Alfonsas Jaras ĮMONĖS VALDYMAS. Dėl ko verta ginčytis, o dėl ko būtina susitarti by Statybunaujienos.lt

Alfonsas Jaras

VIENAS IŠ SUDĖTINGIAUSIŲ, BET IR ĮDOMIAUSIŲ LAIKOTARPIŲ BUVO METAS, KAI RESPUBLIKINIS „PRAMONTAŽO“ TRESTAS TAPO AKCINE BENDROVE „MONTUOTOJAS“. BUVAU PRIE ŠIŲ POKYČIŲ IŠTAKŲ, DAUGELĮ POKYČIŲ PATS INICIJAVAU, TODĖL LAIKAU SAVO PAREIGA PAPASAKOTI APIE TAI, KAIP GIMĖ „MONTUOTOJAS“

S A M Y D L A u s i ta r t i V s a S n i Ė t ū ON ėl ko b

ĮM

ginčy a t r e v Dėl ko

tis, o d

KUO MES ESAME, KUO TAMPAME, DIDŽIA DALIMI LEMIA MŪSŲ ŠAKNYS, ŠEIMA, KURIOJE GIMĖME, APLINKA, KURIOJE AUGOME

ALFONSAS JARAS ĮMONĖS VALDYMAS. DĖL KO VERTA GINČYTIS, O DĖL KO BŪTINA SUSITARTI

2017

ALFONSAS JARAS Įmonės valdymas. Dėl ko verta ginčytis, o dėl ko būtina susitarti

Redaktorė Genė Drungilienė Projekto vadovė Lida Lapkienė Viršelio nuotrauka MB „Redakcija plius“ Knygoje naudotos Alfonso Jaro, bendrovės „Montuotojas“, portalo www.statybunaujienos.lt, Alekso Jauniaus ir pašnekovų nuotraukos Dizaineris Kęstutis Jonaitis 2017-08-17 Tiražas 300 egz. Užsakymas 171785 Sudarytojas ir leidėjas VšĮ „Propagandos ministerija“, www.statybunaujienos.lt Vilnius, 2017 metai Spausdino „Standartų spaustuvė“, Vilnius

ISBN 978-609-95729-2-5

ALFONSAS JARAS ĮMONĖS VALDYMAS. DĖL KO VERTA GINČYTIS, O DĖL KO BŪTINA SUSITARTI

VILNIUS 2017

Turinys 8

Kaip užbaigti vadovo karjerą ir kokia įmonės istorijos vertė?

14 15

I skyrius

ATRAMOS 15 15 16 16 17 17 18 18 19 20 23 25

Savianalizė Pareigos ir įsipareigojimai Siekti geriausio Ambicingumas Klausti ir klausyti Darbas vienoje įmonėje Šviesa ir sėkmė Pasitikėjimas savimi Maži dideli džiaugsmai Svetimos paslaptys ir bičiulystė Parama ir kita labdaros pusė Apmąstymų laikas

PATIRTYS

26 26 27 30 31 33

Pavydas Pinigai Gandai Pirmasis įspūdis ir bendrovės įvaizdis Senatvė nebėra išminties simbolis

II skyrius

36 37

PRIVATIZAVIMAS 37 38 40 40

Tarpuvaldis Pajutau – esu ne vienas „Ar dar gyvas?“ Azartas išlikti. Negi turtą atiduosi kokiam gangsteriui?

PERSILAUŽIMAS

42 42 43 44 47 48 49

Filmas apie Antrojo pasaulinio karo pradžią „Ne stribas, nenušausi“ Technologinis persiginklavimas Kapitalistai iš arti. Verslo kultūra Vokiška tvarka Algis Didžiulis 4

54 55

III skyrius

VADYBA 55 56 58 60 61 63 64

68 69 71 72 74 75

Sprendimus lemia geras psichologinis klimatas Prognozės. Kai žinai, ko nori, atsiranda net ir pačių netikėčiausių sprendimų Tiksli laiko pajauta Klysti nėra baisiausia. Baisiau – nepripažinti klaidų Pasitikėjimą kuria asmeninė darbuotojų atsakomybė Rizika. Nesėkmės minusą verčiame pliusu Krizės: Kaip pasirengti krizei Kada gresia nuskęsti tamsoje Krizės reikalingos bendrovių ir rinkos „sveikatai“ Kad ir po mažiau, bet visiems Taikūs sprendimai Kaip dirbti „nieko nedirbant“ Kaip valdyti įmonę Dubleriu būti nesutinku Formuojamas vadovų rezervas

IV skyrius

MANO POZICIJA 79 80 81 81 82 82 83 85 89

Pesimizmas. Lietuvos laivas plaukia žemyn Kodėl sumušta valstybė tapo ES lydere Pagaliau imkim ir ką nors padarykim 40 eurų prieš „šešėlį“ „Išplaukusi“ biurokratų atsakomybė „Pašalinis poveikis“ Kai nekilnojamasis turtas tampa kilnojamuoju „Alfonsas Jaras apie Lietuvos strateginį planą ir kraujuojančią ekonomiką“ Sūnaus įmonė „Gelsva“ ir jaunųjų verslas

V skyrius

KARJERA 93 96 98 102

Darbo pradžia Valstybiniame darbo komitete Sugrįžimas į statybos sektorių Būti pirmuoju ir būti už nugaros 5

ŽMONĖS

103

103 Mano viršininkai 106 Žmonės, padarę įtaką karjerai:

108 111 113 115 115 118 120

122 123

Vincas Seibutis Romualdas Sakalauskas Kita oficialių santykių pusė ir brolis Vaikystės ir jaunystės draugai Moterys Studijų draugai Kaimynai – mano turtas ir džiaugsmas Bendradarbiai Jaunoji „Montuotojo“ karta

VI skyrius

ŠAKNYS 123 125 126 128 131 132 136 137 140

Seneliai Babulėlės pasakos ir kūrybiškasis giminės kodas Tauragės policijos viršininkas ir kariškasis giminės genas Tėvas Mamulėlė Jarų šeimos genealoginė lentelė Šeimos modelis Vaikystė Karas

MOKSLAI IR POKARIO PRAMOGOS

142 142 144 145 146 147 150 150 153 154 155

Pirmieji mokslo metai ir nepamirštos skriaudos Tigras ir dviratis raudonomis padangomis Mokytojai ir Stalino laidotuvės Apie smala išteptą dviratį ir išardytas meiles Miškiniai ir stribai Abiturientai ir brolis Paskutiniai metai mokykloje ir pramogos Žaidimai ir karo pagundos Sportas ir saviveikla Kaip miškiniai ir mokytojai baudė neklusnų jaunimą

STUDIJOS. NUO SVAJONĖS – PRIE REALYBĖS

157 157 161 163 165 167 169 172 174

Naujas gyvenimo etapas. Karo lakūnas Stojamieji egzaminai į Vilniaus universitetą Treneris ir laimingas atsitiktinumas Pirmieji metai Vilniuje Gyvenimas studentų bendrabutyje Išlaužtų durų pamokos Studentai grįžta namo Studijoms baigiantis 6

ŠEIMA

177 177 180 184 184 186

190 191 191 191 192 195 196 197

200 201

Vedybos ir namai Žmona Sūnus Ramūnas Niekada negrūmojau Aukščiausiajam Anūkai

VII skyrius

PASTEBĖJIMAI

Sapnai Likimas Kada žmogaus pasirinkimai įgyja kitų prasmių Sulaukus 77-erių. Užrašyta 2016 m. kovo 15-ąją Pabaigai. Svarbiausi mano gyvenimo pasiekimai Iš nebaigtos knygos

VIII skyrius

APIE ALFONSĄ JARĄ – DRAUGĄ, KOLEGĄ, GIMINAITĮ

201 Anūkai ir marti 206 Eugenijus Aniulis, pusbrolis 208 Algirdas Minelga, bendramokslis 212 Romualdas Bartaška, Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto 215 218 222 223 227 230 232 234 236 237 239

docentas, studijų draugas Janina Čekuolienė, gydytoja Stasys Matijoška, kaimynas Adakras Šeštakauskas, Lietuvos statybininkų asociacijos garbės prezidentas Romualdas Tarasevičius, buvęs respublikinio tresto „Pramontažas“ valdytojas Antanas Katinas, bendrovės „Montuotojas“ Panevėžio firmos direktorius Jonas Tamulionis, buvęs tuometinės Statybos, vėliau – Aplinkos ministerijos Ekonomikos departamento direktorius Jonas Dastikas, bendrovės „Lifosa“ generalinis direktorius Nijolė Kikutienė, Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos direktorė Romas Vasiliauskas, buvęs bendradarbis Alfonsas Rudys, buvęs Vilniaus lietuvių namų direktorius Viktoras Voroncovas, UAB „Layher Baltic“ direktorius

240

ALFONSO JARO IR BENDROVĖS „MONTUOTOJAS“ APDOVANOJIMAI

243

Pavardžių rodyklė 7

Alfonsas Jaras, 2017

Įžangos žodis

Kaip užbaigti vadovo karjerą ir kokia vertė iš įmonės istorijos?

ano darbinė karjera eina į pabaigą. Noriu, kad vadovavimo perdavimas būtų aiškus ir skaidrus visiems – darbuotojams ir užsakovams, klientams. Aš kategoriškai nesutinku likti šalia naujo vadovo, nes tai įneštų sumaišties sprendžiant reikalus, nes taptų nebeaišku, su kuo iš tiesų kalbėtis, kiek dar įtakos daro buvęs vadovas ir ką jau lemia naujasis; jeigu lemia naujasis, tai kodėl šalia liko senasis? Esu ambicingas žmogus, tačiau artėja laikas, kai paliksiu akcinės bendrovės „Montuotojas“ generalinio direktoriaus ir valdybos pirmininko pareigas. Ar tai paprasta? Ne. Vieni darbinės karjeros pabaigos laukia nesulaukia, o aš esu iš kitų – aš nelaukiu. Bet suvokiu, kad ateina laikas. Dažnai save įtikinėju, kad nors dar turiu idėjų, turiu sveikatos, bet galų gale kažką gyvenime reikia pasilikti ir sau. Tik tos mintys nėra labai jaukios – sykiais ramiau, sykiais blaškosi lyg per audrą. Dažnai iš komandiruočių Klaipėdoje važiuoju pro savo tėviškę ir atmintyje iškyla šokių salė, atrodo, kad išgirsiu muziką ir savyje pajusiu jaunatvišką šėlsmą. Kaip tokiomis akimirkomis gali ramiai galvoti apie karjeros pabaigą?

Įžangos žodis

Bet ir nenoriu dalyvauti konkurse dėl ilgiausiai vadovo pareigas ėjusio titulo. Savo atostogų neplanuoju, retkarčiais pasiimu savaitę. Bet dažniausiai per atostogas nuolat skamba telefonas arba skambinu pats, negaliu atsiriboti nuo darbų – galvoje sukasi reikalai. Tada noriu išvykti į kokią salą, kur tik paukščiai, ramybė ir jokių telefonų, jokių reikalų. Beveik visi bendrovės valdybos nariai drauge dirbame apie 40 metų, vieni kitus žinome ir pažįstame, tad su nerimu pastebiu, kad mums ima trūkti kantrybės, pakantumo, ko anksčiau niekada nebūdavo. Visi esame garbaus amžiaus, tad nors patirties netrūksta, kūnas vis dažniau primena, kad gal jau laikas pailsėti, metas užbaigti aktyvią veiklą. Juk nelauksi dienos, kai be administratorės jau ir durų neberasi, kai reikės priminti atsargiai leistis laiptais. Man užbaigti karjerą bus sudėtinga, nes neturiu jokio aiškesnio hobio, kuriam galėčiau atsiduoti ir taip pamiršti bendrovę. Tą jaučiu ir per ilgiau trunkančius laisvadienius, per kalėdines atostogas: vieną dieną gerai, antrą dieną neblogai, o trečią dieną pradedu nerimti, man trūksta veiklos, tad neretai einu į darbą ir poilsio dienomis. Tačiau gal užbaigus karjerą visa pasikeis. Kai žinai, jog gyvenimo ne tiek jau daug ir teliko, imsi jį planuoti. Susitvarkysiu nuotraukas, kurių susikaupė iš jubiliejų, iš šeimos švenčių, turiu neperskaitytų knygų, vis atidėliojau susitikimus su daugeliu gerų savo draugų, mokysiuosi gyventi ir džiaugtis kiekviena diena. Kol buvau jaunesnis, visada turėjau variantą, kur eičiau ir ką daryčiau, jeigu prisireiktų keisti darbą. Bet peržengus 60 metų ribą, rezerviniai keliai tapo akligatviais. Dabar tie

Įžangos žodis

akligatviai streso nebekelia, nes man lieka mano draugai, mano artimieji, nes į užtarnautą poilsį išeinu ne 60 ir net ne 65-erių. Pats save įtikinėju, kad ateina laikas. Ir tuomet vėl pradedu girdėti paukščius, vandens čiurlenimą, ir atrodo, kad visa taip ir turi būti, nes to neįmanoma išvengti. O kol kas eina 56-ieji mano darbinės karjeros metai. Vienas iš sudėtingiausių, bet ir įdomiausių laikotarpių buvo metas, kai respublikinis „Pramontažo“ trestas tapo akcine bendrove „Montuotojas“. Buvau prie šių pokyčių ištakų, daugelį pokyčių pats inicijavau, todėl laikau savo pareiga papasakoti apie tai, kaip gimė „Montuotojas“, nes rašytinių dokumentų, pasitarimų protokolų neišliko. Kodėl tai reikia žinoti? Dėl kelių priežasčių. Pirmiausia – dabartinę situaciją, kai kuriuos valdybos sprendimus, santykius su žmonėmis, vadybos niuansus galima suvokti tik žinant, kokiomis sąlygomis gimė „Montuotojas“, kokių patirčių teko įgyti tuomet prie įmonės vairo stojusiems žmonėms, kurie kartais per akimirką būdavo priverčiami suvokti, kad arba visa keiti „čia ir dabar“, arba įmonės nelieka. Žinoti tai reikia ir dėl santykio su bendrove: čia kaip su žmogumi – esi atsakingas už tą, kurį pažįsti, su kuriuo susidraugauji. Kai bendrovės istorija tampa gyva, priimdamas bet kokį sprendimą, jauti jos pulsą ir žinai – negali daryti bet kaip, negali būti abejingas. Ir trečia – tai mes, nepriklausomos Lietuvos įmonių vadovai ir mūsų komandos, jau 25-erius metus kuriame lietuvišką vadybos, įmonių valdymo istoriją. Taip, yra bendrieji

Įžangos žodis

metodai, yra didžių pasaulio verslo žmonių patirtys, tačiau visada lieka žmogiškasis faktorius ir lietuviškasis mentalitetas, kurie lemia savitus vadybos būdus. Mano, kaip vadovo, vadybos patirtis – jau 45-eri metai. 20 metų buvau respublikinio „Pramontažo“ tresto valdytojo pavaduotojas, 25-erius vadovauju bendrovei „Montuotojas“, vienai iš stambiausių Lietuvos įmonių, tad turiu kuo pasidalinti. Kad ir koks būtų vadovas, sprendimus lemia jo, kaip žmogaus, savybės, jo gyvenimo nuostatos. Niekas iš niekur neatsiranda, tad šaknų, giminės, laiko, kada žmogus augo ir formavosi, žinojimas padeda suprasti daugelį sprendimų. Tada įsijungia ne visada malonios patirtys ir įneša savo korektyvų. Įmonės „Montuotojas“ istorijos negaliu pateikti nepapasakodamas savo istorijos, nes mane, kaip vadovą, formavo, mano gyvenimo atramas ir padorumą tikrino mano darbas, ilgas darbas vienoje įmonėje. O aš pats, suaugęs su įmone nuo 1972 metų, dariau įtaką jos augimui, didele dalimi esu atsakingas už tai, kas ir kokia yra mūsų, tad ir mano bendrovė. Knygą skiriu savo mieliems anūkams – Arūnėlei ir Martynui

Įžangos žodis

Skysto amoniako talpyklos sandėlio išplėtimo ir statybos montavimo darbai bendrovėje „Lifosa“ vyko beveik metus. „Montuotojo“ specialistams buvo iškeltas uždavinys – sumontuoti keturias naujas rutulines skysto amoniako talpas, kurių kiekvienos talpa siekė po 2145 kub. metrų.

SKYRIUS

ATRAMOS

I skyrius

Vienas iš maloniausių apdovanojimų man yra Lietuvos pramonininkų konfederacijos Garbės aukso ženklas, įteiktas 2012

ATRAMOS Mes susikuriame ritualus, kurie padeda būti ir veikti aplinkoje, bendrauti su draugais ir nedraugais. Aplinka yra visokia, tad labai svarbios vertybės, pamatas arba atramos, ant kurių ji gula.

Savianalizė

an į kraują įaugęs įprotis neužmerkti akių tol, kol nepersvarstau visos praėjusios dienos veiklos. Tokia kasdienė savianalizė mane paskatina susikaupti ateičiai: apmąstau ne tik darbus, bet ir savo poelgius. Mano amžius toks, kad nei mane kas begali labai pakeisti, nei suformuoti iš naujo – esu ištikimas savo įsitikinimams, – bet tai man padeda tobulėti pačiam. Ir ne vien. Savianalizė man padeda giliau suprasti žmones, suartėti su jais ir pajusti meilę. Jeigu žmogus nemyli kitų, jo irgi niekas nemylės. Manau, kad retkarčiais labai sveika gauti nedidelę liūdesio dozę, nes tada žmogus giliau jaučia džiaugsmą: pažinti laimę galima tik pažinus nelaimę, skausmą. Po rūškanų dienų išvydus saulę, gyvenimas pasidaro šviesesnis.

Pareigos ir įsipareigojimai Mano darbo krūvis didelis, turiu daug įpareigojimų, darbinių ir visuomeninių reikalų. Jau 25-erius metus – nuo 1992 metų – esu akcinės bendrovės „Montuotojas“ generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas, antrą kadenciją – Lietuvos statybininkų asociacijos Jeigu žmogus viceprezidentas, nebe pirmą kadenciją – Vilniaus technologijų ir dizaino nemyli kitų, jo irgi kolegijos tarybos pirmininkas. niekas nemylės. Pastaroji pareigybė, dirbant su jaunimu, į mano rūškaną gyvenimą įneša skaidraus gyvenimo džiaugsmo. 15

SKYRIUS

ATRAMOS

SKYRIUS

ATRAMOS

Siekti geriausio Per gyvenimą turėjau daug idėjų ir atrodė, kad visa imsi, darysi ir padarysi. Tačiau netrunki pamatyti, kad aplinkybės, jėgos neleidžia padaryti visko, ką sumąstei. Todėl sau vis primenu: jeigu įvykdžiau 50 proc. to, ką sugalvojau, manau, kad dienos nauda maksimali. Turi būti patenkintas tuo, kas yra dabar, bet negali sustoti siekti to, kas yra Turi būti patengeriausia, negali nuleisti kartelės. Priešingu atveju pats sau pasistatysi kintas tuo, kas yra užtvarus. dabar, bet negali Geros mintys išveda į kelią. Toks yra ir mano kredo – „Siek geriausio“. sustoti siekti to, kas Jį skatino tėvai, gludino ir tikrino yra geriausia. gyvenimas.

Ambicingumas Per didelis ambicingumas gali pridaryti bėdų, tačiau taip, aš esu ambicingas ir man svarbu, kad mano darbai būtų matomi. Manau, kad to visi siekiame, to visi norime, ir tai yra natūralu. Tačiau dabartinis viešumas pripažįsta tik skandalingus darbus: niekam nesi įdomus, pastatęs reikšmingą objektą, įgyvendinęs svarbų projektą, bet užtenka paslysti, padaryti ką ne taip, – viešumas ir žinomumas užtikrinti. Dėl savo ambicingumo keičiau ir darbovietes. Mačiau, kad mano autobiografija, mano kai kurios charakterio savybės tampa kliūtimi siekiant karjeros. Galėjau susitaikyti arba keisti darbą. Pasirinkau keisti darbą, nes nesu iš tų žmonių, kurie nenori dirbti komanduojami kitų – mano tikslas visada buvo būti pačiam karininku ir vadovauti kitiems. Kiekvienas žmogus turi turėti ambicijų, tačiau jos negali peržengti ribos, nuo kurios tampama biurokratu. Jeigu žinai, ko gyvenime sieki, ambicijos tampa varomąja jėga, o gyvenimas tampa kur kas paprastesnis, nes imi suprasti, kad „ne šventieji puodus lipdo“. Tačiau ambicijos turi turėti realų pagrindą – kalbu apie atitinkamus gebėjimus, charakterio savybes: svarbu žinoti, nutuokti, kur galima „užmesti meškerę, kad pasigautum žuvies“. Studijuodamas aktyviai dalyvavau įvairiose veiklose, visur manęs užtekdavo. Ir tai neliko nepastebėta žmonių, kurie vėliau nulėmė mano karjerą. Nuolat geru žodžiu miniu a. a. Vincentą Seibutį, kuris buvo mūsų praktikos vadovas Vilniaus universitete ir ėjo atsakingas pareigas tuometinėje Statybos ministerijoje. Jis jau tada mane ir dar kelis studentus išskyrė iš kitų, įvertino mūsų gebėjimus, suprato, kad tą informaciją, kurią gausime, gebėsime tinkamai 16

panaudoti. Tikslų siekimas, norų realizavimas, ambicingumas formuojasi dar jaunystėje. Ir labai svarbu, kad jaunas žmogus būtų pastebėtas, kad jam būtų sudarytos galimybės siekti, tobulėti. Teikdamas diplomus Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos studentams, kasmet linkiu patekti į kolektyvą, kuriame nėra biurokratų, pavydžių žmonių, nes ne visi šalia savęs pakenčia, o tuo labiau leidžia skleistis talentingam, iniciatyviam ir ambicingam specialistui. Mano pirmasis viršininkas buvo Mechanizacijos tresto valdytojas Vytautas Močiekus, kuris man padėjo, mane skatino, leido klysti ir mokytis taisant klaidas.

Klausti ir klausyti Ne vienas dabartinis vadovas žiniasklaidoje demonstruoja savo laikrodžius, automobilius, moteris, o aš „demonstruoju“ savo jaunus, gabius darbuotojus ir didžiuojuosi jais. Vienas iš jų yra mokslų daktaro laipsnį turintis Aurimas Jurčius, bendrovės gamybos direktorius. Mano komanda yra žmonės – tai specialistai, kurie puikiai išmano savo sritis, yra profesionalai. Jų nereikia stumdyti kaip pėstininkų ant šachmatų lentos. Vadovas gali ir privalo jaunuosius komandos narius mokyti bendravimo subtilybių. O į kolektyvą įsilieti norintys privalo mokytis ir klausyti, ir išgirsti kitus, mokytis ieškoti efektyvaus problemų sprendimo būdų. Man svarbu, kad su manimi dirbtų profesionalesni, gabesni, turintys specialių kompetencijų žmonės. Vadovai, kurie apsistato pataikūnais, už save mažiau mokančiais ir gebančiais, skriaudžia ir patys save, ir įmonę. Nuvykęs į objektą, kuriame darbuojasi mūsų žmonės, visada kalbuosi su projektų vadovu – klausiu jį ir klausausi, nes negaliu žinoti daugiau už žmogų, kuris objekte dirba nuo ryto iki vakaro, nes jam tenka visa atsakomybė.

Darbas vienoje įmonėje Nuostata, kad reikia kas ketverius metus keisti darbovietę, gal ne visuomet teisinga. Po privatizavimo, kai įkūrėme akcinę bendrovę „Montuotojas“, teko nemažai pavargti, suvaldant didelį – apie tūkstančio žmonių – kolektyvą, saugant ir gausinant mūsų visų bendrą turtą. Kaip tik ta atsakomybė ir sulaiko, ir lemia ilgą buvimą vienoje bendrovėje. Turėjau labai neblogų pasiūlymų išeiti kitur, tačiau kaip gali taip pasielgti, jeigu ir ten nepadaryta, ir čia dar galima ir reikia nemažai nuveikti. Matyt, tokia gyvenimo dogma – jeigu pradėjai ką daryti, užbaik, net jeigu tai tęsis penkerius ar dešimt metų. Nepavyko per pirmuosius penkerius metus – daryk per kitus penkerius metus. 17

SKYRIUS

ATRAMOS

SKYRIUS

ATRAMOS

Jeigu pradėjai ką daryti, užbaik, net jeigu tai tęsis penkerius ar dešimt metų. Nepavyko per pirmuosius penkerius metus – daryk per kitus penkerius metus. Šviesa ir sėkmė Gerai žinau: jei nori šviesa nutvieksti kitus, nešiok šviesą savo širdyje. Ir dalinkis ja. Manau, kad tai yra paslaptis, kodėl vieni žmonės yra populiarūs, laukiami, mielai priimami, o kiti lieka nuošalėje. Ar laikau save sėkmingu žmogumi? Sėkmingas yra tas, kuris baigdamas gyvenimą jaučiasi laimingas. Aš išgyvenau netekčių, nelaimių, tad negaliu sakyti, kad esu visapusiškai sėkmingas. Gal darbas, karjera ir yra sėkmingi, nes daugelį metų esu Lietuvos statybininkų asociacijos prezidiumo narys ir jau antra kadencija – viceprezidentas, Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje – jau irgi kelinta kadencija, įmonės valdybos pirmininko poste – nuo 1992 metų, t. y. jau penkta kadencija. Regis, reikalingas žmonėms esu. Gyvenimas susideda iš daugelio dėmenų: jeigu vienur lydi sėkmė, tai kitur – liūdesys ir sudėtingos situacijos. Ir balanso nebus, nes netekčių nekompensuoja jokios sėkmės. Kita vertus, kiek esi sąžiningas, kiek skleidi šviesos, kiek esi dosnus, kaip laikaisi žodžio, tokį gyvenimą ir susikuri. Mano darbo karjera prasidėjo ne nuo eilinio darbuotojo. Jau ir studijų metais buvau aktyvus, dalyvavau įvairiose veiklose, dariau, ką gebėjau – rašiau, grojau, sportavau – visada buvau įvykių sūkuryje. Tas matomumas davė rezultatų ir patirties.

Pasitikėjimas savimi Savo problemas esu pajėgus išspręsti pats. Tai gal ir išdidumas, ir ambicingumas – niekam nesilanksčiau, nieko neprašiau, nes sugebėjau išlaviruoti per audringą, pilną visokiausių vilionių ir „velnių“ Jei nori šviesa nugyvenimą, sugebėjau išeiti tiesus, nesulinkęs – mirdamas neliksiu niekam tvieksti kitus, nešiok skolingas. Pasitikėjimas savimi daug ką šviesą savo širdyje. reiškia. Man jis yra labai svarbus – ir darbe, ir asmeniniame gyvenime. 18

O medicinos darbuotojų esu prašęs: ne dėl savęs, pats iki šios dienos nesu net nedarbingumo lapelio gavęs. Dėl artimųjų galiu prašyti, kai juos spaudžia ligos, – galiu.

Ir balanso gyvenime nebus, nes netekčių nekompensuoja jokios sėkmės.

Maži dideli džiaugsmai Esu įsitikinęs, kad žmonės turi daugiau gerų savybių negu blogų. Kai taip galvoji, aplinka pasidaro gera. Kai šypsaisi ir save nuteiki gerai, pamatai, kad ir gyvenimas yra geras. Būna, kai eini kartais ir galvoji, jog negerai, kad to nepasakiau, o tą pasakiau, nesusivaldžiau, to nepadariau, o tai reikėjo padaryti. Ir ta graužatis kaupiasi viduje, neleisdama gyventi ramiai. Tačiau džiaugiuosi, kad tokios mintys ilgam manyje nepasilieka – dirbu, veikiu, bandydamas jas užgožti kitais reikalais. Vieną rytą, kaip paprastai, einu pėstute į darbą – lietus, tamsu, daug reikalų. Ir staiga išgirstu gegutę. Čiupt už piniginės – lyg yra pinigų, vadinasi, su pinigais viskas bus gerai. Tada pradėjau skaičiuoti, kiek sykių gegutė sukukuos. Gegute, sakau, nustok kukuoti, gana čia man skaičiuoti šitiek metų! Berods, tėvas Stanislovas yra sakęs, kad mažus dalykus reikia mylėti, o pradėjus juos niekinti, prasideda dvasinis smukimas. Mane maži dalykai pradžiugina ir sukelia gerų minčių. Lyja, o man – gegutė. Taip ji mane pradžiugino, kad visas tamsaus rytmečio stresas pasitraukė. Pasisveikina koks žmogus – nežinau, nei kas jis, nei iš kur mane pažįsta, – ir smagu. Orai man daro įtaką – kai tamsu, lyja, jaučiuosi nekaip, tad pats save imu įtikinėti, kad saulė netrukus pradės šviesti, ir viskas bus gerai. Išlenda saulė, ir vėl gera, net gyvenimas atrodo šviesesnis. Vakare, jei nelyja, iš darbo taip pat einu pėsčias. Tai padeda man nurimti ir susidėlioti mintis. Eidamas mėgaujuosi gamtos grožiu, kvepiančiomis gėlėmis, paukščių čiulbesiu, nuo Tauro kalno pasidžiaugiu gražiu miestu. Esu skaitęs apie vienos Japonijos kompanijos vadovą, kuris kas rytą keldavosi penktą ir valandą praleisdavo bonsų sode, taip susiliedamas su

Kiek esi sąžiningas, kiek skleidi šviesos, kiek esi dosnus, kaip laikaisi žodžio, tokį gyvenimą ir susikuri.

SKYRIUS

ATRAMOS

SKYRIUS

ATRAMOS

Jaučiu didžiausią malonumą eidamas pėstute. Kiek daug ko gražaus pastebiu mieste! gamta ir nusiramindamas. Tokio užtaiso jam pakakdavo visai dienai, kad ramiai galėtų viską spręsti. Kitas informacinių technologijų įmonės vadovas turėdavo vadinamąsias apmąstymų dienas, dar kitas – medituodavo. Kai man tenka važiuoti kur į komandiruotes, o ne paėjėti pėstute, jaučiuosi labiau pavargęs ir ne tiek padaręs bendrovei. Man ėjimas pėstute, bent sykį per savaitę plaukiojimas baseine nėra vien tik fizinės formos palaikymas – tai psichologinis atsipalaidavimas. Kartais kas linksmai pasišaipo, kad sekmadieniais, užuot vaikščiojęs į baseiną, nueičiau į bažnyčią. Tokiems linksmuoliams taip pat turiu kuo atsikirsti, sakydamas, kad bažnyčiai mažiau kaip 10 eurų negaliu duoti, tad man būtų per brangu. Jaučiu didžiausią malonumą eidamas pėstute. Kiek daug ko gražaus pastebiu mieste! Ir įgyju dvasios ramybės, kuri man teikia jėgų priimti sprendimus, bendraujant su savo žmonėmis, skatinti juos įgyvendinti savo svajones, išnaudoti savo ir aplinkos galimybes, kurti mūsų bendrovės ateitį. Ankstyvais rytmečiais (iš namų išeinu apie penktą ar šeštą valandą ryto) sutinku ir bomžų, kurie tikina einą į stotį, nors iš tiesų traukia kitomis kryptimis. Nei jie žemina mano autoriteto, nei su jais glėbesčiuojuosi. Bet duodu smulkių, už kuriuos jie pasirengę su manimi paėjėti ir toliau, pabendrauti, tad tenka rasti būdų, kaip išvengti tokios per didelės bendrystės. Kartais pasuku pro Aušros vartus. Gyvenimo patirtis leidžia atskirti tuos, kurie ištiesia ranką skurdo ir vargo spiriami, nuo tų, kurie prašo alkoholiui. Viena tokių vargingų moterų papasakojo man savo gyvenimo istoriją, kurios sugraudintas atidaviau tuo metu turėtą 100 litų banknotą. Tačiau tie pinigai buvo niekis prieš žibančias moters akis ir jos dėkingumo ašaras. Nors lijo, pajutau širdyje pavasarį, žinojau, kad padariau gerą darbą. Kas kaltas, kad yra tokių žmonių – gyvenimo būdas, aplinkybės? Nei smerkiu, nei teisinu. Jie patys save nuteisė, pastūmė save žemyn, į dumblą. Tad jei gali, duodi, jei ne – neduodi.

Svetimos paslaptys ir bičiulystė Mano mamos brolis Jeronimas Aniulis turėjo klausos problemų, tik iš lūpų suprasdavo, ką žmonės kalba. Kai atsirado klausos aparatai, mudu su pusbroliu Gediminu Žemaitaičiu nutarėme jam tokį padovanoti. Vos įjungus aparatą, dėdė šokte pašoko. Ne iš džiaugsmo, kad girdi – jį išgąsdino aplinkos garsai, triukšmas. Dėdė atsisakė dovanos – jis laisva valia sugrįžo į savo tylų pasaulį. 20

SKYRIUS

ATRAMOS

SKYRIUS

ATRAMOS

Dėdė Jeronimas mums paaiškino, kad aparato jam visai nereikia, nes jis ir taip mus supranta. Kita vertus, jis paaiškino: „Kuo mažiau žinau, kuo mažiau girdžiu, tuo esu laimingesnis“. Nežinojimas jam reiškė palaimingą buvimą – laimingas, nes nežinai. Mes gi tvirtiname, kad turtingas ne tas, kuris turi pinigų, o tas, kuris valdo informaciją. „Tik niekam nesakyk“ – visiems žinoma frazė, kurią per gyvenimą tenka išgirsti daugelį kartų. Ir pažadėti, kad „niekam nieko“. Gerai žinoma ir tai, kad pasakyta paslaptis tolygi sniego gniūžtei: kuo toliau rieda, tuo storiau apauga. Yra žmonių, kurie tiesiog negali išlaikyti paslapčių. Toks buvo ir mūsų bendrovėje. Jeigu reikėdavo paskleisti kokią žinią, tereikėjo tik papasakoti jam ir paprašyti, kad niekam nepasakotų – kalbos prasidėdavo vos tik užvėrus duris. Verslas neatsiejamas nuo konfidencialumo, tad gebėjimas laikyti paslaptį yra labai svarbus. Neatsitiktinai darbuotojai prašomi pasirašyti susitarimą dėl konfidencialumo, nors man vertingesnis susitarimas, kuris patvirtinamas rankos paspaudimu ir garbingu pažadu. Asmeninis žmonių bendravimas taip pat neatsiejamas nuo gebėjimo saugoti paslaptis. Dar daugiau – tai leidžia suvokti, su kokiu žmogumi bendrauji. Žmogus yra bendraujanti būtybė, jis jaučia poreikį dalintis, kalbėtis. Kažkur girdėjau puikią iliustraciją. Pripildyk virdulį, užkimšk visas jo angas ir padėk ant stiprios ugnies – virdulys sprogs. Žmogus, kaip ir tas virdulys, turi „nuleisti garą“, kad nesprogtų, turi pasikalbėti, turi pasidalinti. Tokiais atvejais amerikiečiai paprastai siūlo kreiptis į psichologą, o ne versti savo pažįstamus ir draugus būti nuodėmklausiais, jie nenori užsikrauti svetimų problemų, kito asmens paslapčių. Mūsų tradicijos kitokios – esame linkę slaptomis mintimis dalintis su artimais žmonėmis ir negalvoti apie tai, ką kitam žmogui reiškia svetimų paslapčių ir problemų našta. Ir ne vien tai. Mūsų sielose gyvena kažkoks velniūkštis, kurs gundo išduoti paslaptis, tad ne vienas pamiršta pažadus „niekam nieko“. Manau, kad tada, kuomet su atjauta įsiklausau į kitą, palengvinu žmogaus skausmą. Ir nesvarbu, kad gal visai nesutinku su to žmogaus įsitikinimais, mintimis. Net nebandau pamokyti jį savo tiesomis, įtikinti keisti požiūrį. Žmogus paprastai kalba ir atvirauja ne tam, kad mes kištume savo požiūrį, duotume patarimą. Jam reikia tuo metu tiesiog išsikalbėti, pačiam išgirsti savo mintis, išsakytas garsiai. Jeigu reikės patarimo, žmogus jo ir paprašys. Neatstumiu žmonių, kurie su manimi atvirauja, bet laikausi principo: jeigu žmogus nori paguodos, patarimo, pagalbos, padarysiu, ką galėsiu. Jeigu galėsiu tik išklausyti, išklausysiu, bet labai stengiuosi neįsileisti į savo mintis, į

Pasitikėjimas savimi daug ką reiškia.

savo širdį. Manau, kad geriausia tokiais atvejais – brėžk brūkšnį ir pamiršk. Taip turėtų elgtis ir psichologai, nes kito kelio nėra, nes negali gyventi tampydamasis svetimų bėdų, paslapčių naštą. Nors miegu ramiai, bet kartais ta našta sugrįžta, nes pradedu galvoti, kad gal vis tik galėjau padėti žmogui, gal galėjau padaryti dėl jo daugiau, negu padariau. Kad ir ką sakytų psichologai, manau, kad, susidraugavęs su žmogumi, jautiesi už jį atsakingas. Bent šiek tiek. Tokia yra bičiulystės, bendrystės kaina.

Parama ir kita labdaros pusė Mūsų įmonė daugelį metų rėmė Vilniaus lietuvių namus, kurie ugdo, teikia švietimą lietuvių kilmės tremtinių, politinių kalinių palikuonių, užsieniečių ir Lietuvos piliečių, atvykusių ar grįžusių į Lietuvą, vaikams. Mes daug padėjome šiai mokyklai. Įdomu stebėti besikeičiančius jaunus žmones. Susirinkę iš įvairių šalių, mokslo metų pradžioje jie kiekvienas savo kalba bendrauja ir dažnai vieni kitų nesupranta. O po metų visi kalba lietuviškai. Tarp kita ko, ten sutikau ir dainininką Stano – jis irgi mokėsi Vilniaus lietuvių namuose. Remdavome pinigais, padėdavome kai kuriuos ūkinius darbus atlikti (mūsų bendrovė finansavo freskų šiai mokyklai sukūrimą). Šiuo metu aktyvesnį bendravimą su Vilniaus lietuvių namais, kaip ir su vaikų namais, teko nutraukti, nes susikaupė per daug visuomeninių reikalų, nebepakanka laiko visiems skirti vienodai dėmesio. Pas mus labai entuziastingai kuriami įvairūs paramos ir labdaros fondai, kurių steigėjais tampa ne vien politikai, ne vien daugiau ar mažiau žinomi žmonės. Manau, kad daugeliu atvejų tokius projektus skatina savanaudiškumas, nes projektai padeda atsistoti ant kojų patiems fondų kūrėjams. Todėl esu linkęs tiesiai duoti tam, kam iš tiesų reikia, kuris iš tiesų stokoja – vaikui, neįgaliam, likimo nuskriaustam. „Montuotojas“ sumoka didelius mokesčius, iš kurių gali būti remiami tie, kuriems tokios paramos reikia, tik valstybė nelabai sugeba administruoti gaunamas lėšas. Todėl labdara neretai tampa pasipinigavimu iš vienos pusės ir elgetavimu iš kitos. Man kur kas labiau priimtinesnė Endriu Karnegio (Andrew Carnegie) nuostata: pagalba dėl savipagalbos arba remti tik tuos, kurie patys sau gali padėti – stropius ir ambicingus žmones. Kažkas panašaus yra ir su darbuotojų skatinimu. Mūsų įmonės kolektyvinėje sutartyje numatyti priedai už gerą darbą, tvarką objekte. Priedus gauna visi, bet ne vienodus, lygiavos neskatiname – priedo dydį lemia kategorija, taigi žmogaus pasirengimas darbui, atsakomybės ribos. Ir niekaip negaliu sutikti su nuostata mokėti už valandas. Niekam nenaudinga, jeigu žmogus 23

SKYRIUS

ATRAMOS

Mūsų įmonė daugelį metų rėmė Vilniaus lietuvių namus, kuriuose, tarp kita ko, mokėsi ir dainininkas Stano.

Mūsų bendrovė finansavo freskų Vilniaus lietuvių namams sukūrimą.

Anų laiku papročiu, svečius pasitikdavome su juostomis.

darbe tiesiog yra – gali ten būti kad ir 10 valandų. Kiekvienam darbuotojui turi būti mokama už rezultatą, už konkretų darbą. Tai skatins žmogų dirbti efektyviai, ieškoti geriausių sprendimų per trumpiausią laiką. Taigi, atlygis gali tapti stabdžiu, gali skatinti neveiklumą, bet turi suteikti impulsą kūrybiškai ir atsakingai dirbti.

Apmąstymų laikas „Alfonsas Jaras: gyvenimo tikslas turėtų būti matuojamas gerais darbais“ (iš portalo www.statybunaujienos.lt publikacijos; 2014 m. kovo 14 d.) „Jis kiekvieną rytą keliasi prieš tekant saulei ir pusantros valandos eina į darbą. Ketvirtą po pietų, jo paties žodžiais, „kepurė ant galvos“ ir vėl pusantros valandos pėstute atgal. Taip prasideda ir baigiasi stambiausios šalyje pagal darbų apimtis specialiųjų statybos montavimo darbų įmonės „Montuotojas“ generalinio direktoriaus ir bendrovės valdybos pirmininko Alfonso Jaro darbo diena. „Kiekvieną rytą eidamas į darbą, nors ten stovi tarnybinis transportas, beveik pusantros valandos turiu pamąstymams, apgalvoju, ką galėsiu nuveikti. Jei įvykdžiau 50 procentų to, ką sugalvojau, manau, kad naudos būta per dieną maksimalios, – sako A. Jaras. – Bet ne visa gali padaryti savo jėgomis – pasitari su kolegomis.“ Vadovas turi išsiugdęs įprotį, kuris leidžia tinkamai suplanuoti laiką ir darbus, kai nereikia „verstis per galvą“, vėluoti. Visus savo sumanymus A. Jaras užsirašinėja ir pagal juos planuoja dieną, savaitę, mėnesius. Jau 28 metus A. Jaras keliasi ketvirtą valandą ryto, padaro trumpą mankštą, nusimaudo po kontrastiniu dušu, lengvai užkanda ir išeina į darbą. Pėstute eina penkis kilometrus, nepriklausomai nuo oro sąlygų. „Pusę penktos išėjęs, prieš šeštą ryto jau būnu darbo vietoje“, – sako jis. Iki oficialios darbo pradžios, septintos valandos ryto, A. Jaras jau būna perskaitęs laikraščius, sužinojęs visas jam svarbias naujienas. Ketvirtą po pietų, nors kartais suima tingulys, jis vėl pėstute eina namo. Per poilsio dienas A. Jaras vis tiek dalį laiko praleidžia kabinete – pavarto savo darbų užrašus, sudėlioja planus artimiausiam mėnesiui, savaitei. Tada vėl ramiai dirba – be stresinių situacijų, nors stresų yra pakankamai. „Idealiausias poilsis – kai išeini į gatvę, pamiršti darbus, kai šypsaisi. Artėja pavasaris, tiek grožio gatvėse, kiek gražių žmonių. Koks gražus jaunimas. Kai matai linksmus ir laimingus žmones, bent tą minutę negalvoji apie darbą, negalvoji apie metalo konstrukcijas“, – sako A. Jaras, pripažindamas, kad suplanuoti kitokį poilsį sau – sudėtinga.“

SKYRIUS

ATRAMOS

SKYRIUS

PATIRTYS

PATIRTYS Psichologai atlieka tokį testą: siūlo prisiminti įvairias patirtis – geras ir blogas, jas apgalvoti ir pasirinkti, ką norėtumėt išbraukti iš savo gyvenimo. Paradoksalu, bet, gerai pagalvoję, daugelis nenori braukti ne tik gerųjų, bet ir blogųjų patirčių, nes visa tai yra neįkainojama patirtis.

Pavydas

avydas neturi poilsio dienų, pavydas gimdo šimtą nuodėmių. Žmonės, deja, turi nemažai pavydo – pikto, negero, tokio, kuris draugus padaro priešais. Pažįstu žmonių, kurie pavydžiai žvelgia į staiga praturtėjusius tautiečius. Nereikia pavydėti, nes dar didesnis menas yra turtus, pinigus suvaldyti – priešingu atveju jie gali atnešti tik nelaimių, didelių nelaimių. Teko su tūkstančiais žmonių susitikti, susidurti su didelėmis vilionėmis greitai tapti labai turtingam. Ypač per privatizavimą. Buvo daug tokių, kurie norėjo pirkti, perpirkti. Bet mes išlaikėme savo įmonę, kuri dabar yra didelė ir klestinti. Dažnai perku įvairių loterijų, kurių lėšos skiriamos sportui remti, bilietų. Ir su didžiausiu malonumu žiūriu loterijų žaidimus per televiziją. Kai matau, koks džiaugsmas ištinka laimėjusius, kaip entuziastingai jie šoka „laimės šokį“ arba netenka žado tikrąja to žodžio prasme, džiaugiuosi ir pats, jaučiuosi prisidėjęs prie jų sėkmės. Negali likti abejingas, matydamas, kaip žmonės vos sulaiko jaudulį, atsidūrę prožektorių šviesoje, atsistoję šalia laidos vedėjų, – matai ir džiaugiesi. Negali, deja, nuneigti ir šešėliuotos tos sėkmės pusės, kai ne vienam momentiniam turtuoliui jo svaigi laimės akimirka kaip atėjo, taip ir išėjo, nes svarbiausia – gebėti valdyti pinigus. Šimtą pirmąjį kartą sakau, kad didžiuliai pinigai laimės neatneša – jie parodo, kokios brandos yra žmogus. Pritariu 26

Didžiuliai pinigai laimės neatneša – jie parodo, kokios brandos yra žmogus. tiems, kurie sako, kad, norėdamas pažinti žmogų, duok jam šiuos dalykus: pavalgydink, duok išgerti ir suteik valdžios. Tiek pavydas, tiek melas turi dvi puses: tamsią ir šviesią. Tik nuo žmogaus priklauso, kurią pusę jis renkasi. Deja, labai nemažai žmonių stoja tamsiojon pusėn, kuomet sėkmės ir laimės palytėti žmonės jiems atrodo esantys tik vagys, nedorėliai; todėl tokie, kurie nesuvokia, kad tokiomis nuostatomis ir mintimis kenkia tik patys sau, kartina ne kieno nors kito, tik savo ir savo artimųjų gyvenimą. Pateisinu šviesų pavydą, kuris suteikia stimulą augti, tobulėti, siekti aukštumų, tikslų, įveikiant visus įmanomus barjerus. Svarbiausia – nekenkiant kitam.

Pinigai Šiais laikais kelių praturtėti yra daug. Tačiau vien tik pinigų siekis, be stabdžių ten, kur sustoti būtina, nuveda ne pačiais geriausiais keliais. Jei pradėsi galvoti tik apie savo asmeninę kišenę, netrukus prieisi sankryžą, kur reikės pasirinkti, kuriuo keliu eiti, kurion pusėn sukti. Tokių, nuėjusių ne į tą pusę, pažįstame visi, pažįstu ir aš. Pilna žiniasklaida pranešimų apie kratas įmonėse, savininkų ir vadovų namuose, apie daugiau ir mažiau žinomų žmonių sulaikymus. Sakoma, kad pinigai prie rankos limpa: turi šimtą, nori tūkstančio; turi tūkstantį, nori kelių šimtų tūkstančių. Pinigų esmę reikia permąstyti. Gedulingų pietų metu su kunigu esu kalbėjęs apie taupius ir turtingus žmones. Gerai įsiminė kunigo pastebėjimas, kad mirštantis žmogus į rankas ima ne banko sąskaitą, o rožinį, maldaknygę, nes visi suvokia, kad į kapus pinigų nenusineši. Gali tik pasistengti, kad tavo pinigai patektų tiems, kuriems tų pinigų tikrai reikia, šimtąkart labiau reikia. Esu ir nukentėjęs dėl savo naivumo. Jeigu dirbi vieną darbą, verstis dar ir kitomis veiklomis sudėtinga, suvaldyti pinigus reikia sugebėti. Pinigus reikia paleisti, kad jie teiktų grąžą; reikia gebėti juos protingai investuoti, įdarbinti, kad pinigas darytų pinigą, tam jis ir yra, kitaip – tai yra Mirštantis žmogus tik popiergalis. Kai kada neapgalvotos į rankas ima ne banko investicijos atneša nemažą nuostolį, – sąskaitą, o rožinį, atnešė ir man, bet to niekada nelaikiau gyvenimo pabaiga, nes pinigai yra maldaknygę. 27

SKYRIUS

PATIRTYS

SKYRIUS

PATIRTYS

uždirbami. Gyvenimas yra lošimas, tad reikia įvertinti visas rizikas. Kiek žmogui reikia? Sakykim, šiandien žmogui duoda milijoną – o ką su juo daryti? Butas yra; nuvažiuoti gali, kur panorėjęs; valgai, ką nori. Tai ką duos papildomi pinigai? Arba tada gyvenimą reikia pašvęsti darbui su pinigais. Manau, kad laimė nuo pinigų yra labai labai toli. Kažkada skaičiau apie BBC apklausą, kuri parodė, kad 81 procentas žmonių nori būti laimingi, o ne turtingi. Brandžiame amžiuje suvoki, kad teisingai pasielgei nekaupdamas perteklinio turto. Bet ne taip ir paprasta sustoti, suvokti, kada gana, suprasti, ko tau reikia iš tikrųjų. Mano nuostata paprasta: žmogus turi verstis, užsidirbti pats, o ne gyventi laukdamas didelių palikimų. Gerai, jei didelis palikimas patenka į geras rankas, kurios daro gerus darbus, bet patekęs ne į tas rankas, jis atneša nelaimių, išardo šeimas, verčia pralieti kraują – net ir pačių artimiausių žmonių. Gebėjimas elgtis su pinigais turi būti ugdomas nuo jaunumės. Kada prasideda šykštumas? Kai baigiasi neturtas. O kai prasideda taupymas, atsisijoja draugai. Kiek turiu, tiek ir užtenka – toks mano santykis su pinigais. Pas mus šeimoje visada taip buvo, ir anūkams sakau – pinigai reikalingi visada, bet jie turi būti uždirbami, vertinami ir leidžiami ten, kur yra prasmė, tikslas. Turėti daug pinigų nereiškia laimės savaime. Kiek daug turtingų, bet nelaimingų žmonių. Pinigai yra priemonė tikslams pasiekti, bet svarbu ir tai, kokie tai yra tikslai: vienas namas, du, dešimt? O ar to reikia, ar viską aprėpsi? Sugebėjimas įjungti stabdžius ten, kur reikia, apsaugo nuo daugelio bėdų ir nelaimių. Turiu bendražygių, bendradarbių, pažįstamų, kuriems pinigai pridarė įvairių problemų. Bet jokios laimės, aišku, jeigu godžiomis akimis reikia dairytis parduotuvėje, kavinėje. Man patinka, kaip amerikiečiai auklėja savo vaikus. Nepriklausomai nuo to, kad ir kokie turtingi yra, 18–19 metų vaikams tėvai duoda tam tikrą pinigų

Gyvenimas yra lošimas, tad reikia įvertinti visas rizikas.

Reikia išmokti ir uždirbti pinigus, ir juos leisti. Beje, tai yra kur kas didesnis menas. 28

Mintys turi būti ne azartiškos, o koncentruotos, įvertinant šalia esančius žmones, kurie priklauso nuo tavo sprendimų. sumą ir pačius palieka tvarkytis, verstis. Amerikoje gyvenantys giminaičiai iš žmonos pusės, nors ir yra pakankamai pasiturintys, jaunimą nukreipia dirbti ir užsidirbti, o ne apdalija palikimais. Taip žmogus nuo jaunumės mokomas elgtis su pinigais. Reikia išmokti ir uždirbti pinigus, ir juos leisti. Beje, tai yra kur kas didesnis menas. Niekada nebuvau azartiškas su pinigais, nes azartas ne visada gerai – gali nuvesti iki didelių gyvenimo problemų. Mintys turi būti ne azartiškos, o koncentruotos, įvertinant šalia esančius žmones, kurie priklauso nuo tavo sprendimų. Aš esu iš tų žmonių, kurie asmeniniame versle nelabai įsigilina į biznio riziką ir galutinį rezultatą. Viską atlikdamas greituoju būdu, turėjau labai daug finansinių nuostolių, net ir vertinant šių dienų mastais. Daugelis galvoja, kad atsargumas kartais yra geresnė savybė negu drąsa. Tačiau biznyje tvirtas charakteris turi derintis su proto lankstumu. Jei mano sprendimai gamyboje, ypač privatizuojant bendrovę, buvo sėkmingi visiems bendrovės akcininkams, tai savo asmeniniuose finansuose – gal dėl laiko stokos ir įtempto darbo – patyriau didelių nuostolių. Dėl firmų „Egis“, „Enija“, kurios mokėjo net iki 20 procentų metines palūkanas, Lietuvos akcinio inovacinio banko (LAIB), kitų įmonių bankrotų mano nuostoliai sudarė apie 100 tūkstančių JAV dolerių. Skaudžiausiai man smogė bankas „Snoras“, ir tai įvyko visai neseniai, gal prieš keletą metų, – įvertinus visa, praradau apie milijoną litų. O galėjau įsigyti bendrovės akcijų. Noras greitai pasiekti rezultatą mane atitolindavo nuo kitų investicijų, kurios būtų davusios naudos. O ir įtampa darbe neleisdavo mąstyti apie savo reikalus. Apsirikau, bendradarbiaudamas su finansinėmis firmomis ir bankais, kurie dėl kompetencijos stokos ar nesąžiningos veiklos bankrutavo, nusinešdami ir mano sąžiningu darbu uždirbtus pinigus. Betgi kažkodėl aš vis tiek vadovaudavausi principu – bijodamas pabandyti, daug ką prarandi. Taigi, kaip sako Ralfas Voldas Emersonas, pralaimėjimai gyvenime yra svarbūs, nes per juos gali šį tą apie save sužinoti. Rizikuoti asmeniniais pinigais ir Bijodamas pabandyti, įmonės pinigais – du skirtingi dalykai. Už savo pinigus atsakysi prieš šeimą, daug ką prarandi. savo sąžinę. O vadovaudamas įmonei, 29

SKYRIUS

PATIRTYS

SKYRIUS

PATIRTYS

turi atsakyti prieš tūkstantį žmonių, tad atsakomybės – moralinės, teisinės – ribos yra visiškai kitos. Juk patikėti dideli pinigai, investicijos, turtas. Mūsų įmonės centriniame biure Vilniuje ant sienų kabo nuotraukos iš įvairių objektų – neeilinių, tokių, kurie yra svarbūs valstybei, jos energetinei nepriklausomybei. Kartais praeidamas pro jas stabteliu arba bent jau užmetu akį ir suvokiu, kad mums visų svarbiausia buvo ne pinigai, o iššūkis padaryti kažką didelio ir labai svarbaus visiems žmonėms, Lietuvai. Kai darai ką nors tokio išskirtinio, didelio, negalvoji apie pinigus – ir jie tada tiesiog ateina iš paskos. Esu įsitikinęs, kad patys didžiausi, reikšmingiausi dalykai buvo sukurti ir kuriami galvojant ne apie pinigus.

Esu įsitikinęs, kad patys didžiausi, reikšmingiausi dalykai buvo sukurti ir kuriami galvojant ne apie pinigus.

Gandai Jeigu nori pakenkti verslui, paskleisk kalbas apie tai, kad bendrovė vėluoja atsiskaityti, kad turi problemų dėl lėšų, kad laukia bankrotas, ir netruksite pastebėti pasekmių. Nuo tokių gandų niekas nėra apsaugotas, gandų pasekmes pajuto ir mūsų bendrovė. Tai buvo tuo sunkiu ir painiu privatizavimo laikotarpiu. Pasklido kalbos, kad mūsų įmonės reikalai labai blogi. Pamačiau, kad nepagrįstos kalbos ėmė kenkti mūsų verslui, ir ėmiausi priemonių išsiaiškinti, iš kur jos sklinda. Tai pavyko, pasitelkus teisėtvarką išmanančius žmones, padaryti per savaitę. Pasirodo, kad gandus apie mus skleidė buvęs bendrovės darbuotojas. Ir darė tai nieko blogo negalvodamas, bent jau pats taip tvirtino. Tuo metu, o tai buvo daugmaž prieš ketvirtį amžiaus, buvau karšto būdo, tad to žmogelio šypsena, aiškinant, kad jis „nieko tokio nepadarė“, mane vedė iš kantrybės – nežinau, kas mane sulaikė, kad prieš jį nepakėliau rankos. Buvusiojo darbuotojo skleidžiami gandai, nors ir neturėjo jokio pagrindo, atnešė daug nepataisomų dalykų. Kartais pagalvoju, kad kaip tik dėl to neišlaikėme pačių stipriausių tresto valdybų, kokiomis buvo Kauno ir Šiaulių valdybos. Važiuodavau pas juos ir vienas, ir su Statybos ministerijos žmonėmis, bet visi mūsų įtikinėjimai, visos mūsų kalbos būdavo atremiamos replikomis, kad girdi, žiūrėkit, ką apie jus kalba kiti. Dar sudėtingiau buvo, kad, kaip paaiškėjo vėliau, kalbas apie mus skleidė buvęs darbuotojas, kuris, kitų akimis žvelgiant, turėjo lyg ir būti gerai informuotas. Tokios kalbos kaip reikiant 30

„Lietuvos metų gaminio“ auksas. Su tuometiniu Lietuvos pramonininkų asociacijos prezidentu Bronislovu Lubiu ir Lietuvos Respublikos prezidentu Valdu Adamkumi

išmuša pagrindą iš po kojų, kai reikia derėtis. O privatizavimo laikotarpiu ant kortos buvo pastatyta labai daug. Ir tame lošime mes praradome stipriausias kortas – kaip akcinė bendrovė startavome ne su pačia stipriausia komanda. Mus išgelbėjo azartas, mes buvome dar jauni, bet jau pakankamai patyrę, kad per daug nesvyruodami žengtume į laisvosios rinkos erdvę ir veiktume aršios konkurencijos sąlygomis.

Pirmasis įspūdis ir bendrovės įvaizdis Esu girdėjęs kalbų apie tai, kad sutartį lemia pirmas įspūdis, tačiau tokiomis pliurpalynėmis netikiu. Už mus kalba mūsų užsakovai, įgyvendinti projektai, sertifikatai, apdovanojimai. Kelias iki sutarties yra ilgesnis už laiką, kurio reikia pirmam įspūdžiui, ir sudėtingesnis, negu kostiumo pasirinkimas. Pamenu vieną verslo susitikimą užsienyje. Mes nusivežėme po kelis kostiumus ir į pirmą susitikimą atėjome vilkėdami juodas eilutes, avėdami rankų darbo batus. O mus pasitiko žmonės lengvais marškiniais. Mes, penki vyriškiai juodais kostiumais, pasijutome lyg laidotuvių biure. Mūsų įmonės centrinį biurą, kuris yra Vilniuje, gal jau ir reikėtų renovuoti. Suskaičiavome, kad norint jį atnaujinti reikia investuoti apie 600–700 tūkstančių eurų. Tada turėtume tikrai modernų biuro pastatą. Tačiau už tuos 31

SKYRIUS

PATIRTYS

SKYRIUS

PATIRTYS

Kalbėdamasis su Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos studentais, negaliu nepriminti, kad pirmiausia reikia parodyti, ką tu gebi, o tada derėtis dėl atlyginimo.

pinigus galima įsigyti technologiją, kuri leidžia šešių suvirintojų darbą atlikti vienam operatoriui. Taigi abejonių, kur išleisti pinigus, nekyla: duodi tam, kuris kuria realią vertę, padeda ir uždirbti, ir sutaupyti pinigų. Išorinės komunikacijos mus pamokė Danijos ambasada, kurios darbuotojai pastebėjo, jog pas mus atvykstantiems danams nereikia demonstruoti įstabių biurų, nes jie matę tokių, kokių Lietuvoje nėra ir nežinia, kada dar bus. Todėl patarė užsienio svečiams rodyti gamybines erdves, technologijas, o ne direktoriaus kabinetą. „Montuotojo“ Alytaus firmos biurą įrengėme šiuolaikiškai, tad paprastai ten ir vyksta susitikimai su užsienio partneriais. O atvykusiems į centrinį biurą Vilniuje parodome darbinę medžiagą, dokumentus. Mes susidėliojome savo įmonės prioritetus: svarbiausia – specialistų darbo ir poilsio sąlygos, technika, su kuria jie dirba. Teko matyti ne vieną biurą ne vienoje šalyje. Labiausiai patiko skandinaviškas kuklumas, minimalizmas. Esu įsitikinęs: nei savo kabinetais, nei gerais kostiumais ir peteliškėmis partnerių nenustebinsime ir dėl to užsakymų nesulauksime. Mūsų pasididžiavimas – aukštos kvalifikacijos specialistai, įranga, įmonės kompetencijos, įgyvendinti projektai. 32

Senatvė nebėra išminties simbolis Sutinku, kad senatvė nebėra išminties simbolis, jaunimas nebejaučia poreikio klausytis lyg ir išmintingos vyresnio žmogaus kalbos, nes visa garbaus amžiaus žmogaus išmintis sutelpa į vieną paieškų dieną internete. Kaip negali nesutikti ir su amžinu kartų konfliktu. Mums, vyresniesiems, atrodo, kad padarėme didelių darbų, bet jaunimas kažkodėl to visai nevertina; mums atrodo, kad jaunimas nėra toks geras, koks turėtų būti, kokį norėtume matyti, atrodo, kad mes buvome geresni. Būdamas jaunas, ypač karjeros pradžioje, visada su tam tikra pagarba žiūrėjau į vadovus, kunigus, mokytojus, teisėjus. Idealizavau juos. Ir suprantu dabartinį jaunimą: informacinės technologijos kiekvieną dieną tobulėja, žengia aštuonmyliais žingsniais į priekį, ir jaunimas, patinka kam ar ne, yra varomoji jėga. Tačiau man nepriimtina, kai gyvenimo aprašyme matau begalę klaidų, kai bakalauras nemoka daugybos lentelės. Tokia yra kaina, kurią mokame už informacines technologijas, mokymo metodus, kai visa brukama spartinant tempą, kai ieškoma lengviausių sprendimų. Mūsų karta sulaukia didelių priekaištų dėl savo darbų, kad ir dėl tos pačios stambiaplokštės gyvenamųjų namų statybos. Tačiau visa stojasi į vietas, kai žinai situaciją, kurioje buvo priimti tokie sprendimai, kai žinai motyvus, dėl ko buvo pasirinkti dabar kritikuojami statybos būdai. Trūkstant cemento, plytų, metalo, reikėjo važinėti po Rusiją, buvusią Sovietų Sąjungą, ieškoti „kreivų kelių“, ko dabartinis jaunimas jau ir nebesupranta, kad gautum ir į Lietuvą parvežtum statybinių medžiagų. Jaunoji karta kritikuoja blogo išplanavimo, prastos išvaizdos pastatus. Bet tuo laiku jie buvo išeitis, suteikusi galimybę turėti kad ir nevykusį, kad ir mažą, bet butą. Mūsų kartos statybininkai ne itin žavisi jaunimo garbinamais pastatais, kuriuose esanti begalė stiklo primena šiltnamius, neretai pavadinamus stiklainiais. Nuo kartų konflikto, besikeičiančio skonio niekur nepabėgsi – tad svarbiausia suvokti konflikto esmę. Ir suteikti informacijos jauniems žmonėms, nesitikint, kad jie visa suvoks tuoj pat, dabar – viskam reikia laiko, brandos – amžiaus ir patirties. Tai pastebiu kalbėdamas ir su savo anūkais, įpusėjusiais trečią dešimtį. Kai pasakoju, kokiais būdais tekdavo gauti geresnių dešrų, gėrimų, kuriuos veždavome į Maskvą, kiek pažįstamų tekdavo sukelti ant kojų, kad ir duona, ir mėsa ne visada buvo pasiekiama, matau, kad mano anūkai nelabai gal net tais pasakojimais tiki. Kaip ir daugelis jaunų žmonių. Man atrodo, kad svarbiausia ne pamokslauti, ne įtikinėti, bet sudominti jaunus žmones, sužadinti jų smalsumą, gal net abejones, kad jie norėtų eiti ir klausti savo tėvų, senelių, ieškoti informacijos internete, knygose. Jeigu 33

SKYRIUS

PATIRTYS

SKYRIUS

PATIRTYS

mokslo įstaigos sugebės jauniems žmonėms įdiegti kritinį mąstymą, jeigu padės suvokti, kokia svarbi yra istorija, kaip svarbu žinoti faktus, jaunimas pats eis ir klaus, analizuos, lygins ir pasidarys savo išvadas. Tik kad vyresnioji karta sunkiai atsispiria pagundai paaiškinti, kad „mes buvome geresni, protingesni, atsakingesni“, kad „jūs turite klausyti“, o neretai, kad „dabartinis jaunimas niekam tikęs, išlepęs, nes per gerai gyvena, per daug ir per greitai viską nori turėti ir gauti, nesupranta, kad viską reikia uždirbti.“ Kad ir kokiomis sąlygomis bebūtume augę ir brendę mes, kad ir kokiose – dabartinė jaunoji karta, mes visi norėjome to paties: gyventi savo gyvenimus, daryti savo klaidas, ir kuo mažiau klausytis, kaip „buvo kitados, kai mes buvome jauni“. Kartų dialogas būtinas, tik jis turi vykti gerbiant vieniems kitus, dalijantis, klausiant ir klausant, diskutuojant, o ne pamokslaujant ar atsukant nugaras. Su jaunimu turi dirbti patys geriausi, išmintingiausi žmonės, į kurių paskaitas studentai veržte veržtųsi. Žinau ir sakau jaunimui, kad jie pasieks dešimteriopai daugiau už mus, matys toliau negu mes, jeigu tik neištiks krizės, karai. Jaunimas išvažiuoja iš Lietuvos. Pasirodo, net ne atlyginimas juos gena iš gimtinės – jis atsidūrė trečioje vietoje. Jaunimas nemato vilties, negali susitaikyti su korupcija, atskirų grupių interesais, jis nesitaiksto su neteisybe, jis nesutinka būti kvailinamas begėdiško melo. Geriau važiuoti nežinia kur, rasti nežinia ką, bet kuo toliau nuo apgaulės, korupcijos, akiplėšiško melo voratinklio, kuriuo apraizgyta Lietuva. Esu darbdavys. Todėl, kalbėdamasis su Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos, kurios tarybos pirmininku esu, studentais, negaliu nepriminti, kad pirmiausia reikia parodyti, ką tu gebi, o tada derėtis dėl atlyginimo. Kita vertus, kai tu dirbi darbą, dėl kurio „dainuoja širdis“, tu nedirbi nė dienos, o pinigai ateina iš paskos. Tad labai svarbu jaunam žmogui suvokti savo gabumus, savo pomėgius, atrasti savo stipriąsias puses – tada jis ir darbdaviui kurs pridėtinę vertę, ir realizuos save.

Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos studentams ką tik įteikiau diplomus, 2017.

Statybininkų dienos šventė, 2016. Kairėje – Dalius Gedvilas, LSA prezidentas, iš dešinės – viceprezidentai: Jonas Dumašius, Kęstutis Vanagas ir aš

SKYRIUS

PATIRTYS

SKYRIUS

PRIVATIZAVIMAS

II skyrius

Apie 1975, respublikinio tresto „Pramontažas“ valdytojo pavaduotojas ekonomikai

PRIVATIZAVIMAS Tai buvo labai keistas, labai įdomus, neretai bauginantis, bet teikiantis neribotų galimybių laikas. Išvesti iš vadinamosios komforto zonos, mes ir apie save, ir apie kitus sužinojome labai labai daug.

Tarpuvaldis

anau, kad patį rizikingiausią sprendimą priėmiau nepriklausomybės pradžioje. Tai buvo labai sudėtingas laikotarpis – aplink viskas byra, įmonės ir įstaigos reorganizuojamos, superkamos arba tiesiog dingsta iš įmonių registro. Tuo metu buvau respublikinio „Pramontažo“ tresto valdytojo pavaduotoju ekonomikai. Tai buvo metas, kai reikėjo spręsti, kas su mumis nutiks – būsime parduoti ar patys imsimės iniciatyvos ir, privatizuodami „Pramontažą“, išsaugosime visų uždirbtą turtą. Tai buvo didelių, greitų ir ne visada suvokiamų permainų, pokyčių metas. Kas buvo raudonas, staigiai tapo baltu, visa keitėsi akyse. Dabar tai jau istorija, o tuo nelengvu metu buvau vienas, nebuvo su kuo pasitarti. Tresto valdytojas, buvo matyti, suvokia, kad jam nepavyks šioje situacijoje, nes nutiko įvairių ne itin gerų dalykų, kurie neoficialiai buvo vadinami „prichvatizacija“. Likau „de fakto“ vadovu. Naktimis nemiegodavau. Pramoninė statyba mirė, nes nebuvo iš ko statyti, nebuvo medžiagų, kurias įsiveždavome iš anuometinės Sovietų Sąjungos. Mano darbo patirtis tuomet jau siekė apie 20 metų, tad gerai žinojau situaciją pramonėje. Tuometinis „Pramontažas“ turėjo kelias valdybas visoje Lietuvoje. Važinėjau į susitikimus su valdybų darbuotojais, skatindamas imtis iniciatyvos ir patiems privatizuoti valdybas, neišdraskant tresto. Ypač daug dėmesio skyriau stipriausioms – Kauno ir Šiaulių. Buvau apspjaudytas, koneveikiamas, mane vaizdavo kaip kaži ko negero skleidėją. Su šiomis valdybomis nepavyko, 37

SKYRIUS

PRIVATIZAVIMAS

SKYRIUS

PRIVATIZAVIMAS

jos paliko mūsų trestą. Trečiajai Kauno valdybai tuomet vadovavo direktorius Rimas Ramonis, o penktajai Šiaulių valdybai – direktorius Vidmantas Klimaitis. Jie norėjo būti savarankiški, tačiau tas bandymas baigėsi nesėkme, nes jie nebuvo pasiruošę dirbti naujomis laisvosios rinkos sąlygomis ir greitai buvo priversti reorganizuotis – šiandien jų jau nebėra įmonių registre. Dėl atsiskyrusių Kauno ir Šiaulių valdybų sumažėjo mūsų darbuotojų skaičius ir materialinis turtas. Reorganizacijos metas buvo toks periodas, kai nemažai tų žmonių, kuriais rėmėmės, buvo arba atleisti, arba išėjo patys, nes nebuvo aišku, kas bus su įmone, su darbuotojais. Niekas nežinojo, kuo baigsis įmonės privatizavimas. Likau su dviem buhalterijos darbuotojais ir personalo specialiste. O klausimų buvo daug, ir juos – gamybinius, organizacinius, finansinius ir ekonominius – teko spręsti praktiškai pasikliaujant tik savimi. Tarpuvaldis tęsėsi apie pusmetį – nuo 1991 metų, kai reikėjo pasirengti reorganizacijai ir parengti perėjimo į naują statusą dokumentų paketą, atlikti formalumus, kurie būtini akcininkams, iki 1992 metų rugpjūčio. Tuo metu beveik kasdien dirbdavau po 12 valandų.

Pajutau – esu ne vienas Po pusmečio pamačiau, kad Panevėžio valdyba, kuriai vadovavo Antanas Katinas, jau krypsta į mano pusę; palaikė Klemensas Mitrulevičius, dabar Alytaus firmos vadovas; Janušas Fedorovičius, gamybinės komercinės firmos vadovas, ir Romas Miškinis, tuometinis Vilniaus montavimo firmos vadovas. Po ilgų debatų, posėdžiavimų ir įtikinėjimų 1991 metais buvo įkurta akcinė bendrovė „Montuotojas“. 1992 metų liepos mėnesį įvyko pirmasis naujai įkurtos akcinės bendrovės „Montuotojas“ akcininkų susirinkimas buvusiuose Statybininkų rūmuose. Tada ir pasakiau: „Savo darbą padariau, neišsisklaidėme. Kurie atsiskyrė, tai ir atsiskyrė, likome su silpnesnėmis firmomis.“ Drąsinau juos, kad esame jauni, mokame ir gebame dirbti. Privatizavimas nereiškia turto atidavimo – tai yra turtas, kurį sukaupia grupė žmonių. Ir jie patikėjo. Tada pajutau, kad esu ne vienas. Buvau išrinktas generaliniu direktoriumi ir valdybos pirmininku. Tose pareigose esu ir šiandien – jau 25-erius metus. Kadangi darbą šioje įmonėje, buvusiajame treste, pradėjau 1972 metais, tai šioje, vienoje iš didžiausių statybos įmonių, dirbu jau 45-erius metus. 1992 metais buvo išleistos mūsų įmonės akcijos, kurias siūlėme pirkti visiems mūsų dirbantiesiems. Pirminį akcinį kapitalą valdė 760 akcininkų. Dabar didesnių ar mažesnių akcininkų beliko apie 360. Buvo suformuota ir bendrovės valdyba, kuri man leido pasijusti taip, tarsi būčiau įgijęs šeimą. 38

Pirmoji „Montuotojo“ valdyba. Iš kairės: Janušas Fedorovičius, Algirdas Župerka, Romas Miškinis, Alfonsas Jaras, Antanas Katinas, Juozas Bajariūnas, Klemensas Mitrulevičius, apie 1997

Nors su tais žmonėmis dirbu ne vienerius metus, tačiau tik dabar mes sykiu stojome prie įmonės valdymo. O darbo ir pastangų reikėjo tuo metu labai daug: nelengvas buvo ir privatizavimo procesas, ir gynimasis nuo pašalinių jėgų, kurios stengėsi mūsų bendrovę nupirkti. Praradome nemažai turto, reikėjo susiimti ir išlaikyti tai, ką dar galima buvo išsaugoti. Iš padalinių, kurie buvo kur kas silpnesni, negu pasitraukusios valdybos, reikėjo suformuoti akcinės bendrovės pradmenis, pasirinkti valdybos narius, pradėti su jais dirbti, įforminti valdymo struktūrą. Ir sprendimai pasiteisino. Pirmosios valdybos nariais tapo Antanas Katinas, Klemensas Mitrulevičius, Janušas Fedorovičius, a. a. Romas Miškinis, Henrikas Navickas (atėjo po Romo Miškinio mirties), Juozas Bajariūnas, Algirdas Župerka. Visi mes patyrėme įvairių vilionių. Mane paveikti buvo sudėtinga, sąmoningai vengiau bendravimo su kai kuriais žmonėmis, kurie, įtariau, turi tikslą parduoti, išdalinti gabaliukais, gauti asmeninės naudos. Mes tuo metu turėjome tik galvas, protą ir sąžinę, turto nebuvo per daugiausiai. Ką daryti? Kvietėme visus darbuotojus, kalbėjome, aiškinome, raginome pirkti akcijas. Tai vyko metus – iki 1992 metų rugpjūčio, kai įvyko pirmasis akcininkų susirinkimas.

Buvo suformuota ir bendrovės valdyba, kuri man leido pasijusti taip, tarsi būčiau įgijęs šeimą. 39

SKYRIUS

PRIVATIZAVIMAS

SKYRIUS

PRIVATIZAVIMAS

„Ar dar gyvas?“ Sulaukiau ir grasinimų. Paskambina naktį ir klausia, ar aš dar gyvas. Juokai? Rytoj, sako, būsi negyvas. Ir padeda ragelį. O aplink buvo tragiškų atvejų, kai žmonės bėgo į užsienį, slapstėsi, tad grasinimų nebuvo galima nepaisyti. Jutau, iš kur tai ateina, jutau, bet nenoriu apie tai kalbėti, spėlioti. Paskutinius du grasinančius raštelius, kurie buvo įmesti į namų pašto dėžutę, pasirašė „Juodoji giltinė“. Raštelio tekstas buvo suklijuotas iš iškarpytų raidžių. Kiti rašteliai buvo pasirašyti tuomet žinomų gaujų vardais. Kai nešdavome parengtus privatizavimo dokumentus, matydavome, kas sėdi už nugaros: plikai skustos galvos, odinės striukės, koja ant kojos ir iššaukiančios šypsenos. Stengiausi visa laikyti savyje, nesakyti savo šeimai. Supratau, kad atėjo laikas apsigyventi atskirai nuo šeimos, saugant savo artimuosius – žmoną, sūnų, tuo metu su mumis gyvenusią močiutę. Apsigyvenau nedideliame bute Kalvarijų gatvėje, atskirai nuo šeimos. Į policiją nesikreipiau, nepasitikėjau. Kita vertus, galėjo manęs patykoti ir prie darbo, tuo laiku žmonės tiesiog dingdavo. Žmoną raminau, kad tai galimybė pasididinti gyvenamąjį plotą. Manau, ji nei tada, nei vėliau nesuprato, kas įvyko iš tiesų. Ant dujinės viryklės deginant vieną iš grasinančių laiškų, mane užtiko močiutė, bet manau, kad ji taip pat nesuprato, visa nuleidome juokais.

Azartas išlikti. Negi turtą atiduosi kokiam gangsteriui? „Pramontažas“ buvo didelis turtas. Man buvo siūlomi dideli pinigai, kad pasitraukčiau ir netrukdyčiau jo privatizuoti. Štai tuomet jutau didžiulį azartą: norą išlaikyti turtą tiems, kas jį sukūrė, – negi atiduoti jį kokiam gangsteriui? Galvojau, kad nušaus mane, bet apsaugos neturėjau. Mes trise – aš, vienos iš tresto valdybų planavimo skyriaus viršininkas Antanas Peciulko, tresto planavimo skyriaus viršininkas Antanas Liorentas, kurio jau nebėra tarp gyvųjų, – stovėjome per naktį prie pastato, kuriame dirbo privatizavimo komisija, durų, kad iš ryto būtume eilėje pirmieji ir pateiktume prašymą leisti privatizuoti „Pramontažą“.

Tada tai buvo didelė rizika, bet mes nebijojome. Turėjau to ypatingo jaunatviško pašėlimo, kuris padėjo atsilaikyti prieš naktinius skambučius, grasinančius laiškus.

Labai padėjo Antanas Merčaitis, ekonomikos ministro pavaduotojas, patardamas, kur eiti, ką daryti, kokios krypties laikytis – juk privatizavimas tuo metu buvo utopija. Sakiau: „Vyrai, nukankins mane, neįgaliu padarys, liksite jūs“. Ir ėmė pamažu visa rutuliotis. Valstybė tuo metu valdė 50 proc. „Pramontažo“ akcijų, likusias – mūsų darbuotojai. Reikėjo smarkiai agituoti pirkti akcijas. Nebuvau turtingas, žmona, tuo metu gyvenusi Amerikoje, siuntė dolerius, už kuriuos pirkau akcijų, įsigyti jų ragindamas ir darbuotojus. Daugelis paklausė, ir mums pavyko. O tokių didelių trestų, kokie buvo Vilniaus, Šiaulių, Jonavos – neliko. Panevėžys pasekė mūsų keliu ir išliko, bendrovė „Panevėžio statybos trestas“ sėkmingai gyvuoja iki šiol. Buvo asmenų, bendrovių, kurios labai stengėsi perpirkti mūsų akcijas, gauti jas bet kokiomis priemonėmis, ypač tuo laiku, kai buvo investiciniai čekiai, o pinigai nestabilūs. Daugelis turėjo lagaminus čekių, už kuriuos norėjo įsigyti realaus turto. Buvo akimirkų, kai ir pats suabejodavau tuo, ką darome. Pramonė žlunga, kariniai objektai nyksta akyse, bet kai žengėme platų žingsnį, pamatėme, kad lieka tam tikri stambūs struktūriniai padaliniai, kuriuos reikia modernizuoti, rekonstruoti. Džiaugėmės išlikusiomis didelėmis įmonėmis, kaip: „Bega“ Klaipėdoje, „Lifosa“ Kėdainiuose, „Achema“ Jonavoje, kurios nebuvo išdraskytos, kaip daugelis panašių pramoninių įmonių, o tapo privačiomis įmonėmis. Sėkmingai su jomis dirbame iki šiol. Kuo toliau, tuo labiau stiprėjome, nes plėtėsi rinka, darbų turėjome, žmonių užteko. Įranga buvo pasenusi, bet palengva kėlėme industrializacijos lygį, modernizavome gamybos procesus. Tada tai buvo didelė rizika, bet mes nebijojome. Turėjau to ypatingo jaunatviško pašėlimo, kuris padėjo atsilaikyti prieš naktinius skambučius, grasinančius laiškus. Rizikavau, nes žinojau, dėl ko tai darau. Gaila, kad nepavyko sulaikyti geriausių tuo metu firmų – Kauno ir Šiaulių valdybų. Mes likome su firmomis Panevėžyje, Klaipėdoje, trimis firmomis Vilniuje.

SKYRIUS

PRIVATIZAVIMAS

SKYRIUS

PRIVATIZAVIMAS

PERSILAUŽIMAS Šokas. Akimirksniu suvokta realybė. Ir supratimas, kur buvome iki Lietuvai atkuriant nepriklausomybę; supratimas, kad yra tik vienas, bet skausmingas kelias. Priešingu atveju, nei tavęs, nei tavo verslo tiesiog neliks.

Filmas apie Antrojo pasaulinio karo pradžią

e visada patirtis kaupėsi pamažu, dirbant kasdienius darbus. Teko išgyventi stresinių situacijų, kai per akimirką atsiduri pačiame dugne ir vėl imi kopti aukštyn. Patys didžiausi iššūkiai ir patyrimai ištiko, pradėjus dirbti su užsienio partneriais, pačioje nepriklausomybės pradžioje. 1994–1996 metais mums pavyko gauti gerą užsakymą Estijoje: kartu su viena anglų įmone turėjome statyti Mugės uostą Estijoje, Taline, – tai buvo naftos perpumpavimo kompleksas. Tačiau mūsų projektų vadovai, dirbantys Taline, ėmė skambinėti pranešdami, kad pradėjome kasdien atsilikinėti nuo darbų grafikų. Dėl to grėsė didelės baudos. Beieškodami išeičių, gavome pakvietimą atvykti į Taliną susitikti su užsakovais. Vykau sykiu su Antanu Katinu ir Klemensu Mitrulevičiumi. Man atrodė, kad surasime sprendimą: papildomai atvešime 50–60 suvirintojų, atvešime daugiau technikos ir pasivysime grafiką. Tai ir išdėsčiau susitikimo, kuriame dalyvavo vienas iš rangovinės įmonės savininkų, metu. Kalbėdamas mačiau, kad jis mano ugningos kalbos klausėsi abejingas. Nespėjau grįžti, kitą rytą skambina projekto valdytojas ir labai gražiai pradeda pokalbį, užsimindamas, kad mano kalba, pasakyta vakarykščiame susitikime, padarė gerą įspūdį. Jis padėkojo ir sako: „Mes pasitarėme su savininku, su darbo grupe, kad čia bus gražus filmas.“ Aš pamaniau, kad jie mus filmuos, kaip gerai dirbančius. Tačiau po minutės pasijutau taip, lyg kas strėle būtų širdį pervėręs. 42

Pašnekovas staiga pasakė, kad filmų apie karą daug, o „jūs susirinkit savo „barachlo“ ir išsivežkit, nes čia – ne filmas apie Antrąjį pasaulinį karą“. Kaip buvau iš džiaugsmo atsistojęs, taip ir atsisėdau. Tai buvo prablaivėjimas, per akimirką atėjęs suvokimas, kokioje situacijoje iš tiesų yra bendrovė. Ir ne tik. Sutartyje buvo numatyta – jei bendrovė atsilieka nuo darbų grafikų, o tai buvo realu dėl pasenusios technikos, užsakovai gali nutraukti kontraktą, reikalaudami sumokėti dideles baudas už netesybas ir projekto sužlugdymą. Vėl buvome pakviesti kitą dieną atvykti į Taliną, kur turėjo būti aptartos nubaudimo sąlygos. O bauda siekė apie 100 tūkstančių dolerių. Suskaičiavom ir supratom, kad mums bus labai sudėtinga. Neturėjome gerų ryšių su bankais, neturėjome šaltinio, iš kurio galėtume imti tokių pinigų. Nuvažiavome į Taliną galvodami, kaip susitarti dėl baudų išmokėjimo sąlygų, dėl išmokų išdėstymo per tam tikrą laiką. Jautėmės taip, tarsi ant kaklo būtų užmesta kilpa – belieka ją patraukti. Važiavome „Volga“ keturias ar penkias valandas, širdyse jausdami akmenį, jausdami atsakomybę prieš darbuotojus – ką jiems reikės pasakyti? Kaip parsivežti įrangą, kranus, buitinius namelius, kiek reikės sunkvežimių, kur reikės dėti žmones? Stengėmės kalbėti apie pašalinius dalykus, nors jautėme begalinį sunkumą.

„Ne stribas, nenušausi“ Viešbutyje mus pasitiko administratorė ir nuvedė į salę. Po 10 ar 20 minučių, leidęs dar pasikamuoti, atėjo projektų vadovas – aukšto ūgio reiklus anglas. Jo pasirodymas taip pat buvo įspūdingas: pro kažkieno paslaugiai atidarytas duris jis įžengė nešdamas rankose diplomato tipo portfelį. Jis nusišypsojo, užsimojo ir grindimis paleido portfelį, kuris atskriejo iki mūsų kojų. Mums tai buvo visiškai netikėta, kad taip keistai elgtųsi aukšto rango, kokio jis ir buvo, žmogus. „Dieve, – pagalvojau, – jis džiaugiasi mūsų nelaime, bus blogai.“ Susėdome už stalo – kas bus, tas bus. Juk ne kartuvės. Aš jau galvojau, ką reikės daryti grįžus, kaip pasakyti darbuotojams, kas įvyko, kaip sureaguos partneriai. Britas pasiteiravo, kaip sekėsi kelionė, ir tada prasidėjo rimtas pokalbis. Užsakovų atstovas išdėstė savo poziciją: „Atvežkit žmonių, kiek tik galit, bet su tokia technika vis tiek projekto neįvykdysite.“ Mes suvokėme, kad tikrai atsidūrėme beviltiškoje situacijoje. Rūpėjo tik išspręsti baudų klausimą, kad netektų atsidurti užsienio teismuose. Manau, kad anglas puikiai suvokė, kas darosi mūsų širdyse. „Mes nusprendėme“, – pradėjo jis ir, padaręs pauzę, peržvelgė mus, akimis sustodamas prie manęs. „Ne stribas esi, – galvoju, – ne esesininkas, nenušausi 43

SKYRIUS

PRIVATIZAVIMAS

SKYRIUS

PRIVATIZAVIMAS

manęs, praėjome sunkius kelius ir iki tavęs.“ Tačiau pokalbį norėjosi baigti kuo greičiau, nes psichologinė įtampa buvo didžiulė. Tada britas vėl prabilo sakydamas, kad išvakarėse jie buvo susirinkę ir nusprendė. Tada vėl padarė pauzę, akimis nelygu automatu vėl nužvelgdamas mus visus. Vertėjui pasakiau, kad britą paprašytų paspartinti „teismo procesą“: kaip yra, taip yra, mes padarėme visa, ką galėjome. Britas atsistoja, paduoda ranką ir dėkoja už tai, ką padarėme. Tada jis vėl sėdasi ir vėl, jau trečią kartą – „Mes nutarėme“. Įvertinę mūsų ryžtą, užsispyrimą, gebėjimą susikoncentruoti ir padaryti daugiau, negu jie tikėjosi, pamatę mūsų galimybes, užsakovai skyrė mums didesnį, negu buvo aptarta, avansą, – su sąlyga, kad iš gautos sumos už didesniąją dalį per savaitę įsigysime tokią įrangą, kokios reikia dirbti tame objekte. Man pasidarė šilta – Dievas mus išgirdo.

Technologinis persiginklavimas Tačiau vėl kilo daugybė klausimų: iš kur mes gausime per tokį trumpą laiką įrangą, kaip apmokysime žmones. Anglai buvo visa apgalvoję: jie pasiūlė savo specialistus, kurie apmokys dirbti mūsiškius. O per 18 dienų jie padės mums įsigyti įrangą. Tai buvo stebuklingais anuomet atrodę suvirinimo aparatai, kurie spartino darbų eigą, gerino kokybę. Tuo staigmenos nesibaigė. Užsakovų atstovas pranešė, kad mums skiriama 50 tūkstančių dolerių darbuotojų, taip pat ir mūsų, premijavimui už gebėjimą koncentruotis. Mes premijų neišsimokėjome, visa atiteko darbuotojams. Užsienio kompanijai tai nebuvo itin dideli pinigai, o mums, – ne tik žmonėms, bet ir vertinant bendrovės mastu, – tai buvo labai didelė suma, tuo labiau, kad doleris pas mus tuo metu buvo labai brangus. Išgyvenome dvejopus jausmus. Iš vienos pusės, tai buvo didžiulis palengvėjimas ir džiaugsmas, o iš kitos – pasijutome lyg ir nemokšos, lyg ir atsivėrė akys – Dieve mano, imtis tokių darbų: per didžiulį plotą uoste nutiesti technologiškai sudėtingus naftos vamzdynus, o kiekviena diena mums grasino dešimtimis tūkstančių dolerių siekiančiomis baudomis.

Anksčiau ar vėliau būtume įsigiję būtinų technologijų, bet mes turėjome kai ką kita, vertesnio – mes buvome kupini ryžto, mes buvome darbštūs, mes buvome alkani įdomių projektų, alkani padaryti daugiau. 44

Šis vyno butelis, – beje, neatkimštas jau 21-eri metai, – man buvo padovanotas 1996 metų rugsėjo 12 dieną, užbaigus objektą Taline, Mugės uoste, kur sykiu su partneriais įrengėme naftos perpumpavimo kompleksą. Darbai vyko apie pusantrų metų ir tai buvo didysis bendrovės „Montuotojas“ virsmas. Tai yra specialiai tai progai pagamintas butelis, kuriame įspausta objekto pabaigos data ir objekte dirbusių įmonių valstybių vėliavos. Lietuvos vėliavos, deja, ant butelio nėra. Nors Lietuvos vėliava naudojama nuo 1989 m. kovo 20 dienos, butelį mums dovanojęs anglų įmonės atstovas pasakė, jog mes vėliavos dar neturintys, o vėliava su penkiakampe – jau nebetinka. Kaip rodo istorija, Didžioji Britanija Lietuvą oficialiai pripažino 1991 metų rugpjūčio 27 dieną. 45

SKYRIUS

PRIVATIZAVIMAS

SKYRIUS

PRIVATIZAVIMAS

Ryžto, kuris pasirodė besąs svarbiausias dėmuo, mes turėjome, bet apsiskaičiavome. Už gautą avansą nusipirkome būtinos įrangos. Užsakovai sumažino mūsų darbų apimtis, pasamdydami daugiau rangovų. Sovietinėje sistemoje tai būtų baigęsi moralinėmis traumomis, atleidimais iš darbo, teismais, būtume tapę žinomi visoje Sovietų Sąjungoje. O kapitalistai surado visiškai kitokią išeitį, – geranorišką sprendimą, kuris nežemino žmonių, negadino kraujo, neniekino organizacijos. Ir mes visi pasiekėme gerų rezultatų. Jau vėliau, skaitydamas apie iškiliausias pasaulio kompanijas, suradau vieno tyrimo išvadas. Grupė tyrėjų aiškinosi, kas lemia, kad vienos įmonės yra tiesiog geros, o kitos tampa puikiomis, įstabiomis. Pasirodo, kad technologijos gali paspartinti procesus, bet negali būti šio virsmo priežastis. Anksčiau ar vėliau būtume įsigiję būtinų technologijų, bet mes turėjome kai ką kita, vertesnio – mes buvome kupini ryžto, mes buvome darbštūs, mes buvome alkani įdomių projektų, alkani padaryti daugiau. Mes išsaugojome tvirtą tikėjimą, kad galime pasiekti to, ko norime. Ir pasiekėme, nepaisydami visų sunkumų, nepaisydami akimirkos dvejonių. Manau, ir anglų kompanija turėjo savo tikslų: tai buvo taktinis žingsnis, einant į Sovietų Sąjungos erdvę, Baltijos šalių rinką. Kai baigėme darbus, užsakovai surengė priėmimą, kurio metu kalbėjo ir apie mus, apie mūsų meilę darbui, mūsų ryžtą. Malonu buvo išgirsti, kad Baltijos šalis jie laikė Sovietų Sąjungos elitu. Dovanų gavome specialius vyno butelius. Manasis išlaikytas iki šiol, daugiau negu 20 metų. Ši skaudi „pirmoji pamoka“ vėliau plačiai atvėrė vartus sėkmingai dirbti su daugeliu užsienio partnerių. Ateina laikas, kai arba turi pripažinti, kad būtini dideli, labai dideli pokyčiai, arba išnyksi iš rinkos. Kaip gavome šį užsakymą? Viešųjų konkursų tuo metu dar nebuvo. Kaip sužinojome vėliau, anglų kompanija važinėjo po Lietuvą, aiškinosi situaciją, klausinėjo, tyrinėjo. Važinėjo ir po Latviją, Estiją, Rusiją. Mus pasirinko bendraudami su Anglijos ambasada Lietuvoje: rinko atsiliepimus iš užsakovų – visa žvalgyba truko apie 30 mėnesių. Įvertinę užsakovų atsiliepimus, surinkę informaciją, atlikę tam tikrą dviejų dienų auditą mūsų įmonėje, pasirinko „Montuotoją“. Žinau, kad informacijos apie mūsų įmonę jie turėjo nemažai. Niekada nepamiršiu, kaip kita užsienio kompanija perskaitė mūsų SNIPĄ (taip buvo vadinamas statybos normų ir taisyklių sąvadas) – 86 puslapių taisykles. Kai paklausiau, kaip jie vertina SNIPĄ, išgirdau itin įdomų atsakymą. Jie sakė dabar suprantantys, kodėl Antrajame pasauliniame kare rusų tankai T-34 buvo nenugalimi. Taigi statybinės normos ir taisyklės buvo parengtos profesionaliai. Tik esmė ta, kad tuomet mes ne visa darėme taip, kaip buvo užrašyta. 46

Kapitalistai iš arti. Verslo kultūra Verslo santykiai su anglų kompanija leido suvokti ir kitokią, negu pas mus buvo įprasta, verslo kultūrą. Atvykę į objektą Taline, su užsakovais susitikdavome vieno iš vadovų kabinete. Sėdi jis krėsle priešais kompiuterį ir rūko cigarą. Šalia ant staliuko pastatyti keli buteliai viskio, saldainių. Britas įsipila viskio ir pasiūlo įsipilti mums patiems. Tai buvo neįprasta, nes pas mus būdavo svečiams įpilama. Įeina į kabinetą koks vadovo pakviestas darbuotojas, įsipila viskio, išgeria. Vėliau įpratom prie tokio bendravimo. Nei ta tauta nusigėrė, nei dalykiniai susitikimai žlugo. Jeigu esi kiaulė, tai ne vietoje ir ant stalo užlipsi. O jei žmogus santūrus, nemanau, kad kažkas blogo gali nutikti. Ėjimas į užsienio rinkas, darbas su užsienio partneriais keldavo įvairių klausimų, pastebėjimų, atskleisdavo niuansų – iki tol, svarstydami apie objektą, neįsivaizdavome kokybės valdymo sistemos, valdymo struktūros. Tai buvo mokykla – per dvejus metus išėjome universitetinius mokslus. Praėjus dviem ar trims metams, pirmieji Lietuvoje įkūrėme bendrą Amerikos – Kolumbijos – Lietuvos kompaniją, kurią pavadinome „Distralmonta“. Šis junginys nuo pradžios iki pabaigos montavo „Klaipėdos naftos“ rezervuarus ir vamzdynų tinklą. Taigi, mes sykiu su tarptautinėmis kompanijomis esame lyg ir rezervuarų parko krikštatėviai. Tuo metu „Klaipėdos naftai“ vadovavo Martinas Gusiatinas. Darbas pavyko puikiai, o patirtis, kurią įgijome dirbdami sykiu su užsienio partneriais Taline, Mugės uoste, buvo mums didžiausia mokykla. Jau tada pamatėme pirmuosius suvirinimo automatus. Buvo ir linksmų pastebėjimų, kaip, pavyzdžiui, drebantys nuo šalčio kolumbiečiai, nors oro temperatūra siekė apie 25 laipsnius šilumos. Mūsiškiai tuo metu braukė prakaitą. „Distralmonta“ veikė apie trejus metus. Amerikiečiai išmokė mus daryti kokybės vadybos planus, suvirinimo darbų kokybės dokumentus. Tai buvo stori tomai, bet parengęs vieną, galėjai lengvai adaptuoti ir kitiems objektams. Dirbdamas su jais, pirmą kartą pamačiau ir rangos sutartis, kurių apimtis siekė kone 300 puslapių, kai pas mus buvo įprasta praktika – du lapai. Ne visa supratome, nes sutartys buvo parašytos anglų kalba, ne visa spėdavome perskaityti per dvi ar tris dienas, tad galėjome būti užtampyti po teismus. Daug ko išmokome dirbdami su užsienio partneriais. Antra vertus, tai buvo ir kitokia bendravimo kultūra – atsakomybė už savo pažadus, veiksmus. Pas mus gi – priemonių planai, kurių amerikiečiai nesuprato, jie klausdavo: „ Negi žodžio, susitarimo neužtenka?“ Jie privertė įsisąmoninti – pasakei versle žodį, tai yra kur kas svarbiau, negu parengti priemonių planus, kurie ne visada būdavo vykdomi. 47

SKYRIUS

PRIVATIZAVIMAS

SKYRIUS

PRIVATIZAVIMAS

Būdavo pas mus sovietmečiu toks dalykas, kaip objekto šefavimas. Buvo objektas „Utenos alus“. Nuvažiuoji, pažiūri, kiek žmonių dirba – biurokratinis kontroliavimas. Kiek būdavo pasitarimų, stalo kumščiais trankymų, grasinimų atleisti. Važiuoja, pavyzdžiui, 10, 15 „Volgų“, ištisa vilkstinė. Ir visi žinojo, kad nieko gero iš to nebus, niekas nepagirs už gerą darbą, tvarką. Dirbdami su vokiečiais labai gerai supratome, kodėl jie tapo turtingiausia Europos šalimi, Europos sąjungos ekonomikos lokomotyvu. Dirbdami su jais, nepajutome jokios įtampos – gebėdavo taip pateikti situaciją, kad negali paprieštarauti; duodi pažadą, kurio, suvoki, negali neįvykdyti.

Vokiška tvarka Kai dirbome „Būtingės naftoje“, vokiečiai kiekvienos savaitės pabaigoje sukviesdavo visus darbuotojus, kuriems padėkodavo už darbą, o jei kas būdavo negerai, pastebėdavo, kad gal „ten ar ten reiktų kitaip daryti, reiktų pasistengti“. Po šių susirinkimų darbuotojams skirdavo premijų, kurios nebuvo įskaičiuotos į darbų sąmatą. Vokiečiams buvo svarbu, kad grįždami darbuotojai namiškiams parvežtų lauktuvių, turėtų iš ko pailsėti. Darbuotojai veržėsi dirbti šiame objekte. Vokiška tvarka prasidėdavo įžengiant į objektą. Vokietis, pamatęs, kad kas darbo vietoje padėta ar pamesta ne ten, kur turi būti, nebardavo – jie turėjo kitokią taktiką. Mūsų darbuotojai, pavyzdžiui, suvirina elektrodą ir švysteli per petį. Vokiečiai, pamatę kur papuola išmėtytus elektrodus, liepdavo juos suskaičiuoti. Mūsiškis skaičiuoja ir ateina pasakyti, kiek jų sunaudota. Vokietis sako netikintis, eina pats pažiūrėti, o tada prašo surinkti išmėtytus elektrodus. Mūsų žmonės ne visada iš karto ir suprasdavo, kad taip vokiečiai moko tvarkos – nemėtyti priemonių kur papuola. Ir tai veikė efektyviau negu barimas, griežtumas, reikalavimas. Darbo vietoje tvarka – gerai, jei netvarka, prašo pasilikti pasikalbėti ir pradeda pokalbį „per aplinkui“. Puikiai žinome: jeigu žmogų vadinsi kiaule, jis netrukus pradės kriuksėti. Vokiečiai nenorėjo mūsų paversti kiaulėmis – surasdavo kitokių auklėjimo būdų. Sako, kad norint įvesti tvarką, reikia „kreivo šleivo vokietuko“. Taip ir yra, todėl nesistebiu, kad jie po Antrojo pasaulinio karo sugebėjo atstatyti savo šalį ir tapti turtinga šalimi. Mums tai sudėtinga. Dokumentai turi būti visiems aiškūs, o pažadų turi būti laikomasi – to taip pat vokiečiai išmokė. Sovietmečiu darbininkai objekte atrodydavo lyg sumušta armija – be specialių drabužių, kas kuo apsirengęs. Dirbami „Klaipėdos naftoje“ jau turėjome specialius drabužius, jau buvo užrašyta pavardė, ant šalmo – įmonės pavadinimas. Išmokome ir to, kad batai irgi turi būti specialūs, su metalinėmis nosimis, kad krisdami svoriai nesužalotų kojos. 48

Derybos mūsų bendrovės biure Vilniuje

Praeina užsakovas per objektą ir mato, kas kaip darbuojasi. Dabar atrodo, kad kitaip ir būti negali, o tuomet tai buvo lūžis. Elektrėnuose dirbome su ispanų kompanija „Iberdrola“, kuriems mūsų įmonės darbo kultūra padarė gerą įspūdį – sulaukiame ir dabar jų pasiūlymų bendradarbiauti. Dirbti su vokiečiais ir amerikiečiais – skirtingas dalykas, jų charakteriai skirtingi. Amerikiečiai siųsdavo į Lietuvą dirbti išeivius iš Lietuvos. Su tuo susidūrėme dirbdami tuometinėje „Williams“, buvusiojoje „Mažeikių naftoje“, „Klaipėdos naftoje“. Pradedame, atmenu, kalbėti angliškai, o amerikietis šypsosi ir ima kalbėti lietuviškai – su akcentu, bet susikalbėdavome. Tik jie skųsdavosi, kad Lietuvoje gauna per mažus atlyginimus, nors gaudavo po 20 ar 30 tūkstančių litų per mėnesį.

Algis Didžiulis Mes buvome kitokio mentaliteto, tad to, kas į kraują įaugę, per dieną nepakeisi, bet „universitetus“ teko baigti pagreitintai. Nors buvome aukščiausio rango vadovai, bet buvome priversti keistis ir mes. Patys pirmieji susitikimai su

Jeigu žmogų vadinsi kiaule, jis netrukus pradės kriuksėti. 49

SKYRIUS

PRIVATIZAVIMAS

SKYRIUS

PRIVATIZAVIMAS

Mūsų „Montuotojui“ 1998 m. suteiktas kvalifikacijos standartas ISO 9002. Nuotraukoje – su Anglijos kokybės sertifikavimo centro vadovu

verslo žmonėmis iš užsienio keldavo nemažai streso, nes mūsų mentalitetas, tradicijos buvo kitokie. Nepriklausomybės pradžioje Algis ir Vytautas Didžiuliai įsteigė „Klaipėdos naftą“, kurios akcijas vėliau pardavė Lietuvos valdžiai. Su jais susipažinau tuomet, kai įkūrėme bendrą Amerikos – Kolumbijos – Lietuvos kompaniją. Tuo metu teko bendrauti ir su prezidento Valdo Adamkaus patarėju Raimundu Mieželiu. Pažintis su Algiu Didžiuliu ir Vytautu Didžiuliu suteikė galimybę šiek tiek iš arčiau pažinti multimilijonierius, nors jie dažnai juokaudavo sakydami, iš kur pas juos galį būti dideli pinigai, „na, vienas milijonas, na, šimtas milijonų, bet Jaras turtingesnis“. Mūsų bendrovė „Montuotojas“ tapo pirmąja Lietuvos statybų sektoriaus įmone, kuriai buvo suteiktas kokybės vadybos sertifikatas ISO 9002. Ta proga mes surengėme vakarienę, kurioje dalyvavo ir Algis Didžiulis. Prisimenu, kad mėgstamas jo gėrimas buvo viskis su ledukais. Algis Didžiulis turėjo šiokių tokių problemų dėl kojų. Todėl smarkiai nustebome, kai, pradėjus svečiams skirstytis, jis metė savo lazdą į šoną ir

Dokumentai turi būti visiems aiškūs, o pažadų turi būti laikomasi – to taip pat vokiečiai išmokė. 50

Ranką kvalifikacijos standarto ISO 9002 suteikimo proga man spaudžia Algis Didžiulis.

pakvietė šokio vieną iš mūsų darbuotojų. Milijonieriai ar multimilijonieriai, bet žmogiškos silpnybės jiems taip pat nesvetimos. Kita vertus, tai padėjo išvengti įtampos bendraujant. Algis Didžiulis suteikė mums ir „arbatpinigių pamoką“. Kadangi mums siejo bendras darbas, neretai sykiu pietaudavome. Pasirinkdavome tuo metu geriausius, tad ir brangius restoranus, kur ir patys kasdien nepietautume. Pasibaigus pietums, visada kildavo subtilus klausimas, kas mokės. Mes, kaip įprasta pagal lietuviškas tradicijas, imam krapštyti savo pinigines. A. Didžiulis, su jam įprastu humoru pasišaipo, kad jis neturi pinigų, mes esantys turtingesni už jį, o „Jarui nieko nereiškia už mus sumokėti“. Tačiau galiausiai už pietus sumokėdavo jis pats, bet su sąlyga, kad mes paliktume arbatpinigių. Gerai nepamenu, bet mes tuomet arbatpinigiams palikdavome procentą ar du. A. Didžiulis mus protino sakydamas, kad „pas mus taip nepriimta, vyrai, jūs dar daug ko nežinote“. Arbatpinigius jis prašydavo dėti ant stalo ir primokėdavo pats, kad būtų ne mažiau 10 procentų. Ir džiaugdavosi mus „išmokęs duoti arbatpinigius“, kai kitąkart jam mokant už pietus mes pridėdavom 10 procentų. Bendrystė su A. Didžiuliu įtvirtino nuostatą, kad pinigus uždirbti nėra pats sudėtingiausias dalykas, kur kas sudėtingiau juos protingai valdyti, protingai naudotis, netgi – protingai išleisti. Pinigais A. Didžiulis niekada nesitaškydavo – visa labai kruopščiai skaičiuodavo. 51

SKYRIUS

PRIVATIZAVIMAS

SKYRIUS

PRIVATIZAVIMAS

Skambina man sykį, prieš gerą 20 metų, A. Didžiulis, sakydamas, kad reikia pasitarti. Susitinkame kavinukėje Teatro gatvėje. Su manim sykiu buvo dar keletas žmonių. A. Didžiulis paklausė patarimo, kur tuo metu Lietuvoje būtų naudingiausia investuoti. Kadangi tuomet buvo individualių namų katilinių bumas, pasiūlėme investuoti į šią sritį. Jis susitikime dalyvavusius žmones pakvietė būti partneriais ir investuoti lygiomis dalimis. Idėja mums patiko, bet kai A. Didžiulis įvardino, kokio dydžio, jo nuomone, turėtų būti įnašai, mes suvokėme, kad tokių pinigų negalėsime dėti į verslą. Taigi, akivaizdžiai suvokėme, kur esame, kas esame, koks mūsų pajėgumas, ką reiškia tie patys pinigai mums ir milijonieriui. Algis Didžiulis mano akyse yra doras, tvarkingas, lietuvių kalbos neišsižadėjęs žmogus, labai besididžiuojantis savo anūku Jurgiu Didžiuliu, kurį Lietuva pažįsta kaip muzikantą. Mums Algis Didžiulis buvo ne šiaip tik verslo partneris. Mes iš jo mokėmės verslo vadybos, organizavimo, mokėmės, kaip versle išlaikyti padorumą, kaip tesėti žodį. Labai aiškiai išmokome – ne protokolai partnerystėje yra svarbiausi, o verslininko žodis, kurio nesilaikymas bus verslo santykių pabaiga. A. Didžiulį miniu kaip aukštos kvalifikacijos, aukšto rango verslo vadybininką, įžvalgų analitiką. Supratęs, kad gresia praradimas, jis tapdavo piktas, kategoriškas ir ypatingai reiklus. Manau, kad taip ir turėtų būti, mes daug ko pasimokėme iš jo. Vėliau Algį Didžiulį dažnai sutikdavau viename iš Vilniaus prekybos centrų – su dviem ar trimis apsauginiais, su vairuotoju. Į mano juokais ištartą klausimą, kam reikia apsauginių, nes niekam jis čia nereikalingas, jis taip pat juokais atsakydavo: „Savo vežimą tu pats stumk, o aš nestumsiu.“ Mes, visą amžių dirbdami aukštuose postuose, milijonų nesusikrovėme, o jų galimybės užsidirbti buvo visiškai kitokios. Tačiau nei milijonai, nei milijardai jiems netrukdė būti žmonėmis, netrukdė žmogiškai bendrauti. Tik jų elgesys, požiūris, tradicijos vis tik skyrėsi. Tai, kas anuomet baugino, vertė jaustis ne itin užtikrintai, dabar tapo įprasta kasdienybe, nors tam reikėjo išmokti labai daug ko, reikėjo patirti ne vieną lūžį.

Su vienu iš „Būtingės naftos“ vadovų bei V. Mamaičiu ir K. Mitrulevičiumi „Būtingės naftoje“

Su kolegomis Alytuje, prie mūsų sumontuoto rezervuaro, 1996

SKYRIUS

PRIVATIZAVIMAS

SKYRIUS

III

VADYBA

III skyrius

Svarbu turėti tikslą ir nusitaikyti į jį.

VADYBA Kiekvienas vadovas, bent jau tas, kuris versle yra tiek metų, kiek aš, gali parašyti savo vadovavimo meno vadovėlį. Ir visi vadovėliai bus skirtingi, nes kiekvienas vadovas dar yra ir asmenybė, žmogus su savo nuostatomis, charakteriu.

Sprendimus lemia geras psichologinis klimatas

eko gyventi ir dirbti per krizes, veikti taip, kad ir valstybė nenukentėtų, ir įmonė gyvuotų. Jei galvotum, kad visa gerai darai, nieko nekeistum, nebūtų pažangos. Bet didelių duobių išvengėme. Gal pavyko, gal mes gebėjome laviruoti. Nors dabar atrodo, kad daryti daug ką galima buvo kitaip, iš to, kas patirta, reikia mokytis, nes gyvenimas nestovi vietoje. Įmonės valdyboje dirba įvairaus charakterio žmonių, ir mano užduotis – nukreipti, išlaviruoti, kad jie ne pyktųsi, ne demonstruotų ambicijas, o ieškotų geriausių, efektyviausių sprendimų. Taip, mes ginčijamės, bet mes ieškome geriausio sprendimo, nes ginčijamės ne dėl ambicijų, ne dėl paties ginčo, o dėl mūsų bendrovės gerovės. Besiginčijant, kad ir dėl kilnių tikslų, sunku išvengti konfliktų. Nemanau, kad tai yra labai blogai, nes konfliktai, kad ir kaip keistai tai skambėtų, padeda išvengti stagnacijos, skatina kūrybiškesnį mąstymą. Atviri konfliktai mažina įtampą, nepalieka tylaus graužiančio apmaudo ar pykčio, skatina siekti pokyčių. Tačiau mano patirtis sako, kad konfliktų negali būti per daug, per dažnai, nes tuomet jie trukdytų dirbti. Konfliktų reikia tiek, kiek jie padeda, kiek jie yra naudingi. Kai žmonių rankose atsakingi sprendimai, vienu iš svarbiausių dalykų

Taip, mes ginčijamės, bet mes ieškome geriausio sprendimo, nes ginčijamės ne dėl ambicijų, ne dėl paties ginčo, o dėl mūsų bendrovės gerovės. 55

III

SKYRIUS

VADYBA

SKYRIUS

III

VADYBA

tampa psichologinis klimatas, gebėjimas bendrauti, gebėjimas jausti vienas kitą. Vidinė trintis, įtampa neduotų nieko gero. Ir tam būtinas dirigentas – vadovas, nuo kurio priklauso, kaip komanda bendraus tarpusavyje, kaip sieks tikslų, kaip pavyks suderinti skirtingus charakterius, temperamentus. Buvo žmonių, kurie nevaldė emocijų – teko išmokti jas suvaldyti. Ugdėme suvokimą, kad jeigu ką nors turės vienas, turės ir kitas. Tam neužteko nei savaitės, nei vienerių metų, tačiau dabar santykiai susistygavo, patys savo akyse išaugome, nesiversdami per galvą. Kaip sakė vienas iš turtingiausių pasaulio žmonių, verslininkas ir filantropas Endriu Karnegis, „mes elgiamės su žmonėmis taip, tarytum jie būtų aukso kasyklos. Žmogaus sieloje aš ieškau aukso, o ne purvo, kuris tą auksą supa“. Manau, ko ieškosi žmoguje, tą ir rasi. Kita vertus, emocijos nuo žmogaus neatskiriamos, tad ir žmogaus elgesys negali būti vien tik racionalus. Tenka pripažinti, kad emocijos daro įtaką žmogui, tad ir darbui, jo sprendimams. Ir nieko gero, kai žmogus yra kupinas neigiamų emocijų – tai lemia ir darbą. Tad gebėjimas suvaldyti emocijas dirbant vadovaujantį, koks ir yra valdybos, darbą, lemia ir bendrovės sėkmę. Manau, kad rezultatų davė šaltakraujiškas, apmąstytas valdymas, kuris, susidarius įtampai, padeda išlaikyti savitvardą, kuris neatsiejamas ir nuo pasitikėjimo savimi.

Manau, ko ieškosi žmoguje, tą ir rasi.

Prognozės. Kai žinai, ko nori, atsiranda net ir pačių netikėčiausių sprendimų Vadovaujant įmonei, būtina prognozuoti, būtina matyti bent kelis, bet didelius, žingsnius į priekį. Dabartinis gyvenimas, laisvoji rinka yra tokie sudėtingi, kad prognozuoti ne taip ir paprasta. Manau, kad tik apie 40 procentų iš to, ką prognozavau, pasitvirtino. Man labai svarbu žinoti, kas yra šiandien, kas bus rytoj, nes už manęs yra mūsų darbuotojai. Ir prognozuoti, ir mąstyti apie rytojų būtina, ir tai yra valdymo menas, kurį formuoja ir kuria patirtis, nuolatinė stebėsena, kuria būtinybė ir gebėjimas įvertinti daugelį faktorių. Vienas iš tokių – progresas, kurio niekas nesuvaldys, ir nuo kurio atsilikti būtų pražūtinga, todėl nori nenori gali tekti daryti labai staigių posūkių. Mūsų laimė, kad tokį šoką teko išgyventi ir taip įgyti neįkainojamos patirties pačioje bendrovės „Montuotojas“ veiklos pradžioje,

Man labai svarbu žinoti, kas yra šiandien, kas bus rytoj, nes už manęs yra mūsų darbuotojai. 56

Ką gali, „sudėlioji į lentynėles“, ko neįmanoma – vertini aplinką ir pasirengi netikėtumams. Šiuo atveju labai padeda tiksli laiko pajauta ir patirtis. 1994 metais, kai užsienio partneriai be jokių užuolankų mūsų 1994 metais turimą techniką pavadino filmo apie Antrąjį pasaulinį karą rekvizitais. Kalbant apie nuolatinę stebėseną, būtina matyti ir suvokti, kas vyksta ekonomikoje, politikoje, kokie pokyčiai vyksta demografijoje, svarbu stebėti dinamiką, analizuoti finansų sektorių. Pastarasis yra pakankamai uždaras, galima tik nutuokti, ir nebūtinai teisingai, kiek ten milijardų ar šimtų milijardų yra susikaupę. Staigus tokių lėšų išmetimas į rinką gali situaciją labai greitai pakoreguoti. Taigi prognozuoti būtina, bet prognozavimas visada yra susijęs ir su gana didele rizika. Ką gali, „sudėlioji į lentynėles“, ko neįmanoma – vertini aplinką ir pasirengi netikėtumams. Šiuo atveju labai padeda tiksli laiko pajauta ir patirtis. Turiu įprotį užsirašinėti savo prognozes ir išsitraukti jas po kelerių metų, kad galėčiau pasitikrinti. Neatitikimai verčia daryti korektūras ir mokytis tikslesnio prognozavimo. Sudėtinga prognozuoti ir tuo labiau – išvengti pasaulinių krizių. Bet nepamatyti besiartinančios krizės ir nepasirengti jai atskirų ūkinių vienetų ribose – daugiau negu naivu. Mūsų bendrovė veikia jau beveik 60 metų. Pusę to laiko teko gyventi ant „peilio ašmenų“, balansuoti ant rizikos laiptelio. Ir daugiau negu 40 metų esu ant to laivo denio. Nes gerai suvokiu, kad visada prieš akis reikia turėti bendrą vaizdą, ypač to reikia tada, kai reikalai klostosi nekaip. Kai žinai, ko nori, kaip turi būti, atsiranda net ir pačių netikėčiausių sprendimų. „Pramontažo“ treste buvau valdytojo pavaduotoju ekonomikai, kai vyko pokyčiai – nors ne taip sparčiai, kaip dabar, bet kardinaliai. Ir tam neužtekdavo nei darbo valandų, nei darbo dienų. Mano rūpestis buvo visus pasikeitimus taip strategiškai pateikti, kad stambius ūkinius posūkius trestas pajustų kuo mažiau. Ir tai pavykdavo. Jau seniai nebeliko didelių Lietuvos trestų, Nes gerai suvo- veikusių Šiauliuose, Vilniuje, Kaune. Juose dirbo tūkstantiniai kolektyvai, ir jų nebeliko. Buvo kiu, kad visada specializuoti trestai, kuriuose dirbo ir pustrečio prieš akis reikia tūkstančio žmonių, nebeliko ir jų. Jie dingo per turėti bendrą vaiz- mėnesį, per du, per pusmetį. O respublikinis dą, ypač to reikia „Pramontažo“ trestas, kuriame dirbau valdytojo pavaduotoju ekonomikai, išliko – tai mūsų tada, kai reikalai „Montuotojas“. Ne vienas prognozavau, bet klostosi nekaip. labai aiškiai mačiau, kuo gali tai baigtis. 57

III

SKYRIUS

VADYBA

SKYRIUS

III

VADYBA

Mūsų įmonė pelnė „Sėkmingai dirbančios įmonės“ apdovanojimą. Nuotraukoje su Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentu Robertu Dargiu ir tuometiniu ūkio ministru Evaldu Gustu, 2013

Tiksli laiko pajauta Aš mėgstu skaityti knygas įmonių valdymo klausimais, jaučiu silpnybę geriems detektyvams ir Antrojo pasaulinio karo tematikai. Nemažai jų esu perskaitęs. Skaitau, studijuoju, apmąstau įvairių šalių literatūrą valdymo klausimais. Verslas vystosi pagal panašius principus, todėl paprastai randi daugelį atsakymų į savo klausimus, atpažįsti bręstančią situaciją, kuriai gali pasirengti, gali užbėgti už akių. Ne vienu atveju taip ir pavyko išvengti krizinių periodų. Jau 2006 metais pastebėjau, kad ilgai tokia situacija tęstis negali, kad tikrai esame prie krizės, kuri įvyko 2008 metais, slenksčio. Tik aklas galėjo nematyti ir nesuvokti, kad pinigai negali būti žarstomi tokia lengva ranka. Viena – imti kreditą nekilnojamajam turtui, butui įsigyti, bet visai kas kita skolintis automobiliui, muzikiniam centrui, šaldytuvui nusipirkti, prabangos daiktui įsigyti. 58

Kiekvienas vadovas taip pat yra ir sudėtinga asmenybė, kuriai nesvetima atjauta, žmogiškas gailestis, verčiantis atitolinti skausmingus bendrovės darbuotojams sprendimus. Kas gali nutikti po kelerių metų su mūsų šalies ekonomika, mūsų žmonėmis, taip pat matau, – nereikia būti pranašu, reikia tik stebėti aplinką ir vertinti. Tad vadovaudamas stambiai įmonei, nebegaliu per daug dėmesio skirti einamiesiems metams, nes dabar svarbiausia – susitelkti prie tų iššūkių, kurie mūsų laukia po metų, po kelerių. Ir tam būtina įvertinti daugelį faktorių, daugelį parametrų, nepaleidžiant iš akiračio gamybos, industrializavimo naujovių, kurios jau dabar demonstruojamos pasaulinėse parodose; jaučiant piniginius srautus, stebint bankinę politiką. Ir būtina suprasti, ką reiškia, kuo gali pavirsti visuomenės paradoksai, kuomet viešai dejuojama, kad blogai gyvename, bet iš prekybos centrų vežame pilnutėlius vežimėlius prekių, produktų; bankuose depozitai auga ne šimtais milijonų, o milijardais. Panagrinėji viešai skelbiamus milijonierių sąrašus ir negali atsistebėti, kaip „iš blogo gyvenimo“ kasmet išauga milijonierių skaičius – per metus naujų atsiranda tai 100, tai 90. Šie faktai leidžia spręsti, kaip klostysis ekonomika, kokią įtaką ji padarys tavo įmonei, kiek galėsime kelti vidutinį darbo užmokestį, kiek galėsime kelti industrializacijos lygį. Tai yra tokie, kaip juos vadinu, pieštukiniai darbai, kuriuos atlikti būtina. Kai sudėlioji juos, pamatai dinamiką, palygini, gali pasidaryti išvadas, rasti bent jau dalį atsakymų, formuluoti tikslus ir jų siekti. Vienas iš mano darbų, kuriems dabar skiriu dėmesio, – prognozuoju rodiklius, kuriu naują bendrovės struktūrą. Nors šiuo metu dirbame daugmaž sėkmingai, problemų neišvengiame: kai kurios jų gilėja ir žinau, kad sprendimų reikės imtis artimiausiu laiku, kad kai kurie sprendimai turėjo būti jau padaryti. Tačiau kiekvienas vadovas taip pat yra ir sudėtinga asmenybė, kuriai nesvetima atjauta, žmogiškas gailestis, verčiantis atitolinti skausmingus bendrovės darbuotojams sprendimus. Labai sunku žmogų, kuris bendrovėje Negalima baimintis dirbo ilgus metus, kurio karjera eina žengti žingsnių, kurie yra į pabaigą, perkelti į žemesnes, mažiau apmokamas pareigas arba net atleisti. neišvengiami. Bet jeigu Tai yra tikra drama, kurios epicentre tik įmanoma, tokiam jau buvau atsidūręs. žingsniui darbuotojus Kai trestas „Pramontažas“ buvo reikia parengti. perorganizuojamas į akcinę bendrovę 59

III

SKYRIUS

VADYBA

SKYRIUS

III

VADYBA

„Montuotojas“, dirbo apie du tūkstančius darbuotojų. Didelę dalį jų reikėjo atleisti, paleisti tiesiog į gatvę, o tuo metu nebuvo darbo emigracijos, Lietuvoje taip pat trūko darbo vietų. Bet kai tenka rinktis tarp bendrovės išgyvenimo ir darbuotojų atleidimo, vadovas turi tik vieną išeitį. Puikiai suvokiau, kad atleistieji turi nuoskaudų. Kai tik atsirado galimybė, ne vieną jų susigrąžinome į bendrovę. Man labai nepatinka atleisti žmones, nepatinka juos nuvilti, visada stengiuosi duoti dar vieną galimybę. Tačiau kai aišku, jog žmonės jau išsėmė savo galimybes arba tiesiog nieko nebenori, veikti reikia nedelsiant, nes, priešingu atveju, delsimas atneša nuostolius bendrovei. Negalima baimintis žengti žingsnių, kurie yra neišvengiami. Bet jeigu tik įmanoma, tokiam žingsniui darbuotojus reikia parengti.

Klysti nėra baisiausia. Baisiau – klaidų nepripažinti Vargu, ar įmanoma dirbti be klaidų. Bet kurioje veikloje jų pasitaiko. Manau, kad klaidos yra kasdienybė, nes dirbant šešias, septynias ar 10 valandų, jų išvengti sunku. Klysti nėra baisiausia. Baisiau – klaidų nepripažinti, iš jų nepasimokyti, jų neanalizuoti. Nes tik suvokus klaidos prielaidas, genezę, galima tikėtis nesuklysti ateityje. Esu įsitikinęs, kad sėkmė lanko ne tas įmones, kurios neklysta (nes vargu, ar tokių pavyktų rasti), bet tas, kurios leidžia daryti klaidų, leidžia eksperimentuoti, pripažįstant klaidų riziką. Ir svarbiausia – įmonės sėkmė yra neatsiejama nuo gebėjimo priimti klaidą, nesėkmę ir iš jos pasimokyti. Esu stebėjęs ne vieną atvejį, kai žmonės visomis išgalėmis gina žlungantį reikalą, beviltišką situaciją, kurioje atsidūrė patys ir į kurią įstūmė bendrovę. Paprastai taip būna tuomet, kai žmonės mano esą asmeniškai atsakingi už veiksmus, kurie nulėmė nesėkmes. Tokiais atvejais žmonės užsispyrę gina savo klaidas, ieško ir pateikia daugelį neva įrodymų, kad jų sprendimas nebuvo klaidingas. Ir jie paprastai yra pasirengę tęsti tuos savo veiksmus. Kai tai yra darbuotojai, pavaldiniai, tai viena. Tačiau kur kas pavojingiau, kai šitaip elgiasi vadovai, valdybos nariai, kurių valioje yra lemti įmonės veiklos kryptis. Daugelis atvejų rodo, kokie didžiuliai nuostoliai gresia, kai vadovaujantys žmonės, norėdami įrodyti, Įmonės sėkmė yra jog jų sprendimai buvo teisingi, toliau eina tuo pat keliu, naudodami lėšas, laiką. neatsiejama nuo Perimamumas, nuoseklumas paprastai gebėjimo priimti yra efektyvaus vadovavimo sudedamosios klaidą, nesėkmę ir iš dalys. Ir tai gali tapti spąstais ambicingiems jos pasimokyti. vadovams, kurie nelinkę pripažinti savo 60

Mums labai svarbu sudaryti sąlygas darbuotojams siūlyti ir bandyti naujas idėjas, vadinasi, ir leisti daryti klaidų. Šiuo atveju, žmonės neturi baimintis, kad už klaidas bus atleisti, nes bijantis suklysti žmogus niekada nemėgins daryti ko nors, kas gali sukurti įmonei pridėtinę vertę. klaidų. Mano nuomone, efektyviai veikia tie vadovai, kurie, pamatę klaidą savo ar kitų komandos narių sprendimuose, geba sustoti ir įvertinti situaciją iš naujo. Bendrovė „Montuotojas“ yra specialiųjų darbų įmonė, absoliuti dauguma mūsų darbų yra atliekami pavojingomis sąlygomis, tai yra specifiniai, sudėtingi ir pavojingi objektai. Todėl mums labai svarbios yra modernios technologijos, efektyvūs sprendimai, kuriuos lemia specialistai. Tad mums labai svarbu sudaryti sąlygas darbuotojams siūlyti ir bandyti naujas idėjas, vadinasi, ir leisti daryti klaidų. Šiuo atveju, žmonės neturi baimintis, kad už klaidas bus atleisti, nes bijantis suklysti žmogus niekada nemėgins daryti ko nors, kas gali sukurti įmonei pridėtinę vertę. Visada vadovaujuosi nuostata: jei idėja įdomi, o dar geriau – paremta geru verslo planu, finansinė rizika – ribota, jos imsis tinkami darbuotojai, – mes išbandysime naujovę.

Pasitikėjimą kuria asmeninė darbuotojų atsakomybė Buvo laikas, kai, sprendžiant įmonės sudėtingus klausimus, aš kalbėdavau, o kiti tik snūduriuodavo ir linksėdavo. Dabar raginu kalbėti kitus, klausdamas jų nuomonės. Aš savo poziciją išdėstau išklausęs kitų. Tokia taktika yra kur kas veiksmingesnė, nes atsiranda asmeninė atsakomybė: jeigu dėl ko nors sutarėme, tai turi būti įvykdyta. Valdyba renkasi kas mėnesį ir kas mėnesį papunkčiui žiūrime, dėl ko susitarėme ir kaip vyksta darbas. Tokiu būdu sprendimai tapo efektyvesni, atsirado atsakomybė už tai, dėl ko susitarėme. Jeigu prieš daugelį metų sprendimus lydėdavo kumščių daužymas į stalą, tai dabar visa vyksta ramiai, tvarkingai. Vadyboje svarbu turėti grupę žmonių, kurie vienas kitu pasitiki, kurie išgyvena dėl nesėkmių ir ieško sprendimų. Sudėtingiausia, kai matai nuleistas rankas, deja, nutinka ir taip. Mūsų valdyba dirba profesionaliai. Problemų kyla tiems, kurie dirba, tai yra natūralu. Svarbiausia, kad mes žinome, kokia problema ištiko, dėl ko ištiko, tada atsiranda ir sprendimas. 61

III

SKYRIUS

VADYBA

SKYRIUS

III

VADYBA

„Būtingės naftoje“ įrenginėjame milžinišką – 53 tūkstančių kubinių metrų – talpą. Jeigu virinimo darbai būtų atlikti neprofesionaliai, grėstų užterštumas pasauliniu mastu.

Mūsų bendrovės specialistai atlieka didelio pavojingumo darbus, dirba 20, 40 metrų aukščiuose, mes keliame, pavyzdžiui, 60 tonų gaminius, medžiagas. Jeigu toks krovinys kristų, pasekmės būtų baisios – neliktų nieko, kas atsidurtų po juo, nes tokia nelaimė prilygtų bombos sprogimui. Matyt, tai būtų ir bendrovės žlugimas. „Būtingės naftoje“ įrenginėjame milžinišką – 53 tūkstančių kubinių metrų – talpą. Jeigu virinimo darbai būtų atlikti neprofesionaliai, grėstų užterštumas pasauliniu mastu. Tačiau yra „force majeure“, aplinkybės, kurių numatyti neįmanoma, todėl įrengiame apsaugines zonas, barjerus, todėl mums yra be galo svarbi darbų kokybė. Taigi, vadyba nėra vien gebėjimas gauti užsakymų, numatyti bendrovės perspektyvas, bet ir užtikrinti kokybišką darbą „čia ir dabar“. Kertinis akmuo šiuo atveju yra asmeninė darbuotojų atsakomybė. Projekto vadovas, kuris atsako už saugų ir kokybišką darbą; suvirintojas, kuris tiesiogiai

Vadyboje svarbu turėti grupę žmonių, kurie vienas kitu pasitiki, kurie išgyvena dėl nesėkmių ir ieško sprendimų. Sudėtingiausia, kai matai nuleistas rankas. 62

atlieka darbus su metalu; bet kuris kitas darbuotojas, kuris bent prisiliečia prie jo, visiškai atsako už savo darbą. Kiekvienas suvirintojas, virindamas net ir menkiausią tokio gaminio siūlelę, įspaudžia savo asmeninę žymą – jis asmeniškai atsako už tai, kaip suvirino. Kontrolieriai atsako už išvadas, kurias pateikia dėl suvirinimo darbų. Asmeninė atsakomybė, statant tokius objektus, yra neišvengiama. Atliekant ypatingo pavojingumo darbus, asmeninė atsakomybė eina iš apačios į viršų. Būdamas atsakomybių piramidės viršuje, turiu pasitikėti kiekviena jos pakopa, bet jokių nuolaidų, jokių išimčių, kai kalba eina apie profesionalumą ir atsakingumą, apie standartus, kurie nuo privalomų gali nukrypti nebent žemės drebėjimo metu, karo atveju. Kai vienu metu bendrovės specialistai darbuojasi pasklidę po 100 ar 120 objektų, nėra kito varianto, kaip tik pasitikėjimas.

Rizika. Nesėkmės minusą verčiame pliusu Klaidos ir rizika suklysti yra neišvengiami, tačiau ne tas pats, kas jas padarys, kokio lygio vadovas. Mes esame priversti pasitikėti savo vadovais, nes visko sukontroliuoti, žinoti darbų specifiką tiesiog neįmanoma. Tačiau man svarbu suvokti, kaip vieno ar kito vadovo veiksmai gali lemti visos bendrovės situaciją, kokių nuostolių ar naudos gali atnešti jo darbas, bandymas, eksperimentas. Pirmojo lygio vadovo veiksmais padarytos klaidos gali kainuoti brangiausiai, pasirašyta netinkama sutartis gali lemti didžiulius nuostolius. Bendrovės filialams esame delegavę daug atsakomybių, todėl vadovauti jiems gali tik toks žmogus, kuriuo mes galime maksimaliai pasitikėti. Buvo laikas, kai valdymas, atsakomybės buvo itin stipriai centralizuotos, bet tokia sistema buvo neefektyvi: per imli laikui, abejotina nauda. Daugiau atsakomybių suteikus mūsų bendrovės firmoms, situacija pasikeitė, darbas ir valdymas tapo efektyvesni. Tokią įmonės valdymo sistemą perėmėme iš vienos švedų kompanijos, su kuria teko dirbti. Visiems sakiau, sakau ir sakysiu – nebijokime rizikuoti. Naują planą ar iniciatyvą aptariame valdyboje, – stengdamiesi pasiūlymo neužgožti, bet ir neleisdami per toli nuklysti nuo kelio, kuriuo einame, – tačiau atsakomybę

Ne visada iniciatyvos pasiteisina. Tačiau nesėkmės minusą verčiame pliusu: analizuojame, aiškinamės, taip visi įgydami itin brangios patirties, kuri kitą iniciatyvą paverčia bendrovės sėkme. 63

III

SKYRIUS

VADYBA

SKYRIUS

III

VADYBA

paliekame pačiam iniciatoriui. Ne visada iniciatyvos pasiteisina. Tačiau nesėkmės minusą verčiame pliusu: analizuojame, aiškinamės, taip visi įgydami itin brangios patirties, kuri kitą iniciatyvą paverčia bendrovės sėkme.

Krizės • Kaip pasirengti krizei Kodėl įmonėse susidaro krizinės situacijos? Viena iš priežasčių – požiūris. Į bet kurią sudėtingesnę situaciją galima pažvelgti isteriškai, vertinti kaip krizę, – tokiu atveju krizė neišvengiama, dar daugiau – krizės ištiks viena po kitos. Tad į kiekvieną sudėtingesnę situaciją reikia žvelgti protingai, šaltu protu, išskaidant ją į sudėtines dalis. Paprastai krizės neištinka staiga – jos bręsta palengva. Kaip tik dėl to joms galima pasirengti arba net užbėgti už akių. Viena iš svarbiausių prevencinių priemonių – prognozavimas, įvairių situacijų, – ypač nepalankių, neigiamų, – modeliavimas. Kaip pavyzdžiui, nepalanki verslo aplinka, nepalanki situacija konkrečiam verslui, nepalanki verslui bankų politika, galimos problemos dėl darbo jėgos trūkumo. Įvardintos grėsmės padeda pasirengti joms ir jas atremti, priešingu atveju, krizinė situacija neišvengiama, nes rinka nuolat kinta, pateikdama vis naujų iššūkių. Tokia prevencija kiekvienam vadovui turi būti kasdienybė. Viena yra vidinės bendrovės krizės ir visai kas kita – išorinės, pasaulinės krizės. Imkim 2008 metų krizę. Neseniai atsiverčiau mūsų bendrovės valdybos 2007 metų protokolus – mes jau užčiuopėme, įvardinome galimas grėsmes, kurios 2008 metais tapo realios, užgriuvo visa jėga, bet joms buvome pasirengę. 2008 metų krizė smogė ne vienai įmonei, ne viena buvo priverta paskelbti bankrotą. Mes taip pat nukentėjom – beviltiškos skolos išaugo iki 12 milijonų litų, tai yra nemaži pinigai. Jeigu laiku nebūtume ėmęsi priemonių, pasekmes greičiausiai jaustume iki šiol. Skolos liko, tačiau jos nesutrikdė įmonės veiklos, nepadarė didesnės įtakos darbuotojų interesams, nesmogė mūsų įmonės įvaizdžiui. Tačiau valdybos nariams ir vadovams buvo sumažinti atlyginimai – iki šiol negrįžtame prie buvusių, nes sutarėme, kad ir dabartiniai nėra tokie maži, kad neišgyventume. Žmonės dėl to iš darbo nepasitraukė. Kriziniu laikotarpiu pristigo darbo, užsakymų, o darbuotojų turėjome apie 750–780. Galima buvo drastiškai sumažinti darbuotojų skaičių, negalvojant apie tai, Kad krizė neištiktų kad jie turi išlaikyti šeimas. Sumoki kelis staiga, jai reikia milijonus išeinantiems, perpus sumažini atlyginimus liekantiems ir lauki geresnių rengtis iš anksto ir laikų su 100 ar 200 darbuotojų. Tačiau mes kiekvieną dieną. 64

sutarėme išlaikyti darbuotojus, išlaikyti turimą potencialą, nes krizės ateina ir praeina. Atlyginimus sumažinti teko, bet ne perpus, apie ištikusią sudėtingą situaciją per krizę kalbėjomės su žmonėmis, ir tai suveikė. Kai prasideda kalbos apie krizę, būtina įvertinti, kiek jos turi realaus pagrindo. Kad krizė neištiktų staiga, jai reikia rengtis iš anksto ir kiekvieną dieną. Tai yra nelyg klausimynas su daugybe klausimų, į kuriuos turi turėti atsakymus. Tai ir medžiagų resursai, ir įsipareigojimai bankams – kompleksas priemonių. Krizė yra savotiškas bangavimas, kai keičiasi taisyklės, tad būtina aktyviau pakrutinti savo smegenų pusrutulius. Yra įmonių, kurios per krizes diversifikuoja savo veiklas, išsigrynina jas arba imasi naujų. Mes kuo geriausiai galime imtis namų renovavimo, perkvalifikuoti savo darbuotojus, bet ar to reikia? Mūsų stiprioji pusė yra sudėtingi įrengimai, įrenginių surinkimas, sumontavimas, suderinimas, metalo konstrukcijų gamyba. Didelei įmonei persiorientuoti reikia kur kas daugiau laiko, negu mažai ar vidutinei. Kita vertus, ar tai atsipirktų ekonomiškai, ar tai būtų teisinga strategija – klausimas. Ir mes pasirinkome išlaukti, nors darbų apimtys kelerius metus krito drastiškai. Kaip parodė tolesni įvykiai, sprendimas buvo teisingas: mes nepraradome aukštos kvalifikacijos darbuotojų. Dar daugiau – dabar darbo atsirado tiek, kad šimtą kvalifikuotų specialistų teko atsivežti iš trečiųjų šalių. Beje, jau prieš kelerius metus prognozavome, kad galime pritrūkti darbuotojų, ir ėmėmės sprendimų: prieš dvejus metus pradėjome derybas su ukrainiečiais ir baltarusiais, ėmėmės priemonių darbuotojų atvykimą ir išvykimą paprastesniu būdu įteisinti valstybės lygiu. Buvo neramu, kad atvykusius specialistus teks mokyti dirbti su šiuolaikine modernia įranga, tačiau pasirodė, kad specialistai „atliko namų darbus“ – laukdami išvykimo į Lietuvą, mokėsi specialiuose kursuose. Kontrolės rezultatai leidžia atsikvėpti – atvykusieji specialistai dirba gerai. Taigi grėsmių prognozavimas ir pasirengimas spręsti suteikė pranašumą rinkoje ir leido išvengti didesnių problemų.

• Kada gresia nuskęsti tamsoje Laikotarpiu nuo 2008 iki 2013 metų mūsų bendrovė tikrai buvo duobėje: pajamos sumažėjo net iki 20–30 procentų, krito ir visi kiti rodikliai. Bet žmonės neišėjo, vadinasi, jie tikėjo perspektyva, tikėjo, kad bendrovė eina teisinga kryptimi. Kita vertus, didesnei įmonei įveikti krizes paprasčiau negu mažai įmonei, nes didieji turi finansinių ir materialinių resursų.

Jeigu paskleisi žinią, kad, atidaręs duris į ateitį, matai tik tamsą, tai toje tamsoje ir nuskęsi. 65

III

SKYRIUS

VADYBA

SKYRIUS

III

VADYBA

Jeigu paskleisi žinią, kad, atidaręs duris į ateitį, matai tik tamsą, tai toje tamsoje ir nuskęsi. Kad ir koks sunkus buvo laikas, mes sykiu su valdyba ir kitais įmonės vadovais brėžėme perspektyvas, kūrėme šviesią ateitį. Tai buvo ne lozungai, ne tik žodžiai: mes ieškojome užsakymų, darbų, suvokdami, kad už mūsų stovi šeimos, tad iš tiesų efektyvių sprendimų laukia jau ne keli šimtai darbuotojų, o keli tūkstančiai žmonių. Atsakomybė neleido nuleisti rankų, tad mes savo laivą išvedėme į ramius vandenis, pradėjome žengti aukštyn. Skaičiuojame, kad norint atlikti 2018 metų užsakymus, reikės nebe kelių šimtų darbuotojų, o gali tekti grįžti prie 1200–1300 darbuotojų, nes turime pasiūlymų darbuotis užsienyje, įgyvendinant energetikos projektus. Vienas iš sudėtingiausių dalykų šiuo metu yra įtikinti užsakovus šiek tiek lukterėti, kad užsakymus galėtume tolygiai išdėlioti laike. Tikėjome ir veikėme patys, įtikinome darbuotojus, todėl vidinės krizės išvengėme arba ją įveikėme. Įmonės stebi savo veiklos pokyčius, vertina tendencijas, modeliuoja įvairias situacijas ir joms rengiasi. Analogiškai turėtų ir turėjo prieš krizę elgtis ir bankai. Jų rankose – finansiniai srautai, jie mato tendencijas, jiems dirba ekspertų komandos, jie privalėjo pastebėti besiformuojančius burbulus ir įspėti dėl pasekmių bei imtis prevencinių priemonių. Bankai to nenumatė arba dėl kokių nors priežasčių apie tai nekalbėjo – nukentėjo žmonės, verslas. Apie 15 ar 20 procentų Lietuvos statybininkų asociacijos įmonių buvo priverstos paskelbti bankrotus.

• Krizės reikalingos bendrovių ir rinkos „sveikatai“ Viena iš pastarojo meto sudėtingesnių situacijų buvo ištikusi mūsų bendrovę, kai dirbome „Būtingės naftoje“, kur montavome 53 tūkstančių kubinių metrų talpą. Dėl nenumatytų, bet būtinų darbų pradėjome atsilikti nuo darbų grafiko. Kai atsilikimas pasiekė pusantro mėnesio, mūsų užsakovai sunerimo. Mus galėjo ištikti krizė, jeigu tik būtume pasidavę panikai. Tačiau ėmėmės veiksmų: išsiaiškinome, kodėl taip nutiko, ką reikia daryti situacijai pakeisti, kokių ir kiek specialistų būtina pritraukti į objektą, kokios reikia įrangos. Taip krizinė situacija tapo klausimais, į kuriuos suradome atsakymus ir išsprendėme kilusią problemą. Kai žinai, kur nesueina galai, balansas, – sprendimas visada bus. Taigi, užuot kėlę paniką, triukšmavę, reiškę pretenzijas, mes skyrėme laiko apmąstymams

Kai žinai, kur nesueina galai, balansas, – sprendimas visada bus. 66

Verslas savyje slepia daugelį galimybių, kurių normaliomis sąlygomis, kasdienybėje gali ir nepastebėti. ir tada pradėjome veikti – ramiai, tvarkingai, nepaisydami darbo valandų ar poilsio dienų. Nežiūrint didelės įtampos ir nepaprastos darbų spartos, darbai įvykdyti kokybiškai: atlikus patikras, pasirodė, kad 99,99 procento metalo siūlių atitinka parametrus. Taigi, kalbant apie krizes, svarbiausia yra vadovo ar vadovų nuostatos – ne drebėti, ne paskelbti kaltųjų paiešką, o ramiai ieškoti būdų problemai išspręsti. Pasidavimas, iškeltos rankos veda prie restruktūrizavimo, kuris paprastai baigiasi bankrotu. Kiekviena krizė turi ir teigiamų pusių, nes išryškina stipriausias ir silpniausias įmonių puses, o šokas priverčia išeiti iš komforto zonos ir ieškoti nestandartinių sprendimų, kurie ir per krizes, ir joms pasibaigus suteikia naujų postūmių. Verslas savyje slepia daugelį galimybių, kurių normaliomis sąlygomis, kasdienybėje gali ir nepastebėti. Krizė gali būti labai žiaurus, bet labai reikalingas išbandymas įmonėms, apvalantis sektorių, kai atsisijoja silpnos, negebančios prisitaikyti, surasti efektyvių sprendimų įmonės. Gal ir žiauru, bet verslas – ne silpniesiems, verslas nėra komfortiškas būvis aiškiomis ir nekintančiomis sąlygomis. Terminą „bendrovės krizė“ vartoju itin retai, man tai yra klausimai, į kuriuos reikia rasti atsakymus, pagaliau – gali būti problemos, kurioms įveikti reikia gerų sprendimų. Tokia nuostata padeda įveikti sunkumus ir „išeiti sausam iš balos“. Negalima paneigti fakto, kad buvo verslo žmonių, kurie, prisidengę krize, sukėlė tyčinius bankrotus, o netrukus įkūrė įmones kitais pavadinimais. Lietuva yra per maža nuslėpti tikruosius kėslus, tad tokių verslininkų istorijos seka paskui juos skleisdamos nekokį kvapą – negalima išduoti partnerius ir nesulaukti pasekmių. Verslo esmė yra generuoti pelną, bet ne tvarkytis vadovaujantis principu, kad tikslas pateisina visas priemones. Ten, kur yra dideli pinigai, draugystė baigiasi, bet yra padorumas, partnerių garbės žodis, kurio laikymasis arba Gal ir žiauru, bet verslas – ne silpniesiems, nesilaikymas turi pasekmių. Ir šiuo atveju nepasakysi, kad „tik sykį“, „tik verslas nėra komfortiškas vos vos“, nes visi gerai žino: paslysi būvis aiškiomis ir viena koja, tai netrukus paslysi ir nekintančiomis sąlygomis. antra, į purvą įkiši ir rankas, ir nosį. 67

III

SKYRIUS

VADYBA

SKYRIUS

III

VADYBA

Krizė yra baisi, bet ji nenuskandina. Priešingai, ji išryškina gabiausius ir įžvalgiausius vadovus. Įmonės suvaldymas kriziniu periodu yra menas, kuris įvaldomas ne per dieną – didžia dalimi lemia patirtis. Kalbant apie pelną bet kokiomis priemonėmis, reikia kalbėti ir apie darbuotojų saugumą arba nesaugumą, kai į statybas einama kaip į karą. Mirtys, sužalojimai leidžia įtarti, kad taupoma darbų saugos sąskaita. Bet negalima nematyti ir vokelių – vieni siūlo ir duoda, o kiti sutinka ir ima. Tokia juoda, nešvari ir pavojinga sąjunga. Iš to – nešvarūs viešieji pirkimai, kai po mažiausia kaina pasislepia juodi pinigai ir grėsmės darbuotojams. Jeigu mes pralaimime 80 procentų konkursų, tai rodo, kad mano paminėti atvejai tapo įprasta praktika. Ir jie smogia per pasitikėjimą partneriais, kai dienos švieson ištraukiama viena bendrovė, su kuria sykiu dirbai ar dirbi, antra, trečia. Mums reikia patikimų parnerių, nes mūsų darbai pavojingi, jiems taikomi griežti standartai, pagaliau – užsakovams ne tas pats, kokios reputacijos bendrovės yra tavo subrangovai. Nė viena krizė neįveikia stabilaus kolektyvo, kuris rengiasi iššūkiams ir todėl žino, ką daryti. Krizė yra baisi, bet ji nenuskandina. Priešingai, ji išryškina gabiausius ir įžvalgiausius vadovus. Įmonės suvaldymas kriziniu periodu yra menas, kuris įvaldomas ne per dieną – didžia dalimi lemia patirtis.

Kad ir po mažiau, bet visiems Gyvenimas taip susiklostė, kad visą laiką buvau tarp tų, kurie gali padėti. Buvau respublikinio „Pramontažo“ tresto, kuriame dirbo per du tūkstančius žmonių, valdytojo pavaduotoju ekonomikai. Struktūra buvo didelė, padaliniai – Kaune, Panevėžyje, Alytuje, Šiauliuose, Klaipėdoje. Mano pareigos buvo ir yra susijusios su daugelio žmonių likimais, organizacijos – mūsų ir kitų padalinių – klestėjimu. Galėjau demonstruoti simpatijas ir antipatijas, vienas mano parašas – ir be premijų ar paskatinimų galėjo likti bet kuris kolektyvas. Bet suvokiau, kad taip elgtis negaliu, nes padaręs skriaudą kitiems, neturėsiu ramybės ir pats. Stengiausi elgtis taip: kad gal mažiau, bet visi padaliniai jaustų naudą, jaustų, kad ne veltui dirba. Su žmonėmis visada stengiuosi elgtis taip, kaip jie nusipelnė, kiek jie verti – stengiuosi būti sąžiningas, nes išskyrimai, atskyrimai kelia įtampų, žmonės ima nesutarti. Manau, aplinka tai pamatė ir įvertino, nes į postus, kuriuos užėmiau ir tada, ir dabar, nesėkmingai pretendavo ne vienas. 68

Kolegos mane pasveikino 70-mečio proga

Ne visada man per petį plojo ir ne kasdien gyrė – buvo visko. Tačiau kerštas, antipatijos demonstravimas – ne mano savybės. Jaučiau ir simpatijas, ir antipatijas, bet niekada – nei gyvenime, nei tarnyboje – to neparodžiau, nedemonstravau. Likau švarus, ir tuo džiaugiuosi. Nė viena bendrovė neišgyvens, jeigu jos vadovas nebus sąžiningas, etiškas.

Taikūs sprendimai Peržengęs 50 metų slenkstį, pats save ne visada pažįstu. Anksčiau ir riebų žodį pasakydavau, ir pakeiksnodavau, o dabar įvyko kažkoks lūžis – tapau taikus. Laikausi nuostatos, kad didžiausias diplomatų ir verslo žmonių priešas yra liežuvis. Sulaikai liežuvį, neišlendi ten, kur nereikia, ir, praėjus kuriam laikui, suvoki – kaip gerai, kad patylėjai, nes gyvenimas išsirutuliojo kitais keliais.

Laikausi nuostatos, kad didžiausias diplomatų ir verslo žmonių priešas yra liežuvis. 69

III

SKYRIUS

VADYBA

SKYRIUS

III

VADYBA

Su buvusiais „Montuotojo“ („Pramontažo“) darbuotojais, apie 1998

O galėjai pažeminti pašnekovą, darbo partnerį, kitą žmogų. Bet kartais ir prašauni pro šalį. Ir tada išgyveni, kad netinkamai pasielgei, kad nereikėjo to sakyti. Dabar į visa ramiai žiūriu. Kažkaip gyvenimas suniveliuoja – ar keiksnosi, ar kumščiais daužysi, tą minutę nieko nepakeisi. O vėliau, palengva darydamas įtaką, išlygini visa be didelių nervų, pykčių, džiaugiesi pats savimi, jauti malonumą. Pasakęs ką ne taip, pats graužiesi, o susilaikęs, veikdamas palengva, pasieksi to paties taikiai. Garą galiu nuleisti, o kaip jaustis kitam? Žinodamas mano rangą, tam tikrose situacijose gali žmogui įdėti kietesnį akmenį, negu pats jausi. Sprendimų yra įvairių, reikia surasti tinkamiausią. Tai yra menas, kaip perduoti tai, ko nori, ir apeiti aštrius kampus. Lengviausia – kumštis į stalą. Bet kaip jausiesi vėliau pats, kiek nuoskaudos jaus žmogus, kuriam tai padarysi. Geriau kampus apeiti, gludinti juos palengva, aplink ir taip daug pagiežos, pykčio, žmonės įsitempę, nepatenkinti. Kodėl mūsų aplinkoje mažai besišypsančių žmonių? Man niekada nekyla abejonių, kad meilė ir pagarba žmogui yra svarbiau negu vadybos, kad ir pačios tobuliausios, taisyklių laikymasis. Bendrovėje „Montuotojas“ nėra vienvaldystės – sprendžia valdyba. Mano balsas yra lemiamas, bet per 25 metus nebuvo tokių kardinalių nuomonių skirtumų, kad reikėtų imtis drastiško sprendimo. Mes tiek vieni kitus

Man niekada nekyla abejonių, kad meilė ir pagarba žmogui yra svarbiau negu vadybos, kad ir pačios tobuliausios, taisyklių laikymasis. 70

Perduoti tai, ko nori, ir apeiti aštrius kampus – yra menas. Lengviausia – kumštis į stalą. Bet ir kitą įskaudinsi, o vėliau ir pats blogai pasijusi. valdyboje pažįstame, kad vienasmenių sprendimų neprireikia. Jeigu vis tik nepavyksta rasti bendro sutarimo, šiek tiek atsitraukiame ir palaukiame. Užtenka savaitės, ir situacija atrodo kitokia, surandame visiems priimtiną sprendimą. Galėčiau nulemti sprendimą „čia ir dabar“, bet to nesiimu, nors tai ir prieštarauja tradiciškai suvokiamam vadovavimui, kad sprendimus reikia priimti operatyviai. Mes tai darome tuomet, kai to būtinai reikia, o kardinaliems sprendimams leidžiame susigulėti – nevalia verstis per galvą: pasvarstykim, pamąstykim, tada spręskime. Mes esame bendraminčiai, sykiu esame ne vieną dešimtmetį, per dieną kalbame ne po vieną kartą, tad labai gerai pajunti įtemptą stygą. Ir kaip palengvėja, kai surandame sprendimą, išeitį, dėl kurios visi sutariame. Dabar įmonėje bręsta esminiai valdymo struktūros pakeitimai. Laukia bemiegės naktys, bet tai – ne šios dienos sprendimai. Nors ir per ilgai tęsti negalima. Sprendimus „čia ir dabar“ priimu tuomet, kai nėra su kuo pasitarti, o spręsti reikia greitai. Jei galima laukti, kai reikia gauti papildomos informacijos, palaukti būtina. Tik žinojau – jei pasirašiau dokumentą, pasakiau žodį, taip ir bus. Ir išvengėme sunkių pasekmių. Kaip bus, taip bus – jei reikės atsakyti, imsiuosi atsakomybės. Tai gerai žinojau. Ir nebijojau. Rizika nebus pateisinama tuomet, kai rizikuosi dėl asmeninės naudos. O jeigu, priimdamas rizikingą sprendimą, mūru stoju už tuos, kurie yra man už nugaros, niekada nebūsiu pasmerktas – tai žinojau.

Kaip dirbti „nieko nedirbant“ Atsakomybių išdalinimas padeda man užsitikrinti tvirtą užnugarį, kad mes su valdyba galėtume kurti pamatus tam, kas bus po metų, penkerių. Darbus kitiems metams mes planuojame jau gegužę. Jei gyvensiu šia diena, bendrovė buksuos. Mąstyti jau reikia ir apie laiką, kai nebeliks Europos Sąjungos paramos. Man šiandien rūpi, ar mes sugebėsime išlaikyti kolektyvą,

Skirtingai nuo vadybininko, kuriam rūpi ketvirčiai, vadovas yra atsakingas už kur kas tolimesnį laiką, už ateitį. 71

III

SKYRIUS

VADYBA

SKYRIUS

III

VADYBA

potencialą. Atlikdami darbus specifiniuose objektuose, esame priversti įsigyti ir specialios technikos, įrangos. O kaip tą įrangą „įdarbinti“ vėliau, ką su ja daryti, jeigu tokių darbų vargu ar dar bus Lietuvoje? Kaip įdarbinti aukštos kvalifikacijos darbuotojus? Mes veikiame pramoninės statybos srityje, imtis šio sektoriaus prognozių – sudėtinga, tenka pasikliauti ilgamečiais stebėjimais, įvertinti Lietuvos ir užsienio rinkų tendencijas, bet neatmetame ir intuicijos. 20–30 procentų darbų, dirbant su didelėmis Lietuvos pramonės kompanijomis, galima numatyti. Dar panašiai tiek darbų galima planuoti dėl šalies šilumos ūkio renovacijos, naujų tendencijų. Bet lieka dar apie 50 proc. darbų, kuriuos reikia susirasti. Paprastai dairomės tarptautinių konkursų. Tai yra įdomi kūrybinė veikla. Didelę nežinomybę supaprastini iki kelių žinomų, aiškiai nutuokiamų segmentų, ir veiki. Taigi lemia ir intuicija, ir patirtis, ir tiksli laiko pajauta, kurią kuria kasdienis bendravimas su institucijomis, aplinka. Kalbant apie einamuosius metų darbus, man svarbūs tik kokybės klausimai, terminų laikymasis, meldžiu Dievą, kad nebūtų nelaimingų atsitikimų. Darbų prasme – man šie metai nebeįdomūs, traukinys eina. Skirtingai nuo vadybininko, kuriam rūpi ketvirčiai, vadovas yra atsakingas už kur kas tolimesnį laiką, už ateitį. Skaičiau apie didelę verslo įmonę, kurios vadovas pastebėjo, kad vienas iš jo pavaduotojų „nieko nedirba“, tik vaikšto, žvelgia pro langą, stoviniuoja. Vadovas neištvėrė, pasikvietė pavaduotoją ir pagrasino atleisti. Šis paprašė vienos dienos apibendrinti „nieko nedarymo“ laiką. Sutartu laiku pavaduotojas atnešė dviejų metų stebėjimų išvadas – tai buvo revoliuciniai sprendimai. Pavaduotojas, kurį vadovas norėjo atleisti, buvo paaukštintas. Prognozuoti ir kaupti galvoje – būtina, kitaip, kaip ir sakiau, bendrovė pradės buksuoti.

Kaip valdyti įmonę Savo valdymo stilių kūriau jungdamas du dėmenis: savo paties patirtį, kuri paprastai formuojasi klaidų ir bandymų keliu, bei ieškodamas to, kas jau surasta kitų. Teko skaityti daug literatūros įmonių valdymo tema, knygų, parašytų pasaulyje žinomų autorių. Man buvo svarbu suformuluoti bent keletą krypčių, kurios būtinos kuriant efektyviai veikiantį kolektyvą; buvo svarbu sukurti aplinką, kurioje išryškėtų kūrybiški darbuotojai; man buvo svarbu turėti planą, kuris padėtų suformuluoti ilgesnio ar trumpesnio periodo veiklos strategiją. Tiesos ir siekiai paprasti, bet ne taip paprasta tai paversti tikrove. Juolab, „kad dabartiniu metu yra labai išsiplėtęs suinteresuotų asmenų ratas, nes tikėtini 72

RESTOS parodoje

pokyčiai, pažangios technologijos, globalizacija, svyravimai, apie kuriuos prieš dešimtmetį niekas nebūtų nė pagalvojęs, ir ypač greitis“, yra pastebėjęs Warren Bennis, vienas iš autoritetingiausių pasaulio vadybos specialistų iš Rytų Karolinos universiteto ( JAV). Vien pažangios technologijos diegimas į valdymo procesą, ypač tarp vyresniosios kartos specialistų, kai kada įneša korekcijų ir iš dalies stabdo to proceso įprasminimą valdant gamybą. Tai yra ir vyresniosios bei jaunosios specialistų kartų konfliktas, nes jaunieji greičiau įsisavina ir priima naujas technologijas. Suburti stiprią komandą – viena iš svarbiausių užduočių, tenkančių vadovui. Apsispręsdamas dėl darbuotojų, dėl žmonių, kurie dirbs mano komandoje ir bus mano pagalbininkai, pirmiausia vertinu jų įgūdžius ir gebėjimus, jų ateities vizijas, gebėjimą dirbti be nuolatinės priežiūros ir kontrolės. Kadangi vadovui tenka atsakomybė už komandos rezultatus, jis turi imtis asmeninės atsakomybės už kolegų įgūdžių ir gebėjimų ugdymą. Siekiant gerų rezultatų, siekiant juos išlaikyti ir tobulinti, būtina užtikrinti, kad valdymo personalas, projektų vadovai bei dauguma darbuotojų daugiausiai

Kas yra valdymas? Tai didžiulis spektras klausimų, kurių sprendimas gali padėti kurti arba efektyviai veikiančią, arba problemų kamuojamą įmonę. 73

III

SKYRIUS

VADYBA

SKYRIUS

III

VADYBA

dėmesio skirtų gebėjimams greitai reaguoti į kasdienius rinkos iššūkius ugdyti. Ne mažiau svarbu sugebėti suvokti, kas yra skubu, svarbu ir efektyvu. Ir tam reikia laiko, nes tai yra procesas. Kalbant apie įmonės vadovą ir jo pasirinktą valdymo stilių, mano nuomone, labai svarbu aiškiai nubrėžti, kad įmonės veiklos perspektyvos, įmonės prestižas, veikla ir sėkmė negali tapti asmenine vadovo nauda – jis turi nepamiršti didelio akcininkų būrio – šiuo metu, tai yra 2016 metų liepą, bendrovės akcijos priklauso 365 asmenims. Gyvenimas anksčiau ar vėliau visa sudėlioja į savo vietas, tad toks įmonės ekonominės naudos ir asmeninės vadovo naudos sutapatinimas dažniausiai baigiasi didelėmis asmeninėmis vadovo problemomis. Kas yra valdymas? Tai didžiulis spektras klausimų, kurių sprendimas gali padėti kurti arba efektyviai veikiančią, arba problemų kamuojamą įmonę.

Dubleriu būti? Nesutinku Laikas prieš praėjusių metų, tai yra 2016 metų, bendrovės rinkimų susirinkimą man buvo didelių apmąstymų laikas. Mums, visiems valdybos nariams, reikėjo spręsti dėl valdybos pirmininko ir generalinio direktoriaus rinkimų. Nors sveikata stipri, bet man tuomet jau buvo 77-eri, o darbų nemažėja, jie tampa sudėtingesni, rinka kelia vis daugiau naujų iššūkių. Tad nenustebau išgirdęs abejonių, ar aš turėčiau dar likti aukščiausiuose bendrovės postuose, nors man į akis to niekas nepasakė. Tai nebuvo pats maloniausias laikas. Gaunu pensiją, mano pragyvenimas užtikrintas, tad pokyčiai, žvelgiant grynai iš materialinės pusės, manęs negąsdino. Verstis per galvą, siekiant likti poste, nemačiau reikalo. Bendrovėje veikia rinkimų sistema, pagal kurią Stebėtojų taryba renka bendrovės valdybą, o valdyba renka valdybos pirmininką, kuris yra ir generalinis direktorius. Bendrovėje pradėta kalbėti apie struktūrinius pokyčius, įvedant prezidento pareigybę. Kokios jo funkcijos? Formaliai – jis turėtų dirbti sykiu su generaliniu direktoriumi, iš dalies dubliuodamas veiklą. Iš kitos pusės – tai būtų lyg ir garbės pareigybės, įvertinant žmogaus indėlį į bendrovės veiklą. Prezidentui būtų skirtas tas pats atlyginimas, darbo kabinetas, automobilis. Bet čia jau ambicijų reikalas – dublerio reikia skrendant į kosmosą, bet ne vadovaujant bendrovei. Jeigu valdyba ir Stebėtojų taryba būtų man pasiūliusi tapti prezidentu, šitame poste nebūčiau pasilikęs nė vienos dienos – tai jau ambicijų reikalas: man nereikia nei paguodos, nei gailesčio, taip tuomet vertinau garbės prezidento pareigas. Diskusija valdyboje buvo labai trumpa – nutarėme likti prie senosios valdymo struktūros, aš buvau perrinktas valdybos pirmininku. Tai, žinoma, 74

Su Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentu Bronislovu Lubiu apdovanojimų renginyje

sušildė, bet nepamirštu savo amžiaus ir kartais pagalvoju, kad pačiam reikėjo būti ryžtingesniam – gyvenimą reikia keisti, nes tai yra neišvengiama. Man pasitikėjimą parodė ir Stebėtojų taryba, ir valdyba – ir tai įpila „žibalo“, kai norisi degti, kuo daugiau nuveikti, kai nuvejamos visos asmeninės dvejonės.

Formuojamas vadovų rezervas Tačiau anksčiau ar vėliau reikės palikti pareigas, kabinetą ir perduoti vadovavimą. Mūsų įmonėje tas laikas jau artėja. Svarstomos įvairios versijos: ir samdyti profesionalius valdymo specialistus iš šalies, ir išsiugdyti naujus vadovus iš akcininkų. Mano nuomonė yra vienareikšmiška – norint užtikrinti efektyvų tokio sudėtingo ūkinio mechanizmo, koks yra akcinė bendrovė „Montuotojas“, vadovavimą, geriausia būtų vadovavimą perduoti tiems specialistams, kurie jau nebe vienerius metus yra šalia mūsų, kurie išmano teisę, ekonomiką, mąsto progresyviai, moka kelias užsienio kalbas. Dabartiniame pasaulyje nebeužtenka mokėti vykdomų darbų technologijas, išmanyti montavimą ir suvirininkystę. Tai būtų per siauras žvilgsnis, tai pakenktų progresyviam ir sėkmingam bendrovės 75

III

SKYRIUS

VADYBA

SKYRIUS

III

VADYBA

vystymui perspektyvoje, nes laisvoji rinka reikalauja kur kas platesnių vadovo kompetencijų. Vadovų pasitraukimas neturėtų pakenkti bendrovės klestėjimui, spartesniam ėjimui į priekį, kūrybiškumui. Mes ruošiame bendrovės firmų vadovų rezervą ir nenorime atsisakyti rinkimų. Neretai su nerimu pagalvoju, ar darbų krūvis, tempas, sudėtingumas neišgąsdins tų, kurie ateis ir pakeis mus. Kaip perdavimą padaryti efektyvų, kaip atsirinkti tuos, kurie būtų dori ir tvarkingi, kad asmeninių poreikių nepainiotų su bendrovės, kad darbas būtų ne prievarta, o laimė, kad norėtų, veržtųsi dirbti? Mes rengiamės valdymą perduoti, ruošiame vadovų rezervą – tačiau nė vieno iš galimų vadovų neįvardiname, gal tik užuominomis kada prasitariame, stengiamės būti atsargūs, nes nenorime suteikti per didelių, per greitų vilčių. Pas mus jau ne vieną penkmetį, ne vieną dešimtmetį dirba nemažai jaunų ir perspektyvių žmonių, kurie pribrendo karjeros pokyčiams, kurie yra 35–45 metų, tai yra pats darbingiausias, pats kūrybiškiausias amžius. Kai kuriose įmonėse generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas yra skirtingi žmonės, pareigybės nesutapatinamos. Mums pasiteisino šių pareigų sutapatinimas, nes akcijų turėtojas, vadovaudamas įmonei bei valdybai, daro visa, kad įmonė dirbtų pelningai. Šiuo metu pagrindinis akcijų paketas priklauso valdybos nariams, todėl pasitraukdami ir užleisdami vietą naujiems vadovams, norime pakeisti struktūrą taip, kad akcininkai nepatirtų nuostolių dėl netikusių sprendimų, kad būtų galima greičiau reaguoti. Mūsų sukurta valdymo struktūra buvo tinkama iki tam tikro laiko, o dabar pajutome, kad ji tapo gremėzdiška, tad svarstome įvairius variantus: galvojame sujungti bendrovės firmas, gamybines bazes, likviduoti perteklinį turtą, kuris neefektyviai naudojamas. Pokyčiai neišvengiamai paveiks ir darbuotojus, nes šiuolaikinės technologijos leidžia apjungti skyrius, tad teks atsisakyti dalies jų. „Bombos nesprogdinsime“, tam reikia pasirengti, nes tai ir darbuotojų nuoskaudos, ir išeitinės išmokos, ir daugelis dalykų. Per dvejus metus, pagal mūsų sukurtą viziją, „Montuotojo“ struktūra keisis kardinaliai, tačiau tai darysime palaipsniui, pabūdami, pasitardami, pasikalbėdami, nebadydami pirštais į nepadarytus ar blogai daromus darbus – atleisti žmogų reikia taip, kad jis neprarastų orumo.

Su Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentu A. Šeštakausku, vykdomuoju asociacijos direktoriumi ir Jonu Tamulioniu, Statybos ministerijos Ekonomikos departamento direktoriumi

Su Helmutu Valiauga, kuris pradėjo užmegzti ryšius su vokiečiais dėl „Būtingės naftos“ statybų pradžios.

Kinija, Honkongas, 2006. Iš dešinės: J. Fedorovičius ir H. Navickas 77

III

SKYRIUS

VADYBA

SKYRIUS

MANO POZICIJA

IV skyrius

MANO POZICIJA Mano vadovaujama įmonė yra viena iš daugiausiai mokesčių sumokančių statybos sektoriaus įmonių, todėl turiu teisę pasakyti savo nuomonę apie valstybės pinigus. Kas nutiktų su verslu, jeigu jis būtų valdomas taip, kaip dabar valdoma valstybė? Kodėl sumušta, sutriuškinta, parklupdyta Vokietija vos per kelis dešimtmečius tapo Europos Sąjungos ekonominiu lokomotyvu? Jei mąstai, negali neklausti ir negali neieškoti atsakymų.

Pesimizmas. Lietuvos laivas plaukia žemyn

iena iš didžiausių mūsų visuomenės, valstybės problema – korupcija. Mes neįsivaizduojame, kaip iš bendrųjų, viešųjų reikalų galima neturėti asmeninės naudos. Esame žūstanti šalis. Kodėl? Žinome, girdime, kad tas vagia, anas vagia – ir nieko. Manau, kad daugelis problemų prasidėjo nuo to, kai nekilnojamasis turtas tapo kilnojamuoju. Turėjau žemės Dzūkijos glūdumoje, o gavau Tarandėje. Kodėl? Kas gebėjo, kas priėjo, tas ir gavo – prasidėjo korupcija, nebaudžiamumas, laikinieji administratoriai. Laimei, kad pasaulyje dar yra Rumunija, Bulgarija ir taboras – jie leidžia mums būti bent tretiems ar ketvirtiems nuo galo. Visos politinės partijos man vienodos ir vienodai nemėgstu jų, nes man politikai primena artistų trupę. Valstybėje pribrendo problemų, kurias reikia spręsti nedelsiant, kad kiekvienas Lietuvos pilietis pajustų vilties spindulį. Kas iš to, kad politikai džiaugiasi augančiu bendruoju vidaus produktu – BVP, jeigu nėra realaus žmogaus pragyvenimo lygio kilimo. 79

SKYRIUS

MANO POZICIJA

SKYRIUS

MANO POZICIJA

Lietuvos darbo biržos padėkos raštai didžiausiems statybos sektoriaus darbdaviams. Su Daliumi Gesevičiumi, PST generaliniu direktoriumi, ir Artūru Zaremba, „Akmenės cemento“ vadovu

Viešojoje erdvėje pastaruoju metu skaičiuojama: jeigu dabar vidutinė pensija siekia apie 40 procentų vidutinio atlyginimo, tai ateityje ji sieks tik 30 procentų. Tokia perspektyva rodo, kad mūsų laivavedžių vedamas laivas plaukia žemyn ir plauks, kol užplauks ant seklumos. Todėl nerimtai atrodo politikų kalbos, kad jie ieško būdų mažinti emigraciją, kad siekia pritraukti investicijų. Turint gerą idėją, reikia imti ir spręsti, reikia veikti išvien, o pas mus populiari politikų praktika – vieni – į dešinę, kiti – į kairę. Todėl bet kokios geros ir protingos idėjos yra pasmerktos dūlėti stalčiuose.

Kodėl sumušta valstybė tapo ES lydere Kol patys Seimo nariai ir visuomenė diskutuoja, kiek iš tiesų reikia Seimo narių, manau, daug svarbiau yra pasižiūrėti į Parlamento posėdžių salę. Kai reikia balsuoti dėl dokumentų, nėra kvorumo – kur tie 141? Jeigu jau valdantiesiems ir opozicijai nepavyksta susitarti viešai, tai tepasiieško vietos, iš kur nenutekės jokia informacija, ir išrinktieji galės susikoncentruoti į strateginius klausimus. Gal pagaliau bent taip turėtume mūsų mažos šalelės strategiją. Mūsų šalis maža, atsikėlęs ketvirtą ar penktą valandą ryto, tą pat dieną pervažiuoji visą šalį ir grįžti atgal. Deja, ir tokios valstybės mūsų 141 politikas, net ir turėdamas didelį būrį biurokratų, nesugeba valdyti, nesugeba sukurti oraus gyvenimo sąlygų savo piliečiams. 80

Mes, verslo žmonės, esame priversti tapti kone politikais, nenuleisti akių nuo tų, kurie kuria įstatymus, kurie kontroliuoja jų įgyvendinimą. Teko bendrauti su Vokietijos verslininkais. Jų pozicija visiškai kitokia: ministrai dirba savo darbą ir verslo žmonės žino, kad jie darbą atliks gerai; o verslas dirba savo darbą ir atiduoda valstybei, kas jai priklauso, neabejodamas, kad mokesčiai gali būti panaudoti netinkamai. Ir kas atsitiko – Vokietija, išgyvenusi Antrąjį pasaulinį karą, kuomet nuo žemės paviršiaus buvo šluote nušluoti miestai, kai sunaikinti atskiri pramonės sektoriai, ne tik tvirtai atsistojo ant kojų, bet ir tapo Europos Sąjungos ekonomikos lokomotyvu, lydere.

Pagaliau imkim ir ką nors padarykim Imkim Vilniaus senamiestį – kone trečdalis jo apleistas, sugriuvęs. Atiduokim jį verslui, ir netrukus bus tvarka. Baiminamasi verslo, kuris siekia, kad investicijos teiktų grąžą? Tetvarko valstybė. Imkim, pagaliau, ir ką nors padarykim. Vilniuj gyvenu nuo 1957 metų vasaros, tad jau 60 metų. Mano akyse gimė ir Žirmūnai, ir Pašilaičiai, ir visi kiti nauji rajonai, o didžiausias mūsų turtas, senamiestis, – kaip apgriuvęs, taip apgriuvęs. Sostinės Vilniaus gatvė nuolat pilna turistų, betgi mes nesugebame tų trijų šimtų metrų atkarpos sutvarkyti per du ar tris mėnesius, kad turistai kojų nesusilaužytų. Arba Pilies gatvė. Tėvai, stumiantys vaikų vežimėlius, turistai yra priversti sprukti į siauručius šaligatvius, kai gatve signalizuodamas pasileidžia, kaip tokius vadinu, koks nors „galgonas geležinėje dėžėje“. Tai smulkmenos, tai netvarka ir tai kartina mūsų gyvenimą. Ir ne aplinka, ne visuomenė kalta, kalti tie, kurie vairuoja mūsų šalies ekonomiką ir politiką.

40 eurų prieš „šešėlį“ Mūsų įmonė „Montuotojas“ dešimtimis milijonų sumoka mokesčių, o mus vis tikrina Mokesčių inspekcija, kitos kontroliuojančios institucijos ir randa, pavyzdžiui, 40 eurų nepriemoką. Mūsų mokesčių sistema smaugia tuos, kurie sąžiningai moka mokesčius. O visuotinai žinomas „šešėlis“ Gariūnuose, pasienyje, visuotinai kalbama apie tai, kad apie 20–25 procentų valstybės biudžeto pinigų lieka „šešėlyje“. Tačiau valdantieji – kad ir kokia valdžia būtų – baiminasi imti ir vieną kartą išsiaiškinti iki galo. Visa baigiasi pažadais ir kalbomis, o kenčia žmonės. Valdantieji randa bendrų sutarimų ten, kur nebūtina, o kai reikia sutarti imtis realių veiksmų ištraukti pinigus iš „šešėlio“, sutarimo nelieka. Visi džiaugiamės, kad surenkamas valstybės biudžetas, bet jo administravimas daugiau negu kritikuotinas. Jeigu iš tiesų „šešėlyje“ yra apie ketvirtis šalies biudžeto, tai čia yra ir didesnės pensijos, ir socialinės garantijos, 81

SKYRIUS

MANO POZICIJA

SKYRIUS

MANO POZICIJA

ir gražesnė aplinka, ir sutvarkytas kad ir tas pats senamiestis! O politikai vis kalba tą patį: turėsim valdžią, padarysim tvarką. Tik galutinis rezultatas yra nulinis. Vienas iš garsiausių pavyzdžių – Gariūnai. Tai apie emigraciją nekalbėkim, ji buvo ir bus. Gaila, kad iš Lietuvos liks tik Rygos priemiestis. Skatinant investuoti, pritraukiant užsienio kapitalą, reikia galvoti, kas dirbs, jau ir dabar darbuotojų tenka ieškoti trečiosiose pasaulio šalyse. Pagaliau, kiek galima tūpčioti su dabartine švietimo sistema?

„Išplaukusi“ biurokratų atsakomybė Viena iš didžiausių mūsų valstybės bėdų ir nelaimių – tęstinumo nebuvimas. Vieni daro, atėję nauji „deda kryžių“ ir pradeda iš naujo. Ir taip kiekvieną kadenciją vyksta eksperimentai, ir jokios atsakomybės už tai, kas padaryta. Arba išrinktųjų santykiai su prezidentais. Gali patikti arba nepatikti, bet jeigu jis išrinktas, reikia dirbti sykiu. Ir nežiūrėti, ką gausiu iš to, ko negausiu. O pas mus įprasta imti ir pradėti mokyti, kritikuoti – tiek Seimą, tiek prezidentą. Tad kam mums prezidento institucija, kam mums renkamas Seimas, jeigu išrinktuosius koneveikiame, tyčiojamės? Derėtų prisiminti nepatogią tiesą: avinų banda išrenka aviną, o jeigu išrinko, tai jis ten ir turi būti. Kiek buvo kalbų dėl Vijūnėlės dvaro, dėl statinių Palangoje, Kuršių nerijoje. Kiek pastatyta ir kiek nugriauta, pripažinus, kad statyba neteisėta, kiek kompensacijų priteista sumokėti. Mokam mes visi, bet ne tie, kurie išdavė leidimus, pasirašė statybas leidžiančius dokumentus. Jeigu jau pasirašei, atsakai ne tik „savo galva“, garbe, orumu, bet ir savo turtu. Kad ir ta kova su alkoholizmu. Taip, tai yra bėda, tam tikros visuomenės dalies degradacija, bet spręsti problemą manipuliuojant skaičiais, menkinat šalies įvaizdį, negarbinga.

„Pašalinis poveikis“ Mes esame šiauriečiai, mus veikia vėjai, mums trūksta saulės, todėl ir mūsų būdas toks – šiaurietiškas, mes nelinkę eiti į gatves. Antra vertus, matau jau kitą kartą, kuri keičia tą, dirbusią už gramus, už vadinamuosius darbadienius. Tie žmonės metų gale už darbadienius gaudavo du maišus bulvių, grūdų. Galėjo turėti dar ir 60 arų, kuriuos duodavo kolūkis. Tokia buvo kaimo

Derėtų prisiminti nepatogią tiesą: avinų banda išrenka aviną, o jeigu išrinko, tai jis ten ir turi būti. 82

bendruomenė. Ji labai nelengvai išgyveno turto nusavinimą, bet atsigavo, nes lėmė pagarba darbui, noras išlaikyti šeimą. Todėl žmonės vertėsi, kaip išmanė: augino gyvulius ir paskerdę parduodavo, o mėsa buvo nepigi. Taip žmonės sugebėdavo sutaupyti ir padėti savo vaikams įsikurti miestuose, nusipirkti vadinamuosius kooperatinius butus. Tačiau kaip tik tas laikmetis paskatino ir žmonių degradavimą. Žmogus, iš kurio buvo atimta žemė, gyvuliai, turtas, ilgainiui išmoko mąstyti atsietai nuo savęs – čia ne mano. O jeigu tai valstybės turtas, tai jis yra niekieno, o jei niekieno, galiu ir pavogti, nors tai net ne vagyste buvo vadinama – „susikombinavo“ – tai to laikmečio žodis, kurio reikšmė buvo labai gerai suvokiama. Žmogus, kuris geba susikombinuoti, buvo laikomas sėkmingu. Juk niekam ne paslaptis, kaip buvo nešama iš mėsos ar pieno kombinatų. Išeiti be nieko buvo neįprasta, kai kurie vadovai užmerkdavo akis, taip pat ir apsauga. Pastaruoju metu degradacija peraugo į abejingumą visuomeniniam turtui, abejingumą aplinkai, žmonėms: man rūpi tik savas kiemas, savas turtas, savas verslas. Per santykinai trumpą laiką žmonės išgyveno kelias nuosavybės formas, jų skausmingą kaitą, todėl „pašalinis poveikis“ neišvengiamas. Lietuva turėjo staklių pramonę, gamino vadinamąsias juodąsias lėktuvų dėžes, Lietuva turėjo gamyklų ir fabrikų. Ir kai atėjo laikas sugrįžti prie privatinės nuosavybės, jau nebesugebėjome, nes buvome pamiršę, kas tai yra, kaip reikia valdyti turtą, kad jis ne menktų, o jo daugėtų. Gal ir nebereikia dabar tiek ir tokių gamyklų, bet jas buvo galima pertvarkyti ir gauti kuo didesnę naudą valstybei, žmogui.

Kai nekilnojamasis turtas tampa kilnojamuoju Vis grįžtu prie nekilnojamojo turto pavertimo kilnojamuoju, kaip prie visokio blogio šaltinio. To nesugalvojo nei jokie marksai, nei jokie engelsai, neradau niekur pasaulyje tokio stebuklo. Kitas blogio šaltinis – laikinieji administratoriai, kurie puikiai žinojo, kur padėti stakles, kur dėti metalą. Ir staiga atsirado pirmieji milijonieriai. Skaičiau 200 metų Amerikos istoriją. Ir pats kapitalizmas, ir milijonieriai neatsirado per naktį – turtas buvo kaupiamas, perduodamas iš kartos į kartą. Tam reikėjo dešimtmečių, o pas mus milijonieriai atsirado per mėnesį, per pusę metų, per metus. Žmonių siekis bet kokia kaina ir greitai sukaupti turtus ateina ir į valstybės valdymą. Jeigu tokiais tempais mes ir toliau žygiuosime be jokios sąžinės, be jokios strategijos, be jokios atsakomybės prieš savo žmogų, tai, nenoriu būti blogas pranašas, gerėjimo nesulauksim. Yra ir kita pusė, kai į vykdančiąją valdžią ateina tie, kurie verslo nėra net uostę, kurie valdžioje jaučiasi nelyg artistai scenoje. 83

SKYRIUS

MANO POZICIJA

SKYRIUS

MANO POZICIJA

Su Albertu Šimėnu

Valdžioje turėtų būti kaip ir versle: darai tai, ką daryti privalai, o jei priėmei sprendimą, tai ir atsakai už jį. Estams po Nepriklausomybės sekėsi geriau negu mums. Guodėmės, kad taip yra todėl, jog jiems suomiai netoli. Latvius kurį laiką buvome aplenkę, bet pastaruoju metu jie ėmė mus lenkti tai pagal vienus, tai pagal kitus rodiklius. Graikija nei pailgino pensinį amžių, nei sumažino atlyginimus, o iš Europos Sąjungos reikalauja jau nebe šimtų milijonų, o reikalauja trilijonais. Paprastai ir gauna, ko reikalauja. Kam išradinėti dviratį, jeigu kaimynai – estai, latviai – jį jau sukūrė, užtenka nuvažiuoti, pažiūrėti, pasiklausti. Mūsų žmonės gal ir turėtų būti aktyvesni, bet ar reikia tokio aktyvumo, kuris buvo pademonstruotas valdžioje esant Andriaus Kubiliaus vadovaujamai vyriausybei, kai buvo daužomi Seimo langai? Kone kasdien viešojoje erdvėje, žiniasklaidoje išlenda po naują niekur nematytą kokios nors profsąjungos vadą. Tik apsijungę jie gebėtų tarti svarų

Valdžioje turėtų būti kaip ir versle: darai tai, ką daryti privalai, o jei priėmei sprendimą, tai ir atsakai už jį. 84

žodį. Ir ne tuomet, kai yra išlaikomi valstybės: kaip būti principingam su tuo, kuris tave maitina? Dirbdami Švedijoje, Suomijoje, Italijoje, pamatėme, kas iš tiesų yra profsąjungos ir kokios jos yra. Jie nerėkauja iš tribūnų: ateina į objektą, susitinka su žmonėmis, domisi jų atlyginimu, aiškinasi, ar jis yra adekvatus, ar tenkina darbuotoją, kokiomis sąlygomis jis dirba. O pas mus – kas garsiau pakalba, kas geresnę iškalbą turi, tas tampa lyg ir vedliu.

„Alfonsas Jaras apie Lietuvos strateginį planą ir kraujuojančią ekonomiką“ 2016-09-23, portalas Statybunaujienos.lt „Kokiu keliu dabar turėtų žengti Lietuva, manau, negalėtų pasakyti niekas, – sako bendrovės „Montuotojas“ generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas, Lietuvos statybininkų asociacijos viceprezidentas Alfonsas Jaras. – Bet žinau, kokiu keliu žengti negalima.“ „Todėl ir sakau, kad laikas valstybės vadovams susėsti prie stalo ir susitarti dėl valstybės strategijos, užuot lenktyniavus siūlant naujas idėjas, svaidantis kaltinimais“, – sako Alfonsas Jaras, bendrovės „Montuotojas“ generalinis direktorius. Lietuvos politikai kuria strategijas, kurias į šuns dienas deda oponentai, kurdami savąsias. „Copy-paste“ būdu perkelia užsienio patirtį, neįvertindami mūsų žmonių mentaliteto, sovietmečio padarinių. Tačiau retai kada pasiklausia savo žmonių – savo srities lyderių, gyvenimiškos ir verslo patirties turinčių žmonių. Arba klauso, bet negirdi. Portalo Statybunaujienos.lt pašnekovas Alfonsas Jaras yra ekonomistas, daugiau nei 40 metų dirbantis įmonėje, kuriai vadovauja jau trečią dešimtmetį – yra akcinės bendrovės „Montuotojas“ generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas, tad ne tik ekonomistas, bet ir aukščiausio lygio vadybininkas. Lietuvos statybos pramonė gyvena ne pačius geriausius laikus, darbų apimtys mažėja. Ar gali būti, kad tai yra simptomai didesnės problemos – tai yra strategijos trūkumas? Juk norint kur nors nueiti, reikia žinoti, kur einame. Turiu nemažos patirties, mačiau įvairių nuosavybės formų, todėl neramu, kaip valdomas mūsų valstybės turtas. Tai daroma bene neefektyviausiai visoje Europos Sąjungoje. Tokias išvadas galima daryti iš to, kiek valstybė gauna dividendų iš savo turto. 85

SKYRIUS

MANO POZICIJA

SKYRIUS

MANO POZICIJA

Vadovauju verslo įmonei, kurios svarbiausias tikslas – gauti pelno. Jeigu akcininkai negautų naudos, labai greitai susidurčiau su atitinkama reakcija. Kaip į tokią situaciją reaguoja valstybė? Viena kitą keičiančios vyriausybės valstybės įmonėms leidžia naudoti pinigus ir nemokėti valstybei dividendų. Kyla klausimas, kodėl mes, privatus sektorius, turime atsiskaityti ir mokėti visus mokesčius, o valstybės įmonėms daromos išimtys, nors valstybei tų pinigų reikia visiems sektoriams? Taip pat ir pensininkams. Toks neteisingas vadovavimas labiausia skaudina tuos, kurie sąžiningai moka mokesčius, ir tuos, kurie iš tų surinktų mokesčių galėtų gauti didesnę valstybės paramą. Manyčiau, kad dividendai, sukaupti pinigai pačios valstybės turėtų būti skirstomi tam, kam iš tiesų reikia: infrastruktūrai, mokslui, kitų šakų vystymui. Lietuvoje gi iš mūsų visų turto uždirbtus pinigus skirsto vienas ar keli valstybinės įmonės direktoriai. Negali taip būti, kad jie spręstų, ką ir kodėl būtų naudinga įsigyti valstybei. Tokia valdymo forma yra ydinga, nepadeda gausinti valstybės biudžeto. Antra vertus, mes taip iki šiol ir nežinome, kokį turtą valstybė turi. Man sunku suvokti, kad tokioje mažoje šalyje, kokia yra Lietuva, vis didėja skirtumas tarp turtingai ir skurdžiai gyvenančių žmonių, pastarųjų, beje, skaičius vis auga. Todėl ir sakau, kad laikas valstybės vadovams susėsti prie stalo ir susitarti dėl valstybės strategijos, užuot lenktyniavus siūlant naujas idėjas, svaidantis kaltinimais. Tai kokia, Jūsų nuomone, turėtų būti Lietuva, kur link ji turėtų eiti, kokios strategijos mums reikia? Lietuva nuo seno buvo žemdirbių kraštas, tačiau smulkioji žemdirbystė sunaikinta. Laikyti dvi ar tris karves, avis nenaudinga, nes valstybė vis tiek moka išmokas – kam darbuotis? Žemės ūkis sukoncentruotas stambių žemvaldžių rankose, o tai valstybei nėra labai gerai. Pramonė. Mano kartos žmonės pamena, kaip Lietuvoje buvo išvystyta, pavyzdžiui, staklių pramonė, kurioje buvo įdiegta visa, kas tuo metu pasaulyje buvo pažangiausia. Jeigu gerai atmenu, produkcija buvo eksportuojama ar tik ne į 76 pasaulio šalis. Lietuva kadaise turėjo tikrai gerą grąžtų gamyklą. Šiandien viso to nebėra. Nesakau, kad pramonė turėtų ir dabar gaminti tai, kas gaminta anksčiau, veikti pagal buvusius principus. Tačiau nelikus šios pramonės, vertėtų atsigręžti į smulkiąją inžinerinę pramonę, kuri neatsiejamai veikia ir statybų sektorių. Juokinga klausytis, kai į Seimą einančios partijos vis žada sukurti naujų darbo vietų. Kadangi tai yra tik žodžiai, vis daugiau jaunimo renkasi dirbti ir gyventi ne Lietuvoje, kur lieka tik senyvo amžiaus žmonės. Tad natūraliai kyla klausimas – kas po 20 metų uždirbs pensijas? Liūdna sakyti, bet gal nebebus 86

kam. Ir nei Dievas numes, nei velnias parodys, kur užkasti lobiai. Lobiai yra sukoncentruoti žmonių protuose ir siekiuose. Viena iš išeičių – į Lietuvą pritraukti investicijas. Kodėl tai nevyksta? Nes valstybė ne tuo užsiima. Ji turi rūpestį mokesčių mokėtojų pinigais nuolat lopyti biudžeto skyles. O investuotojai į mūsų šalį neina todėl, kad per ilgai tenka laukti investicijų grąžos. Kam investuoti į Lietuvą, kurioje investicijos atsipirks po 10 ar 20 metų, jei yra valstybių, kuriose šis periodas truks 5, 7 ar 8 metus. Baiminamės pasakyti, kad Lietuvoje mažėja investuotojų, nes investuoti neapsimoka; mokesčiai to daryti neskatina; atlyginimas keliamas, nors apie darbo efektyvumą niekas nekalba. Imkim pridėtinės vertės mokestį. Kriziniu periodu šis mokestis augo nuo 18 iki 21 proc., – laikinai, buvo tvirtinama. Ką reiškia trys procentai? Labai daug. Tas „laikinai“ tęsiasi jau aštuonerius metus ir nematyti, kad kas nors keistųsi. Valstybė apgaudinėja tuos, kurie dirba, kuria, stato. Kur yra gyvenamųjų namų statybos ribos? Jos turi būti. Tiesa, jau praėjo tiek laikai, kai, vos įbedus kastuvą, būdavo parduodami visi butai. Dabar situacija iš esmės pasikeitė: pastatyti butai pardavinėjami ir metus, kai kur ir dvejus. Ką tai reiškia? Statytojas gauna banko kreditą, turi mokėti palūkanas, bet jeigu jis neparduoda butų, palūkanas turi dengti iš kitų šaltinių, o parduodamas butą perkelia jas pirkėjui. Todėl ir kyla butų kainos. Tokiu, atrodytų, nekaltu būdu skurdinama ta visuomenės dalis, kuri nori turėti butą. Apie mūsų šalies pramoninį potencialą aš jau nenoriu šnekėti, – jis sužlugdytas, užmirštas, marinamas. Išliko vos keletas stambių gamyklų – „Akmenės cementas“, Jonavos „Achema“, Kėdainių „Lifosa“. Nebėra daugiau gamyklų, kurios sukurtų naujų, ilgalaikių, kokybiškų darbo vietų. Todėl anksčiau ar vėliau pasekmės išryškės ne tik statybų sektoriuje. Kad gali būti kitaip, nematau jokių ženklų. Yra numatytos dvi kogeneracinės elektrinės Kaune ir Vilniuje, tačiau jau dveji metai nekaip neparenkami rangovai, vis neapsisprendžiama, ar iš tiesų jų reikia šiuose miestuose. Toks neapsisprendimas rizikingas – ką daryti su darbuotojais, kuriems reikia duoti darbo? Negaudami Lietuvoje darbo ir atlyginimo, kuris atitiktų jų kvalifikaciją, jauni žmonės išvažiuoja dirbti į užsienį. Mums tai yra didžiulis nuostolis, nes parengti, pavyzdžiui, aukštos kvalifikacijos suvirintoją reikia penkerių metų. Mes parengėme, tačiau Lietuvoje jų beveik Lobiai yra nebėra – išsibarstė po Norvegiją, Švediją, sukoncentruoti Olandiją ar kitas valstybes. žmonių protuose Vis girdime raginimus didinti atlyginimus, ir siekiuose. ypač prieš rinkimus, tik iš ko tai padaryti? 87

SKYRIUS

MANO POZICIJA

SKYRIUS

MANO POZICIJA

Pažiūrėkime, kaip gyvena kitos valstybės. Pavyzdžiui, Norvegijoje arba Švedijoje darbo valandos efektyvumas yra septynis kartus didesnis nei lietuvių, o atlyginimai, atitinkamai, didesni apie 4 kartus. Lietuvoje gi atvirkščiai: nors darbo efektyvumas neauga, vidutinis atlyginimas didinamas. Visiems žinoma taisyklė – jeigu darbo užmokestis kyla 1 procentu, darbo našumas turi kilti ne mažiau kaip 2 procentais. Vadinasi, Lietuvos ekonomika regresuoja, vis sparčiau keliaujama prie dar didesnių valstybės ekonominių problemų. Nevalia kalbėti apie darbo atlyginimo didinimą, nekalbant apie jo efektyvumo didinimą. Kai vidutinis atlyginimas priartėja prie minimalaus atlyginimo, išdirbis krenta, o prieš akis – juoda duona. Verslininkai vis dažniau kalba, kad artėja dar viena ekonominė krizė, bet sunku patikėti, kad ji buvo pasibaigusi. Tačiau tokios problemos yra ne tik statybų sektoriuje. Pavyzdžiui, viešbučių asociacijos prezidentė bėdoja, kad viešbučių užimtumas paskutiniu metu labai mažas, reikia atleisti darbuotojų ir siekia lengvatinio PVM. Tačiau vėl statomi nauji viešbučiai, nes valstybė neskaičiuoja, kiek iš tiesų mums jų riekia. Pavyzdžiui, toks statinys, kaip parduotuvė „Lidl“, architektūriniu ar statybos požiūriu nėra niekuo ypatingas – tiesiog sandėlio tipo pastatas. Gali būti, kad taip siekiama paimti žemę, išsinuomoti keliems dešimtmečiams, parduotuvę laikyti tol, kol ji yra pelninga, o tada nugriauti. Ar tokia yra valstybės strategija? Ką reiškia statybų sutankinimas? Pavyzdžiui, Vilniaus Senamiestyje – namas prie namo, o tarp tų namų įgrūstas dar vienas namas. O kiek pušynėlių „sutvarkyta“ Antakalnyje? Todėl būtina valstybei kuo greičiau sukurti savo strateginį, ekonomiškai pagrįstą planą. Čia kaip kare: jeigu neturi strateginio plano, liksi kraujo klane. Prieš rinkimus dalijami nerealūs pažadai – nuo naujų butų iki žmonių sugrąžinimo į gerovės šalimi tapusią Lietuvą. Ko Jūs, verslo žmonės, laukiate iš politikų? Gyvename pačiu bjauriausiu populistiniu laikotarpiu. Tos pačios kalbos apie Seimo narių skaičiaus mažinimą, kompetentingesnius ministrus – šias kalbas girdime jau trečią dešimtmetį. Niekas nieko nepakeis, nes rinkimų sistema tokia, kad tie patys žmonės Seime sėdi po kelias kadencijas. Norint pokyčių, reikia keisti ir rinkimų sistemą, – rinkti ne pagal partijos sąrašus, o asmenybes. Antra, reikia suskaičiuoti valstybės turtą ir jį naudoti efektyviai. Tam reikia ne dėl posto drebėti, ne dėl vietos Seime, o galvoti apie Lietuvą. Reikia pasidžiaugi, kad paskutiniu metu ir Lietuvos pramonininkų konfederacija, ir Lietuvos statybininkų asociacija vis dažniau kalba apie minėtas problemas. Bet gaila, kad mūsų prašymai ir pasiūlymai tik išklausomi, 88

bet politikai nesiima jokių veiksmų. Jie mano esantys protingesni už tuos, kurie jiems uždirba pinigus, nes už nieką atsiskaityti nereikia: nueinanti valdžia nepadaro jokio audito, nėra jokios atsakomybės ir atskaitomybės už buvusią kadenciją – nei piliečiams, nei verslui.“

Sūnaus įmonė „Gelsva“ ir jaunųjų verslas Gyvenau tuo laiku, kai vyko privatizacijos procesai, kai kūrėsi kooperatyvai, verslai, kai žmonės stengėsi įgyti nuosavybės. Iš arti stebėjau, kaip kūrėsi įmonė „Gelsva“, nes tai buvo ir mano sūnaus Ramūno verslas. Įmonės bendraturčiai yra Marijus Gumbrevičius, Robertas Petkevičius ir mano a. a. sūnus Ramūnas Jaras, kurio teisių perėmėja yra jo žmona, mano marti Rasa Jarienė. Aš mačiau, kaip jie kūrėsi – tai buvo naktinis, įtemptas darbas be poilsio. Pasiūliau jiems įsikurti mūsų bendrovės pastate, kur iš pradžių užteko kambariuko, vėliau prisireikė ir garažo patalpų. Bendrovei kuriantis, „Gelsva“ išaugo iki dviejų, vėliau – iki trijų ir keturių kabinetų, kol pagaliau pas mus nebeišsiteko ir persikėlė į naujas patalpas Liepkalnio gatvėje. Kol valstybės sienos dar nebuvo taip saugomos, kaip dabar, nebuvo didesnių problemų nuvykti į Rusiją. Išvažiuoja, būdavo, vakare sunkvežimiu į Maskvą, pasikrauna kramtomos gumos, kuri tuo metu Lietuvoje buvo kone stebuklas, maisto produktų, įvertindami kainų svyravimus, ir grįžta atgal. Tuo metu geriausias verslas buvo pirkti ir parduoti. Bet tai žinojo ir rusų milicininkai, kurie gaudydavo verslininkus iš Baltijos šalių, kad pasiimtų savo dalį. Man Ramūnas pasakojo, kad rusų milicininkai suskaičiuodavo, ko ir kiek lietuviai veža, ir pareikalaudavo savo dalies. Tai buvo juodas laikotarpis, kai turto prievartavimas buvo tapęs įprasta praktika. Taip nutiko, kad Ramūnas sovietinėje armijoje buvo tarnavęs sykiu su Igoriu Achremovu, kuris 1993 metų spalio 12 dieną, tai yra nepraėjus nė dviem mėnesiams po Ramūno žūties, sykiu su bendrais nužudė žurnalistą Vitą Lingį. I. Achremovas priklausė „Vilniaus brigadai“, tad Ramūną buvau girdėjęs kalbant, kad jam reikia susitikti su juo ir prašyti, kad „paliktų ramybėje „Gelsvą“. Verslo ryšius jaunieji verslininkai užmezgė ir su Baltarusija, Vokietija. Taigi sūnaus ir jo draugų verslo pradžia nebuvo lengva, nors dabar „Gelsva“ yra sėkminga verslo įmonė. Džiaugiuosi, kad jiems sekasi ir liūdžiu, kad sykiu su jais nebėra mano sūnaus, nors jų biure visada kabojo Ramūno nuotrauka. Mano sūnaus verslas, įsitvirtinimas rinkoje yra charakteringas to meto verslo pavyzdys. Normaliu verslu ir jie, ir daugelis kitų tapo per kraują, per 89

SKYRIUS

MANO POZICIJA

SKYRIUS

MANO POZICIJA

Mano 75-mečio šventėje sykiu su Aurelija Gumbrevičiene (kairėje) ir Daina bei Robertu Petkevičiais. Dešinėje – mano žmona Roma

kančias, per didelį vargą – niekas iš dangaus nenukrito. Ir sėkmingi sandoriai neatėjo spragtelėjus pirštais. Pamenu pirmąjį jų susitikimą su vokiečiais – kaip jie rengėsi tam, kaip nerimavo, kaip ieškojo vertėjų, nes jų pačių anglų kalba nebuvo nepriekaištinga, kaip vaišino juos geriausiuose restoranuose, – mačiau žmones, patiriančius didžiulę įtampą. Su Ramūno verslo partneriais, nors mūsų amžiaus skirtumas didžiulis, bendraujam iki šiol, pasikalbame apie verslą, apie sveikatą. Sūnui buvau pažadėjęs nedaryti įtakos jo verslui, nesikišti į jų reikalus, to pažado ir laikausi. Tikiu, kad ir Marijus, ir Robertas yra garbingi žmonės, jie po Ramūno žūties į darbą priėmė ir Rasą, nes mano sūnaus įdirbis šiame versle ne paskutinis. Ramūnas į „Gelsvą“ investavo pinigus, kuriuos jo mama siųsdavo iš Amerikos. Tikiuosi, kad jie ne tik žodžiu, bet ir dokumentais įteisins Ramūno verslo dalį. Kai gyvenome Žirmūnuose, mūsų kieme buvo toks vienas padūkęs Ramūno draugas Ąžuolas Stanevičius, su kurio tėvais buvome labai gerai pažįstami. Nuvažiuojam, būdavo, su jaunimu į Palangą, tai Ąžuolas nenurimsta: pasiima keptuvę ir daužo per ją – kam triukšmas, o jam – koncertas artimiesiems. Kiek žinau, jis dabar muzikuoja sunkiojo roko grupėje, turi nuostabią žmoną. Dar vienas iš Ramūno draugų – Darius Vilčinskas, kuris taip pat yra verslininkas. Teismo sprendimu 2013 metais buvo nugriautas jam priklausantis restoranas, buvęs ant Kuršių marių kranto, Juodkrantėje. 90

Bendrovės „Montuotojas“ garbės ženklas

Tai yra karta, kuri gebėjo pasinaudoti galimybėmis ir sukurti, išplėtoti savo verslus, nors teko ištverti neteisybių, turto prievartavimų. Vakar įteikiau diplomus Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos Technikos fakulteto absolventams. Sveikindamas juos, linkėjau pirma padaryti darbus, o tik vėliau siekti atlygio: tik sąžiningai dirbdamas, turėdamas viziją, galėsi optimistiškai žvelgti į ateitį. Man, kaip vyresnės kartos atstovui, malonu matyti dabar klestinčias firmas, kurios, ir man padedant ne tik patarimais, išaugo iš nedidelių verslų, kurie anuomet garantavo tik galimybę pragyventi. Todėl ir Kolegijos absolventams linkėjau gyvenimo sėkmės, kuri didžia dalimi priklausys nuo to, į kokias rankas pateks jaunas specialistas.

SKYRIUS

MANO POZICIJA

SKYRIUS

KARJERA

V skyrius

Su bendrovės „Montuotojas“ valdybos nariais (iš kairės): Janušu Fedorovičiumi, Henriku Navicku, Klemensu Mitrulevičiumi ir Svajūnu Stankevičiumi (Stebėtojų tarybos pirmininkas). Dešinėje – Antanas Katinas. 2017

KARJERA Norėjau pasakoti apie savo gyvenimą, bet suvokiau, kad, pasakodamas apie savo gyvenimą, iš tiesų pasakoju apie savo darbą, verslą, karjerą, nes man tai yra labai svarbūs gyvenimo dėmenys.

Darbo pradžia

o studijų Vilniaus universitete, kur baigiau ekonomiką, galėjau rinktis darbą Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje arba Statybos ministerijos sistemoje. Pasirinkau statybininkų šeimą. Tokiam pasirinkimui didžiausios įtakos man turėjo buvęs mūsų praktikos vadovas, Statybos ministerijos Planavimo ekonomikos valdybos viršininkas, dabar a. a. Vincas Seibutis. Tai buvo didelės erudicijos, aukštos kvalifikacijos specialistas, kuris padėjo priimti galutinį sprendimą – įsirašiau į garbingas statybininkų gretas ir čia esu jau daugiau negu 50 metų. Statybos ministerijos žinion iš kurso pateko Juozas Brezgys, vėliau dirbęs Klaipėdos namų statybos kombinato vyriausiuoju buhalteriu ir direktoriaus pavaduotoju ekonomikai; a. a. Vladas Labanauskas, dirbęs Klaipėdos statybos tresto vyriausiuoju buhalteriu; Adomas Barakauskas, dirbęs Projektavimo institute ekonomistu; Gediminas Žemaitaitis, dirbęs

SKYRIUS

KARJERA

SKYRIUS

KARJERA

Kai kurių savo studijų draugų nesu matęs 50 metų, o su kitais retkarčiais vis pasibūname sykiu.

Lietuvos liaudies ūkio taryboje ekonomistu, vėliau – Vilniaus „Plastos“ gamyklos vyriausiuoju ekonomistu. Romualdas Bartaška ir Dalia Lupeikytė, kurį laiką pabandę savo jaunatviškas jėgas gamykloje, grįžo tęsti mokslų į buvusią mūsų mokslo šventovę – Vilniaus universitetą ir tapo mokslų daktarais ir docentais. Be jų, toje pačioje katedroje pasiliko dirbti Aldona Janavičiūtė, Onutė Gražytė, Dalia Poškaitė, jos vėliau įgijo docentų ir mokslų daktarų laipsnius, o Jonas Mackevičius tapo habilituotu mokslo daktaru ir profesoriumi. Kiti išsisklaidė po plačią mūsų šalelę, kai kurių nesu matęs nuo pat studijų universitete baigimo – jau daugiau negu 50 metų. Nors rengdavome grupės susitikimus, bet ne visi atvykdavo. Žinau, kad Anapilin išėjo mūsų kurso draugai Vida Bajelytė, Juozas Kacėnas, Vladas Labanauskas, Romualdas Palys, Kęstutis Paškauskas, Audrius Rosenas. Visi kiti, nors ir braškėdami, laikomės šioje žemėje. Taigi, Vincas Seibutis mane suviliojo statybomis. Mūsų praktikos vadovas brėžė geras perspektyvas: dirbti Statybos ministerijos sistemoje reiškė, kad per dvejus–trejus metus gausime butus. Tai buvo didelė pagunda. Man, tuomet neseniai sukūrusiam šeimą ir neturinčiam savo kampo, tai buvo labai svarbu. Iš Vilniaus universiteto bendrabučio, kur glaudėmės iki prasidedant naujiems mokslo metams, reikėjo kraustytis, tik kur eiti, nežinojome. Pagelbėjo Gruodžiai – žmonos giminės. Romos tetos vyras Antanas Gruodis buvo didelis to meto veikėjas, inžinierius energetikas, Lietuvos energetikos sistemos kūrėjas. Šeima turėjo didelį butą, tad mus priėmė gyventi. Taigi perspektyva gauti butą man padėjo apsispręsti. 1962 metų rugpjūtį atvykau į Statybos ministerijos kadrų valdybą, man buvo įteiktas nukreipimas į Respublikinį mechanizacijos trestą, įsikūrusį J. Basanavičiaus ir Algirdo gatvių kampe. Nors lyg ir buvau drąsus jaunuolis, bent jau pats taip įsivaizdavau, visa drąsa išdulkėjo, kai pradėjau dirbti, nes nieko nesupratau, nežinojau, ką man reikia daryti, kuo užsiimti ir į ką kreiptis pagalbos. Tačiau patekau į supratingų vadovų globą. Tresto valdytoju tuomet buvo Vytautas Močiekus, vyriausiuoju inžinieriumi dirbo Gediminas Banys, Planavimo skyriaus viršininku – Ivanauskas, vėliau – Milaknis, o mano tiesioginiu viršininku tapo tresto vyriausiasis buhalteris Liachovas, kurio pavaduotoju ir buvau paskirtas. Tuo metu jis man atrodė labai senas, nors galėjo būti gal 60-ties metų, o gal ir jaunesnis. Darbo ir darbo užmokesčio skyriaus viršininku dirbo Jonas Jaruševičius. Nė vieno jų jau nebėra gyvo. Tik dabar, kai mano paties didžioji gyvenimo dalis jau nugyventa, kai įgyta didelės gyvenimo patirties, suvokiu, kokie puikūs tai buvo žmonės, aukštos kvalifikacijos specialistai. Tuo laiku Mechanizacijos treste dirbo 95

SKYRIUS

KARJERA

SKYRIUS

KARJERA

apie du tūkstančius darbuotojų. Mano vadovai turėjo nemažai gamybinių problemų, bet buvo labai pakantūs man, jaunam specialistui, ne kažin ką težinančiam. Pagal darbo pobūdį turėjau padėti spręsti įvairius klausimus su žemesnėmis tresto grandimis – Mechanizacijos tresto valdybomis, kurios buvo įkurtos visuose didžiausiuose Respublikos miestuose. Pirmosios dienos, kaip įprasta tokiais atvejais, praėjo vartant ir skaitant įvairius dokumentus, pirmą kartą susitikau su tresto valdytoju Vytautu Močiekumi, kuris paliko labai gerą įspūdį, ypač pabrėždamas, kad aukštasis mokslas ir jo diplomas yra gerai, bet aš labai daug ko dar nežinau ir kad visa tai turėsiu įgyti „antrajame universitete – praktinio gyvenimo studijose“. Vykdavo įvairūs pasitarimai, taip vadinamosios balansinės komisijos trestui pavaldžiose valdybose įvairiuose Lietuvos miestuose. Stebint tresto veiklą ir įvairius renginius, man atrodė, kad mano vadovai viską labai gerai žino ir supranta, o pavaldinius daugiausiai bara ir retai juos pagiria. Pagaliau baigėsi privalomas trejų metų laikotarpis, kurį turėdavo atidirbti pagal paskyrimą jauni specialistai. Visą tą laiką padedamas vadovų, jausdamas kasdienę V. Seibučio paramą, pradėjau adaptuotis, susipažinau ir su ministerijos aparatu. Po kurio laiko perėjau dirbti į vieną iš tresto valdybų, kuri man ir skyrė butą Vilniuje.

Valstybiniame darbo komitete Nors butą gavau iš Mechanizacijos tresto žinioje esančios Vilniaus mechanizacijos valdybos, dirbau gerame kolektyve, kuris buvo ir darbštus, ir linksmas, ir geranoriškas, vis nerimau – norėjau pakeisti darbą. Karo lakūnu netapau, bet mane labai traukė dirbti statutinėse organizacijose. Dariau nemažai žygių, kad ten patekčiau, buvau net keliuose susitikimuose su įvairaus rango milicijos ir saugumo vadovais. Atrodė, kad kliūčių neturėtų būti: jaunas, sveikata puiki, noras didelis, tačiau atsakymai visur buvo neigiami. Nesupratau kodėl, kol sykį vienas iš mano pažįstamų, turėjęs gerų ryšių teisėtvarkos organuose, pasakė, kad man ten keliai yra uždaryti, nes mano tėvai įtraukti į sąrašus asmenų, kurie aktyviai talkino miškiniams, buvo jų ryšininkais. Tad mes turintys dėkoti likimui, kad likome Lietuvoje, o ne tremtyje Sibire, kur yra mano tėvo brolis su visa šeima. Teko aprimti ir užgesinti visas fantazijas apie žvalgybas, gaudynes. 1967 metų balandžio mėnesį man paskambino tuometinio Valstybinio darbo komiteto prie Lietuvos Respublikos ministrų tarybos pirmininkas Balys Gaigalas. Nors nebuvau uždaras kabinetinis darbuotojas, bet ir šiandien nežinau, iš kur jis apie mane sužinojo, kaip sužinojo, kad noriu keisti darbą. Susitikome, pasikalbėjome, ir štai aš esu Valstybinio darbo komiteto 96

1972, Valstybinio darbo komiteto skyriaus viršininkas ir komiteto kolegijos narys. Darbas buvo įdomus, bet mane traukė statybos.

skyriaus viršininkas, o vėliau, po dvejų metų, buvau patvirtintas ir komiteto kolegijos nariu. Tačiau išeidamas iš savo pirmosios darbovietės taip ir neišdrįsau atsisveikinti su V. Seibučiu – jaučiau, kad negerai darau žmogui, kuris man labai daug padėjo. Darbas Komitete buvo įdomus, bet visai nepanašus į tą veiklą, į kurią pasinėriau baigęs universitetą. Tekdavo bendrauti su Kazachstano respublikos, Karelijos, Tolimųjų Rytų kaimynais, siunčiant ten dirbti specialistus iš Lietuvos. Daug ko išmokau dirbdamas komitete ir jo kolegijoje. Be kita ko, patobulinau savo viešojo kalbėjimo įgūdžius, tapau labiau išprusęs, o didžiausią pažangą padariau ir įgijau daug praktikos, ruošdamas įvairaus lygio dokumentus. Nors darbas ir buvo įdomus, šalia buvo nemažai jaunų ir talentingų bendražygių, kurie vėliau darbą tęsė ruošdami mokslinius darbus arba pasuko į diplomatinį darbą, mano akys vis dažniau nukrypdavo į statybą, kur pradėjau pirmuosius darbinius žingsnius, baigęs mokslus universitete. Dirbant komitete, buvo nemažai džiaugsmingų minučių, bet ir nusivylimų, nes trūko tokio darbo praktikos. Vis dažniau susitikdavau su Vincu Seibučiu, vienu iš Statybos ministerijos ekonomikos korifėjų, nuo kurio neslėpiau savo siekio grįžti į statybą, nors pats buvau pasitraukęs iš šios srities, daug kam sukeldamas nepasitenkinimą – juk buvau vertinamas, gavau butą, bet vis tiek išėjau. 97

SKYRIUS

KARJERA

SKYRIUS

KARJERA

Vincas Seibutis pats yra man tiesiai pasakęs, kad negerai pasielgiau. Bet jis buvo labai įžvalgus ir labai inteligentiškas žmogus, mano klaidas buvo linkęs priskirti jaunystės paklydimams. Iš pradžių neslėpė esąs įžeistas, tad į mano kalbas apie sugrįžimą į statybas atsakydavo, kad dirbčiau sau ten, kur dirbu. Tačiau sykį sulaukiau V. Seibučio pakvietimo užeiti pas jį. Jis pasiūlė darbą Alytaus statybos treste – dirbti pavaduotoju ekonomikos klausimais. Buvo vieta ir Vilniaus namų statybos kombinate, tačiau čia situacija buvo sudėtinga. Nors buvo siūlomas namas, tačiau išvykti iš Vilniaus, kur gyveno mano šeima, nenorėjau. Iki kito pasiūlymo praėjo pusmetis.

Sugrįžimas į statybos sektorių Ir štai 1972 metų pradžia. Komitetui atiduoti penkeri metai. Postas lyg ir nemenkas – Valstybinio komiteto skyriaus viršininkas ir kolegijos narys. Bet žinodamas, kad tuometinėje santvarkoje mano karjeros galimybės gana ribotos, nusprendžiau pakeisti darbovietę: ko man čia „trintis“, kam suktis neįdomioje rutinoje. Dar dirbdamas Valstybiniame darbo komitete, gavau kvietimą atvykti į Statybos ministeriją pas Vincą Seibutį, vėliau buvau įspėtas, kad teks susitikti ir su statybos ministru Romualdu Sakalausku (mirė 2015 m. gruodžio mėn.). Nors ir buvau jau įpratęs dalyvauti pasitarimuose didelėse ir svarbiose auditorijose, šiek tiek jaudinausi: ir dėl pokalbio su ministru, ir baimindamasis vėl patekti į beveik nežinomą darbų sferą, į visiškai naują ir nepažįstamą kolektyvą. Apie savo planus komitete niekam nepasakojau, nes iki paskutinės minutės abejojau, ar pavyks įsidarbinti ten, kur planavau. Ir štai aš – Vinco Seibučio, buvusio mūsų grupės praktikos vadovo Vilniaus universitete, kabinete. Apie respublikinį „Pramontažo“ trestą tuo metu žinojau tiek, kad tai yra didžiulis trestas, o vyriausiasis buhalteris ir valdytojas nuteisti vienas 12-ai, kitas 14-ai metų nelaisvės. Atrodo, buvo ir daugiau nuteistų darbuotojų. Kai V. Seibučiui tarstelėjau, kad ir pats galiu „kalėjime supūti“, nes po tokių įvykių paprastai lieka visokių galiukų, šis taip labai ramiai mane „paguodė“, kad esu jaunas, tad pasėdėsiu ir išeisiu. Netrukus buvome pakviesti pas statybos ministrą R. Sakalauską. Pokalbis tęsėsi apie valandą. Man buvo pasiūlytos tuo metu mano išsvajotos pareigos (Respublikinio tresto „Pramontažas“ valdytojo pavaduotojas ekonomikai) ir tuo laiku neblogas atlyginimas. Man dar esant kabinete, ministras R. Sakalauskas nedelsdamas paskambino tuometiniam tresto valdytojui Moisejui Izraelovičiui Zibucui. Kiek supratau iš pokalbio tono, M. I. Zibucui pokalbis buvo nelabai malonus. 98

Tuometiniam „Pramontažui“ įteikiama vėliava. Kairėje – Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas Vilius Kazanavičius, 1979

Tuo metu „Pramontažo“ treste dirbo apie 1800 darbuotojų, o centrinėje tresto būstinėje – apie 80 darbuotojų, kurie tiesiogiai per valdybų viršininkus vadovavo visai tresto veiklai. Dauguma centrinės būstinės darbuotojų buvo žydų tautybės. Supratau, kad jie laiko grėsme vien galimybę, jog tokiose aukštose pareigose, į kurias buvau skiriamas, gali atsirasti visai nepažįstamas asmuo. Jiems tai buvo šokas. Tačiau ministras R. Sakalauskas nepaliko vietos svarstymams – telefonu pasakė aiškiai, kad „Alfonsas Jaras valdytojo pavaduotojo pareigas turi pradėti eiti nedelsiant“. Tas „nedelsiant“ įvyko po pusantro mėnesio. Mūsų name, vienu aukštu žemiau, gyveno „Pramontažo“ tresto kadrų skyriaus viršininkė Irina Deksnienė, kuri taip pat buvo žydų tautybės. Vos po pokalbio su ministru R. Sakalausku grįžau namo, žmona pasakė, kad jau dukart, ieškodama manęs, skambino Irina Deksnienė. Netrukus ji paskambino ir trečią kartą. Moteris labai maloniai pakvietė užeiti į trestą, tvirtindama, kad „mes pasirengę jus geranoriškai priimti“. Žinojau, kiek „geranoriškai“, nes pats Už gerus pasiekimus tuometiniam „Pramontažui“ įteikiama vėliava, 1979

SKYRIUS

KARJERA

SKYRIUS

KARJERA

girdėjau griežtą ministro pokalbį su tresto valdytoju. Vaidino ji, vaidinau ir aš, apsimesdamas, kad nieko nežinau apie jokias priėmimo peripetijas. Manęs laukė dar vienas nemalonus susitikimas ir pokalbis – reikėjo pranešti komiteto pirmininkui B. Gaigalui, kuris asmeniškai mane daug ko išmokė, kad išeinu iš darbo. Atsisveikinau su komitetu, kur išdirbau penkerius metus. Atsisveikinau su kolegomis: Petru Eiduku, Romu Tallat-Kelpša, Boleslovu Černiausku, Petkeliu, Stase Biekšiene, Romu Kalonaičiu ir daugeliu kitų, kurie dirbo ne tik centriniame komiteto aparate, bet ir filialuose – Lietuvos didžiausiuose miestuose. 1972 metų balandžio 22 dieną pradėjau dirbti respublikiniame treste „Pramontažas“ valdytojo pavaduotoju ekonomikai. Tai buvo pareigybė, nuo kurios priklausė didžiulio kolektyvo darbo sėkmė, apdovanojimai ir materialiniai paskatinimai. Pati pradžia tarp žmonių, kurie nebuvo patenkinti mano atėjimu, buvo ne tokia ir paprasta. Net V. Seibutį klausiau, ar aš tik nebūsiu pataikęs ten, kur man nereikia. Jis man davė patarimą, kaip elgtis: „Nelįsk ten, kur ginčijasi žydai, ramiai sėdėk ir stebėk.“ Ir tas V. Seibučio patarimas man labai pravertė. Vyksta koks pasitarimas – tai jie pasiryžę kone perplėšti vienas kitą, o išėję už durų glėbesčiuojasi. Ministerijos vadovai ir tiesioginiai viršininkai, kurie kuravo mano veiklą Statybos ministerijoje, patarė labai atidžiai pasižvalgyti, adaptuotis ir daugiau įsiklausyti, o ne imtis greitų ir neapgalvotų sprendimų. Patarimas buvo svarbus

Kamčiatkoje 1980 100

„Pramontažo“ sąskrydis

ir dėl to, kad pirmasis tresto valdytojas ir vyriausiasis buhalteris už pinigines machinacijas buvo nuteisti. Todėl kiekvienas sprendimas buvo atidžiai svarstomas ir nagrinėjamas. Tuo metu mano žmona Roma jau dirbo, sūnus Ramūnas mokėsi pirmojoje klasėje. Todėl visa širdimi ir protu galėjau pasinerti į naująjį darbą ir naujas, aukštas pareigas. Gerai žinojau, kad didžiulio kolektyvo gyvenimas, moraliniai ir materialiniai paskatinimai priklauso nuo to, kaip sąžiningai ir kūrybiškai man pavyks dirbti. Tuometinis „Pramontažo“ trestas nuolat būdavo giriamas – tiek Lietuvoje, kur tvirtai užėmėme geriausiųjų poziciją, tiek ir Sovietų Sąjungoje. Atlyginimai taip pat buvo nemaži, gaudavome ir premijų. Be darbo, kuris buvo gana įtemptas, buvo pakankamai daug ir linksmų akimirkų – tresto festivaliai, į kuriuos susirinkdavo keli šimtai darbuotojų, sportinės varžybos, palapinių miesteliai, kuriuos įrengdavo skirtingos mūsų valdybos. Nors tuo laikotarpiu gyvenimas buvo skurdokas, mūsų stalai lūždavo nuo įvairių gėrybių, nes dirbome, be kitų objektų, ir maisto pramonės sektoriuje. Tai buvo ekonomikos pokyčių metas – buvo daromi įvairūs ekonominiai eksperimentai, ieškant kažkokio stebuklo. Buvo įvesta nauja ekonominė dimensija – prekinė produkcija, atsiskaitymas už atliktus darbus etapais, nebaigtos statybos pozicija ir pan. O tai įdiegti buvo nepaprastai sudėtinga, reikėjo mokyti sąmatininkus, ekonomistus, darbo užmokesčio ir kitus specialistus, kurie visi buvo mano pavaldiniais. Nežiūrint į didelį užimtumą, rasdavome laiko pakeliauti po buvusią Sovietų Sąjungą – Baltijos šalis, Krymą, Gruziją, Maskvą, paplaukioti Volga ir Karelijos ežerais (čia buvau išvykęs su sūnumi Ramūnu), teko nukakti iki Astrachanės, Uzbekijos ir net iki Kamčiatkos geizerių – įspūdžių buvo gausu. 101

SKYRIUS

KARJERA

SKYRIUS

ŽMONĖS

Vadovavimas primena laikrodžio mechanizmą: kiekvienas sraigtelis, detalė turi vykdyti savo funkcijas, o vadovas turi užtikrinti, kad laikrodis rodytų tikslų laiką. Būti pirmuoju ir būti už nugaros 20 metų buvau antruoju vadovu ir jau 25-erius esu pirmas. Ką reiškia versle šios pozicijos? Būdamas antruoju, kai dirbau respublikinio tresto „Pramontažas“ valdytojo pavaduotoju ekonomikai, neretai pagalvodavau, kad daryčiau kitaip, jeigu galėčiau priimti svarbiausius sprendimus, ypač tuomet, kai mano pasiūlymams vadovas nepritardavo. Pastaruosius 25-erius metus, kai esu bendrovės „Montuotojas“ generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas, pamačiau, kad ramiausias gyvenimas buvo užimant antrojo vadovo pareigas. Padarai, kas būtina, o tada jau sprendžia vadovas: gerai bus ar blogai – atsakomybė teks jam. Kai ėjau tresto valdytojo pavaduotojo pareigas, gyvenimas irgi nebuvo pats lengviausias: įtampos būta nemažos, ypač įgyvendinant valdžios nuleistus pokyčius. Tačiau žymiai supaprastėja klausimų sprendimas, kitos atsakomybės ribos. Tapęs įmonės vadovu, kuo geriausiai suvokiau, kodėl vadovai priimdavo sprendimus, kurie man neatrodė esantys teisingi: jie valdo visą situaciją ir spręsdami įvertina kompleksą sprendimų ir situacijų. Man atrodydavo, kad vadovas neįsigilina, nesuvokia mano pasiūlymų, nes nežinodavau visų vadovo motyvų. Buvimas „už nugaros“ iš dalies slopina iniciatyvą, kelia nepasitenkinimą. Pats pabuvojęs „užnugaryje“, neblogai suprantu ir savo pavaduotojus. Vadovas turi sprendimų teisę, bet būnant „užnugaryje“ gyveni ramiau. Taigi, vadovas ir pavaduotojas – tai du skirtingi dalykai, du atsakomybės taškai, dvi atsakomybės ribos. Vadovui tenka svarbi užduotis – sukurti tokią atmosferą, kad pavaduotojai neprarastų iniciatyvos, bet sprendimus priimtų vadovas; kad vadovai neskęstų smulkmenose, bet valdytų situaciją. Ir tai yra svarbu, priešingu atveju, geros iniciatyvos gali likti ambicijų įkaitės, įkalintos biurokratizmo stalčiuose. Vadovavimas primena laikrodžio mechanizmą: kiekvienas sraigtelis, detalė turi vykdyti savo funkcijas, o vadovas turi užtikrinti, kad laikrodis rodytų tikslų laiką.

ŽMONĖS Per gyvenimą teko sutikti įvairaus charakterio, būdo, socialinės padėties asmenų – piktų ir gerų; užimančių aukštas pareigas ir eilinių žmonių. Kiek sykių teko tiesti ranką tiems, kuriems gal ir nereikėjo. Kiek kartų bandžiau kitam pagelbėti, pamiršdamas, kad galima kitam protingai patarti, bet negalima kito išmokyti protingai elgtis. Negalime priversti žmonių mus mylėti, bet galime elgtis taip, kad mus gerbtų.

Mano viršininkai

er savo karjerą sutikau nemažai žmonių, kurie man padarė didelę įtaką. Su daugeliu gyvenimo keliai išsiskyrė, bet malonu juos sutikti. Ne vieno, deja, jau nebėra gyvo. Kaip minėjau, baigęs Vilniaus universitetą, buvau paskirtas į Respublikinį mechanizacijos trestą, kurio valdytoju buvo Vytautas Močiekus. Atėjau dirbti į subrendusį kolektyvą, kurio vidutinis darbuotojų amžius buvo 40–45 metai, o gal ir daugiau. Jaunų žmonių buvo, bet jie dirbo objektuose. Centriniame aparate, kuriame dirbau ir aš, buvo jau subrendę, respublikoje žinomi žmonės. Su didžiausia pagarba prisimenu Vytautą Močiekų, kuris mano Darbo knygutėje padarė pirmąjį įrašą; vyriausiąjį inžinierių Gediminą Banį. Žavėjausi jų erudicija, ramybe, sprendžiant sudėtingiausius klausimus. Daugelio tuo metu vykstančių dalykų nesupratau, tad tie, kurie sprendžia, man atrodė labai protingi, visa mokantys ir žinantys. Pastaraisiais metais teko nemažai bendrauti su Gediminu Baniu, prieš pat jo mirtį. Vytauto Močiekaus nemačiau nuo 1968 metų, kai jis buvo atleistas iš valdytojo pareigų. Belieka apgailestauti, kad pavėluotai sužinojau apie jo 70metį, tai buvo prieš 10 ar 15 metų. 103

SKYRIUS

ŽMONĖS

SKYRIUS

ŽMONĖS

Tai iš šių žmonių išmokau, kaip reikia tausoti jauną specialistą, atėjusį į didelį kolektyvą. Tai buvo mano, kaip vadovo, pradžiamokslis. Didelės įtakos man turėjo ir kitas mano vadovas – Valstybinio darbo komiteto prie LTSR MT pirmininkas Balys Gaigalas. Jis mane mokė ne tik tinkamai parengti raštus, mokė bendravimo subtilybių. Man tuomet buvo apie 30 metų, tekdavo dalyvauti renginiuose su aukštais valstybės vadovais. B. Gaigalas mus, jaunus specialistus, pasisodindavo po tokių renginių, po mūsų pasisakymų ir mokydavo. Kalbėdavo ir apie tai, kaip iš kalbos srauto atrinkti esmę, kaip matyti ir jausti auditoriją. Pusantrų metų vakarais mokiausi viešojo kalbėjimo, mokiausi valdyti auditoriją. Man tai buvo svarbu, nes mano auditorija tuo metu buvo neeiliniai žmonės. Atsimenu, kaip pirmininkas B. Gaigalas redaguodavo mūsų parengtus dokumentus. Rengiam kokį raštą vyriausybei: rašau dieną, dvi, tris, rodos, visa nušlifuota, dokumentas parengtas idealiai. Tačiau pirmininkas iš mano keturių ar penkių lapų palikdavo vos keturias ar penkias eilutes. „Ar pats supranti, – klausdavo, – ką parašei?“ Pasižiūri kitomis akimis ir tikrai – nesąmonė. Tokią „mokyklą“ praėjau per penkerius metus, kol dirbau Komitete. Atsimenu vieną pamokantį atvejį. Man patikėjo recenzuoti vieną iš tuomet mūsų rengiamų analizių. Buvo šeštadienis, ir namuose manęs laukė žmona, su kuria buvome pakviesti į jos dėdės gimtadienį. Tad man ne recenzijos buvo galvoje – ką aš čia skaitysiu, manau. Susirinkome visi pas pirmininką, vienas sako vienas pastabas, kitas – kitas, o aš – „pastabų neturiu, viskas gerai“. Ir tada pirmą kartą viešai kolegijoje jis man pasakė: „Jarai, tamsta pagalvokit, ar tikrai savo krėsle sėdit.“ Išvadas padariau. Kai atsisveikinau išeidamas iš darbo, B. Gaigalas tepasakė, kad jam nemažai kantrybės reikėjo mane padaryti tokiu, kokio reikia dirbant Komitete. Pamokos, kurias gavau, nenuėjo veltui. „Pramontažo“ trestui, kur atėjau iš Komiteto, tuomet vadovavo M. I. Zibucas, kuriam galėjo būti kiek daugiau negu 50 metų. Aš buvau 34-erių ir valdytojas bei kiti vadovai man atrodė labai seni. Pakvietė, atsimenu, mane pas valdytoją. Sėdi laukdami koridoriuje skyrių vadovai, inžinieriai, apie 20 žmonių. Ką, galvoju, čia darysiu su tais 40-mečiais, 50-mečiais? M. I. Zibucas buvo griežtas vadovas, turintis autoritetą. Jis pats, kaip ir dauguma valdytojų, buvo žydų tautybės. Mūsų „Pramontažo“ treste 70–80 proc. vadovų taip pat buvo žydų tautybės. Prisimindamas V. Seibučio žodžius

Negalime priversti žmonių mus mylėti, bet galime elgtis taip, kad mus gerbtų. 104

Kairėje – vienas iš nedaugelio mano vadovų, „Pramontažo“ valdytojas Romualdas Tarasevičius

nesiginčyti, nesiaiškinti santykių, išmokau laviruoti, kaip pats juokiuosi, lyg būčiau pusiau žydas. Kitu tresto valdytoju tapo Romualdas Tarasevičius, kuris buvo pats reikliausias. Iš tikro tai buvo vadovas, įnešęs didelių pokyčių. Centriniame tresto aparate, kaip tuomet jis buvo vadinamas, dirbo apie šimtas darbuotojų, kurie ir kalbėdavo pasitarimų metu, ir rašydavo dokumentus tik rusų kalba. Nors tada buvo gilus sovietmetis, R. Tarasevičius išdrįso pirmą kartą viešai salėje pasakyti, kad baigtume „laužyti liežuvius“, kalbėdami rusiškai. Rusų kalba, ypač terminai, buvo augte įaugę, net dabar dar tenka neretai pagalvoti, kaip į lietuvių kalbą išversti kokį terminą. Valdytojui niekas nedrįso prieštarauti, tuo labiau, kad jį rėmė ministras. Visiems buvo pasakyta, kad reikia mokėti ir rašyti, ir kalbėti lietuviškai, tad tiems, kurie nenorėjo mokytis, liko vienas kelias – išeiti. Pirmiausia pasitraukė pensinio amžiaus rusakalbiai, tarp kurių buvo ir mano kaimynė Irina Deksnienė, kiti paliko aukštus postus. Romualdas Tarasevičius man buvo išskirtinis vadovas, kuris mane išmokė daugelio dalykų, to nė pats nejausdamas. Aš jam sakydavau: „Romai, nebūk užsispyręs, nekovok, neturėdamas ragų, su siena – tu jos neišgriausi.“ Bet jis savo pasiekdavo. Viena iš tokių jo kovų buvo dėl lietuvių kalbos vartojimo treste. Vadovas – ne mergaitė, kurią gali pasirinkti. Su vadovu – patinka jis tau ar ne – turi dirbti. O įtikti R. Tarasevičiui buvo sudėtinga. Paskutiniu valdytoju, iki trestui tampant bendrove „Montuotojas“, buvo Algirdas Juozapaitis. Mums nebuvo paslaptis, kaip jis atsirado treste. Tuo metu buvo gyva paprotinė teisė, kai Lietuvos kompartijos vadovai į aukštus postus skirdavo savo žemiečius. A. Juozapaičiui buvo sudėtinga – ne jis, o mes jam vadovavom, arba, kaip sakydavo tuomet, buvome jo kuratoriais. Jam pas 105

SKYRIUS

ŽMONĖS

SKYRIUS

ŽMONĖS

mus adaptuotis buvo sunku, ne dėl to, kad valdytojas nebuvo baigęs aukštojo mokslo (tai mums nebuvo svarbu), bet pirmiausia dėl charakterio. Vis tik iki šiol susitinkam ir pabendraujam ir su R. Tarasevičiumi, ir su A. Juozapaičiu. Tad tiek ir teturėjau savo tiesioginių viršininkų.

Žmonės, padarę įtaką karjerai • Vincas Seibutis Vienas iš tokių žmonių, kurie turėjo didelės įtakos mano karjerai, buvo Statybos ministerijos Planavimo ekonomikos valdybos viršininkas Vincas Seibutis. Visą savo karjerą jaučiau jo paramą, jis man buvo mano kelrodis. Paskutinį kartą su juo susitikome, likus kelioms dienoms iki jo mirties. Tai buvo pati 2002 metų pradžia, jis gulėjo ligoninėje ir pakvietė mane užeiti. Atsisveikinti. Prisiminėme mano studijų laikus Vilniaus universitete, kur V. Seibutis buvo mūsų praktikos vadovas, prisiminėme studentus, kurie, kaip ir aš, pasuko į statybas. V. Seibutis sakė jau tuomet manęs, kad aš esu linkęs „karingoms pareigoms“, statyba, jo žodžiais, kaip tik ir yra šaka, kurioje galima „kapotis“. Kalbėjome ir apie jo brolį gydytoją Leoną, kuris karo metais išvyko į Ameriką. Kalbėjome apie gyvenimo prasmę, apie tai, kad jis siekė mus, jaunus, apsaugoti nuo nešvarių klampynių, mokė, kad turėti pinigų – gerai, bet jų neturėti – tai būti laimingesniam. Materialinių vertybių jis nemenkino, tik įspėjo „nesiveržti ten, kur gali būti pakastos didelės bombos“. Tuo ir vadovaujuosi iki dabar. Jis buvo mano kuratorius, buvo vyresnis už mane, bet mus suartino gyvenimas, suartino pasitikėjimas ir atvirumas bendraujant, jis buvo man labai geranoriškas. Nelabai norėjau eiti pas jį į ligoninę, nenorėjau varginti, laukiau, kol sustiprės, grįš namo, tada norėjau pabendrauti. Bet jis mane kvietė labai atkakliai, matyt, jautė, kad liko nedaug laiko, kvietė atsisveikinti. • Romualdas Sakalauskas Mūsų bendrystė truko apie 20 metų. Statybos ministras tapo mano draugu, patarėju, nors skyrėsi ir mūsų pareigos, ir amžius. Tai buvo žmogus, kuriam nereikėjo sakyti, kad turi problemų, kad kamuoja kokie rūpesčiai – jis tai matydavo, jausdavo, suprasdavo ir paliepdavo trumpai: „Klok dabar“. Statybos ministerijoje taip pat dirbo ir mano draugu tapęs Finansų valdybos pirmininkas, vėliau – Ekonomikos planavimo valdybos viršininkas Jonas Tamulionis. Šias pareigas jis pradėjo eiti V. Seibučiui išėjus į pensiją. Abu su R. Sakalausku mus, jaunuosius, mokydavo, „kad visada proto reikia turėti“, mokė 106

Vincas Seibutis, žmogus, kuris mano karjeroje buvo labai svarbus.

pastebėti galimybes. Artimesni draugai su R. Sakalausku tapome, kai jis baigė savo, kaip statybos ministro, darbą. Anuomet sveikinti šv. Kalėdų proga, juolab ministrui, nebuvo nei galima, nei priimta. Bet prieš Kalėdas ministras visada mus pasveikindavo: nors neva sveikindavo su Naujais metais, bet mes puikiai suvokėme, kokia proga ministras sveikina iš tiesų. 2015 metais R. Sakalauskas pateko į eismo įvykį, po kurio netrukus mirė. Spėjome jį aplankyti su Lietuvos statybininkų asociacijos ilgamečiu prezidentu Adakru Šeštakausku. Ministrą, – mes iki pat jo mirties ministru vadindavome, – aplankėme prieš Kalėdas. Pajuokavome, kad ministrui jau reikėtų barzdą nuskusti, siūliausi atvažiuoti vakare. R. Sakalauskas paėmė mane už rankos, sakydamas, kad „gal šiandien pas mergičkas neisiu“, o grįžęs Kūčioms į namus nusiskus arba paskambins man, kad įvykdyčiau savo pažadą. Patvirtinau, kad ir nakties viduryje, jeigu reikės, atvažiuosiu būti barzdaskučiu. „Sutartį“, uždėjęs ranką, patvirtino A. Šeštakauskas. Prisiminėm praeitį, pasišnekučiavom. Toks linksmas buvo paskutinis mūsų susitikimas. 107

SKYRIUS

ŽMONĖS

SKYRIUS

ŽMONĖS

R. Sakalauskas mirė 2015 metų gruodžio 20 dieną, sekmadienį, eidamas 88–uosius metus. Kūčių taip ir nesulaukė. Dažnai prisimenu V. Seibučio ir R. Sakalausko įtaką mano karjerai: jeigu V. Seibutis nebūtų manęs pakvietęs, jeigu ministras R. Sakalauskas nebūtų parėmęs, į „Pramontažo“ trestą nebūčiau buvęs įsileistas. Buvau kviečiamas dirbti ministerijoje, kvietė jau ministras Bronislovas Šešplaukis. Sulaukiau įvairių pasiūlymų – nuo valdybos viršininko pareigų iki ministro pavaduotojo. Tačiau nuo to laiko praėjo dveji metai ir Statybos ministerijos nebeliko, vargu, ar būčiau likęs ministerijoje, tapusioje Aplinkos ministerija. Atsitiktiniai susitikimai su nuostabiais, geranoriškais žmonėmis padėjo man nusibrėžti karjeros kelią. Kai iš Jakšių kaimo atvažiavau į Vilnių, neturėjau jokių įtakingų pažįstamų, rėmėjų. Tik vėliau sutikti ir pažinti žmonės šiek tiek stumtelėjo, leido suprasti, ką galiu.

Kita oficialių santykių pusė ir brolis Su dabar jau a. a. broliu Vytautu vienas kitą gerbėme, nors ir buvome skirtingi, turėjome skirtingus pomėgius. Vytautas labai mėgo futbolą, o mane futbolas nervindavo: kaip tas senis Chotabyčius iš anų laikų filmo, nesuprasdavau, ko tie 10 žmonių vieną kamuolį spardo. Klauso, būdavo, Vytautas futbolo transliaciją per radiją, o aš ją išjungiu – susikivirčydavom. Man patikdavo klausytis kaimo kapelų, o jis mėgo klasikinę muziką. Mūsų charakteriai ir pomėgiai kardinaliai skyrėsi. Grįžęs iš armijos ir baigęs Vilniaus universitetą, jis pradėjo dirbti Statybos ministerijoje. Aš tuo laiku jau buvau respublikinio tresto „Pramontažas“ valdytojo pavaduotoju ekonomikai. Mūsų, ekonomistų, grupė mėgdavo paūžti. Tai man brolis visada piktai sakydavo, kad, užtikęs mane ministerijoje „su kvapeliu“, „pastatys į vietą“ mano gamybinę karjerą. Sykį su a. a. Henriku Kazlausku, kuris tuo metu buvo Mechanizacijos tresto valdytojo pavaduotoju ekonomikai, nutarėme nueiti į Statybos ministeriją pasveikinti savo tiesioginį viršininką Vincą Seibutį, švenčiantį 60-metį. Pirmiausia nutarėme papietauti. Kokie galėjo būti pietūs, kai prie stalo sėdo stambių Lietuvos įmonių antrieji vadovai – aišku, mes išgėrėme. H. Kazlauskas turėjo labai gerą balsą, ne sykį koncertavo ir ministerijos renginiuose. Aš esu bosas, tad pritarti galėdavau. Diena jau artėjo į pabaigą, o mes švęsti jubiliejaus buvome pakviesti į Statistikos departamento kavinę Gedimino prospekte, tad po smagių stiprių pietų leidomės Tauro kalnu pro Profsąjungų rūmus žemyn. Henrikas pasiūlė pabandyti balsus, nes reikės gi tostą sakyti. Tad leisdamiesi nuo Tauro kalno truktelėjom „Ant kalno mūrai“ – vienas punktelis pavyko neblogai, nutarėme pabandyti kitą dainą, jo mylimiausią „Bella donna“. Bet ši 108

Su kolegomis: kairėje – Z. Mackevičius, iš dešinės – R. Sakalauskas ir A. Vapšys

nepavyko. Tada pasiūliau užtraukti savo „himną“: „Dramta drylia oi lia lylia...“. Pabandėm, lyg ir viskas gerai. Įraudę, garsiai šnekučiuodamiesi, kostiumuoti nusileidžiam žemyn ir prie dabartinio Ūkio ministerijos pastato susitinkam du didelius ponus – Adakrą Šeštakauską ir Algirdą Vapšį, – ministro pavaduotojus. Kone kaktomis susidaužėme, nespėjom nė į kitą gatvės pusę pereiti. Tik atmenu, kaip Henrikas spėjo tarstelėti, kad „dabar tai jau nebedainuokim“. Algirdas Vapšys stovi ir juokiasi, o A. Šeštakauskas mums – „nu nu nu“. Nors nieko mums daugiau ir nesakė, bet šventiška nuotaika prigeso, nežinom, kuo tai baigsis. Jubiliejų šventęs V. Seibutis irgi pastebėjo, kad mes neįprastai nekalbūs. H. Kazlauskas paaiškino, kad jo tresto valdytojas Vytautas Močiekus „nupjovė“ premijas, o V. Seibutis paguodė, kad mes ir šiaip jau gerai uždirbam. Savo liūdesio priežastį paaiškinau kaip solidarumą su Henriku: gaila, kad šis negavo premijos, todėl ir manęs nepavaišino. V. Seibutis reziumavo, kad iš to liūdesio abu būsim ir pasivaišinę. Tuo viskas lyg ir pasibaigė. Tik nespėjau pareiti į namus, kaip žmona sako, jog jau kelis kartus kažko labai susinervinęs skambino mano brolis Vytautas. Paskambinau jam kitą dieną, nuėjęs į darbą, kaip ir buvom įpratę. „Aflai (taip mane brolis vadindavo), ką tu ten išdarinėji, vidury dienos šlaistaisi“, – puolė mane barti Vytautas. „Farfal, – galvoju, – pabaiga.“ Laukiam su Henriku, kas dabar bus. Bet žiūrim, nei jo valdytojas Vytautas Močiekus, nei mano – Romualdas Tarasevičius – nieko, nė vieno nekviečia ir nieko neklausinėja. Jau geriau valdytojai, negu ministerijoje, nes tai galėjo būti karjeros pabaiga. 109

SKYRIUS

ŽMONĖS

SKYRIUS

ŽMONĖS

Viduryje – mano brolis Vytautas Jaras, KPI studentų profsąjungos konferencijoje, dešinėje – Algirdas Minelga, apie 1961–1962. Algirdo Minelgos asmeninio albumo nuotr.

Pasirodo, broliui vienas iš ministro pavaduotojų tik užuominomis tarstelėjo apie mudviejų su Henriku nuotykį. Kone ligą brolis man įvarė, nes abu su Henriku išgyvenome, kad galime susigadinti savo karjerą. Bet tai nebuvo vienintelis atvejis. Su Jonu Tamulioniu, tuometiniu Statybos ministerijos Finansų skyriaus viršininku, ir Kęstučiu Grybausku, Vinco Seibučio pavaduotoju, sykį nutarėme užsukti į restoraną. Patekti vidun tada būdavo labai sudėtinga, tai aš ne sykį pasinaudodavau valstybės kontrolės pažymėjimu, kurį turėjau kaip visuomenininkas. Buvo jis raudonu viršeliu, viduje nuotrauka – kiaurai su juo praeidavau, niekas neskaitydavo, kas ten parašyta. Tuo laiku dar buvo nenugriauta „Palanga“, puikus restoranas, kuriame sutikdavome ir Paulių Širvį, mums kurdavusį eiles už vyną. Stovim prie baro su stikliukais tokiais lyg mikrofonai vidury dienos, žvilgt į šoną – besėdį aukšti Statybos ministerijos pareigūnai su svečiais. Springdami prarijom, kas buvo įpilta, ir išėjom spėliodami, kas dabar bus. Kadangi papietauti vis tiek reikia, patraukėme į alaus barą „Tauro ragas“, kuris tuomet buvo labai populiarus. Mes atsisėdam, atneša šalto alaus aprasojusiuose bokaluose – iki šiol jie akyse man stovi. Alus buvo geras, nedrįsdavo niekas jo skiesti, nes tikrintojų būdavo daugiau negu išgeriančiųjų. Kad negertume kaip eiliniai girtuokliai, pasakėme tostą ir išgėrėme. J. Tamulionis gūžtelėjo, kažką rodydamas. Pajuokavom, kad turbūt „panelių padavė į tą girdyklą“ ir atsisukome. O ten – vienas iš statybos ministro pavaduotojų. Vienas ministerijos atstovas – „Palangoje“, kitas – „Tauro rage“. Mane lyg kas karštu vandeniu būtų apipylęs. Ir K. Grybauskas, ir J. Tamulionis užėmė aukštas 110

pareigas ministerijoje – vienas skyriaus viršininkas, kitas valdybos viršininko pavaduotojas. Ir vėl gyvenimas „aptručytas“. Atmenu, kaip man tėvas sakydavo nebijoti dviejų dalykų: pinigus pralošti ir pinigus pamesti, kas Dievo skirta, tas ir bus. Iš to liūdesio išgėrėme alaus, pavalgėme, nes nebebuvo kas daryt. Panašu, kad ministro pavaduotojas buvo su kažkokia delegacija – jie kalbėjosi rusiškai. Praėjo nemažai metų, mano minimas žmogus ministerijoje jau nebedirbo, kai atėjo į „Montuotoją“ pirkti mūsų akcijų. Mūsų akcijų daug kas norėjo, bet buvome sutarę, kad pirmiausia tokią teisę turi mūsų pačių bendrovės darbuotojai, tad akcijų pardavimas buvo ribotas. Buvęs aukštas ministerijos darbuotojas mūsų bendrovės akcijų įsigijo, bet nė žodžiu neužsiminė apie nepageidautiną susitikimą „Tauro rage“, tik šypsodamasis tarstelėjo, kad neva mūsų gal net nepastebėjo. Mūsų nuotykiai ir nuodėmės nebuvo tokie dideli, bet nemalonumų galėjome turėti labai didelių. Mūsų sutiktų žmonių rankose buvo mūsų karjeros. Tik tokie atvejai buvo išties išskirtiniai ir labai reti.

Vaikystės ir jaunystės draugai Mano draugų ratas visą laiką buvo nemažas, pradedant nuo gimtųjų Jakšių, aplinkinių kaimų, kur mano laikais augo didelis būrys jaunimo. Artimiau bendravau su Jonu Valaičiu, Zenonu Stanevičiumi, Jonu Danieliumi, savo pusbroliais Eugenijumi Aniuliu ir Gediminu Žemaitaičiu. Kai kurių iš šių mano jaunystės draugų nebėra tarp gyvųjų. Anapilin išėjo Zenonas Stanevičius, Jonas Danielius, mano brolis Vytautas. Dažnai juos prisimenu. Tai buvo protingi, kūrybingi žmonės. Mus siejo atsakomybė už savo žodį, duotą pažadą: pasakei – padarei. Mus siejo pagarbos supratimas. Ir metai mūsų, gyvųjų, neišskyrė – ta draugystė tęsiasi iki šiol. Kaip neprisiminsi Algirdo Minelgos, Vytauto Kavaliausko, Tado Bersėno. Tačiau jaunystė neatsiejama nuo jaunatviško pašėlimo, kuomet veldavomės į muštynes – kaimas prieš kaimą. Nors draudė mokytojai, draudė tėvai, bet koks vakaras be pasimušimo. To laiko mūsų muštynės nebuvo žiaurios: apskaldome, būdavo, vieni kitiems ausis; kokią lentelę iš tvoros nuplėšę, plekšteldavome per tam tikrą vietą. Bet nebūdavo nei jokių peilių, nei pistoletų, nors po karo to gero buvo tiek, kad nors vežimu vežk. Rytojaus dieną bandydavome aiškintis, kodėl susimušėme, bet priežasties paprastai nebūdavo – tik jaunystės šėlsmas. Manau, kad viena kita mėlynė, vienas kitas kraujo lašas iš nosies mus tik užgrūdino – nei tada, nei vėliau niekada nesileisdavome užgauliojami. Ir nesusipykom – iki šiol retkarčiais 111

SKYRIUS

ŽMONĖS

SKYRIUS

ŽMONĖS

Tadas Bersėnas ir Algirdas Minelga – antrojo kurso studentai. Nors studijavo skirtingose mokyklose, bet gyveno sykiu nuomojamame kambaryje, apie 1960. Algirdo Minelgos asmeninio albumo nuotr.

susitinkam, pasikalbam telefonu. Kaskart, kai važiuoju iš kokios komandiruotės Klaipėdoje, prasuku pro tėviškę ir visada pasilabinu su tais, kuriuos pamenu, nors anuomet gal ir nebuvome patys artimiausi draugai. Ir visai nesvarbu – tai ūkininkas, traktorininkas ar tiesiog jau garbaus amžiaus žmogus – susitinkame, pasikalbame, pakritikuojame valdžią. Pasibuvimui visada randame valandą dvi, bent sykį ar porą per metus. Buvome susitikę ir mūsų mokyklos iškilmėse. Smagu buvo susitikti, gera pajusti, kad išlaikėme daug tikro ir gražaus iš ano laiko. Manau, kad jaunystės draugai yra amžini. Ir kokia laimė, kai sutinki kurį nors po 10, 15 metų – apkabini, paspaudi ranką, prisimeni vieną draugą, kitą, pamini tuos, kurių nebėra, ir nepajunti, kaip praeina valanda, antra, trečia. Tėvai mus išmokė gerbti vienas kitą, išmokė nukelti kepurę ir labintis su kiekvienu – pažįstamu, nepažįstamu, kurį sutinki savo kaime. Išmokė gerbti seną žmogų, draugą. Pasakyti žmogui negražų žodį, įžeisti – nebuvo to. Nuo jaunumės buvome mokomi pagelbėti kitam.

Tiesiog bendrauji su kiekvienu, klausydamas ir girdėdamas, kas jam svarbu. Tada paprasta rasti kalbą ir su įmonės vadovu, ir su paprastu žmogumi. 112

Man niekada nebuvo svarbu, kad tas yra brigadininkas, o anas šlavėjas. Sykį, kai jau užėmiau aukštas pareigas, viename susiėjime atsisėdau ne į garbingą vietą, kuri man buvo skirta, o stalo gale. Kartais gerai tokiu paprastu gestu ištrinti atstumą tarp žmonių ir jų pareigų. Aš esu toks pat, kaip ir visi, gal tik vieni turime daugiau informacijos, kiti – mažiau, vieni bendraujame su daugybe įvairių žmonių, kiti turi siauresnį ratą pažįstamų. Kuo gali žmogus skirtis nuo to, kuris traktorių, kombainą vairuoja, kuris gatvę šluoja, kuris medžius kapoja? Aš skirtumo nematau. Manau, kad niekas manęs jau ir nebepakeis, laiko tam nebeužteks. Deja, ir savo aplinkoje matau žmonių, sergančių didybės manija. Tik man atrodo, kad pagarbą reikia užsitarnauti, o ne siekti jos kitokiomis priemonėmis. Niekada tokių tuščių ambicijų neturėjau. Tiesiog bendrauji su kiekvienu, klausydamas ir girdėdamas, kas jam svarbu. Tada paprasta rasti kalbą ir su įmonės vadovu, ir su paprastu žmogumi. Neseniai važiavau pro Kėdainių rajoną – kaip galiu neužsukti pas Tadą Bersėną, pas draugą, su kuriuo sykiu esame nuo pradinių klasių. Mus sieja jau 70 metų gražios ir nuoširdžios draugystės. Užsukau, trejetą valandų šnekučiavomės, gyvus ir mirusius paminėjome. Puikiai sutariame ir su pusbroliais Gediminu Žemaitaičiu, Eugenijumi Aniuliu. Dažnai susitinkame, susiskambiname – mus sieja ne tik giminiški ryšiai, bet ir draugystė.

Moterys Mūsų karta buvo labiau vyriška, daugiau aplink visada buvo vyrų, vaikinų – nuo pat vaikystės Jakšiuose. Ir tvarka tokia buvo kaip bažnyčioje: viena pusė vyrams, kita – moterims. Mano laikais mano amžiaus berniukų kaime buvo 28, o mergaičių – tik 13. Darbo aplinka, kurioje esu jau 55-erius metus, taip pat visada buvo itin vyriška: iš pustrečio tūkstančio darbuotojų tik 80 buvo moterų. Taip buvo anksčiau, panašiai tiek yra ir dabar. Tad visuose susiėjimuose, oficialiose šventėse vis supdavo vyriška kompanija. Bet nuoširdi draugystė mane sieja ir su moterimis, nors jų tarp mano draugų – itin nedaug. Viena iš tokių – mano kraštietė Elena Brazauskaitė. Mes su Elena mokėmės toje pat mokykloje. Būdama viena iš gražiausių mūsų parapijos merginų, ji, žinoma, „krito man į akį“. Jeigu tik Elena būdavo šokiuose, man jie tapdavo itin malonūs. Baigusi mokyklą, ji išvažiavo mokytis į Kauną – studijavo mediciną. Po studijų grįžo į Kėdainius. Nors nuo mokyklos laikų praėjo labai daug laiko, iki šiol palaikome su ja artimus ryšius, nes tai yra žmogus, kuris supranta mane, kuriam galiu atverti 113

SKYRIUS

ŽMONĖS

SKYRIUS

ŽMONĖS

Janina Čekuolienė (kairėje)

širdį. Ir pajuokauti. Kai paskambinęs klausiu, kas „ten gubernijoj darosi, kas apsiženijo“, ji juokiasi ir sako, kad klausti reikia „ne kas „apsiženijo“, o kas numirė“. Buvau kelis kartus sutikęs ją Vilniuje – malonu matyti ją žvalią, kūrybingą, darbingą, besišypsančią. Ji – Kėdainiuose, aš – Vilniuje, ir kaip malonu, kai paskambina ir pasakoja apie savo kasdienius džiaugsmus, kai papasakoja „vakar su savo babulencijomis“ buvusi kavinėje. Dar viena mano gera bičiulė – Janina Čekuolienė, kuri yra kaip gyvenimo eliksyras, kuri ir ligotą, ir fiziškai ar dvasiškai palūžusį gelbsti; kuri geba įdiegti meilę gyvenimui, meilę darbui. Aš labai džiaugiuosi, kad greta didelio būrio vyriškių tarp man artimų žmonių yra Janina, žmogus, su kuriuo norisi bendrauti. Su Janina susipažinome, kai mano sūnui Ramūnui, kuris aktyviai sportavo, prisireikė medikų pagalbos. Nepažinojau tuo laiku jokių gydytojų, – užėjome su žmona į Jakšto gatvėje esančią polikliniką pas pirmą pasitaikiusį gydytoją ir pradėjome kalbėtis apie sūnaus problemas. Ta gydytoja buvo Janina Čekuolienė. Ji mane supažindino ir su skyriaus vedėju Antanu Narušu. Taigi mus suvedė Ramūno kojų problemos. Pažinojau ir jos vyrą, chirurgą Vladą Čekuolį, kuris Anapilin išėjo prieš dešimtmetį, pažįstu ir jų dukrą, ir Janinos seserį Ramunę. Guodžiau ją, išgyvenančią vyro netektį, ji atėjo, kai mane ištiko tokia pat lemtis. Kad ir koks tvirtas būtum, bet artimo žmogaus netekties akivaizdoje tampi pažeidžiamas, todėl geri Janinos žodžiai, nuoširdi 114

O aš pats prasčiausiai jaučiuosi tuomet, kai man reikia ko nors prašyti iš kitų, todėl bandau gyventi taip: yra – gerai, nėra – nereikia, geriau apsieiti be svetimų pagalbos. užuojauta man buvo reikalingi. Didžiuojuosi, kad ją pažįstu ir džiaugiuosi mūsų bendryste. Dievas mums davė gražiai surėdytą pasaulį, kuriame yra vyrai ir moterys. Kuo moterų daugiau, tuo mums, vyrams, smagiau. Kita vertus, vyrai žino, kad moterys gali ir „iš kelio išvesti“, ir tavo gyvenimą kita linkme pakreipti.

Studijų draugai Kone pusė mano studijų draugų liko Vilniuje, universitete, tad dažnai susitinkame, susiskambiname, sveikiname vieni kitus švenčių progomis. Šeimoje neįsivaizduodavome, kaip galima praleisti savo jubiliejus, kaip galima nepasikviesti draugų. Susirinkdavo didelis būtys artimųjų, o mano 70-metį šventėme sykiu su daugiau negu šimtu svečių. Žmona norėjo savo 75-erių metų sukaktį atšvęsti. Paprieštaravau, pasiūliau laukti 80-mečio. Laukėm laukėm ir nebesulaukėm – žmona mirė. Skaudžiai išgyvenu, kad nepritariau žmonai, gal reikėjo susiburti, pabendrauti, pasikalbėti. Juk čia ir yra didžioji vertybė – geri žodžiai, pasibuvimas tarp artimų žmonių. Dėl to svarbi yra bendrystė. Sutikau ir kitokių žmonių, tų, kurie norėjo bendrauti iš išskaičiavimo: vos vakar susipažinai, šiandien jau prašinėja, skambindami ir kalbėdami paplonintu balsu. Tai vienadienės pažintys – ilgiau tokių nepalaikau arba lieka pažintis, tik ne draugystė. Kai sunku, sudėtinga artimesniam žmogui, paprastai pats pamatai, pajunti – ne vienam esu ištiesęs ranką. O aš pats prasčiausiai jaučiuosi tuomet, kai man reikia ko nors prašyti iš kitų, todėl bandau gyventi taip: yra – gerai, nėra – nereikia, geriau apsieiti be svetimų pagalbos. Gyvenimas be draugų būtų labai pilkas.

Kaimynai – mano turtas ir džiaugsmas Visiška tiesa, kad geras kaimynas yra geriau negu tolimas giminaitis. Su kaimynu pradedi dieną, pasimatai per pietus ar vakare, jei ne rankomis susimojuoji, tai bent jau užmeti žvilgsnį į langą. Į Vilnių atvažiavau 1957 metais, tad per 60 metų pakeičiau ne vieną gyvenamąją vietą, turėjau ne vienus kaimynus. Pirmasis nuomojamas kambarys, nors iš tiesų – tik lova, buvo patalpose, kur dabar įsikūręs „Stiklių“ 115

SKYRIUS

ŽMONĖS

SKYRIUS

ŽMONĖS

restoranas. Mano šeimininkas buvo įsitikinęs, kad gyvena name, kuris slepia turtus, reikia tik rasti juos, nes Antrojo pasaulinio karo metu toje teritorijoje buvo žydų getas, o tame bute buvo apgyvendintas žydų rabinas su šeima. Vėliau prasidėjo kelionė po sostinę – kėlėmės iš vienos vietos į kitą. Savanorių prospektas, Antakalnio Debesijos gatvė, vėliau – Žirmūnai, Mildos gatvė, buvom koją bekeliantys ir į Pilaitę. Pirmasis šeimos butas buvo Debesijos gatvėje. Gyvenome mažyčiame bute, bet turėjome puikius kaimynus. Visi buvome jauni, apie 26, 27 metų. Publika tai buvo rinktinė: dieną – balius, vakare – muštynės. Eidavau skirti, nes buvau aukšto komendantas, į kaktą gaudavau ir pats. Pastaruosius 25-erius metus gyvenu Antakalnyje, Saulės gatvėje. Pamenu, kaip stebėjosi pas mus besisvečiuojanti žmonos teta iš Kalifornijos. Ji sakė niekaip nesuprantanti: gyvename lyg ir sostinės centre, bet čia gaidžiai gieda, kiaulės kriuksi, medžiai žydi ir gegutė kukuoja. Toks buvo Antakalnis, kai jame apsigyvenome. Kaimynas, kuris laikė vištas, kas rytą atnešdavo šviežių kiaušinių ir klausdavo, ar mums netrukdo jo vištos. Dieve mano, aš pats esu iš kaimo, tas vištų kudakavimas ir gaidžių giedojimas man – kaip rytinė muzika. Kadangi Saulės gatvėje gyvenu jau labai nemažai laiko, buvo kilę minčių keltis gyventi kur kitur, norėjosi atsinaujinimo, bet sustabdė mintis, kad vargu ar dar kur rasiu tokių kaimynų, kurių apsuptyje gyvenu dabar. Vieni iš jų – Stasys ir Dalia Matijoškos. Nuostabūs žmonės. Stasys darbuojasi Norvegijoje, bet grįžęs namo, kai tik pamato mane gatvėje, sustoja pasilabinti, kitąsyk, net eismą stabdydamas, nes mūsų gatvė itin siaura. Jo žmona Dalia – medikė. Dalios tėvas buvo šviesaus atminimo žmogus – iki pat mirties mūsų vadintas ministru – Romualdas Sakalauskas. Kristina ir Jonas Jurgelevičiai – dar vieni mano kaimynai. Joną Jurgelevičių laikau ramybės įsikūnijimu. Išgirdęs ką besijuokiant, jis tarsteli, kad žmonės juokiasi taip, tarsi vidury žiemos būtų pavasaris, o pamatęs ką beliūdintį, guodžia, kad ateis pavasaris. Medikai Eugenijus ir Sigita Lesinskai – profesoriai, taip juos ir vadinu, tad sykį, paklaustas, kur gyvena Lesinskai, ne iš karto supratau, ko klausiamas. O kai pasakė – profesoriai, viskas aišku: jie gyvena ant kalniuko. Kitoje gatvės pusėje gyvena Danutė ir Kazimieras Kovarskai, kurie dirba teisėtvarkos sistemoje. Nors ir mažiau bendraujantys, bet – ir džiaugsme, ir bėdoje paduos ranką, užjaus, paguos. Šalia turime ir savo ministrą – buvęs vidaus reikalų ministras Česlovas Blažys su žmona Danute – nuotaikingi mano kaimynai. Kol augo medžiai, vieni kitus matydavome, ranka pasiekdavome, žodžiu kaimyniškai persimesdavome, o laikui einant užaugo medžiai, išdygo tvoros. 116

Namai, kuriuose tikėjausi gyventi su šeima: namelis prie Žaliųjų ežerų, namas Pilaitėje. Mūsų šeimos namas Vilniuje, Antakalnyje.

Kartais pasvarstau, kad gal laikas keltis gyventi kur kitur, bet sulaiko mintis, kad galiu daugiau neberasti tokių kaimynų, kurie mane supa Antakalnyje.

117

SKYRIUS

ŽMONĖS

SKYRIUS

ŽMONĖS

Mano turtas – mano nepakartojami kaimynai, su kuriais sykiu švenčiame, dalijamės liūdesiu. Iš kairės: Stasys Matijoška, mano žmona Roma, Sigita Lesinskienė. Iš dešinės: Kristina ir Jonas Jurgelevičiai

Kiek toliau nuo mano namo gyvena kompozitorius Mikalojus Novikas ir jo sūnus Artūras Novikas, taip pat muzikos pasaulio atstovas. Visada susitikę persimetame keliais žodžiais, pasidžiaugiame gražiu oru. Mūsų neskiria rangai, moksliniai laipsniai, pareigos, turtai – mes esame kaimynai. Todėl ir kelkis kur kitur – ne taip ir paprasta būtų. Sykį Stasiui Matijoškai prasitariau, kad svarstau keltis kitur. Pabandyk, sako, arba namas grius, arba kelyje daug duobių atsiras, arba grįši ir prašysi, kad vėl priimtume į savo kaimynišką sambūrį. O mūsų sambūris puikus. Užgavėnės jau tradiciškai švenčiamos ant kalniuko pas Lesinskus, kur susirinkę kaimynai varo iš kiemo žiemą, padainuoja, pasibuvoja. Kalėdoms vis traukiam pas Jurgelevičius. Gimtadieniai, apvalesnės datos – mano rūpestis. Ir susirenka jau nebe vien kaimynai, bet ir gausus būrys artimųjų. Labai gerai jaučiuosi tarp savo kaimynų, tai didelis džiaugsmas ir laimė, tai ir didelis turtas. Tuo labiau, kad esame skirtingų kartų žmonės, bet sutariame puikiai. Tad mano ketinimai keisti gyvenamąją vietą taip ir sutirpsta.

Bendradarbiai Pagaliau karta, kuri prieš 40–45 metus atėjo į darbą, į „Pramontažą“, vėliau tapusį „Montuotoju“. Sykiu esame ir kai gera, ir kai liūdniau, ir kai džiaugiamės pasiekimais, ir kai ieškome sprendimų – iš to ir susiformuoja bendrystė, draugai. Bendrovės administracijoje apie 25-erius metus jau dirba mano pavaduotojas Vytautas Mamaitis. Nuo pat pirmosios valdybos laikų iki pat 118

šiol esame sykiu su Antanu Katinu, bendrovės „Montuotojas“ Panevėžio montavimo firmos direktoriumi. Mūsų sistemoje, tiesa, šiek tiek paklaidžiojęs, padirbėjęs „Energoremonte“, jis dirba nuo pat Kauno politechnikos instituto baigimo. Jauniausias mūsų valdybos narys yra Janušas Fedorovičius, kuriam neseniai (2017 metų birželį) suėjo 60 metų. Kiek gerų minčių, idėjų jis pažerdavo pasitarimuose, tai yra žmogus, mąstantis apie bendrovės reikalus. Arba Klemensas Mitrulevičius, bendrovės „Montuotojas“ Alytaus montavimo firmos vadovas ir valdybos narys, Henrikas Navickas, taip pat valdybos narys ir montavimo firmos Vilniuje vadovas. Man patikėtas valdybos pirmininko postas, bet mes niekuomet nesiskirstėme, nebendravome pagal postus, nesipuikavome protu ir pareigomis. Pats sudėtingiausias bendrovei periodas, koks buvo įmonės privatizavimo laikas, labai gerai leido suvokti, kas yra kas. Su Romu Vasiliausku, „sibiriaku“, kaip jis pats save vadina, susitikome dirbdami „Pramontaže“. Nors jau kurį laiką jis bendrovėje nebedirba, bet per mėnesį bent porą kartų nuoširdžiai pasikalbame. Išgyvenęs tremtį, patyręs nemažai sunkumų, jis liko nuoširdžiu žmogumi, todėl jam gali pasakyti tai, ką nedaug kam pasakytum. Nors nesu iš tų žmonių, kurie labai atvirauja, visus džiaugsmus ir skausmus atvirai išdėsto. Net ir bendraudamas su pačiais artimiausiais žmonėmis, laikausi nuostatos – jeigu nežino, tai taip ir turi būti. Nuo 1992 metų triūsiu savo pareigose, tad jau 25-erius metus esu pats sau viršininkas, pats sau vadovauju ir tuo labai džiaugiuosi. Priėmęs netikusį sprendimą, išgyvenu, pasielgęs protingai – pasidžiaugiu. O svarbiausius bendrovės klausimus sprendžiame kartu su valdyba, kurioje dirba penki akcininkai: Janušas Fedorovičius, Antanas Katinas, Klemensas Mitrulevičius, Henrikas Navickas ir aš. Tai yra žmonės, su kuriais kartu dirbame apie 40 metų, taigi, vienas kitą pažįstame kaip šeimos narius. Visi esame asmenybės – su savo charakteriu, požiūriais, nuomonėmis, pagaliau – temperamentu, tačiau dar nebuvo situacijos, kurios neišspręstume, dėl kurios būtume susipykę. Taip, ne kartą išsakėme skirtingas nuomones, bet ieškojome būdų rasti priimtiniausią, efektyviausią konkrečioje situacijoje sprendimą. Su tokia valdyba, kokia yra dabar, galima įgyvendinti didelius projektus ir tenka tik apgailestauti, kad visi esame jau brandaus amžiaus. Tik vienas iš mūsų – Janušas Fedorovičius – dar nesulaukė pensinio amžiaus. Visi kiti esame vyresni, tad jau mąstome apie tai, kaip reikia protingai dėlioti reikalus, kad užtikrintume darbų perimamumą ir tęstinumą. Ir turime realų planą. Greta mūsų yra ir bendrovės Stebėtojų tarybos ilgametis pirmininkas Svajūnas Stankevičius, nuostabus visų draugas ir patarėjas. Jeigu tik mūsų valstybė turėtų tokį planą, žinotų, ką būtina pasiekti per trejus metus, kokia valstybė bus po penkerių metų. 119

SKYRIUS

ŽMONĖS

SKYRIUS

ŽMONĖS

S. Stankevičiaus, bendrovės „Montuotojas“ stebėtojų tarybos pirmininko, gimtadienis, 2016-ųjų rugsėjis

Mes dėliojame bendrovės planą, kad ramia širdimi galėtume atsisveikinti su kolektyvu ir jau iš šono žiūrėti buvusio vadovo, buvusio darbuotojo akimis – nesikišant ir nemokant tų, kurie pakeis mus, nes tai bus jų sąžinės, jų kompetencijos reikalas, jų atsakomybė. O mes tikimės, kad „Montuotojas“ sulauks ir 60-mečio, kuriame ir mes norėtume dalyvauti. Prieš 15 ar 18 metų pas mane į darbą ateidavo mano maži anūkai. Martynas, jauniausias mano anūkas, paklaustas, kuo norėtų bendrovėje dirbti, atsakydavo norintis būti tik direktoriumi, nors ir patį žodį dar sunkiai ištardavo. Jauniems žmonėms, taip pat ir mano anūkams, reikia sudaryti sąlygas, kad jie siektų savo tikslų ir užsidirbtų patys. O į mūsų bendrovę, į valdybą turi ateiti pasirengę žmonės, įgiję specifinių žinių, turintys inžinerinį išsilavinimą. Lietuvoje jau yra pavyzdžių, kai stambios įmonės, atitekusios paveldėtojams, neteko savo galios.

Jaunoji „Montuotojo“ karta Didžiuojuosi jaunosios kartos atstovais, kurie, dažnu atveju dar būdami studentai, atėjo pas mus ir liko. Vienas iš tokių yra Aurimas Jurčius, gamybos direktorius, bendrovėje dirbantis jau 13-tus metus: kaip atėjo pas mus 2004 metais iš Vilniaus Gedimino technikos universiteto atlikti praktikos, taip ir liko. Dirbdamas bendrovėje, ne tik baigė studijas, bet ir 2010 metais apgynė 120

technologijos mokslų srities mechanikos inžinerijos mokslų krypties darbą – jam suteiktas daktaro laipsnis. Kiek žinau, jis yra vienintelis Lietuvoje šios krypties mokslų daktaras, dirbantis statybinėje įmonėje. Aurimas yra patikimas žmogus, kuris, kai reikia, darbui gali atiduoti ir savaitgalius. Nors nepaliekam jo vieno, bet jaunam direktoriui atsakomybės tenka daug: tai ir darbų saugos klausimai, ir planavimas, ir suvirinimo technikos ar medžiagų tiekimo rūpesčiai. Bendrovėje yra ir dar vienas mokslų daktaras – projektinės grupės vadovas Konstantinas Rasiulis. Du mokslų daktarai, jauni žmonės, kuriais mes labai džiaugiamės, didžiuojamės, kad jie atsispyrė vilionėms išeiti dirbti kitur. Milda Lendraitytė, kuri taip pat baigė Vilniaus Gedimino technikos universitetą, apsigynė medžiagų ir suvirinimo magistrą. Mūsų bendrovės laboratorijoje kokybės inžiniere ji dirba treti metai. Laboratorijoje dirba dar vienas jaunosios kartos atstovas – Agnius Jurgelėnas. Jis yra defektoskopininkas. Jaunas vyras pas mus atėjo, paprastai tariant, neturėdamas net žalio supratimo, ką turės dirbti, bet jis turėjo elektriko specialybę ir norą išmokti naujų dalykų. Mes jam padėjome, ir pavyko – dabar jis yra vienas iš pagrindinių specialistų. Teko išvažiuoti mokytis ir į Minską, baigti papildomus mokslus, kad galėtų tapti profesionalu. Prieš išvažiuodamas į Minską, ateina pas mane Agnius ir sako, kad jis nelabai įsivaizduoja, ką gali nuveikti Minske, kai net rusų kalbos nemoka. Nuraminau, kad galės mokytis anglų kalba. Tačiau išmoko ir rusų kalbą, nors terminai šia kalba ir nėra patys lengviausi. Ne vienas iš mano kolegų vadovų žino, kad kartais geriausiais darbuotojais tampa žmonės, kurie atėjo dirbti neturėdami jokios patirties pramonėje. Vadovui svarbu rasti ir pačiam darbuotojui parodyti jo geriausias savybes. Tiesa, ne visi jaunieji, kurie buvo atėję pas mus dirbti, čia ir išliko, nes mūsų darbas ir sudėtingas, ir labai atsakingas. Net atlikę darbus objektuose, dar kokius trejus ar penkerius metus vis galvojame, kad tik viskas būtų gerai. Atrodo, darai taip, kaip turi būti, kaip privalu, bet yra visokiausių situacijų. Vieni mūsų bendrovės specialistai rengia teorinę darbų dalį, kiti imasi praktinės dalies, treti – kontroliuoja. Taigi vienu metu sprendžiamas visas kompleksas klausimų, ir visais, kurie dirba komandoje, turi, privalai pasitikėti. Tai yra labai didelis pasitikėjimas, labai didelė atsakomybė, tad nenuostabu, kad tokie darbiniai santykiai perauga ir į asmeninę draugystę, kai nepamirštame vieni kitų gimtadienių, vardadienių, susirenkame ir kitomis progomis.

SKYRIUS

ŽMONĖS

SKYRIUS

ŠAKNYS

VI skyrius

Mano tėvai – Stasė ir Martynas Jarai

ŠAKNYS Kuo mes esame, kuo tampame, didžia dalimi lemia mūsų šaknys, šeima, kurioje gimėme, aplinka, kurioje augome. Sunegalavus net gydytojai klausia giminės ligų, o mes paveldime kur kas daugiau, negu ligas. Kuo labiau bręstame, tuo dažniau atsigręžiame į savo giminę, kurios vyrai ir moterys leidžia kitaip pažvelgti į save. Tai būdas kur kas labiau pažinti ir suprasti save.

Seneliai

idžiausias skausmas, kad nei iš tėvo, nei iš motinos pusės vyriškos giminės senelių nesu net matęs. Jie gyvi tik artimųjų pasakojimuose. Mano tėvo tėvas Martynas Jaras, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, buvo mobilizuotas į carinę kariuomenę. Jam buvo suteiktas jauniausio karininko – praporščiko – laipsnis. Vokiečiams šturmuojant Kauną, jis žuvo viename iš Kauno fortų. Kur palaidotas senelis, mes taip ir nežinome. Babulėlė pasakojo, kad jis buvo dar užsukęs į namus, aplankė ją, o netrukus netoli Babtų, kaip galima spręsti iš oficialaus pranešimo, buvo nukautas. Mačiau tą pranešimą, parašytą kaligrafišku raštu. Tėvo motina Petronėlė Jarienė liko su keturiais mažais vaikais. Mano pusbrolis Edmundas Jaras apie 2010 metus surinko ir užrašė pasakojimus apie mūsų giminę. Kalbėdamas apie senelį Martyną Jarą, jis rašo, kad tai galėjęs būti išsilavinęs žmogus, nes ne tik ūkininkavo, bet ir teisėjavo Ariogaloje: dukart per savaitę važiuodavęs atlikti teisėjo pareigų. Kai namiškiai gavo žinią apie senelio žūtį, vyriausiasis sūnus Apolinaras, kuriam tuomet nebuvo nė 16 metų, buvo nuvykęs į mūšių vietas ieškoti tėvo palaikų, kad galėtų juos deramai palaidoti. Tačiau tėvo nerado, tad kur yra Martyno Jaro kapas, artimieji nežino. 123

SKYRIUS

ŠAKNYS

SKYRIUS

ŠAKNYS

Kaip pasakojo babulėlė, senelis buvo kaimo šviesuolis, visada apsuptas žmonių. Pas jį eidavę žmonės ginčų spręsti. Jis rengdavo dokumentus, kviesdavo besiginčijančias puses ir sugebėdavo sutaikyti kaimynus – žemės dalybos, pasogos ištekančioms merginoms, tokia buvo tuometinio kaimo realybė. Jis išmatuodavo žemę ir labai kruopščiai net brėžinius padarydavo. Senelis mėgo teisinę literatūrą. Jis buvo baigęs progimnaziją, tai atitiktų mūsų pagrindinį išsilavinimą, tad tuo metu tai buvo rašto matęs žmogus. Vėliau, kiek pamenu iš babulėlės pasakojimų, jis baigė apsaugos dalinių kursus – senelį traukė karo mokslai. Tad ir man, matydami mano potraukį ginklams, giminės sakydavo: „Neik senelio pėdomis.“ Man neretai sakydavo, kad aš „nusidavęs į senelį“. Tėvo motina, Martyno Jaro žmona, pragyveno 90 metų, tad gerai ją pamenu. Vaikystėje buvau padūkęs, ir tėvas mane auklėdavo diržu, o babulėlė tiek mane, tiek brolį vis bandydavo apginti. Nesmerkiu savo tėvo dėl tokių auklėjimo metodų – net ir dabar jam ranką pabučiuočiau. Drausmės man reikėjo. Buvo pokaris, pilni miškai ir pamiškės ginklų, karinės technikos, sprogmenų. Kur kas labiau negu mokykla mane traukė juos pamatyti, ardyti, išbandyti. Tad dažnai namo, keldamas tėvams įtarimą, grįždavau murzinas, bet paklaustas, kur buvau, atsakydavau – mokykloje. Tėvas – pas mokytoją ir netrunka paaiškėti tiesa, kad mokyklą iškeičiau į tanką. Tėvas – už diržo, aš – už babulėlės. Atmenu ilgą jos sijoną – bėgu aplinkui, o ji šaukia savo sūnui, mano tėvui: „Martynai, tik nemušk skaudžiai!“ Kai jau mokiausi universitete, padėdavo, kuo galėdami ne tik tėvai, bet ir babulėlė – tai 25 rublius, tai dar kaži kiek, matyt, ką pardavusi, įbruka – sutaupydavo ir duodavo man. Babulėlei teko sunki gyvenimo dalia – žuvus vyrui, ji liko su vaikais: Apolinaru, Adomu, mano tėvu Martynu ir Antose. Nežiūrint sunkių gyvenimo sąlygų, babulėlei pavyko išmokslinti Adomą ir Apolinarą. Adomas baigė karo mokyklą, dirbo Lietuvos policijoje, o baigiantis karui, 1944 metais, pasitraukė į Jungtines Amerikos Valstijas. Apolinaras baigė žemės ūkio mokyklą ir, iki išvežant visą jų šeimą su penkiais vaikais į Sibirą, dirbo ir gyveno Laukuvoje. Seneliai iš motinos pusės buvo išvykę į Argentiną su mano motinos seserimis. Mama su dviem broliais, nors ir labai norėjo išvykti, buvo palikta Lietuvoje, nes reikėjo kažkam dirbti ūkyje. Mamulėlė jautė nuoskaudą, kad jai teko sunkus gyvenimas, kai išvykusieji, kaip jai atrodė, gyveno kur kas lengviau. Mamos artimieji taip ir nebesugrįžo, nors kelis laiškus esame gavę iš Argentinos, bet ryšiai nutrūko. Neturiu jokių nei senelių, nei savo vaikystės nuotraukų. 124

Mano 60-metis. Su sūnėnu Evaldu Jaru ir Gintaru Mikalausku

Babulėlės pasakos ir kūrybiškasis giminės kodas Tėvo motina vaikystėje mums sekdavo pasakas. Kai pats išmokau skaityti ir į mano rankas pateko brolių Grimų pasakų knygos, pamačiau, kad babulėlės pasakos buvo panašios į tas, kurias skaičiau, bet tuo pat metu jos buvo kitokios, nes ji jas perkurdavo ir papasakodavo savaip. Iš ko ji galėjo išgirsti brolių Grimų pasakas, neįsivaizduoju. Rašė ji labai prastai, bet skaityti skaitė, tad gali būti, kad buvo skaičiusi jas, kažką prisiminė, kažką pati sugalvodavo. Mudviejų su broliu ir babulėlės lovos gryčioje buvo sustatytos greta, tad mes vis prašydavome pasakų. Mums su broliu nelabai patiko klausytis, kaip Jonelis pamilo Elenytę, kaip jie susituokė ir laimingai gyveno, tai vis prašydavome babulėlę papasakoti „kokių žiauresnių“. Bet jai, matyt, žiaurios pasakos nepatiko, nes mus sudrausdavo ir gąsdindavo visai nepasakosianti. Taigi babulėlė mėgo pasakoti, o senelis Martynas Jaras, tėvo tėvas, kurio niekada nemačiau, buvo mėgėjas kalbas sakyti: kaimo sueigose, susirinkimuose buvo kalbėtojas, tad jį girdėjau pasakoriumi vadinant. Vadinasi, iškalbingas buvo. Dabar būti gudriu ne taip ir sunku – paskaitai knygą kitą ir jau gali rodyti išmintį, o tuo laiku, matyt, kaimo žmogus galėjo pasikliauti tik savo prigimtimi. Vadinasi, būta to mūsų giminės genuose – ir iškalbos, ir kūrybiškumo. Mano brolis Vytautas buvo tylenis, jį visi laikė ramybės įsikūnijimu. O jo sūnus Evaldas Jaras, mano sūnėnas ir krikšto sūnus, yra teatro aktorius ir režisierius, dirba Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Iškalbos netrūksta 125

SKYRIUS

ŠAKNYS

SKYRIUS

ŠAKNYS

ir mano anūkui Martynui. Nustebino ir brolio Vytauto dukra Audronė, dabar gyvenanti Amerikoje. Neseniai buvau sutikęs jos buvusią mokytoją, kuri pasiguodė, kad jiems labai trūksta Audronės, nes ji puikiai piešusi. Bandęs esu ir aš piešti – sūnus prašė balandžio. Grįžęs iš mokyklos pasakojo, kad mokytoja apie mano pieštą paukštį pasakiusi, jog Lietuvoje tokių nėra. Taigi dailininku negalėjau tapti, bet žodžiai, eilės kartais lyg ir nukrenta iš kažkur, mane patį nustebindami. Besimokydamas mokykloje, labai mėgau rašyti rašinius vadinamąja „laisva“ tema ir už juos mane girdavo lietuvių kalbos mokytoja Račkauskaitė. Rašinius kurti man patikdavo, todėl ir stengdavausi. Paprastai juos rašydavau sekmadieniais. Gali būti, kad kažkokia kūrybos gyslelė ir yra manyje. Mėgstu detektyvus, istorinę literatūrą, o lyrikai potraukio neturiu, net eilėraščių knygų nemėgstu skaityti, bet eilės iš kažkur mano mintyse gimsta. Einu rytą, o galvoje – susidėlioja koks ketureilis. Prisimenu poetą Paulių Širvį, kurį, būdami studentai, sutikdavome tuometiniame „Palangos“ restorane Vilniuje. Tai jis per tris minutes eiles sukurdavo – už vyną. Nėra pas mus giminėje tokių poetų, bet kūrybiškumo daigų esama. Man, kaip bendrovės „Montuotojas“ valdybos pirmininkui, per akcininkų susirinkimus tenka teikti ataskaitas, kuriose vyrauja skaičiai. Ir matau, kaip nuobodu žmonėms klausytis tokios skaičių kalbos, kuri, deja, yra privaloma. O juk galėčiau kalbėti apie mūsų bendrystę, apie vienas kito supratimą, parėmimą. Kas mėnesį vyksta valdybos posėdžiai, taigi 12 kartų per metus. Ir vis tas pats: koks pelnas, koks našumas, kokios gamybos apimtys. Ir gali būti, kad visi tik ir galvoja – „ką tas Jaras šneka“, nes visi tuos vidutinius atlyginimus, kitus skaičius žino ne blogiau už mane. Labai noriu ataskaitas pateikti taip, kad žmonėms būtų įdomu klausytis. Ir tai yra menas – išeiti ir nuo pat pirmųjų žodžių užhipnotizuoti auditoriją. Kurį laiką apie 1973–1976 metus, laisvu nuo darbo metu, esu dėstęs anuometiniame Finansų-kredito technikume. Teko išgirsti, kad mano paskaitos domino studentus. Jausdavau auditoriją, žinodavau, kada manęs klauso, o kada reikia keisti taktiką.

Tauragės policijos viršininkas ir kariškasis giminės genas Vaikystės atsiminimuose gyvi vokiečių kareiviai – tvarkingi vyrai gražiomis uniformomis. Visą gyvenimą norėjau uniformos, troškau antpečių, bet ta svajonė taip ir neišsipildė. Gal būčiau generolu, gal pulkininku tapęs. Bet gal būtų nutikę, kaip nutiko ir mano sūnui, kai jis atliko privalomąją tarnybą. 126

Iki šiol karinės tematikos knygos yra vienos iš mano mėgstamiausių. Vien apie Trečiąjį reichą turiu jų begalę, jau ir kitiems pradėjau dovanoti, bet vos pamatęs, nesusilaikau nepirkęs naujos.

Važiavau lankyti vyresniojo seržanto, kuris jau turėjo būrį, o atvažiavau pas eilinį, nuobaudą gavusį kareivį. Tai tokia sūnaus kariška „karjera“. Siekiau savo svajonės negalvodamas apie politiką, negalvodamas, kad teks prisiekti tuometinei Sovietų Sąjungai. Mane viliojo karo mokslai. Iki šiol karinės tematikos knygos yra vienos iš mano mėgstamiausių. Vien apie Trečiąjį reichą turiu jų begalę, jau ir kitiems pradėjau dovanoti, bet vos pamatęs, nesusilaikau nepirkęs naujos. Skaitai, ir širdis daužosi. Kariškasis giminės genas neleidžia nurimti. Kai kurių galimybių, susijusių su savo svajone apie karybą, neišnaudojau pats, o kai kurių tiesiog negalėjau realizuoti. Bandžiau įsidarbinti teisėtvarkos sistemoje, bet nepavyko. Ir negalėjo tuo metu pavykti, nes mano tėvo brolis Adomas Jaras Smetonos laikais dirbo Tauragės policijos viršininku, vėliau dirbo policijoje Vilniuje, vokiečiams užėmus Lietuvą, dirbo policininku Laukuvoje, o 1944 metais pasitraukė į JAV. Mano fiziniai duomenys buvo tinkami kariškiui, tai patvirtino visos komisijos, kai stojau į Riazanės karo lakūnų mokyklą, vos tik gavęs atestatą. Karyba reikalauja ir fizinių jėgų, ir proto. Juk karinis elitas yra sveikų, atkaklių žmonių ratas, ryžtingai siekiantis savo tikslų. Karjeros siekis kariškį skatina pasitempti, jaustis, kad yra išskirtinis. Kaip ir dvasininkai, kariškiai yra privilegijuota žmonių grupė. 127

SKYRIUS

ŠAKNYS

SKYRIUS

ŠAKNYS

Mirusieji nekalba, tad nebesužinosiu, kodėl mano senelis išėjo kariauti – gal vedinas patriotiškų jausmų, o gal todėl, kad kazokiškai užvirė kraujas ir nė pats nežinai, ko iš tiesų nori. Karyba paviliojo ir mano senelį Martyną Jarą. Turėjo žmoną, keturis vaikus, galėjo gyventi ir rūpintis jais, bet ne – išėjo į karą. Mirusieji nekalba, tad nebesužinosiu, kodėl mano senelis išėjo kariauti – gal vedinas patriotiškų jausmų, o gal todėl, kad kazokiškai užvirė kraujas ir nė pats nežinai, ko iš tiesų nori. Radau sovietmečiu rašytą knygelę, kurioje buvo pasakojama ir apie mano dėdę – Tauragės policijos viršininką Adomą Jarą. Prieš gegužės pirmąją pasirodydavo proklamacijų, kurių platintojus gaudydavo policija. Knygelėje pasakojama, kaip dėdė, važiuodamas juoda mašina, vijosi vieną iš tokių platintojų. Jeigu būčiau baigęs karo aviacijos mokyklą, nežinia, kur dabar būčiau. Gal nukautas, o gal ir kur užsienyje, nes vos pusvalandis kelio lėktuvu – ir galėjau būti Norvegijoje, Švedijoje, Ispanijoje. Kartais galvoju, jog gerai, kad netapau kariškiu, nes būtų buvę skaudu susidūrus su kliūtimis karjeroje dėl dėdės darbo Lietuvos policijoje, tėvų pagalbos miškiniams. Civiliniame gyvenime man taip pat buvo nubrėžtos ribos. Mano anūkas Martynas Jaras taip pat pasirinko teisėtvarką – Mykolo Romerio universitete baigė teisę ir dirba Vidaus reikalų sistemoje, šiemet jam suteiktas leitenanto laipsnis. Toks mūsų giminės kariškasis genas. Netapau kariškiu, bet ir civiliniame gyvenime mano karjera susiklostė sėkmingai.

Tėvas Mano tėvas buvo iš keturių vaikų šeimos ir vienintelis nepatyrė tremtinio dalios. Tėvo brolis Adomas su šeima 1944 metais spėjo pasitraukti į Jungtines Amerikos valstijas, o kiti buvo išvežti į Sibirą. Mano tėvas Martynas Jaras, gimęs 1905 metais, buvo baigęs, kaip pats sakė, didžiuosius mokslus – keturias klases. Ūkis nebuvo toks mažas – apie 25 hektarai žemės, dar miško penki ar šeši hektarai. Tėvas augino arklius, bulius, kuriuos parduodavo, tad mūsų šeima gyveno neblogai. Bet tada prasidėjo kolektyvizacija. Kaip šiandien prisimenu vadinamąsias ežias, kur pildavo stiklo duženas, akmenis, kad, pasikeitus laikams, būtų aiškios žemės, kurią 128

Mano tėvas Martynas Jaras, 1923

reikės susigrąžinti, ribos. O tada reikėjo laviruoti, kad neišvežtų į Sibirą. Ir mano tėvams pavyko. Kadangi valsčiaus sekretorius gyveno vos keli kilometrai nuo Jakšių, Pernaravoje, jis pranešdavo, kada bus vežimai, pasakydavo, ar mūsų šeima įtraukta į sąrašus. Vieną kartą pranešė, kad mūsų šeima atsidūrė sąraše – ką norite, tą darykite. Tėvai atsidėkodami pavaišino sekretorių, lašinių įdėjo, o patys išvyko iš namų. Tada mes pas kaimynus už kokių trijų kilometrų beveik savaitę gyvenome. Vajus praėjo, – mūsų neradę, paėmė kitus, kad užpildytų vagonus, – įvykdytų planą. Mes galėjome grįžti į namus. Visi tėvo artimieji paragavo Sibiro duonos, tik mums pavyko išlaviruoti, papirkinėjant vietinę valdžią. Kito kelio nebuvo. 129

SKYRIUS

ŠAKNYS

SKYRIUS

ŠAKNYS

Kai susikūrė kolūkiai, tėvas beveik visą laiką dirbo kolūkio pirmininko pavaduotoju. Manau, kad tėvas juo tapo todėl, kad su visais rasdavo bendrą kalbą. Atmenu jo sąsiuvinius, kuriuose vedė buhalterinę apskaitą. Tėvas buvo mažaraštis, tad suprasti, ką jis rašė ir skaičiavo, buvo sudėtinga, bet jam buvo viskas aišku. Tėvas kolūkyje dirbo nuo pat jo susikūrimo iki kol sukako 62-eji. Mes gyvenome turtingiau už kitus kaimo žmones, kurie turėjo mažiau žemės ir ateidavo dirbti pas mus. Atmenu, sykį motina kažkokioms reikmėms prašė tėvą pinigų, bet tas neleido jų imti – sako, mes dar neatsiskaitę už darbą su žmonėmis. Tėvas stengėsi ir dirbo, todėl sukūrė pasiturimą gyvenimą savo šeimai. Sykį, kai tėvas buvo pradėjęs statyti ūkinį pastatą ir namą, pas mus atvažiavo vykdomojo komiteto pirmininkas. Kaip paprastai, tėvas iš paskutiniųjų valdžią vaišindavo, nes tik taip galima buvo išgyventi tais laikais, tik taip buvo galima išvengti Sibiro. Savo ausimis girdėjau, kaip vykdomojo komiteto pirmininkas mano tėvui sakė, jog neverta statyti gyvuliams naujo ūkinio pastato – geriau jau namą šeimai, nes po pusmečio, girdi, neteksi tų savo tvartų. Taip ir nutiko. Masinė kolektyvizacija buvo pradėta 1947 metais. Priverstinai buvo atimama žemė ir kuriami kolūkiai, tarybiniai ūkiai. 1953 metais kolektyvizacija Lietuvoje buvo užbaigta. Iš mūsų buvo atimta žemė, nusavinti ūkiniai pastatai. Šeimai liko tik gyvenamasis namas. Mes turėjome mišką, kuris kolūkio laikais iš mūsų taip pat buvo atimtas. Tėvas statė namą, tad nuvažiavęs į mišką pjovė medžius. Jį pagavo ir nuteisė už valstybinio miško vogimą, nors tėvas taip ir negalėjo susitaikyti su tuo, kad tai nebe jo miškas – laikė jį savo turtu, ir tiek. Tėvas teisme turėjo advokatą, kuris jam liepė prisipažinti vogus mišką. Tačiau tėvas nesuprato, kad padarė nusikaltimą: „Juk auginau tuos medžius, ko jūs norite, tai mano medžiai“. Devynis ar aštuonis mėnesius buvo uždarytas, atlikdamas bausmę dirbo staliumi. Grįžęs jis vėlgi tvirtino, kad yra nekaltas, nes suvokimas buvo kitoks – jis žiūrėjo savo mišką, augino, saugojo jį. Todėl

Matėme, stebėjome, mokėmės, suvokdami, kad materialinės vertybės ne visada laimės teikia.

Vaikus mokė – neimti svetimo, blogą žmogų – aplenkti. Tokios buvo namų taisyklės, kurių mokė mus tėvas. 130

užkluptas pjaunant medžius, nebėgo, nors ir galėjo, nes nei suvokė, nei pripažino, kad padarė nusikaltimą – tai buvo jo miškas. Vaikus mokė – neimti svetimo, blogą žmogų – aplenkti. Tokios buvo namų taisyklės, kurių mokė mus tėvas. Šeima buvo gerbiama, gal kas ir pavydėjo, bet nebandė ko pikto daryti. Tuo laiku būtų užtekę vieno žodžio, kad „pas tave banditai ateina“ – ir išvažiuoji „pas baltas meškas“. Didžiuojuosi savo seneliais ir tėvais, kurie mokė atjautos, pagarbos, mokė padėti vienas kitam. Tai yra testamentas, kurį privalau įgyvendinti. Nebuvome tokie jau turtingi, bet tėvas padėdavo visiems, kam reikėjo – ir bažnyčiai, ir senelių namams, įkurtiems prie bažnyčios. Viena iš pagrindinių vertybių, kurių mokė tėvai, buvo padėti kitiems. „Šiandien turime, – sakydavo, – o rytoj žiūrėsime.“ Ir visa susilygindavo Mūsų šeima – tėvai ir mudu – be barnių ir piktumo. Matėm, kaip su broliu Vytautu duodavo ir miško broliams, kurie ateidavo ne pasiteirauti, kaip gyveni. Davei vieniems, duodi ir kitiems. Matėme, stebėjome, mokėmės, suvokdami, kad materialinės vertybės ne visada laimės teikia. Išmokome laviruoti. Tai formavo mano gyvenimą, mane kaip asmenį, išmokė ir diplomatijos, ir prisitaikymo – toks gyvenimas, ir jame reikia visko.

Mamulėlė Mano tėvai buvo labai skirtingo būdo. Tėvas, arba tatulėlis, kaip mes vadindavom, buvo griežtas, reiklus ir teisingas. Motina gi – visiškai kitokia. Ji buvo kilusi iš turtingos šeimos: jos tėvai valdė 30 ar 40 hektarų žemės, bet ir šeima buvo pakankamai didelė – keturios sesės ir du broliai. Pagal to meto tradicijas, sūnums paliekama žemė, o ištekant dukroms, išmokama 131

SKYRIUS

ŠAKNYS

SKYRIUS

ŠAKNYS

Jarų šeimos genealoginė lentelė PETRAS RIMKUS

Rozalija Liubinskytė

JURGIS JARAS

KOTRYNA DIGRYTĖ

(?-?)

(1775-1862)

(1797-1857)

Barbora

Martynas

Pranciškus

(1837-?)

(1843-?)

(1829-?)

BarboraUršulė (1831-?)

Barbora

Marijona

(1840-?)

(?-?)

Ona

SALOMĖJA

JURGIS-HENRIKAS

Antanas-Povilas

(1841-?)

(1839-1876)

(1835-1878)

(1842-?)

1860 10 07 (I s.) Ariogalos Rkb

1876 11 16 (II s.) Ariogalos Rkb

Ona

Barbora

Jurgis

Jonas

Juzefa

Antanina

(1861-1863)

(1865-?)

(1869-?)

(1876-1876)

(?-?)

(1878-1878)

Marijona

Mataušas

MARTYNAS

(1863-?)

(1867-1869)

(1872-?)

Antanas (1874-?)

X Adelė Kačinauskaitė

Vincentas (1909-1910)

1898 11 17 Pernaravos Rkb

Apolinaras

Stanislova

Michalina

Elena

MARTYNAS

(1899-?)

(1903-1903)

(1907-1907)

(1909-1910)

(1905-1979)

Antanina Adomas

Antanas

(1901-?)

(1904-1905)

(1908-?) 1933 Ištekėjo už

Antano Arštikio

132

Vladislovas (1913-1913)

JURGIS ARŠTIKIS (?-?)

? Kotryna Grakauskaitė

Adomas Volskis (?-?)

(?-?)

MATAUŠAS

Ona Leščinskaitė

(1812-1892)

(1815-1899)

? Ona

Antanas

LAURYNAS

Marijona Štuikytė

(1852-?)

(?-?)

(1835-1911)

(?-?)

Petras

Michalina

Ignotas

Adomas

Kazimieras

(1876-1877)

(1886-1887)

(1896-1896)

(?-?)

PETRONĖLĖ

Anelė

Petras

Stanislovas

Jonas

(1878-?)

(1878-1881)

(1895-1895)

(1898-1900)

(?-?)

JONAS ANIULIS

Zofija Bujanauskaitė

(?-?)

(1873-1911)

? Michalina

Jonas

Pranciškus

Zofija

Antanina

Jurgis

(1898-?)

(1903-1903)

(1906-1906)

(1909-?)

(?-?)

Jeronimas Marijona

STANISLAVA

(1900-1902)

(1904-1967)

(1907-?) 1935 vedė

Bronę Česaitę 1933 06 26 Pernaravos Rkb

VytautasMartynas (1936-1997)

ALFONSAS

Romas

(1939)

(1942-1943)

133

Juozas

Aleksandra

(1911)

(?-?)

SKYRIUS

ŠAKNYS

SKYRIUS

ŠAKNYS

Didžiuojuosi savo seneliais ir tėvais, kurie mokė atjautos, pagarbos, mokė padėti vienas kitam. Tai yra testamentas, kurį privalau įgyvendinti. vadinamoji pasoga. Mano mamos seserys su tėvais emigravo iš Lietuvos ir gyveno viena Brazilijoje, o kita – Argentinoje. Neaiškiai prisimenu, kad seserys rašydavo mano motinai klausdamos, ar ji gavo pasogą. Vėliau, matyt, jau įgijusios nedidelį turtą, siųsdavo motinai šiek tiek pinigų. Kanados doleris vertę tuomet turėjo tik pasaulinėse rinkose, o ne Sovietų Sąjungoje, tad tiek tų pinigų ir tebuvo. Mamulėlė, Ariogaloje atsiėmusi pinigus, parsinešdavo namo ir mudviejų su broliu klausdavo, ką nupirkti. Tik tokiems pirkiniams prieštaraudavo tėvas, sakydamas, kad pinigų reikia ūkinių pastatų bei namo statybai, o ne vaikams ką pirkinėti. Mamulėlė visada stengėsi mudviem su broliu ką duoti: tai man kostiumui medžiagą pirkdavo, nes gatavų drabužių tuomet menkai tebuvo, tai paltuką kokį rasdavo. Labai jau norėdavosi vaikams kokios prašmatnesnės aprangos, kad bent jau Velykų rytą bažnyčioje gražiau atrodytų. Mamulėlė visada rasdavo būdą, kaip ką nors gražaus sukurti ir iš nepritekliaus, bet tėvui nežinant. Atmenu namuose kildavus konfliktų tarp tėvų dėl to, kad motina vis stengdavosi mus su broliu užtarti, ką daugiau mums duoti. Nors tėvas ir pasižymėjo griežtumu, bet buvo sykiu ir geras, nuoširdus: kai važiavau stoti į Vilniaus universitetą, atmenu, atidavė paskutinius pinigus. Tėvas mums su broliu sakydavo, kad jeigu mudu savo rankomis nieko nesusikursime, tai nieko ir neturėsime, nes palikimų nėra iš ko gauti, kolektyvizacijos metu netekome visko, kas buvo sukaupta. Tėvas mus prie darbų spausdavo, o mama, išėjus tėvui, leisdavo ilgiau pamiegoti. Arba kepa blynus ir ragina valgyti, nes mes „dar privargsime“. O grįžus tėvui ir ėmus bartis, kad mes vėlai kėlėme, tik dabar valgome, mama jį ramindavo, kad „valanda – ar čia, ar čia“, o darbai vis tiek bus padaryti. Tėvas, mums iš laukų grįžus pietauti, vis skubindavo grįžti prie darbų. Mama mudviejų su broliu, nes buvom paaugliai, gailėdavo, tai pameluodavo tėvui, kad pietūs dar neparuošti, kad tik ilgiau nuo sunkių darbų galėtume pailsėti. Mama sielojosi, kai buvau pasirinkęs karo lakūno mokslus. Ir dabar jaučiu jos rankas, kaip apkabinusi vis klausė, kodėl išvažiuoju į Riazanę, kodėl nelieku Lietuvoje. Mama turėjo gražų balsą, užvesdavo gegužines giesmes, niūniuodavo melodijas, kurias iki šiol menu. Prašydavo ir mus sykiu dainuoti, bet mūsų balsai nebuvo tokie kaip mamos, tad dažnai, kaip sakydavo, tik išmušdavome 134

Mano motinos šeima – Aniuliai. Mano mama – stovi pirma iš kairės.

ją iš ritmo. Ilgokai vakarais mama niūniuodavo, mums pritariant, tačiau tėvas primindavo, kad laikas miegoti, nes iš ryto reikės anksti keltis. Kai tėvų nebelieka, manau, kiekvienas pagalvojam, kad nepadarėme visko, ką dėl jų galėjome padaryti. Mama mirė susirgusi onkologine liga. Iš tėvų išmokau tai, ką taikau ir dabar, vadovaudamas bendrovei, bendraudamas su verslo partneriais – pasakei žodį, davei pažadą, privalai jį tesėti, kad ir kiek tai kainuotų. Jei tikrai nepavyksta, nueik ir atvirai apie tai pasakyk. Man tvirtas žodis, pažadas svarbiau už visus protokolus. Mano mama buvo mažaraštė, laiškus emigravusioms seserims už ją rašydavo tėvas arba brolis Jurgis, kuris buvo baigęs septynias ar aštuonias klases. O skaityti mokėjo ir labai mėgo. Grįždamas iš studijų, parveždavau tėvams lauktuvių – jų gyvenimą prašviesindavo kad ir nedidelė smulkmena. Su broliu nupirkom jiems radijo imtuvą. Kai dirbdavau, atvažiuodavo Man tvirtas žodis, manęs aplankyti ir po Vilnių pasidairyti. pažadas svarbiau už Jutau didelį džiaugsmą, galėdamas kuo pradžiuginti tėvus. visus protokolus. 135

SKYRIUS

ŠAKNYS

SKYRIUS

ŠAKNYS

Dešinėje mano motina Stasė Jarienė Jakšiuose, 1959

Šeimos modelis Tėvų namuose buvo įprasta, kad prie pusryčių, pietų ir vakarienei paruošto stalo sėsdavome visi sykiu: abu tėvai, babulėlė ir mudu su broliu Vytautu. Atsisėdę prie stalo persižegnodavome ir laukdavome, kada babulėlė paims šaukštą. Tai buvo ženklas, kad galime pradėti valgyti. Gink Dieve, kad kas nors pirm jos paimtų šaukštą. Tėvas visada pabrėždavo, kad reikia stengtis mokytis, reikia siekti tikslo. Tuomet nelabai pritariau tėvui, galvodavau, ko čia mane agituoja, gal traktorininku būsiu. Bet tėvas nuolat apie tai kalbėdavo, tad jo žodžiai augte įaugo į sąmonę. Mamulėlė kiek lengviau į visa žiūrėjo. Ji mąstė paprastai, lyg susitaikydama: „Dievas davė dantis, duos ir duonos, jeigu nepavyks su mokslais – grįšite, pragyvensime.“ Tik tėvas nepritardavo tokiems mamulėlės samprotavimas: jis griežtai ir reikliai skatino siekti mokslų. Brolis Vytautas geriau už mane mokėsi, bet ir aš mažai atsilikdavau. Tik mano elgesys nebuvo pavyzdingas: ir dvejetai, ir „kuolai“, ir pastabų krūvos. Bet kaimo žmonės, kiek pamenu, tėvams girdavo mudu su broliu. Girdėdavau, kaip kaimynai, atėję pas mus, sakydavo: „Kokie jūsų vaikai geri, einu, nešu 136

Nuo mažens tėvai mus mokė: reikia mažesnį ne dar mažesniu daryti, silpnesnį ne dar silpnesniu, o pagelbėti jiems. maišą, pailsęs sėdu, bet jūsų vaikai priėjo ir pakėlė jį“. Nuo mažens tėvai mus mokė: reikia mažesnį ne dar mažesniu daryti, silpnesnį ne dar silpnesniu, o pagelbėti jiems. Niekas mūsų nemokė būti šventesniais už visus kitus, bet skiepijo nuostatą: kai matai, jog kitam sunku, o tu gali padėti – padėk. Dažnai, patekęs į vieną ar kitą situaciją, mąstau, o ką pasakytų tėvai, kaip jie elgtųsi? Tai nereiškia, kad einu ar reikėtų eiti tėvų pėdomis – kitas laikmetis, kitas gyvenimas, bet žmonių santykiai laikui nepavaldūs. Bandau tai, kas manyje išugdyta, perduoti ir savo anūkams, patarti, nors ne visada jie manęs klauso. Džiaugiuosi, kai paklauso. Brolis Vytautas buvo trimis metais vyresnis už mane. Jis buvo kitokio negu aš charakterio: labai kruopštus, pedantiškas, o man tai ne visada pavykdavo. Aš buvau pašėlęs, o jis – ramus, šeimos žmogus. Suradau jo laiškus, rašytus man iš tarnybos sovietinėje armijoje. Kai Vytautas buvo šalia – buvo tiesiog brolis, o kai jam neleido siekti aukštojo mokslo ir paėmė į armiją, mudviejų santykiai pasikeitė, tapo šiltesni, tapome lyg artimesni – tai rodo ir mudviejų susirašinėjimas. Reikėjo nutolti, kad suartėtume. Visą gyvenimą artimai bendravome ir šeimomis. Turėjau ir dar vieną brolį – Romą, kuris gimė 1942 metais, o mirė 1943 metais. Brolio Romo laidotuves prisimenu labai blausiai. Atmintyje išliko tik labai mažas karstelis, kurį su arklių kinkine vežėme į Pernaravos kapines, buvusias keturi kilometrai nuo Jakšių kaimo.

Vaikystė Gimiau Jakšių kaime, kuris įvairiu metu priklausė tai Kėdainių, tai Raseinių, tai Ariogalos ar Vilkijos rajonams. Kaime tuo laiku buvo apie 15 trobų su ūkiniais pastatais, o apie kaimą buvo išsidėstę dar apie 10–15 vienkiemių. Iki Kėdainių buvo apie 20 kilometrų, iki Raseinių – apie 25 kilometrai, iki Ariogalos – 10 kilometrų, iki Vilkijos – 20 kilometrų. Gyvenome labai draugiškai, visi kaimynai buvo gerai pažįstami, visi kartu dirbo, vieni kitiems be jokio atlygio padėdavo atlikti ūkio darbus. Užtat vakare talkininkai būdavo pakviečiami pavakarieniauti, pavaišinami alaus statinaite, ant stalo būdavo pastatomas ir butelis stipresnio gėrimo. Iki šiol prisimenu mūsų visus kaimynus, bet, deja, beveik visi jie jau ilsisi Amžinybėje. 137

SKYRIUS

ŠAKNYS

SKYRIUS

ŠAKNYS

Mano gimtieji Jakšiai ir mūsų šeimos namas, prie kurio nusifotografavo mano tėvas Martynas Jaras su kaimynu Saltonu.

Šiek tiek pamenu savo vaikystės Jakšius, pamenu, kaip buvo švenčiami šv. Antano, šv. Martyno, Visų šventųjų, šv. Jurgio atlaidai Pernaravos bažnyčioje, kuri tuo metu man atrodė labai didingai – aukštos lubos, vargonai, dideli langai. Po pamaldų į svečius pas mus dažnai atvažiuodavo mūsų giminės iš kitų kaimų ir parapijų, tačiau nakvoti beveik niekas nepasilikdavo, nes namuose visų laukdavo gyvuliai, kurių priežiūra buvo kasdienybė. Labai giliai į atmintį įsirėžė gegužinės pamaldos, vadinamosios „mojavos“, kurioms prasidedant eidavome į mišką berželių – jais papuošdavome namų altorių, kurio centre buvo didžiulis šv. Marijos paveikslas. Ta šventenybė buvo babulėlės kraitis. Gegužines pamaldas žmonės rengdavo tai pas vienus, tai pas kitus kaimo gyventojus. Ne kartą šios pamaldos, į kurias susirinkdavo visas kaimas, buvo surengtos ir mūsų namuose. Ši tradicija išliko gana ilgai: gegužinės pamaldos vykdavo ir tuomet, kai mes jau mokėmės vidurinėje mokykloje. Po pamaldų kaimo jaunimas dar ilgai traukdavo dainas. Per tas „mojavas“ mes, vaikai, prisirinkdavome didžiulių vabalų, karkvabalių ir, prasidėjus maldai, juos padėdavome kokiai nors moterėlei ant pečių. Sušilę vabalai lyg didžiuliai lėktuvai zvimbdami puldavo ant žvakių ir jas užgesindavo. Na, o mes, rankas sudėję maldai ir nuleidę akis, vaidindavome, kad nieko nežinome, esame niekuo dėti. Praėjus nedideliam šurmuliui, procedūrą pakartodavome. Tokie buvo mūsų vaikiški pokštai. 138

Pirmasis iš dešinės Martynas Jaras su bendradarbiais, 1958

1956-ųjų metų sutiktuvės pas Joną Valaitį. Jonas Valaitis, Martynas Jaras, Vladas Brigys ir Čelkonai

SKYRIUS

ŠAKNYS

SKYRIUS

ŠAKNYS

Karas Mano prisiminimai yra labai ankstyvi, atmenu net Antrojo pasaulinio karo pradžią, nors buvau tik 2–3 metų. Pamenu, kad buvo labai šilta, o tai buvo 1941 metų vasara, tėvas, kuris buvo lauke, visiems pasakė, kad link mūsų kaimo nuo Pernaravos bažnytkaimio artėja didžiuliai kamuoliai dulkių. Apie karo pradžią niekas nežinojo, nes nebuvo nei radijo, nei televizijos, o laikraštis, išskyrus „Ūkininko patarėją“, kaime buvo retenybė. Visi išėjome pasižiūrėti, kas vyksta, o didžiuliai dulkių kamuoliai vis artėjo prie mūsų kaimo. Mums, vaikams, tai buvo įdomus reginys. Prie mūsų privažiavo didelis būrys vokiečių su motociklais, didžiulėmis automašinomis, prie kurių buvo prikabintos patrankos ir kita karo technika. Sustoję kareiviai rodė didžiulius šovinius ir prašė juos keisti į kiaušinius, lašinius ir kitą maistą. Nemokėdami kalbos, jie tai kudakuodavo, pamėgdžiodami vištas, tai žviegdavo kaip paršiukai. Netrukus visi vėl sėdo į savo transportą ir išdulkėjo. Kiek ryškesni prisiminimai liko, kai vokiečiai, spaudžiami rusų armijos, pradėjo grįžti. Vokiečių kariai jau nebebuvo tokie nuotaikingi. Mūsų sodyboje jie įkūrė štabą, dieną naktį veikė dinamos, kurios gamino elektros energiją. Kad paslėptų nuo lėktuvų antpuolio tankus ir kitą techniką, ją pridengė mūsų sode ir aplinkui išpjautais smulkesniais medžiais. Pamenu, kaip su tėvu vaikštinėjau po sodą ir labai verkiau, nes gąsdino didelių mašinų keliamas triukšmas. Vienas vokiečių karys paėmė mane už rankos ir nusivedęs prie šarvuočio ištraukė didelį pakelį saldainių. Saldainiai – ir dar tiek daug – karo dienomis buvo didžiulė retenybė. Teko matyti ir lavonų. Žuvusiuosius vokiečiai dažnai laidodavo pakelėse. Sukaldavo kryžių ir ant jo uždėdavo šalmą. Pamenu besitraukiančius išvargusius vokiečius, kurie sumigo pas kaimynus Rugėnų kaime. Juos aptiko rusų kareiviai, kurie vokiečių nebudino ir neėmė į nelaisvę, – pro langą įmetė keletą granatų, kurios visą būrį vokiečių pavertė tiesiog faršu. Karo pabaigą ir vokiečių atsitraukimą iš Jakšių pamenu jau gerai. Buvo 1944 metų vasara. Tėvas mus visus išsiuntė už kilometro nuo gimtinės, nes atsitraukdami vokiečiai dažniausiai padegdavo trobesius, kad jų neliktų rusams. Mes slėpėmės žemėje iškastame bunkeryje. O tai buvo gražus vasaros vakaras. Išlindę iš bunkerio, girdėjome didžiulį triukšmą, keliamą karinės technikos, išvykstančios iš mūsų kaimo. Namuose buvo likęs tik tėvas su kaimynu Anupru, kurio pavardės nebepamenu. Jiedu, sugulę ant žemės, laukė – padegs vokiečiai namus ar ne. Visa baigėsi gerai – ir tėvas, ir trobesiai liko sveiki. 140

Karą geriau žaisti – ne tik vaikystėje. Viename iš bendrovės „Montuotojas“ renginių

Karą prisiminiau dar ilgai, nes prie Ariogalos, Dubysos ir Raseinių vyko dideli mūšiai. Vakarais matydavome nuo gaisrų apšviestą padangę, o garsai, susijungę į gaudesį, atrodė lyg be perstojo griaudžianti perkūnija, lydima nepaliaujamų žaibų. O naktys būdavo labai gražios ir žvaigždėtos. Vos iš kaimo išvažiavo vokiečiai, po dviejų ar trijų valandų pasirodė rusų armijos žvalgai, kurių pirmas klausimas buvo, ar nėra vokiečių, ar dar toli iki Berlyno. Rusų armijos žvalgai buvo mažo ūgio, juodi ir labai siauromis akimis.

SKYRIUS

ŠAKNYS

SKYRIUS

MOKSLAI IR POKARIO PRAMOGOS

MOKSLAI IR POKARIO PRAMOGOS Tėvams pokaris buvo labai sunkus laikas, pilnas grėsmių, nežinios, laviruojant tarp miškinių ir stribų, kai bet kokiu momentu galėjai atsidurti traukinyje į tremtį. Mums, karo ir pokario vaikams, tai buvo natūralus buvimas, nes kitokio gyvenimo nežinojome.

Pirmieji mokslo metai ir nepamirštos skriaudos

r štai 1946 metai. Mamulėlė mane, pirmaklasį, nuvedė į Vytautėlių pradžios mokyklą, buvusią už pusantro kilometro. Tokiam pypliui, koks tuomet buvau, per šaltį, lietų, sniegą kasdien reikėjo įveikti šį atstumą iki mokyklos ir atgal pėsčiomis. Kai pradėjau mokytis Vytautėliuose, šią mokyklą jau buvo bebaigiąs brolis Vytautas. Kiti mūsų kaimo vaikai pradžios mokyklą lankė Rugėnuose. Ne kažką tepamenu iš to laiko. Žinau, kad turėjau žvėreliais išpieštą „čemodanėlį“, į kurį susidėdavau knygas, sąsiuvinius, rašalinę su rašymo reikmenimis. Mokiausi vidutiniškai. Tėvas, pasikalbėjęs su mokytoju Antanu Kvedaru, dažnai klausdavo, kodėl aš nesimokau taip, kaip mano draugas iki pat šių dienų Tadas Bersėnas. Mokykla buvo įsikūrusi didokame pastate, kuriame gyveno ir mokytojas su savo šeima, o vėliau buvo atkelta ir dar viena mokytoja. Pamokos vykdavo dviejose klasėse, kur buvo mokomi pirmos–antros ir trečios–ketvirtos klasių mokiniai. Vienoje klasėje su manimi mokėsi ir mokytojo A. Kvedaro sūnus Albertas, kurio vyresnis brolis mokėsi aukštesnėse klasėse. Tuo metu mokykloje mokėsi ir kur kas vyresnių mokinių. Vienas iš tokių, jau kokių 12 ar 13 metų – Antanas Muckus iš Rudakių kaimo. Jis mus, mažuosius, skriausdavo, versdavo jį, nemažai sveriantį drimbą, nešioti ant nugaros, atiduoti kokį žaislą, saldainius ar peiliuką. Prisipirkdavo jis „paduškėlėmis“ tuomet vadinamų saldainių ir versdavo 142

Vytautėlių pradinės mokyklos mokiniai su vedėju Antanu Kvedaru (su žiemine kepure), 1949

mažuosius iš jo pirkti. Jei neturi pinigų, galėjai gauti skolon, kuri vis augdavo ir augdavo. Tada reikia sukti galvą, ką tėvams pasakyti, kad gautum pinigų. Buvo pas mus toks meistras Vytautas Kazlauskas, kuris peilius gamino. Muckus paprašė, kad ir jam peilį užsakyčiau. Padariau, ko prašomas, nes maniau, kad pats susimokės. Bet Muckus paėmė peilį ir viskas, o man teko ieškoti pinigų, vėl kuriant istorijas, kad tėvas duotų. Buvom skriaudžiami, bet baiminomės tiek tėvams, tiek mokytojams pasisakyti. Už tas skriaudas aš jam atsilyginau vėliau – keršto valanda išaušo daugiau negu po 10 metų, kai aš buvau jau bene trečio kurso studentas. Jį, jau subrendusį vyriškį, pamačiau šokiuose Vainikonių dvare. Atgimė visos vaikystėje patirtos skriaudos, kurių baisiausia buvo tempti dičkį ant nugaros: neši, nepajėgi, pats parvirsti. O žaidžiant futbolą ar „Kvadratą“, taip smūgiuodavo kamuoliu, kad parvirsti ant žemės, o parvirtusį jis dar ir apspardydavo. Pamatęs Muckų šokiuose, priėjau prie jo ir smogiau. Kliuvo tą vakarą jam ir nuo kitų, kitados mokykloje jo nuskriaustų vaikų. Tuomet nebuvo įprasta pritariant ploti, o mums salė plojo. Už skriaudą buvo atsilyginta, o Muckus išprašytas iš salės. Daugiau jo nesu nei matęs, nei sutikęs. Vyresniesiems Jakšių vaikams baigus pradžios mokyklą, į Vytautėlius eidavau vienas, todėl, kad nebūtų liūdna, prisiprašiau iš Rugėnų mokyklos į Vytautėlius pereiti Antaną Danielių. Tačiau kompanionu jis man buvo neilgai. Tėvai sugrąžino jį į pradžios mokyklą Rugėnuose. Dar besimokydamas pradžios mokykloje sunkiai atsispirdavau karo vilionėms. 143

SKYRIUS

MOKSLAI IR POKARIO PRAMOGOS

SKYRIUS

MOKSLAI IR POKARIO PRAMOGOS

Pernaravos 7-metės mokyklos penktokai su mokytoju Virgilijumi, 1950 04 25

Netoli mūsų kaimo – Vainikonių miškuose – buvo likę labai daug apgadintų tankų, sunkvežimių, nemažai įvairių ginklų. Būdavo, drauge su mokytojo A. Kvedaro sūnumi, užuot ėję į mokyklą, patraukdavome į mišką ardyti tankų, sunkvežimių ir ieškoti ginklų. Tokie mūsų žygiai neliko nepastebėti. Vieną dieną buvo išrikiuota visa mokykla, o mudu visų akivaizdoje turėjome aiškintis, kur buvome ir ką veikėme. Aš buvau apkaltintas daugiausiai: ir kad pats neidavau į mokyklą, ir kad „iš gero kelio išvedžiau mokytojo sūnų“. Aš paaiškinau, kad tą pramogą man ir pasiūlė mokytojo sūnus. Tada mokytojas paėmė mane už rankos, privedė prie šulinio ir paklausė, ar šokčiau į jį, jeigu mokytojas pasiūlytų taip padaryti. Taip mokytojas paaiškino, kad reikia mąstyti savo galva. Už tai, kad niekaip neatsispyriau karo technikai, kurios buvo pilnos pakelės ir miškai, kentėjau ne tik mokykloje, griežtų priemonių ėmėsi ir tėvas. Pamenu, jis dažnai į lentpjūvę ar malūną važiuodavo pro mokyklą. Sykį pamačiau, kad tėvas sustojo prie mokyklos ir ilgokai šnekasi su mokytoju. Viską supratau. Tą dieną namo grįžti stengiausi kuo vėliau, bet išvengti kieto tėvo diržo nepavyko. Tuo metu man tai buvo pati efektyviausia auklėjimo priemonė, nes kiti metodai mane mažiausiai jaudindavo. Arba visai neveikdavo.

Tigras ir dviratis raudonomis padangomis Prasidėjo mokslai Pernaravos aštuonmetėje mokykloje, kuri buvo įsikūrusi keliuose pastatuose. Mums besimokant, aštuonmetė tapo vidurine. 1957 metais aš tapau antrosios laidos abiturientu. 144

Mūsų akyse mokykla vis augo ir plėtėsi: buvo įrengta naujų klasių, netgi sporto salė, o lauke – ir krepšinio aikštelė. Nors turėjome ir krepšinio aikštelę, ir mokytoją, kuris kažkiek buvo pasimokęs Kauno kūno kultūros institute, mums šis žaidimas nesisekė – pralaimėdavome kaimynams visas rungtynes. Kaime buvo priimtina turėti vieną ar du šunis. Ir čia ne džiaugsmui, ne tam, kad paglostytum – jie buvo sargai. Mes gyvenome kaimo gatvėje, kuri tęsėsi bene kilometrą. Kiti buvo įsikūrę viensodžiuose, atokiau nuo kaimo, tai mes iš šuns lojimo galėjome pasakyti, pas kurį kaimyną svečių užsuko. Žinojo tai ir miškiniai, tad užsukę į kurią sodybą, paliepdavo šeimininkams šunis uždaryti, kad niekas negirdėtų ir nesugalvotų ateiti pažiūrėti. Mes turėjome Tigrą – tai buvo didelis, kudlotas šuo, kurį nakčiai paleisdavome nuo grandinės – Tigras pagąsdindavo tuos, kurie vaikščiojo ne ten, kur vaikščioti derėjo. Kai mokėmės mokykloje, tekdavo išeiti labai anksti. Tėvas vis sakydavo Tigrą pasiimti, kad šis kelią padėtų sutrumpinti, nors iš tiesų turbūt dėl to, kad man būtų drąsiau. Šuo mane palydėdavo kone iki pat Pernaravos mokyklos ir grįždavo namo. Gyvas, bet jau labai senas jis buvo ir man studijuojant Vilniuje. Tigras mane pasitikdavo grįžtantį nuo panelių. Kaip šiandien prisimenu vieną atvejį. Reikėjo man skubėti išvažiuoti į Vilnių, o aš po šokių šiek tiek užtrukau pas Stasę Malinauskaitę, labai gražią mokytoją. Tuo metu buvau išvaizdus studentas, vilkėjau tėvo nupirktą naują paltą, kurį gauti tuomet buvo ne taip ir paprasta. Tigras, pasitikdamas mane, džiaugsmingai šoko ant krūtinės. Aš vėluoju, paltas naujas, o čia – ant jo užšoko šuo. Supykau ir, stumdamas nuo savęs, pradėjau barti jį. Tigras pamuistė galvą ir pradėjo gailiai inkšti. Mano draugas atbėgo manęs pasitikti, o aš jį piktai atstūmiau – ir man labai pagailo savo Tigro. Paglosčiau atsiprašydamas ir mes draugiškai parkeliavome į namus. Tie kaimo šunys buvo mūsų gyvenimo dalis. Jie buvo ir draugai, ir sargai. Man jau ūgtelėjus, tėvas į mokyklą važiuoti leido savo dviračiu – senu, vokišku, raudonomis padangomis. Tai buvo didelis dalykas. Ir ne vien dėl to, kad trumpino kelią į mokyklą. Tai buvo ir viena iš pramogų bei galimybė prasimanyti saldumynų. Suki ratus pats su draugais, o kai paskolini dviratį tam, kuris jo neturi, mainais gauni saldainių.

Mokytojai ir Stalino laidotuvės Stalino laidotuvių dieną visoje Sovietų Sąjungoje buvo paskelbtas gedulas. Mums irgi buvo įsakyta gedėti. Prisakyti mokytojų, turėjome tyliai stovėti keletą minučių. Tik mums, mokinukams, išstovėti tiek laiko tylomis buvo itin sudėtingas uždavinys. 145

SKYRIUS

MOKSLAI IR POKARIO PRAMOGOS

SKYRIUS

MOKSLAI IR POKARIO PRAMOGOS

Tuo metu klasėje sėdėjau su Algiu Minelga. Jau nebeatmenu, kuris iš mudviejų, suraitęs špygą, ėmė judinti pirštą, sukeldamas nesutramdomą juoką, bet atmenu, kad direktorius pastebėjo mūsų grimasas ir netrukus buvome pakviesti į jo kabinetą. Direktorius pagąsdino, kad tai ne juokas, kad tokios išdaigos gali pasibaigti labai liūdnai. Mūsų vidurinė mokykla buvo tiesiog užkampyje. Aplink – miškai, iki Šušvės upės – apie keturi kilometrai, iki Ariogalos – 10 kilometrų, o iki tuo laiku buvusio Raseinių rajono – apie 20 kilometrų. Mokytojai paprastai buvo baigę Vilniaus pedagoginį institutą ir, teturėdami vos 24–26 metus, atvyko mūsų rengti gyvenimui. Mes jais tuomet didžiavomės. Kad tai buvo neblogi mokytojai, rodo ir tas faktas, kad visi, kurie pasirinko mokytis technikumuose, į juos ir pateko, o dauguma tų, kurie siekė aukštojo mokslo, įstojo išsyk ir be papildomo pasirengimo. Mūsų bendramoksliai sėkmingai mokėsi Vilniaus universitete, Pedagoginiame institute, Veterinarijos akademijoje, Žemės ūkio akademijoje, Kūno kultūros institute ir baigė mokslus. Dažnai ir pats stebiuosi, kaip mes, jaunimas iš Lietuvos kaimo glūdumos, „nušluostėme nosis“ Vilniaus, Kauno, kitų didžiųjų Lietuvos miestų vidurinių mokyklų abiturientams. O konkursai į vieną studijų vietą buvo pakankamai dideli.

Apie smala išteptą dviratį ir išardytas meiles Įdomiai bėgo dienos Pernaravos vidurinėje mokykloje. Nori nenori reikia dainuoti mokyklos chore arba šokti šokių ratelyje, ruošiantis rajoninei dainų šventei. Iki pat vidurinės mokyklos baigimo sportas taip pat visada buvo greta mūsų. Kadangi trūko patalpų, tekdavo mokytis arba pirmoje, tai buvo labai gerai, arba popietinėje pamainoje. Elektros dar nebuvo, todėl klasė būdavo apšviečiama žibalinėmis lempomis. Pamokos baigdavosi apie aštuntą ar devintą valandą vakaro, tada dar šokių ratelis, choras. O prieš akis – 4,6 kilometro kelias iki namų – rudenį ir žiemą pėsčiomis. Smagiausia būdavo, kad iš Jakšių kaimo į Pernaravos mokyklą eidavome nemažu būriu: Eugenijus Aniulis ir trys jo seserys, Valaičių Bronius ir dvi jo seserys, Zenonas Stanevičius ir jo sesuo, mudu su broliu Vytautu, Jonas Danielius, seserys Meleckaitės ir Kilišauskaitės, Antanas Girdauskas ir dar keletas kitų, todėl linksmybės nesibaigdavo, bet daugumai mūsų mokslai ne šėlionės, o mokslai buvo svarbesni. Buvo mūsų klasėje toks Julius Vizbaras – kokiais trejais metais vyresnis už mus. Tuomet jis mums atrodė didelis ir stambus, o jo plaukai buvo kirpti, kaip tuomet vadino, „pagal polką“. Sykį pasitaikė proga iškrėsti jam šunybę. Sužinojome, kad jis ruošiasi pas panelę. Kažkas aptiko, kad Julius palto kišenėje turi naminės ir užkandos. 146

Nutaikę progą, butelyje esančią naminukę atskiedėme vandeniu, o užkandai įdėjome žalią bulvę. Tačiau Julius netruko išsiaiškinti, kad tą nemalonią šunybę aš jam iškrėčiau, ir man atsilygino: abu važiavome dviračiais, tai jis man taip savąjį užsuko, kad sulinko mano dviračio ratas. Aš puoliau „aiškintis santykių“, bet jėgos buvo aiškiai nelygios, todėl teko sprukti, palikus dviratį. Bet šiaip mes su juo visai neblogai sutarėme, kartais sykiu ir į šokius važiuodavome, paneles lydėdavome. Panelių jis turėjo apsčiai, mes jam pavydėdavome tokio pasisekimo, gal todėl ir šunybę iškrėtėme. Po mokyklos baigimo mūsų keliai išsiskyrė, žinojau tik, kad Julius baigė Kūno kultūros institutą, dirbo Raseiniuose, Ariogaloje fizinio lavinimo mokytoju. Susitikome turbūt po 50 metų, ir aš jo nebepažinau. Neišaugome mes dvimetriniai, bet Julių laikas labai pakeitė. Kadaise pats stipriausias mūsų klasiokas dabar buvo apvalainas, nedidelio ūgio vyriškis. Kai susitinkame su Tadu Bersėnu, vis prisimename Julių, kuris ir mokykloje buvo išskirtinis, ir vėliau vis gudresniu už kitus norėjo būti. Kentėjo nuo mūsų išdaigų ne tik Julius. Buvo mūsų ankstyvoje jaunystėje tokia labai graži mergaičiukė, vardu Regina, kuri gyveno gretimame kaime. Tačiau ji turėjo griežtus tėvus, tremtinius, kurių mes kaip reikiant prisibijodavome. Šeimoje augo penki vaikai. Mergaitės miegodavo svirne, kur, mūsų dideliam pavydui, pradėjo lankytis Virgaudas Kvedaras, jeigu gerai prisimenu pavardę. Muštis nesimušėme, nutarėme kitaip juo atsikratyti. Pas Reginą jis atvažiuodavo nauju dviračiu, kuris tuomet buvo kaip dabar automobilis. Mes nutaikėme progą ir, kai jis buvo svirne, dviračio ratą, sėdynę ištepėme derva. Tada pabaladojome į svirno duris ir pasakėme, kad ateina Reginos motina. Kvedaras išsigandęs greitai išlėkė iš svirno ir sėdo ant dviračio. Ir dabar akyse stovi vaizdas, kaip vaikinas baltomis kelnėmis sėda ant smala ištepto dviračio. Mes visa stebėjome lindėdami už tvoros. Kaip ir Julius, taip ir Kvedaras, žinoma, išsiaiškino, kas jam šunybę iškrėtė, tad ilgą laiką mes po vieną vengėme vaikščioti, nes puikiai žinojome, kas laukia. O mūsų planas suveikė – pas Reginą jis daugiau nebeatvažiuodavo. Išbaidėm vaikiną, bet ir patys į žmonas jos nepaėmėme.

Miškiniai ir stribai Mokykloje mes buvome verčiami tapti komjaunuoliais, bet tai buvo labai pavojinga, nes aplinkiniuose miškuose dar buvo pakankamai miškinių. Jie dažnai naktimis užsukdavo ir pas mus. Vis klausdavo, ar mes su broliu Vytautu jau esame komjaunuoliais. Kažką nedrąsiai veblendavome, bet jie mus tiesiog drąsindavo stoti į komjaunimą ir jo viduje stengtis platinti lietuvybę, meilę tėvynei ir praeičiai. 147

SKYRIUS

MOKSLAI IR POKARIO PRAMOGOS

SKYRIUS

MOKSLAI IR POKARIO PRAMOGOS

Labai gerai pamenu miškinius brolius Antaną ir Stasį Kvedarus, Jurgį Maleckį, Docką ir daugelį kitų. Stasys Kvedaras tuo metu jau buvo apie 20 metų, jis ilgokai slapstėsi pas mus. Mano tėvas jam išrūpino pasą, kad galėtų legalizuotis, tačiau Stasys atsisakė, išėjo į mišką ir netrukus buvo nušautas. Jo brolis Antanas, tapęs miškinių vadu, buvo nušautas vėliau, iš kagėbistų apsupties bandydamas veržtis raitomis ant arklio. Teko matyti daug nušautų miškinių, kurie Pernaravoje, prie krautuvėlės, būdavo guldomi ant žemės ir taip paliekami kelias dienas. Į atmintį įstrigo vaizdas, kai pašautą miškinį už kojų pririšo prie arklių traukiamo vežimo ir tampė po kaimą klausdami, ar kas nors jį pažįsta. Atsakymas, aišku, buvo vienas – ne. Ant jo nugaros neliko nei odos, nei raumenų – vien kraujuojantys kaulai. Pavežę dar puskilometrį, nušovė. Būdavo, ir miškiniai sovietų pakalikams arba įtariamiesiems su trintuve truktelėdavo per užpakalį ir užpildavo druskos. Arba įspausdavo įkaitusiu metalu kaktoje penkiakampę. O būdavo, kad ir pakardavo. Tokia dalia ištiko pamiškėje gyvenusį Skridulį, kuris, pasak miškinių, turėjo šautuvą. Tas periodas mums, vaikams ir paaugliams, buvo ne tiek baisus, kiek įdomus. Tai vienur, tai kitur girdėti šaudymas arba nugirsti, kad miškiniai išvaikė stribukyną. Taip buvo ir Pernaravoje. Bet suaugusieji išgyveno įtampą: dieną – viena valdžia, vakare ir naktį – kita. Ir visi grasindavo, gąsdindavo, reikalaudavo drabužių ir maisto. Naudodamiesi tokia padėtimi, kai kurie suvesdavo ir asmenines sąskaitas. Pasakyk miškiniams, kad anas kaimynas labai džiaugiasi sovietų valdžia ir tvarka, sprendimas dažniausiai būdavo vienas – arba virvė ant kaklo, arba kulka į kaktą. Ir atvirkščiai, pasakyk, tas remia miškinius, lauks areštas ir 25 metai kalėjimo arba kelionė į Sibirą. Ne vieną parą stribukyne sulaikytam teko praleisti ir mano tėvui. Antanas Kučinskas, mano brolio klasiokas, jiems besimokant devintoje Pernaravos vidurinės mokyklos klasėje, metė mokslus ir išėjo į vadinamuosius liaudies gynėjus, kuriuos visi paprastai vadindavo stribais. Gavo vaikinas automatą. Sykį gatvėje sutikęs savo klasiokę Tamulytę, ėmė demonstruoti „didelį vyriškumą“, nors teturėjo 16 ar 17 metų. Nutaikęs automatą į mergaitę, paspaudė gaiduką. Nuaidėjo šūvis – mergaitė krito negyva vietoje. Rugėnuose rinkimų apylinkę saugojęs kagėbistas salėje nušovė balsuoti atėjusį žmogų, nes jam pasirodė, kad pastarasis buvęs panašus į miškinį. Už kilometro nuo mūsų gimtinės buvo pastatai, kuriuos mes vadindavome dvaru. Baigiantis karui, to dvaro savininkai pasitraukė kartu su vokiečiais. Lietuvoje ėmus šeimininkauti sovietams, dvare buvo apgyvendintos keturios ar penkios rusų šeimos. Miškiniai ne kartą naujuosius dvaro gyventojus įspėjo kraustytis iš dvaro, nešdintis lauk, nes „čia mūsų žemė“. Jie nepaklausė – 148

miškiniai sušaudė septynis ar aštuonis rusų tautybės žmones, apgyvendintus dvare. Tuo metu aš buvau pas kaimynus Danielius, su jų vaikais sėdėjome lauke ir girdėjome šūvius, bet dėmesio nekreipėme – tokie garsai tada buvo įprasti mūsų ausims. Atvažiavę į mūsų sodybą, stribai liepė tėvui važiuoti sykiu ir padėti išnešti lavonus. Kadangi parduotuvių arti nebuvo, eiliniai kareivukai, prisipirkę įvairių prekių, atveždavo į kaimą jų parduoti. Sykį miškiniai jų patykojo ir sušaudė, o sunkvežimį nuvarė į mišką ir užkasė. Pagauti miškiniai prisipažino ir parodė, kur jis užkastas. Sunkvežimis buvo atkastas ir šešetu arklių nutrauktas į Pernaravą. Mūsų gyvenimą, o ypač mūsų tėvų gyvenimus apsunkindavo kova tarp stribų ir miškinių, kurie, pasitikėdami Amerikos pažadais greitai išvaduoti iš Rusijos okupacijos, kovojo su kagėbistų ir stribų daliniais. Sovietų specialiosios tarnybos gerai žinojo, kas dar miške liko gyvas ir kovoja. Vienas iš tokių buvo ir mūsų kaimynų Ramoškų sūnus Antanas, kuris už mus buvo vyresnis gal trejais ar ketveriais metais. Mišką jis pasirinko vietoj tarnybos sovietinėje armijoje – paėmė ginklą į rankas ir slapstėsi keletą metų. Nežinau jo veiklos miške, bet tiek jis pats, tiek jo tėvai buvo labai ramūs mūsų kaimynai. Antaną labai aktyviai medžiojo ir stribai, persikrikštiję į milicininkus, ir kagėbistai. Buvo ruduo, kai sykį pro mokyklos langą pamatėme ginkluotą stribų vadą, bėgantį lauku. Jis bėgo link sodybos, kur daržinėje, kaip sužinojome vėliau, miegojo Antanas Ramoška, vienas iš paskutiniųjų mūsų krašto partizanų. Žmonės kalbėjo, kad stribas net nebandė jo sulaikyti, paimti gyvo, – jį tiesiog sušaudė. Daugiau Pernaravoje to stribo niekas nebematė. Grįždamas iš mokyklos, sutikau Antano Ramoškos tėvus, važiuojančius į Ariogalą atpažinti savo negyvo sūnaus. Po dviejų dienų Ariogaloje vyko spartakiada. Vyresnysis leitenantas Semaška, KGB įgaliotinis Pernaravos apylinkei, mus, kelis pernaraviškius, nuvedė į daržinę, kur ant grindų buvo numestas Antano Ramoškos lavonas. Taip mus tuo laiku bandė auklėti sovietų valdžia: įbauginti, parodyti, kas laukia mūsų, jeigu išeitume į mišką. Tėvai stengėsi mus apsaugoti, mokė su niekuo nesidalinti tuo, ką matei ar girdėjai. Buvome išmokinti į visus klausimus atsakyti vienodai: „nieznaju, nieponimaju“. Tuos du žodžius rusiškai ir temokėjome, juos ir kartojome – tiek vieniems, tiek kitiems, nes ir vieni, ir kiti norėjo vaikų patiklumu pasinaudoti. Nepaisant pokario įtampos ir baisybių, mes, kaimo jaunimas, gyvenome linksmai. Organizuodavome gegužines, kur grodavo dūdų orkestras, vykdavo šokiai. Kaime jaunimo tuo metu buvo labai daug. Vakarais susirinkę dainuodavome. Kiekvienas kaimas turėdavo savo dainą, ir mes jas visas žinodavom atmintinai. Eina vakare jaunimas į šokius ir pagal tai, kokią dainą 149

SKYRIUS

MOKSLAI IR POKARIO PRAMOGOS

SKYRIUS

MOKSLAI IR POKARIO PRAMOGOS

traukia, žinai, kokio kaimo jaunimas eina. Va, ten – Rugėnų vyrai, nes skamba jų kaimo daina, o ten – Leščių jaunimas su savo daina. Kai jau visi sueidavo į šokių salę, dainuodavo mūsų kaimo dainą. Ir dainuodavome taip, kad nuo galingų vyrų balsų užgesdavo visos žibalinės lempos. O mums to ir reikėjo – tada paneles bučiuodavome.

Abiturientai ir brolis Pirmoji Pernaravos vidurinės mokyklos abiturientų laida, kurioje buvo ir mano brolis Vytautas, 1956 metais buvo išleista į gyvenimą. Didelė dalis kaimo jaunimo – artimiausi mano draugai –išsiskirstė po pasaulį. Daugelis įstojo į aukštąsias mokyklas: mano pusbrolis Eugenijus Aniulis įstojo į Kauno veterinarijos akademiją, Jonas Danielius – į Kauno politechnikos institutą, kiti – į įvairius technikumus, kitas mokslo įstaigas. Ne visiems pavyko įstoti iš pirmojo karto. Tarp tokių buvo Zenonas Stanevičius, kuris neįstojo į Kauno politechnikos institutą, o kitais metais kartu su manimi važiavo į Vilnių ir įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą. Labiausiai nepavyko mano broliui Vytautui ir jo bendramoksliui Alfonsui Pečiuliui. Jiems neleido stoti į aukštąsias mokyklas ir 1956 metų liepos 26 dieną, po abitūros egzaminų praėjus porai savaičių, paėmė į trejų metų tarnybą sovietinėje armijoje. Tuo laiku buvo priimta išėjimo į armiją proga namuose suruošti balių. Mūsų tėvų namuose įvyko išleistuvės, kurios šurmuliavo iki pat kitos dienos ryto, aštuntos valandos, tai yra iki pat išvykimo į Raseinių karinį komisariatą. Kai atvažiavo sunkvežimis paimti brolio ir jo palydėtuvių būrio, pasirodė pasaloje buvę stribai – jie buvo įsitikinę, kaip vėliau pasakė tėvui, kad vietoje armijos Vytautas pasirinks mišką, nes tuo laiku mūsų miškuose buvo nemažai partizanų. Kol brolio draugai stojo į aukštąsias mokyklas, siekė mokslo, jis trejus metus buvo blaškomas po visą Sovietų Sąjungą, iš vieno karinio dalinio į kitą. Brolis iš armijos grįžo 1959 metų pabaigoje, kai aš jau buvo Vilniaus universiteto ekonomikos fakulteto trečiakursis. Tie, kurie, vengdami tarnybos sovietų armijoje, pasirinko mišką, kaip Antanas Ramoška, Zenonas Lenorta ir kiti, žuvo.

Paskutiniai metai mokykloje ir pramogos Po brolio išleistuvių į armiją man buvo likę vieneri metai Pernaravos vidurinėje mokykloje. Iki vienuoliktos klasės nė vienas rimtai negalvodavome, ką veiksime, baigę vidurinę mokyklą. Visų arba bent jau daugumos tikslas buvo aukštasis mokslas, nes tik taip galima buvo išvengti sovietinės armijos, 150

Brolis Vytautas tuoj po vidurinės mokyklos baigimo buvo paimtas į sovietinę armiją, tad į Vilniaus universitetą įstojo tik po tarnybos.

kurioje tarnyba tuo metu truko trejus metus. Nors grįžusiems iš armijos būdavo suteikiamos lengvatos stoti į aukštąsias mokyklas, bet nedaugelis tuo pasinaudodavo, nes per trejus metus primiršdavo tai, ką buvo išmokę, keisdavosi mokomosios vidurinės mokyklos programos. Mano brolis Vytautas, grįžęs iš armijos, tais pačiais metais įstojo į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą ir sėkmingai baigė mokslus. Jis dirbo vyriausiuoju referentu Ministrų taryboje. Tai buvo gana aukštos valstybės pareigūno pareigos. Aš ir kiti mano klasės draugai, klausiami, kur stosime baigę vidurinę mokyklą, atsakydavome, kad mūsų kelias – tai kariniai mokslai. Tam ypač prieštaraudavo mūsų klasės auklėtoja Račkauskaitė, kuri dėstė lietuvių kalbą ir buvo didelė Lietuvos mylėtoja. Tačiau mums rūpėjo ne tik mokslai ir brandos atestatas. Būdami abiturientais, mes jau skyrėmės iš kaimo jaunimo, buvome „mandrūs“. Į mus dažnai lygiuodavosi tie, kurie dirbdavo kolūkyje, o tokių kaime buvo labai daug. Per šokius ir gegužines, kuriose grodavo orkestras, susirinkdavo daug jaunimo iš Jakšių, Pelutavos, Rugėnų, Rudakių, Vainikonių ir kitų kaimų. Visi buvo dainingi, tad dainos skambėdavo labai garsiai ir aidas sklisdavo toli toli. O kai susirinkę į šokius pasivaišindavome, retai pavykdavo apsieiti be muštynių – koks balius be jų. Dažniausia mušdavosi vienas kaimas prieš kitą. Didžiausias ginklas, aiškinantis santykius, būdavo iš tvoros išrautas kuolas. Tuo laiku mes visi buvome jauni ir stiprūs, užgrūdinti ūkio darbų. Todėl su paliegusiu miesto jaunimu, kuris atvykdavo į kaimą pas gimines, kalba būdavo trumpa, o problemėlės gan greitai išsispręsdavo. 151

SKYRIUS

MOKSLAI IR POKARIO PRAMOGOS

SKYRIUS

MOKSLAI IR POKARIO PRAMOGOS

Pernaravos vidurinės mokyklos mokytojai, 2-oji abiturientų laida, 1957 m. gegužės 24 d.

Pernavos vidurinės mokyklos abiturientės, 1957 Pernaravos 7-metės mokyklos 7 klasės berniukai, 1952

Pernaravos 7-metės mokyklos šeštokai, 1950

152

1957, pas Algį Ramošką po fizikos egzamino. Aš stoviu antras iš kairės

Žaidimai ir karo pagundos Keletas mokyklos mokinių, kurie gyveno toliau nuo mokyklos, buvo apgyvendinami mokyklos bendrabutyje, įkurtame sename Pernaravos name. Tačiau bendrabutis traukė ir tuos, kurie gyveno namuose. Tapo įprasta čia susibėgti per pertraukas, po pamokų pažaisti mokytojų draudžiamus žaidimus. Vienas iš tokių buvo mūsų pamėgtas kortų žaidimas „Akis“. Ant stalo dažnai būdavo ir šaškės, o su kapeika žaidėme stalo futbolą. Turėjome ir ne pačių maloniausių susidūrimų. Pernaravoje mūsų priešai buvo būsimieji traktorininkai, kurie mokėsi Mašinų ir traktorių stotyje (MTS). Nors mūsų buvo kur kas daugiau, bet traktorininkai ėmėsi klastos. Mes prieš traktorininkus kovojome smarkiai suspaustomis sniego gniūžtėmis, o šie į gniūžtes įsigudrino įsprausti įvairių gelžgalių. Tokiu būdu nekaltos sniego kovos ne vienam iš mūsų sukėlė skausmo ir net pareikalavo „kraujo praliejimo“. Vienas iš populiariausių žaidimų buvo „Kvadratas“, kurį žaisdavome su savadarbiais kamuoliais. Žaidimai žaidimais, bet man reikėjo labai susiimti su mokslais, bet jau priešpaskutiniais ir paskutiniais mokslo metais, mat žemesnėse klasėse, nors ir buvau gabus, labiau negu mokslai rūpėjo karo metais palikti tankai, sunkvežimiai ir įvairios paskirties ginklai, kurių buvo pilnos pakelės ir pamiškės. Šiuose reikaluose jau buvau tiek išprusęs, kad, vykstant susišaudymams su miškiniais, laisvai atskirdavau, kur šaudo iš vokiškų, o kur iš rusiškų ginklų. 153

SKYRIUS

MOKSLAI IR POKARIO PRAMOGOS

SKYRIUS

MOKSLAI IR POKARIO PRAMOGOS

9 klasės krepšinio komanda. Iš kairės – Julius Vizbaras, trečias – Tadas Bersėnas, aš – penktas, o šalia – Algirdas Minelga. Algirdo Minelgos asmeninio albumo nuotr.

Pagal iššaudytų šovinių gilzes galėdavau pasakyti, iš kokios rūšies ginklo buvo šauta ir kieno gamybos jis yra. Vieną kartą sykiu su pusbroliu Gediminu Žemaitaičiu radome rusų gamybos prieštankinę granatą, kurią parsinešėme į namus. Buvo pavakarys. Gerai pamenu, kad tai buvo lapkričio 11-oji, mano tėvo vardadienis. Mūsų seklyčioje buvo susirinkę kaimynai. Mes su Gediminu pradėjome mėtyti į akmenų krūvą granatą, stengdamiesi ją susprogdinti. Metėme kelis kartus, patys būdami atviroje vietoje, už kokių 10–12 metrų. Dievas apsaugojo – granata nesprogo. Tik vėliau mes vis tiek ją išardėme, o rastus sprogmenis sudeginome. Jau praėjus kuriam laikui išsiaiškinau, kad sprogus tokio galingumo granatai, kokią mes bandėme susprogdinti, jos skeveldros sunaikina visa 50 metrų spinduliu. Jei tai būtų įvykę, mano autobiografija būtų pasibaigusi pačioje jaunystės pradžioje. O tokių atvejų mūsų kraštuose buvo daug.

Sportas ir saviveikla Kiekvienais metais mūsų mokykla dalyvaudavo rajoninėje spartakiadoje Ariogaloje. Kadangi buvau fiziškai stiprus, tai spartakiadoje dalyvaudavau beveik visose rungtyse: bėgau 100 metrų, stūmiau rutulį ir mėčiau ietį, šokau į aukštį ir į tolį. 154

Vienais metais mūsų Pernaravos vidurinė mokykla tapo rajoninės spartakiados nugalėtoja ir per rajono stadioną teko nešti mokyklos vėliavą. Aš tuokart pirmą vietą iškovojau šokdamas į aukštį, iššokau 1,4 metro. Pirmąją vietą laimėjau ir bėgdamas 100 metrų. Aišku, per spartakiados uždarymą buvau apdovanotas knygomis ir garbės raštais. Šiandien sunku vertinti to laiko mūsų sporto pasiekimus, nes net nebuvo jokių sąlygų treniruotis, nebuvo jokios sportinės įrangos ir sporto salių: fizinio lavinimo mokytojas Gediminas Valiulis pasakė – „Jarai, reikės bėgti 100 metrų“, bėgi ir stengiesi, kad būtum pirmas; „Jarai, reikia dalyvauti spartakiadoje, šokti į aukštį“, ir dalyvauji, kartais laimi pirmąsias vietas. Fizinis ir sportinis mano pasiruošimas Pernaravos vidurinėje mokykloje vėliau atvėrė sporto salių duris ir mokantis Vilniaus universitete. Nors ir ne visada norėjome dalyvauti užklasinėje veikloje, bet iš to laiko liko daug šviesių akimirkų. Viena tokių, kai teko vaidinti Antano Vienuolio „Paskenduolėje“. Vienas malonumas buvo trise su Tadu Bersėnu ir Algiu Minelga sudainuoti naktigonės dainą. Daugelis iš mano klasės draugų turėjo po kelis vaidmenis. Aš buvau klebonas, neduodantis išrišimo Veronikai, Algis Minelga – Juozukas, viso blogio kaltininkas. Spektaklis sulaukė didžiulio pasisekimo visur, kur tik vaidinome. O vaidinome ne tik savo mokykloje, bet ir gretimose apylinkėse.

Kaip miškiniai ir mokytojai baudė neklusnų jaunimą Manau, kad visais laikais jauni vyrukai yra panašūs – jiems norisi pasirodyti prieš draugus ir merginas, pademonstruoti savo jėgą, protą ir sugebėjimus. Draudimai, kurių ėmėsi ir mūsų mokykla, dviem moksleivėms baigėsi nelabai kaip – Aldoną Sveikataitę ir Eleną Lukošiūtę mokslo metų viduryje pašalino iš mokyklos, jos mokslus baigė vėliau, kitoje mokykloje, Josvainiuose. Ir tai nutiko dėl šokių, dėl merginų noro pasilinksminti. Mums, moksleiviams, vakarais vykstančiuose šokiuose dalyvauti būdavo griežtai draudžiama. Bet kadangi tai buvo viena iš nedaugelio mūsų linksmybių, nepaisant amžiaus, mes verždavomės į šokius, net rizikuodami būti nubausti. Verždavomės netgi tada, kai mokytojai atvirai įspėdavo, jog tą ar kitą vakarą eis tikrinti, „ką jūs ten išdarinėjat“. Bet mes, būdavo, neklausydavom, nepaisydavom įspėjimų: šokam, linksminamės, dainuojam. Vieną kartą mokytojai užtiko besilinksminančias dvi vienuoliktokes – Aldoną Sveikataitę ir Eleną Lukošiūtę. Tąkart tikrinti atėjo mokytojai vyrai. Matyt, jaunimą nutarė paauklėti, kad netrukdytų. O tuo metu pas mus buvo tokia tradicija: kai muzikantai, pasakę, kam skirta, užgroja maršą, tas nedelsiant turi palikti šokių salę. Taip jaunimas pasielgė ir su mokytojais, parodydami, kad šie yra nepageidaujami. Nemanau, kad juos kas 155

SKYRIUS

MOKSLAI IR POKARIO PRAMOGOS

SKYRIUS

STUDIJOS. N U O S VA J O N Ė S – P R I E R E A LY B Ė S

mušė ar stumdė, kaip buvo paskui kalbama, nes, gink Dieve, kad prieš mokytoją, zakristijoną ar kunigą kas pakeltų ranką – tai būtų buvęs baisus dalykas. Mokytojai neva išsiaiškino, kad „maršą užsakė“ vienuoliktokės. Jos nusižengė mokyklos tvarkai, kuri draudė mokiniams dalyvauti jaunimo šokiuose, ir netinkamai pasielgė su mokytojais, todėl buvo pašalintos iš mokyklos. Vėliau kaime kalbėjo, kad mokytojus išprašė kaimo seniūnas, norėjęs su dailiomis merginomis ilgiau pašokti. Atsimenu viešą šių mergaičių svarstymą mokykloje. Visa vyko mokyklos kieme. Toks mokytojas Bakšys pasakė kalbą. Jis kalbėjo apie žydinčius medžius, tad tai galėjo būti gegužės mėnuo. Kalbėjo mokytojas apie tai, kad jos „galėjo būti geromis komjaunuolėmis, mokytis, baigti mokyklą, tačiau reikia atsisveikinti“. Mes labai išgyvenome dėl šio įvykio, nes, mūsų akimis žiūrint, jos nieko blogo nepadarė. Juk ir mes patys ne sykį būdavome šokiuose, tik atėjus mokytojams pro langus pasprukdavome. Sprukdavome ne tik dėl mokytojų. Vyresnieji nemėgo, kad mes, kol buvome mažesni, esame šokiuose ir jiems trukdome. Tai užgrodavo ir mums maršą, o išeinančius pro duris pasitikdavo vyresnieji bernai su diržais. Į namus grįždavome su mėlynėmis ant kojų. Daug linksmiau būdavo taip vadinamosiose gegužinėse, nes jos vykdavo jau atostogų metu ir jokios mokytojų priežiūros nebūdavo. Tačiau būdavo ir kitokių draudimų šokti. Gavėnia laikoma pasninko, maldos, atgailos ir gerų darbų laikotarpiu prieš Velykas – Kristaus kančioms ir mirčiai už žmonių nuodėmes prisiminti, o Adventas – susikaupimo ir apmąstymų metas prieš Kalėdas. Advento metu katalikai susilaiko nuo triukšmingų linksmybių. Tačiau pokario meto politiniai ideologai skatino nepaisyti draudimų, eiti šokti ir linksmintis. Bet buvo miškiniai, kurių nuostatos buvo kitokios. Sykį per Adventą buvau šokiuose Rugėnų kaime, kai čia atėjo miškiniai. Jie uždarė salės langines, uždarė duris. Daugelį iš mūsų jie pažinojo, pažinojome ir mes juos. „Šokti nei per Adventą, nei per Gavėnią negalima“, – pasakė jie. Šaudyt jie nieko nešaudė, bet diržų gavome kaip reikiant. Nemalonus dalykas, bet gretimame kaime nutiko dar prasčiau. Miškiniai užtiko besilinksminančius per Gavėnią jaunuolius. Visiems – tiek vaikinams, tiek merginoms – liepė išsirengti nuogai ir išvijo į lauką. Tada muzikantams įsakė groti „Polką su ragučiais“, o nuogai išrengtiems jaunuoliams – šokti. Tokia tuo metu buvo tvarka: vienokia stribų – dieną, kitokia miškinių – naktį. O mums teliko vieniems iš kitų pasišaipyti – „prisišokot“.

STUDIJOS. NUO SVAJONĖS – PRIE REALYBĖS Mano studijas lėmė ir atsitiktinumas, ir aplinkybių nulemtas sprendimas atsisakyti didžiosios svajonės. Tapau ekonomistu, bet visą gyvenimą svajojau apie karinius mokslus.

Naujas gyvenimo etapas. Karo lakūnas Mokyklą užbaigėme iškilminga švente. Per išleistuves visi vaikinai vietoj kaklaraiščių pasirišo tautines juosteles, o merginos apsivilko tautiniais rūbais. Tokie ir stovime nuotraukoje, darytoje mokyklos baigimo proga. Nors mano rankose – taip išsvajotas brandos atestatas, aš atsidūriau klaikioje gyvenimo kryžkelėje. Mokyklą baigiau gerais pažymiais – pagal to meto penkiabalę sistemą, turėjau tik keturis ar penkis ketvertus, o visi kiti – penketai, pagal pažangumą klasėje buvau trečias ar ketvirtas. Pirmūnais buvo Algis Minelga, Jonas Norkus ir, berods, Genutė Sveikataitė. Kadangi iki 9–10 klasės buvau vidutiniokas, tad mano pažangumas buvo tikrai geras. Po abitūros egzaminų klasiokai netruko išsiskirstyti, net nespėjau sužinoti, kokių mokslų jie žada siekti. Tik vėliau sužinojau, kad artimiausi mano klasės draugai Algis Minelga ir Jonas Norkus pateikė dokumentus stoti į Kauno politechnikos institutą, Tadas Bersėnas – į Lietuvos žemės ūkio akademiją, Julius Vizbaras – į Kauno kūno kultūros institutą. Ir jiems pavyko – sėkmingai įstojo ir tapo studentais. Mano svajonė buvo karo aviacija. Ir to troškimo sustabdyti tuomet negalėjo niekas. Šiam žingsniui ruošiausi iš anksto: slapčia keletą kartų lankiausi tuometiniame Raseinių kariniame komisariate. 157

SKYRIUS

STUDIJOS. N U O S VA J O N Ė S – P R I E R E A LY B Ė S

SKYRIUS

STUDIJOS. N U O S VA J O N Ė S – P R I E R E A LY B Ė S

Baigus Pernaravos vidurinę mokyklą, 1957. Auklėtoja Račkauskaitė sėdi viduryje. Pirmasis iš kairės stoviu aš. Algirdas Minelga – trečias iš kairės, Tadas Bersėnas – penktas iš kairės, o paskutinis – Julius Vizbaras. Antroje eilėje antra iš kairės – Genutė Sveikataitė. Algirdo Minelgos asmeninio albumo nuotr.

Taigi. Pažymiai puikūs, noras aiškus – karo lakūnas. Tuo metu stojamieji egzaminai į karo lakūnų mokyklas vykdavo labai anksti, vos pasibaigus abitūros egzaminams, birželio pabaigoje. Iš karto kreipiausi į Raseinių karinį komisariatą, kur buvo atlikta pradinė patikra. Ačiū tėvams, Dievui ir gamtai, kad man davė tuo laiku puikią sveikatą – buvau fiziškai labai stiprus, ir tie komisariato patikrinimai man buvo juoko verti. Nuo pat jaunystės labai aktyviai sportavau, dirbau sunkius fizinius darbus tėvų ūkyje, tuometiniame Žemaitės kolūkyje, tėviškėje. Fizinis patikrinimas Raseinių kariniame komisariate ir poliklinikose pagal visus parametrus pranoko visus lūkesčius. Išankstinio patikrinimo balai buvo patys aukščiausi ir rezultatai stebino karinio komisariato darbuotojus. Pamenu, buvo matuojama mano plaučių talpa. Tai aš kai pūstelėjau, teko atnešti antrą matuoklį, – sugadinau abu. Pradinė patikra buvo baigta, ir iš karinio komisariato gavau siuntimą vykti į karo lakūnų mokyklą Riazanėje. Dvejonėms ar bet kokiam pasiruošimui nebuvo laiko, nes man reikėjo kuo greičiau vykti į Riazanę ir atlikti visas stojimo į karo mokyklą procedūras. Prieš išvykdamas dar dviračiu nuvažiavau į Kėdainius ir iš tolo stebėjau, kaip į padangę kyla didžiuliai kariniai desantiniai lėktuvai, ir jau įsivaizdavau, kaip pats pilotuoju lėktuvą – tik ne tokį, o naikintuvą MIG. Grįžau į namus vakare, aišku, niekam nesakiau, kur buvęs. 158

Nors ir labai norėjau tapti karo lakūnu, bet buvo nelabai drąsu vykti į Riazanę, nors karinio komisariato kariškiai mane labai drąsino ir tikino, kad viskas bus gerai. Tik vėliau sužinojau, kad kariniai komisariatai turėjo užduotis pasiųsti tam tikrą abiturientų skaičių į karinius mokslus. Visi mano mokslo draugai išsiskirstė kas kur. Algis Minelga aktyviai ruošėsi mokslams tuometiniame Kauno politechnikos institute, Tadas Bersėnas ruošėsi studijuoti agronomijos mokslus žemės ūkio akademijoje Kaune. Visi buvome susirūpinę būsimais savo mokslais. Pirmasis mano išvykimas toli nuo namų labai sujaudino mano tėvus ir babulėlę. Dar labiau namiškių nerimą didino tai, kad mano brolis Vytautas jau antrus metus tarnavo sovietinėje armijoje. Tačiau tėvai nedraudė. Taip ankstų birželio rytą, paėmęs „čemodaną“ ir iš tėvų gavęs pinigų, išvykau į Riazanės karo lakūnų mokyklą. Vėl – sveikatos ir fizinio pasirengimo patikrinimas. Teko kristi iš aukščio, suktis centrifūginiame aparate, buvau vartomas su specialia įranga man nesuprantamoje patalpoje, po to buvo tikrinama mano sveikata po stiprių slėgio pasikeitimų ir atlikta labai daug kitų bandymų. Patikrinimo instruktoriai, kaip supratau, buvo nustebinti mano sveikatos būklės. Todėl egzaminai iš rusų kalbos, anglų kalbos, geografijos buvo daugiau formalumas, gal kiek daugiau dėmesio buvo skiriama matematikos egzaminui. Pagaliau buvau priimtas į karo lakūnų mokyklą – egzaminai buvo įvertinti vienu bendru pažymiu – ketvertu pagal penkiabalę sistemą, o mano fizinis pasirengimas – labai gerai. Prasidėjo gyvenimas kareivinėse. Tačiau tai truko tik savaitę: gavę kareivio kursanto uniformas buvome išleisti 25 dienų atostogų į namus. Grįžęs į namus, pastebėjau, kad nei tėvai, nei babulėlė nesidžiaugia mano karine uniforma, nors aš jaučiausi solidžiai. Mano brolis Vytautas tuo laiku tarnavo armijoje. Mūsų susirašinėjimas dėl mano pasirengimo studijoms Riazanėje buvo šiek tiek nutrūkęs. Ir tik kiek vėliau sužinojome, kad Vytautas išvežtas į Vengriją, kur įvyko vengrų antisovietinis sukilimas, prasidėjęs 1956 metų spalio 23 dieną studentų demonstracija Budapešte. Susirašinėjimas su broliu nutrūko, nes laiškai nepasiekdavo Vengrijoje esančių kariškių. Mes labai jaudinomės dėl nežinios, o spaudoje pasirodydavo žinučių apie daugybę žuvusiųjų tiek iš vienos pusės, tiek iš kitos pusės. Įvykių metu Vengrijoje žuvo 2–3 tūkstančiai vengrų ir apie 750 sovietų karių, tūkstančiai buvo sužeista, tarp jų – ir mano brolis. Kadangi tuo metu gyvenome dar sename name ir visi miegodavome viename kambaryje, aš išgirdau kalbantis tėvus apie tai, kad mano brolis Romas mirė mažas, Vytautas galbūt žuvo Vengrijoje per sukilimą, nes jau kuris laikas nėra laiškų, Alfūnė (taip mane vadindavo) tuoj išvažiuos ir bus labai nesmagu gyventi. 159

SKYRIUS

STUDIJOS. N U O S VA J O N Ė S – P R I E R E A LY B Ė S

SKYRIUS

STUDIJOS. N U O S VA J O N Ė S – P R I E R E A LY B Ė S

Iš mokslų Riazanės karo lakūnų mokykloje, į kurią buvau įstojęs tuoj po vidurinės mokyklos baigimo, liko tik kareiviškas diržas, – uniformą sudėjau į siuntinį ir išsiunčiau atgal. Diržai, kaip ir antpečiai, bylojo apie kariškių laipsnį. Karininką buvo galima atpažinti ir iš diržo sagties. Nuo eilinio iki „staršinos“ gaudavo diržą su metaline sagtimi su žvaigžde, pjautuvu ir kūju. O kursantams pirmaisiais metais būdavo atiduodami diržai, atlikę nuo vyresniųjų, ir jie būdavo kitokie, negu karininkų. Mano diržas atitiko karininko statusą, bet buvo jau panešiotas kito karininko.

160

Tas jų pokalbis mane labai paveikė, todėl iš ryto, lyg nieko nebūčiau girdėjęs, paklausiau tėvų, ar man nemesti karo mokslų ir dar bandyti kur nors stoti į Lietuvoje esančias aukštąsias mokyklas, kadangi stojimo laikas dar nebuvo pasibaigęs. Drebančia širdimi laukiau atsakymo. Tėvai, aišku, labai apsidžiaugė, bet man buvo liūdnoka, juolab, kad tikrai žinojau, – atsisakęs mokytis karinėje mokykloje, būsiu nedelsiant paimtas į sovietinę armiją, kur turėsiu „atpilti“ trejus metus. Todėl pasirinkti nebuvo taip paprasta, bet apsispręsti reikėjo. Ir nedelsiant. Skaudančia širdimi visą aprangą sudėjau į siuntinį, pasilikau tik karininko diržą, kurį turiu iki šiol, ir išsiunčiau į Riazanės karo lakūnų mokyklą. Pirmą savaitę labai nerimavau, kad nenutiktų taip, kaip ir mano broliui, kad staigiai nepaimtų į armiją. Bet siuntiniai tuo laiku keliaudavo ne vieną dieną. Tad aš intensyviai pradėjau rengtis stojamiesiems egzaminams Lietuvoje. Taip iš karinių mokslų teliko diržas, kurį retkarčiais ir dabar juosiu su džinsais.

Stojamieji egzaminai į Vilniaus universitetą Atrodo, viskas jau buvo lyg ir susidėlioję, nusistovėję, bet vėl visa reikėjo pradėti iš naujo, nes net nežinojau, kur stoti, kokią specialybę rinktis. Mano pusbrolis Eugenijus Aniulis, prieš metus baigęs mūsų mokyklą, jau metai, kaip mokėsi Veterinarijos akademijoje, Jonas Danielius iš tos pačios abiturientų laidos studijavo Kauno politechnikos institute, pusbrolis Gediminas Žemaitaitis ir geriausias mano draugas Zenonas Stanevičius pirmaisiais metais niekur nesimokė, nes neįstojo vienas į Vilniaus universitetą, kitas – į Kauno politechnikos institutą. Kadangi aš blaškiausi, galvodamas, kur stoti, tai iš dalies apsispręsti padėjo tai, kad nelabai mėgau matematiką. Su pusbroliu Gediminu nutarėme stoti į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą – nulėmė tuo laiku magiškas žodis „ekonomika“, nors nelabai nutuokiau, koks tai bus mokslas. Bet stoti ir įstoti man tapo būtinybe, nes grėsė privalomoji tarnyba armijoje, o šaukimai į ją prasidėdavo rudenį. Todėl pradėjau rengtis stojamiesiems į Vilniaus universitetą. O mokytis ir rengtis stojamiesiems egzaminams pagal įstojimo į Vilniaus universitetą programas buvo nelengva – juk mes buvome baigę ir gavę brandos atestatus ne kokioje nors Vilniaus ar Kauno prestižinėje mokykloje, o Lietuvos kaimo vidurinėje mokyklėlėje. Kita vertus, man buvo sunkiau, nes ką tik atsisakiau ranka pasiekiamos svajonės tapti karo lakūnu. Pamenu 1957 metų birželio 13 dieną. Lauke rengiuosi stojamiesiems egzaminams, o Pernaravoje tuo metu buvo šv. Antano atlaidai, kurių metu 161

SKYRIUS

STUDIJOS. N U O S VA J O N Ė S – P R I E R E A LY B Ė S

SKYRIUS

STUDIJOS. N U O S VA J O N Ė S – P R I E R E A LY B Ė S

gretimame kaime visuomet vykdavo šauni gegužinė. Oras buvo puikus, vakaro ramumoje girdėjome, kaip šokiams gegužinėje groja orkestras, o iš aplinkinių kaimų mano geri pažįstami ir draugai dainuodami traukia pasilinksminti. Ėmė didelis pavydas, norėjau ir aš būti kartu su jais ir linksmintis, bet labai gerai suvokiau, kas gresia: jeigu neįstosiu į universitetą, manęs laukia trejų metų privalomoji tarnyba sovietų armijoje – ir tarnybos pradžia bus ne karininku, o eiliniu kareivuku, kurį bet kada gali žeminti bet koks seržantėlis. Ir štai nenumaldomai atėjo diena, kai reikėjo išvykti į Vilnių. Važiavome kartu su pusbroliu Gediminu Žemaitaičiu, kuris jau stojo antrus metus iš eilės. Į Vilnių važiavome per Kauną, nes tiesioginio autobuso nebuvo. Iki Leščių mus su „čemodanais“, pilnais maisto ir knygų, tėvas atvežė arkliais, nes tempti šešis kilometrus duobėtu keliu pilnus „čemodanus“ net ir mums, stipriems jaunuoliams, būtų sunkoka, juolab, kad nebuvo aišku, kaip iš Leščių patekti į Kauną – ten nuvažiuoti buvo galima tik sunkvežimiais. Kaip mes prisikasėme iki Kauno, o iš Kauno į Vilnių, nebepamenu, bet keliavome visą dieną. Vilniuje buvo tekę pabuvoti bent vieną ar du kartus ir jis man atrodė labai didelis ir klaidus miestas. Iš autobusų ir sykiu geležinkelio stoties, kuri buvo už Aušros vartų, tempdami „čemodanus“ pro dabartinę Rotušės aikštę, Gorkio gatve (dabartinė Pilies gatvė), atėjome į Vilniaus universitetą ir įteikėme dokumentus stoti: aš – į pramonės ekonomiką, o Gediminas – į prekybos ekonomiką. Įstoti buvo sudėtinga, nes į vieną vietą pretendavo apie tris norinčius. Atidavę dokumentus, buvome nusiųsti į bendrabučius M. K. Čiurlionio gatvėje, bet ten vietų nebuvo. Mudu nusiuntė į kitą universiteto bendrabutį, vadinamą Tauro bendrabučiu, kuris yra dabartinėje Vasario 16-osios gatvėje. Apgyvendino mus pirmame aukšte, didžiuliame kambaryje. Bendrabutyje nebuvo nei tualeto, nei prausyklos. Aišku, atvažiavus iš Jakšių, tai neatrodė labai baisu, nors praustis rytais tekdavo eiti į Vilnelę, netoli Gedimino pilies. O iki stojamųjų teliko savaitė, per kurią reikėjo ruoštis, lankyti konsultacijas. Man reikėjo laikyti matematikos, lietuvių ir rusų kalbų, geografijos ir istorijos egzaminus. Konsultacijos vykdavo įvairiose universiteto auditorijose, ne visada susigaudydavome, kur kas vyksta, ne visuomet spėdavome. Nors vidurinėje mokykloje buvau vienas iš pirmųjų, bet per konsultacijas, ypač matematikos, pastebėjau, kad mano žinios yra vidutinio lygio. Besirengdami stojamiesiems egzaminams, maitindavomės tuo, ką iš kaimo atsivežėme „čemodanuose“ – kumpiu, dešra, lašiniais. Man tėvai buvo įdėję pinigų ir nemažai, nes kainos tuo metu buvo nedidelės. Studentų valgykloje buvo galima papietauti už 70 kapeikų, o už rublį galima buvo gauti net du antrus patiekalus. Nors turėjome savo produktų, vienoje parduotuvėje radome pigios ir visai skanios dešros. Tad mes su Gediminu ir dar vienu kambario draugu iš 162

Žeimių jos nusipirkome po tris kilogramus. Šaldytuvų nebuvo jokių, todėl pirktą dešrą laikėme „čemodane“. Po dviejų ar trijų parų kambaryje pajutome baisią smarvę, o mūsų pirkta dešra buvo net pažaliavusi, nes kambaryje laikėsi daugiau negu 25 laipsnių karštis. Tai buvo karšta liepos mėnesio pradžia. Todėl apgailestaudami išmetėme pirktą kepeninę dešrą.

Treneris ir laimingas atsitiktinumas Stojamuosius egzaminus išlaikiau be dvejetų, gavau du ketvertus ir du trejetus. Iš skelbiamų egzaminų rezultatų mačiau, kad įstoti į pramonės ekonomiką gali tapti problema. Ne ką geriau sekėsi ir Gediminui. Beveik visas universitetas buvo įsikūręs centriniuose rūmuose, apie universiteto kompleksus Saulėtekyje nebuvo tada jokių minčių. Todėl buvo skelbiami fakultetai, į kuriuos trūkdavo stojančiųjų. Matydamas, kad gali būti problemų su Ekonomikos fakultetu, pradėjau dairytis, kur dar būtų galima stoti. Manęs nedomino niekas, išskyrus gal teisę, tačiau ten konkursai buvo dar didesni – į vieną vietą pretendavo penki kandidatai, todėl šansų neliko jokių. Atkreipiau dėmesį į Fizikos fakultetą, kuris, kadangi mokytis buvo sunku, nesurinkdavo studentų arba stojantieji gaudavo nepatenkinamus pažymius. Dokumentų iš Ekonomikos fakulteto neatsiėmiau, tačiau parašiau prašymą leisti laikyti papildomai fizikos egzaminą, nes Ekonomikos fakultetas vis dar nebuvo paskelbęs įstojusiųjų sąrašų. Aišku, pasiruošti fizikos egzaminams nebuvo laiko, be to, neturėjau atsivežęs net fizikos vadovėlio. Aišku, laikiau egzaminą, tačiau kitą dieną, nuėjęs į Fizikos fakultetą, kuris ir šiandien tebėra Naugarduko gatvėje ir pro kurį kasdien praeinu eidamas iš darbo, buvau paklaustas, kiek tikėjausi gauti. Atsakiau, kad mane tenkintų ir trejetas, nes tai būtų galimybė tapti studentu. Tačiau Priėmimo komisijos narys pranešė man „džiugią“ žinią, kad aš gavau stambų dvejetą. Nei labai apsidžiaugiau, nei labai nuliūdau, bet nuotaika buvo bjauri. Tada dar nežinojau, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Jau vėliau, studijuojant, teko gyventi viename kambaryje su dabar a. a. Zenonu Stanevičiumi, vienu iš geriausių mano draugų, ir matyti, kaip jis vargsta prie matematikos formulių, kurių sprendimas užimdavo vieną arba du sąsiuvinius, todėl mane nukrėsdavo šiurpas, kai pagalvodavau, kas būtų buvę, jei aš būčiau tapęs fiziku. Į Vilniaus pedagoginio universiteto Fizikos fakultetą Z. Stanevičius įstojo, kai dukart nepavyko įstoti į Kauno politechnikos institutą. Paradoksas, baigęs studijas Pedagoginiame institute, jis grįžo į Kauno politechnikos institutą, bet jau kaip dėstytojas, ir sėkmingai ruošė mokslinę disertaciją. Tačiau staigi mirtis sutrukdė pasiekti tai, ko jis siekė visą savo gražią jaunystę. Mirė Z. Stanevičius teturėdamas vos 30 metų. 163

SKYRIUS

STUDIJOS. N U O S VA J O N Ė S – P R I E R E A LY B Ė S

SKYRIUS

STUDIJOS. N U O S VA J O N Ė S – P R I E R E A LY B Ė S

O aš vėl grįžau į universitetą atsiimti stojamųjų egzaminų dokumentų, nors vis tikėjausi, kad įvyks koks nors stebuklas. Ir stebuklas įvyko. Pasiėmiau dokumentus iš Priėmimo komisijos ir einu universiteto centrinių rūmų koridoriumi išėjimo link – nuliūdęs ir sielvartaudamas, ką reikės pasakyti tėvams. O susirūpinti man tikrai buvo ko. Sovietinėje armijoje tuomet jau tarnavo mano brolis Vytautas, tad žinojau, kad ir mano kelias bus ten – neįstojęs į aukštąją mokyklą, rudenį turėjau būti pašauktas į sovietinę armiją atlikti trejų metų – geriausiu atveju – tarnybą. Mano tvirtas sudėjimas ir sportinė laikysena atkreipė dėmesį žmogaus, kuris pakeitė situaciją. Vidutinio amžiaus vyriškis, ėjęs prieš mane pasiteiravo, ko toks nuliūdęs ir susirūpinęs. Atsakiau, kad pagal išlaikytų egzaminų balus į universitetą nepatenku, tad artimiausiu metu man teks keliauti valgyti kareiviškos košės. Pasiguodžiau, kad dėl mano taip ir neįvykusių mokslų Riazanės karo lakūnų mokykloje santykiai su Raseinių kariniu komisariatu, kuris mane buvo rekomendavęs mokytis šioje mokykloje, yra labai komplikuoti. Tad realu, kad mane gali nutrenkti į laivyną, kur tarnyba tuo metu truko penkerius metus. Sutiktas vyriškis, pasirodo, buvo Vilniaus universiteto Sporto katedros vyriausiasis treneris S. Mečėjus. Tuo metu, 1957 metais, Vilniaus universiteto Sporto katedra ir sportiniai studentų pasiekimai plačiai garsėjo visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Lyg pirklys, kaip man dabar atrodo, apžiūrėjęs mane, S. Mečėjus paguodė, kad tai ne pasaulio pabaiga, universitete mokosi nemažai jaunimo, grįžusio iš armijos. Paguodos žodžiai manęs nedžiugino, bet gera buvo girdėti raminančius malonaus žmogaus žodžius. Treneris S. Mečėjus paklausė, kaip man, įstojusiam į karo aviaciją, sekėsi sportas. Paaiškinau, kad mūsų vidurinėje mokykloje Pernaravoje nebuvo jokio sportinio inventoriaus, išskyrus lygiagretes, kamuolį krepšiniui. Bėgimo varžybose dalyvaudavome avėdami sportbačius, o startukus pirmą kartą pamačiau spartakiadoje Ariogaloje. Ir pasakiau, kad daug kur nugali jėga ir užsispyrimas. Treneriui taip pat paaiškinau, kad mano pasiekimai sporte gan kuklūs, nors jau tuomet turėjau trečiojo atskyrio ženklus iš trumpų distancijų bėgimo, slidinėjimo ir šuolio į aukštį. Treneris labai susidomėjo manimi ir paprašė mano stojimo dokumentų – tepabus laikinai pas jį. Realių vilčių neturėjau, bet kibirkštėlė švystelėjo. S. Mečėjus pasiūlė susitikti antrą dienos pusę. Drebančia širdimi į universitetą atėjau žymiai anksčiau, negu buvo sutarta. Šį lemiamą susitikimą centriniuose universiteto rūmuose prisimenu labai gerai. S. Mečėjus be jokių užuolankų pasakė, kad, jeigu sutinku būti priimtas be jokios stipendijos ir be bendrabučio, sutinku iš karto užsiregistruoti į 164

universiteto sporto klubą, – klausimas išspręstas. Džiaugsmingai plazdant širdžiai net negalvodamas iš karto sutikau su visomis sąlygomis. Tėvai man buvo skyrę pinigų, reikalui esant, panaudoti kokiam suvenyrui. Apie kyšius tuomet nebuvo net kalbos. Tad aš buvau pasirengęs atsilyginti treneriui, ką nors padovanodamas, tačiau S. Mečėjus griežtai užprotestavo, sakydamas, kad aš dar nieko neuždirbu, tad nieko neturiu. Labai gaila, kad pamiršau net trenerio S. Mečėjaus vardą, bet jis tuomet nulėmė mano studijas Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete. Universiteto sporto klube aktyviai sportavau iki pat ketvirtojo kurso. O ketvirtasis ir penktasis kursai bei pasirengimas sėkmingai baigti universitetą, gamybinės praktikos Vilniaus ir Maskvos gamyklose bei studentiškos pramogos išstūmė mane iš aktyvaus sporto.

Pirmieji metai Vilniuje Pagaliau aš – Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto studentas. Į Vilnių išvykome kartu su Zaniu, kaip jį vadinome, – Zenonu Stanevičiumi, kuris po nesėkmės stojant į Kauno politechnikos institutą 1956 metais pagaliau įstojo į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą studijuoti fizikos. Atvažiavome abudu neturėdami realaus supratimo, kur teks gyventi, negavome ir stipendijų, mūsų rėmėjais buvo tėvai. Tik atvykę vis dar tikėjomės, kad pavyks patekti į universiteto bendrabučius. Deja, jie buvo pilnutėliai. Galiausiai nusprendėme eiti į geležinkelio stotį, ten pernakvoti ir kitą dieną bandyti ką nors daryti, nors realaus plano neturėjome. Einant per dabartinę Rotušės aikštę, kur tuo laiku buvo pastatytas paminklas Stalinui, netoli Filharmonijos rūmų pamatėme ateinantį pažįstamą žmogų. Tai buvo Filharmonijos vairuotojas Urbonavičius, geras dzūkas, kuris per rudens darbymetį dvejus metus iš eilės buvo komandiruotas į tuometinį Žemaitės kolūkį padėti iš laukų į sandėlius suvežti derlių ir apgyvendintas Jakšiuose. Zanio tėvas tuo metu buvo kolūkio pirmininkas, o mano – pirmininko pavaduotojas. Matyt, to vairuotojo jie neskriaudė, nes jis mus pažino ir iš karto paklausė, ko tokie nuliūdę ir kur einame su tokiais dideliais „čemodanais“. Padejavome, kad einame į geležinkelio stotį, nes neturime, kur gyventi. Jis iš karto suprato keblią mūsų situaciją ir pakvietė į savo namus pernakvoti. Urbonavičius su šeima tuo metu gyveno Stiklių gatvėje, pirmajame aukšte, kur dabar įsikūręs „Stiklių“ restoranas. Jis gyveno nedideliame bute sykiu su žmona, sūnumi ir žmonos motina. Butas buvo viso labo pereinama virtuvė ir du mažučiai kambarėliai, kurių vienas taip pat buvo pereinamas. Mes juos pavaišinome tuo, ką turėjome, ir pažadėjome ilgai neužsibūti, nors net 165

SKYRIUS

STUDIJOS. N U O S VA J O N Ė S – P R I E R E A LY B Ė S

SKYRIUS

STUDIJOS. N U O S VA J O N Ė S – P R I E R E A LY B Ė S

166

nenutuokėme, kur dar galėtume apsigyventi. Taip viena para man pavirto į daugiau negu metus – tiek ten pragyvenau. Zanis tame pat bute gyveno net dvejus metus. Nors šeimininkai dažnai bardavosi, mes stengdavomės likti nuošalėje, tad sutarėme gana gerai. Vilniuje tuo metu buvo nemažai problemų su maistu, tad šeimininkams atiduodavome tai, ką buvo įdėję tėvai, o maitindavomės, bent jau vakare, visi kartu. Mokėdavome ir pinigais, bet kiek kainavo nuoma, jau nebepamenu. Kambarėlis buvo labai mažas ir dar pereinamas, bet kitos išeities nebuvo. O be to, man iki Universiteto centrinių rūmų buvo vos trys minutės kelio.

Gyvenimas studentų bendrabutyje Pirmą kursą baigiau gerais pažymiais, todėl pagaliau 1958 metais, kai perėjau į antrą kursą, gavau vietą bendrabutyje M. K. Čiurlionio gatvėje. Šie trys bendrabučių korpusai išliko iki šiol, ten gyvena Universiteto studentai. Nuo antrojo kurso vidurio man paskyrė ir studentišką stipendiją. Nebuvo ji didelė, bet pragyventi tikrai buvo galima, juolab, kad iš namų atsiveždavau maisto produktų, o tėvai ir babulėlė visad įdėdavo kelis červonsus, vėliau – rublius. Taip prasidėjo tikrasis mano studentiškas gyvenimas: bendrabutis yra, stipendija yra, o ir tėvai tuo laiku buvo dar neseni. Tėvui buvo 53-eji metai, o mamulėlei – 54-eri. Tik mokykis, gyvenk ir džiaukis. Pirmųjų tikro studentiško gyvenimo dienų, nors tai buvo beveik prieš 60 metų, įspūdžiai gyvi iki šiol. Gyvenau sykiu su Stasiu Krasausku, Juozu Dvilevičiumi ir Edvardu Karlausku. Viename kambaryje vėliau teko pagyventi ir su broliu Vytautu, kuris įstojo į universitetą grįžęs iš armijos, su Aloyzu Šnioka, perėjusiu į Ekonomikos fakultetą iš Pedagoginio instituto, su Adomu Barakausku, Petru Girčiu, Romu Bartaška ir kitais. Kambaryje – keturios lovos, keturios spintelės ir šiokia tokia spinta rūbams. Koridoriuje buvo apie 15 ar 20 kambarių. Todėl bendrabutis nuolat gaudė – liūdėti nebuvo kada. Besimokant vėlesniuose kursuose, buvo galima pagerinti savo gyvenimo bendrabutyje sąlygas – keitėme aukštus, kambaryje gyvenome jau mažiau studentų. Universiteto bendrabutyje Čiurlionio gatvėje, kur daugiausiai ir gyveno ekonomistai, praleidau ištisus ketverius metus. Pirmajame korpuse daugiausiai gyveno medikai, o trečiame – didžiausiame, fizikos, matematikos, filologijos ir kitų fakultetų studentai. Mes, kaimo vaikai, tapę studentais, patekome į anuomet prestižinį Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą, kuriame mokėsi kauniečių, vilniečių, kai kurie baigę jau ir tuomet garsią S. Nėries mokyklą, tačiau mes netrukome įsitvirtinti – miestiečiai greitai pamatė, kad mes, nors ir iš kaimo, bet ne iš kelmo spirti. Iki šiol bendraujame ir gerai sutariame su Alfonsu Mačerniumi, 167

SKYRIUS

STUDIJOS. N U O S VA J O N Ė S – P R I E R E A LY B Ė S

SKYRIUS

STUDIJOS. N U O S VA J O N Ė S – P R I E R E A LY B Ė S

Studijų laikų kambariokai, iš kairės: Juozas Brezgys, Stasys Vitkauskas ir mudu su broliu

studijavusiu politinę ekonomiką. Net ir jo žmona tapo mano kurso draugė Dalia Lupeikytė, su kuria jį supiršome. Anuomet mums daug ko trūko, ypač geresnio drabužio, o pasipuošti, bent jau eidami į šokius, norėjome. Mudu su bendravardžiu Alfonsu Mačerniumi buvome vienodo ūgio, nešiojome vienodo dydžio drabužius, todėl jais keisdavomės. Kam studentui keli kostiumai? Turėdavome po vieną ir keisdavomės, o su panelėmis juokaudavome: „Nenori šiandien su manimi šokti, tai kitą šeštadienį panorėsi, nes būsiu su kitu kostiumu.“ Tačiau buvo ir tokių kurso draugų, su kuriais santykiai nesusiklostė, nuėjome skirtingais keliais. Visko būdavo. Aš mokiausi neblogai, gaudavau padidintą stipendiją, o vasaromis uždarbiaudavau dirbdamas melioracijos darbus, dar pridėdavo tėvai, tad pinigų studijuodamas užtekdavau. Iš namų atsiveždavome maisto, kuris viliojo viename kambaryje gyvenusius studijų draugus. Kol „čemodanai“ būdavo pilni maisto, nerakindavome jų, tik tuštėjant atsimindavome užraktus. Tačiau rakink nerakinęs – mažėja kumpių ir dešrų, ir tiek. Merginos, gyvenusios bendrabutyje, iš kaimo atsivežtas gėrybes slėpdavo balkone. Sudeda jos sūrius ir džiovina, o mes juos žvejojam – turėjom tokias lazdeles. Merginos miega, o mes valgom iš jų balkonų sužvejotus sūrius. Su merginomis dalijomės virtuve, kuri buvo įrengta itin paprastai: vadinamasis žibalinis „kerogazas“ maistui gaminti ir jokių šaldytuvų. Tai 168

merginos nukentėdavo ir čia. Verda, būdavo, vargšės, sriubą su mėsa. Mes sukinėjamės bendroje studentiškoje virtuvėje, vaidindami, kad irgi verdame, nors iš tiesų puode būdavo tik vanduo. Vos merginos, palikusios verdančią sriubą, išeina į savo kambarius romanų skaityti, mėsa netrunka atsirasti mūsų puoduose. Bendrabutyje universiteto rektorius akademikas Jonas Kubilius buvo įvedęs griežtą tvarką. Kas savaitę universiteto aktyvistai, taip vadinamieji draugovininkai, vadovaujami teisininko Pliugžmos ir ekonomisto Algimanto Sadausko, nuolat tikrindavo tvarką kambariuose: ar paklotos lovos, ar nėra dulkių ant geležinių lovų rėmų, po patalyne, ar išneštos šiukšlės. Man tokia tvarka nekėlė jokių problemų, nes patyrimo turėjau. Tvarką, mums jau esant vyresniuose kursuose, dažniausiai tekdavo palaikyti žemesniųjų kursų studentams. Ta „garbė“ tekdavo ir mano broliui Vytautui, ir Aloyzui Šniokai, atėjusiam pas mus iš Pedagoginio instituto.

Išlaužtų durų pamokos Jau nuo antrojo kurso iki pat studijų pabaigos 1962 metais aš buvau aktyvus veikėjas, turėjau daug padėkų iš universiteto rektorato, buvau apdovanotas Lietuvos komjaunimo (LKJS) Centro Komiteto garbės raštu. Ypač maloni buvo Vilniaus universiteto rektoriaus Jono Kubiliaus padėka, atsiųsta mano tėvams, dėkojant už „sūnaus aktyvią veiklą universitete, gerą mokymąsi ir žinių skleidimą tarp universiteto studentų“. Mokytis man sekėsi gana gerai, net egzaminus pradėjau laikyti iš anksto, pavyzdžiui, būdamas trečiajame kurse ir gavęs leidimą iš dekanato, dar prieš žiemos sesiją buvau išlaikęs visus egzaminus. O pavasarį išlaikiau vieną ketvirto kurso egzaminą – statistiką. Taigi stipendija ir vieta bendrabutyje man buvo garantuoti. Toks stiprus mano studentiškas statusas net dukart išgelbėjo mane nuo atsisveikinimo su Vilniaus universitetu. Daug visokių dalykų krėsdavome būdami studentais. Teko patirti ir baimę, kad galime būti pašalinti iš universiteto, tad ir savo a. a. sūnui sakiau, ir anūkui sakau, – niekada neikit savo tėvų pėdomis, pėdos turi eiti greta. Nes einant tėvų pėdomis gali nutikti tokių dalykų, iš kurių nebus nieko gero. Būdami pažangūs ketvirto kurso studentai ir įsitvirtinę universiteto studentų valdžios olimpe, pasijutome didžiavyriais. Šeštadieniais pasibūdavome net keliose šokių salėse, pradedant Universiteto aktų sale, kuri ir dabar yra M. K. Čiurlionio gatvėje, šalia bendrabučių, baigiant kitų fakultetų ir kitų aukštųjų mokyklų bei Karininkų namų, buvusių dabartinėje Prezidentūroje, Ryšininkų klube, „Pergalės“ kino teatre, Prekybos mokykloje, Finansų-kredito ir kituose technikumuose. Jaunimas į šokius plūste plūsdavo, 169

SKYRIUS

STUDIJOS. N U O S VA J O N Ė S – P R I E R E A LY B Ė S

SKYRIUS

STUDIJOS. N U O S VA J O N Ė S – P R I E R E A LY B Ė S

todėl šokių vakarai dažniausiai būdavo uždari. Tačiau mes, norėdami patekti vidun, parodydavome visus savo sugebėjimus, o tai ne visada patikdavo vakaro organizatoriams. Dar daugiau – kildavo nemažai problemų, kurias rytojaus dieną tekdavo spręsti. Tačiau viskas, ačiū Dievui, baigdavosi gerai. Tiesa, vyresniuose kursuose – ketvirtame ir penktame – aš beveik apleidau aktyvų sportą, ir taip, matyt, nuvyliau trenerį S. Mečėjų. Tačiau aš ne vienas toks buvau: daugelis, su kuriais kartu treniruodavomės, vyresniuose kursuose ruošėsi darbinei veiklai, užsiėmė buities reikalais, rengėsi baigiamiesiems egzaminams, tad sportinę karjerą baigė dar anksčiau. Tik Jonas Mackevičius, mano kurso draugas, tapo ėjimo sporto meistru. Taigi, bevaikščiodami po šokių sales, su studijų draugais Alfonsu Mačerniumi, Adomu Barakausku, Romualdu Bartaška esame buvę patekę į keblią situaciją. O ką daryti, kai nueini į šokius, o tavęs neįleidžia. Ir ne pasigėrę būdavome, gal tik vyno išgėrę. Atrodė – kaipgi gali mūsų neįleisti? Vyko šokiai Stepo Žuko gatvėje, tuometiniame prekybos technikume. Tačiau mus, gal 15 ar 20 jaunų vyrų, paliko už durų, neįleido. Ir griuvo durys. Laimei, nieko neprispaudė ir nesužalojo. Kol šokome, niekas mūsų nelietė, tačiau išeinančius sulaikė milicija. Technikumo direktoriumi tuomet dirbo toks Repšys, kuris buvo baigęs studijas prieš ketverius ar penkerius metus. Jis mus pažino ir parašė milicijai pareiškimą. Nulėkėm pas jį, atsiprašėm, prašydami, kad pareiškimą šiek tiek „padailintų“. Gavę stipendijas, sutvarkėme ir tas duris. Bet nuotykio paslėpti nepavyko. Netrukus mus, tris ar keturis įvykio dalyvius, pasikvietė universiteto rektorius J. Kubilius. Tada sužinojome, kad mus, tuo laiku tai buvo tiesiog retenybė, net nufotografavo, tad mūsų nuotykio įrodymai buvo akivaizdūs. Tik nelabai būgštavom, atrodė, pabars, pabars, ir tuo visa pasibaigs, nes mokėmės gerai, buvome aktyvūs. Tačiau jau pirmieji rektoriaus sakiniai „nuleido ant žemės“. Atmenu, kaip rektorius, tėviškai uždėjęs man ant peties ranką, kalbėjo apie tai, kad esu geras studentas, prieš akis – paskutinis kursas, o vienas jo parašas gali nulemti tolesnį mano gyvenimą. Atmenu, kad sutrikau ir bandžiau sakyti, kad vienus mokslus Riazanės karo lakūnų mokykloje jau „baigiau“, – rektoriui tai nebuvo naujiena, jis visa žinojo. Rektorius J. Kubilius jau pokalbio pradžioje mums iš karto pasakė, kad, matyt, teks palikti universitetą. Ir „paguodė“, kad po kelerių, gal penkerių metų, galėsim vėl atvažiuoti ir bandyti stoti, bandyti mokytis iš naujo. Iš rektoriaus kabineto išėjome susirūpinę, buvo apie ką pagalvoti. Iš universiteto mūsų nepašalino, bet tai buvo gera pamoka, privertusi pergalvoti savo elgesį, permąstyti, ko iš tiesų noriu, kas iš tiesų svarbu. Supratom, kad 170

gyvenimas, nors ir studentiškas, nėra vien žaidimas – anksčiau ar vėliau tenka atsakyti už savo veiksmus. Buvau aktyvus studentas, neblogai mokiausi, ateitis atrodė ranka pasiekiama. Ir viso to galėjau netekti. Tai buvo lūžis, pakeitęs mano elgesį. Aiškiai suvokiau, kas gali nutikti, pašalinus mane iš universiteto. Pirmiausia manęs laukė privalomoji karinė tarnyba. Buvo ir kita pusė – tėvai. Iki šiol tėvai vis gaudavo iš universiteto rektorato padėkos raštus už gerą sūnaus išauklėjimą, grįžęs namo pasakodavau apie tai, kad mokytis sekasi gerai, ir staiga – išmestas iš universiteto ketvirtame kurse. Išsiskirstėme nukabinę nosis, bet padarę išvadas. Visi sėkmingai baigėme universitetą, o susitikę linksmai prisimename savo nuotykius, kurie vos nepakreipė mūsų gyvenimo nepageidaujama kryptimi. Ir dėkojame supratingiems žmonėms, koks buvo universiteto rektorius J. Kubilius, kad ne pašalino mus iš universiteto, o privertė pergalvoti savo elgesį. Rektoriaus pamoka man pravertė ir vėliau, kai jau dirbau „Pramontaže“ tresto valdytojo pavaduotoju ekonomikai. Sykį gavau pažymą iš išblaivinimo įstaigos, kad joje pabuvojo ir todėl neatvyko į darbą vienas iš mūsų darbuotojų. Pagal tuomet pas mus galiojusią tvarką žmogų galėjau atleisti iš darbo tą pačią minutę. Atmenu, kad pas mane į kabinetą atėjo visa šeima: prasižengęs darbuotojas su žmona ir mokyklinio amžiaus vaiku. Kai darbuotojas bandė atgailauti ir prisiekinėti, kad daugiau tai nepasikartos, pasakiau jam tiesiai, kad girtuoklio ir melagio priesaikomis netikiu, nes tuomet jis buvo prisidirbęs kaip reikiant. Bet kabinete buvo mažas jo vaikas ir aš apsisprendžiau: „Jeigu vaikas pasakys, kad dar tavimi tiki ir tiki, kad daugiau taip nebepasielgsi, pagalvosiu, ką daryti.“ Vaikas lieka vaiku: verkdamas tėvui pasakė tiesiai: „Tu tikrai taip darysi!“ Man iki šiol akyse ir atmintyje gyvas vaizdas, kaip tėvas atsiklaupė prieš tą vaikiuką. Įsakymą atleisti darbuotoją iš darbo jau turėjau ant stalo, man bereikėjo jį tik pasirašyti. Tą minutę prisiminiau savo situaciją, kai aš, studentas, susikrimtęs stovėjau Vilniaus universiteto rektoriaus kabinete. Jeigu rektorius būtų apsisprendęs mane išmesti iš universiteto, mano gyvenimas būtų pasisukęs nežinia kokia kryptimi. Bet rektorius patikėjo, o man tai buvo pamoka, pakeitusi požiūrį, privertusi suprasti, kad vieną kartą teks atsakyti už tai, kas man tuomet atrodė tik nekaltas juokas. Rektoriaus sprendimas pasivijo mane po daugelio metų. Žiūrėjau į verkiantį mano kabinete vaiką, prieš jį klūpantį vyriškį, pykčio neslepiančią jo žmoną ir supratau, kad turiu savo darbuotojui suteikti galimybę perkainoti savo gyvenimą, elgesį. Jo neatleidau iš darbo. Praėjus keleriems metams, vyriškį sutikau šventėje Panevėžyje. Jis jau dirbo kitoje darbovietėje. Žmogus tvirtino, kad nuo tos dienos nėra daugiau 171

SKYRIUS

STUDIJOS. N U O S VA J O N Ė S – P R I E R E A LY B Ė S

SKYRIUS

STUDIJOS. N U O S VA J O N Ė S – P R I E R E A LY B Ė S

išgėręs net alaus lašo. Jis pasidžiaugė savo sūnumi, kuris jau mokėsi jūreivystės mokykloje. Vyriškis prisipažino, kad greičiausiai būtų nusigėręs kur patvoryje ir numiręs, jeigu ne tas lemtingas pokalbis mano kabinete. Kaip gera man ant „dūšios“ pasidarė, pagalvojau, kad dešimt nuodėmių nublanksta dėl vieno tokio gero darbo. Vyrai turi savų silpnybių, visko prisidirba, net šventieji suklumpa, tad visuomet stengiuosi įvertinti visas aplinkybes. Žinau, kad nuo mano sprendimo priklauso žmogaus ar net viso kolektyvo likimas, todėl nesprendžiu skubotai. Tačiau kartais ir pats stebiuosi, kam man reikia prisiimti atsakomybę už kitą, kodėl aš už jį turiu „guldyti galvą“. Bet kaip smagu, kai praeina kiek laiko, prieina žmogus ir apsikabinęs dėkoja. Tai yra didžiausias džiaugsmas, didžiausia laimė. Teko ir man dar kartą grįžti į Vilniaus universiteto rektoriaus J. Kubiliaus kabinetą. Ruošiausi vestuvėms, tai buvo 1962 metų vasara. Ieškojome vietos savo šventei, į kurią, suskaičiavome, teks sukviesti daugiau negu šimtą svečių. Tačiau už salių nuomas buvo prašomi nemaži pinigai. Tada Banionis, garsiojo aktoriaus Donato Banionio sūnėnas, patarė nueiti pas rektorių ir paprašyti, kad leistų mūsų vestuves atšvęsti universiteto aktų salėje. Kas bus, galvoju, tas ir bus – nueisiu. Ką tik su pagyrimu buvau baigęs universitetą, Roma dar buvo universiteto studentė. „Rektoriau, – sakau, – čia tas „nusikaltėlis“. Nors universiteto salė buvo prestižinė ir rektorius dvejojo, ar studentai vėl ko negero nepadarys, tačiau vestuves švęsti vis tik leido. Praėjus kelioms dienoms po vestuvių, vyko universiteto baigimo diplomų įteikimas ir iškilmingas vakaras, kuriame dalyvavo ir rektorius. Priėjau prie jo jau su žmona. Rektorius pajuokavo, kad šįkart šventė man baigėsi taikiai – ir nesumuštas, ir be mėlynių.

Studentai grįžta namo Studentiškas gyvenimas sostinėje, studentiška kepuraitė paveikė ir mus, kaimo vaikus: gimtinėje – Jakšių kaime – pasijutome esantys lyg „aukštesnės kategorijos“. Tuo laiku, 1961–1962 ir kitais metais, mūsų, studijuojančių aukštosiose mokyklose, buvo nemažai. Vien iš Pernaravos vidurinės mokyklos pirmos ir antros laidų abiturientų Vilniaus universitete mokėmės trise: mudu su broliu Vytautu ir mūsų pusbrolis Gediminas Žemaitaitis. Pedagoginiame institute mokėsi Zenonas Stanevičius, Kauno politechnikos institute – Jonas Danielius ir Algis Minelga, Veterinarijos akademijoje Kaune – Eugenijus Aniulis, Kauno medicinos institute – Genutė Sveikataitė. Dar nemaža dalis pirmųjų laidų abiturientų pasirinko mokslus tuometiniuose technikumuose. Tadas Bersėnas ir Bronius Pacaitis mokėsi ir sėkmingai baigė tuometę Žemės ūkio akademiją Kaune. 172

Kolūkyje, 1960 m. rugsėjis

Vasarą, kada visi studentai sugrįždavome į namus, šokiuose, gegužinėse, aišku, dominuodavome tik mes. Vis tik džiugu, kad studijuodami mes pakilome aukščiau, kad mumis didžiavosi ir džiaugėsi ir tėvai, ir artimieji. Tačiau šokiuose kartais tekdavo įrodinėti, kad su mumis negalima elgtis bet kaip. Buvau antro ar trečio kurso studentas. Mes, būrys Jakšių kaimo jaunimo, išsirengėme į šokius dvare, kur atvažiavo ir jaunimo iš Rugėnų, Josvainių – jų buvo prisėdęs pilnas sunkvežimis. Prasidėjo šokiai, bet matom, kad mums nėra su kuo šokti – atvykėliai išgraibstė visas mūsų paneles. Tai prilygo įžeidimui, todėl susiorganizavom ir sukėlėm geras muštynes. Pamenu, kaip sunkvežimio vairuotojas prašė: „Tik nedaužykit mašinos!“ Atvykėliai, mūsų spaudžiami, spruko iš dvaro sunkvežimiu. Rytojaus dieną aš turėjau važiuoti į Kėdainių rajoną, kuriame studentų būrys statė kažkokį pastatą. Dviračiu važiuodamas pro Josvainius, nutariau užsukti į vietinį bufetą, kur žinojau esant mano pamėgtos menkės aliejuje. Sėdu, užkandžiauju ir staiga išgirstu ateinant vakarykščius mūsų „priešus“. Kadangi sėdėjau į juos nugara, jie manęs nepažino – dalinosi muštynių įspūdžiais. Supratau, kad man gali baigtis liūdnai, pabėgti nepavyks. Valgau nepakeldamas 173

SKYRIUS

STUDIJOS. N U O S VA J O N Ė S – P R I E R E A LY B Ė S

SKYRIUS

STUDIJOS. N U O S VA J O N Ė S – P R I E R E A LY B Ė S

galvos ir bandau sugalvoti būdą, kaip išsisukti iš keblios situacijos. Jeigu eisiu, jie mane pamatys, tad galiu ir nebespėti užsėsti ant dviračio. Buvau tikintis, tad persižegnojau, atsisukau ir atsistojęs sakau: „Vyrai, čia vienas iš tų“. Jų akys iš nuostabos suapvalėjo lyg svogūnai. „Mes, – sakau, – buvom keturiese, o jūsų buvo 14 ar 15 ir jūs iš mūsų tyčiojotės.“ Ir pradėjau aš jiems aiškinti gyvenimo tiesas. Tą dieną į stovyklą nebenuvažiavau. Sėdėjom ir aiškinomės santykius. Aršūs mano priešininkai ėmė aušti. Jeigu būčiau sutrikęs ir bandęs bėgti, galėjo baigtis liūdnai – ir man pačiam, ir dviračiui. Vieną iš jų prieš kokius 25-erius metus sutikau Kalvarijų turguje. Sykiu papietavom ir gardžiai pasijuokėm iš savo jaunystės nuotykių. Baigiantis rugpjūčiui, ir džiaugdamiesi, ir liūdėdami ruošdavomės išvykti į mokslus. Ta proga privalomas dalykas buvo studentų išleistuvės į mokslus: vykdavo balius, šokiai, iki pat vasarinės aušros skambėdavo dainos. Tie, kurie nėra studijavę, tie, kurie negyveno bendrabučiuose, tie, manau, nepajuto jaunatviško gyvenimo džiaugsmo. Mūsų kartos jaunimas, būdamas studentiško amžiaus, buvo subrendęs, nes, net ir turėdami iš ko studijuoti, stengdavomės padirbėti tai geležinkelio stotyje kraudami vaisius ir daržoves, tai, kaip dvejus metus iš eilės dariau ir aš, dirbdami per vasaros atostogas bent du mėnesius (aš dirbdavau melioracijos darbus). Beje, dirbdamas drauge su kitais vyrais traukdavau: „Mes, melioratoriai, turtų nekraunam. Ką mes uždirbam, tą ir pramaunam.“ Tik savo algą aš stengdavausi atidėti studijų laikui. Prie uždarbio pridėjęs stipendiją, kuri buvo skiriama vasaros atostogų metu, galėjau Vilniuje pragyventi visai netrumpą laiką. Aišku, materialiai padėdavo ir tėvai. Studentiškas gyvenimas klostėsi puikiai.

Studijoms baigiantis Studentiškos dienos ėjo į pabaigą. Teko pradėti galvoti ir spręsti, ką daryti baigus, kuo užsiimti, kur dirbti. O ir meilė vis dažniau suvirpindavo širdį. Prasidėjus studijoms, buvau labai kritiškai nusiteikęs prieš gyvenimą Vilniuje po studijų. Tam įtakos turėjo sostinėje dominuojanti rusų kalba, kai mūsų kaime, Jakšiuose, rusiškai nemokėjome „nė bum bum“. Studijuojant universitete ir penkerius studijų metus gyvenant Vilniuje, rusų kalbos teko išmokti. Po studijų išvykti iš Vilniaus pagal tuomet privalomą skirstymą ir privalomai dirbti trejus metus kažkur toli nuo sostinės ar net tuometinės Sovietų Sąjungos gilumoje man atrodė nepatraukliai. Labai norėjau likti Vilniuje. Mudu su Roma prieš pat mūsų vestuves, 1962 174

175

SKYRIUS

STUDIJOS. N U O S VA J O N Ė S – P R I E R E A LY B Ė S

Mano šeima

Kadangi universitete mokslus baigiau išties sėkmingai ir buvau žinomas universiteto bendruomenės aktyvistas, komisija, kuri skirstydavo, kam ir kur važiuoti dirbti, mane privalėjo pakviesti vieną iš pirmųjų, o tai reiškė kur kas didesnes pasirinkimo, kur likti dirbti, galimybes. Dar viena aplinkybė, dėl kurios tikėjausi būti paliktas Vilniuje, buvo šeima – buvau ką tik vedęs. Jau baigiantis studijoms „sukau sparną“ apie trečiakursę Ramutę Janulaitytę. Net šiandien, praėjus daugiau kaip 50 metų, prisimenu jos naujamadišką paltuką, lengvą šalį universiteto aktų salėje ir kerinčią Romos šypseną. Likau Vilniuje. Ir tai buvo vieno mano gyvenimo etapo, – gal paties laimingiausio ir džiaugsmingiausio, – pabaiga.

ŠEIMA Žmona ir sūnus buvo patys svarbiausi mano gyvenimo žmonės. Jie man padovanojo gyvenimo pilnatvės pojūtį. Tai buvo mano tvirtas užnugaris, todėl galėjau siekti karjeros, atsiduoti darbui. Deja, dažnai šeimos sąskaita.

Vedybos ir namai Savo būsimą žmoną Ramutę Janulaitytę sutikau studijuodamas Vilniaus universitete. Kartu pragyvenome 54-erius metus. Žmona mirė 2016 metų rugpjūčio 12 dieną. Mūsų vestuvės įvyko1962 metų birželio 2 dieną, vos man baigus universitetą. Roma tuomet buvo baigusi trečią kursą, ji taip pat mokėsi Ekonomikos fakultete. Mūsų vestuvės buvo įspūdingos jau vien dėl to, kad šventė vyko Vilniaus universiteto aktų salėje. Universiteto rektorius Jonas Kubilius, man, kaip „gabiam ir mąstančiam“ studentui, aktyviam visuomenininkui, jo paties žodžiais, suteikė išimtinę teisę vestuves švęsti Universitete. Mūsų vestuvėse dalyvavo daug jaunimo iš Universiteto ir draugų iš įvairių Lietuvos kampelių. Šiandien daugelis jų, kaip ir mano žmona, jau yra iškeliavę Anapilin. Tai piršlys Kęstutis Banionis, pabroliai – mano brolis Vytautas, „kovos“ draugai Zenonas Stanevičius ir Jonas Danielius bei daugelis kitų. Studijos baigtos, vestuvės atšoktos, artinasi diena, kai reikės palikti studentų bendrabutį M. K. Čiurlionio gatvėje. Tuo metu gyventi Universiteto bendrabučiuose susituokus nebuvo leidžiama, mums buvo leista pasilikti tik iki rugsėjo. Abu su Roma bandėme susirasti ir išsinuomoti butą. Tikėjomės jį rasti toje pat M. K. Čiurlionio gatvėje, kur gyvenome ir studijų metais, tačiau nepavyko. Daugiabučių namų tuo metu buvo labai mažai, dar nebuvo nei Žirmūnų, nei Fabijoniškių, Pašilaičių, jau nekalbant apie Pilaitę ar kitus naujus Vilniaus rajonus, tad ir galimybės išsinuomoti kambarį buvo labai menkos. 177

SKYRIUS

ŠEIMA

SKYRIUS

ŠEIMA

Mes su Roma susituokėme 1962 m. birželio 2 d., vos man baigus universitetą.

Negalėjau tikėtis iš karto gauti butą ir kaip jaunas specialistas. Tuomet galiojo tokie įstatymai, kad pagal paskyrimą atvykę dirbti studentai privalėdavo atidirbti ne mažiau kaip trejus metus, o darbovietė per tą laiką jauną specialistą privalėjo aprūpinti gyvenamuoju plotu. Nežinau, kuo viskas būtų pasibaigę, jei ne atsitiktinis Romos susitikimas su jos teta Aldona Gruodiene, kuri tikrai buvo labai geros širdies žmogus. Nors jos šeimoje augo keturi vaikai (Gintaras, Kęstutis, Dainius ir Saulė), gyveno nuomininkas Romas, laikinai pagyventi ji priėmė ir mus. O tas laikinas gyvenimas tęsėsi beveik dvejus metus. Jų butas, kuris buvo dabartiniame Savanorių (tada – Raudonosios armijos) prospekte, buvo labai didelis – penkių kambarių. Tačiau man teko gyventi viename kambaryje su nuomininku Romu, o Romai teko dalintis vienu kambariu su Saule. Nepaisant visko, buvo didžiulis džiaugsmas turėti kur pernakvoti ir pailsėti. 178

Mūsų su Roma vestuvėse: iš kairės – mano tėvai, dešinėje – Romos motina su antruoju vyru

Po beveik dvejų metų mano pirmojoje darbovietėje Mechanizacijos treste pagaliau pavyko gauti 12 kvadratinių metrų viešbučio tipo butelį Antakalnyje, Debesijos gatvėje 2A. Tas namas tebestovi iki šiol. Koks džiaugsmas buvo turėti kad ir mažą, bet savo butą. Baldai buvo tokie, kokius sugebėjome įsigyti gaudami nedidelius atlyginimus: mano alga buvo 137 rubliai, o Roma, ką tik baigusi studijas Vilniaus universitete, gaudavo šiek tiek mažiau. Su mumis sykiu bute kartas nuo karto, pablogėjus sveikatai, apsigyvendavo ir mano mama. Didelio džiaugsmo dėl to negalėjo būti, nes kambarys buvo vos 12 kvadratinių metrų, koridoriukas – kokių keturių kvadratinių metrų, o jame buvo ir virtuvėlė, ir tualetas. Nežiūrint nedidelio ploto, mums savo bute pavykdavo surengti ne vieną linksmą vakaronę, kurioje pabuvojo ir tiesioginis mano viršininkas Liabichovas. Ne sykį kėlėmės iš vieno buto į kitą, ėmiausi per gyvenimą ir trijų namų. Vienas iš jų buvo prie Žaliųjų ežerų. Dėl to namo turėjau daug nemalonumų su valdžia – tai per didelis, tai per gražus. O aš stačiau ir džiaugiausi juo, dideliu namu su bokšteliais. Vyliausi, kad po jį lakstys ne tik anūkai, bet ir proanūkiai. Tik tuomet, kai namą nutariau parduoti, supratau, kad ne tokio reikėjo, nes ir pirkėją jam rasti ne taip ir paprasta pasirodė. Tuomet 179

SKYRIUS

ŠEIMA

SKYRIUS

ŠEIMA

atrodė, kad reikia didelių erdvių, nes reikia ne tik patiems, bet ir svečiams, susibūrimams, šventėms. O gyvenimas pasikeitė – šventėms susirenkame restoranuose, kavinėse. Ir kaimynai vienas su kitu nebelenktyniauja, kieno namas didesnis. Gal prieš 15 metų buvau Suomijoje, kur susitikome su verslo partneriais. Kompanijos viceprezidentas, kaip priimta pas juos, mus pakvietė į namus. Buvo žiema, pustė, tad kai automobilis sustojo prie vieno iš kompanijos vadovų namo, iš tiesų nustebom: mūsų akimis žiūrint, tai buvo bakūžė. Stovi tokia nedidelė, vos iš po sniego matyti, iš kamino dūmelis rūksta. Viduje įspūdis irgi ne didesnis. Kadangi jis buvo buvęs Suomijos ambasadoriumi Kinijoje, tai namas buvo apstatytas miniatiūriniais kiniškais baldais. Tad įspūdis buvo toks, kad esame ne Suomijoje, o veikiau Kinijoje. Tuo metu jau turėjau sklypą ir rengiausi statyti namą. Pamatęs suomio namą, nusprendžiau, kad man tokios mažos erdvės nepriimtinos. O dabar gyvenu kaip tik tokio dydžio name, kokiame lankiausi buvodamas Suomijoje. Pasikeitė tradicijos.

Žmona Vienintelė ir viena – tokia man yra mano žmona. Nesmerkiu tų, kurie turi ir vieną, ir antrą – tuokiasi arba tiesiog gyvena sykiu. Kiti gyvena paprasčiau, bet man svarbios senosios tradicijos, santuoka bažnyčioje. Mūsų vedybinis gyvenimas nebuvo tokia idilija, kad vaikščiotume susikibę rankomis, bet vienas kitą suprasdavome iš pusės žodžio. Buvome normali, graži šeima. Iš žmonos išmokau santūrumo, išmokau laikytis žodžio, kai pasakei – padarei. Mane Roma išmokė nuoširdumo, neskeptiško požiūrio, gyvenimas jai nebuvo vien materialinė pusė. Šeimoje ji buvo geriausia diplomate, iš aštrių kampų gebėdavo padaryti apskritą ratelį. Tos jos savybės padėjo man gludinti aštrius charakterio kampus. Kai bendrą gyvenimą pradedi nuo „čemodano“, kitaip negali ir būti. Žmona manęs neskatino siekti karjeros, mano postai jai nebuvo svarbiausias dalykas, bet ji didžiavosi manimi, džiaugėsi, kad sekasi, nerimavo, kad per daug dirbu. Roma irgi ėjo aukštas pareigas Vilniaus trečiojoje gelžbetonio gamykloje, ji buvo Finansų skyriaus viršininke, dirbo su Gerardu Brazausku. Vėliau dirbo Projektavimo institute. Ji irgi buvo padariusi karjerą, bet sulaukusi pensinio amžiaus pasakė, kad „gyvens namams“. Abu baigėme ekonomiką, bet darbo į namus nesinešdavome, darbiniai reikalai likdavo darbui. Vis tik žmona pažinojo visus mano bendradarbius, su visais sutarė. 180

Mano 70-mečio šventėje su žmona Roma

Kurį laiką su Roma gyvenome skyriumi: aš – Vilniuje, ji – Jungtinėse Amerikos valstijose, Kalifornijoje. Ten gyveno Romos dėdė su žmona, kuriuos pažinojau kaip puikius žmones – susitikdavome, kai jie svečiuodavosi Lietuvoje. Sykį dėdės šeima pakvietė Romą atvykti į Ameriką. Bet ne taip paprasta tuo laiku buvo išvažiuoti į užsienį. Romai pavyko išvykti tik tuomet, kai ėmiausi tam tikrų žygių, suradau įtakingų žmonių, kurie sutiko padėti. Pirmą kartą Amerikoje Roma pabuvojo apie mėnesį. Kai susirgo teta, dėdė ėmė ją prašyti atvykti ilgesniam laikui – Roma vėl išsiruošė į Kaliforniją. Šįkart – ketveriems ar penkeriems metams, nes tetai mirus prisireikė pagalbos dėdei. Retkarčiais žmona grįždavo į Lietuvą. Nors tuo metu skambinti į Ameriką kainavo labai brangiai, telefonu kalbėdavomės dažnai: skaičiuodami minutes, dėdavome brūkšnelius. Gyvendama Amerikoje, žmona į Lietuvą siųsdavo tuo metu brangiai kainuojančius dolerius, kuriais dalinomės su sūnaus šeima. Tuo metu turėjome kiek per 50 metų, jau nebe jaunavedžiai buvome, tad gyvenimas skyrium nebuvo kokia nors drama – grįžo ir toliau gražiai gyvenome. Kita vertus, pakeliauti mano žmonai, kaip tremtinei, tuo metu nebuvo galimybių, o išvykusi į Ameriką ji galėjo pamatyti pasaulio. 181

SKYRIUS

ŠEIMA

SKYRIUS

ŠEIMA

Su Romos giminaičiais, atvykusiais iš JAV

Kai žuvo sūnus, Roma gyveno Amerikoje. Namo ji grįžo per parą. Tada sutarėme, kad atėjo laikas būti sykiu, Lietuvoje. Dar pabuvo kažkokį laiko tarpą Amerikoje, tuo metu mirė dėdė, ir ji grįžo į namus. Žmona mirė 2016 metų rugpjūčio 12 dieną. Kai ištinka mirtis, labai aiškiai suvoki, ko netekai. Permąstai savo gyvenimą ir suvoki: kiek gerų darbų nepadaryta, kiek gerų žodžių nepasakyta, ir tą buvo galima daryti kitaip, ir aną. Nebuvau labai geras šeimai – vis komandiruotės, darbas. Ko nepasakiau savo žmonai? Ne tik žmonai, apskritai gyvenime lieka daug nepasakytų gerų žodžių. Kad nugyventum su vienu žmogumi visą gyvenimą, reikia jį pažinti, giliai pažinti. Jeigu nepažinai per metus, dvejus, daryti išvadas reikia greitai. O kai pažįsti žmogų, didelio meno sugyventi ir sutarti nebereikia, gyveni, ir viskas susidėlioja į savo lentynėles. Tylos mėnesių mūsų šeimoje nebūdavo, gal pusvalandį ištverdavome nekalbėję, o tada pasijuokdavome, ir nesutarimas pasibaigdavo. Manau, kad žmona pati suvokė, jog jai gyventi liko nedaug, bet to neparodė. Sunkiausia buvo matyti, kad tavo akyse gęsta tavo žmona, kad kasdien blogsta. Ką namuose bepalieti – žmonos protas, darbas, triūsas. Sudėtinga dar man vienam, sudėtinga. 182

Sūnus Ramūnas su savo šeima

Sūnaus Ramūno vestuvės

183

SKYRIUS

ŠEIMA

SKYRIUS

ŠEIMA

Sūnus Ramūnas 1993 metų rugpjūčio 19 diena yra pati juodžiausia mano gyvenime. Iki tos dienos atrodė, kad viskas klostosi sklandžiai. Auga anūkai, marti Rasa šeimininkauja namuose, Ramūnas vysto verslą, Roma gyvena Amerikoje ir džiaugiasi amerikietiška laime, aš dirbu bendrovėje „Montuotojas“. Tačiau į mūsų šeimą jau sėlino juodas debesis. Tą dieną pamenu gerai, tai buvo 1993 metų rugpjūčio 19-oji. Bendrovėje vyko stebėtojų tarybos posėdis, po kurio mes keliese nutarėme užsukti kur pavalgyti. Buvo jau ketvirta ar penkta valanda po pietų. Skubėti nebuvo kur, nes Ramūnas su Rasa ir anūkais atostogavo Palangoje. Robertas Petkevičius, vienas iš artimiausių sūnaus draugų, priminė, kad šiandien iš Palangos grįžta mano miela šeimynėlė. Iš vakaro buvau pripirkęs maisto, kad grįžę rastų, ką pavalgyti. Pradėjo lyti, todėl ramiai sėdėjome ir šnekučiavomės apie reikalus. Į namus Mildos gatvėje, kur tuomet gyvenome sykiu su sūnaus šeima, grįžau apie šeštą vakaro, tikėdamasis juos rasti jau grįžusius. Tačiau kieme jų automobilio nebuvo. Vos įžengiau pro duris, įkyriai pradėjo skambėti telefonas. Visą dieną posėdžiavome, buvau pavargęs. Pakėliau telefono ragelį ir išgirdau pačią baisiausią mano gyvenime žinią: kelyje Klaipėda–Vilnius, 61-ajame kilometre nuo Klaipėdos apie dvyliktą valandą dienos, virtus automobiliui, žuvo mano sūnus Ramūnas. Rasa sužeista, sulaužytas stuburas, o anūkai išsigandę, bet sveiki, juos priglaudė geri žmonės. Atrodė, kad baigiasi gyvenimas ir man. Bet žmogaus ištvermė beribė. Reikėjo viską skubiai organizuoti: pervežti Rasą į Kauno klinikas, nesakant jai apie Ramūno žūtį, parsivežti iš Klaipėdos anūkus. Mūsų brangiausią pasaulyje žmogų palaidojome 1993 metų rugpjūčio 23 dieną Karveliškių kapinėse. Greta sūnaus jau atgulė ir jo motina, mano žmona.

Niekada negrūmojau Aukščiausiajam Ištiktas nelaimių, išbandžiau visus būdus, kurie, kaip man atrodė, turi padėti užsimiršti, turi apmaldyti skausmą. Bandžiau alkoholį, bet stikliuke nei laimės, nei nusiraminimo neradau. Bandžiau keliones, bandžiau iš namų išvažiuoti savaitei, mėnesiui, – nepadėjo, nes patirti naujų įspūdžių, grožėtis reginiu nori su savo artimaisiais. Išbandęs įvairius būdus, ieškojęs įvairių kelių nejausti, nekentėti, suvoki, kad reikia savyje surasti atramą, surasti būdą paaiškinti sau, kur ieškoti tvirtybės. Mano atrama tapo lemties suvokimas: tai, kas nulemta, tai ir nutiks. Vadinasi, to negalima buvo išvengti, taip turėjo būti. 184

Kažkur Australijoje

Ir su neišvengiamybe reikia susitaikyti, reikia priversti save tuo patikėti, save įtikinėti, kad ne tave vieną ištinka tokios netektys. Tai nebuvo lengva. Reikėjo rasti jėgų, rasti ryžto, pagaliau, reikėjo susikurti kitokią aplinką, kuri padėtų aiškiai suvokti, jog kitaip jau nebebus. „Mums gimus, kažkas uždega žvakelę, o kada ji užges – nebe nuo mūsų priklauso“, – yra sakęs monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Todėl niekada negrūmojau Aukščiausiajam, tik klausdavau, kodėl mane ištiko tokie sunkūs gyvenimo smūgiai. Atrama man buvo ir man artimi žmonės – visą laiką buvau žmonių ir įvykių apsuptyje. Esu dėkingas tiems, kurie, jau rimstant skausmui, nebeaitrino atminimo, reikšdami užuojautą po metų ar net kelerių, esu dėkingas už santūrią tylą. Netiesa, kad laikas išgydo žaizdas, laikas joms tik leidžia kiek užsitraukti, leidžia kiek aprimti skausmui. Gijimas yra sunkus periodas, sudėtinga jį išgyventi, ypač, kai lieki įprastoje aplinkoje, bet ji jau yra kitokia, su tuštumos pojūčiu. Gyvenimas tęsiasi, tu esi jame ir turi susigyventi su tuo, kad jis tapo kitoks. Nesmerkiu tų, kurie ieškojo lengviausio kelio įveikti skausmą – ne visi esame stiprūs. 185

SKYRIUS

ŠEIMA

SKYRIUS

ŠEIMA

Su anūkėliais, kai jie galbūt dar tikėjo Kalėdų seneliu

Anūkai Po sūnaus Ramūno žūties savo anūkams Arūnei ir Martynui buvau ir senelis, ir tėvas, labai prisirišau prie jų – važiuodavome poilsio dienomis į sodą prie Žaliųjų ežerų, vesdavausi ten, kur tik galėjau, kur tik jie norėdavo. Padėdavo ir marčios mama, netrukus iš Amerikos grįžo mano žmona Roma, pagaliau iš ligoninės grįžo ir Rasa. Atrodo, kad gyvenimas pradėjo judėti vėl į priekį. Tačiau po Ramūno žūties jis pasikeitė ir visiems laikams tapo gyvenimu be sūnaus, tapo gyvenimu, kuriame nebėra mano vaiko. Žmonės vieni nuo kitų skiriasi ne tuo, kokios negandos juos ištinka, o tuo, kaip jie elgiasi susidūrę su tuo, kas neišvengiama, ko pakeisti negali. Vienus nelaimės įveikia, kitus – sustiprina. Mane skaudžiausiai paliesdavo žodis „našlaičiai“. Tai yra baisus dalykas. Mes su žmona stengėmės, kad anūkams netrūktų nieko, kad turėtų ne mažiau, negu kiti jų bendraamžiai, stengėmės ir Rasai, mūsų marčiai, atstoti tėvus, – ir jai, ir vaikams reikėjo globos. Kai žuvo Ramūnas, jo vaikams buvo vieneri ir treji metai, tai yra amžius, kai nelabai galima suvokti, kas nutiko, ko neteko. Prekybos centruose, apsiperkant su anūkais, pardavėjos mane palaikydavo jų tėvu. Gedimino prospekte anksčiau buvo parduotuvė „Vaikų pasaulis“, į 186

Su anūkais Arūne ir Martynu, švenčiant mano 75-metį

Anūkė Arūnė su savo mama, mano marčia Rasa mano 75-mečio šventėje

kurią sykį nuėjome su Arūne pirkti batų. Nors jai buvo šešeri ar septyneri, įsigeidė aukštakulnių. Pardavėja neša vienus vaikiškus, neša antrus, trečius, bet anūkė užsispyrusi reikalauja aukštakulnių. Tada pardavėja nebeištvėrė ir ėmėsi auklėti Arūnę sakydama, kad ši nesiožiuotų: „Jeigu jau tėvelis išgali tau pirkti gerus batus, tai mesk iš galvos tuos aukštakulnius, dar prisinešiosi jų.“ Anūkėlė supyko ir pareiškė, kad vaikščios basa. Prisiminę aukštakulnių istoriją „Vaikų pasaulyje“, dabar abu smagiai pasijuokiame. Manau, kad Arūnėlei ir Martynui aš asocijuojuosi ir su tėvu. Martynas mane kartais ir pavadindavo tėvu. Aš stengiausi, kad jie pajaustų tai, ką galima pajausti, turint tėvą, dariau visa maksimaliai. Iš kitos pusės, rūpinomės, kad visur būtų jų tėvo, jų šeimos nuotraukų. Visada sakiau jiems: kad ir kur būtų tėvelis, jis jus globoja. Pats suprantu: nors atiduodu viską, ką tik galiu, aš niekada jiems negalėsiu atstoti tėvo. Vaikais turi rūpintis, juos mylėti ir auklėti abu – ir tėvas, ir motina. Kai nelieka vieno, tos vietos nepajėgus niekas užimti, lieka tuštuma. Ir kuo toliau, tuo labiau, manau, anūkai tai pajus. Su Martynu tekdavo ir vyriškai pabendrauti, ir kietesnį žodį pasakyti, nes jaunimas paslysta greitai. Anūkai išaugo dorais žmonėmis. Martynui neseniai suėjo 25-eri, Arūnėlė yra 27-erių. Arūnėlė baigė ISM Vadybos ir ekonomikos universitetą ir, laimėjusi konkursą, tapo „Ryanair“ pardavimų ir rinkodaros vadove Baltijos šalims. Šiuo metu ji dirba Dubline, Airijoje. Vilniuje, mano akimis žvelgiant, ji turėjo 187

SKYRIUS

ŠEIMA

SKYRIUS

ŠEIMA

Tradiciškai su anūku Martynu bent kelias dienas vasarą praleidžiame sykiu Palangoje, 2017 188

visa, ko reikia: atskirą butą, automobilį, mus visus šalia. Tačiau ji norėjo būti savarankiška. Vieną rytą, vartydamas rytinius laikraščius, aptikau tekstą apie įmonę, kurioje dirba Arūnė. Tekste cituojama ir ji, mano anūkėlė, kurią, atrodo, neseniai mažą kilnojau į viršų. O dabar ji dalyvauja renginiuose, kur priimami svarbūs sprendimai. Ir tai tik jos darbinės veiklos pradžia. Jaunai maksimalistei to negana, vis atrodo per mažai, o man – net per daug, nes dveji metai yra itin trumpas laikas. Anksčiau ji drovėjosi didesnės auditorijos, dabar ji bendrauja su įvairaus rango žmonėmis. Aš matau didelius pokyčius, kurie įvyko per tuos dvejus metus. Anūkė neįsivaizduoja gyvenimo be mašinos, kompiuterio, telefono. Kai pavogė jos telefoną, tai kilo nemenka sumaištis. Dažnai ir su marčia Rasa pasikalbame, kad Arūnė per daug jautri, per daug pareiginga ir atsakinga: gula antrą valandą, keliasi penktą, šeštą. Martynas – čia gal toks vyriškos giminės bruožas – kur kas ramesnis. Mykolo Riomerio universitete baigęs baudžiamąją teisę, dirba Vidaus reikalų sistemoje ir jam patinka tas darbas. Aš džiaugiuosi savo anūkais. Man nesvarbu, ką jie dirba, man svarbiausia, kad jiems darbas patinka. Martynas savo išvaizda labai panašus į savo tėvą, mūsų sūnų Ramūną. Tad mano žmonai kartais išsprūsdavo – Martyną pavadindavo Ramūnu. Nors stengiuosi, kad taip nenutiktų, bet ir pats, paskambinęs telefonu, kartais pavadinu anūką sūnaus vardu. Geri ir gražūs anūkų siekiai mane labai džiugina. Labai gaila, kad to nemato mano sūnus, jų tėvas Ramūnas, kuris juos labai globojo ir džiaugėsi jais nenujausdamas, kad greitai savo vaikus matys tik iš dangaus. Dabar tuo galiu pasidžiaugti tik aš ir jų motina, nuoširdus ir artimas man žmogus. Savas žmogus man yra Ramūno žmona, mano marti ir mano anūkų motina Rasa. Ji kaip bitelė stengiasi būti visiems mums gera ir padėti, kai to reikia. Rasa dirba bendrovėje „Gelsva“. Tai yra verslas, kurį pradėjo Ramūnas su savo draugu Marijumi Gumbrevičiumi.

SKYRIUS

ŠEIMA

SKYRIUS

VII

PA S T E B Ä&#x2013; J I M A I

VII skyrius

190

PASTEBĖJIMAI Nesu užkietėjęs materialistas, bet nesu ir pernelyg tikintis. Tačiau daugelis dalykų, ištikusių mane, mano artimuosius, verčia bent jau klausti: ar tikrai visa priklauso nuo mūsų pačių, ar tikrai mes patys lemiame savo gyvenimus? Niekada nesakyk niekada.

Sapnai Kuo daugiau gyvenu, tuo labiau esu linkęs sakyti, kad „niekada nesakyk niekada“. Tai tinka kalbant apie sapnus, tinka ir kalbant apie likimą, apie dalykus ir reiškinius, kurių paaiškinti tiesiog nėra kaip. Iki šiol negaliu sau paaiškinti sapno apie sūnaus žūtį. Naktį prieš tragediją mačiau sapną, kuriame išvydau jį jau mirusį. Sūnaus kūnas buvo susuktas į polietileninę plėvelę ir kažkur vežamas. Po avarijos sūnaus kūną iš Rietavo į Vilnių parvežė susuktą į polietileno plėvelę – taip, kaip buvau jau matęs sapne. Sapne mačiau tarsi būsimo skaudžiausio savo gyvenimo įvykio nuotrauką. Sapne mačiau tai, kas kitą dieną įvyko iš tikrųjų. Sapnai apie žmonos ir mamulėlės mirtį nebuvo tokie realūs, bet taip pat tai buvo netektį pranašaujantys sapnai. Tai yra jaudinančios, sukrečiančios patirtys, kurių negali logiškai paaiškinti. Bandau save įtikinėti, kad tai tik sutapimai, bet ar gali būti keli sutapimai? Ar gali būti, kad egzistuoja kitas pasaulis, kitoks pasaulis, nei sako bažnyčia? Ar gali būti, kad bekraštėje visatoje esame tik mes vieni? Dar daugiau aistrų kursto legendos, įvairūs pasakojimai apie astronautus, apie staigias jų mirtis, apie nutylėjimus, ką jie matė keliaudami kosmose. Tad ir sakau: „Niekada nesakyk niekada“.

Likimas Tikiu, kad kiekvienas galime būti savo likimo kalviu, bet „nusikalti“ gali gal trečdalį gyvenimo, pasirinkdamas, kuo būti, kokiu keliu pasukti. Kitą dalį 191

VII

SKYRIUS

PA S T E B Ė J I M A I

SKYRIUS

VII

PA S T E B Ė J I M A I

duoda tėvai, šeima, aplinka, kurioje augai, gyveni, dirbi. Atsitiktinumai, manau, taip pat turi svarbią vietą kiekvieno žmogaus gyvenime. Niekada nepamiršiu Vytauto Sakalausko, kuris buvo anuometinės Lietuvos partinis ir politinis veikėjas, Lietuvoje 1985 metais ėjęs Ministrų Tarybos pirmininko pareigas. Jis buvo baigęs Kauno politechnikos institutą. Tai buvo išsilavinęs žmogus, apsiskaitęs, eruditas. Pažįstami pasakojo, jog buvo laikas, kai V. Sakalauskas liko be darbo. Atsitiktinai anuometinėje Černiachovskio (dabar – V. Kudirkos) aikštėje jis susitiko pažįstamus, kuriems pasiguodė negaunąs darbo. Po poros dienų tų žmonių dėka jis buvo pakviestas dirbti į Lietuvos komunistų partijos Centro Komitetą, nors tokia galimybė tuo metu buvo itin maža. Atsitiktinis susitikimas atvėrė jam duris į aukštas pareigas – 1985–1990 metais jis tapo Ministrų Tarybos pirmininku, o 1990 m. kovo 11–17 dienomis buvo laikinasis Lietuvos ministras pirmininkas. Tokių pavyzdžių yra ne vienas. Ir visgi gyvenimo kelią mes turime kurti patys, o aplinka, kurioje augom, yra pradinis startinis gyvenimo taškelis. Reikia pačiam turėti tikslą ir jo siekti. Ne vienas iš mūsų, baigusių kaimišką Pernaravos mokyklą, baigėme aukštuosius mokslus, padarėme karjerą, nes turėjome tikslą ir jo siekėme. Nežinau, ar tai galima pavadinti likimu, bet svarbu ir tai, į kokį kolektyvą patenka jaunas žmogus. Žiniasklaidoje skaičiau, jog didžiausia tragedija tampa darbo jėgos nutekėjimas. Neretai įmonėse per dvejus metus pasikeičia net iki 50 procentų darbuotojų. Tik kodėl taip nutinka: ateina atsitiktiniai, nepritampa ar jie yra skrajūnai, valdomi minties, kad darbą reikia keisti kas penkeri metai, nes priešingu atveju – netobulėji? Dirbu vienoje darbovietėje jau 45-erius metus, ir manęs, kaip specialisto, niekas nenurašė. Vadinasi, yra daugybė dėmenų, lemiančių darbovietę, lemiančių, kiek laiko joje dirbi. Reikia būti pasirengusiam ir neteisybę išgyventi, ir galvą kai kada nulenkti, o ne pradėti, vos kojas apšilus, reikalauti didesnio atlyginimo, geresnės darbo aplinkos. Šiuo atveju derėtų prisiminti perfrazuotą garsųjį posakį: „Neklausk, ką tau duos. Klausk, ką tu gali duoti.“ Bendrovėje „Montuotojas“ dirba nemažai jaunimo ir dirba po penkerius, dešimt ir net daugiau metų. Per tą laiką jie tapo tikrai aukštos kvalifikacijos specialistais, įgijo mokslinius laipsnius. Ir kaip atskirti, kur čia pasirinkimas, kur pagalba, o kur – atsitiktinumas?

Kada žmogaus pasirinkimai įgyja kitų prasmių Mūsų karta jau nueina, daugelis ir draugų, ir pažįstamų jau mirę. Ir vakarai darosi ilgesni. Mums jau atsibodo ir kavinės, ir pobūviai, o madą paliekame jaunimui. Kai kada pagaunu save mąstant, kad visa buvo tik vakar, kad dar 192

taip nedaug gyventa, taip nedaug mąstyta. Ne vienas iš mūsų pagalvoja, kas būtų, ką galima būtų nuveikti, jeigu būtų galima pasirinkti iš naujo gyvenimo tikslą, kelią, jeigu kas man numestų dabar penkiasdešimt ar keturiasdešimt metų. Bet geriau pagalvojęs suvoki, kad ne toks jau ir prastas tas gyvenimas, kurį nugyvenai: nepadaryta didelių klaidų, nepatirta per didelių nuostolių, neįskaudinai artimųjų, bet taisytinų dalykų vis tiek rastum. Ir vis tik, jeigu būtų galima pasirinkti ir pakeisti, nežinau, ką aš perdaryčiau. Praėjusį savaitgalį buvau Ventės rage. Ten dirbantys žmonės pasakojo apie žieduojamus paukščius. Esu ne kartą sėdėjęs įvairių lėktuvų – ir civilinių, ir karinių – kabinose. Kad lėktuvas nuskristų ten, kur turi nuskristi, kabinoje įrengta daugybė navigacinių prietaisų, kuriuos stebi bent du pilotai, žemėje dirba kelios tarnybos. Kaip nutinka, kad gandras, paukštis su maža galvele, žino, kur nuskristi ir kaip sugrįžti be jokios navigacinės sistemos? Jie skraido po dešimt tūkstančių kilometrų ir grįžta į savo lizdą. Ir tai yra iš tiesų, tai patvirtina žiedavimas. Kaip jis randa ir žino, kur tūpti poilsiui, kur pasimaitinti? Gandrui nereikia jokių tarnybų, jokių gudrių navigacinių sistemų. Mokslininkai turi ką veikti, kad išsiaiškintų, kas gi ten vyksta, toje kumščio dydžio gandro galvoje, kad tai būtų galima panaudoti pramonėje, neišleidžiant milijardų, kuriant navigacines sistemas, kuriant ginklus, kurie 100 procentų pataikytų į tikslą. Visa gamta taip surėdyta, kad kiekvienas gyvas padaras žino, ką ir kaip daryti, kad išgyventų. Tai yra gamtos stebuklas, kurio dalis yra ir žmogus. Tokiame kontekste kitų prasmių įgyja ir likimas, ir laisva žmogaus valia. Veikiau kyla dar daugiau klausimų, nes nebeaišku, – Dievo, gamtos ar laiko tai duota žmogui. Ar mes iš viso esame pajėgūs suprasti? Kas sukūrė tą harmoniją? Dievas? Bet kas iš tiesų egzistuoja visatoje? Žiūri į žvaigždutę, nutolusią nuo mūsų atstumu, kuris skaičiuojamas amžiais, ir negali patikėti, kad mes tose neaprėpiamose platybėse, toliuose esame vieni. Tai kas tada yra likimas, atsitiktinumas, kas visa lemia? Atmename Sovietų Sąjungos ir Amerikos konfliktą, kuris per plauką nesibaigė Trečiuoju pasauliniu karu. Buvo įvairiai spėliojama, kas gi iš tiesų nulėmė, kad viena ar kita pusė nežengė lemiamo žingsnio, ir nebūtinai suveikė žmogiškasis faktorius. Gal geriau vis tik tikėti, nes niekuo netikintis žmogus prilygsta keturkojui. Aš tikiu, kad reikia nueiti į bažnyčią. Ne dėl to, kad atsiklaupęs apie dausas mąstytum, o kad iš viso mąstytum, kad ir apie gyvenimo prasmę. Niekad nesakyk niekada. Buvo pokariu toks stribas Strankauskas, jis buvo mokęsis Pernaravos mokykloje. Sykį pasiėmęs šautuvą įėjo į bažnyčią ir pradėjo šaudyti į Marijos atvaizdą, demonstruodamas, kad Dievas, bažnyčia jam nieko nereiškia, kad 193

VII

SKYRIUS

PA S T E B Ė J I M A I

SKYRIUS

VII

PA S T E B Ė J I M A I

Laikrodis – kaip niekas kitas – leidžia suvokti, kaip greitai bėga laikas. Ir tik nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, kaip tą laiką panaudosime: verkšlendami, kad per greitai eina laikas, ar gyvendami kiekvieną dieną, kiekvieną valandą pilnavertį gyvenimą. jam nieko blogo negali dėl to nutikti. Nutiko taip, kad jį pašovė. Tie, kurie buvo tuo metu šalia, girdėjo, kad Strankauskas šaukė iš skausmo: „Dieve, kaip man skauda, o Dieve, padėk man, o Dieve, numirti noriu.“ Niekinęs bažnyčią, Dievą, mirties akivaizdoje stribas šaukėsi Aukščiausiojo, to, kurio, kaip bandė įrodinėti, nėra. Ar Dievas jam ištiesė ranką, ar jam padėjo lengviau mirti? 194

Ir kas tai buvo: bausmė už nedorus darbus ar paprastas atsitiktinumas? Ar gali būti, kad kada nors mes apie tai sužinosime, kad mums atsivers paslaptys, kai nebereikės spėlioti – tai atsitiktinumas, lemtis ar dar kažkas? Juk ir mėnulis kitados atrodė nepasiekiamai toli, o dabar ten skrenda žmonės, vaikšto ir grįžta į Žemę. Atrodo, kad visa vyksta vadovaujant kažkokiai aukštesnei jėgai.

Sulaukus 77-erių. Užrašyta 2016 m. kovo 15-ąją Gyvenimas eina, ir mane dažnai aplanko liūdesys. Visa keliauja praeitin. Pavartai senesnes nuotraukas – šauniai švęsdavome mano jubiliejus, susirinkdavo daug draugų, net iki 100, tačiau daugelis iš jų jau iškeliavo į Amžinybę. Nebėra ir pačių artimiausių – mano sūnaus Ramūno, mano brolio Vytauto, mano žmonos Romos. Gaila dienų, kurios jau praėjo, gaila, kad artėja tas momentas, kai reikės viską palikti, užmiršti džiaugsmą ir liūdesį, palikti artimuosius. O gal ir gerai, nes gyvenimo pabaigoje labai dažnai pasijunti toks vienišas ir toks niekam nereikalingas, kad kai kada atrodo, jog gal ir gerai būtų ten, aukštybėse. Ne visa mano gyvenime buvo rožėmis klota, buvo ir gilių duobių, ir didelio liūdesio. Gyvenimas ne tik laimę teikia, bet ir išbandymus. Tokia realybė. Bet ateitis, jos nuojauta, net jeigu neįvyksta, pakelia. Kai gyvenimo laikrodis per daug garsiai skaičiuoja bėgančias sekundes, vis tik norisi tikėti, kad ir tos likusios gyvenimo dienos atneš nemaža malonių akimirkų. Užvakar, t. y. 2016 metų kovo 13 dieną, man sukako 77-eri metai. Tai labai daug. Aš vis dar esu bendrovės „Montuotojas“ generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas, esu Lietuvos statybininkų asociacijos viceprezidentas, Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos tarybos pirmininkas. Atrodo, dar dirbčiau ir dirbčiau, dar ir planų, ir idėjų, ir minčių turiu, tačiau reikia susitaikyti su realybe. Vieni išeinam, kiti ateina – toks gyvenimo dėsnis. Valdybos ataskaitoje už 2015 metus parašiau: „Laimingas tas, kuris džiaugsmingai dirba ir džiaugiasi darbais, kuriuos padarė“. Atmintyje iškyla vaikystė, jaunystės išdaigos, gyvenimas kolūkyje, susitikimai tai su stribais, tai su miškiniais, tėvų mirtys, mokslai Vilniaus universitete, darbinė veikla, džiaugsmai ir liūdesiai, mūsų su Roma vestuvės, sunkoka gyvenimo pradžia, sūnaus Ramūno gimimas 1965 metais ir jo išėjimas Anapilin, anūkų Arūnėlės ir Martynuko atėjimas į šį pasaulį, jų mokslai ir gyvenimo pradžia, džiugios gimtadienių šventės – atrodo, kad viskas tebuvo vakar.

Laimingas tas, kuris džiaugsmingai dirba ir džiaugiasi darbais, kuriuos padarė. 195

VII

SKYRIUS

PA S T E B Ė J I M A I

SKYRIUS

VII

PA S T E B Ė J I M A I

Prieš trejus metus nusprendžiau panagrinėti Jarų giminės genealogiją – duomenis apie mūsų giminę surinko Lietuvos valstybės istorijos archyvas. Tai tik dalis mano gyvenimo. Kitos genealoginio medžio dalies, tikiuosi, imsis Martynukas su Arūnėle.

Pabaigai. Svarbiausi mano gyvenimo pasiekimai Gyvenimo branda net ir maištingiausiai sielai suteikia ramybę ir sutaiko ją su praeitimi. Dabar galiu ramiai gyventi, ramiai prisiminti ir, ramiai apmąstęs, daryti išvadas iš savo gyvenimo. Atėjus brandai, suvokiau, kad daugelis mano žengtų gyvenimo žingsnių, atvedusių į šiandieną, atrodo, buvo neišvengiami. Bet suvokiau ir tai, kad tai yra tik pasiteisinimas, tik iliuzija, nes kiekvienas iš jų galėjo būti žengtas kiton pusėn. Kartais tekdavo atsidurti tartum priešais kompaso rodyklę ir nelikdavo nieko kito, kaip tik pačiam nustatyti savo gyvenimo kryptį. Šiame gyvenimo etape man svarbiausia tiesa, nes ne prabėgę metai, ne gyvenimo pabaigos suvokimas, o nepasakyti žodžiai, nutylėjimai gali virsti dideliu ir sunkiai pečius slegiančiu akmeniu, su kuriuo taip sunku žingsniuoti. Tačiau yra ir kita atvirumo pusė. Kaip yra sakęs kunigas Salvijus Pranskūnas, niekas nepaaiškina, kaip būti iki galo atviram taip, kad kitam neskaudėtų. Bet atvirumas yra ir pati didžiausia dovana. Jeigu kas nors mane paklaustų, ką tikrai svarbaus padariau savo gyvenime, pirmiausia tai būtų mano šeima – mano žmona ir didelio džiaugsmo atnešęs sūnaus Ramūno gimimas. Tai buvo pats gražiausias ir geriausias mano gyvenimo laikas, kai mes trise keliaudavom, poilsiaudavom. Visada gyvenau draugų apsuptyje, man svarbi bendrystė, tačiau pastaruoju metu ima retėti bičiulių gretos, draugai išeina Amžinybėn. Draugais man tapo ir mano bendradarbiai – vienoje įmonėje dirbant jau 46-tus metus, kolegos savaime pasidaro artimi žmonės. Svarbiu savo gyvenimo pasiekimu laikau tai, kad pavyko išsaugoti respublikinio tresto „Pramontažas“ turtą, žmones, kad mums pavyko tapti akcine bendrove „Montuotojas“ – viena iš didžiausių ir stipriausių Lietuvos įmonių. Buvo sunku, bet ir po 25-erių metų galiu sakyti, kad vėl eičiau

Šiame gyvenimo etape man svarbiausia tiesa, nes ne prabėgę metai, ne gyvenimo pabaigos suvokimas, o nepasakyti žodžiai, nutylėjimai gali virsti dideliu ir sunkiai pečius slegiančiu akmeniu. 196

tuo pat keliu – kartu su bendraminčiais. Pykdavomės, ginčydavomės, bet pasiekdavome bendrą sutarimą, nes turėjome bendrą tikslą, bendrą siekį, nes su mumis buvo tūkstantis žmonių. Turiu sukaupęs kelis šimtus dienų nepanaudotų atostogų. Kiek darbe praleista savaitgalių, neskaičiuoju. Nukentėjo mano šeima, alinau savo sveikatą, nes nesu geležinis žmogus. Bet vis manydavau, „kas, jeigu ne aš“, jeigu manęs nebus, kas nors liks nepadaryta, nors mūsų komanda – puiki ir atsakinga. Taigi, svarbiausi mano gyvenimo pasiekimai man yra trys: mano šeima, mano draugai, mūsų „Montuotojas“. Tai leidžia manyti, kad mano gyvenimas nepraėjo perniek. O jeigu tuos mano darbus įvertina ir kiti, paskatina, padėkoja, atrodo, atsigauna ir mano siela.

Tris nepilnus lapelius, ištraukas iš rašomos knygos, atsitiktinai man įteikė mūsų krašto rašytojas Vytautas Kaltenis, su kuriuo teko mokytis pradinėse klasėse. Jis rašė knygą apie mūsų gimtinę. Deja, 2016 metų ankstyvą pavasarį Vytautas mirė. Pas jį liko nemažai mano nuotraukų ir krūva prisiminimų, kuriuos aš jam papasakojau mūsų susitikimų metu.

Iš nebaigtos knygos Martyno (1904–1977) ir Stasės (Stanislavos Aniulytės-Jarienės 1905–1969) Jarų sodyboje po langais augo berželiai, kuriuose buvo įkelti inkilai. Pavasarį pasistatę kopėčias, pataisėm tuos inkilus ir laukėm sugrįžtančių paukščių. Dar kieme buvo sniego, kai vieną rytą Jarų Alfonsas, mano klasės draugo Vytauto jaunesnysis brolis, išgirdo pasišvilpavimą: „trill–lin”. Prišoko prie lango – nagi šnekutis sugrįžęs! Čiulba ant šakelės šalia inkilo, įkelto į klevą. Bet dar vakar to inkilo čia nebuvo! Tai visai naujas inkilas, nors iš pažiūros jis visai neišsiskiria iš kitų. Ir varnėnas, plasnodamas sparneliais, pražiojęs geltoną snapą traukia savo giesmę, norėdamas prisivilioti patelę. Įsiklausęs gali išgirsti ne tik jo tradicinį švilptelėjimą, bet ir įvairių aplinkos garsų – paukštis puikiai pamėgdžioja, ką girdi šalia inkilo: kitus paukščius, ką tik išėjusį į kiemą gaidį, pravažiuojančio vežimo ratus ar vadeliotojo pliaukštelėjimą botagu. Alfonsas paliko pravirą langą, kad įsileistų pumpurų kvapą ir varnėnų treles į gryčią. Kiti inkilai, sugrįžus giesmininkams, taip pat jau buvo atgiję. Paskui gėrėme klevo sulą. Šiemet klevo, nors šiaip tėvas, kaip sakė vaikai, leisdavo pragręžti tik senąjį beržą. Babulėlė (Petronėlė Arštikytė-Jarienė, 1882– 1976) sulai parauginti įbėrė avižų, serbentų šakelių ir džiovintų obuoliukų. Tam atvejui, jei koks svečias užsuktų. 197

VII

SKYRIUS

PA S T E B Ė J I M A I

SKYRIUS

VII

PA S T E B Ė J I M A I

Varnėnas melodingai švilpauja ne tik prie inkilo – švilpteli, čirkšteli, čiaukšteli bėgiodamas po pievą ir gaudydamas vabzdžius. Tokioje pievoje už savo daržo mokyklos direktorius Jurgis Baltušnikas surengė klasės berniukų lenktynes. Basi, pasiraitoję kelnes, bėgome taškydami balas. Aš nelaimėjau, nors labai stengiausi. Mane aplenkė Vytautas Jaras. Jis buvo fiziškai stipresnis ir trejais metais vyresnis už mane. Bet už tai, kad stengiausi, direktorius ir man paskyrė prizą – neseniai išleistą Žemaitės raštų tritomį. Pagalvojau, gal ir todėl, kad mane aplenkė rašytojos giminaitis. Žemaitės duktė Pranė tarnavo Pernaravos dvare, kai ištekėjo už amerikiečio Adomo Jaro. Dvaro valdytoja Jadvyga Juškytė jiems pardavė krautuvę. Jų sūnus Stasys Jaras – Lietuvos kariuomenės savanoris. Tuo metu, kai Žemaitė grįžo iš Amerikos, jis buvo Pernaravos pradinės mokyklos mokytojas. Mano bičiuliai Vytautas (1936–1985) ir Alfonsas Jarai buvo Žemaitės dukters tiesioginių palikuonių kaimynai – gyveno už dviejų sodybų. Dabar tų oficialių Žemaitės palikuonių priskaičiuojama ar ne pustrečio šimto. Bet toji aplinkybė daugiau neturės reikšmės „Mamos pasakojimams“. Mes neseniai buvom susitikę su Alfonsu Jaru Vilniuje. Jis prisipažino, kad tada, 1950-ųjų pavasarį, nutaikęs progą, kai tėvas išvažiavęs į Blandžių malūną sumalti ką ik iškultų rugių, kad mamulėlė galėtų prikepti miškiniams šviežios duonos, išardęs įkeltą į klevą inkilą, rado piršto storumo rotoprintu išspausdintą knygutę. Ant jos viršelio švietė Vytis juodame apskritime ir, rodos, buvo užrašyti metai, o toliau – dainų tekstai, spausdinti tik ant vienos pusės lapo. „Palinko liepa šalia kelio“ – ši ir kitos vokiečių okupacijos metų dainos, originalios pokario partizanų dainos, kurias Alfonsas ne kartą buvo girdėjęs. Mamulėlė iš prigimties buvo dainininkė ir giesmininkė, vesdavo „mojavą“, tvarkydamasi po namus pati sau niūniuodavo. Kai ruošdavo valgyti miškiniams, paprašydavo: „Na, vyrai, gražią dainelę, kad būtų geresnis apetitas!“ Ypač gražų balsą turėjo Sniegutis ir Kovas, kurie lankydavosi jų namuose, neretai ir apsinakvodavo. Žinoma, namams tokie vakarai – kaip ant adatų. Kartą, kai buvo užsukęs keletas ir pavalgę ruošėsi numigti, pamatė pro langą nuo Pernaravos atriedančius du vežimus, pilnutėlius „rubaškių“ – garnizono kareivių. Tėvas miškinius užrakino seklyčioje: „Vyrai, jeigu kas...“ Bet, pasirodė, kareiviai važiavo taisyti navigacinio įrenginio, kuris buvo pastatytas ant kalniuko šalia jų sodybos. Paskutinį iš Jakšių, jų kaimyną Antaną Ramošką, šaukiamojo amžiaus jaunuolį, pasukusį į mišką, nušovė bene 1957-aisiais. Dar pusgyvį vilko pririšę už kojų prie vežimo. Sustodavo prie kurios sodybos: „Pažįstat?“ Paskui lavoną numetė Ariogaloj, dvaro daržinėj. Prie jo vedė į spartakiadą atvažiavusius moksleivius, kad pamatytų, kas tokių laukia. Partizanų dainas ir toliau dainavo jaunimas, net vaikai. Iš Jakšių kaimo į Pernaravos mokyklos 5 klasę ėjo brolis Vytautas Jaras, Zenonas Stanevičius, 198

Eugenijus Aniulis, Jonas Danielius, būrys mergaičių. Pasibaigus gegužiui ir nurėdžius „mojavos“ altorių, tėvai leido surengti seklyčioje šokius – „vakarušką“. Armonika grojo tėvo pusbrolis Bronius Jaras, atsivedęs sūnų, irgi Bronių, kuris mušė būgną. Jau buvo praėjęs metas, kai miškas bausdavo už „perdėtą linksmumą“. Ir koks susiėjimas be dainos? Juk daina žmogų guodžia, palaiko, ji – tautos pasipriešinimo palydovė. Atėjo supratimas, pasak tautosakos tyrinėtojo dr. Kosto Aleksyno, „kad valdžios pareigūnas ne visada gali kenkti Lietuvai, o jaunuolis, prievartos ir diktato sąlygomis įstojęs į komunistinę organizaciją, nebūtinai bus praradęs sąžinę ir tautinę savimonę“. Alfonsas parodė radinį motinai. Mamulėlė, žodžio nepratarusi, uždengė dainyną skarele, ir vaikas daugiau jo nematė. Dar miškiniai buvo išdavę tokį raštelį, kad Jarai yra partizanų ryšininkai. Dokumentą buvo paslėpę po babunėlės (senelė Petronėlė Arštikytė-Jarienė, 1882–1976) kraitinio Švč. Panelės Marijos paveikslo rėmais. Paveikslas kabojo gryčioje ant sienos, o per gegužines pamaldas („mojavą“) pastatydavo jį į berželiais papuoštą altorių seklyčioje. Dabar ji tą raštelį išėmė ir sudegino. „Nereikia mums jokių liudijimų! Kad tik gyvi išliktume.“ Senelis Martynas Jaras (1880?–1915), Jakšių kaimo pažangus ūkininkas, turėjo ir visuomenines pareigas – du kartus per savaitę važiuodavo į Ariogalos pirmosios instancijos teismą teisėjauti. Paimtas į carinės Rusijos kariuomenę, 1915 m. žuvo prie Babtų. Alfonso brolis Vytautas vos nepadėjo galvos tarnaudamas sovietinėje kariuomenėje per Vengrijos revoliuciją 1956 metais. Alfonsas svajojo skraidyti. Baigęs Pernaravos vidurinę, buvo įstojęs į Riazanės lakūnų mokyklą. Bet grįžęs namo atostogų, apsigalvojo. Pasimeldęs prie babunėlės saugomo Švč. Panelės Marijos paveikslo, nusivilko kursanto uniformą ir pasiuntė ją paštu atgal į Riazanę. Tais pačiais metais įstojo į Vilniaus universitetą, įgijo ekonomisto specialybę. Statybinėje įmonėje dirba jau 44-erius metus, iš kurių 24-erius yra akcinės bendrovės „Montuotojas“ generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas. Įmonė kasmet atlieka statybos montavimo darbų ir paslaugų vidutiniškai už 30 mln. eurų. Apie rotoprintu išspausdintą dainų rinkinį nieko daugiau nesužinojome. Atrodo, jo neturi ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Bet mums maloniai leido pavartyti čia saugomą Vilniaus universiteto studento Alberto Ulio, 1959 m. užrašinėjusio tautosaką, bylą. Radome dainų, jo užrašytų Rugėnų ir gretimų kaimų apylinkėse. Keletą mums padainavo pateikėjų vaikai. Jie dar vis rytais prabunda nuo paukščių čiulbėjimo... Užrašyta 2016 02 13

VII

SKYRIUS

PA S T E B Ė J I M A I

SKYRIUS

VIII

APIE ALFONSĄ JARĄ – DRAUGĄ, KOLEGĄ, GIMINAITĮ

VIII skyrius Visada jaučiausi atsakingas už sūnaus šeimą, tad labai dažnai keliaudavome visi sykiu.

Martynas ir Arūnė

Su marčia Rasa

APIE ALFONSĄ JARĄ – DRAUGĄ, KOLEGĄ, GIMINAITĮ Marti Rasa JARIENĖ bei anūkai Arūnė JARAITĖ ir Martynas JARAS Rasa: Alfonsas iki šiol 100 procentu liko toks pat žmogus, kokį jį pažinau prieš beveik 30 metų, tuokdamasi su Ramūnu. Tai nuoširdus, paprastas žmogus, priimantis tave tokį, koks esi. Su juo bendraujant, nereikia apsimetinėti, nereikia stengtis atitiki kokių nors standartų. Matau, kad jis taip pat bendrauja ir su kitais žmonėmis, todėl ir yra visų mylimas. Galbūt gyvenant sykiu santykiai ir būtų kitokie, tačiau gyvename netoli vieni kitų, tad matomės dažnai, dažnai kartu pietaujame, pasibūname, pasikalbame. Per visus tuos metus neatmenu buvus kokį konfliktą ar bent aštresnį pokalbį. Man ir anyta, ir uošvis Alfonsas – tai ne žmonės, o stebuklas. Kai žuvo mano vyras, o jų vienintelis sūnus Ramūnas, man buvo 26-eri. Daugelis būtų sutrikę, nežinotų, kaip elgtis su manimi, o jie mane iš ligoninės parsivežė pas save, mes buvome kartu, mes gyvenome kartu, aš jaučiausi esanti jų dukra. Kai apie tai kalbu, sunku sulaikyti ašaras. Alfonsas stengiasi pamokyti vaikus, bet tai yra dialogas. Ir Martynas, ir senelis – abu yra garsiakalbiai, tvirtai ginantys savo nuomones, tad man lieka tik nutilti, kai jiedu diskutuoja. Martynas: Aš laikausi savo pozicijos, jis laikosi savosios. Aš gal daugiau esu karšto būdo, galiu šiek tiek užsiplieksti ir pakelti toną. Senelis, turintis 45-erių metų vadovavimo patirtį, taip pat nėra linkęs tylėti. Bet praeina minutė, ir mes vėl ramiai kalbamės. 201

VIII

SKYRIUS

APIE ALFONSĄ JARĄ – DRAUGĄ, KOLEGĄ, GIMINAITĮ

SKYRIUS

VIII

APIE ALFONSĄ JARĄ – DRAUGĄ, KOLEGĄ, GIMINAITĮ

Rasa: Su Arūne yra atskira meilės istorija. Nuo pat gimimo taip – ką Arūnė bepadarytų, ką bepasakytų, senelis iš karto nusileidžia. Arūnė: Man visada atrodė, kad senelis pasitiki manimi ir remia sprendimus, kuriuos aš priimu, galbūt todėl, kad gerai pažįsta mane kaip žmogų, kad žino, jog paprastai aš apmąstau visa, ką darau, ir žinau, kodėl tai darau. Man atrodo, kad tos savybės yra paveldėtos iš senelio. Tai yra pats geriausias senelis pasaulyje. Martynas: Kai buvau maištingas paauglys ir elgdavausi taip, kaip įprastai elgiasi tokio amžiaus jaunuoliai, senelis ne pamokslaudavo, o įspėdavo apie pasekmes, kurios gali turėti įtakos visam gyvenimui. Kai įstojau studijuoti teisę, jis taip pat priminė, kad visada reikia galvoti, ką darai, kad reikia neskubėti priimti sprendimų. Taip, jis stengėsi mane pamokyti, bet tai niekada nebuvo tiesiog kišami galvon moralai: man pasielgus netinkamai, mes tiesiog aptardavome situaciją. Arūnė: Senelis yra labai protingas. Jis man yra puikus pavyzdys. Ir močiutė visą laiką man buvo pavyzdžiu. Kadangi mūsų santykiai visada buvo labai artimi, mes gerai matėme, kokie jiedu yra geri žmonės – rūpestingi ir atsakingi. Abudu visą laiką dirbo ir vertino savo darbą, bet tuo pačiu visą laiką buvo šalia draugų, šalia šeimos ir niekada savų neapleido. Tai pagrindinės vertybės, kurių negali pamiršti. Martynas: Iš kitos pusės, kai mes matėme senelio, močiutės, mamos pavyzdį, matėme, kaip jie stengėsi dėl mūsų su sese, tai mums tų pamokų daug ir nereikėjo – augdami mes stengėmės labai jų nenuvilti. Mokykloj mokiausi labai blogai, nelabai man mokslai rūpėjo. Dėl to mama be galo sielojosi. Kai įstojau į universitetą, mano pažymiai šoktelėjo aukštyn. Tada ėmiau suvokti, kad jie leisdavo man klysti, manęs nebausdavo, duodavo laisvės – atėjo laikas, kai tai suvokiau, kai suvokiau jų gerumą, džiaugiuosi, kad jie nebandė manęs įsprausti į rėmus, bandydami mane padaryti tokį, kokio norėjo. Išgyvenau paauglystę, įsibėgėjau, patyriau daug laisvės ir buvau labai laimingas. Tas etapas praėjo, ir pats suvokiau, kad noriu būti kitoks, noriu nenuvilti savo artimųjų, – turėjau jų pavyzdį. 202

Arūnė: Augom aplinkoj, kur turėjom laisvę priimti sprendimus, žinoma, tam tikruose rėmuose. Mūsų sprendimai buvo gerbiami. Būdavo, kad mama, senelis ar senelė nesutinka, tada diskutuodavome, kalbėdavomės, visi išsakydavome savo nuomonę, ir kiekvieno nuomonė buvo gerbiama. Mes taip augome. Martynas: Neseniai įsigijau automobilį. Suprantu, kad senelis labai jaudinasi, nes avarijoje žuvo mūsų tėvas. Senelis visada nerimavo dėl mano tolimesnių kelionių, bandė kalbėti, kad nereikia automobilio, nes Vilniuje viskas čia pat. Tačiau po kurio laiko persigalvojo, o gal susitaikė. Daug apie tai kalbėjome, diskutavome, suprantu jo rūpestį. Netekęs sūnaus, mano tėvo, baiminasi netekti ir manęs. Dėl sesės jis turi kitų baimių, nes ji gyvena ne Lietuvoje, jos labai pasiilgsta. Tuo labiau, kad neteko močiutės, labai susiaurėjo pačių artimiausių žmonių ratas. Suprantu jo baimę mūsų netekti, jo pastangas apsaugoti mus. Rasa: Martynas yra kaip du vandens lašai panašus į savo tėvą. Martynas: Senelis man buvo kaip tėvas ir mūsų santykiai tokie – kaip su tėvu. Aš jam – sūnus, jis man – tėvas. Močiutė buvo geriausia draugė. Rasa: Martyno paauglystė man iš tiesų buvo sudėtinga, bet visada galėjau paskambinti ir paklausti: „Tėti, ką daryti?“ Martynas išklausydavo, kai senelis su juo kalbėdavosi. Abu su Arūne jaučia pagarbą vyresniam žmogui. Arūnė: Senelis, duodamas patarimų, nori apsaugoti, nori priminti, kad reikia laiko ir atostogoms, ir asmeniniam gyvenimui. Jis džiaugiasi kiekvienu mano pasiekimu, kiekvienu žingsniu aukštyn, bet primena, kad gyvenimas turi būti subalansuotas, kad visas gyvenimas negali būti vien darbas. Tačiau užaugau matydama daug dirbančius senelius ir mamą, tai gali būti, kad toks yra mūsų visų bruožas. Mūsų šeima yra darbšti, atsakinga už savo darbą – turi atlikti jį gerai. Su tuo užaugau, kitaip elgtis nemoku. Bet dar nenurimo mano siela, nes dar neradau vietos, kur noriu būti. 203

VIII

SKYRIUS

APIE ALFONSĄ JARĄ – DRAUGĄ, KOLEGĄ, GIMINAITĮ

SKYRIUS

VIII

APIE ALFONSĄ JARĄ – DRAUGĄ, KOLEGĄ, GIMINAITĮ

Martynas: Šią vasarą man buvo suteiktas leitenanto laipsnis. Senelis buvo laimingas, domėjosi visomis smulkmenomis. Jam labai patinka karinės knygos. Kai senelis atostogavo Palangoje, dovanų jam atvežiau šios tematikos knygą – jo akys iš karto sužibo. Apie jo karines svajones nelabai esame kalbėję, labiau apie meilę Lietuvai. Aš esu patriotas. Jeigu mano sesė nuo mažens žavėjosi užsieniu, man svarbiausia yra Lietuva, Vilnius yra mano miestas, ir aš dėl Lietuvos galėčiau galvą paguldyti. Aš noriu, kad mano vaikai galėtų augti laisvoje Lietuvoje. Seneliui tai patinka, jis taip pat myli Lietuvą. Arūnė: Iš vaikystės prisimenu, kaip mes savaitgaliais važinėdavome po Lietuvą. Atsimenu kažkokią sodybą, kur rinkdavome obuolius, o Martynas su seneliu gaudydavo žuvis. Martynas: Mes su seneliu turime tradiciją – kasmet per atostogas bent savaitei važiuojame į Palangą dviese. Žinau, kad darbai jam nelabai leidžia atostogauti, bet dėl manęs ima atostogų, kad galėtume dviese pabūti Palangoje. Senelis keliasi penktą ar šeštą ryto ir eina į jūrą maudytis. Kol aš miegu, parneša produktų iš turgaus, paruošia mums abiem pusryčius. Tada vartomės paplūdimyje. Pirmą atostogų dieną būtinai pasivaikštome J. Basanavičiaus gatve, o paskutinę naktį einame kur nors pasisėdėti dviese ir pasikalbėti – nuo prisiminimų iki ateities planų ir svajonių. Rasa: Anksčiau senelis žiemą kūrendavo pirtį, o vietoj maudynių – krisdavome į sniegą. Jis organizuodavo ir Kalėdas: sukviesdavo visus mūsų draugus su mažais vaikais, pakviesdavo Kalėdų senelį. Arūnė: Tai buvo pačios geriausios Kalėdos. Rasa: Man nuostabą kelia tai, kaip jis geba bendrauti su įvairių kartų žmonėmis, jam nepritrūksta temų pokalbiui, jis žino, ko ir ką paklausti. Jis turi charizmą, yra labai įdomus žmogus. 204

Martynas: Manau, kad jis yra ir geras vadovas. Jis nėra nė vienos dienos praleidęs dėl ligos. Senelis laikosi rutinos gerąja prasme: keliasi ketvirtą ar penktą ryto, pirmas ateina į darbą, sudaro dienotvarkę. Grįžęs namo, apmąsto, kas liko nepadaryta. Iš senelio pasakojimų žinau, kaip jis stengiasi savo patirtį perduoti jauniems darbuotojams, kaip moko įveikti sudėtingesnes situacijas. Senelis yra pedantas. Kiekvienas jo daiktas turi savo vietą. Jeigu grįžęs namo pamatys kieme prikritusių lapų, eis ir šluos, nors ir pavargęs būtų. Jis visa planuoja ir dėlioja, dirba net per atostogas, telefonas zvimbia ir zvimbia, prabundu, o jis jau su kažkuo apie darbus kalbasi. Arūnė: Senelis visada nuoširdžiai imasi padėti kitiems. Rasa: Jis yra puikus pašnekovas, mes su mama juokdavomės, kad „Jarui nereikia duoti pavalgyt – tik duok pašnekėti“. Tai iš jo paveldėjo ir Martynas. Seneliui reikia draugų, reikia žmonių, jis juos puikiai jaučia, bet savaitgaliais mėgsta būti vienas, išeiti pasivaikščioti, eiti į baseiną. Kad matytumėt, kiek žmonių būna jo asmeninėse šventėse! Jam nereikia užrašų knygučių, kompiuterių, kad prisimintų apie artimų žmonių gimtadienius – juos, kaip ir telefonų numerius, jis žino atmintinai – turi fenomenalią atmintį. Daugelį senelio bruožų perėmė jo anūkai, mano vaikai. Arūnė, kaip ir senelis, yra labai jautri, ji daug laiko skiria darbui ir karjerai, bet elgiasi taip, kaip jai atrodo teisingiausia, kad ir dėl gyvenimo Lietuvoje. Mes visi norime, kad ji gyventų čia, o ji turi kitų tikslų ir jų siekia. O Martynas iš savo senelio paveldėjo polinkį kalbėti ir sąžiningumą – tiek asmeninėje, tiek darbo sferoje. Taip pat ir su teisės studijomis. Žinomas Lietuvos teisininkas Augustinas Janulaitis buvo mano anytos Ramutės dėdė. Martynas visada norėjo studijuoti teisę – baigė Mykolo Riomerio universitetą. Arūnė galvojo apie medicinos studijas, bet baigė ISM Vadybos ir ekonomikos universitetą. Martynas: Man senelis yra du viename – senelis ir tėvas. Ir jis yra mokytojas, jis yra mano idealas, kurio pėdomis noriu eiti. Jis man yra ir draugas, patarėjas, padėjėjas. Manau, kad toks jis ir darbe, bendraudamas su savo pavaldiniais. Jis gerbia tiek sargą ar valytoją, tiek valdybos narį. Manau, kad tai yra ir jo sėkmės paslaptis. 205

VIII

SKYRIUS

APIE ALFONSĄ JARĄ – DRAUGĄ, KOLEGĄ, GIMINAITĮ

SKYRIUS

VIII

APIE ALFONSĄ JARĄ – DRAUGĄ, KOLEGĄ, GIMINAITĮ

Man, kaip ir seneliui, svarbiausias dalykas yra šeima. Aš mačiau, kaip jis elgiasi su manimi, su mama, su močiute, su sese ir aplinkiniais, neskirstydamas jų pagal luomus ar turtą, padėtį visuomenėje. Rasa: Mane žavi dar vienas jo bruožas: atėjęs į darbą, jis pasisveikina su visais, neišskirdamas valytojos ar apsaugos darbuotojo. Ir sveikinasi ne bet kaip. Žiemą nukelia kepurę, nusimauna pirštinę ir paduoda ranką. Ar pažįstate dar vieną tokį generalinį direktorių, kuris nukelia kepurę, nusimauna pirštinę ir paspaudžia savo valytojai ranką? Mane žavi jo pagarba kiekvienam žmogui. Man visų svarbiausia, kad jis myli mano vaikus, savo anūkus. Arūnė: Net jeigu senelis pasako kokį griežtesnį žodį, tai tik norėdamas tau gero. Jis visą laiką buvo šalia, jis visą laiką padės. Tiesiog tai yra labai geras ir kilnus žmogus.

Eugenijus ANIULIS, pusbrolis Abu su Alfonsu gimėme ir užaugome Jakšių kaime, kuris tuo metu, jei neklystu, priklausė Ariogalos rajonui, Pernavaros valsčiui. Mudu esame pusbroliai – mano tėtis ir jo mama buvo brolis ir sesuo.

Nebuvo pirmūnas, bet buvo stiprus ir pašėlęs Vaikystėje ne tik dažnai susitikdavome, bet ir nuo penktos klasės kartu ėjome į Pernavaros vidurinę mokyklą. Kadangi jis yra vieneriais metais už mane jaunesnis, tai į Pernaravos vidurinės mokyklos penktąją klasę atėjo metais vėliau. Tad iki vidurinės mokyklos baigimo susitikdavome kasdien. Jis buvo geras mokinys – nebuvo pirmūnas, bet buvo stiprus. Gerai jam sekėsi visi mokslai: ir matematika, ir anglų kalba, kiek prisimenu, ir visi kiti mokslai. Vidurinėje mokykloje visi buvome labai artimi, savi. Artimai bendravo ir mūsų tėvai (kartu švęstos įvairios šventės – gimtadieniai, vardadieniai). Tai jungdavo mus visus, ypač vaikus. Vėliau mūsų keliai išsiskyrė: baigęs vidurinę mokyklą, aš išvažiavau mokytis į Kauną, į aukštąją mokyklą, o jis po metų, baigęs vidurinę mokyklą, atvažiavo į Vilniaus universitetą, tad susitikdavome šiek tiek rečiau. Žinoma, mes visada susitikdavome per vasaros, žiemos atostogas, kada grįždavome pas tėvus. 206

Jis visą laiką buvo toks, koks ir dabar – aktyvus, sportiškas. Kai jau buvome vyresniųjų klasių mokiniai, eidavome į kaimo šokius. Lankydavomės ne vien vidurinėje mokykloje. Alfonsas savo energiją mėgdavo išlieti, įsiveldamas į kaimo muštynes. Na taip, jis buvo pašėlęs. Kiekviename kaime būdavo vienas kitas, kuris būtinai turėdavo sukelti didesnes ar mažesnes muštynes – ne tik dėl merginų. Tai Alfonsas nepasitraukdavo, nestebėdavo iš šono.

Gabus organizatorius O vėliau, kai jis baigė universitetą ir pasiliko Vilniuje, susitikdavome kiek rečiau. Retėjo susitikimų ir Jakšiuose, nes sukūrę šeimas rečiau atvažiuodavome ir pas tėvus. Darbinė veikla, kiek žinau, jam sekėsi gerai. Jis – gabus organizatorius. Giminės susibūrimuose dalyvaudavo abu su žmona, o kai ji pasiligojo, atvykdavo ir vienas. Alfonsas iki šiol išliko energingas, tvirtas, turi savo nuostatas, savo požiūrį į gyvenimą. Mes jį vertiname. Jis visada linksmas, nuotaikingas, niekada iš jo negirdėsi jokių nusiskundimų. Ilgai nežinojome, kad jo žmona Romutė serga onkologine liga, nors sykiu šventėme ne vieną progą. Sužinojome tik tada, kai ji visai atsigulė į lovą. Alfonsas yra iškalbus žmogus, mėgstantis daug kalbėti, pasakyčiau, turi humoro jausmą. Jis su visais randa kalbą, pritampa prie kompanijos. Pakelia stikliuką, bet saikingai, tvarkingai, mėgsta padainuoti – visur labai aktyvus.

Iš jo visada sulauksi paguodos Neretai mums tenka kur pavažiuoti sykiu. Drauge pasiimame dar vieną pusbrolį – Gediminą Žemaitaitį. Iš to, kaip Alfonsas bendrauja telefonu su savo pavaldiniais, kalbėdamas apie tarnybinius reikalus, manau, kad jis yra valdingas, žinantis savo padėtį. Ir tuo pat metu jis yra užjaučiantis žmogus, supratingas. Galiu papasakoti vieną atvejį. Mūsų dėdė, mano tėvo ir jo motinos brolis, su žmona guli palaidoti Pernaravoje. Viena jų dukra jau mirusi, kita gyvena toli – Tytuvėnuose, tad nebeatvažiuoja į kapines. Tai mes ėmėme ir sutvarkėme tą kapą, savo lėšomis uždengėme akmenine plokšte, kad mums visiems būtų ramu, nes ir mūsų tėvai tose pačiose Pernaravos kapinėse guli. Alfonsas yra atjaučiantis žmogus, iš jo visada sulauksi paguodos. Alfa turėjo brolį Vytautą, kuris buvo kur kas tvarkingesnis, moksliukas, o Alfa buvo toks padykęs. Bet su Alfa buvom artimesni nei su jo broliu Vytautu. Bendraudamas su juo, jaučiu didelę pagarbą ir malonumą. Jis visada paskambina, pasiteirauja, kaip gyvenu, perduoda pažįstamiems linkėjimų. Jis yra iš tų žmonių, kurie tave traukia, kurių balsą norisi išgirsti, norisi pašnekėti, 207

VIII

SKYRIUS

APIE ALFONSĄ JARĄ – DRAUGĄ, KOLEGĄ, GIMINAITĮ

SKYRIUS

VIII

APIE ALFONSĄ JARĄ – DRAUGĄ, KOLEGĄ, GIMINAITĮ

dažnai pagalvoji, kaip jam sekasi. Mes esame trijulė, labai artima trijulė: Gediminas, aš ir Alfa. Didžiausias smūgis jam buvo, kada žuvo sūnus, kurį jis vienintelį turėjo. Tada mačiau jo suglumimą. Žmona sirgo ne vienerius metus, tad jis turėjo laiko kažkiek susigyventi su būsima netektimi. Žmoną jis palaidojo neseniai, dar viskas labai šviežia, nedaug teko susitikti, bet bendraujame telefonu. Aš manau, kad tokios nelaimės žlugdo žmones, bet jį sužlugdyti nėra taip lengva. Jis turi tvirtą valią. Jis yra stiprus žmogus.

Apie katiną ir pensininkus Kai visi trys – Alfa, Gediminas ir aš – susitinkam, dažnai Alfą klausiame, kiek jis dar gali dirbti, juk „į grabą“ nenusinešime, vis tiek reikės vietą jaunimui užleisti. Jis darboholikas ir juokiasi, kai mes su Gediminu raginame: „Jau pailsėk, seneli.“ Aš jau gyvenu savo malonumui: netoli turiu sodą – 15 arų sklypą, va, ir šiandien su dalgiu šienavau, laistau. Žmona dar dirba ir laukia pensijos, kad galėtume kartu pabūti toje gražioje aplinkoje, Pakaunėje. O kol kas iš miesto išvažiuoju gegužės pirmąją – sykiu su katinu, po Vėlinių abu grįžtam į miestą, būnam miesčionys. Žmoną atsivežu penktadienį, o sekmadienį išvežu atgal į miestą, – kad uždirbtų pensininkui ir katinui pinigų.

Algirdas MINELGA, bendramokslis Su Alfonsu esame pažįstami nuo to laiko, kai šeimai saugantis nuo tremties buvau apgyvendintas Jakšiuose, pas tetą. Ketvirtą klasę pradėjau lankyti Rugėnų pradžios mokykloje. Alfonsas mokėsi Vytautėlių pradžios mokykloje. Tačiau laisvalaikiu susitikdavome prie Alfonso namų ir ten žaisdavome. Taip mūsų draugystė prasidėjo nuo dešimties metų.

Suolo draugai Vaikystėje dažnai kartu gaudydavome voveres, Alfonsas buvo labai vikrus ir stiprus. Dėl savo vikrumo buvo vadinamas Karosu. Jis turėjo vyresnį brolį Vytautą, kuris, kaip vyresnis, mums buvo autoritetas. Penktoje klasėje jau mokėmės toje pačioje Pernaravos mokykloje, sėdėjome viename suole. Alfonsas buvo darbštus, energingas, gerai tėvų išauklėtas vaikas. Jis buvo labai draugiškas, mes puikiai sutarėme. Pažinojau ir jo mamą, kuri mane vaišindavo ir pietumis, ir vakarienei duodavo kokių sausainių. 208

Dr. Algirdas Minelga, vieno iš „Sigmos“ skyrių vedėjas, apie 1986. Algirdo Minelgos asmeninio albumo nuotr.

Pernaravos septynmetė mokykla išaugo į vidurinę mokyklą, kurią kartu ir baigėme. Mūsų klasė buvo labai draugiška. Vidurinę mokyklą baigėme šeši vaikinai ir 12 merginų. Pernaravos vidurinė mokykla buvo įsikūrusi klebonijoje, šalia bažnyčios, tai mums mokytojai vis sakydavo, kad į šventorių vaikščioti negalima. Alfonsas buvo sportiškas, gerai mokėsi. Mudu, du bendrasuoliai, vis lenktyniaudavome, kuris geresnius pažymius gausim. Tada buvo prestižas gauti geresnius pažymius ir būti tarp pirmųjų. Paprastai aš jį aplenkdavau vienu arba dviem pažymiais. Ir pagal pažangumą būdavom vienas pirmas, kitas – antras klasės mokinys. Lenktyniaudavom, bet jokios priešpriešos nebūdavo.

Muštynės ir žaidimai Alfonsas buvo labai stiprus fiziškai, tad dalyvaudavo muštynėse su Mašinų ir traktorių stoties (MTS) moksleiviais, kurie rengėsi būti traktorininkais. Per pertraukas, ypač žiemos metu, vykdavo aršios kovos tarp mokyklų. Kadangi Alfonsas buvo kairiarankis, tai mums labai praversdavo jo pagalba. Visa bėda, kad dažnai nebūdavo paisoma teisingų kovos sąlygų: traktorininkai į gniūžtes kartais įdėdavo metalinių „muterkų“, „šaibų“, kurios ne vieną iš mūsiškių ir sužeisdavo. Buvusiame klebonijos sodelyje buvo iškirsti jazminai, alyvos, išrauti medžių kelmai. Viską sulyginus, buvo suplakta žemė ir įrengta krepšinio aikštelė. Vyresnėse klasėse vykdavo ne tik tarpklasinės varžybos, būdavo, 209

VIII

SKYRIUS

APIE ALFONSĄ JARĄ – DRAUGĄ, KOLEGĄ, GIMINAITĮ

SKYRIUS

VIII

APIE ALFONSĄ JARĄ – DRAUGĄ, KOLEGĄ, GIMINAITĮ

Vyrai vienuoliktokai su karinio parengimo mokytoju. Aš sėdžiu antras iš kairės, paskutinis dešinėje sėdi – Julius Vizbaras. Stovi iš kairės – Tadas Bersėnas ir Algirdas Minelga. Algirdo Minelgos asmeninio albumo nuotr.

kad atvažiuodavo komandos iš kitų vidurinių mokyklų. Prieš rungtynes su atvyksiančiais svečiais iš Ariogalos, Paliepių vidurinių mokyklų aikštę drėkindavome iš kibiro laistomu vandeniu. Visos rungtynės su svečių komandomis, išskyrus Josvainių, buvo pralaimėtos.

Siūlė baleto studijas Alfonsas, kaip ir visa mūsų klasė, dalyvaudavo saviveikloje. Dabar, kiek žinau, tokių dalykų nebėra, o mes kasmet pastatydavome po spektaklį. Didžiulio pasisekimo susilaukė „Paskenduolė“. Kur bevaidintume – savoje mokykloje, Ariogaloje, Betygaloje ar tolimesnėse apylinkėse – pilna salė žiūrovų, spengia tyla, regis, net vorai neišdrįsta pasieniais laipioti, o ne viena moteriškė ir ašarėlę nubraukia. Juk kaimo mergelė Veronika, užtraukusi visam kaimui gėdą, nuo visų atstumta ir pažeidžiama: paryčiais persirengę 210

trys išdykėliai kaimo bernai (Tadas, Alfonsas ir aš), tepliodami Kaikario (jį įspūdingai suvaidino Julius Vizbaras) sodyboje klėtelės duris, darniai traukia „čiastušką“: „Veronyt, dukteryt, ko taip graudžiai verki/ Ar bernelio, gal vaikelio be kraitelio lauki?“ Alfonsas nuostabiai klausykloje suvaidino kleboną: juk smalsu išklausyti jaunų mergelių intymius nutikimus, kurių gal ir pats jau buvo paragavęs. Skardus balsas išbarė Veroniką už neatleistiną nuodėmę, uždėjo negailestingą atgailą – kryžiaus kelius klūpomis. Salėje būdavo tokia tyla, kad, rodos, gali musę skrendant girdėti, kai mes žodžius tardavome. Atsimenu vieną deklamavimo konkursą, kuriame antrąją vietą užėmė Alfonsas su žemesnės klasės mokine Irena Česaite – jiedu suvaidino „Jūratę ir Kastytį“. Vakaro pabaigoje Mašinų ir traktorių stoties direktorius (rusas) pareiškė, kad abu tolimesnį gyvenimą turi susieti su Leningrado baleto studija ir jis net galįs padėti įstoti studijuoti. Jis netgi siūlėsi finansuoti šiuos mokslus. Bet kažkodėl Alfonsas pasirinko ne studijas Leningrade. Jis nuvažiavo į Vilniaus universitetą. Gal būtų garsus artistas.

Grūdino ir treniravo gyvenimo sąlygos Mūsų klasėje ir aš buvau neblogas sportininkas. Kiekvienais metais mokykla dalyvaudavo rajoninėje spartakiadoje, paskutiniais mokslo metais mes žaidynėse iškovojome pirmąją komandinę vietą. Visi džiaugiamės turbūt ne mažiau nei disko metikas V. Alekna po olimpinio aukso, nors mūsų pasiekimai apdovanoti ne pinigais, o Pagyrimo raštais su Lenino atvaizdu lapuose. Alfonsas šoko aukštai, bėgo greitai. Mes buvome stiprūs fiziškai – važinėjome dviračiais, ilgus atstumus iki mokyklos įveikdavome ir pėsčiomis, brisdami per pusnis. Didelis dalykas buvo turėti dviratį. Per pertraukas visi dviračių turėtojai ratu mindavome pedalus mokyklos kiemo takais, pagrindinėje Pernaravos miestelio gatvėje. Jeigu paskolini dviratį kelioms minutėms tokiems, kurie tos brangenybės neturi, jie atsilygina už technikos eksploataciją „bambonkėmis“. Technika ilsėjosi tik pamokų metu. Pastatai dviratį į krūvą prie mokyklos sienos ir visada randi savo vietoje. Alfonsas, atmenu, turėjo dviratį raudonomis padangomis. Iki devintos klasės vakarais mokydavomės ir repetuodavome prie žibalinės spingsulės iki dešimtos vakaro. Tada man pėsčiomis tekdavo eiti šešis kilometrus, Alfonsui – keturis: bristi per sniegą, šokinėti per patvinusius upelius. Dėl to mes buvome užsigrūdinę, tapome stiprūs. Iki pat šiol nei Alfonsas, nei aš nesiskundžiame sveikata, nors mums jau artėja aštuonių dešimtmečių jubiliejus. 211

VIII

SKYRIUS

APIE ALFONSĄ JARĄ – DRAUGĄ, KOLEGĄ, GIMINAITĮ

SKYRIUS

VIII

APIE ALFONSĄ JARĄ – DRAUGĄ, KOLEGĄ, GIMINAITĮ

Suartino netektys Kai baigėme vidurinę mokyklą, mūsų keliai išsiskyrė. Alfonsas išvažiavo į Vilnių, o aš pasukau technokratų keliu ir įstojau į Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultetą, baigiau Matematinių skaičiavimo mašinų ir įrengimų specialybę, kuri dabar atitiktų informacinių technologijų specialybę. Visą laiką, išskyrus 11 metų ministerijoje, dirbau pagal specialybę. Dabar esu pensininkas. Su Alfonsu palaikėme ryšius, pasimatydavome per mokyklos susitikimus. Kai aš irgi atvažiavau gyventi į Vilnių, Alfonsas jau turėjo Žirmūnuose butą. Mūsų sūnūs buvo vienmečiai, kartu lankė darželį. Atmenu, kokias išradingas dovanas Alfonsas parinkdavo savo sūnui. Per vienas šventes aš nupirkau sūnui mašinėlę, o jis padovanojo savajam šalmą, kuriuo visi džiaugėsi. Dabar tą dovaną matau kaip simbolį, kaip tėvo norą apsaugoti savo sūnų nuo viso blogio. Tačiau neapsaugojo. Alfonsas labai išgyveno dėl sūnaus žūties. Liko du anūkai, kuriais Alfonsas labai didžiuojasi. Mane taip pat ištiko nelaimė: būdama 38-erių metų, žuvo mano žmona. Likau su dviem mažais vaikais. Šios išgyventos nelaimės mus dar labiau suartino. Laikas bėga. Mano puikūs vaikai jau dideli, Alfonso anūkai irgi užaugo. Susitinkame iki šiol, pasikalbame, pasidaliname knygomis, kuris kokią įdomesnę perskaitęs.

Romualdas BARTAŠKA, Vilniaus Universiteto Ekonomikos fakulteto docentas, studijų draugas Su Alfonsu Jaru susipažinau 1957 metų rugsėjį Vilniaus universitete. Mes tada tapome Ekonomikos fakulteto buhalterinės apskaitos specialybės pirmakursiais. Tai buvo pirmoji buhalterinės apskaitos speciali laida Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete. Buvome 13 vaikinų ir aštuonios merginos iš visos Lietuvos. Su Alfonsu teko artimai bendrauti penkerius studijų metus. Jis turi daug gerų žmogiškųjų savybių, ypač ryškios – paprastumas, nuoširdumas, atvirumas, geranoriškumas, sąžiningumas ir tolerancija. Dėl paprastumo ir linksmo būdo buvo ir yra labai mėgstamas bendrakursių. Universitete kartu lankėme paskaitas, pratybas, karinio parengimo užsiėmimus. Netgi tokias paskaitas, kurių seniai jau nebėra universitete, – tai mokslinis komunizmas, TSKP istorija, ateizmas, kapitalizmo ir socializmo politinė ekonomija. Rudenį 212

Nuotraukos, kurios mena pačias įdomiausias jaunystės akimirkas. Brangindami studijų metų draugystę, susitinkame kone kasmet. Romualdo Bartaškos asmeninio albumo nuotr.

213

VIII

SKYRIUS

APIE ALFONSĄ JARĄ – DRAUGĄ, KOLEGĄ, GIMINAITĮ

SKYRIUS

VIII

APIE ALFONSĄ JARĄ – DRAUGĄ, KOLEGĄ, GIMINAITĮ

vykdavome talkininkauti žemdirbiams – padėdavome jiems nuimti derlių. Alfonsas talkose buvo galingiausias, smagiausias, visada kupinas neišsenkančių minčių. Tikras idėjų šaltinis. Alfonsas niekada nepykdavo ir nekerštaudavo. Man netgi atrodo, kad jis iš viso nemoka pykti. Dar viena Alfonso savybė – jis nemoka atsisakyti padėti. Nežinau, ar nors vienam jis yra atsakęs „ne“. Daugeliui studijų grupės draugų, taip pat ir man, jis padėjo apmokėti knygų leidybos išlaidas. Be to, ne vienam grupės draugui, kai ištikdavo bėda, jis padėjo materialiai. Alfonsas turi Dievo dovaną – rūpintis kitais žmonėmis. Mūsų studijų metais Buhalterinės apskaitos katedra palaikė draugiškus ryšius su Maskvos, Leningrado, Kijevo, Minsko, Rygos, Talino aukštosiomis mokyklomis. Mes kasmet vykdavome pabendrauti su aukštųjų mokyklų studentais, susipažindavome, kaip vedama apskaita gamybinėse įmonėse, aplankydavom įdomiausias miestų vietas. Atmintyje išliko vienas smagus įvykis anglų kalbos paskaitoje. Alfonsas atsakinėjo namuose parengtą užduotį. Jis, kaip visada, energingai ir garsiai papasakojo išmoktą tekstą. Dėstytoja jį pagyrė už sklandų pasakojimą ir palygino jo garsią kalbą su vilko balsu – „vulf vois“. Šį įvykį grupės draugai prisimena iki dabar ir dažnai primena jam, pavadindami jį „vulf vois“. Mano ir studijų grupės draugų bendravimas su Alfonsu tęsiasi iki dabar. Mes laikomės tradicijos surengti grupės susitikimus. Pradžioje jie vykdavo kasmet, o dabar – kas 2–3 metus susitinkame. Susitikę mes visada padedame gėlių ant buvusio mūsų akademinės grupės kuratoriaus Aleksandro Nevinsko, kuris žuvo avarijoje, kapo, aplankome universitetą, pasėdime ant suoliuko kieme prie liepos, kuri auga šalia buvusio Ekonomikos fakulteto centriniuose rūmuose. Pabendrauti, pasidalinti prisiminimais renkamės pas kurį nors grupės draugą jo sodyboje, kartais kavinėje. Be to, dalyvauju Alfonso jubiliejiniuose gimtadieniuose. Su Alfonsu man labiausiai patinka bendrauti, jis turi gerą humoro jausmą. Nuo studijų metų iki dabar mes turim ką vienas kitam papasakoti. Alfonsui su žmonėmis bendrauti – vienas džiaugsmas. Alfonsas Jaras – superinis draugas. Taip galėčiau trumpai apibūdinti šį nuostabų žmogų. Šiuo metu visi mūsų studijų grupės draugai jau išėję į užtarnautą poilsį, išskyrus Alfonsą Jarą. Alfonsas fanatiškai myli savo darbą, jam pakanka darbštumo, užsispyrimo bei atkaklumo. Gal todėl jis niekaip negali savo darbo palikti. Tai žmogus, kuris džiaugiasi darbu. Žinome, kad Alfonsas „Montuotojo“ bendrovėje yra ne vien tik geras ūkininkas – tai ir ramus, taktiškas, dalykiškas, reiklus ir kartu labai paprastas, nebijantis rizikos, imlus naujovėms vadovas, geras žmogus, puikus psichologas. Jo gebėjimas suvienyti „Montuotojo“ kolektyvą bendriems darbams stebina ir žavi. 214

Janina ČEKUOLIENĖ, gydytoja Mūsų pažintis tęsiasi jau daugiau kaip 30 metų, aš nesu tokia labai artima šeimos draugė, bet iš tikrųjų mes esame laiko išbandyti bičiuliai: galime bet kuriuo metu paskambinti vienas kitam, bet kuriuo metu susėsti ir nuoširdžiai pasikalbėti. Manau, kad man, kaip moteriai, jis pasako tai, ko nepasakytų vyrui draugui. Vis tiek moterų ir vyrų draugystė yra kitokia nei vyrų su vyrais ar moterų su moterimis. Dirbu vyriškame kolektyve, esu gydytoja traumatologė, tad vyrų bendrija man yra įprasta.

Pažintis peraugo į artimą bičiulystę Man atrodo, kad mus su Alfonsu suvedė bėdos. Buvau tuomet jauna gydytoja, o jo sūnus Ramūnas turėjo tam tikrų problemų dėl kojų. Mes susitikome mano bičiulio jau a. a. gydytojo Antano Narušo kabinete ir pradėjome kalbėtis. Alfonso sūnus, dar būdamas paauglys, gydėsi pas mane, taigi buvau jo gydytoja. Kadangi Alfa jau bendravo su mano viršininku ir bičiuliu gydytoju A. Narušu, susitikdavome vienoje kompanijoje. Taip susitikdavome švęsdami gimtadienius, susiskambindavome telefonu. Apie 1980-uosius metus nebuvo jokių mobiliojo ryšio telefonų, jokių socialinių tinklų, tad, norint bendrauti, reikėdavo su žmogumi susitikti. Taip ir pradėjome susitikinėti, kviesti vieni kitus į gimtadienius ar vardadienius, o pažintis išaugo į ilgalaikę ir, galvoju, labai artimą bičiulystę. 215

VIII

SKYRIUS

APIE ALFONSĄ JARĄ – DRAUGĄ, KOLEGĄ, GIMINAITĮ

SKYRIUS

VIII

APIE ALFONSĄ JARĄ – DRAUGĄ, KOLEGĄ, GIMINAITĮ

Tačiau ta mūsų bičiulystė įdomi, nes per visą laiką buvo net keleri metai, kai nei susiskambindavome, nei kalbėdavomės, bet vis tiek vienas apie kitą žinojome, ir buvo svarbu, kad viskas gerai. Galiu jam paskambinti bet kada. Kartais ištinka liūdesys ir skambinu. Jeigu Alfa būna užimtas, perskambina vėliau – visada perskambina, kaip ir aš. Tad tokia mūsų draugystė.

Vienišius, savo problemas sprendžiantis pats Nežinau, kaip Alfą apibūdina jo draugai vyrai, o man jis atrodo esąs labai uždaras žmogus. Manau, kad jis yra vienišius, nors visą laiką jį supa žmonės. Tai atrodo sunkiai įtikėtina, bet taip yra, ir man teko matyti jį vieną. Tas žmogus, kuris kalba, apie kurį kalba, kokio žmogaus įvaizdis sukurtas, yra visai kitoks. Iš tiesų jis yra labai nuoširdus, bet ir labai uždaras ir pakankamai vienišas. Toks žmogus atsivers tikrai ne bet kam. Ir tam, kad galėtume atsisėsti ir nuoširdžiai pasikalbėti, prireikė ne dešimties, o gal net dvidešimties mūsų draugystės metų. Gal tik paskutinius dvidešimt metų mes keletą kartų esame susėdę ir kalbėję, kai to reikėjo jam arba man. Iš kitos pusės, Alfa yra kupinas žavesio, charizmatiškas žmogus, komplimentais apdalijantis moteris. Būryje jis yra kovotojas, tai yra žmogus, atkakliai siekiantis savo tikslo, o tikras kovotojas dažniausiai būna vienišius. Ir Alfai tas bruožas yra labai būdingas. Jis niekada savo bėdų ar rūpesčių neužkraus kitiems, niekada. Tas jo bruožas mane žavi iki šiol, ir aš pati stengiuosi to mokytis. Žinau, kad jis išgyveno daug sunkių momentų, bet niekada, žvelgdamas iš šono, nepasakysi, kad jam blogai.

Svarbiausia – darbas ir šeima Kiek man teko patirti, svarbiausi gyvenime jam yra du dalykai: jo darbas ir jo šeima. Iš tiesų atrodo, kad jis ne šeimos žmogus, nes nuolat paskendęs darbuose. Kartais man tekdavo užbėgti pas jį į darbą. Kalbėdavome įvairiomis temomis, bet kalba vis grįždavo prie darbo, nors ir stengdavomės apie jį nekalbėti. Nekalbėdavome apie šeimą, bet žinojau, kad šeima jam buvo nepaprastai svarbi. Kai pernai mirė jo žmona, mačiau, kiek daug jam reiškia jo anūkai, ypač anūkas Martynas. Alfa yra ir gan jausmingas žmogus – nesyk nuoširdaus pokalbio metu esu mačiusi ašarą jo akyse. Iš vienos pusės, jis yra jausmingas, iš kitos – kovotojas. Žinau, kad vyrai nenori parodyti savo jausmingumo, kurį neretai jie laiko silpnumo požymiu. O mes, moterys, žinome, kad tai yra stiprios asmenybės bruožas, nes tik stipri asmenybė nesibaimina ašarų, nesibaimina rodyti silpnumo. 216

Lūžis Kai mes susipažinome, priėmiau jį tokį, koks jis bandė atrodyti: linksmas, vėjavaikis, plepys. Bet sūnaus Ramūno mirtis jį sukrėtė ir pakeitė. Tuo metu jo žmonos nebuvo Lietuvoje – ji buvo išvažiavusi į Ameriką. Alfa man paskambino labai vėlai vakare, gal apie pusę dvylikos. Aš atostogavau, buvau Molėtuose pas mamą. Ir tas skambutis, tas momentas man pačiai buvo kažkoks lūžio taškas, manau, kad nuo to laiko aš pradėjau į jį žiūrėti kitaip. To vaiko, artimo bičiulio vaiko, netektis buvo man didelis smūgis. Mes su Ramūnu draugiškai plepėdavome, jis pasakodavo tai, ko tėvams nedrįsdavo pasakyti, kalbėjome ir apie jo vestuves, ir apie vaikelio laukimą. Ir viskas – staiga jo nėra. Tragedija, du maži vaikai viduryje autostrados, jų mama reanimacijoje, o Ramūno nebėra. Vienišas tėvas prie sūnaus karsto. Man tai yra vienas iš baisiausių gyvenimo momentų. Nuo tada mes su Alfa pradėjome kažkaip kitaip apie gyvenimą kalbėti. Sykį, jau praėjus keleriems metams po Ramūno mirties, jis man prisipažino, jog atėjęs į darbą jis pirmiausiai pasižiūri pro langą – ar stovi Ramūno automobilis. Tai buvo akimirka, kai mačiau ašarą jo akyse. Nuo to laiko mačiau ir daugiau šio tokio tvirto žmogaus jausmingumo. Galbūt jis nustojo slėptis ir prisileido arčiau, mes visiškai kitaip pradėjome kalbėti apie gyvenimą. Nuo tada aš pažinau kitokį Alfą. Prieš 10 metų mirė mano vyras. Jiedu taip pat buvo pažįstami. Paskambinau Alfai. Jis guodė mane ir buvo šalia. Mes esame išbandyti skaudžiomis netektimis ir tai mus riša. Kai baigiau chirurgiją, buvau vienintelė moteris tarp aštuonių vyrų. Todėl išmokau su jais bendrauti. Iki šiol man kursiokai paskambina ir kalbamės apie viską, net ir apie žmonas bei meilužes, jie klausia mano patarimų.

Jį visur sutinka labai smagiai Alfa dirba įtemptą darbą, bet įtampą jis moka įveikti. Ir į darbą vaikšto pėstute. Paklaustas, kodėl nevažiuoja automobiliu, atsako, kad eidamas susidėlioja visą darbotvarkę, nusiramina. Aš manau, kad tai jam labai padeda „nuleisti garą“. O jeigu jau taip gerai pažiūrėjus, Alfa labai nepasikeitė. Jis visada buvo kompanijos siela, malonus su žmonėmis, linksmas. Niekada nemačiau, kad Alfa būtų kada pasigėręs, nors įvairiuose susibūrimuose teko sykiu pabūti. Negirdėjau, kad Alfa keiktųsi girdint moteriai – jis žarsto komplimentus, visąlaik išsišiepęs iki ausų. Dainuoja. Tad kartais imu ir pasiteirauju, kada jis rengiasi senti. 217

VIII

SKYRIUS

APIE ALFONSĄ JARĄ – DRAUGĄ, KOLEGĄ, GIMINAITĮ

SKYRIUS

VIII

APIE ALFONSĄ JARĄ – DRAUGĄ, KOLEGĄ, GIMINAITĮ

Jį visur sutinka labai smagiai. Kai dirbau šv. Jokūbo ligoninėje, traumatologijos punkte, Alfa kartais pas mus trumpam užbėgdavo pasiteirauti, kaip sekasi, nes šalia vyko statybos. Sesutės man sakydavo, kad jos net laukia, kada Alfa ateis. Laukiamas jis yra ir kitose kompanijose. Alfos bendrovė globojo sporto organizacijas, o man, kaip gydytojai, taip pat teko dirbti su sportininkais. Tad žinau, kad ir sportininkai jį mėgsta. Man gera, kad turiu tokį draugą, esu laiminga, kad gyvenimas mus suvedė ir visiems linkėčiau turėti tokį bičiulį. Man šilta ir jauku nuo mūsų pokalbių, mus daug kas sieja.

Stasys MATIJOŠKA, kaimynas Bendrauti su Alfonsu pradėjome nuo tada, kai tik apsigyvenome kaimynystėje. Iš pradžių susibėgdavome kaip kaimynai, o vėliau sužinojau, kad jis yra geras mano uošvio Romualdo Sakalausko, buvusio statybos ministro, kolega ir draugas. Iš jo apie Alfonsą girdėdavau puikiausius atsiliepimus. Tačiau ne tai lemia gerus kaimynų santykius.

Ir tiko, ir prilipo Mūsų kaimynų bendruomenė yra išsilavinę, šaunūs žmonės. Užtenka žmogų sutikti vieną, antrą, trečią kartą, ir matai, kuo jis kvėpuoja, kas jis yra, ar norisi su juo bendrauti. Alfonsas buvo iš tų kaimynų, kurie ir tiko, ir prilipo. Pirmiausiai tai yra be galo sąžiningas žmogus, be galo. O iš to jau išplaukia ir kitos jo charakterio savybės, kurios tinka žmogui iš didžiosios raidės. Jis yra pareigingas, labai atsakingas. Gyvenime turėti šalia tokį žmogų yra didelė laimė. Mūsų bendruomenė kaimyniškai susibėga per šventes – Kalėdas, Užgavėnes, per įvairius jubiliejus. Alfonso dalyvavimas tokiuose susibūrimuose yra privalomas.

Draugavo su uošviu Kaimyniškai paprastai su kiekvienu persimeti bent keliais žodžiais, o su Alfonsu aš bendrauju artimiau – gal todėl, kad jis ir su mano amžinatilsį uošviu Romualdu Sakalausku artimai bendravo. Mano nuomone, jie abu labai panašūs – ir charakteriai panašūs, ir darboholikai abu. Kaimynai mato, kaip Alfonsas kiekvieną ankstų rytą, apie pusę penkių, pėsčias išeina į darbą. 218

Mes, kaimynai, žinome ir kita. Jeigu kas vakare sugadino nuotaiką, tai atsikelk anksčiau iš ryto, sutiksi Alfonsą, ir nuotaika bus pataisyta visai dienai. Jis turbūt net nežino, ką apie jį kalbame. Jeigu susitikę su kaimynais pasiguodžiame, kad apniko nekokia nuotaika, tai vieni kitiems primename, kad turime „vaistų“: kelkis ir eik ryte pusę penkių. Jau 11 metų dirbu užsienyje, skraidau į Oslą, į namus grįžtu penktadieniais. Kiekvieną pirmadienį pusę penkių ryto iš namų važiuoju į oro uostą ir kiekvieną pirmadienį sutinku Alfonsą, einantį tuo metu į darbą. Kaip jis ėjo prieš 20 metų, taip jis eina ir dabar. Aš važiuoju su taksi, tad vis siūlausi pavėžėti, bet Alfonsas visada atsisako – eina pėsčias.

Su visais randa bendrą kalbą Tarp mūsų kaimynų yra įvairiausių sričių atstovų – ir gydytojų, ir inžinierių, ir kitų profesijų. Visi esame skirtingi. Mudu su Alfonsu esame susiję su statybomis. Aš esu inžinierius, taigi, kalbant apie mano žmonos šeimą, obuolys nuo obels toli nekrenta. Kaimynystėje gyvena ir žmonių, kurie neužima jokių aukštų pareigų, tiesiog yra paprasti žmonės. Alfonsui, kaip mielai pastebiu, nesvarbu, kas tu esi – paprastas darbininkas, gydytojas, profesorius. Jis su visais randa bendrą kalbą, gali ir stikliuką su jais pakelti. Mes dažnai einame ir praeiname pro kurį iš kaimynų, nes neturime laiko, o Alfonsas, žiūrėk, sėdi su juo ir šnekučiuojasi. Jis sustos, pakalbins, išklausys žmogaus bėdų.

„Palauk, jau rytoj, Stasy“ Taip ilgai dirbdamas, Alfonsas man kelia didelę nuostabą. Paskutinius 10–15 metų pasisveikinęs vis klausiu, kada jis baigs „tą varginantį darbą“. O jis vis ranka numoja sakydamas: „Palauk, jau rytoj, Stasy.“ Tradicinis mano klausimas – tradicinis jo atsakymas. Neseniai sykiu važiavome aplankyti Alfonso žmonos Romutės kapo ir kalbėjome apie jo vis nesibaigiančią karjerą. Man kelia nuostabą, kad aštuntą dešimtį baigiantis žmogus gali tiek laiko skirti darbui, juk daugeliui, sulaukus tokio amžiaus, jau norisi daugiau laisvalaikio. Jis moka susitvarkyti savo sveikatą, daug juda, jis pedantiškas, net gatvę pasišluoja. Jam neegzistuoja toks dalykas, kad gal nepatogu, nemalonu. Paimti šluotą, pereiti gatvę, pakelti numestą šiukšlę jam nėra jokio diskomforto. Turime ko pasimokyti iš jo. Jis visa tvarko pats, visa daro savo rankomis, nesame matę, kad kas svetimas atėjęs tvarkytų. Kol buvo gyva Romutė, tvarkėsi abu. 219

VIII

SKYRIUS

APIE ALFONSĄ JARĄ – DRAUGĄ, KOLEGĄ, GIMINAITĮ

SKYRIUS

VIII

APIE ALFONSĄ JARĄ – DRAUGĄ, KOLEGĄ, GIMINAITĮ

Traukia žmones Man 56-eri, ir aš per savo gyvenimą esu sutikęs tik du tokius žmones: savo uošvį Romualdą Sakalauską ir Alfonsą. Sutikau per gyvenimą daug aukštų valdininkų, aukštų vadovų, bet negaliu jų visų pastatyti į vieną gretą. Gal todėl jiedu ir buvo draugai – kaip sakoma, toks tokį sutiko. Alfonsas yra paprastas, be jokios arogancijos žmogus, nesu matęs, girdėjęs, kad jis būtų pakeltu tonu su kuo nors kalbėjęs, nors kartais tenka išgirsti jį kalbantį telefonu ir darbo reikalais. Gal dėl to Alfonsas taip ir traukia žmones, jo tokia gera aura. Pamatai jį, ir norisi iškart viską mesti, prieiti, apsikabinti, pasisveikinti. Mano nuomone, tokių žmonių pasaulyje vienetai.

Nelietuviškas vadovas Daugelis mūsų vadovų kaip buvo, taip ir liko arogantiški „homo sovieticus“. Jie niekada neišaugins kitos kartos vadovų. O Alfonsas yra panašus į vadovus, kokius sutinku Skandinavijoje, jis net gyvena panašiame name. Norvegijoje teko bendrauti su žmogumi (renovavome jo namą), kuris gyveno aukšto NATO ir Norvegijos pareigūno kaimynystėje. Kai jis parodė to pareigūno namą, negalėjau susilaikyti nepaklausęs, ar tik jis neklysta. Tai buvo visai paprastas medinis namukas, kuriame pareigūnas gyvena jau daugiau negu 20 metų. Tai nėra vienintelis atvejis Norvegijoje. Panašiame name, kuriame atlikome statybos darbus, gyveno ir kita aukštas pareigas šioje valstybėje einanti moteris. Manau, kad tokios tradicijos Skandinavijoje formavosi šimtmečiais, o mus labai sugadino sovietmetis. Skandinavijoje vadovai, kiek man leidžia spręsti darbo patirtis, pirmiausia gerovę kuria kitiems. Toks buvo ir mano uošvis, statybos ministras R. Sakalauskas. Kol buvo ministras, jį vežė vairuotojas, o tapęs pensininku persėdo į troleibusą. Tris kartus ne į tą pusę nuvažiavo, bet jam nebuvo problemos sėsti į troleibusą ir juo važiuoti. Jis materialinės naudos nesureikšmino, toks yra ir Alfonsas. Klausiu, kodėl jis penktą ryto eina į darbą pėsčias, o jis sako nenorįs savo vairuotojo trukdyti – pats gali nueiti į darbą. Kaip tik toks žmogus gali pakalbinti net ir menkai, gal tik iš matymo, pažįstamą tolimesnį kaimyną. Ir mano uošvis toks buvo.

Geba kalbėti mūsų kartos kalba Aš Alfonsui į sūnus tinku, esu panašaus amžiaus, kokio buvo ir jo amžinatilsį Ramūnas, bet bendraudami to amžiaus skirtumo nejaučiame. Jis turi Dievo dovaną – bendrauja taip, lyg mes būtume bendraamžiai, jis geba kalbėti mūsų 220

kartos kalba, nejausdamas jokio diskomforto. Gal tai lemia jo išsilavinimas, kultūros suvokimas. Mes kreipiamės į Alfonsą sakydami „jūs“, nors jis kartais ir prašo sakyti „tu“. Tai yra pagarba. Bet jokie kreipiniai mūsų neatskiria: kompanijoj mes visi vienodi. Alfonsas visada mūsų kaimyniškus pasibuvimus pradeda ir užbaigia. O užbaigimas būna gana ilgas, nes tai vieną dainą padainuojam, tai dar vieną.

Nelaimėje pirmasis tiesia ranką Alfonsui teko ištverti daug negandų, bet jis nesiguodžia – mes jį stengiamės paguosti, nes matom, kad žmogus išgyvena. Jis neteko ir sūnaus, ir žmonos, tad netekties tema jam yra labai skaudi. Kai nelaimės ar kokie rūpesčiai ištinka mus, jis pirmiausiai paskambina ir paklausia, kuo gali padėti. Kai tuokėsi mano dukra, jis pasiūlė savo „Mercedesą“. Kai mirė mano uošvis, jis skambina dėl laidotuvių. Jeigu ne Alfonsas, mes nebūtume palaidoję savo uošvio ten, kur jis norėjo, nes man sunku brautis per biurokratinį aparatą, būčiau tik susinervinęs ir nieko nepadaręs, o jis viską sutvarkė. Alfonsas pirmas nelaimėje ranką ištiesia, o kai mes norime jam pagelbėti, tai jis atsako, kad susitvarko pats. Jis toks jaunatviškas žmogus, kad tu dar nespėji pagalvoti, o jis jau viską padaro. Nuo Alfonso žmonos mirties tuoj bus metai. Važiuodami lankyti jos kapo, sutarėme, kad susirinksime per metines, o vėliau pas mane sodyboje surengsime pasisėdėjimą. Jam nelengvas tai metas, todėl stengiamės labai giliai į širdį nelįsti. Nors jam sunku, bet jis džiaugiasi savo anūkais, rūpinasi jais. Atrodo, kad tie malonūs rūpesčiai jam padeda ištverti sunkią netektį. Anūkai jam visada būdavo kaip vaikai.

Alfonsas – jungiamoji kaimynų grandis Esu tikras, kad turėti kaimyną ir draugą tokį žmogų, koks yra Alfonsas, yra didžiausia laimė, nes tai žmogus iš didžiosios raidės: sąžinė, pareiga, darbštumas, padorumas, gebėjimas nelaimėje ištiesti ranką. Ir dar – tai yra žmogus, absoliučiai neturintis pavydo jausmo, o tai jau yra visai nebūdinga lietuviams. Jis nuoširdžiai džiaugiasi kito žmogaus sėkme, gal net labiau, negu savo paties sėkme. Tad nenuostabu, kad susitikę su kaimynais visada kalbame apie Alfonsą, kuris yra mūsų jungiamoji grandis. Yra pas mus tokia kryžkelė, kur dažnai su kaimynais stabtelime pasikalbėti. Ir visada vienas kitą klausiame, kur Alfonsas, kaip jam sekasi. Kai sutinki tokio gero būdo žmogų, koks yra Alfonsas, keitiesi ir pats. 221

VIII

SKYRIUS

APIE ALFONSĄ JARĄ – DRAUGĄ, KOLEGĄ, GIMINAITĮ

SKYRIUS

VIII

APIE ALFONSĄ JARĄ – DRAUGĄ, KOLEGĄ, GIMINAITĮ

Adakras ŠEŠTAKAUSKAS, Lietuvos statybininkų asociacijos garbės prezidentas Alfonsą pažįstu nuo to laiko, kai jis pradėjo dirbti respublikiniame statybos treste „Pramontažas“. Kadangi jis buvo valdytojo pavaduotojas ekonomikai, o aš tuo metu dirbau Statybos ministerijoje ir buvau atsakingas už ekonomiką, mums tekdavo susitikti, tad bendrų reikalų turėjome. Alfonsas man sudarė atsakingo, tvarkingo, dalykiško ir disciplinuoto žmogaus įspūdį. Kiek pamenu, jis labai greitai perprato savo darbą, tad ir turėti su juo reikalų buvo malonu. Pažinojau ir jo brolį Vytautą Jarą, kuris tuo metu taip pat dirbo Statybos ministerijoje. Tai buvo labai ramus, labai tvarkingas žmogus, be jokių intrigų, be pasipuikavimų. Mes buvome darbštūs. Ir darbas nesibaigdavo oficialiu darbo laiku – aštuonių darbo valandų neužtekdavo, o atostogų ne itin ir turėdavome. Daugelį metų pagrindiniu darbo rodikliu buvo vadinamasis objektų įvedimas. Reikėjo sugebėti išlaviruoti, laiku pastatyti objektą ir dar įvykdyti planą. Vėliau perėjus prie prekinės produkcijos, pasidarė šiek tiek laisviau. Taigi, reikėjo vykdyti planus, padoriai elgtis su savo darbininkais ir vadovais, kurių treste buvo nemažai. Pabarti žmogų, aišku, galima, bet tai reikia daryti taip, kad jis nesijaustų įžeidinėjamas. Alfas tai tikrai sugebėjo. 222

Be to, statyboj labai svarbi grandis yra užsakovai. Pasitaikydavo įvairių situacijų, skundų, kai jie būdavo nepatenkinti rangovine organizacija ir skųsdavosi ministerijai. Kiek pamenu, tokių skundų dėl Alfonso nėra buvę. Tai džiugina. Tiesa, anuomet treste dirbo nemažai žydų tautybės žmonių, jie buvo gudrūs ir nepasiduodavo pigioms provokacijoms. Sakysim, ministras reikalauja laiku pastatyti kokį nors objektą, nes ministerija privalo atsiskaityti prieš tuometinę sąjunginę ministeriją. Svarbiausi būdavo sąjunginiai objektai, kurie neretai būdavo statomi skriaudžiant respublikai svarbius objektus. Interesai ne visada sutapdavo, tad buvo svarbu gebėti protingai laviruoti, žinoti, ką rinktis. Alfonsas šiuo atžvilgiu buvo ir yra puikus diplomatas – sumanus ir lankstus, todėl man nėra tekę girdėti, kad jis ką ne taip būtų padaręs, nepaklausęs. Niekas iš pavaldinių jo neterorizavo, niekas skundų nerašė, nors tuo metu, sovietmečiu, tokia praktika buvo žinoma. Iki šiol Alfonsas dirba tvarkingai. Minint Statybininkų dieną, būnant kituose renginiuose, jis beveik niekada neatvažiuoja vienas – kartu atsiveža šešis septynis žmones. Tai irgi artina žmones. Alfonso vadovaujama įmonė „Montuotojas“ kasmet įvertinama. „Montuotojas“ yra pelnęs ir „Lietuvos metų gaminio“ apdovanojimus, „Sėkmingai dirbančios įmonės“ nominacijas. Visada atmintyje matau Alfonsą Vyriausybės rūmuose, Seime šalia Lietuvos Respublikos vyriausybės ar Seimo vadovų, atsiimantį apdovanojimus. Alfonsas, kaip žmogus, nesikeičia ir dabar. Jis vis toks pat draugiškas kaip ir anais laikais. Ir dabar jis yra tam tikra Lietuvos statybininkų asociacijos atrama, dalyvauja ir Statybos veteranų klubo veikloje, su mumis drauge vyksta į keliones, nesididžiuodamas, kad yra stambios įmonės vadovas, o mes – karjerą pabaigę seniokai.

Romualdas TARASEVIČIUS, buvęs respublikinio tresto „Pramontažas“ valdytojas Alfonsas Jaras į „Pramontažo“ trestą atėjo 1972 metais, o aš čia jau dirbau vyriausiuoju inžinieriumi. Kiek prisimenu, jis į trestą dirbti valdytojo pavaduotoju ekonomikai atėjo padedamas Vincento Seibučio, tuomet dirbusio Statybos ministerijoje. Treste Alfonsas greitai apsiprato, jis labai tiko toms pareigoms, kurias ėjo, tai buvo puikus žmogus.

Žmogus, kuriuo galima pasitikėti Tuo metu trestui vadovavo M. I. Zibucas. Tačiau sušlubavo jo sveikata (regis, ištiko infarktas) ir apie pusmetį teko praleisti ligoninėje. Tuo metu aš buvau 223

VIII

SKYRIUS

APIE ALFONSĄ JARĄ – DRAUGĄ, KOLEGĄ, GIMINAITĮ

SKYRIUS

VIII

APIE ALFONSĄ JARĄ – DRAUGĄ, KOLEGĄ, GIMINAITĮ

Romualdas Tarasevičius

paskirtas laikinai eiti valdytojo pareigas. Ir mes pradėjome judėti. Alfonsas jau tuomet buvo didelis mano pagalbininkas. Po pusės metų M. I. Zibucas panoro grįžti atgal. Tada aš nuėjau pas tuometį statybos ministrą Romualdą Sakalauską: „Arba aš, arba Zibucas.“ Ministras pažadėjo spręsti. Po poros dienų vėl buvau pakviestas pas ministrą, kuris paklausė, ar sutinku tapti tresto valdytoju. Alfonsas tapo mano svarbiausiu pagalbininku keičiant nemažą dalį personalo, suteikiant galimybių jauniems darbuotojams. Taip pat ėmėmės ir „lietuviškos mokyklos“: pakeitėme tvarką, kuomet treste buvo kalbama ir rašoma rusų kalba, mums buvo svarbu puoselėti lietuvybę. Kodėl savo pagrindiniu pagalbininku laikiau Alfonsą? Nuojauta man sakė, kad tai yra žmogus, kuriuo galima pasitikėti, kuriam galima patikėti atsakingus darbus.

Skaičiuoja ir mato į priekį Kai dėl sveikatos problemų rengiausi išeiti iš „Pramontažo“, statybos ministras, kuriuo tuomet jau buvo Bronislovas Šešplaukis, manęs pasiteiravo, ką norėčiau matyti vietoj savęs. Atsakiau, kad ministras turbūt nesutiks, bet tai turėtų būti Alfonsas Jaras. Ir ministras nesutiko, nes tuomet buvo einama ta linkme, kad vadovauti turi inžinerinius mokslus baigęs specialistas, o Alfonsas buvo ekonomistas. Dabar svarbu, kad žmogus gebėtų vadovauti. Alfonsas yra iš tų žmonių, kurie visada paskaičiuoja, jo siūlymai visada buvo paremti ekonomika, finansais – turi jis tokią gyslelę, mato į priekį. 224

Alfonsas labai gerai moka kontaktuoti su žmonėmis, pasakiškai komunikabilus, puikiai orientuojasi – tai yra pagrindiniai dalykai. Ir, be abejo, jis yra motyvuotas, daug patirties sukaupęs ir kompetencijos turintis vadovas.

Puikiai bendrauja su žmonėmis Kiekvienas vadovas turi tam tikrų principų, darbo metodų arba vadybos būdų. Vadovaudamas trestui, imdamasis ko gyvenime, aš daugiausiai vadovavausi ir vadovaujuosi nuojauta. Kartais ji nuvildavo, kartais pasitvirtindavo. Alfonsas pirmiausia buvo labai komunikabilus, neįžeidinėjo žmonių. Jis tikslingai iš aplinkos rinkdavo informaciją, kuri jam buvo reikalinga, gerai orientavosi ekonomikoje, o paskui labai greitai susiorientavo ir finansuose. Valdytoju jį rekomendavau ir todėl, kad buvome surinkę padorių, gerų jaunų žmonių, kurie sudarė tresto pamatą. Reikėjo tokio vadovo, kuris gebėtų koordinuoti, vadovauti ir matyti į priekį. Alfonsas visus šiuos dalykus puikiai išmanė ir gerai orientavosi. Matyt, kad kaip tik dėl to aš jį ir rekomendavau į valdytojo pareigas.

Gebėjo apeiti aštrius kampus Mes su Alfonsu buvome skirtingi. Jeigu jis laikėsi nuostatos, kad geriau po mažiau, bet visiems, tai aš buvau kur kas kategoriškesnis. Mano principas buvo: kas nusipelnė, tam duodu, nes labai nemėgdavau prastai dirbančių arba tinginių. Šituo atžvilgiu mano charakteris nelabai koks, kartais gal net tapdavau netaktiškas. O Alfonsas mokėjo apeiti aštrius kampus, jis mokėdavo pakankamai lanksčiai viską pateikti, net ir man. Tad toks jo bruožas, mums dirbant kartu, buvo labai geras. Jis ir su ministerijomis gebėjo dirbti taip pat lanksčiai, neperžengdamas kokios nors kitos ribos. Reikia pažinti žmogų, reikia prisitaikyti, reikia žinoti, kada galima būti kategoriškam, o kada galima nusileisti. O sovietmečiu, niekam ne paslaptis, reikėjo ir į pirtelę nuvežti žmones, ir pavaišinti reikėdavo. Ir tokiais atvejais be galo pravertė Alfonso lankstumas: jis labai gerai jautė, kam galima saldainių dėžutę nunešti, o ką reikia pakviesti pakeliauti. Mums puikiai sekėsi dirbti sykiu. Turėjom pagalbininkus ir padėjėjus, kurie labai gerai dirbo, buvo darbštūs. Alfonsas labai gerai glaistydavo aštresnius kampus, gerai bendravo ir tvarkė reikalus su ministerijomis, o aš tvarkydavau gamybinius reikalus. Užtat aš buvau labai nemėgstamas ministro pavaduotojo Misevičiaus, nes buvau kategoriškas, nenuolaidžiaudavau jam. Nors vadovavau „Pramontažo“ trestui, bet privatizavimo procese nedalyvavau, visa stebėjau iš šono, tad neturiu net akcijų. Vėliau dėl to apgailestavau, bet jau buvo per vėlu. 225

VIII

SKYRIUS

APIE ALFONSĄ JARĄ – DRAUGĄ, KOLEGĄ, GIMINAITĮ

SKYRIUS

VIII

APIE ALFONSĄ JARĄ – DRAUGĄ, KOLEGĄ, GIMINAITĮ

Žmonos Mes su Alfonsu buvome ne tik kolegos, mes bendravome ir šeimomis. Net mūsų žmonos nuo tos pačios ligos gydėsi vienu metu Santariškėse, pasimirė tais pačiais metais, 2016-aisiais: mano – liepos 14-tą, Alfonso – rugpjūčio 12-tą. Mirus žmonoms, dar neteko abiem ilgiau pabendrauti. Man kilo problemų dėl sveikatos, nes ilgokai negalėjau atsigauti po žmonos mirties, ir dabar jaučiu jos trūkumą. Atrodo, kad kažko nepadariau, ilgiau nepalaikiau jos už rankos.

Geba išklausyti Pirmiausia, žinoma, mus su Alfonsu sieja bendras darbas, bendros mintys, mūsų kolektyvas, nes „Pramontažo“ treste dirbau 20 metų. Pradėjau nuo eilinio meistro, o užaugau iki valdytojo. Alfonsas į trestą atėjo dirbti jau pavaduotoju ekonomikai, mes kartu dirbome apie devynerius metus. Man malonu ir šilta prisiminti bendrą darbą. Nesu iš tų žmonių, kurie per arti prisileidžia kitą žmogų, o Alfonsas yra vienas iš tų žmonių, su kuriuo galiu aptarti savo problemas, pasidalinti išgyvenimais, tai yra žmogus, kuris niekuomet kitam nelinkės pikto, nepasinaudos tuo, kad žmogus jam atsivėrė, kalbėdamas jautriomis temomis. Tai yra žmogus, su kuriuo, kaip sakoma, galima eiti į žvalgybą. Alfonsas yra ir žmogiškai jautrus, moka išklausyti, o išgirdęs niekam nepasakos apie tavo problemas. Bendraujant su žmogumi labai svarbus pasitikėjimas. Mano žmona jį irgi labai vertino.

Turėjome galingą motyvaciją Labai pritariu Alfonsui, kad jis vis dar lieka aktyvus, vis dirba. Jis yra stiprios sveikatos, šviesaus proto, gali daug nuveikti. Juo pasitiki ir kiti bendrovės vadovai. Žinau, kad gražiai bendrauja su Antanu Katinu, bendrovės Panevėžio firmos direktoriumi – jie ypač vienas kitu pasitiki. Apie šį žmogų taip pat galima daug gerų dalykų pasakyti. Antanas gerai išmano visus techninius niuansus, atvirai kalba apie tai, ką galima daryti, kas neįmanoma ir pan. Dėl to, manau, Alfonsas juo ir pasitiki. Jeigu jis neturėtų šalia tokių žmonių, jam būtų sunku vienam tokiame kolektyve. Dirbdami sykiu, mes lyg ir papildėme vienas kitą, kompensavome tam tikras savybes, kurių vienas ar kitas neturėjome. Mūsų skirtybės buvo reikalingos. Bet mes turėjom vieną labai svarbų bendrą dalyką – mes abu turėjome galingą motyvaciją. Taigi mes dirbome skaičiuodami, remdamiesi patirtimi ir intuicija. Be abejo, būtina įvertinti ir aplinką – be šito nežengsi pirmyn. 226

Varomoji jėga – ambicingumas Esu įsitikinęs, kad Alfonso charakteriui kapitalistinis gyvenimo būdas yra labai tinkamas. Tai svarbu, nes ne kiekvienas gali prisitaikyti, ne kiekvienam tinka, o Alfonsui – tinka. Mano anūkas yra kitos kartos žmogus, jis gyvena Amerikoje, bet jiedu su Alfonsu, kaip pastebiu, yra panašūs. Juos abu supa geri draugai ir jiems puikiai sekasi, jie abu puikiai jaučia aplinką, aplink juos jauti tas pačias geras biosroves. Ir svarbiausia. Alfonsas turi vieną gerą savybę – jis nori, kad jo darbai būtų matomi, reikalingi ir vertinami, pripažinti. Tai yra jo stumiamoji, varomoji jėga, tai yra jo ambicingumas.

Antanas KATINAS, bendrovės „Montuotojas“ Panevėžio firmos direktorius Alfonsą Jarą pažįstu nuo 1972 metų, kai jis pradėjo dirbti „Pramontažo“ treste valdytojo pavaduotoju ekonomikai. Aš tuomet jau dirbau Panevėžio 4-osios valdybos direktoriumi. Kai valdytojas pristatė naują savo pavaduotoją, Alfonsas sudarė labai garbingo žmogaus įspūdį.

Imponuoja jo žmoniškumas, gebėjimas bendrauti Pradėjęs dirbti treste, Alfonsas kontroliavo pinigus, jis buvo antras pagal svarbą žmogus treste, dešinioji valdytojo ranka. Jis jau tuomet labai greitai sugebėdavo rasti kontaktą su žmonėmis. O mus suvienijo gamybiniai reikalai. Jeigu turi bendrą tikslą, tai labai lengva ir bendrauti. Mūsų trestas laikėsi puikiai. Mes, įvertinus darbus pagal to meto tradicijas, laimėdavome vėliavas. Neilgai trukus, su Alfonsu tapome draugais. Ir tai nenuostabu, nes jis lengvai bendrauja, lengvai randa bendrą kalbą, jam žodžių netrūksta. Visiems buvo su juo lengva bendrauti. Man labai imponuoja jo žmoniškumas, gebėjimas suprasti, nuoširdus noras patarti ir padėti tiek, kiek leidžia jo pareigos. Tai yra žmogus, į kurį gali atsiremti bėdoj.

Išgelbėjo daug valdybų viršininkų Dar anais laikais su juo tekdavo turėti nemažai reikalų. Mokos fondas tada būdavo labai mažas, o kai esi valdytojo pavaduotojas ekonomikai, fondą turi „ginti“ Statybos ministerijoje. Ministerija kviesdavosi mus, „šukuodavo“, o Alfonsas gebėdavo apginti. Jis yra išgelbėjęs daug viršininkų, kuriems 227

VIII

SKYRIUS

APIE ALFONSĄ JARĄ – DRAUGĄ, KOLEGĄ, GIMINAITĮ

SKYRIUS

VIII

APIE ALFONSĄ JARĄ – DRAUGĄ, KOLEGĄ, GIMINAITĮ

Antanas Katinas

nesisekdavo gamybiniai reikalai. Nepasikeitė jis ir dabar – koks buvo, toks liko. Ir sveikata jo labai gera. Laikosi geriau negu mes, nors yra vyresnis. Alfonsui tenka nemenkas iššūkis – reikia suvienyti akcininkus, kurie turi paketą, ir surasti bendrą kalbą, nes svarbiausias mūsų tikslas – išlaikyti bendrovę. Kone kasdien man tenka bendrauti su Alfonsu, nes tokios mūsų tradicijos – jokių paslapčių nuo valdybos pirmininko būti neturi.

Moka įtikinti nekeldamas balso Alfonsas niekuomet nekelia balso – jis moka įtikint mus. Kai esi bendraturtis, kelias labai trumpas: arba darysi, ką privalu daryti, arba bankrutuosi. Praėjusiais metais jį dar vienai kadencijai išrinkome valdybos pirmininku. Lėmė ne tik jo dalykiškumas. Jis yra ir Lietuvos statybininkų asociacijos prezidiumo narys, asociacijos viceprezidentas. Alfonsas yra žmogus, kurį visi pažįsta, kuris turi bendrovei būtinų ryšių. Kita vertus, mes, firmų direktoriai, kasdien nepasivažinėsime į Vilnių reikalų spręsti. Pagalvojom į valdybos pirmininkus siūlyti kitą žmogų, bet nutarėme, kad Alfonsas dar turi dirbti ir mokyti jauną naują generalinį. Naujas vadovas negali pasijusti kaip išmestas į krantą ešerys, nes generaliniam bendrovės direktoriui tenka daug už ką atsakyti, už finansus irgi.

Diplomatija Vienas iš įstabiausių atvejų, kurie apibūdina Alfonsą kaip vadovą, man buvo bendrovės darbas Taline, Mugės uoste, kur teko įrengti naftotiekį. Alfonso 228

gebėjimas diplomatiškai bendrauti mums padėjo gauti naujos kartos suvirinimo aparatų. Negana to, kapitalistai mums skyrė netgi 50 tūkstančių dolerių premiją. O tai buvo 1994 metai, sunkūs laikai. Panašių atvejų buvo ir vėliau. Vienas iš tokių – darbas „Klaipėdos naftoje“. Alfonso gebėjimas tinkamai bendrauti padėjo gauti šiuolaikinės įrangos – automatinių suvirinimo aparatų.

Išlikusi bendrovė – Alfonso nuopelnas Tai, kad išliko „Pramontažo“ trestas, tapęs bendrove „Montuotojas“, yra grynai Alfonso nuopelnas. Tuometinis tresto valdytojas, prasidėjus privatizavimui, bandė parduoti administracinį pastatą ir išsikelti į gamybinį pastatą, į Kirtimus. Laiku apie tai sužinoję, valdytoją labai greitai pašalinome iš pareigų, vietoj jo paskyrėme Alfonsą, ir sukčiavimų neliko. Tuo laiku visi labai troško būti turtingi, buvo žiaurūs laikai. Dvi valdybos – Kauno ir Šiaulių – pasitraukė iš tresto. Mes, likusios penkios, susibūrėme „į kumštį“ ir išlikome, o atsiskyrėliai subyrėjo ir dauguma jų bankrutavo. Mes išlikome Alfonso dėka. Žinau, kad jam irgi siūlė elgtis kitaip, bet jis nesusigundė. Kai vyko privatizavimas, neturėjau jokių abejonių – žinojau, kad reikia likti tiktai kartu, nes subyrėję vietoj septynių draugų būsim septyni konkurentai. Tą patį pasiūliau ir Panevėžio statybos trestui, jie paklausė ir išliko. Privatizavimo laikais mums daug kas ir daug ką šnekėdavo, siūlydavo, grasindavo. Bet atsakymas būdavo paprastas – mus valdo dar aštuoni šimtai akcininkų, šaukit akcininkų susirinkimą ir žiūrėkim, kas bus. Žinau, kad Alfonsui buvo grasinama, bet jis sakydavo mums: „Jeigu man kas nors atsitiks, bus kitas, tuščia vieta nebus. Niekaip tresto nepaminsi.“ Daug kas bandė sužlugdyti mus, bet Alfonsas buvo kaip uola.

Garbingas žmogus Ir asmeniniuose santykiuose jis yra toks pat – garbingas žmogus, kuriuo galima tikėti. Mes visur kur esame sykiu: ir laidotuvėse, ir linksmybėse, kolektyvas susivienijęs, susicementavęs. Mes, valdybos nariai, jau esame brandaus amžiaus, tad turime parinkę jaunimą, kuriems netrukus perduosime bendrovės vairą. Tačiau jie irgi jau nebe naujokai – dirba po dešimt metų ir daugiau, tad jau yra nusipelnę perimti vadovavimą, turi užtektinai energijos. Panašu, kad mes, būdami tokio garbaus amžiaus, šiek tiek stebiname ir užsieniečius. Jie įpratę, kad savininkai nedirba, – jie tik patarinėja ir gauna atlyginimus. Valdyboje nėra taip paprasta dirbti, čia priimami svarbūs sprendimai, todėl Valdyba ir renkasi bent sykį per savaitę. 229

VIII

SKYRIUS

APIE ALFONSĄ JARĄ – DRAUGĄ, KOLEGĄ, GIMINAITĮ

SKYRIUS

VIII

APIE ALFONSĄ JARĄ – DRAUGĄ, KOLEGĄ, GIMINAITĮ

2000-ųjų Statybininkų dienos šventėje Vilniuje su kolegomis. Iš dešinės: J. Tamulionis, P. Kuisys. Iš kairės: J. Dumašius, R. Butkus

Jonas TAMULIONIS, buvęs tuometinės Statybos, vėliau – Aplinkos ministerijos Ekonomikos departamento direktorius Su Alfonsu Jaru mes pažįstami nuo tada, kai jis pradėjo dirbti „Pramontažo“ tresto valdytojo pavaduotoju ekonomikai. Tai buvo apie 1972 metus. Mus suartino bendras darbas, bendri reikalai. Laikui bėgant, darbinė bendrystė peraugo į bendravimą šeimomis.

Alfonsas buvo labai iniciatyvus Jo pareigos „Pramontažo“ treste buvo atsakingos, o kadangi aš pats dirbau aukštesnėje instancijoje, Statybos ministerijoje, mums tekdavo dažnai susitikti ir aptarinėti įvairius reikalus. Gyvenimas diktavo ne vien paprastas ir žinomas situacijas. Tai ypač buvo ryšku Gorbačiovo atšilimo laikotarpiu, kai reikėjo naujų sprendimų. Kas tik buvo mūsų galioje, Alfonsui Jarui visada padėdavom, patardavom – ir ne tik kaip geram darbuotojui, bet ir kaip geram draugui. Tačiau turiu pastebėti, kad darbiniai mūsų santykiai buvo korektiški, tvarkingi. A. Jaras pats visada buvo labai iniciatyvus – jis nesėdėjo sudėjęs rankų ir nelaukė, kas jam ką nurodys. Jis buvo smalsus, stengėsi savo darbą atlikti kaip įmanoma geriau ir tos savybės lėmė teigiamą rezultatą. 230

Geba suburti žmones darbui Su Alfonsu Jaru mes pažįstami jau apie 45-erius metus, taigi beveik pusę amžiaus. Per tiek laiko išlaikyti normalius draugiškus santykius yra puikus dalykas. Alfonsas iki pat šiol yra labai iniciatyvus žmogus. Jis jautė ir jaučia labai didelę pareigą ir atsakomybę už savo darbą. Kai Lietuvoje įvyko didieji ekonominiai pokyčiai, vietoj „Pramontažo“ buvo įkurta bendrovė „Montuotojas“. Alfonsas Jaras buvo išrinktas generaliniu direktoriumi ir šias pareigas eina 25-erius metus, vadinasi, juo žmonės tiki ir pasitiki kaip vadovu. Didelis Alfonso Jaro nuopelnas yra tai, kad jis, dirbdamas „Pramontažo“ treste, vėliau – bendrovėje „Montuotojas“, sugebėjo suburti kolektyvą, neišbarstyti jo pajėgumų. Todėl dabar „Montuotojas“ yra stipri specialiųjų darbų įmonė. Tai liudija ir sertifikatai, diplomai, padėkos. Tai reiškia, kad tiek anksčiau, kitomis ekonominėmis sąlygomis, tiek dabar kolektyvo atliekami darbai atitinka keliamus reikalavimus. Jo gebėjimas suburti žmones buvo matomas tiek anksčiau, tiek ir dabar. Manau, kad tai yra pagrindinės savybės, kurios leidžia iki šiol A. Jarui vadovauti tokiai bendrovei, kokia yra „Montuotojas“. Gana retas atvejis, kad vadovas išbūtų savo pozicijose per įvairius lūžius, pertvarkas ir sėkmingai veiktų pasikeitusiomis sąlygomis. Tuo metu, kai šalyje vyko privatizavimas, ministerija irgi laikėsi nuomonės, kad turi išlikti stambiosios įmonės, nes ne viena jų, suskaidžiusi savo veiklą, susilpnino savo galimybes.

Gebėjimas atsitiesti rodo stiprią asmenybę Man labai imponuoja Alfonso charakteris, gebėjimas bendrauti su žmonėmis. Jis patyrė sunkių išgyvenimų asmeniniame gyvenime, bet sugebėjo atsitiesti, nepalūžti. Tai charakterizuoja žmogų kaip stiprią asmenybę. Bendraujame su Alfonsu iki šiol, gaila, kad pastaruoju metu tenka susitikti tokiomis liūdnomis progomis, kaip jo žmonos laidotuvės. Neseniai kalbėjome telefonu – planuojame susitikti, kol dar esame gyvi, kol šiek tiek judantys.

Išskirtinis žmogus Kalbame ir apie ilgą jo karjerą. Ir aš suprantu jį. Žmona pasimirė, sūnaus nebėra, tad darbas jam neleidžia likti vienam, neleidžia izoliuotis. Kita vertus, į valdybos pirmininko pareigas jis yra renkamas. Ir jeigu, nežiūrint į jo metus, jį renka, vadinasi, tai kai ką sako ir apie žmogų, ir apie vadovą: jis yra atsidavęs darbui, atsidavęs bendrovei. Tikrai tai yra retas atvejis Lietuvoje, kad vadovas, dirbęs ir vadovavęs planinės ekonomikos sąlygomis, puikiai dirba, randa savo vietą ir pasikeitus 231

VIII

SKYRIUS

APIE ALFONSĄ JARĄ – DRAUGĄ, KOLEGĄ, GIMINAITĮ

SKYRIUS

VIII

APIE ALFONSĄ JARĄ – DRAUGĄ, KOLEGĄ, GIMINAITĮ

ekonominei situacijai. Nepaisant visų sunkumų, kuriuos reikia įveikti dirbant laisvos rinkos sąlygomis, bendrovė „Montuotojas“ dirba su užsieninio firmomis, vadinasi, moka dirbti, turi atitinkamą kvalifikaciją. Sudėjus ir įvertinus visa, matai, kad tai yra unikalus, išskirtinis žmogus. Alfonsas turi didelį pareigos ir atsakomybės jausmą: kad ir kokį darbą dirbtų, kad ir kokias pareigas eitų, jis visada viską turi atlikti tik aukščiausiu lygiu. Tai yra pirmas dalykas. Antras – jo noras ir siekis žinoti viską, noras neatsilikti nuo šių dienų reikalavimų. Šie siekiai formuoja asmenybę, kuri stengiasi nesėdėti vietoj, kuri stengiasi neatsilikti, judėti pirmyn. Šie Alfonso bruožai jam ir davė, ir duoda labai daug, jie yra labai svarbūs. Manau, kad jo sprendimas aiškus: jeigu žmonės juo pasitiki ir jį renka, jis ir privalo dirbti taip, kaip visada dirbo: greitai, lanksčiai, atsakingai. Jam visada tenka operatyviai spręsti klausimus. Kai pažįsti žmogų tiek metų, kai esi daug metų sykiu dirbęs, tai malonu ir gera apie jį kalbėti.

Jonas DASTIKAS, bendrovės „Lifosa“ generalinis direktorius Bendrovė „Montuotojas“, kuriai vadovauja Alfonsas Jaras, mūsų gamykloje darbus atlieka jau labai seniai, dirba daugiau negu 40 metų. Kol mano pareigos buvo kitos, mažai A. Jarą tepažinojau. Artimiau pradėjome bendrauti prieš kokius 25-erius metus, kai tapau technikos direktoriumi. Taigi pažįstu jį jau ketvirtį amžiaus. Susitinkame įvairiomis progomis, pasimatome Lietuvos pramonininkų konfederacijos renginiuose.

Klausimus sprendžia pats Tiesiogiai bendrauti mums ilgą laiką neteko – gamykloje dirbo tuometinio „Pramontažo“ tresto valdybos, beje, kone visos. Tad mūsų bendravimas vykdavo tik per tresto valdybų viršininkus. Kai pradėjome bendrauti dažniau, Alfonsą Jarą pažinau kaip šiltą, rūpestingą žmogų, kuris visuomet pats sprendžia klausimus. Pastaroji savybė yra svarbi, nes daugelis vadovų klausimų sprendimą deleguoja kitiems. Pastebėjau ir kitą savybę: jeigu ko nors prašai jį, tai jis padarys viską, kad reaguotų visi, kuriems priklauso. O tenka sutikti vadovų, kurie akyse pažada, o nusigręžę pamiršta ir nieko nedaro. Alfonsas – ne iš tų žmonių. Todėl ir sakau, kad tai yra tikrai nuoširdus žmogus, darbštus ir stengiasi padaryti tai, kas jam priklauso. 232

Bendrovės „Lifosa“ generaliniam direktoriui Jonui Dastikui įteikėme „Montuotojo“ ženklą. Dešinėje A. Katinas

Šiltas žmogus Alfonsą Jarą matau ir kaip šiltą žmogų. Manau, kad ši savybė jam padeda ir klausimus išspręsti. Dažniausiai man tenka bendrauti su bendrovės „Montuotojas“ Panevėžio firmos direktoriumi Antanu Katinu, nes ši firma yra arčiausiai mūsų, pas mus atlieka daugiausiai darbų. Beje, galėčiau pasakyti, kad šios firmos žmonės, tarp kurių yra ir kėdainiškių, dirba geriau negu atvykę iš Vilniaus. Žmonės stengiasi, dirba ir mes jais pasitikime. Taigi, bendraudamas su A. Katinu matau, kaip jų bendrovėje sprendžiami klausimai. Pakalbi su Antanu, aptari situaciją. Jeigu jis negali išspręsti pats, tuoj pat ima telefoną, skambina Alfonsui Jarui, ir sprendimas surandamas. Man kištis nebereikia. Gamykloje šiuo metu baigiamas vienas objektas. Galvoju pakviesti A. Jarą pažiūrėti, ką pastatė jo žmonės.

Lengva ir malonu dirbti Man malonu dirbti su vadovu, kurio vadybos reikalai puikiai surikiuoti – man nereikia varstyti jo durų. Jei ko reikia, skambina jo pavaldiniai ir visa sutvarko. Beje, iš to, kaip girdžiu kalbant A. Jarą su savo žmonėmis, su Antanu Katinu, suprantu, kad jie puikiai sutaria ir vienas kitu pasitiki. Kokius svarbiausius A. Jaro bruožus išskirčiau? Žmogiškumas, paprastumas, operatyvumas. Ir atsakingumas, nes jis niekad nepalieka klausimo be atsako – nė vieno klausimo. Su juo lengva dirbti, malonu. Tai svarbu, nes yra žmonių, susitinkant su kuriais net nupurto. O turėdamas progos pabendrauti su Alfonsu Jaru, visada džiaugiesi. 233

VIII

SKYRIUS

APIE ALFONSĄ JARĄ – DRAUGĄ, KOLEGĄ, GIMINAITĮ

SKYRIUS

VIII

APIE ALFONSĄ JARĄ – DRAUGĄ, KOLEGĄ, GIMINAITĮ

Nijolė KIKUTIENĖ, Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos direktorė Alfonso Jaro pavardę Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje žino kiekvienas darbuotojas bei daugelis studentų. Šis žmogus ne vienerius metus skiria savo laiką, jėgas ir energiją kolegijos sėkmingai veiklai užtikrinti bei verslo ir švietimo institucijos bendrystei formuoti. Tai neeilinė, viena iš svarbiausių asmenybių, kurios įtaką jaučia kolegijos bendruomenė. Su Alfonsu Jaru kolegiją sieja ne tik bendri interesai, vertybės ir tikslai, užtikrinantys kolegijos raidą, bet ir šilti, tvirti žmogiški ryšiai. Alfonsas Jaras yra Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos tarybos pirmininkas, todėl mus sieja artima ilgametė bičiulystė. Kolegijos tarybos pirmininkas yra išskirtinai energingas ir išmintingas žmogus, kuris skiria daug pastangų ir įdeda nemažai širdies, eidamas svarbias ir atsakingas kolegijos aukščiausio kolegialaus valdymo organo vadovo pareigas. Jo vadovaujama Kolegijos taryba bei jos veikla yra labai svarbi kolegijos gyvenimo dalis, nes sukuria teigiamą sinergiją su kolegijos vadovybe, sprendžiant svarbiausius veiklos klausimus. Dažnai organizacijos sutapatinamos su jų lyderiais ar net yra jų vadovų vardų sinonimai. Jei ,,Apple“ – tai Stivas Džobsas, jei ,,Microsoft“ – tai Bilas Geitsas, o Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos taryba – tai Alfonsas Jaras, AB ,,Montuotojas“ generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas, 234

gebantis suburti bendram darbui ir visokeriopai padedantis man, kaip kolegijos direktorei. Prieš daugelį metų prasidėjusi Alfonso Jaro ir Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos bendrystė išaugo į tvirtą draugystę ir nuoseklų bendradarbiavimą. Kolegijos tarybos pirmininkas – visapusiškais, įvairialypiais talentais apdovanotas charizmatiškas lyderis, visuomet stebinantis kolegijai pateikiamų idėjų svarumu, inovacijų drąsa, ieškantis naujų, prie kolegijos žinomumo prisidedančių iniciatyvų. Kolegijos tarybai nėra lengva vadovauti. Tarybą sudaro nariai, atstovaujantys įvairioms sritims – kolegijos studentams, akademinio personalo atstovams, socialiniams partneriams iš įvairių skirtingo verslo sričių, tokių kaip inžinerija bei menai. Komandiniam sportui, komandiniam darbui labai svarbus komandos vadovo vaidmuo. Sporte kapitonas kiekvienam komandos nariui yra visokeriopas pavyzdys, gebantis įkvėpti komandą naujiems pasiekimams. Darbe komandos vadovas yra integratorius, gebantis sujungti komandos narių pastangas bendram tikslui. Toks Alfonsas Jaras yra kolegijos bendruomenei, Kolegijos tarybai. Posėdžių metu Kolegijos tarybos pirmininkas, kaip tikras komandos lyderis, sugeba sujungti visų tarybos narių nuomones bendriems sprendimams, lemiantiems kolegijos pažangą, konkurencingumą aukštojo mokslo rinkoje, priimti. Alfonso Jaro vadovaujamos Kolegijos tarybos sprendimai svariai prisidėjo prie to, kad kolegija ne kartą žurnalo ,,Veidas“, o vėliau ir žurnalo ,,Reitingai“ skelbiamuose aukštųjų mokyklų reintinguose yra pirmame penketuke. Alfonsas Jaras – veikli asmenybė. Jis visuomet užkrečia Kolegijos tarybos narius, personalą, studentus ypatinga energija, skleidžia pozityvumą, rodo iniciatyvą ir kryptingas pastangas bendrai siekiant mūsų bendruomenės tikslų. Visuomet geba strategiškai siekti užsibrėžtų tikslų, vertinti kolegijos dabartį ir būtinus ateities pokyčius. Alfonsas Jaras aktyviai dalyvavo užsienio ekspertams vertinant Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos veiklą. Tuo sudėtingu metu Kolegijos tarybos ir jos pirmininko parama buvo jaučiama ir suburianti visą kolegijos bendruomenę. Rezultatas – kolegija užsienio ekspertų ne kartą buvo labai gerai įvertinta bei akredituota maksimaliam laikotarpiui. Alfonsui Jarui teko ir tenka vadovauti Kolegijos tarybai tokiu laikotarpiu, kai Lietuvos aukštojo mokslo sistemai nestinga įvairių iššūkių. Tai ir būtinybė išgirsti verslo poreikius, atidžiau įsiklausyti į kolegijos bendruomenės lūkesčius, atliepti Vyriausybės programų įgyvendinimo priemones. Kai kolegijos vadovybei reikia kolegiško patarimo ar palaikymo, priimant svarbiausius sprendimus. Tarybos pirmininkas visuomet išlieka 235

VIII

SKYRIUS

APIE ALFONSĄ JARĄ – DRAUGĄ, KOLEGĄ, GIMINAITĮ

SKYRIUS

VIII

APIE ALFONSĄ JARĄ – DRAUGĄ, KOLEGĄ, GIMINAITĮ

išmintingas, ieškantis naujų kelių ir optimalių sprendimų besikeičiančiame kolegijos gyvenime, nenusišalinantis nuo atsakomybės ir neplaukiantis pasroviui. Kolegijos tarybos pirmininko Alfonso Jaro neįkainojama patirtis ir kompetencija buvo ypač svarbi, kai įgyvendinome didelės apimties ES struktūrinių fondų finansuojamą projektą ,,Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos studijų infrastruktūros modernizavimas“. Alfonso Jaro vadovaujama projekto valdymo grupė išmintingai ir atsakingai siūlė problemų sprendimo būdus, jo patirtis ir lyderystė leido priimti konstruktyvius sprendimus, lėmusius sėkmingą projekto įgyvendinimą 2015 m. Užbaigus projektą, buvo modernizuoti ir studijų rūmai Olandų g. 16, Vilniuje. Iškilmingoje modernizuotų studijų rūmų atidarymo šventėje Alfonsas Jaras pasakė įkvepiančią ir puikias ateities perspektyvas visai kolegijos bendruomenei prognozuojančią kalbą. Kolegijos tarybos pirmininko optimizmas ir raginimas nepaliaujamai dirbti tobulinant studijų kokybę bei didinat kolegijos prestižą įsiminė ne tik kolegijos bendruomenei, bet ir iškilmingo renginio svečiams. Alfonso Jaro moto – mylėti, pagirti, motyvuoti žmones reikia nuolatos, kol jie yra su mumis, šalia mūsų, nes žmonės vieni kitiems yra brangūs ir reikalingi. Alfonsas Jaras visuomet rodo pagarbą kolegijos bendruomenės nariams, motyvuoja kolegijos studentus, skatina jų smalsumą ir entuziazmą, jis visuomet dalyvauja kolegijos naujų studijų metų pradžios šventėse, absolventų diplomų įteikimo ceremonijose ir kituose kolegijos bendruomenei aktualiuose renginiuose. Tolerancija, pagarba kitai nuomonei, geraširdiškumas ir atidumas žmonėms – tokios Alfonso Jaro propaguojamos vertybės yra brangios kolegijos bendruomenei. Mes žinome, kad Kolegijos tarybos pirmininkas visuomet gilinasi į kolegijos gyvenimą, domisi bendruomenės reikalais, jis yra atviras, nesiekiantis įtikti ar patikti, bet jaučiantis atsakomybę už kiekvieną pasakytą savo žodį ar Kolegijos tarybos priimtus sprendimus. Kolegijai didelis turtas turėti tokį iškilią, veiklią asmenybę ir kartu labai nuoširdų ir paprastą žmogų, kuriam jaučiame didelę pagarbą ir dėkingumą, džiaugdamiesi, kad jis yra su mumis.

Romas VASILIAUSKAS, buvęs bendradarbis Man teko 20 metų gyventi Vorkutoje, nes tėvas buvo politinis kalinys. Į Lietuvą grįžau tik 1974 metais. Ir mokyklą, ir institutą buvau baigęs rusų kalba, 236

tad nežinojau, kur pradėsiu dirbti, grįžęs į Lietuvą. Gavau siuntimą į tuometinį „Pramontažo“ trestą, į Panevėžio valdybą. Alfonsas tuo metu jau dirbo tresto valdytojo pavaduotoju ekonomikai. Po trejų metų pradėjau dirbti tresto Klaipėdos valdyboje vyriausiuoju inžinieriumi, vėliau – valdybos valdytoju. Susitikimas su Alfonsu nuteikė labai maloniai – tai buvo žmogus, nedemonstruojantis išdidumo, su juo buvo lengva bendrauti. Po šešerių darbo metų Klaipėdoje, 1980 metais, Alfonsas mane pakvietė dirbti tresto valdytojo pavaduotoju gamybai. Pradėjęs dirbti ir apsigyvenęs Vilniuje, pradėjau artimiau bendrauti ir su Alfonsu. Bendravome ir šeimomis. Jo žmona Romutė buvo labai maloni moteris, mūsų žmonos greitai rado bendrą kalbą. Po kurio laiko gavome ir sklypus kaimynystėje. Pasistačiau sodo namuką, įrengiau pirtį, kur maloniai pasibūdavome savaitgaliais. Pažinojau ir Alfonso sūnų. Kai prasidėjo tresto reorganizavimas, aš jau buvau pradėjęs su sūnumi Klaipėdoje statyti namą, tad išvažiavau iš Vilniaus. Tačiau su Alfonsu ryšiai nenutrūko iki šiol. Dabar gyvenu Palangoje, tai Alfonsas, kai tik į Palangą atvažiuoja su anūku, visuomet mane aplanko. Dalijamės džiaugsmais, aptariame rūpesčius, pasiguodžiame. Alfonsas yra nuoširdus, geras draugas. Tai yra ne kiekvieną dieną sutinkamos vertybės. Negaliu įsivaizduoti, kas galėtų pakeisti Alfonsą, jam išėjus iš „Montuotojo“. Jis moka rasti bendrą kalbą su įvairiais žmonėmis, o to vadovui labai reikia.

Alfonsas RUDYS, buvęs Vilniaus lietuvių namų direktorius Alfonsą Jarą, bendrovės „Montuotojas“ generalinį direktorių, man teko pažinti dirbant Vilniaus lietuvių namų direktoriumi (1990–2004). Tai yra šiltas žmogus, su kuriuo visada lengva bendrauti. Alfonsas Jaras ne sykį lankėsi mūsų mokykloje įvairių švenčių, renginių proga – niekada neatsisakydavo. Neretai ateidavo ne vienas – atsivesdavo ir savo darbuotojų. Lietuvių namuose mokėsi vaikai iš viso pasaulio, vienu metu buvo net iš 24 pasaulio valstybių. Mokykla buvo skirta lietuvių vaikams, kurių tėvai gyvena ne Lietuvoje. Atvykę į tėvų šalį, mūsų auklėtiniai nemokėdavo lietuvių kalbos, tad mūsų mokykla užpildydavo šią spragą: vaikai buvo mokomi tėvų kalbos, kad galėtų įsijungti į nepriklausomos Lietuvos gyvenimą. Darbas buvo įdomus, bet nelengvas, todėl tokių žmonių kaip A. Jaras pagalba buvo labai reikalinga. 237

VIII

SKYRIUS

APIE ALFONSĄ JARĄ – DRAUGĄ, KOLEGĄ, GIMINAITĮ

SKYRIUS

VIII

APIE ALFONSĄ JARĄ – DRAUGĄ, KOLEGĄ, GIMINAITĮ

Alfonasas Rudys (kairėje)

Bendrovės „Montuotojas“ parama matoma iki šiol – pavyzdžiui, Lietuvių namus puošia freskos, kurias kūrė profesionalai, o darbus finansavo „Montuotojas“. A. Jaro vadovaujama bendrovė labai rūpinosi ne tik mokiniais, bet ir mokyklos mokytojais. Bendrovė turėjo Šventojoje poilsiavietę, kur ilsėdavosi ir mūsų pedagogai, o moksleiviams apmokėdavo kelialapius į stovyklas. Nebegaliu prisiminti visko, bet mūsų bendravimas buvo gražus ir šiltas. Atmenu, kaip A. Jaras žavėdavosi mūsų moksleivių šokiais, dainomis, mielai stebėdavo mūsų moksleivių koncertus. Jam būdavo gera matyti, kaip moksleiviai, rugsėjo mėnesį dar nekalbantys lietuviškai, per Kalėdas puikiai apsieidavo be vertėjų. Tai visus labai džiugino, nes mokiniai daugiausiai buvo tremtinių anūkai ir proanūkiai, grįžę iš Sibiro, Vorkutos, Intos, Novosibirsko, Šiaurės Kaukazo, įvairių kitų miestų ir valstybių. Manau, kad tai buvo įdomus ir jaudinantis laikas mums visiems, nes padėti tremtinių atžaloms – gražu ir prasminga. Tačiau paramos daugiausiai tuo metu sulaukdavome tik iš „Montuotojo“. Kada su A. Jaru susitikome pirmą kartą ir kokiomis aplinkybėmis, nebegaliu pasakyti. Bet mus siejo artimas ir gražus bendravimas. Nuvažiuodavau pas A. Jarą ir į darbą – pakalbėdavome įvairiomis temomis, ne vien darbo ir paramos, nes tai buvo labai jautrus žmogus, o mūsų mokykla jam atrodė kaip sava. 238

Viktoras VORONCOVAS, UAB „Layher Baltic“ direktorius Asmeniškai nepažįstu Alfonso Jaro. Bet apie jį teko kalbėtis, nors veikiau diskutuoti, su vienu iš dabar jau buvusių „Montuotojo“ suvirintojų. Ir kaip tik tokios žmonių kalbos leidžia tvirtai teigti – Alfonsas Jaras yra be galo protingas. Pradėti dirbti, patirtį kaupti dar sovietmečiu, esant planinei ekonomikai, tačiau sugebėti augti ir kapitalizmo sąlygomis, reikia būti neeiliniu žmogumi, neeiliniu vadovu. Tas atsitiktinai sutiktas buvęs „Montuotojo“ suvirintojas skundėsi, kad A. Jaras supirkinėjo iš darbuotojų akcijas, neva taip užvaldydamas įmonę. Jam aiškinau, kad tai yra akcijų akumuliavimas, kad tai yra siekis tvirtinti, o ne ardyti įmonę, kad reikia žinoti ir mokėti, ką daryti su tomis akcijomis. Siekis supirkti akcijas, kad būtų galima išlaikyti ir sustiprinti įmonę, rodo vadovo protą ir įžvalgą. Suvirintojas buvo įsitikinęs, kad jis esąs protingesnis už A. Jarą, tačiau kažkokiu būdu buvo išstumtas. Tam žmogui sunku suvokti, nors ir bandžiau aiškinti, kad vadovauti tūkstantiniam kolektyvui reikia ne šiaip proto, o labai didelio proto ir gebėjimų, reikia būti neeiliniam žmogui. Aš ir pats su nuostaba stebiu A. Jarą, kuris šitiek metų vadovauja įmonei, išlaikė ją per krizes. Bepigu sėdėti ant sofos ir galvoti, kad „aš galėjau padaryti kitaip, geriau, kad esu protingesnis“. Nesi protingesnis, nes tada nesėdėtum ant sofos, protingesnis yra tas, kuris vadovauja įmonei. Žmonės, kurie atėjo vadovauti dabar arba prieš 10–15 metų, jau nepatyrė tokio streso, kurį teko patirti mums, atėjusiems prieš 25-erius metus, pradėjusiems verslą apie 1995 metus. Daugelis iš mūsų bent keletą kartų susidūrė su banditais, su reketu. Jaunoji karta nebesupranta, ką teko išgyventi tada mums, ką reiškia neturėti iš ko mokėti algų. Praėjo 25-eri metai, ir mes jau uždirbame normalius pinigus. Tačiau niekas negali mūsų teisti, nes neišgyveno ir nepatyrė to, kas teko mūsų daliai. Nepradėkite mums teisėjauti. 239

VIII

SKYRIUS

APIE ALFONSĄ JARĄ – DRAUGĄ, KOLEGĄ, GIMINAITĮ

Alfonso Jaro ir bendrovės „Montuotojas“ apdovanojimai Iki Nepriklausomybės Alfonsas Jaras apdovanotas: • medaliu „Už šaunų darbą“ • „Darbo veterano“ medaliu • „Ūkio pasiekimų” bronziniu medaliu

Nepriklausomos Lietuvos apdovanojimai: • 2000 10 06 Aplinkos ministerijos padėka už prasmingą ir ilgametį darbą akcinės bendrovės „Montuotojas“ 40-ties metų jubiliejaus proga • 2001 10 30 Kūno kultūros ir sporto departamento prie LR Vyriausybės už nuopelnus Lietuvos sportui – aukso medaliu • 2002 01 16 Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga už nuopelnus Lietuvos Respublikai Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino 1-ojo laipsnio medaliu. Dekretą pasirašė prezidentas Valdas Adamkus • 2004 12 07 už verslo humanitarinių idėjų ir praktikos ugdymą Lietuvoje, verslo, socialinės, teisinės ir kultūrinės aplinkos plėtojimą, paramą informacinės žinių visuomenės kūrimui, dėmesį istoriniam paveldui, kultūrinės bei šviečiamosios veiklos mecenavimą – Petro Vileišio aukso medaliu ir Petro Vileišio skulptūriniu portretu, Lietuvos pramonininkų konfederacija • 2006 M. K. Čiurlionio fondo komiteto padėka už paramą pristatant „Menų kalendorių – 2006“ • 2009 01 22 Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidiumas nominavo Profesijos riteriu • 2009 03 14 Pramoninkų konfederacijos sveikinimas 70-mečio proga • 2009 Klaipėdos miesto mero padėka už paramą statant Klaipėdoje paminklą vieningai Lietuvai • 2012 08 28 Garbės aukso ženklą už ilgametį ir atsakingą darbą statybos sektoriuje skyrė Lietuvos pramoninkų konfederacija • 2014 03 13 LR Ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus sveikinimas 75-mečio proga 241

• 2014 03 Lietuvos statybininkų asociacijos prezidento Daliaus Gedvilo sveikinimas 75-mečio proga • 2014 03 Aplinkos ministro Valentino Mazuronio sveikinimas 75-mečio proga • 2015 Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų komiteto padėkos raštas AB „Montuotojas“ – į valstybės biudžetą sumokėjo daugiausiai mokesčių • 2016 Lietuvos darbo biržos padėkos raštas didžiausiems statybos sektoriaus darbdaviams

„Lietuvos metų gaminys“, aukso medaliai: • 1999 50 tūkst. kub. m naftos talpyklų, technologinių įrengimų vamzdynų statyba Būtingės naftos terminale • 2000 Klaipėdos parodomoji geoterminė jėgainė • 2002 AB „Lifosa“ Sieros rūgšties cecho rekonstrukcija • 2004 AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ birių produktų terminalas • 2006 Inovatyvių medienos plokščių gamybos technologijų diegimas, siekiant sukurti stambiausią baldų gamybos tinklą Europos Šiaurės vakarų regione statyba Kazlų Rūdoje • 2007 Metilo eterio gamyklos Klaipėdos LEZ-e statyba • 2008 AB „Achema“ Azoto rūgšties cecho statyba. Agregatas Nr. 9 • 2009 Panevėžio elektrinės katilinės rekonstrukcija • 2010 AB „Lifosa“ Fosfatų gamybos technologinė linija • 2012 AB „Amilina“ Kationizuoto krakmolo cechas • 2013 Skysto amoniako talpyklos AB „Lifosa“ • 2014 AB „Lifosa“ sieros rūgšties cecho rekonstrukcija • 2015 Dzūkijos nacionalinio parko apžvalgos bokštas

„Sėkmingai dirbanti įmonė“ • 2003– 2011 • 2013–2015

Pavardžių rodyklė A

93, 168

Brezgys Juozas

Achremovas Igoris

Adamkus Valdas

31, 50, 241,

Aniulis Eugenijus

111,113, 146, 150, 161, 172, 198, 206

Aniulis Jeronimas

Č Čekuolienė Janina

114, 215

Čekuolis Vladas

114

Česaitė Irena

211

Černiauskas Boleslovas 100

Bajariūnas Juozas

Bajelytė Vida

Banionis Kęstutis

172, 177

Banys Gediminas

95, 103

Barakauskas Adomas

93, 167, 170

Bartaška Romualdas

95, 167, 170, 212

Bersėnas Tadas

111–113, 142, 147, 154–155, 157–159, 172, 210

Biekšienė Stasė

Danielius Antanas

143, 149

Danielius Jonas

146, 150, 161, 172, 177, 198

Dargis Robertas

Dastikas Jonas

232–233

Deksnienė Irina

99, 105

Didžiulis Algis

49–52

Didžiulis Jurgis

Didžiulis Vytautas

Docka

148

Dvilevičius Juozas

167

100

Blažiai Česlovas ir Danutė

116

Brazauskaitė Elena

113

Brazauskas Gerardas

180

E Eidukas Petras

243

100

F Fedorovičius Janušas

38–39, 77, 119,

G Gaigalas Balys

96, 100, 104

Girčys Petras

167

Girdauskas Antanas

146

Gražytė Onutė

Grybauskas Kęstutis

110

Gruodienė Aldona

178

Gruodis Antanas

Jaras Edmundas

123

Jaras Evaldas

125

Jaras Martynas (anūkas)

12, 120, 126, 128, 186–187, 189, 195–196, 201–206 123–125, 128,

Jaras Martynas (senelis) 199 Jaras Martynas (tėvas)

123, 128–129, 138–139, 197

Jaras Ramūnas

89–90, 101, 114, 183–184, 186, 189, 195–196, 201, 215, 217, 220

Jaras Vytautas

108–111, 125–126, 131, 136–137, 142, 146–147, 150–151, 159, 164, 167, 169, 172, 177, 195, 198–199, 207–208, 222

Arštikytė-Jarienė Petronėlė (babulėlė)

123–125, 136, 138, 159, 167, 197

Jarienė Rasa

89–90, 184, 186–187, 189, 201–206

Jarienė Roma

90, 95, 101, 118, 172, 174, 176–182, 184, 186, 195, 205, 207, 219, 237

Aniulytė-Jarienė Stanislava (motina)

123, 127, 130– 131, 134–136, 142, 167, 191, 198–199

Gumbrevičienė Aurelija 89–90 Gumbrevičius Marijus

89, 189

Gusiatinas Martinas

Gustas Evaldas

I Ivanauskas

J Janavičiūtė Aldona

Jaraitė Arūnė

12, 186–187, 189, 195–196, 201–206

Jaraitė Audronė

126

Jaras Adomas

127–128, 198

244

Jaruševičius Jonas

Kubilius Jonas

169–172, 177

Juozapaitis Algirdas

105

Kučinskas Antanas

148

Jurčius Aurimas

17, 120

Kvedaras Albertas

142

Jurgelevičiai Kristina ir Jonas

116, 118

Kvedaras Antanas (mokytojas)

142–144, 148

Jurgelėnas Agnius

121

Kvedaras Stasys

148

Kvedaras Virgaudas

147

Kacėnas Juozas

Kalonaitis Romas

100

Labanauskas Vladas

93, 95

Kaltenis Vytautas

197

Lendraitytė Milda

121

Karlauskas Edvardas

167

Lenorta Zenonas

150

Katinas Antanas

38–39, 42, 119, 226–228, 233

Lesinskai Eugenijus ir Sigita

116, 118

Kavaliauskas Vytautas

111

Liachovas

Kazanavičius Vilius

Liorentas Antanas

Kazlauskas Henrikas

108–109

Lubys Bronislovas

31, 75

Kazlauskas Vytautas

143

Lukošiūtė Elena

155

Kikutienė Nijolė

234

Lupeikytė Dalia

95, 168

Kilišauskaitės (seserys) 146 Klimaitis Vidmantas

Mackevičius Jonas

95, 170

Mackevičius Zenonas

109

167

Mačernius Alfonsas

167–168, 170

Maleckis Jurgis

148

Kovarskai Danutė ir Kazimieras

116

Krasauskas Stasys Kubilius Andrius

245

Malinauskaitė Stasė

145

Mamaitis Vytautas

53, 118

Pacaitis Bronius

172

Matijoška Stasys

116, 118, 218

Palys Romualdas

Matijoškienė Dalia

116

Paškauskas Kęstutis

Mečėjus S.

164–165, 170

Peciulko Antanas

Meleckaitės (seserys)

146

Pečiulis Alfonsas

150

Merčaitis Antanas

Petkelis

100

Mieželis Raimundas

Petkevičienė Daina

89–90

Mikalauskas Gintaras

125

Petkevičius Robertas

89–90, 184

Milaknis

Pliugžma

169

Minelga Algirdas

10–12, 146, 154–155, 157–159, 172, 208–210

Poškaitė Dalia

Miškinis Romas

38–39

Mitrulevičius Klemensas 38–39, 42, 119 Močiekus Vytautas

17, 95–96, 103, 109

Muckus Antanas

142–143

Račkauskaitė (mokytoja)

126, 151, 158

Ramonis Rimas

Ramoška Antanas

149–150, 153, 198

Rasiulis Konstantinas

121

Narušas Antanas

114, 215

Repšys

170

Navickas Henrikas

39, 77, 119

Rosenas Audrius

Norkus Jonas

157

Rudys Alfonsas

237–238

Novikas Artūras

118

Novikas Mikalojus

118

S Sadauskas Algimantas

246

169

98–99,

Tamulytė

Sakalauskas Romualdas 106–109, 116,

148

218, 220, 224

Sakalauskas Vytautas

192

Saltonas (kaimynas)

138

Seibutis Vincas

16, 93, 95–98, 100, 104, 106–110, 223

Semaška

149

Skridulis

148

Stanevičius Ąžuolas

Stanevičius Zenonas

111, 146, 150, 161, 163, 165, 172, 177, 198

Stankevičius Svajūnas

105–106, 109,

Tarasevičius Romualdas 223–224

U Urbonavičius

165

V Valaitis Bronius

146

Valaitis Jonas

111, 139

Valiulis Gediminas

155

Vapšys Algirdas

109

119–120

Vasiliauskas Romas

119, 236

Strankauskas

193–194

Vilčinskas Darius

Sveikataitė Aldona

155

Vitkauskas Stasys

167

Sveikataitė Genutė

157–158, 172

Vizbaras Julius

146, 154, 157– 158, 210–211

Voroncovas Viktoras

239

Š Šešplaukis Bronislovas

108, 224

Šeštakauskas Adakras

77, 107, 109, 222

Šimėnas Albertas

Šnioka Aloyzas

167, 169

Z Zibucas Moisejus Izraelovičius

98, 104, 223–224

T Tallat-Kelpša Romas

100

Žemaitaitis Gediminas

20, 93, 111, 113, 154, 161–162, 172, 207

Tamulionis Jonas

77, 106, 110, 230

Župerka Algirdas

247

Alfonsas Jaras ĮMONĖS VALDYMAS Dėl ko verta ginčytis, o dėl ko būtina susitarti

Alfonso Jaro knyga „Įmonės valdymas. Dėl ko verta ginčytis, o dėl ko būtina susitarti“ yra vienas iš lietuviškos verslo praktikos pavyzdžių. Knygos autorius priklauso tai verslininkų kartai, kuri brendo ir patirtį kaupė sovietmečiu, bet prisitaikė ir sėkmingai veikia laisvosios rinkos sąlygomis. Vadovo kelią pradėjęs 1972 metais respublikinio tresto „Pramontažas“ valdytojo pavaduotoju ekonomikai, jis ėmėsi vadovauti tresto privatizavimui ir 1992 metais buvo išrinktas akcinės bendrovės „Montuotojas“ valdybos pirmininku bei generaliniu direktoriumi. Pastarosiose pozicijose jis yra jau 25-erius metus. A. Jaras taip pat yra Lietuvos statybininkų asociacijos viceprezidentas bei Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos tarybos pirmininkas. Ši knyga gali būti naudinga mokymosi priemonė žmonėms, studijuojantiems statybų verslą.