereikėjo. 1988 metais pora nusipirko sodybą kaime, tad mieste namo jiems nereikėjo. Dau-

Bites paveldėjo iš tėvo G. Brazausko tėvas buvo bitininkas. Po jo mirties 1997 metais bitės atiteko G. Brazauskui. „Tėvas liepė bites paimti man. Algirdas, sakė, negali. Jis yra prezidentas, kas bus, kai bitės jį sukąs, kaip jis eis sutinęs“, – juokiasi G. Brazauskas. Tai nebuvo jokia prievolė – jis mielai rūpinasi bitėmis. Iš 13 tėvo paliktų bičių šeimų liko penkios. Rūpinantis bitėmis, teko įvairių paslapčių ir apie avilius sužinoti. Ypač tuomet, kai tėvo dirbinti aviliai ir po pusės šimto metų gerai išsilaikė, o naujai daryti – per porą metų

supuvo. Pasirodo, kad geriausias medis yra iš vadinamojo pirmojo rąsto, kirsto žiemą ir prie pat kelmo. „Man tai yra ir atsipalaidavimas, ir pomėgis, – sako G. Brazauskas. – Kažkokiame žurnale anglų kalba esu skaitęs apie tai, kad bitės žmones veikia hipnotizuojančiai. Kai atidengi ir žiūri į jas ropojančias, girdi dūzgimą, užuodi medaus kvapą... Nepakartojamas jausmas, negali suprasti, tai turi ateiti.“ Ne dėl medaus G. Brazauskas sako jas laikantis – medaus galima ir nusipirkti. Bitės riša žmogų ne medumi. Apgailestaudamas G. Brazauskas sako, kad greičiausiai nebus

kam palikti savo bičių. Vienas iš sūnų gal ir buvo linkęs prie bičių, bet mirė. Buvo G. Brazauskas nusižiūrėjęs prie bičių pratinti vieną iš savo anūkių, bet ši išvyko iš Lietuvos – apsigyveno Didžiojoje Britanijoje.

Purvėnuose prie Kančiogino ežero. Iš kairės: D. Bardauskienė su anūkėmis ir Brazauskai, 2013 m.

Vaikai ir vaikaičiai G. Brazauskas su žmona sugyveno du sūnus. Linas gimė 1960 metais, o Danas – po šešerių metų. 2011 metais Brazauskai neteko jauniausiojo sūnaus, kuris mirė būdamas 45-erių metų. Iš dviejų santuokų liko trys jo vaikai. Artimi ryšiai G. Brazauską sieja tik su pirmą-

Jeigu žmogus bėga iš šalies, vadinasi, jam negerai joje gyventi, – sako G. Brazauskas, bet į politiką nesileidžia. – Kaip su tomis bitėmis: ateini – tuščias avilys. Taip ir su Lietuva. Kodėl?

Sodyba Purvėnuose, 2012 m.

Aviliai, 2012 m. Anūkė Milda atidaro korius su medumi

Iš 13 tėvo paliktų bičių šeimų liko penkios. Rūpinantis bitėmis, teko įvairių paslapčių ir apie avilius sužinoti. Ypač tuomet, kai tėvo dirbinti aviliai ir po pusės šimto metų gerai išsilaikė, o naujai daryti – per porą metų supuvo.

ja mirusio sūnaus žmona, kuri gyvena netoliese ir globoja Brazauskus. Iš šios sūnaus Dano santuokos Brazauskams liko 26-erių metų anūkas. Ryšiai su antrąja Dano šeima nutrūko. Sūnus Linas susilaukė dviejų dukterų – Linos ir Mildos. Abi G. Brazausko anūkės mokėsi Didžiojoje Britanijoje ir abi ten apsigyveno. Abi studijavo universitetuose – Velse ir Edinburge. Mokslus jos baigė pamečiui: viena 2014 metais, kita – metais anksčiau.

Nė vienas G. Brazausko sūnų nebaigė aukštųjų mokslų. Linas gyvena Jungtinėse Amerikos valstijose, yra vairuotojas, turi sunkvežimį, kuriuo po valstijas vežioja prekes. G. Brazausko šeimos neaplenkė emigracija. „Aš manau, kad Lietuva, kaip valstybė, yra neteisingai, blogai valdoma. Čia Algirdo mintis, tai jis prieš mirtį apie tai kalbėjo. Jeigu žmogus bėga iš šalies, vadinasi, jam negerai joje gyventi, – sako G. Brazauskas, bet į politiką nesileidžia. – Kaip su tomis bitėmis: ateini – tuščias

avilys. Taip ir su Lietuva. Kodėl? Nieko negaliu atsakyti. Kas galėtų atsakyti?“

„Atsakomybė rasti tinkamus žodžius, kalbant apie savo gyvenimo moterį“ Laikais, kai skiriasi kone kas antra pora, bendras Brazauskų gyvenimas jau 57-erius metus atrodo kone stebuklas. „Kokia atsakomybė rasti tinkamus žodžius, kalbant apie savo gyvenimo moterį, savo vaikų motiną“, – sako G. Brazauskas. Gebėjimas sugyventi jam pirmiausia yra gebėjimas suprasti vienas kitą, neieškoti konfliktų.

Įžiebti konfliktą yra paprasčiau, negu jo nesukelti. G. Brazausko šeima niekuomet neskurdo, nors labai turtinga savo šeimos nelaiko. Jis buvo iš tų vyrų, kurie visuomet gebėjo aprūpinti savo šeimą. „Ir man, ir mano žmonai Daliai visuomet užteko tiek pinigų, kiek turėjome. Jei visą gyvenimą tau jų trūksta, jų visą gyvenimą ir sieksi, visą gyvenimą jų ir trūks. Dirbau įvairiose pareigose, kurios buvo gerai apmokamos ir man to užteko. Štai galbūt todėl ir namo neturiu. Bet „žigulius“ turėjau, vos tik jiems atsiradus“, – juokiasi G. Brazauskas.

Gerardo ir Algirdo šeimos tėvo 85-mečio jubiliejaus šventėje, 1996 m.

G. Brazauskas 2015 m.

Viešint pas sūnų Liną JAV, 2007 m.

Brazauskai Floridoje, 2007 m. Gerardas su Bardauskų anūkėmis

Brazauskai visą gyvenimą sutarė gerai. Kaip sako pats G. Brazauskas, didelių konfliktų poros gyvenime nebuvo. Kalbėdamas apie savo žmoną Dalią, G. Brazauskas sako, kad tai yra moteris, su kuria jis visuomet galėdavo pasikalbėti. Nekalbadieniai – ne Brazauskų šeimos gyvenimo būdas. Tylėti negalima, mano G.

Brazauskas, nes neišsakyti žodžiai kaupiasi ir nežinia, kuo ir kaip jie gali prasiveržti. „Dalia visą gyvenimą manimi labai pasitikėjo ir tikėjo, – sako G. Brazauskas. – Gal ir nelabai geras bruožas, bet ji iš manęs per daug nereikalavo. Na, pavyzdžiui, ji būtų užsispyrusi ir pasakiusi, kad reikia namo. Būčiau ir pasta-

tęs. Ji norėjo sodo – nupirkau. Jame maloniai leidome vasaras su anūkais.“ Dalia prieš savo sutuoktinį visuomet atrodė esanti miniatiūrinė ir labai trapi moteris. Kaip pastebi pats G. Brazauskas, kaip tik tokia moteris, kokia yra jo žmona, verčia vyrą ja rūpintis, būti vyrišku ir stipriu.

Laimingas žmogus Nors gyvenimas nepašykštėjo G. Brazauskui skaudžių patirčių, bet, kalbinamas savo 80-mečio išvakarėse, jis tikino, kad yra laimingas žmogus. „Taip yra tikrai, – užtikrina G. Brazauskas. – Ir dar vienas momen-

tas. Aš esu įsitikinęs, kad gerų žmonių pasaulyje yra daugiau G. Brazauskas negu blogų. Ar niekas nekando? name-muziejuje Kaišiadoryse Žinoma, kad taip, bet tokių žmonių sutikau labai nedaug. Dauguma mano sutiktų žmonių buvo geri. Dirbi su žmonėmis, todėl negali savo simpatijų ar antipatijų sudėti į darbinius santykius. Turi dirbti ir suvokti, ką Aš esu įsitikinęs, tas žmogus gali. Galiu ko nors kad gerų žmonių nemėgti, ir buvo tokių žmonių, pasaulyje yra kurių nemėgau, bet savo sim- daugiau negu patijų ar antipatijų nerodžiau. blogų. Ar niekas Reikia, kad tas žmogus dirbtų, nekando? Žinobūtų lojalus, reikia sudaryti ma, kad taip, bet sąlygas jam atsiskleisti. Jeigu tokių žmonių žmogus galvoja, kad aplink jį sutikau labai yra priešai, tai priešai jį ir sups.“ nedaug.

APIE GERARDĄ BRAZAUSKĄ KALBA JO KOLEGOS

Rimgaudas BARDAUSKAS,

inžinierius, buvęs Pakruojo TSO Pirmininkas, respublikinio tarpkolūkinių statybos organizacijų susivienijimo pirmininko pavaduotojas, nuo 1995 metų – įmonės „Selanda“ savininkas.

u Gerardu esame pažįstami seniai, o tiksliau – labai seniai. Abu dirbome Tarpkolūkinio statybos organizacijų susivienijimo (RTSOS) sistemoje. Pakruojo tarpkolūkinėje statybos organizacijoje (TSO) aš pradėjau dirbti 1972 metais, o Gerardas – 1974 metais RTSOS pirmininko pavaduotoju. Kai 1976 metais aš tapau Pakruojo TSO vadovu, mes susidraugavome. Iš pradžių mus siejo tik dalykiniai santykiai, o vėliau su-

sipažinome artimiau, susidraugavome. Galvodamas apie drauge nueitus metus ir darbus, Gerardą matau ne tik kaip išradingą inžinierių, gerą gelžbetonio specialistą ir vadovą, puikų Lietuvos istorijos žinovą, šiltą žmogų, gamtos mylėtoją, kurio bene visas laisvalaikis prabėgo Purvėnų kaimo sodyboje su bitėmis, sodu, giminėmis ir draugais, kurie mielai čia tebesilanko. Atmintin įstrigo Pakruojo gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos (GKG) rekonstrukcija, kuri Pakruojo TSO buvo tikras iššūkis: didžiulė katilinė, cemento ir mazuto ūkiai, pirmas rajone 45 metrų aukščių kaminas, 34 metrų aukščio betono mazgas, nauji gaminiai ir technologijos. Gamyklą statė daug subrangovų, o užsakovas buvo silpnas, nevisiškai vykdė savo funkcijas. Todėl gamybiniai pasitarimai, rusiškai vadinamosios „planiorkės“, vyko kas dvi savaites, joms vadovavo Gerardas. Jis sugebėjo sujungti visus į vieną būrį, davė daug technologinių patarimų. Jo patirtis, vadovavimo įgūdžiai leido sėkmingai užbaigti rekonstrukciją ir pradėti gamybą. Į Pakruojo GKG nutiesėm geležinkelį. 1988 metais drauge su Panevė-

žio „Ekranu“ rengėmės statyti stiklo perdirbimo gamyklą, kuri iš duženų turėjo gaminti pastatų šiltinimo medžiagas, deja, tai neįvyko. Dabar vietoje gamyklos stovi griuvėsiai ir styro kaminas, nes buvo sumūrytas tvirtai ir nugriauti sunku, o nugriovus naudos būtų maža, mat metalo ten nėra. Respublikinio tarpkolūkinio statybos organizacijų susivienijimo Kaimo statybinės industrijos asociacija buvo įkurta Gerardo iniciatyva. Gerardas kuravo ne tik statybinės industrijos įmones, bet ir Kolūkių statybos projektavimo institutą, Statybos technologijos centro ir inertinių medžiagų karjerus, kurie turėjo ypatingą reikšmę sėkmingam visų gamyklų ir statybos organizacijų darbui. Jam vadovaujant pradėti gaminti 18-21metrų pusrėmiai gamybiniams žemės ūkio pastatams, surenkami vandentiekio bokštai. Tačiau po Nepriklausomybės atkūrimo visi išsilakstė, – norėjo būti savarankiškais, patirti kapitalizmo vaisių. Po privatizavimo kai kurios gamyklos išliko, tačiau daugelis išpardavė pastatus, įrangą, medžiagas ir virto griuvėsiais. Drauge nutrūko ir intelektualios statybinės-inžinierinės minties raida, gebėjimas matyti perspektyvas,

nes gamyba ir projektavimas ėmė tarnauti kuo didesnio pelno gavimui. Savo prisiminimuose noriu paminėti Alytaus eksperimentinį namų statybos kombinatą. Jame buvo gaminami pirmieji Lietuvoje surenkami vienbučiai namai, langai, durys, medžio plaušo plokštės, parketlentės ir kiti gaminiai. Apie 1974 metus Pakruojyje man teko statyti vieną pirmųjų tokių namų (per mano vadovavimo TSO laikotarpį pastatėm virš 1000 tokių namų, kurie papuošė kaimo gyvenvietes, žmonėms suteikė kokybiškesnį gyvenimą). Pirmojo namo konstrukcija, – surenkamos sienos, mediniai perdengimai, betono blokų paGerbiamas Gerardai, matai, mūrinis kaminas, kurį per mūsų aktyvų reikėjo lipdyti kaip kregždžių gyvenimą sutikom lizdą, – nebuvo tobula. Todėl daug žmonių, drautobulinant namą dirbo daug gų ir bendradarbių, įvairių specialistų, kurių darbą daugelio jų jau netekoordinavo Gerardas. Įdiegus kome. Mūsų kartos konstruktorių pasiūlymus gyvenimą, kaip ir namas patobulėjo, būdavo mūsų valstybės, staatvežamas trijose pusprieka- tybų sektoriaus būtį bėse, pamatus įrengdavome esmingai pakoregavo per savaitę, o visą namą ne- Lietuvos Nepriklausomybė. Kiekvienas sunkiai pastatydavome per šį virsmą išgyvenom mėnesį. Dabar abu dažnai pri- savaip, tačiau simename Alytaus namus ir išlikome išdidūs ir galvojame, kad patobulintas ištikimi savo princiir pritaikytas prie dabartinių pams, specialybei ir sąlygų namas galėjo užimti draugams.

ženklią nišą šiuolaikinėje vienbučių namų statybos rinkoje. O gamyklos sunaikinimą vertinu kaip vieną iš kvailiausių sprendimų, kurį galėjo lemti ir užsienio konkurentai. Gelžbetoniniai surenkami namai buvo gaminami Vievio, Kauno gamyklose. Mūsų sistemoje veikė tokie gigantai, kaip Jurbarko statybinių medžiagų kombinatas, Ukmergės GKG, Kupiškio ir Švenčionėlių plytinės, „Jūrės“ klijuotų medžio konstrukcijų gamykla. Reikėjo ne tik medžiagų, bet ir inžinerinės minties, kurią generuodavo Gerardas. Turiu priežodį – niekada neatsigręžk atgal, tačiau kartais, matant sugriautą statybos pramonę, darosi liūdna, nes Prisimenu, mane nustebino, kad jis žinojo galėjome ją tobulinti, nuosekliai ugdyti specialistus, nesuvisus garsius žmones, griauti šio paveldo. kurių vardais pavadinTaip jau susiklostė, kad 1990 tos Vilniaus gatvės, jų nuveiktus darbus ir metais buvau išrinktas Resdatas. Stebiuosi jo puipublikinio tarpkolūkinio stakia atmintimi ir žinau, tybos organizacijų susivienijikad istorijos srityje su mo pirmininko pavaduotoju, juo nepasiginčysi. Kalbų dirbau tokiose pat pareigose, mokėjimo srityje jis taip kaip ir Gerardas, tik aš dirbau pat pirmauja: puikiai neilgai. Nuo tada abu dirbakalba angliškai, lenkiškai ir vokiškai susikalba. me viename pastate Vilniuje, Prisimenu senus laikus, T. Ševčenkos gatvėje 19. Netkaip su Estijos delegaci- gi šį tekstą rašau už paveldėto ja Gerardas bendravo ne stalo, už kurio kadaise sėdėrusų, o anglų kalba, o jo G. Brazauskas. Stalas labai mūsų visų lūpos atvėpo. senas, gal reikėtų net lentelę

prie jo prikalti, paminint, kas už jo sėdėjo. O sėdėjome keturi: šviesios atminties V. Čiurlionis (Respublikinio remonto ir statybos tresto valdytojas), kuris šį stalą pagamino, R. Kozyrovičius ir G. Brazauskas (buvę RTSOS pirmininko pavaduotojai), o dabar 26 metus sėdžiu aš. Šiame pastate T. Ševčenkos gatvėje likome tik aš ir Gerardas bei stalas, prie kurio susirenkame, aptariame darbus ir gyvenimą, prisimename žmones. Sakoma, kad inteligentu per vieną kartą netampama. Gerardas yra inteligentas, apie tai liudija platus mąstymas, žinios, gebėjimas taktiškai diskutuoti, bendrauti. Tarp statybininkų aš nepažįstu žmogaus, kuris geriau žinotų Lietuvos istoriją nei Gerardas. Prisimenu, mane nustebino, kad jis žinojo visus garsius žmones, kurių vardais pavadintos Vilniaus gatvės, jų nuveiktus darbus ir datas. Stebiuosi jo puikia atmintimi ir žinau, kad istorijos srityje su juo nepasiginčysi. Kalbų srityje jis taip pat pirmauja: puikiai kalba angliškai, lenkiškai ir vokiškai susikalba. Prisimenu senus laikus, kaip su Estijos delegacija Gerardas bendravo ne rusų, o anglų kalba – mūsų visų lūpos atvėpo. Su Gerardu buvom ir Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimo

suvažiavime. Mačiau įtampą ir brolių žvilgsnius. Nei tarybiniais laikais, nei vėliau Gerardas nesislapstė už brolio pečių, net kai brolis tapo Prezidentu. Kaip Prezidento brolis jis tik pasinaudojo galimybe surengti kolegoms ekskursiją po Prezidentūrą. Paprastai sporto ir darbiniai pasiekimai yra neatsiejami. Dauguma mūsų kartos inžinierių yra buvę gerais sportininkais ar bent sportavę. Gerardas jaunystėje buvo puikus sportininkas. Jis pažinojo garsiausius Lietuvos sporto grandus. Atėjęs į Respublikinį tarpkolūkinių statybos organizacijų susivienijimą, daug dėmesio skyrė sportui, organizavo įvairias sporto varžybas. Ypač jam sekėsi ir patiko tinklinis. Dar visai neseniai T. Ševčenkos gatvės namo, kuriame dirbame, kieme vienu rankos mažuoju piršteliu kilnodavo 32 kilogramų girą. Žiopliai žiūrėdavo, kaip tas „senis“ kelia ir stebėdavosi jo jėga. Sporto jis neapleidžia ir dabar, mankštinasi sporto klube. Dar reiktų paminėti rankų lenkimą, – neatskiriamą vyrų „pasisėdėjimo“ atributą. Vieną kartą Pakruojyje susirinko visi trys RTSOS pavaduotojai. Bevakarieniaujant buvo prisimintas rankų lenkimas. Buvo pasiūlyta pradėti

man, bet aš sakau: „Pirma nugalėkit mano pavaduotojus ir vyriausiąjį inžinierių, o po to su nugalėtoju rungsiuosi aš.“ Mano pavaduotojas nulenkė rankas dviem svečiams, o vyriausiasis inžinierius įveikė ir trečią, taip aš buvau išgelbėtas. Savaime aišku, kilo didelis triukšmas, kad to dar nėra buvę, kad kažkokie „piemenys“ asams rankas nulenktų. Reikėjo įdėti daug pastangų, kad įsikarščiavę vyrai susitaikytų. Rankų lenkimo varžybos vyksta ir dabar, vyks ir po Gerardo 80 metų jubiliejaus, nes jos tapo tradicija. Gerbiamas Gerardai, per mūsų aktyvų gyvenimą sutikom daug žmonių, draugų ir bendradarbių, daugelio jų jau netekome. Mūsų kartos gyvenimą, kaip ir mūsų valstybės, statybų sektoriaus būtį esmingai pakoregavo Lietuvos Nepriklausomybė. Kiekvienas šį virsmą išgyvenom savaip, tačiau išlikome išdidūs ir ištikimi savo principams, specialybei ir draugams. 80 metų jubiliejaus proga lin- Šiame pastate T. Ševčenkos gatvėje kiu Tau ir Tavo šeimai sveikalikome tik aš tos ir ilgų metų. Būk sveikas ir ir Gerardas bei drūtas, gyvenk ilgai kartu su stalas, prie kurio žmona Dalia ir nepamiršk savo susirenkame, bičiulių. aptariame darbus Daug gero Tau linkiu su savo ir gyvenimą, žmona Dalia, kuri taip pat ver- prisimename tina draugystę su tavo šeima. žmones.

Kostas JANKAUSKAS,

UAB koncerno „ALGA“ viceprezidentas, Marijampolės savivaldybės tarybos narys, bitininkas

Gerardas Brazauskas – vadovas, administratorius, bičiulis Kalbant apie bites ir bitininkus, paprastai paminima lietuvių bičių deivė Austėja, išaiškinamas žodis „bičiulis“, suprantamas kaip dviejų bitininkų draugiškas ryšys. Taigi ir aš, prisimindamas jau daugiau kaip trisdešimt metų besitęsiančius darbinius ir bičiuliškus santykius su Gerardu Brazausku, pradėjau nuo bičių. Kiek pamenu iš bičiulio Gerardo pasakojimų, jis su bitininkavimu jau seniai pažįstamas. Tai supratau, kai aplankėme nedidelį bi-

tyną Kaišiadoryse, kurį prižiūrėjo ir parodė jo Tėvelis, padedamas Gerardo. Vėliau, Tėveliui iškeliavus Amžino poilsio, Gerardas jau bene dvidešimt metų rūpinasi gražia dešimčia bičių šeimų. Susitikus visada pasiklausiu – kaip bitės? Matau, kad jam džiugu girdėti apie bites, paklausti arba pasidalinti įdomesniu paskutiniu prisiminimu ar nutikimu bitininkystės reikalais. Įgijęs inžinieriaus-statybininko diplomą, 1977 metais pradėjau darbą Respublikiniame statybos organizacijų susivienijime, kur pavaduotoju pramonei jau dirbo Gerardas Brazauskas, ir statybų bei plėtros reikalais lankydavo Marijampolės (tada dar Kapsuko) eksperimentinę statybinių konstrukcijų gamyklą. Man, kaip statybų rangovinės organizacijos vyriausiajam inžinieriui, tekdavo atlaikyti G. Brazausko iš Vilniaus reiklumą, priimti pirmuosius kirčius, jeigu kas ne taip, o pramonės objektų statybose visko būdavo. Susivienijimas, kaip organizacija, buvo pakankamai galinga, dirbančiųjų tuo metu buvo gal virš keturiasdešimties tūkstančių, organizacija buvo tikrai dinamiška, novatoriška, jaunimui keliai buvo atviri, ir aš 1987 metais atsidūriau Vilniuje. Susivienijimo pramonę daugiausia statėme

savų organizacijų jėgomis, vyko Alytaus namų statybos kombinato nesibaigiančios rekonstrukcijos, vyko Ukmergės, Telšių, Pakruojo, Marijampolės gamyklų naujų cechų statybos. Dirbau susivienijimo gamybos valdybos vyriausiuoju inžinieriumi ir man nemažai tekdavo bendrauti su pavaduotoju pramonei Gerardu Brazausku – tiek pramonės įmonių statybų reikalais, tiek ir statybinių organizacijų aprūpinimo pramonės produkcija klausimais. Iniciatyvos pramonėje, naujos idėjos ir nauji gaminiai buvo nuolatinių Gerardo Brazausko organizuojamų pasitarimų darbotvarkėse. Gal dabar kai kurios mintys neatrodo naujos, bet tada, prieš dvidešimt penkerius metus, prieš ketvirtį amžiaus buvusio pramonės technologinio potencialo kontekste Gerardas Brazauskas atrodė labai šviesiai, aš taip tada mačiau ir vertinau. 1988 metais demokratiniai procesai audringai skverbėsi į visas Lietuvos sritis. Susivienijimas dirbo stabiliai gerai, bet virš respublikos žinybų debesys buvo ne patys šviesiausi. Man patraukliau ir konkrečiau atrodė darbas periferijoje, gavau pasiūlymų dirbti vadovaujantį darbą kitur. Tos mano mintys ir ketinimai palikti susivienijimą pasiekė

Gerardą Brazauską. Kokiomis priemonėmis ir kaip jis paveikė susivienijimo vadovybę, istorija nutyli, bet 1989 metų sausio mėnesį Respublikinio statybos susivienijimo pirmininko pavaduotojas pramonei Gerardas Brazauskas mane atvežė į Marijampolės (tada Kapsuko) eksperimentinę statybinių konstrukcijų gamyklą kaip kandidatą į gamyklos direktoriaus pareigas. Gamykla didelė, dirbančiųjų – virš šešių šimtų. Tuomet tvarka buvo tokia, kad darbo kolektyvai turėjo pritarti direktoriaus kandidatūrai. Ateiname į pilnutėlę gamyklos salę, Gerardas Brazauskas pakyla į tribūną. Informacija bendrais klausimais pateikiama taktiškai bei suprantamai, gražiai suformuotos užduotys me- Prasidėjus Lietams, salėje įtampa slūgsta, tuvos nepriklauauditorija, mano supratimu, somybės laikui, suvaldyta meistriškai, prista- prasidėjo privatitomas kandidatas į direkto- zacijos procesai, rius ir po kelių neilgų proce- griuvo respublikos žinybiniai statydūrinių pasisakymų – gėlės. Pamenu Gerardo Brazausko bos organizacijų įspūdžius. Sako, toje darbo susivienijimai. Tuo kolektyvų teisių aplinkoje metu mano su Gerardu Brazausku buvo kažkiek neramu, bet kai darbiniai santykiai pamačiau salėje moteris su nutrūko, bet gėlėmis, supratau, kad savo bičiuliški ryšiai, darbą baigiau. klausimai apie Susirinkimų, panašių į šią situ- bites ir bitininkaaciją, vėliau stebėjau ne kartą. vimą – išliko.

Mokėjimas akimirksniu vertinti situaciją, parinkti raktus „tikslų skrynelei“ atrakinti – Gerardui Brazauskui yra pakankamai paprastas uždavinys.

Mokėjimas akimirksniu vertinti situaciją, parinkti raktus „tikslų skrynelei“ atrakinti – Gerardui Brazauskui yra pakankamai paprastas uždavinys. Kartu su Gerardu Brazausku 1990 metais steigėme Kaimo statybos industrijos įmonių asociaciją, ruošėme įstatus, ne kartą teko dalyvauti tobulinant pramonės produkcijos procesus ne tik Marijampolės eksperimentinėje statybinių konstrukcijų gamykloje. Prasidėjus Lietuvos nepriklausomybės laikui, prasidėjo privatizacijos procesai, griuvo respublikos žinybiniai statybos organizacijų susivienijimai. Tuo metu mano su Gerardu Brazausku darbiniai santykiai nutrūko, bet bičiuliški ryšiai, klausimai apie bites ir bitininkavimą – išliko. Taip susiklostė, kad 1994 metais Susisiekimo ministerijos paskelbtą konkursą gelžbetoninių pabėgių gamintojui, mūsų gamyklos inžinierių pastangomis, laimėjo Marijampolėje esanti gamykla kartu su JAV kompanija. Dėl daugelio priežasčių tada pabėgių taip ir nepradėjome gaminti. Tuo metu Gerardas Brazauskas, laisvai kalbantis angliškai, gerai žinantis Lietuvos pramonę, Lietuvos rinką bei

būdamas itin stiprus gelžbetonio specialistas, buvo greitai pagriebtas ir darbavosi skandinavų kompanijose, turinčiose interesų Lietuvoje. Švedai, 1993 metais atsisakę partnerystės su Marijampolėje esančia gamykla ir kartą pralaimėję gelžbetoninių pabėgių konkursą Lietuvoje, savo ketinimų neatsisakė: 1997 metais vėl ryžosi organizuoti pabėgių gamybą Lietuvoje. Važinėjo po Lietuvą, rinkosi partnerius ir apsisprendė kurti bendrą švedų firmos „Abetong“ ir Marijampolės UAB koncerno „ALGA“ bendrovę „Swetrak“. Tada koncernas „ALGA“ jau buvo įsigijęs buvusios statybinių konstrukcijų gamyklos gelžbetonio konstrukcijų gamybos cechus. Negalėčiau pasakyti, kiek sprendimus lėmė Gerardas Brazauskas, bet šiandien Marijampolė ir miestelėnai turėtų būti dėkingi, kad buvo sukurtos ir yra nuolatinės bei gerai apmokamos darbo vietos, kad jau penkiolika metų mieste veikia aukšto technologinio lygio bendrovė, stabiliai dirbanti, ne vieną dešimtį milijonų (taip, milijonų!) litų mokesčių sumokėjusi į valstybės ir savivaldybės biudžetus. Sprendimo įkurti gelžbetoninių pabėgių gamyklą Marijampolėje niekada nesigailėjo nei koncerno „ALGA“

savininkai, nei partneriai Švedijoje. UAB „Swetrak“, gaminančios gelžbetoninius pabėgius, direktoriumi nuo pat pirmos dienos dirbo ir dabar tebedirba Gerardas Brazauskas. Nuo 2001 metų man pradėjus dirbti koncerno „ALGA“ viceprezidentu, mus vėl suvedė darbas, buvau patvirtintas bendrovės „Swetrak“ valdybos nariu. Vyko reguliarūs valdybos posėdžiai, kartu su švedais ir bendrovės vadovais organizavome dalykinius pietus. Mūsų partneriai labai gerai ver-

tino pasiruošimą gelžbetoninių pabėgių gamybai, stebėjosi specialistų profesionaliais siūlymais, aukšta inžinierių ir darbuotojų, kuriuos pasikvietė į savo komandą direktorius, kvalifikacija. Įžvalga, kas gali ir moka dirbti, – taip pat neeilinis ir svarus Gerardo Brazausko, administratoriaus ir vadovo, bruožas. Vertingi, svarbūs ir svarūs vadovo, administratoriaus Gerardo Brazausko bruožai, bet man Gerardas Brazauskas – pirmiausia bičiulis.

Mūsų partneriai labai gerai vertino pasiruošimą gelžbetoninių pabėgių gamybai, stebėjosi specialistų profesionaliais siūlymais, aukšta inžinierių ir darbuotojų, kuriuos pasikvietė į savo komandą direktorius, kvalifikacija. Įžvalga, kas gali ir moka dirbti, – taip pat neeilinis ir svarus Gerardo Brazausko, administratoriaus ir vadovo bruožas.

Vytautas ČAPLIKAS,

Statybos industrijos asociacijos direktorius „Protas ir mąstymas yra dvi svarbiausios žmogaus prigimtinės savybės.“ Plutarchas

i sentencija man padeda vertinti bendradarbiavimą su inžinieriumi ir vadovu Gerardu Brazausku. Gelžbetonio pramonėje dirbu nuo 1970 metų, tačiau Gerardą Brazauską žinojau tik „iš tolo“, kaip ryškų Vilniaus 3-ios gelžbetonio gamyklos direktorių. Tiesioginių darbo reikalų tuomet neturėjome. Kai gelžbetonio pramonės įmonės 1994 metais įsteigė Statybos industrijos asociaciją, mūsų profesiniai ryšiai ir bendradarbiavimas tapo artimesni. Gerardą išrinko asociacijos prezidentu.

Išsilavinimas, platus akiratis, profesinės žinios, stambių įmonių ir organizacijų vadovo patirtis buvo labai reikšminga, telkiant asociacijos narius bendrai veiklai. Mano darbas asociacijoje siejosi su techniniais ir normatyviniais įmonių reikalais. Atsargiai vertinau bendro darnaus darbo galimybes su iškiliu gelžbetonio pramonės šakoje, bet man mažai pažįstamu žmogumi. Netrukus patyriau, kad Gerardo vadovavimo principai man visiškai priimtini. Mano pasirinkimą – padėti įmonėms, siekiančioms pakilti į aukštesnį techninės raidos laipsnį, jis palaikė, skatino ir padėjo, kai to reikėjo. Jaučiausi laisvas, priimdamas sprendimus, ir vertinamas. Tai vertingiausia paskata, už kurią jaučiu dėkingumą. Bendradarbiaujant ilgainiui atsikleidžia visi asmenybės bruožai ir charakterio savybės. Kai tarnybiniai santykiai geri, įsimenamos gerosios savybės. Asociacijos narių susirinkimas ar kitas renginys dažniausiai prasideda prezidento įžanginiu žodžiu. Kolegos dėmesingai klausosi naujausios informacijos ir įžvalgų apie statybinių medžiagų pramonę, gamybos naujoves, problemas, jų sprendimo būdus. Tai nuteikia rimtam

darbui. Susirinkimai paprastai ilgai netrunka, tuščiažodžiavimas nepageidaujamas. Pirmininkaujantis subtiliai primena apie reglamentą. Gebėjimas valdyti diskusijas, ryškiai regimas ir individualiame bendradarbiavime. Klausytis ir girdėti, ką pašnekovas sako, greitai suvokti esmę, apmąstyti ir aiškiai formuluoti savo mintį. Nenutraukti kito ir niekada nepradėti sakinio neigimu. Mūsų profesijai svarbu skaičiai. Aptarinėjant gelžbetonio gamybos technologiją, techninius ir normatyvinius reikalavimus, reikia kalbėti konkrečiais skaičiais. Kitaip diskusija virs tik mėgėjišku pasikalbėjimu. Gerardas ima, pavyzdžiui, popieriaus lapą, pabraižo schemą ir surašo reikšmes. Dabar jau galima racionaliai diskutuoti, keistis žiniomis, ieškoti ir aptarti sprendimo kelius. Kiekvienas veiklos etapas prasideda nuo planavimo. Susėdame, pasikalbame, sudėliojame artimiausius darbus ir jų vykdymo terminus. Žinau, – kaip sutarėme, taip ir bus padaryta. Ši puiki ir universali savybė mane visada labai žavi. Regis, smulkmena, bet tuo pačiu ir didžiulė vertybė – duoto žodžio laikymasis. Savo laiką gali planuoti užtikrintai, nes susitari-

mai nebus revizuojami, terminai nekaitaliojami. Mano nuomone, asociacijai naudinga, kad jos prezidentas vadovauja sėkmingai dirbančiai Marijampolės pabėgių gamyklai. Kolegos ne kartą turėjo galimybę ne tik teoriškai sužinoti apie pabėgių gamybos subtilybes, bet ir pamatyti, kaip tai atliekama praktikoje. Patyriau, kad jį vis stebina kitų nenoras dalintis informacija apie įgyvendintas naujoves, gaminius ir jų kiekius bei kitomis žiniomis, kurias apibendrinę susidarytume išsamesnį vaizdą apie mūsų pramonę. Diskusijos ir sprendimai asociacijoje šiuo klausimu nebuvo vaisingi. Ne visi nariai linkę atskleisti savo įmonių „paslaptis“. Įsiminė Gerardo ne kartą išsakyta mintis, jog žiniomis reikia dalintis, jų negalima slėpti, komandos nariai turi matyti bendrą vaizdą, žinoti daugiau, nei reikia konkrečioms funkcijoms Mūsų profesijai vykdyti. Galbūt tai aktualiau svarbu skaičiai. įmonės vadovui, bet šią mintį Aptarinėjant galima iš dalies pritaikyti ir vi- gelžbetonio gamybos technosuomeninei organizacijai. logiją, techninius Asociacija – visuomeninė orir normatyvinius ganizacija. Jos pašaukimas reikalavimus, – spręsti bendras, aktualias reikia kalbėti konverslui problemas, atstovauti krečiais skaičiais. narių interesams. Prezidentui Kitaip diskusija tenka ši pareiga. Bendrau- virs tik mėgėjišku damas su asociacijos narių pasikalbėjimu.

deleguotais atstovais, įmonių vadovais, puikiai žinau, jog jie gerbia Gerardą už tai. Jo turtinga žiniomis ir patirtimi asmenybė traukia profesijos draugus ir bendraminčius. Atsivėrus keliams į Vakarus, radosi naujos galimybės važiuoti, žiūrėti, „pačiupinėti“. Pamenu, Berlyne vyko didžiausios Europoje statybos. Beveik kasmet asociacijos nariai rengdavo išvykas, stebėdavo, analizuodavo, vertindavo, taip kaupdami patirtį ir idėjas „namų darbams“. Prezidentas dalyvavo visose tose išvykose. Čia labai pravertė jo užsienio kalbų mokėjimas ir gebėjimas vadovauti, aptariant patirtus įpūdžius. Dar apie atmintį. Žmogus įdomus ne vien profesinių žinių gausa. Kai grįždavome iš asociacijos renginių, kalba pakrypdavo į universalesnių vertybių lauką. Visų pirma – į Lietuvos istoriją. Nedaugelis Laikau likimo dovana, mano sutiktų žmonių galėtų kad man teko dvidešimt taip laisvai disponuoti istometų bendradarbiauti rijos datomis ir faktais kaip su Gerardu Brazausku Gerardas. Nuo pat seniausių Statybos industrijos laikų. Kartą paklausiau: „Iš asociacijoje. Dėl jo gukur tiek žinių?“. „Iš perskaitytų vaus proto ir išmąstytų sprendimų jo patarimai, knygų“, – atsakė. Kalbėdavome ir apie artimesnę pagalba, korektiškas bendravimas stipriai istoriją, susijusią su vaikyste, padėjo siekiant užsijaunystės vasaras kaime šiebrėžto tikslo. naujant ar kitus darbus dirbant.

100

Potraukis tiems darbams neišnyko net gyvenant mieste. „Keista, – kartą sakė man, – yra žmonių, kurie nemėgsta žemės. Kaip galima nemėgti kaimo ir jo darbų?“ Kita tema – bitininkystė. Deja, aš čia buvau tik klausytojas. Bet jeigu kartu važiuodavo kitas bitininkas, kitų temų nereikėdavo. Bitininkystei reikia vidinės disciplinos, išmanymo, kruopštumo ir darbštumo. Taip pat, kaip ir inžinieriaus darbe. Aplankytas savo biure, regis, ne ką veikia, mąsto. Bet pabendravęs supranti – pamąstęs pasikvies padėjėją, susakys, ką reikia padaryti, paskambins, kam reikia, nepaliks nė vieno nebaigto darbelio kitai dienai. Ant sienų kabo būtini atributai: kalendorius ir žemėlapiai. Jie charakterizuoja šeimininko polinkį laiko planavimui ir tolimų kelionių užmojus. Dėl susitikimų turi tartis iš anksto, nes laisvų „langų“ kalendoriuje nedaug. Laikau likimo dovana, kad man teko dvidešimt metų bendradarbiauti su Gerardu Brazausku Statybos industrijos asociacijoje. Dėl jo guvaus proto ir išmąstytų sprendimų jo patarimai, pagalba, korektiškas bendravimas stipriai padėjo siekiant užsibrėžto tikslo. Tai visų svarbiausia, ką gali žmogus duoti kitam žmogui.

Palmira LAZAUSKIENĖ, UAB „Swetrak“ referentė

es su ponu Gerardu Brazausku nuo seno dirbome viename pastate [Vilniuje, T. Ševčenkos gatvėje, red. past.]. Dabartines mano pareigas ėjo Asta Survilaitė. Tiek su ja, tiek su G. Brazausku susipažinome vaikščiodami tais pat koridoriais, vėliau – susieidavome per šventes. Kai Asta išėjo dirbti į kitą įmonę, G. Brazauskas liko be darbuotojos. Tuomet jis ir pasiūlė man eiti jo įmonėje nepagrindines referentės pareigas. Sutikau. Vėliau, kai buvo likviduota agentūra, kurioje dirbau iki ateidama į „Swetrak“, jis pakvietė dirbti į pirmaeiles pareigas. Iš pradžių laikiausi nuo jo atokiau, juk jis buvo šalies prezidento Algirdo Brazausko brolis, maniau, bus kaip ledkalnis, neprieinamas. Ta-

čiau jis su mumis bendravo be jokio pasipūtimo, priešingai, – elgėsi betarpiškai, maloniai. Kai tarėmės dėl darbo, jis pasisiūlė pats eiti pas mano vadovą ir pasikalbėti, kad šis leistų man dirbti puse etato pas jį. Kai pradėjau pas G. Brazauską dirbti, iš pradžių labai bijojau, galvojau, niekaip neįtiksiu. Iš pat pradžių pažinau jį kaip reiklų vadovą, bet, tuo pat metu, ir kaip gerą bei malonų žmogų, kuris visada parodys bei patars. Direktorius laikosi nuostatos, kad žmogus, kiek jis bedirbtų, turi padaryti savo darbą – jam nereikia žmonių, sėdinčių darbo vietoje „nuo iki“. Jis planuoja darbą ir pasitiki savo darbuotojais. Dar vienas G. Brazausko bruožas – pagarba darbuotojui. Mane buvo ištikusi sveikatos problema: lūžo koja ir per metus prisireikė net keturių operacijų. Gerai suvokiau, kad jis liko vienas Vilniaus biure, reikia darbuotojo, reikia atlikti tuos darbus, kuriuos iki lūžtant kojai aš ir dariau. Į darbą atvažiuodavau su ramentais arba su lazdele. Jis man dėkodavo už tai, kad ateinu, elgėsi labai supratingai. Jis moka padėkoti, užjausti, nesielgia kaip viršininkas, kuris tik įsakinėja. Jis gali ir nuvežti į darbą, ir parvežti. Vieną kartą jam taip ir pasakiau: „Ačiū jums, kad laikote. Pasaulyje turbūt nėra vadovo, kuris laikytų darbe moteriškę su ramentais“. Žinot, ką G. Brazauskas man tada

Mūsų direktorius niekada nevers žmogaus raudonuoti prie visų, neįžeis – ką jis kalba su darbuotoju, neišeina viešumon.

101

Esu labai dėkinga likimui, kad man teko garbė ir laimė pažinti p. Gerardą Brazauską – puikų, nuoširdų žmogų, kompetentingą ir jautrų vadovą, tikrai didžią asmenybę.

102

pasakė? Kad jam nereikia šokėjos ant stalo ar aplink strypą – jam reikia žmogaus, kuris darbą padarytų. Esu dirbusi Vidaus reikalų ministerijoje, moku laikyti paslaptis, kurių yra kiekvienoje įmonėje, kurių yra ir pas mus, bendrovėje „Swetrak“. Direktorius manimi pasitiki, o aš – juo. Labai viliuosi, kad neapvyliau. G. Brazauskas yra labai draugingas, sugeba išklausyti žmogų. Pasikalbame ir apie savo šeimas, apie vaikus. Kaip tėvui jam galiu pasiguosti, patarimo pasiklausti, kartais ir padejuoti. Bet pagarbus atstumas visada būna išlaikytas. G. Brazausko žmona, ponia Dalia, – taip pat labai šiltas žmogus. Linksma ir maloni moteris. Darbo reikalais dažnai su G. Brazausku tenka važinėti į Marijampolę, kur yra bendrovės „Swetrak“ gamykla. Aptariame, apie ką važiuodami į gamyklą kalbėsime. Dažniausiai tai būna istorinė tematika. Apie dinastijas, karalius, valdovus. G. Brazauskas yra labai apsiskaitęs, turi puikią atmintį. Jis mane moko istorijos, šviečia. Direktorius taip įdomiai sugeba papasakoti, taip įtraukia, pamini tokių įdomių faktų, kad kelionė iš Vilniaus į Marijampolę ir atgal visai neprailgsta. G. Brazauskas yra mano didysis istorijos mokytojas. Aptariame sporto varžybas, pasiklausome žinių, kartais važiuodami padainuojam.

Kai G. Brazauską ištinka gyvenimo sunkumai, jis stengiasi, kad to nepamatytų žmona, jis saugo ją, jos ramybę. Jis visa stengiasi ištverti stoiškai. G. Brazauskas yra prezidento brolis, bet tuo niekuomet nesinaudoja, neproteguoja žmonių. Direktoriaus žodžiais, jeigu ką nors rekomenduoji, tai už tą žmogų turi būti labiau garantuotas, negu pats už save. Nesu girdėjusi, kad G. Brazauskas būtų pasinaudojęs savo padėtimi ir ką nors kur nors įdarbinęs ar kitaip protegavęs. Ar jis pats naudojosi tuo, kad yra prezidento brolis? Jis pats yra asmenybė, jam nereikia naudotis brolio ar kieno kito padėtimi, tik savo žmogiškosiomis savybėmis, kurias perkelia ir į darbą, kuriomis naudojasi ir bendraudamas su žmonėmis – darbuotojais, šeima, aplinkiniais. G. Brazauskui niekuo nereikia remtis, nes jis pats yra asmenybė. Mokau ir savo sūnų su darbuotojais elgtis taip, kaip su mumis elgiasi G. Brazauskas. Visokių yra darbuotojų, kartais kai kuriems tenka ir griežtesnį žodį pasakyti. Mūsų direktorius niekada nevers žmogaus raudonuoti prie visų, neįžeis – ką jis kalba su darbuotoju, neišeina viešumon. Esu labai dėkinga likimui, kad man teko garbė ir laimė pažinti p. Gerardą Brazauską – puikų, nuoširdų žmogų, kompetentingą ir jautrų vadovą, tikrai didžią asmenybę.

Silvija BAGDONIENĖ, UAB „Swetrak“ referentė

u Gerardu Brazausku esame pažįstami nuo 1998 metų lapkričio mėnesio, kuomet pradėjau dirbti bendrovėje referente. Buvau viena iš trijų pirmųjų darbuotojų, tarp kurių buvo ir pats G. Brazauskas. Iki tol teko eiti įvairias kitas pareigas UAB koncerno „Alga“ grupėse – šis koncernas yra ir gamyklos „Swetrak“ bendrasavininkas. Tad kai kūrėsi pabėgių gamykla, atsirado galimybė įsidarbinti pagal specialybę – tapau referente. Pirmasis G. Brazausko klausimas prieš priimant į darbą – ar gerai moku anglų kalbą. Turėjau tik pagrindus, bet tai nesutrukdė įsidarbinti. Pirmas įspūdis iš susitikimo su direktoriumi buvo geras, trumpas pokalbis buvo šiltas.

Apie G. Brazauską – kaip vadovą – galiu pasakyti, kad tai yra žmogus, kuris laikosi duoto žodžio, punktualus, pakankamai griežtas, geba vadovauti – geba tinkamai pateikti net pačią blogiausią, sudėtingiausią situaciją. Visada prisiminsiu 2008 metus. Į darbą gamykloje buvo priimta nemažai žmonių, o bendrovė atsidūrė situacijoje, kai grėsė juos atleisti. Direktoriaus laukė sudėtinga užduotis – paaiškinti tai darbuotojams. Susirinkimo metu jis išdėstė situaciją, kurioje atsidūrė gamykla. Bet sugebėjo visa paaiškinti taip, kad darbuotojai nepuolė nerimauti. Priešingai, pasibaigus susirinkimui, kažkuris iš darbuotojų paklausė, ar bus kalėdinis pobūvis, nors susirinkimas vyko gal spalio mėnesį. Gebėjimas suvaldyti situaciją, žmones, gebėjimas pateikti sudėtingą situaciją aiškiai, paprastai, be streso – vertas pagarbos ir nuostabos. Mes buvome pakerėti, kaip direktorius taip sugebėjo pateikti ir suvaldyti sudėtingą situaciją. Atleisti tuokart darbuotojų neprisireikė, situacija pasikeitė į gera. Įvairių situacijų ištinka ir gamyboje. Direktorius šias problemas sprendžia ramiai. Išklauso bendradarbių, specialistų informaciją, dažnai eina į vietą ir apžiūri, susipažįsta su situacija ir tik tuomet priima sprendi-

103

mą. Išklauso visus siūlomus variantus ir, įvertinęs pasiūlymus, naudą, priima sprendimą. Į visas situacijas jis reaguoja ramiai, taktiškai, emocijų nedemonstruoja. Kalbant apie darbo laiką, galima pasakyti viena: direktorius duoda užduotį, o darbuotojo reikalas, kaip greitai jis sugebės ją atlikti. Direktorius niekada nėra pasakęs, kad teks dirbti iki septintos ar aštuntos valandos. Jam svarbiausia, kad darbas būtų atliktas. „Jūs žinote savo darbą ir darykite taip, kad darbas būtų padarytas“, – paprastai sako jis. Jam svarbiausia – rezultatas. Direktoriui svarbu, kad žmogus būtų darbštus, bet spaudimo nedaro. Mes patys stengiamės visa atlikti laiku. Jeigu kas nevyksta, direktorius kantriai laukia. Nebent pasitikslina, kada bus padaryta, aiškinasi trukdžius. Nėra buvę, kad rodytų pyktį, tik paklausia, teiraujasi, aiškinasi. Direktorius daug kuo domisi, jam įdomios inovacijos, naujos Gebėjimas programos, naujos technologisuvaldyti situ- jos, įrenginiai. Tai yra žmogus, aciją, žmones, apie kurį negali pasakyti, kad gebėjimas pabūtų sustojęs savo laikmetyje. teikti sudėtingą situaciją aiškiai, Jis žengia į priekį ir yra už naujoves. Direktoriui įdomu, kas yra paprastai, be streso – vertas nauja, jis pats seka naujienas ir naujoves, dalyvauja parodose. pagarbos ir Jam įdomios ir kompiuterinės nuostabos.

104

programos, kurias diegiame bendrovėje – tiek administracijoje, tiek gamyboje. Jis suteikia galimybių tobulėti ir savo darbuotojams, sudaro galimybes mokytis, kelti kvalifikaciją. Tokias pat galimybes turi ne tik administracijos darbuotojai, bet ir gamyklos darbininkai. Mes galime ir mokytis, ir išlaikyti savo darbo vietą. Labai sunku susitaikyti su ta mintimi, kad G. Brazauskas pasitrauks iš direktoriaus pareigų. Net negalvoju apie tai, koks galėtų būti kitas vadovas, nes man G. Brazauskas yra pirmas tiesioginis vadovas. Neturiu net su kuo palyginti. Tik su draugėmis pasikalbame apie kitus vadovus. Girdžiu, kas vyksta kitose įmonėse.... Mūsų direktorius, – kokį matome dirbdami, šalia jo būdami, – yra toks, kad kito tokio žmogaus ir vadovo tikriausiai gyvenime nebesutiksiu. Tai yra žmogus iš didžiosios raidės. Gelžbetonis – tai direktoriaus „stichija“, jei tik taip galima pasakyti, jis yra tikras profesionalas! Direktorių pažįstame kaip žmogų, kuris domisi istorija, ją puikiai žino. Ir kaip bitininką, kurio medumi esame visi vaišinami. Ir kaip žmogų, kuris nepamiršta pasiteirauti, kaip sekasi mums ir mūsų šeimoms. Toks yra mūsų direktorius. Esu be galo dėkinga už kantrybę, suteiktą galimybę dirbti, augti.

Vilius PARULIS,

UAB „Swetrak“ gamybos vadovas

es su Gerardu Brazausku esame kolegos. Aš atėjau į „Swetrak“ dirbti gamybos vadovu 2000-aisiais. Bet jį pažinojau ir anksčiau. Dabartinė mūsų įmonė „Swetrak“ yra tose pačiose patalpose, kur aš dirbau grįžęs iš armijos. Gerardas dalyvavo statybose, kuravo mūsų įmonę, todėl teko jį matyti ir anksčiau.

Priėmimas į darbą Į darbą „Swetrak“ gamykloje mane priėmė Gerardas. Kas jam tuomet buvo svarbu, kaip jis atsirinkdavo žmones? Pirmiausia, manau, Gerardas vadovavosi nuojauta. Nuojauta, beje, vadovaujuosi ir aš pats. Yra žmonių,

kuriuos pažinti gali ir per dešimt minučių, o kitą perprasti gali neužtekti ir viso gyvenimo, nors ir dirbi kartu. Tad nuojauta, manau, yra labai svarbu. Mano darbo pokalbis su Gerardu buvo gana paprastas. Tiksliai jau nebeprisimenu, ko teiravosi, bet tai buvo draugiškas, nuoširdus pokalbis. Su tokiu vadovu, koks yra Gerardas, man gyvenime tenka dirbti pirmą kartą ir man tai yra didelė garbė. Lygiuotis į jį ir mokytis iš jo darbuotojams dar reikia labai daug ko. Gerardas pasitiki žmonėmis, savo darbuotojais, jis yra labai dalykiškas vadovas ir ramus žmogus. Juk iš bet ko galima išpūsti didelį burbulą, padaryti didžiules problemas, bet jam tai nebūdinga. Gerardui vadovaujant vyksta gerai organizuotas ir ramus darbas. Pareigos ir darbai yra aiškiai suskirstyti, visi – nuo administracijos darbuotojo iki darbininko – žino, Gerardui vadovauką ir kaip reikia daryti. Gerardas yra santūrus bet jant vyksta gerai reiklus ir kompetentingas organizuotas ir vadovas, kuris numato ke- ramus darbas. Pareigos ir darbai lis žingsnius į priekį. Ir gana yra aiškiai suskirstoli į priekį. Žodžiu, yra geras tyti, visi – nuo strategas. Toks vadovas ir turi administracijos būti – numatantis perspekty- darbuotojo iki vą, planuojantis kelis ėjimus į darbininko – žino, priekį, nes – kaip suplanuosi, ką ir kaip reikia taip ir įvyks. daryti.

105

Prezidento brolis Gerardas niekada nesureikšmina to fakto, kad jo brolis Algirdas Brazauskas yra Lietuvos Respublikos prezidentas. Visai kitaip, kaip tenka pastebėti, elgiasi kiti vadovai. Darbas su Gerardu dabar atrodo kasdienis dalykas, tačiau po daugelio metų tai turės didelę vertę. Mano anūkams, tikriausiai, bus įdomu sužinoti, kad dirbau su Lietuvos Respublikos prezidento broliu, kuris buvo mano vadovas. Dažniausiai nevertiname to, kas yra dabar – tai įvertina istorija, iš laiko nuotolio visi įvykiai atrodo kitaip, labiau matoma ir suvokiama jų vertė.

Darbuotojai

Gerardas labai vertina darbuotojų iniciatyvą. Jei nepavyksta pirmą kartą – suteikiama galimybė bandyti dar ir dar kartą. Ne kartą esame tobulinę įrenginius, technologiją, nuolat vykdome gamybos modernizavimą. Visuomet sulaukiame direktoriaus palaikymo, paskatinimo, kad reikia ieškoti naujų, progresyvių sprendimų.

106

Taip susiklostė, kad mūsų gamykloje dirba žmonės, kuriais galima pasitikėti visu šimtu procentų – nuo darbininko iki vadovo. Kurie užklysta atsitiktinai ir kuriais negalima pasitikėti, tie nepritampa prie kolektyvo ir paprasčiausiai laikui bėgant išeina iš darbo. Žmonės, kurie dirba artimiausioje Gerardo aplinkoje, dirba nuo pat įmonės veiklos pradžios ir mes vieni kitais pasikliaujame bei pasitikime. Kolektyvas turi žinoti viską, kas vyksta įmonėje. Ne paslaptis, kad mūsų įmonė, kaip

ir ne viena kita, dirba su pertraukomis – nuo vieno užsakymo iki kito. Būna laikas, kai neturime kontraktų, neturime darbo. Jei nepasakysi žmonėms tokios informacijos – kils nepasitikėjimas darbdaviu. O kai žmogus žino, kas bus, kaip bus, tuomet jis gali planuoti savo darbą, savo gyvenimą. Ir žinodamas, kas vyksta, palankiai žiūri į susidariusią sudėtingą situaciją.

Iniciatyva Gerardas labai vertina darbuotojų iniciatyvą. Jei nepavyksta pirmą kartą – suteikiama galimybė bandyti dar ir dar kartą. Ne kartą esame tobulinę įrenginius, technologiją, nuolat vykdome gamybos modernizavimą. Visuomet sulaukiame direktoriaus palaikymo, paskatinimo, kad reikia ieškoti naujų, progresyvių sprendimų. Be iniciatyvos ir darbuotojų susitelkimo nebūtume pagaminę tiek, kiek pagaminome pernai – rekordinį kiekį produkcijos [„Rail Baltica“ projektas, red. past.]. Gerardas labai didžiuojasi savo šakos atstovais, gelžbetonio specialistais, vertina jų kompetenciją. Tai patyriau nuo pat pirmųjų savo darbo dienų gamykloje „Swetrak“. Mes priklausome įmonių grupei, kurioje dirba ir rytų, ir vakarų eu-

ropiečiai. Mūsų požiūris į problemas skiriasi. Kad ir tai: kas jiems atrodo esant didelė problema, mums tai yra maža, išsprendžiama problema, mes susitelkiame ir padarome. Lietuvoje populiaru kviestis konsultantus iš užsienio. Pas mus, „Swetrak“, yra kitaip. Vienoje užsienio komandiruotėje užsienietis inžinierius man ėmė pasakoti, kiek jis daug žino ir išmano. Aš jo paklausiau, ar jis supranta, pavyzdžiui, kaip veikia automobilio variklis, ar moka pats namo sienas nudažyti. Sulaukiau atsakymo, kad jam to nereikia, nes jis yra inžinierius. O mūsų inžinierius moka daugelį

dalykų: ir namo pamatus įrengti, ir sieną pamūryti, ją nudažyti, netgi automobilio variklį perrinkti. To inžinieriaus akys pasidarė didelės iš nuostabos, nes jis nesuvokia, kaip taip gali būti.

Garbus amžius Amžius Gerardui ne kliūtis. Gal jis jau ir atrodo kaip solidaus amžiaus žmogus, bet jo mąstymas, atmintis, gebėjimas priimti sprendimus, požiūris į Gerardas labai naujoves toks, kad ne kiekvie- didžiuojasi savo nas 40-metis dar jam prilygtų. šakos atstovais, Bet kas galėtų iš jo pasimoky- gelžbetonio speciti entuziazmo, iniciatyvumo, alistais, vertina jų kompetenciją. jaunatviškumo.

107

VGTU profesorius emeritas habil. dr.

Gediminas MARČIUKAITIS,

buvęs bendramokslis ir profesinis bendramintis

Gebėjimai – charakterio rodiklis „Matyti ir daryti nauja – labai didelis malonumas“, – yra pasakęs F. Volteras. Gyvenimas kiekvienam žmogui duoda neįkainojamų dovanų – jaunystę su polėkio sparnais ir pilną jėgų troškimą viską pažinti, siekti žinių, kovoti, tikėtis ir viltis. Kaip pasakė žymus poetas A. Puškinas, „jaunystė – didžiausias burtininkas“.

Gerardas – proto, valios ir sporto įsikūnijimas Mums su Gerardu Brazausku teko ištraukti to jaunystės burtininko lapelį su žodžiais „būsi statybi-

108

ninkas“. Nors iki mokslų Kauno politechnikos statybos fakultete (1952 metais) buvome visiškai nepažįstami – jis – iš Kaišiadorių, o aš – nuo Suvalkijos lygumų (Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija). Jis jau buvo žinomas kaip sportininkas, o aš – kaip „rašytojas“ į laikraščius. Tačiau abu sėkmingai išlaikėme sunkius stojamuosius egzaminus. Jis nuo pirmo kurso garsėjo kaip sportininkas, gynė KPI garbę, nė kiek nepamiršdamas paskaitų ir nemažindamas žinių troškulio. Tai buvo proto, valios ir sporto įsikūnijimas. Kaip pasakė įžymus 15-16 amžiaus Nyderlandų kalbininkas ir rašytojas Erazmas Rotterdamskis, „nieko nėra sunkaus žmogui, turinčiam valios“. Gerardui lengvai buvo „įkandamos“ visos disciplinos ir nesunkiai sekėsi sportinėse varžybose. Jis nesididžiavo tuo. Buvo kuklus grupės lyderis, buvo vyras, kaip sako, „iš stuomens ir iš liemens“, kurį lydėdavo ne tik mūsų kurso merginų žvilgsniai. Studentų pasilinksimuose – šokiuose savame institute ar kituose, jei tik būdavo merginų viliotinis, visuomet Gerardą pirmą pagriebdavo kokia nors gražuolė. Bet ne visoms jis atsakydavo tuo pačiu. Draugams teisindavosi, kad jau turįs „nepakeičiamą gražuolę“. Jo el-

gesys ne tik studijų laikais, bet ir vėliau įrodė istorijos patvirtintą tiesą, kad padorus žmogus laikui bėgant tampa nejautrus pagyrimams.

vertinimas. Gerardas mokėsi, gyveno ir gyvena pagal prancūzų rašytojo Romeno Rolano žodžius: „Reikia sustoti tik nakties poilsiui, tam kad atstatytum jėgas. Sustojusi gyvenimo veikla – tai mirtis“.

Žinios, įgytos KPI, tapo viso gyvenimo ir veiklos pagrindu Laukė darbai Žinoma, studijų metai pilni įvairių džiaugsmingų ir įvairiapusiai įdomių išgyvenimų, džiaugsmo ir liūdesio, nepavykus sėkmingai išlaikyti egzamino. Bet tai buvo retenybė. Juk daugumai tai buvo galimybė išgyventi. Stipendija daugumai, taip pat ir man, buvo vienintelis pragyvenimo šaltinis. Iš penkių kurso grupių mūsų grupė buvo pažangiausia, antroje vietoje – Gerardo. Visi gaudavo stipendijas ir sėkmingai baigė studijas. Studijų metai – tai ne vien mokslai. Nors mokymosi krūvis – paskaitos, projektai, egzaminai ir įskaitos, – buvo nepalyginamai didesnis už dabartinį. Teorinės ir praktinės žinios, įgytos KPI, Gerardui, kaip ir daugeliui kitų, tapo viso gyvenimo ir veiklos pagrindu, ant kurio buvo daug laimės ir džiaugsmo, galbūt ir liūdesio, ir nesėkmių. Tačiau valia, pasiaukojimas savo inžinerinei profesijai nugalėdavo gyvenimiškas kliūtis. Su gyvenimiška, inžinerine patirtimi ir valia visos kliūtys yra nugalimos. O svarbiausia – laiko

Baigę studijas, visi išsiskirstėme po įvairius miestus ir miestelius. Mūsų laukė įvairios stambios pramonės, žemės ūkio objektų statybos, hidrotechniniai įrenginiai. Visam tam reikėjo naujų technologijų, efektyvių medžiagų ir konstrukcijų. Laukė projektavimo darbai. Nebuvo nepatenkintų siūlomomis darbovietėmis ir pareigomis, galėjome pasirinkti, visiems norėjosi kuo greitesnio tikro darbo, kuris, pagal vokiečių filosofą I. G. Garberį, yra „gydomasis balzamas, jis – dorybės“. Gerardui čia paminėti aforizmai gal nėra naujiena, juk jis – didelis istorinių knygų mėgėjas. Tačiau jie tiksliai atspindi jo charakterį. Nuo Gerardo charakterio negali- Studentų ma atskirti kultūringumo ir pasilinksimuose – dorovės bruožų: savos vertės šokiuose savame institute ar kituojausmo, gebėjimo bendrauti, se, jei tik būdavo taktiškumo, mandagumo, pri- merginų viliotinis, pažinimo ir dėkingumo. visuomet Gerardą Gerardui svetimas egoizmas, pirmą pagriebpavydas, pagyrūniškumas, gu- davo kokia nors drumas, melagystė, prisitaikė- gražuolė. Bet ne liškumas ir panašios ydos, kurių visoms jis atsakyšiandieniniame gyvenime pildavo tuo pačiu.

109

na. Vargu, ar atsirastų priešingai manančių. Kursų, grupių susitikimuose, o jie vykdavo kas penkeri metai, gretoms retėjant – dažniau, Gerardas būdavo linksmuolis ir vakarėlių pažiba, visuomet vaišindavo draugus, ieškojo artimo bendravimo, jį puoselėdavo.

Darė tai, ko kiti neišdrįso

Kursų, grupių susitikimuose, o jie vykdavo kas penkeri metai, gretoms retėjant – dažniau, Gerardas būdavo linksmuolis ir vakarėlių pažiba, visuomet vaišindavo draugus, ieškojo artimo bendravimo, jį puoselėdavo.

110

Nors laikas išskirstė po miestus, darbovietes, bet tai nenutraukė bendravimo, draugiškų jausmų. Užsibrėžtas studijų metais tikslas – naujovių paieškos – nukreipė Gerardą į ką tik dygstančiąją įtemptojo gelžbetonio gamybą – į dabartinę Vilniaus gelžbetoninių konstrukcijų gamyklą Nr. 3. Dar nebūdamas ir 28-erių metų, tapo gamyklos direktoriumi. Pačiu sunkiausiu laiku sukūrė technologiją ir įsisavino naujų tipų tuštymėtų perdangų plokščių, didelio tarpatramio sijų perdangų technologiją. Tai buvo naujovė ir daugiau mokslo ragavusiems institutų specialistams. Reikėjo panaudoti naujų tipų armatūrą, o beveik nebūdavo nei tinkamos įrangos, nei medžiagų. Pirmosios didžiaangės įtemptojo gelžbetonio sijos pramonės pastatams pagamintos G. Brazauskui stebint ir vadovaujant. Ši konstrukcija nėra paprasta, dar ir dabar, po be-

veik 55 metų, daugelis statybininkų neišdrįsta arba nesugeba šios konstrukcijos nei projektuoti, nei gaminti. Galima tik stebėtis jo gebėjimais, žiniomis, naudojamų medžiagų savybių įvairovės vertinimu. Jis studijavo prieinamą mokslinę-techninę literatūrą, gaudė kiekvieną reikšmę tokių dar daug kam nesuprantamų terminų: armatūros relaksacija, betono valkšnumas, traukumas. Be jų negalima pagaminti kokybiškos įtemptojo gelžbetonio konstrukcijos. Būdamas direktoriumi, jis pats mokėsi, siekė žinių. Mokė ir bendradarbius.

Ieškojo naujovių Kolektyvas Gerardo iniciatyva nelengvai, bet greitai skynėsi kelią į pirmaujančių ir progresyviausių įvairių tipų gelžbetoninių konstrukcijų gamyklų gretas. Jam teko praeiti visus tris naujovių kūrimo, kaip nurodė vienas filosofas, veiklos etapu: iš pradžių vyksta ataka kaip prieš absurdą; po to daroma prielaida, kad ši naujovė, matyt, galima, bet dar abejojama; vėliau ją pripažįsta kaip ypatingai aktualią ir pagaliau net didžiausi priešininkai ją pripažįsta kaip išradimą. Jis, palikęs studijų suolą, kiekviename žingsnyje ieškojo ko nors naujo, būtinai pažinti nepažįstamą – būtinai padaryti negalimą,

kad gautų galimą. Studijuodamas ir aktyviai sportuodamas, jis surasdavo laiko ir mokslui. Šis įprotis nedingo ir darbe. Jis drąsiai siekė naujovių, nes tik taip, kaip yra pasakęs V. Hugo, pasiekiamas progresas. Iš karto atsirado moksliniai ryšiai su mokslo įstaigomis – Maskvos betono ir gelžbetonio mokslo ir tyrimų institutu. Tačiau pamatęs, kad ir vietoje, Vilniuje, yra ne blogesnių gelžbetonio žinovų, sukūrė nenutrūkstamą ryšį su buvusio KPI Vilniaus filialo jaunaisiais specialistais ir tik ką įsikūrusio Vilniaus inžinerinio statybos instituto mokslininkais.

Mokslų daktaras – be formalumų Domėdamasis įvairiomis betono ir gelžbetonio problemomis, jis suformulavo mokslo daktaro (kandidato) disertacijos temą apie naujausių tipų armatūros panaudojimą ir jų perspektyvą, pradėjo rinkti medžiagą, ruoštis eksperimentams, pats aktyviai dalyvavo bandant natūralaus dydžio naujų tipų įtemptojo gelžbetonio konstrukcijas. Apie jo indėlį rašoma VGTU leidyklos „Technika“ 2014 metais išleistoje knygoje „Įtemptojo gelžbetonio gamybos ir projektavimo pagrindai“. Temą šiai knygai davė ir išleidimą parėmė Gerardas Brazauskas ir dabar-

tinis Vilniaus GKG-3 direktorius Vladimiras Žuravliovas. Vykdant gelžbetonio tyrimus, jie teikia ir kitokią paramą. Jiedu palaiko senus nuolatinius mokslinius ryšius su Gelžbetoninių ir mūrinių konstrukcijų katedra. Jie yra vieninteliai iš daugelio gelžbetonio specialistų – inžinierių ir technologų, – kuriems aišku, kad įtemptojo gelžbetonio technologija ir gamyba yra tampriai susiję: technologas turi žinoti konstravimo ypatumus, kurie priklauso nuo technologijos ypatumų, ir atvirkščiai. Įgijęs gamybinės bei laboratorinių tyrimų patirties, dalyvaudamas natūralių konstrukcijų bandymuose, Gerardas tapo mokslų daktaru – be formalumų. Juk daugelio pasaulio šalių patirtis rodo, kad žymūs, turintys praktiko patirties inžinieriai renkami ne tik profesoriais, bet ir rektoriais. Juk ir senovės išminčių yra įrodyta, kad gyvenimo patirtis – geriausias mokytojas.

Tiki, kad nesuprantamą galima suprasti Gero inžinieriaus statybininko protas yra išlavintas ir išmankštintas labiau, nei bet kokio kito specialisto. Jis sugeba daug ką. Gerardas tikėjo ir tiki, kad nesuprantamą galima suprasti. Tai patvirtino jo

Kolektyvas Gerardo iniciatyva nelengvai, bet greitai skynėsi kelią į pirmaujančių ir progresyviausių įvairių tipų gelžbetoninių konstrukcijų gamyklų gretas.

111

gebėjimai, vadovaujant kaimo statybos konstrukcijų pramonei. Ši šaka suklestėjo, mūsų kaimai net sovietmečiu pagražėjo, išaugo naujoviškos gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos, įvairios žemės ūkio paskirties statiniai. Atkūrus nepriklausomybę, jis vėl grįžo prie savo pirmosios meilės – armatūros, kuri kartu su betonu dar labiau suklestėjo. Žinoma, ieškojo naujo, – dar neišbandytų ir negaminamų, bet reikalingų Lietuvai konstrukcijų. Su Marijampolės ir Švedijos verslininkais ėmėsi Lietuvoje įkurti gamyklą, gaminančią įtemptojo gelžbetonio pabėgius, panaudojant naujausią technologiją. Buvo būtina pagerinti geležinkelio transportą, pritaikyti prie europinių vėžių. Tai buvo didelis iššūkis ir dėl to, kad ir turinčiose patirtį šio profilio kitų šalių gamyklose dėl technologinio sudėtingumo pasitaikydavo pabėgių su defektais.

Ėmėsi naujo gaminio Atkūrus nepriklausomybę, jis vėl grįžo prie savo pirmosios meilės – armatūros, kuri kartu su betonu dar labiau suklestėjo.

112

Geležinkelio pabėgis, atrodo, – paprasta konstrukcija, tačiau ji naudojama sudėtingomis sąlygomis, pabėgiams keliami dideli patvarumo ir ilgaamžiškumo reikalavimai. Be to, Lietuvai reikėjo keisti ne tik impregnuotus medinius, bet ir subyrėjusius gelžbetoninius pabėgius. Paskuti-

niaisiais metais iškilo būtinumas rusiško pločio tarpbėgius keisti į europinius, nes Lietuvai reikėjo „tiesiogiai važiuoti į Europą“. Sukurti naują gamyklą ir naujų, Lietuvoje negamintų pabėgių konstrukciją galėjo imtis tik gelžbetonio savybių ypatumus žinantis ir konstrukcinę-technologinę patirtį turintis, drąsių naujovių nebijantis inžinierius. Toks atsirado – Gerardas Brazauskas. Jis negalėjo užmigti ant savo patirties ir žinių, jos vertė jį tai skleisti plačiau ir panaudoti ieškant naujovių, būtinų šių dienų poreikiams. Tam reikėjo giliai pažinti betono struktūrą, ne tik stiprumą. Jis pradėjo tyrinėti šių konstrukcijų kokybės gerinimo galimybes. „Rail Baltika“ reikalauja aukštos kokybės ir ilgaamžių pabėgių. Beveik penkis metus šiuos klausimus tyrinėjo Vilniaus Gedimino technikos universiteto jaunieji mokslininkai, Vokietijos, Belgijos, Prancūzijos specialistai, bet nė vieni negalėjo paaiškinti, kodėl kai kurie pabėgiai suyra ir dažniausiai jų irimas prasideda galuose. Niekas nesugebėjo kompleksiškai sudėlioti priežasčių ir jas įvertinti.

Dalyvavo sprendžiant sudėtingą problemą Vienoje „Resta“ parodoje, kai susėdome kavinėje prie staliu-

ko su viskio stiklais, jis pradėjo guostis su niekuo negalįs išspręsti šios problemos. „Nusivyliau jaunimu. Nieko naujo“, – pasiguodė jis. Tačiau esminio paaiškinimo nerado ir kitų šalių laboratorijose. Nesunkiai pradėjau jam aiškinti, kokios gali būti pagrindinės priežastys. Jis beveik kaip lygiavertis specialistas – betono žinovas – pritarė tai minčiai. Paprašė paruošti išplėstinį tyrimų programos projektą, kurį reikėjo suderinti su kitais jo vadovaujamos firmos „Swetrak“ vadovais. Tie pritarė. Kiek pakoregavus paruoštą programą, VGTU Gelžbetoninių ir mūrinių konstrukcijų katedroje (vedėjas prof. dr. J. Valivonis) prasidėjo tyrimai. Teko vykdytojams aiškinti, kaip tyrinėti, juos konsultuoti ir net tikrinti tyrimo eigoje. Darbas vyko esant nuolatiniam Gerardo dėmesiui. Juk čia slypėjo ne tik Lietuvos ir jo gamyklos specialistų garbė. Minėtos kokybės problemos buvo daugelio šalių gaminiuose. Atlikti pavieniai atskiri tyrimai nedavė aiškaus atsakymo.

Visada vertino mokslą Ir taip bendromis prityrusio inžinieriaus G. Brazausko ir šių eilučių autoriaus žiniomis, gebėjimu ir patirtimi pavyko nukreipti ty-

rimus į būtiną tikslą. Buvo gauti teigiami rezultatai. Nukrito didžiulė atsakomybė nuo pabėgių (pagal vyraujančią technologiją) gamintojų. Atvyko gamintojai ir specialistai iš kitų šalių, domėjosi tyrimo kokybe, įranga. Gerardo iniciatyva buvo organizuotas bendras prancūzų, belgų, švedų ir suomių specialistų pasitarimas ir pritarta tyrimo metodikai bei išvadoms. Praeitų [2014 metų, red. past.] metų liepą pabėgių gamybos įmonių grupės „Consolis“ visų gamyklų ir jų grupių susirinkime Gerardas pristatė išvadas. Beveik nebuvo jokių pastabų, o „Consolio“ vadovas visiems pareiškė: „Jeigu norite gauti patikimus rezultatus, tyrimus vykdykite Vilniaus Gedimino technikos universitete.“ Tai didelis Marijampolės UAB „Swetrak“ įvertinimas ir įrodymas, kad tik bendraujant su patyrusiais mokslininkais neišGeležinkelio sprendžiamų problemų nėra. Mokslo ryšys su gamyba Gerar- pabėgis, atrodo, dui visuomet buvo itin svarbus. – paprasta konsTaip bėga prasmingai, kū- trukcija, tačiau ji naudojama rybingai praleistas laikas. Ir sudėtingomis tegul ilgai tai tęsiasi. Pasak sąlygomis, paįžymiojo prancūzų rašytojo- bėgiams keliami Andre Morua, „senatvė prasi- dideli patvarumo deda tą dieną, kada baigiasi ir ilgaamžiškumo drąsa“. reikalavimai.

113

Algimantas ALEKSYNAS,

UAB „Kauno gelžbetonis“ generalinis direktorius

u G. Brazausku susipažinome 1968 metų gegužės mėnesį Kauno gelžbetoninių konstrukcijų gamykloje Nr. 2. Jis iki šio susitikimo daugiau kaip dešimt metų buvo dirbęs didžiausioje Lietuvoje – Vilniaus gelžbetonių konstrukcijų gamykloje Nr.3 – ir nuėjęs įspūdingą gamybininko kelią: nuo gamybos meistro, techninės kontrolės skyriaus viršininko, pagrindinio cecho viršininko, gamyklos vyriausio inžinieriaus iki gamyklos direktoriaus. Į pastarąsias pareigas jis buvo paskirtas 1963 metų vasario mėnesį. 1967 metų sausio mėnesį tuometinio statybos ministro R. Sakalausko įsakymu buvo įkurta

114

Kauno gelžbetoninių konstrukcijų gamykla Nr. 2 ir man, dirbusiam šioje gamykloje cecho viršininku, buvo patikėtos direktoriaus pareigos. Gelžbetonio gamyklos tuo laikotarpiu buvo pavaldžios Statybos ministerijos Pramonės valdybai. G. Brazauskas, girdėjęs iš Pramonės valdybos darbuotojų apie naujai įkurtos gamyklos ir jos jauno vadovo nelengvą veiklos pradžią, būdamas Kaune, aplankė mus. Apie Vilniaus gelžbetoninių konstrukcijų gamyklą Nr. 3 ir jos vadovą buvau girdėjęs gerų atsiliepimų, tačiau vizitas mane maloniai nustebino. Gerardas domėjosi mūsų gamyklos ir mano veiklos problemomis, geranoriškai patarė gamybos organizavimo ir techninių problemų sprendimo klausimais. Štai taip mes susipažinome, tapome kolegomis ir mūsų bendradarbiavimas tęsiasi jau daugiau kaip keturis dešimtmečius – iki šių dienų. 1994 metais G. Brazausko pastangomis buvo įkurta Statybos industrijos asociacija, kurios nare nuo įsikūrimo yra mano vadovaujama bendrovė „Kauno gelžbetonis“. G. Brazauską išrinkome asociacijos prezidentu. Šias pareigas jis eina iki dabar [2015 metų sausis, red. past.].

Mūsų kolegiškas bendradarbiavimas suaktyvėjo po Statybos industrijos asociacijos įsteigimo. Asociacijos prezidentas, turėdamas nuolatinį ryšį su narėmis-įmonėmis, sprendė iškilusias problemas Lietuvos pramonininkų konfederacijoje ir valstybės valdymo institucijose. G. Brazauskas lankydavosi pas mus ir mūsų bendrovei svarbiais laikotarpiais. Vienas iš daugelio – tai 1999 metų liepos mėnesį Vokietijos HESS firmos automatinės RH 2000 technologinės linijos, skirtos betoninių aplinkos tvarkymo gaminių gamybai, paleidimo eksploatacijon (nuotraukoje) metu. 1998 metais Marijampolėje buvo įkurta Švedijos firmos „Abetong“ ir koncerno „Alga“ bendro kapitalo bendrovė „Swetrak“ geležinkelio pabėgių gamybai. G. Brazauskas buvo paskirtas šios įmonės direktoriumi. Juo dirba iki šiol. Daug kartų teko lankytis šioje aukšto techninio technologinio lygio įmonėje, vienintelėje Lietuvoje gamykloje, gaminančioje įtemptai armuotus gelžbetoninius pabėgius geležinkeliams. Iš to, ką mačiau, ir direktoriaus pasakojimų apie įmonę supratau, kad užsakovų gerai vertinama produkcija, puikūs įmonės veiklos rezultatai – tai G. Bra-

zausko, kaip sumanaus vadovo ir gelžbetonio pramonės specia- Kairėje – listo, kvalifikacijos patvirtinimas. G. Brazauskas. Iš G. Brazausko profesinės veiklos dešinės – A. Aleksynas ir kelias – tai veidrodis, kuriame A. Šeštakauskas. atsispindi Lietuvos gelžbetonio pramonės raidos istorijos dalelė. G. Brazauskas, be dalykinių, pasižymi ir puikiomis žmogiškomis savybėmis: nuoširdumu, draugiškumu, teikia pagalbą kitiems. Su juo, iš savo tėvo paveldėjusiu pomėgį bitininkystei, visuomet malonu bendrauti. Esu dėkingas likimui, kad man buvo lemta pažinti Gerardą ir būti jo kolega. G. Brazausko Nuoširdžiai sveikiname Jus, profesinės Statybos industrijos asociaci- veiklos kelias – tai jos prezidente, su jubiliejiniu veidrodis, kuriame 80-ju gimtadieniu, linkime, atsispindi Lietuvos Gerardai, kad būsimieji metai gelžbetonio būtų tų, jau praėjusių, bran- pramonės raidos dus ir ilgas tęsinys. istorijos dalelė.

115

Julius LAICONAS,

UAB „Granitinė skalda“ direktorius, Skaldos gamintojų asociacijos „Milsa ir Ko“ prezidentas

nt vienos Rytų šventyklos sienos granito plokštėje yra iškalti žodžiai: „Netiesa, kad metai praeina, praeiname mes...“ Ši knyga skirta Gerardo Brazausko per 80 metų nueitam keliui – nuo pirmųjų žingsnių iki brandaus vadovo bei inžinieriaus. Palyginus su 80-ies metų Gerardo nueitu keliu, mano bendradarbiavimo ir bendravimo kelio atkarpa žymiai trumpesnė. Nuo 1978 – ųjų, man dirbant Lietuvos statybinių medžiagų pramonės ministro pavaduotoju, o vėliau – Valstybinio statybos reikalų komiteto pirmininko pavaduotoju, profesinės veiklos keliai neretai suvesdavo su Respublikinio tarpkolūkinių statybos organizaci-

116

jų susivienijimo pirmininko pavaduotoju Gerardu Brazausku. Savo profesines pozicijas Gerardas mokėjo ginti nedaugiažodžiaudamas, profesionaliai, su taiklia humoro doze. Aptarinėjant su statybos produktų gamyba susijusius klausimus, mačiau jo pagarbą ir meilę savo specialybei bei atsakomybę už priimamus sprendimus ar galimas jų pasekmes. Išskirtinė Gerardo savybė – pasitikėjimas savimi ir savo bendradarbių galimybėmis, mokėjimas pastebėti tai, kas yra svarbiausia. Nuo 1990-ųjų, man dirbant Lietuvos statybos ir urbanistikos ministro pavaduotoju, ministerijos sekretoriumi, vėliau – Lietuvos aplinkos ministerijos viceministru, ministerijos sekretoriumi, o dabar – 8-erius metus UAB „Granitinė skalda“ direktoriumi, bendradarbiaujant su Gerardu sprendžiame jau ne planinės ekonomikos, o rinkos keliamas problemas. Statybos urbanistikos ministerijai vadovaujant architektui Algimantui Nasvyčiui, susiklostė labai geri santykiai su Latvijos ir Estijos giminingų ministerijų vadovais. Netrukus į mūsų bendravimą ir dalykinių rinkos ekonomikos padiktuotų problemų sprendimą įsijungė ir Suomijos „Lohja Rudus“, „Partec“ ir kitų kompanijų vadovaujantys darbuotojai. Keletą metų, suomių specialistų padedami, rengėme apžvalgas anglų kalba: „Statyba Lietuvoje“, „Statyba Latvijoje“ ir

„Statyba Estijoje“. Rengiant šias studijas, aktyviai dalyvavo bei savo indėlį įnešė Gerardas Brazauskas. Kalendoriniams ir gamybiniams metams pasibaigus, suomių kolegoms pasiūlius, šias studijas ir kitas problemas kasmet aptardavome už poliarinio rato, svetingoje Laplandijoje. Į tuos seminarus, kur mūsų diskusijas praturtindavo žygiai slidėmis, vykdavome balandžio mėnesiais, kai už speigračio temperatūra nenukrisdavo žemiau minus penkių laipsnių. Taigi su jubiliatu bendradarbiavome ne tik rengdami ataskaitas apie statybos produktų gamybą bei statybos strategijas, bet ir įveikėme nemažai kilometrų slidėmis. Skandinavijos šalių kompanijos, siekdamos sėkmingo bendradarbiavimo ir investicijų į Lietuvą, paprašė manęs rekomenduoti jiems specialistą, patyrusį statybininką, mokantį anglų kalbą, apie 40 metų. Pasakiau jiems, kad rekomenduoju Gerardą Brazauską, visiškai tenkinantį pirmuosius du kriterijus, tačiau keturiasdešimtmetį atšventusį jau senokai. Skandinavams toks kandidatas tiko ir jubiliatas nuo 1993 metų tapo bendrovės „Scancem AB“ atstovybės Lietuvoje vadovu, o kiek vėliau – ir UAB „Swetrak“, gaminančios gelžbetoninius pabėgius, direktoriumi, kur sėkmingai darbuojasi iki šiol. Kartu su Skandinavijos specialistais jubiliatas nemažai prisidėjo

prie Lietuvos nerūdinių medžiagų pramonės techninio perginklavimo ir sausų statybos mišinių gamybos organizavimo Lietuvoje. Jubiliatas, kaip ir jo brolis, Lietuvos Respublikos prezidentas, šviesios atminties Algirdas Brazauskas, jaunystėje aktyviai sportavo. Neatsitiktinai ir dabar, sulaukęs brandaus amžiaus, Gerardas po įtempto vadovo darbo laisvu laiku ima kastuvą ir darbuojasi sode. Kaip pats yra sakęs, po protinio darbo – tai pats geriausias poilsis ir atgaiva. Darbštų Gerardą myli ir jo darbštuolės bitelės, kurių surinktu medumi jubiliatas pavaišina ir kolegas. Linkėdamas jubiliatui stiprios sveikatos ir visokeriopos sėkmės, noriu priminti kitų žymių žmonių pomėgius ir darbus sulaukus 80-ties: graikų filosofas Sokratas (496 m. prieš m .e.), sulaukęs 80 metų, išmoko groti muzikos instrumentais. Mikelandželas – vienas iškiliausių visų laikų menininkų, brandžiausius paveikslus nutapė sulaukęs 80 metų. Johanas Volfgangas Getė tragediją „Faustas“ baigė kurti peržengęs 80-ties metų ribą. Vacys Reimeris yra parašęs: „O gera juk tikėti, kad diena gražiausia ir kelio gabalas įspūdingiausias – prieky, kad ten dar tavo lobiai užkasti, ten dar ir darbas tavo pats didžiausias, ir vis dar prieky, vis dar ateity – ir tavo pats didžiausias džiaugsmas...“. Su nuoširdžiausiais sveikinimais ir linkėjimais.

Darbštų Gerardą myli ir jo darbštuolės bitelės, kurių surinktu medumi jubiliatas pavaišina ir kolegas.

117

Aleksandras BRUZGIS,

buvęs Kauno politechnikos instituto bendrakursis ir Vilniaus Gelžbetonio konstrukcijų gamykloje Nr. 3 (GKG-3) dirbęs kolega

leksandras Bruzgis ilgą laiką buvo G. Brazausko, tuomet ėjusio direktoriaus pareigas, pavaduotoju. G. Brazauską paaukštinus, jis buvo paskirtas į jo vietą. „Gerardas Brazauskas buvo Džiugina Gerardo, labai gabus statybų inžiniekaip tiesioginio rius, labai guvaus proto, stemano viršininko, binęs itin greita orientacija. toliaregiškumas: Jei abu kartu išgirsdavome jis leisdavo kurti, naują informaciją, man prieksperimentuoti, reikdavo laiko pagauti mintį, daryti išradimus – o Gerardas suprasdavo iš puvisai neribojo pasės žodžio. Jis ir kaip direkvaldinių kūrybos. torius gamykloje buvo visų Tik buvo būtina pranešti, ką darau mėgstamas. Gal pasitaikė koks vienas kitas pavyduoir kodėl.

118

lis, kuriam nepatiko gabus ir protingas viršininkas, bet jokių „grupuočių“, nepatenkintų vadovu tikrai nebuvo. Susidarė įspūdis, kad kolektyvas jį vieningai palaikė ir pasitikėjo. Džiugina Gerardo, kaip tiesioginio mano viršininko, toliaregiškumas: jis leisdavo kurti, eksperimentuoti, daryti išradimus – visai neribojo pavaldinių kūrybos. Tik buvo būtina pranešti, ką darau ir kodėl. Žodžiu, prieš ko nors imdamasis turėdavau iš anksto perspėti apie tai. Tas jo pasitikėjimas ne tik skatino nenuvilti, bet ir neužgesindavo kūrybiškumo. Prisimenu, man pavyko sukurti naują akyto betono gamybos vibracinę technologiją, už kurią gavau medalį Maskvos liaudies ūkio pasiekimų parodoje. Tačiau svarbiausia buvo ne tai: ta technologija leido iš alinančio darbo trimis pamainomis pereiti prie dviejų pamainų, o tai pasitarnavo darbuotojų sveikatai. Už Gerardo Brazausko nugaros buvau kaip už mūro, nes jis, kaip viršininkas, prisiimdavo atsakomybę už mus visus, ir man tikrai nelengva buvo ryžtis ir priimti pasiūlymą užimti jo pareigas. Gerardas buvo talentingas vadovas.“